Hayanas Charara [Šarara] (g. 1972) – libaniečių arabų emigrantų kilmės amerikiečių poetas, eseistas, redaktorius, keturių angliškų poezijos rinkinių autorius, Amerikos arabų šiuolaikinės poezijos antologijos sudarytojas. Gimęs ir užaugęs Detroite, kur telkiasi didžiausia arabų diaspora Amerikoje, šiuo metu gyvena Hjustone, kur dėsto universitete.
Šie eilėraščiai – iš naujausios poezijos knygos „Šie medžiai, tie lapai, ši gėlė, tas vaisius“ (These Trees, Those Leaves, This Flower, That Fruit, 2022).
(Daugiau Chararos eilių skaitykite: „Š. A.“, 2019.VIII.23, 2020.IX.11, 2021.XII.17, „Literatūra ir menas“, 2022.IV.15; vert. A. P.)
Retrospektyvus autoportretas
Jaunas maniau, pyktis ir gėda
su laiku savaime
praeis. Dieve,
koks gražus tuomet buvau.
Verandos haiku
Verandoje
vyrai ginčijasi,
katės miega.
Verandoje –
trumpam užsičiaupiam
paklausyti cikadų.
Verandoje
klausome radijo –
išgyvenusiųjų nėra.
Verandoje
stebiu šunį,
ėdantį iš šiukšliadėžės.
Verandoje
peleninė prisipildo
lietaus.
Verandoje
moja kaimynai, moju ir aš –
kiekvieną nemielą dieną.
Verandoje
šuo vardu Sadamas
vizgina uodegą.
Verandoje
chadžijus mato, kaip grįžtu namo
girtas.
Verandoje
Liepos 4-oji –
suplukę daužome uodus.
Verandoje
priploju musę, kaimynas
suka vynuogės lapą.
Verandoje –
nušvinta gatvės žibintai,
niurnam toliau.
Verandoje
tarptautinis skambutis, dingojas,
jau paskutinis.
Verandoje
pasakojamės
nešvankybes.
Verandoje
musė nutūpia ant puodelio –
nė nekrustelim.
Verandoje
tvankus rugpjūtis –
naujo karo pradžia.
Kaimynai
Džordžas kare žudė žmones.
Kokius žmones, kokiam kare, jis nesako, o aš
neklausiu. Gėlės jo namo kieme, aguonos ar plukės,
buvo ir tebėra gražiausios visoje gatvėje.
///
Broliai kaimynystėje švenčia šaudydami į
mėnulį. Lietaus lašai drėkina jų kaktas,
čerpėmis dengtą stogą, virš kamino iškilusias
aukštas pušis, lekiančių kulkų antgalius.
///
Chemijos ar skaičiavimo mokytoja, Dženet ar Dženis,
jos šuo dergia mano žolę, ji niekad nieko
nesusirenka. Tąsyk, kai kažką jai pasakiau, šalia gatvės,
pasipasakojo, kad jos sūnus, dailus ir aukštas, nusišovė.
Liesdama savo smilkinį: „Per čia perėjo kiaurai.“
///
Buhalteris niekaip neatsikrato vijoklio,
vis apkečiančio krūmokšnius palei jo namą.
Po skyrybų jis stabtelėjo ant tilto,
pasilenkė ir leido naštai nuslysti į
sraunią tėkmę, šniokščiančią į Atlantą.
Iš „Neįmintų haiku“
Neįmintas
Kai jis su ja, būna naktų,
spirga nelyginant žuvis
įkaitintoje keptuvėje.
Bet būna ir tokių kartų,
kai verčiau rinktųs susvilti,
nei būti be jos.
Gražus rytas
Prie namo driežas
kaitinas saulėj, katė
nestygsta galabyt.
Kaip tai nutiko
Po truputį, po truputį,
ir staiga lyg iš nieko
santuoka subyrėjo.
Sena pora
Pirmas nubudęs
tikrina, ar kitas
pratempė naktį.
Upė žiemą
Šalta, skaidri, dar nė ženklo
vasaros turistų ar
tuščių jų alaus skardinių.
Diena, kai mirė Filas Levinas
Tėvas niekada manęs neklausė,
kodėl vietoj
gydytojo pasirinkau
tapti poetu.
Būčiau atsakęs jam,
kad dėl Levino
eilėraščio
apie vaikiną ir merginą,
kurie Bel Ailo saloje
nusimeta drabužius
ir susikabinę už rankų
brenda
į pačią purviniausią
man žinomą upę – Detroito.
Eilėraštis
buvo gražus,
bet neprasižiojau
nei apie jį, nei apie Leviną,
būdamas tikras, kad tepaklaus,
ar poetas
ne žydas.
Jis šnekėdavos tik
su vienu žydu,
prekiavusiu baldais
Gamyklos rajone,
ir vien tik tam, kad pasilygtų
dėl sofos ar
valgomojo komplekto,
kurio nė nesirengė
pirkti.
Būtų galėjęs man daug ką išskaičiuot,
ir gal aš būčiau
paklausęs:
eilėraščiais neapsimokėsi sąskaitų,
o įdarbinimo agentūroms
nusišvilpt
ant visų tų eilėraščių,
parašytų anglų,
arabų
ar kokia nori kalba.
