Užmirštų „sekretų“ muziejus

Oksana Zabužko (g. 1960) – ukrainiečių prozininkė, poetė, eseistė, filosofijos mokslų daktarė, novatoriškų kultūrologinių studijų apie didžiuosius Ukrainos literatūros klasikus Tarasą Ševčenką ir Lesią Ukrainką autorė, šiuo metu bene žymiausia rašytoja tėvynėje ir užsienyje (jos knygos išverstos į kelias dešimtis kalbų); be kitų apdovanojimų, įvertinta Nacionaline Taraso Ševčenkos premija (2019).

Pagrindinės jos kūrybos ir domesio temos: nacionalinė tapatybė, feministiškai traktuojami lyties klausimai. Provokatyvus ir populiariausias Zabužko romanas „Ukrainiečių sekso lauko tyrimai“ (Польові дослідження з українського сексу, 1996) išrinktas „didžiausią įtaką Ukrainos visuomenei padariusia pirmųjų 15 nepriklausomybės metų knyga“. Kol kas geriausiu jos kūriniu laikomas romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ (2009) – šeimos saga, kurioje vaizduojami trys svarbiausi Ukrainos istorijos laikotarpiai: Antrasis pasaulinis karas, 7-asis dešimtmetis ir šio amžiaus pradžia. Ypač daug dėmesio skiriama sovietinėje ir rusiškoje istoriografijoje demonizuojamai Ukrainos sukilėlių armijai.

Romaną lietuviškai netrukus išleis „Alma littera“. Siūlome susipažinti su pirmosios romano dalies „I salė. Štai!!!“ ištrauka (parašyta kursyvu). Pažymėtina, kad rašytojos tėvas pedagogas, literatūros kritikas ir vertėjas Stefanas Zabužka (1926–1983) stalinizmo metais buvo represuotas, ištremtas.

Karl Zvirynskij. Natiurmortas (pastatymas). 1985

[...]

