Eloyus Sánchezas Rosillo (g. 1948) – ispanų poetas, Mursijos universiteto dėstytojas. 1977 m. apdovanotas Premio Adonáis už eilėraščių rinkinį „Vienatvės būdai“ (Maneras de estar solo), 2005 m. gavo Nacionalinę kritikos premiją. Yra išleidęs dešimt poezijos knygų. Kūryboje dominuoja vienatvės, atminties ir užmaršties temos, išskiriančios Rosillo iš jo kartos ispanų poetų. Kritikas E. M. Camposas Rosillo poeziją yra pavadinęs grynąja, pabrėždamas jos neornamentuotumą, leksikos ir sintaksės paprastumą, lyriškumo „stygių“. Poeto eilės neretai laikomos itin autobiografiškomis, neatsitiktinai ir jį labiausiai išgarsinę rinkiniai vadinasi „Dienoraščio puslapiai“ (Páginas de un diario, 1981) ir „Autoportretai“ (Autorretratos, 1989).
Vienatvės žemė Laikui bėgant kūnai įgunda vaikščioti visiškai vieni šiuo vienatvės žemės paviršiumi. Lėtai išsitrina, nelyginant vėjo suardyti ir nupustyti pėdsakai, vangūs pojūčiai ir prisiminimai vietų, kuriose radome su kuo pasikalbėti, ir tų, kas klausės mūsų žodžių saulėlydžio metu. Seno susitikimo migloto aido neišlaiko balsas ir net kalba, kuria išmokome daiktų vardus. Lieka tik naktis. Ir mes paklystame beribėje tuščių gatvių tyloje. O kai jau pradeda aušti, pajuntame šaltį ir įkvepiame mirties.1975 m. spalis
Veidrodis Įsitaisau priešais tave, žiūriu tau į akis ir stebiu erdvę, kur manęs ieško tavo balsas. Mane sukrečia nelaukto susitikimo skaudulys, kai tu ištroškęs artiniesi prie šešėlio krašto, nes mano veidrodžio šviesoj atrandi proskyną. Vienatvė mane įsupa. Tik naktyje gyvuoju. Ir niekuomet nestabteliu toj trumpoj akimirkoj, kurios tau reikia, kad vis galėtum manęs šauktis. Susapnuok mane visai kitaip. Sukrėsk šį liūdną paveldėtos kalbos bagažą. Papasakok žodžiams tamsias istorijas, kurias tik tu žinai: ištark, kaip bauginiesi mano esaties ir paniekos, kad vis numiršti man pabėgus nuo tavų glamonių. Kartais pačiame tavo kláusimo įkarštyje atpažįstu save ir nuskubu į kitą tamsą: kartėlis ima, kai tave apkabinęs atpažįstu savo paties atvirą klyksmą ir savus geidulius. Dėl to aš pasidalinu, atsiskiriu ir paneriu į kitokias nuoskaudas: man per baisu tave sutikti. Tavo garsas – mano. Tavo liūdesys, tavo drabužiai kvepia manim. Ir mane diegia per visą taikstymosi laiką įgyti atsiminimai, per tą vienatinį laiką, kai darna buvo apsigyvenusi mūsų kraujyje.1974 m. vasario 27 d.
Apie liūdesį grįžtant Keistai susipynę kaimas ir upės, sutekančios į vieną tašką, bei dangaus kūno šviesa ant akmenų. Amžina jūra, praėjusių laikų chimera, išsigandęs šešėlis ir kenčianti tamsa. Priartėti prie tos vietos, nukeliauti iki paties mūsų vienatvės ir mūsų baimės pakraščio bei susidurti netikėtai akis į akį su begalybės žvilgsniais. Tai nuotykis aklai keliauti pakraščiu to žodžio, kupino švelnybių ir riksmų, kupino seno ir dar galingo žavesio. O kiek vėliau sugrįžti į jau žinomą vietovę – nutolęs namas, sausa geometrija – senesnėmis akimis ir tuščiomis rankomis, toliau mąstyti apie skausmą ir, patyliukais, apie mūsų pačių mirusį kūną: prisijaukintą mirtį.1974 m. vasario 18 d.
Po šventės Kiek kartų tu esi sau sakęs, kad gyvenimas nebuvo tau toks blogas, ir, galų gale, sėkmė kartais tave palydi. Tačiau kam save maustyti. Nustok kurti istorijas. Šią naktį nebegali sau nuolaidžiauti, pasakodamas tą patį, ką visuomet – ir ne be optimizmo – sau kartojai. Juk tai ne tu, o kažkas kitas su ja išėjo, kai baigės šventė. Gatvėse šalta, nė gyvos dvasios nėra mieste. O tu grįžti namo jau auštant. Ir vienuma.
Iš: Eloy Sánchez Rosillo. Maneras de estar solo. Madrid: Ediciones Rialp, 1978;
Autorretratos, Barcelona: Edicions 62, 1989;
Las cosas como fueron (Poesía completa, 1974–2003), Barcelona: Tusquets Editores, 2004
Vertė Aistė Kučinskienė