Pirmą kartą esu prašomas kaip asmenybę apibūdinti žmogų, kurio šių metų kovo 4 dieną 4 valandą jau 23 metai nėra tarp gyvųjų. Labai keistas pojūtis. Savęs klausiu, gal tai, ką dabar čia rašinėju, tėra tik mano paties įsivaizdavimas, kliedesys ir nieko realaus ar objektyvaus neturinti veikla. Bandant mintyse, t. y. savo vidine klausa, vėl „atgaminti“ mūsų paskutinius pokalbius ir Ugnės balso tembrą, kūnu pajusti apsikabinimo kvapą ir buvusios šilumos bangas su seniai iš vadinamosios esamos dabarties, o iš to praėjusio laiko žiūrint, dabartinės „ateities“, grįžimo į praeitį „parėjusia“ siurrealybe, susisuka ne tik protas ir siela: tiesiog dingsta iš po kojų žemės pojūtis, paties vardas, esama vieta, amžius, laikas… Nes tai, ką čia bandau raidėmis „įgarsinti“, yra tik skraidančios prisiminimų šukės to Martyno Aitvaro, kurio jau irgi seniai seniai nebėra, nes NIEKAS daugiau taip jo ir nevadina, nešaukia, nekviečia užlėkti vakarop salotų, sūrio su raudonuoju vynu, padėti susiruošti svečių priėmimui ar tiesiog pakeisti muziką grotuve! O žinant, kad žmogus kas septynerius metus savo kūno ląstelių mirtimi ir jų atsinaujinimu imtinai pasikeičia – regeneruojasi, tai aš pats nuo tos 2002 metų kovo 4-osios 4 valandos ryto jau tris kartus miriau ir triskart atgijau (su paklaida ir, deja, vis didesne…). Tad dabar nuo tos dienos jau ketvirtą kartą vis dar sukuosi savo „regeneracinėj“ amžėjimo spiralėj.
Nejaukiai britki ta užprogramuota „atsinaujinimo“ regeneracinė ląstelių programa man panaši į kokį nors be perstojo rėkiantį propagandinį radijo tašką (kurio vis vien nieks neklauso, nes ir „nėra kada“), vis kliedžiančiai skubinantį rožinį rytojų, o tu pats juk žinai, kad tai tiesiog visiems vienodai dykai ir be įsipareigojimų dalinama šių laikų kultinė komercinė doktrina; „jaunystė iki grabo lentos!..“ O kaip su tom mintim ir prisiminimais? Ar jos irgi taip „regeneruojasi“ ir tampa nebepanašios į tas buvusias „jaunas“, pirmines, nebeatpažįstamos?! Paralelinių pasaulių – prisiminimų trankus kankanas!! Kieno ten koja staiga kyšo iš po to margai „papūsto“ polkutės sijonėlio; ar iš „Moulin Rouge“ kabako, ar iš Kernavės apeigų, o gal iš Neringos žvejų tinklų?! Ach, tos laiko neturinčios disonansinės sutartinės, daugiabriaunėm gyvenimo veidrodžio šukėm reflektuojančiai skraidančios…
…daugiabriaunė, daugialypė, prieštaringa, nenuspėjama, paslaptinga, arši, aštri, kovinga, pavojinga, galinga, beribė, laisva, disciplinuota darbe, bohemiška, kariškai ištverminga, magiška, mitologiškai lietuviška, strateginio mąstymo, kasdienybėje kūrybiška iki smulkmenų, be galo originali, perfekcionistė, siaubingai reikli sau, aplinkai bei aplinkiniams, netoleruojanti vidutinybių, valdinga, nemėgstanti ir vengianti kompromisų, nepavargstanti, nepasiduodanti, drąsi, įdomi, besąlygiškai siekianti užsibrėžto tikslo, ypač jautri aplinkai ir pokyčiams joje (turiu omenyje žmonių nuotaikas ar situacijas), ūkiškai praktiška, nesmulkmeniška, haute couture skonio, geriau „per nykštį“ viskio negu stiklą vyno, užkietėjusi patriotė, Che Guevaros liudininkė ir simpatizantė, lotynų „chebros“ vadinta „baltiškąja valkirija“…
Tą sąrašą savybių galėčiau tęsti, tik nežinau, ar tai Jums padės susigaudyti, nes skirtingų aplinkybių duotybėse tos charakteristikos verstųsi visos tiesiog aukštyn kojom, taptų pačios sau prieštaraujančios. Tiksliau būtų, ko gero, sakyti, kad Ugnė buvo išskirtinė, be galo stipri, beribė asmenybė, kurios kiekviena gyvenama sekundė buvo tikrąja šio žodžio prasme kūryba pati savaime. Šalia Jos, su Ja buvo ne tik „įdomu ar malonu būti“; tai buvo nevaldomai, įtraukiančiai, intelektualiai, energetiškai, užburiančiai ir magnetiškai nepakartojama, viliojančiai nepasotinama. Ji buvo svaiginanti: laikas šalia Jos skriejo nevaldomai žaibiškai arba tiesiog nustodavo judėti.
