Angelų choras
Lacrimosa dies illa
Qua resurget ex favilla
Judicandus homo reus.
Violetiniai draperijų šilkai plazdena be vėjo, virpčioja alyviniai kaspinai, apsiviję apie žvakides ir niūrias gėlių puokštes, – nors tvyro Requiem graudulys ir Didžiojo penktadienio gedulas, gaudydama angelišką vibrato mano širdis džiaugsmingai tvaksi iš pasigėrėjimo. Koks grožis! Kokia tobula išraiška! Kokios nuostabios solo partijos, ypač to rubuilio cherubino auksinėmis garbanėlėmis, taip šelmiškai susiraičiusiomis, kad vos įmanoma atsispirti nelietus. Jei Amžinybėje tegalėčiau girdėti vienintelį balsą, pasirinkčiau jį, mažą vaikelį cherubino veidu, nereikėtų nieko daugiau, klausyčiau ir klausyčiau iškiliausių pasaulio klasikų, atliekamų tobuliausia įmanoma forma.
Huic ergo parce, Deus:
Pie Jesu Domine,
Dona eis requiem. Amen.
O tobulybe, apšviesk mane ir apsaugok nuo baisiausios nuodėmės! Nuo tokio švento balso net miręs prisikelčiau. Tasai, kur penktadienį palaidotas, nesikelia. Gal nesupranta jis meno, nevertina grožio, tačiau aš girdžiu tave, girdžiu, mano angele, amen, amen amen!
Jie nutyla. Kaip gaila, kad giesmė baigta, bet dar geidžiu išgirsti tavo balsą. O mielas angele, pragysk, pagiedok dar ką nors.
Jie išeina, o, jau išeina… Ir tasai tobulasis su jais, kad tik pasivyčiau… Auksinės garbanėlės siūbuoja, siūbuoja…
– Kuo tu vardu, vaikeli?
Cherubinas stabteli. Šypsosi, bet nedrąsiai.
– Mariukas.
– Turi nuostabų balsą, Mariuk. Kiek tau metų, vaikeli?
– Dvylika. Bus, – pasitaiso.
Ir juokiasi. Jam juokinga, kad tuoj bus per didelis savo nuostabiam balsui, juokinga, kad nepažįstamas dėdė kremtasi, taip kremtasi, kad kone ašaros byra. Turbūt nematęs verkiant didelių dėdžių, kvailelis. Koks paikas, paikas cherubinas, nesuprantantis, kad jau visai netrukus bus išmestas iš rojaus, o jo balsas nebedžiugins Viešpaties ir mano ausų. Jokie įrašai, jokie žemiški prietaisai neįamžins šio neišmatuojamo tyrumo. Bandžiau, nemanykit, daugybę sykių bandžiau atkurti tobulybę, bet niekas gyvo balso nepakeis, tik kitas gyvas balsas.
– Ar mėgsti šokoladą? – pasiūlau plytelę.
– Labai.
Angeliškas veidukas švyti. Oi, kiek džiaugsmo gavus šokolado, tojo madingojo, su pistachio ir baiocchi įdaru. Sako, tokio skanaus dar neragavo. Kemša net nekramtydamas, kuo greičiau, kol kiti vaikai nepastebėjo, kad tik nereikėtų dalintis.
– Na ir smaguris tu. Nori dar?
Žinoma, nori, juk toks skanus, tėvai nė už ką nenupirktų. O jis taip norėtų dar vieno, dviejų, o gal trijų!
– Susiderėkime. Tu man pagiedok, o aš tau už kiekvieną giesmę po plytelę, sutinki?
Jis sutinka, kur nesutiks. Toks lobis, tik jo vieno! Kaip man pasisekė, Viešpatie, kad žaltys ropojo po Tavo sodus, kaip pasisekė, kad vaikelis toks rajus ir klusnus, ir…
– Eime su manimi, Mariuk, eime. Turiu šokolado, pilną stalą šokolado. Suvalgytum tiek?
Mariukas nežino, bet jis pabandys, būtinai pabandys, jei visas šokoladas bus tik jo ir jei laiko užteks… O, kad jis žinotų, kad kaip tik laiko mudviem ir trūksta! Dar meteliai, kiti, o tada abu smegsim pragaran, bebalsiai kaip atstumtoji danų undinė.
●
Visą kelią kemša šokoladus, šokoladuotas iki pat nosies. Koks žavus vaikelis. Ir koks paikas. Nagi eime, eime čia, su manimi, į mano namus, į mano kambarius.
