Quantcast
Channel: Šiaurės Atėnai » Literatūra
Viewing all articles
Browse latest Browse all 2095

marina

$
0
0

 

kurortas 2022

sraigtasparnis

sutemus ieškantis skenduolio

jūrą padengia baltais metalo skydais

senolė

sausakimšoje gatvėje pardavinėjanti pliušinius vorus

snaudžia

pramerkusi vieną akį

turistai

bare šoka lambadą

besitrindami prakaituotom nugarom

vaidindami

kad neprisimena karo

kol atėjus vidunakčiui

jūra į krantą išmeta medūzas –

jos apkabina miestą gleivėmis

ir ištraukia iš laiko akipločio –

visi lieka kur stovėję –

o skenduolis išnyra iš vandens

ant pečių pasitupdęs giljotiną

tikėdamasis pagiežos

o kurortas

sustingęs ant ledų pagaliuko

nė nepastebi

nė nežvilgteli –

skenduolis mirkteli

ir mudu išplaukiame

 

iš tiesų

vėl sakau

kad varnų oda iš tiesų yra balta

kone perregima –

jei įsižiūrėtum

galėtum išvysti kiekvieną kaulelį

apskaičiuoti širdies svorį

vėl sakau

kad širdis ne tokia

kokia piešiama anatomijos vadovėliuose

jos spalva kitokia

nei rekomenduojama spalvinimo knygelėse –

širdis iš tiesų yra akmuo

pripildytas verdančio vandens

jame plaukioja krušos ledėkai

netirpsta

vėl sakau

kad tavo lūpos nėra plona pieštuko linija

nei formą keičiantis akivaras –

tavo lūpos iš tiesų yra oro pagalvės –

jos išsiskleidžia

kai pasiekiu kelionės tikslą

humana

mano suknelė

kvepia it byranti siena –

jos ertmėse prieš šimtmečius slėpė auksą

į ją skverbėsi vinys paveikslams

su madonom ir perlų auskarais

jos baltą paviršių ženklino lūpdažiai ir kraujas

iš pobūvių, orgijų, gimdymų ir praeinančių kariuomenių

jos biografiją slėpė po sluoksniais tapetų

su nupieštom vynuogėm, ąsočiais ir olimpo dievais

į ją šliejosi vaikščioti besimoką vaikai

jos tvėrėsi širdies smūgio ištiktieji

žengiantys paskutinius žingsnius

ją kumščiavo suirzę kaimynai

šaukdami, kad jiems šito per daug –

mano suknelė

kvepia it trupanti siena –

ar tu šitai užuodei

paskutinius sienos likučius

sugriaudamas savo apkabinimu?

Salvija Vaičikonytė. Dykumų lapė. 2021. Iranas, Kaluto dykuma

Salvija Vaičikonytė. Dykumų lapė. 2021. Iranas, Kaluto dykuma

pietų pertrauka

                                           pėstija kelio dulkėse guli

                                           jaunas vadas kovos vežime

                                           iš akių panašus į mėnulį

                                           o iš nuovargio – į mane

 

Donaldas Kajokas

1.

savo nuovargį

transkribuoju į perėjas

į nutįsusius troleibusų laidus

į trūkinėjančią juostą, skiriančią priešingas eismo puses

į kampuotą horizontą, nupieštą daugiabučių

į penklinę, pagal kurią ūžia mašinos, lėktuvai ir fabrikai –

mano nuovargis

išsidraikiusius miesto siūlus

suaudžia į audeklą

jis limpa it varlė

plinta it vėžys –

jis įsismelkia į praeivių sąnarius

ir paverčia juos vata –

žmonės sustingsta

ir užminga, kur stovėję –

eidama pro juos

it pro vaško skulptūras

žvelgiu į miegant atmerktas akis –

jų rainelės

mirga vaikystės pasakom

2.

tolumoje

supypsi šviesoforas

kūnai, it bijodami sudužti

ima rąžytis

laikrodžiui mušant tryliktą valandą

karietos vėl virsta automobiliais

įstrigusiais spūstyje

jų vairuotojai

markstydamiesi

tolumoje dar įžiūri

pasakų pilį

bet iš fabriko kamino

išnyra trigalvis slibinas

ir ją sudegina

o pats

pasivertęs naikintuvu

nuskrenda –

budria akim stebėdamas

kad nė vieno praeivio rainelėj

nesušvistų sapnas

apie laimingą pabaigą

 

 

nyčė minkštakūnio pavidalu

per liūtį

asfaltas atrodo it nupoliruotas stiklas

neįžvelgiu, kas slepias po apačia

tik girdžiu karuselių arkliukų žvengimą

bet mano spyris per silpnas įskelti grindinį –

todėl tik slysčioju ant blizgaus paviršiaus su juozapota

žvelgiančia į mane akim, užgesusiom it rugsėjį užsidarę barai

norėčiau išrėžt, kad niekad nesigraudinau dėl jos likimo

kad nenoriu nei vyro, nei gemalo įsčiose, nei edeno sodų

kad neturiu kuo jos pamaitint, o iš tiesų ir nenoriu

nes mano meduolių spalvos per ryškios jos pajuodusiems dantims –

bet nustoju daužyti stiklą

ir atiduodu gatvėj rastą monetą

nes bijau

kad paslydusi ant stiklinio grindinio

susilaužysiu stuburą –

todėl vis dar rašau Dievą didžiąja

nors pažvelgus aukštyn

regiu tik poliarizuotą stiklą

 

 

marina

jūra

yra milžiniškas roplys

jis kruta išgulėtoj duobėj

bandydamas išsiropšti

prakaituoja, seilėjas

ir spjaudosi

saulė kaitina metalinę jo nugarą

o jis varto savo žvynus

kad neužsiliepsnotų

kad žiopliai, dėbsantys ant kranto

apžlibtų

kad poetai, patyrę nušvitimą

jį apdainuotų

ir apaktų nesupratę

kad visus genialiausius jų eilėraščius

nuplauna ant kranto srūvantis

roplio prakaitas

 

 

androginas

mano žiovulys

trunka septynias aštuntines:

per jas nuvarva prakaito lašas

kuriam nubraukti pritrūko jėgų

kambariokė apmėto nuo grindų nesurinktom kojinėm

šaldytuvas, perskaitęs cukraus kiekį etiketėje, ima urgzti

džeimsas bondas eilinįkart nužudo blogiuką

garšva liftu pakelia moterį, skaitančią poeziją

irane nužudo hidžabo nedėvėjusią merginą

o mėnulis pasislenka per tris kilometrus –

tai pastebi tik indijoje medituojantis budistas –

tik jis, aplietas mėnesienos

po kuria dar niekad nesibučiavo

parašo eilėraštį apie septynias aštuntines

trukusį žiovulį

kelionė pas aukso žuvis

regiu

kaip iš nosies išsprūsta garas

kaip giminės apleidžia būtį

ir palieka daiktus –

iki paskutiniųjų gniaužia delnuose

kol plaštakas apleidžia kraujas.

stovėdama ant liepto

regiu savo šeimą ant ledo

susispietusią aplink sutrūnijusius kilimus

pinigines su keletu rublių

knygas, iš kurių pabėgo avys

patefonus be vinilinių plokštelių

net orą virš išdžiūvusių grumstų –

viena už kitą reikšmingesnėmis minomis

pirštais, kietai užriestais į vidų

viena už kitą iškalbingesnėmis priežastimis.

stovėdama ant liepto jaučiu

kaip oras atšyla –

mano nosis nebeišleidžia garo

o tolumoj

ledas įlūžta.


Viewing all articles
Browse latest Browse all 2095