Ugnės namuose Paryžiuje Ugnies elementas buvo nuolat palaikomas žvakių liepsnos pavidalu. Nakčiai saugumo sumetimais, be abejo, užpučiamos. Ji žvakių apsuptyje gyveno patogiai ir jaukiai ne tik su ją supančiais gyvaisiais, bet ir su tais, kur ryšys įmanomas tik mintimis ir empatija, sinchronu „perteikiamomis“ ir Ją „pasiekiančiomis“ skirtingomis informacijos formomis, sutapimais, „pasitvirtinimais“, „neigimais“, „perspėjimais“, dažniausiai Jos matomais ar numanomais ženklais, kuriuos Ji mokėjo sau atpažinti ir „konvertuoti“ į mūsų gyvenamą esamąjį laiką – dabartį. Kitos, paralelinės erdvės – kosmosai – buvo Ugnės išgyvenama kasdienybė. Ji mokėjo būti visur vienu metu – tikras Dvynys!! Prie žvakių Ji dirbo, priiminėjo svečius, ilsėjosi, tiesiog buvo savimi ir gyveno kurdama dabartį. Jos mėgstamas posakis „Mokėk skaityt ženklus“ buvo integrali Jos asmenybės dalis.
Mums tik susipažinus, 1997 metų kovą–balandį, mačiau sunkų, reabilitacinį Lietuvos grįžimo į tarptautinę areną kelią. Šalies diplomatija, Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros ministerijų darbuotojai – tarnautojai buvo negailestingai paženklinti sovietiniu štampu ir tiesiog kartais, švelniai tariant, abejotinu bendravimo skoniu bei laikysena. Dažnu protokolo nežinojimu ar nevaldymu, nesusigaudymu esamoje aplinkoje, nejautrumu, tiesiog amato neišmanymu ir situacijos neįvertinimu, susikaustymu ir neužtikrintumu, menkavertiškumo kompleksais atsidūrus užsienyje (per artimus ryšius, „blatą“) atstovauti Lietuvai, užsienio kalbų nemokėjimu, o oficialių furšetų metu, padauginus šampano, darbinio bendravimo „vadelių nebelaikymu“ ir liežuvio bei informacijos ne(be)kontroliavimu, pokalbių tono ar kalbos garsumo ne(be)valdymu, „garsių“ patriotinių šūksnių ne vietoje rėkavimu, dūžtančiomis šampano taurėmis, krentančiomis furšetinėmis lėkštėmis, mindomomis kojomis, stumdymusi švediško stalo vaišių link, garbių svečių netyčiniais apliejimais vynu ar kitais gėrimais, diplomatiniais liapsusais pasakojant abejotinus „postsovietinius“ anekdotus sunkiai suprantama kalba… sąrašas tikrai ne baigtinis.
Čia (tiksliau sakant, visiems išsiskirsčius ir paskutinį svečią išleidus pro duris Ugnės bute Vilniuje ar Paryžiuje) Ugnė po tokių ar panašių „siurprizų“ niršdavo ir pykdama riaumodavo, kaukdavo lyg furija! Jai būdavo dėl Lietuvos klaikiai, siaubingai gėda, be galo skaudu, nesuprantama ir nesuvokiama. Ką jau kalbėti apie pačios investuotą energiją, laiką, įdirbį ir tarptautinius ryšius, apie nerimą dėl žalos Lietuvos, kaip išskirtinės, unikaliai originalios ir nepakartojamos kultūros, tradicijų, istorijos, kalbos, mitologijos, poetinio pasaulio suvokimo, nematerialaus ir žodinio paveldo vertos šalies, įvaizdžio kūrimo sėkmei, nenugalimo ir monumentalaus vaizdinio įtvirtinimui. Kiek kartų Ji, grįžusi po varginančių darbinių kelionių ar konferencijų, sunkiai užlipusi į ketvirtą aukštą, įnirtingai sviesdama per porą metrų nuo savęs darbinę – kelioninę rankinę, šaukdavo, kad „tie lietuviai visai jau išprotėjo“, padarę tą ar aną protu nesuvokiamo… Tie lietuviški „šiaudai“, lendantys iš „sovietinių kaliošų“, buvo Jos kasdienis priešas Paryžiuje. Ji pyko ant nemokšų, siuto ant postnomenklatūrinės sistemos Lietuvos diplomatijos ir kultūros sektoriuose, netoleravo tarptautiniu mastu pripažintų bendravimo protokolo normų nesilaikymo, Jos neinformavimo apie įvykius laiku, įsipareigojimų nevykdymo, komunikacinių pražiopsojimų, savo pareigų perleidimo kitiems Jos neatsiklausus, ką jau kalbėti apie darbo niuansus, skonį, subtilybes ir t. t.
