Vytautui Mačerniui
EINANT ŠARNELĖS TAKU
prie tavo kapo
vasaros vėjo skeveldros
diegė širdin
išmintos tavo pėdos
skverbėsi į sunkėjančius mano žingsnius
prisėdus prie akmens paminklo
išvydau tavo akių gelmę šviesos raizginy
tavo balsas medžių prieglobstyje nuaidėjo
„Išmokinsiu jus mirti neapmokamą mirtį
Ir meilės įkvėpsiu nematomai saulei.“