Kremta saldainius laiptinėje, kremta vestibiulyje…
Kambaryje nebekremta.
– Kas čia?
Šokoladuotu piršteliu rodo į sekciją, kur didžiuliuose stiklainiuose mirksta violetinės vaškinės galvos užmerktomis akimis bei pražiotomis burnelėmis.
– Mano angelų choras, – sakau. – Nori paklausyti, kaip gieda?
Mariukas abejingai linkteli ir vėl įninka šlamšti saldumynus. Paspaudžiu mygtuką, o galvos pragysta tyrais, nuodėmės nepaliestais angelų balsais. Klausyk, mažutėli, paklausyki tobulo choro. Jam dar trūksta vieno solisto, bet jau greit, jau visai netrukus… Saldumynų užteks, pilnas stalas šokoladų ir saldainių ir ko tiktai nori, mano mažasis rajūnėli. Dar šiek tiek laiko, tik truputėlį, kol stiklainėlį pasiruošiu… Pie Jesu Domine, / Dona eis requiem. Amen. Amen. Amen.
Ateina
Ateina – taip sako tempdamas už virvogalio telioką, paskutinį belikusį, leisgyvį, jau tik maita ant keturių kojų. Nieks nenori eiti pas kalną, bet kalnas pats į juos eina, smėlis ten, kur turėtų būti pušų viršūnės.
Ateina – taip sako vilkdamas tuščią tinklą, nė vienos žuvies šiandien anei varnos. Pusto, vis pusto, smiltys sukas verpetuos, nuo jūros vėjas – šiaurinis, žvarbus. Ir čia buvo kaimas, ir čia gyventa, dabar pliki kaulai vartos: žmonių, gyvulių ir varnų. Eina, velka tinklą, jau nebe tuščią, kaulai į palaidas akis sukritę, daiktan susivėlę, raguoti, dantyti iš paskos tarška. Taip ir tas teliokas tarškės, žino jis, nujaučia lemtį, nebebliauna, tik dantim barškina, tarsi jau būtų numiręs, vien grobai su ragais ir kailis sudriskęs.
Bėgo gyvenimai ir vėl bėga, kitur nuo vilko ant meškos, o čia – nuo smėlio ant smėlio. Kalnas dykumoj pas visus ateina, net ir pas patį Dievą, į bažnyčią jau tik pro varpinės bokštą išganymo lipa, bet to išganymo nebent po smerties nusimato.
Ateina – taip sako rišdamas prie pagaikščio telioką, paskutinį iš gyvųjų, kokį atras jį rytoj, gyvą ar jau mirusį? Stena risdamasis į trobą pro langą, durys nebeatsidaro smėliais užverstos, kopa ant stogo užlipus, stogas vos laikos.
Ateina – taip sako klausydamasis vėjo ūžimo, audra staugia vis garsiau ir garsiau, niekaip nenutyla. Valandų valandomis purto trobelę, vis stipriau pusto, dreba visos lentos, smėlis tarp dantų girgžda. Ar ilgai begyvensim, klausia pati, bet atsakymo jis nežino. Dienos, mėnesiai, metai, o tada dulkėmis virsim, smiltim ir kopom – patys kitus po savimi laidosim. Pareigūnas, pavasarį pravažiuodamas, perduos aniems Prūsijoje: sklypo nebėr, gyvuliai nustipę iš bado, o šeimininkai elgetomis išėję. Mintija, bet garsiai nepasako, uždaręs langines, nyra į tamsą.
Ateina – taip šnabžda lajaus žvakelę degindamas, liepsna rūksta negandas pranašaudama, virpčioja baimingai, kaip ir jo kvėpavimas, smėlis ant viršugalvio byra. Pliauskos sausos, tų pačių vos kelios, bet įsidegti niekaip nenori, pirkioj nei dūmo, nei šilumos, nors imk ir lupk sienas. O sienos braška, nuo vėjo ir nuo kalno, kurs negailestingai eina per jų trobą ir kiemą. Girdi telioką bliaunant, gal jau paskutinį kartą, ryt tik ragus ras smėlio pūstynėj, o poryt gal ir tų nebebus, vienas kalnas riogsos didžiulis. Jau arti! Stogas girgžda, sijos pamažėl pasiduoda, kalnas lipa aukštyn, braunasi pro kiaurymes.
Jau beveik… spėja ištarti, o tada triokšt! Žvakė gęsta, tamsa. Štai ir viskas.
Atėjo.