Šitai ne iš televizijos pas mane atėjo, ne iš žmonių ir siužetų, kuriuos pasitaikydavo filmuoti,  – o iš tos dienos, kai aš, sklaidydama kažkokiu reikalu seną, išgeltusiais, į garstyčių trauklapius panašiais lapais (tarybinis laikraštinis popierius!) knygiūkštę iš tėvo bibliotekos, įsibėgėjusi atsitrenkiau į pastabėlę paraštėje, padarytą tėvo ranka, jo būdinga, dygia ir tankia kaip kryklių gyvatvorė rašysena (septintoje aštuntoje klasėje ir mano raštas ėmė panašėti į jo, bet greitai aprimo, išsilygino ir tapo panašesnis į mamos): šalia lyg ir visai nekaltos, netgi paikos frazės  – „hamletiškas nemokėjimas ryžtingai veikti matant triumfuojantį blogį“ (o kalba, kalba, atleisk, Viešpatie!  – dar neišsivadavusi iš po stalininio pogromo griuvėsių, dar visa sulaužytais ir išnertais kauleliais…),  – pabrauktos ryžtinga, beveik tiesia linija, paraštėje buvo taip pat „triumfuojantis“„Štai!!!“, su trimis šauktukais, apstulbinęs mane lyg tikras atradimas. Tą akimirką supratau, jog, tiesą sakant, nepažįstu savo tėvo: jis mirė, kai man vos spėjo sukakti septyniolika, ir aš įsiminiau jį tik tokį, koks buvo su manimi vaikystėje ir paauglystėje,  – iš šių prisiminimų, tik truputį papildytų pomirtiniais šykščiais (ir ilgainiui suakmenėjančiais, juk naujų neprisideda!) paliudijimais, mamos, draugų, kolegų, tėvo studentų (kurie, atrodo, dėl jo iš proto ėjo  – jeigu nemeluoja), pamažu susidariau sąmonėje kažkokį virtualų personažą  – su išvaizda, kai tėtis buvo keturiasdešimt penkerių metų amžiaus, jau ligonis, ir su gana niūria gyvenimo story  – iš tų, kurių ne taip retai pasitaikydavo jo kartos žmonėms. Tačiau tas vyriškis, bet ne  – jaunuolis (mikliai suskaičiavau: jaunesnis negu aš dabar!), kuris kitados, seniai, Kai Manęs Dar Nebuvo Pasaulyje (ne veltui juk pirmutinė vaiko reakcija į šią mitologinę frazę  – „O kurgi aš buvau?..“), vieną dieną šeštojo ar septintojo dešimtmečio pradžioje su tokiu įkarščiu brūkštelėjo knygos paraštėje savo „Štai!!!“  – lygiai taip entuziastingai būčiau brūkštelėjusi ir aš, jei pamačiusi kieno nors suformuluotą savo pačios mintį  – tą, kurią seniai nešioji, kuria kankiniesi ir galuojiesi, tiesiog ja gyveni!  – tas jaunuolis buvo absoliučiai už mano virtualaus personažo ribų, sakytum jie nė nebūtų vienas kito pažinoję, tiksliau, aš nebūčiau pažinojusi šio antrojo, naujojo. Vidumi jis vis dėlto kažkuo miglotai priminė mane, ir aš puikiai mačiau (iš vidaus, kaip mes žiūrime į save sapnuose)  – kad jo galvoje tą minutę pergalingai plykstelėjo: „Štai!!!“  – lyg spragtelėjo pirštais, nykščiu ir didžiuoju, panašiai kaip aš darau dvasios pakilumo valandėlėmis,  – ir prisiminiau, jog vis dėlto jis turėjo kadaise, nepamenamais laikais, įprotį spragsėti pirštais!  – ir kaip mama pykdavo sakydama, jog vulgaru ir netikęs pavyzdys vaikui, ir kaip jis sutrikdavo  – ir šitai taip pat buvo nauja, nes anksčiau neprisiminiau, kad būtų kada nors dvejojęs, su manimi visada elgėsi labai užtikrintai, regis, nė karto negirdėjau iš jo „nežinau“ arba „aš apsirikau“  – oi, ne, ir taip buvo, ir tada vėl prisiminiau, nauja banga: sykį mokykliniame piešimo albume radau mano iš vakaro nupieštą kiškiuką nemokšiškai nuspalvintą  – tiesiog nutepliotą!  – žydra spalva ir ėmiau spiegti  – ir tėtis susigėdęs prisipažino, na, visai kaip pričiuptas su įkalčiais vaikėzas, kad norėjęs padaryti kiškiuką pilkutį, bet truputį padaugino spalvos… Aš tada kunkuliavau teisėtu pykčiu, man galvoje netilpo, ko jis lindo į mano albumą, ir dar su spalvomis, juk per amžius nebuvo piešęs, teptuko  – ir to taisyklingai laikyti nemokėjo, aš paskui ilgai jam šitą sugadintą kiškiuką primindavau tartum gavusi vieno taško persvarą, o jis kažkodėl kas kartą vis taip pat sutrikdavo  – ir tik dabar aš kitaip, irgi iš vidaus, išvydau jo išdaigą ir kad jis gėdijosi visai ne to, jog sugadino man piešinį (už kurį aš, nepataisoma pirmūnė, vis dėlto gavau savo penketą!), o to, jog nesutramdė grynai vaikiško impulso, staigaus smalsumo protrūkio  – pažiūrėti, kaip išsileidžia dažai indelyje su vandeniu, kaip prilimpa prie teptuko ir padengia baltus lopus popieriuje,  – ir štai per šitą akimirkos silpnybę, nė kiek nederamą suaugusiam vyrui ir šeimos tėvui, jis ir pakliuvo,  – ir taip visa tai vyniojosi ir vyniojosi manyje vis greičiau, lyg, nutvėrusi už siūlo galo  – paraštėje vieno užrašo rašalu uodegėlės, būčiau ištraukusi viršun visą grybieną, gauruotą šaknelių mazgą, per kurį miglotai persišvietė visiškai kitoks, nežinomas man gyvenimas, nesusijęs su dukra, žmona ar draugais,  – tačiau įsivaizduoti šį gyvenimą iš arti, visu formatu, neturėjau jokios galimybės: savo lagaminą jis išsinešė.