Pasaulio diplomatijos vandenyse Ugnė plaukiojo lyg lydys. Ji pažinojo tuos vandenis „iš gelmių“ per šalių kultūrą, istoriją, papročius, pomėgius, artimus draugus ir senus priešus. Keitė kaukes ten, kur ir kokių jų reikėjo pagal aplinką. Savo permatančiu įžvalgumu Ji grakščiai ir žavingai nuspėdavo, apčiuopdavo pašnekovo skonį, būdą, mintis, niuansus ir, jam pačiam nepastebint, įtikdama pasiekdavo palankumo Jai rūpimais klausimais. Gebėjo padaryti pritrenkiantį, vienokį ar kitokį, įspūdį, kuris buvo reikiamas tam kartui norimam tikslui pasiekti.
Tais 1997–2002 metais man pačiam teko didžiulė, neeilinė užduotis ir atsakomybė tarnauti Tėvynei (nemokamai) kaip Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė Paryžiuje. Dariau viską, kas tik Ugnės veiklos sferoje buvo reikiama ir Jos man patikima atlikti. Dabar į detales nelįsiu. Darbų diapazonas: nuo svečių stalo padengimo namuose iki to meto Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Boutroso Boutroso Ghali drauge su Ugne sutikimo UNESCO pagrindinėje būstinėje. Vien nuo minties, kad suklydęs prateriosiu su Ugne man tokį brangų ryšį ir pasitikėjimą, kurį aš nežmoniškai branginau, mane išpildavo šaltas prakaitas ir jausdavau, kaip srovelė nuteka nugara stuburu žemyn, aprasojusi kakta atšąla… Su koncertinės scenos griežiant solo stresu bei įtampomis buvau jau apsipratęs, bet čia vyko kažkas visai kitokio, nepakartojamo ir dar niekada nepatirto. Jaučiausi įtrauktas į kažką žymiai žymiai svarbesnio ir rimtesnio, jau sau pačiam ne(be)priklausančio, be galo atsakingo, drauge su Ugne už Tėvynės sėkmę ir pripažinimą mūsų visų ir Lietuvos vardo pasaulyje!
Pačiai Ugnei būnant daugialypei ir daugiabriaunei savo kompetencijose per literatūrą, diplomatiją, mitologiją, politiką ir mėgusiai platų menų išraiškos formų diapazoną bei niuansų įvairiapusiškumą, žodis „spalva“ buvo tik maža užuomina, duodanti suprasti, kad šalia to atsiveria neaprėpiami kitų būsenų ir išraiškos priemonių klodai. Vaikiškai naivus ir tuo pat metu filosofiškai monumentalus vertybinis taikos kaip fenomeno klausimas, ieškantis ne tik jos formos, dydžio, aprėpties, spalvos, garso, skonio, kvapo, sąlygų, aplinkybių… begalinis savo aprėptyje. Ugnės gyvenimo kaleidoskopas, prasisukęs per visus pasaulio žemynus, kaip magnetas sutraukė į save įvairialypį ir margą šių žemynų folklorinį bei ritminį raštą ir skambesį. Ugnė, nebijodama reflektuoti gyvenimo veidrodiniu būdu, pati užgimusi po Dvynių – Oro ženklu, gebėjo įžiūrėti ženklus ir paraleles ten, kur tai buvo aktualiausia žmonijos ir kultūros vystymosi raidai. Pavyzdžiui, Milanas Kundera ir Julio Cortázaras – tai pasauliui jos atrasti literatūros fenomenai, taip pat mūsų visų Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Dainų šventė, įteisinti UNESCO kaip žmonijos pasaulio architektūros, gamtos ir kultūros vertybės. Priimdama užsienio šalių prezidentus ir kitus svarbius svečius savo namuose, pasidabinusi Šiaurės Amerikos čiabuvių margai išsiuvinėta suknia, basa, puošniais masyviais lietuviško gintaro karoliais, kiekvieną įsileisdavo į savo erdvę su pagarba, smalsumu ir džiugiu žvilgsniu.
P. S. Tik po poros metų Ugnės nepaliaujamu reikalavimu išdrįsau ištarti Jai „Tu“…
P. P. S. Bekurdami drauge „Le son et la parole“, mes mainėmės vietom: Ji grojo žodžiu, o aš kalbėjau garsu ant Paryžiaus Pont des Arts (Menų tilto).
2025 m. vasario 26 d.