Meškiukas
Tai tavo meškiukas, ištikimiausias palydovas. Dieną ir naktį glausdavai jį prie širdies, patikėdavai savo tamsiausias paslaptis. Jam trūksta vienos akies – tai todėl, kad sykį įsiutai ir panūdai nubausti. Paskui gailėjaisi, žadėjai daugiau niekada nebeskriausti, o ašaros gėrėsi į sušiauštą kailiuką. Meškiukas tau atleido, bet jo vienaakis veidelis kažko liūdi. Kada paskutinį sykį priglaudei jį prie krūtinės, kada paskutinį sykį prieš naktį jį bučiavai? Kiek dienų? Savaičių?
Tai tavo meškiukas ir jis vis dar kvepia tavimi labiau nei kas kitas, šis žaislas – visai kaip tu. Ne tik ašaros, bet ir seilės, prakaitas ir dar… nagi nagi, ką dar su juo veikei, išdykėle? Taip, žinau apie tave tokių dalykų, kokių nežino net patys artimiausi. Kaip manai, ką pasakytų mama? Puikiai supranti, kad ji draudžia išdykauti, o tu vis vien neklausai ir, kai niekas nemato, skubi ragauti uždraustus vaisius. Bet nieko baisaus. Su manimi tavo paslaptys saugios.
Ant žolės yra ir daugiau tavo daiktų: keli kiti žaislai, drabužiai, baltiniai, apatiniai. Jie švarutėliai, neseniai skalbti. Tačiau man vis tiek labiau patinka senasis meškiukas. Jis taip stipriai kvepia tavimi, kad norisi uostyti, laižyti ir vėl uosti. Geidžiu sudraskyti šį mažąjį tavo draugą, nupašioti sukritusį kailį, pradrėksti medžiagą, ištąsyti vatinį kamšalą. Išragauti bučinius, kuriais per trumpą savo gyvenimą esi jį apdovanojusi. Knieti prisikasti iki pat jo šerdies, sutaršyti iki smulkiausių skivytų. Bet dar negaliu, turiu tvardytis, tad tik nuryju seiles ir atsitraukiu.
Grybšteliu sijonėlio kraštą: ak, Lolita, Lolita, kas jo per trumpumas, mažoji vilioke! Kiek sykių tau pasilenkus švysčiodavo gėlėti apatiniai? Kiek sykių sėdėdavai užkėlusi kojas tyčia taip, kad visi juos matytų? Aha, štai šalia ir jie, tie gėlėtieji, kuriuos drąsiai demonstruodavai gašliems stebėtojams. Jie irgi kvepia tavimi, bet mažiau, kur kas mažiau nei tavasis meškiukas. Vis dėlto suplėšysiu jį, tik vėliau, kai viskas nurims ir niekam neberūpės, kur tavo palydovas pradingo.
Ar žinai, kad stebėdavau tave pro šios tvoros plyšį? Tos pačios, prie kurios mėginai susibičiuliauti su kaimynų berniuku? Jūs abu nusimaudavote apatines kelnaites ir kikendavote iš vienas kito skirtumų, o mes, aš ir meškis, judu saugodavome nuo pašalinių akių. Ypač nuo mamos. Juk ji būtų supykusi, jei būtų sužinojusi apie šį slaptą žaidimą, tiesa? Bet, kaip sakiau, mielai pasaugosiu ir šią tavo paslaptį. Gali patikėti man visut viską, niekada tavęs nenuvilsiu.
Štai ta vieta, kur tu gulėjai. Ką čia veikei? Tikriausiai kažką nešvaraus, kaip visada. Aš užuodžiu tave. Tai ne sapnas, iš tiesų užuodžiu! Ak, kaip norisi dar sykį įsikniaubti į tavąjį meškiuką ir įsitikinti, jog neklydau, jog tai tikrai tu. Ei, o kas gi čia, šitas mažytis rūdžių spalvos skritulėlis? Taip, taip, ant tavo mylimo meškučio. Jis kvepia tavimi ir tuo pat metu ne visai. Taip kvepia skausmas ir liūdesys. Ši vieta irgi persisunkusi tavęs, kitokios tavęs. Man neramu. Pakrapštau nagais žemę. Dar sykį pauostau. Ir atsigulu.
– Ei, ji čia! Kaskit čia!
Jie pradeda kasti. Tavo kvapas stiprėja.
Kažkas patapšnoja man galvą.
– Šaunuolis, Kudliau, tu ją radai.
Suinkščiu. Ne, mielas meškuti, nedraskysiu tavęs. Nebent iš pykčio.
Arba ilgesio.