–
Annos Pavlovos piešinys
Manoms pirmoms eilėms, tokioms ankstyvoms,
Kad nežinojau aš, jog būsiu poetu*, Ištryškusioms staiga lyg versmės gyvos, Lyg spiečiai žiežirbų karštų, Išdykusioms nelyg velniūkščiai, kur, įvirtę Snūdžion šventyklon, rimtį drums vėlėms, Manoms eilėms apie jaunystę, mirtį, – Neskaitomoms eilėms! Išmėtytoms knygynuos po lentynas, Kur jos ilgai dulkėjo ir dulkės, Manoms eilėms, lyg subrandintiems vynams, Žvaigždė dar patekės.Koktebelis, 1913 m. gegužės 13 d.
–
Dvi saulės stingsta – o Viešpatie, kam baudi! Pirma – danguj, o antroji – manoj širdy! Kaip šitos saulės, – ar sau aš atleist geidžiu? – Kaip šitos saulės kankino mane karščiu! Abi jos stingsta – daugiau į akis nešvies! Kuri karštesnė, toji pirma atvės.
1915 m. spalio 6 d.
Didžiulis mano miestas – jau nakty…
Didžiulis mano miestas – jau nakty. Iš namo snaudžiančio einu – pati. Galvoja žmonės: ji – duktė, marti, – O aš įsiminiau tiktai: esu nakty. Man liepos vėjas kelią ties – tolyn, Ir muzika lange vis eis – tylyn. O vėjui lemta lig aušros – gilyn Pro mano ploną odą – smigt širdin. Štai tuopa, langas, šviečiantis aukštai, Varpų garsai, o rankoje – žiedai, Ir žingsnių – niekam iš paskos – aidai, Ir, žiū, šešėlis – nėr manęs tiktai. Ugnių auksinės gijos – geltonuos, Burna naktinį skonį – sužinos, Mane išlaisvinkite nuo dienos, Draugai, supraskit – aš jums vaidinuos.
1916
Vertė Lanis Breilis
* Rusų poetė Marina Cvetajeva nenorėjo, kad ją vadintų poete. Ji sakydavo, kad yra ne poetė, o poetas, teigdama, kad žodis „poetas“ – tai karūna, uždėta ant galvos ypatingo kalbėjimo galimybe apdovanotam žmogui.