Jis niekad neperskaitė
nė vieno mano eilėraščio
ir nesivargino
klausti, ar bent
kam nors jie atrodo
šio to verti.
Jis galėjo nurodyt,
kiek daug
poetų baigė dienas
varge ir skurde,
bet to nepadarė.
Pasakiau jam,
kad būsiu poetu,
net jei susimausiu,
bet jis pridėjo šautuvą man prie galvos
ir nukirto: „Ne.“
Apokaluptein
١
Arabų apokalipsė prasidėjo maždaug mano gimimo
metais, apytikriai,
žmonijos apokalipsė –
keliais tūkstančiais metų anksčiau.
٢
Pragyvenimui užsidirbu
mokydamas apie žmogiškumą, tą
smurto, keršto ir vagysčių, kaip ir išradingumo,
samplaiką, ir meilės formų, išskirtinai būdingų
vyrams ir moterims, vienintelei rūšiai,
kuri sąmoningai žino, ką mąstė ir veikė
kiti jos padermės atstovai prieš tūkstančius metų, –
pasakojimai, mitai, istorijos, filosofijos,
visi veidrodžiai ir žvaigždynai,
žmonijai jie atspindi ją pačią
ir nė vienas
neužtikrina mūsų išlikimo.
٣
Per mylią, pusantros mylios nuo sienos,
Izraelio sienos, Bint Džbeilis,
miestukas, kurį mano tėvas paliko
1967-aisiais,
jo sodai, atšlaitės, upės,
keliai, greitkeliai, tiltai,
namai, mokyklos, restoranai, kavinės,
vaistinės, ligoninės, kapinės
du kartus per tėvo gyvenimą sunaikinti.
٤
Arabų apokalipsė prasidėjo praėjusio amžiaus šeštuoju septintuoju dešimtmečiu
Egipte, Tunise, Libijoje, Sirijoje ir Irake…
Žmonijos apokalipsė –
1945-aisiais Naujosios Meksikos dykumoje,
kur mokslininkai susprogdino pirmąją atominę bombą.
٥
Beirute snaiperiai skainiojo vaikus, išsmukusius
nusipirkti saldėsių, gyventojų skaičius vis dėlto augo.
٦
1972 metais mano tėvas už namą Detroite
sumokėjo 9 tūkst. dolerių.
Po 40 metų, nusavintas, jis buvo parduotas už 8 tūkst.,
jo langų, durų, grindų, sienų,
verandos, pašto dėžutės,
medžio priešais, beržo ar tuopos,
nebėr… Dabar
ten kelią pastoja krūmokšliai ir piktžolės,
vijokliai rangosi stogu
kamino vietoje.
٧
„Laisvasis kritimas“, – Detroito gyventojų skaičiaus mažėjimą
apibūdina didmiesčių nuosmukio ekspertas.
Šitokiu tempu iki kito amžiaus pradžios
benamių šunų bus daugiau nei žmonių.
٨
Vos ėmęs uždirbti tiek, kad galėčiau ištrūkti, ištrūkau.
Atmintyje tačiau iškyla gatvės:
Miško, Didžioji, Šv. Albino, La Fajeto
arba tiltas per upę
į Bel Ailo salą, arba tunelio šviesos
prieš Džo Lui areną,
arba išnykstantis
galinio vaizdo veidrodėly horizontas
su kaminais, kuriems, kadaise
atrodė, niekas žemėje negalėtų
prilygti tobulumu.
٩
Arabų apokalipsė prasidėjo nuo 1917 metų
popieriaus lapo,
žmonijos apokalipsė –
prieš 50 000 metų,
kai medžiotojai išnaikino
kengūras gigantes.
١٠
Politikoje iš esmės nieko naujo.
Prieš dvidešimt keturis amžius
Platonas nerimavo dėl kalbos aktų,
kuriuos pats vadino „menu“,
emocijom ir liaupsėm, interesais ir nauda
lengvai paveikiamos minios,
iš to išplaukiančių nelogiškumų.
١١
Šiandieną kokie eilėraščiai sužlugdys institucijas?
Kas dėl to nerimauja?
١٢
Miesto čia būta, kai geismas nuviliojo mus
nuo gyvūnų,
kai karaliai ir dievų palikuonys medžiojo
petys į petį mažesniųjų dievų giriose,
kai Priamas maldavo sudarkytų savojo berniuko palaikų,
kai Achilas, nuožmus ir gražus,
pasirinko mirtį dėlei šlovės, kai Abraomas virto
Abrahamu, o Mahometas
išgirdo Dievo balsą griaustinyje –
jo būta čia,
bet asfaltas anei betonas
neatskleis, koks jisai buvo, lygiai
kaip upės ar medžiai, ar suodžiai,
juodinantys gamyklos sienas ir plaučius be paliovos…
kad ir kokio –
pelkės, girios, ledyno –
jo būta.
١٣
Apokalipsė prasidėjo
sulig tūkstančio kanopų bildesiu
per lauką, vyrų
riksmais, moterų galvosopiu,
kur paslėpti
vaikus. „Čia, –
tarė motina. –
Mes pasislėpsime žemėje.
Mūsų protėviai jau joje,
likusieji eisime pãskui.“
Vertė Andrius Patiomkinas