Tada susiriečiau, prisimenu, su kojomis krėsle ir prarijau kone visą knygą iš karto iki tol neužfiksuotu raštijos istorijoje skaitymo būdu  – ne iš kairės į dešinę ir ne iš dešinės į kairę, o aplink: išgrauždama teksto kąsnius kaip vikšras, koncentriškais ratais, sklindančiais nuo pabrauktosios frazės. Jokio kito rakto po ranka tiesiog nebuvo  – nė vienos smulkmenos neiškrito daugiau iš pagriebto man iš panosės lagamino, kuri per dvidešimt metų, praėjusių po tėvo mirties, nebūtų virtusi dulkėmis,  – o aš vis medituodavau ir medituodavau prie šios brūkštelėtos paraštėje pastabėlės: „Štai!!!“  – tarsi detektyvas Kolombas prie kokio nors „neteisingai“ įgraužto kandiklio, rasto netoli lavono, tik aš ieškojau ne žudiko  – aš norėjau atgaivinti lavoną. Apie ką buvo knygelė, nepamenu, nors užmušk, bet baigiantis šiam nekromantiniam seansui tvirtai žinojau: visa ilgametė tėvo vadinamoji „kova su sistema“ (žodžių junginys, įėjęs į apyvartą po 1991 metų)  – jo beviltiški bandymai prisibelsti į visas aukštas ąžuolines duris, nesuskaičiuojami laiškai, prašymai, skundai, paaiškinimai  – į Kyjivo miesto tarybą, į Genprokuratūrą, į Ukrainos CK, į Maskvos CK (trys ar keturi išsipūtę aplankai pas mamą antresolėse, su kaspinėliais, surištais neatmezgamu mazgu), jo kelionės į Maskvą (kiekviena turėjo būti galutinė ir lemtinga, bet visada tėvo užklausimas būdavo nuleidžiamas atgal, į Kyjivą, ir viskas grįždavo į senas vėžes…)  – visas šis beviltiškas, visą gyvenimą trukęs vargas, dėl kurio jis atsidūrė psichuškėje su gana paplitusia tais laikais „politine“ diagnoze  – „paranojinė bylinėjimosi psichopatija“, kilo ne nuo ko kito, o nuo to, kad sielos gilumoje mano tėvas visada jautė, lyg slaptą gėdingą ligą, štai šitą patį, kad jį kur galas, „hamletišką nemokėjimą ryžtingai veikti matant triumfuojantį blogį“, jis ir pastūmėjo jį,  – kai blogis pravažiavo kaip visagalis taranas, kone užkabindamas jį,  – užuot pasitraukus, mestis skersai kelio ir paskui nuolatos puldinėti po ratais tos pačios mašinos, kas kartą atkariaujant iš savęs paties savigarbos teisę…

Aš ir dabar dėl to neabejoju.

Nesklandi, negrabiai suformuluota frazė nelauktai virto vandenženkliu, vidiniu jo gyvenimo  – beje, lygiai taip pat sužaloto, jeigu bandytume įsivaizduoti jį kaip trumpametražę story: tykų gesimą su užslopinta sąmone  – epigrafu  – veikiausiai fone nežmoniško visų raumenų skausmo nuo arklinių insulino dozių, kuriomis (kaip paaiškėjo vėliau!) ypač dosniai šėrė savo klientus tarybinė policinė psichiatrija, ir tas rėksmingos rugiagėlių spalvos chalatas, kurį įsiminiau, kai su mama atvažiavome į Dniprodzeržynską, į leistą pagaliau pasimatymą, ir iš po chalato išlindusios liesos geltonos, atsikišusiais kulnais gumbuotos kojos, panašios į vištos, kyšančios iš regztės,  – visa tai, kartu su užsistovėjusiu salsvu kvapu gal šlapimo, gal neprausto kūno, ir su bukai apsiblaususiu žvilgsniu (akių obuoliai be lašo spindesio, kaip senio: dehidratacijos pasekmė),  – visa tai neturi nė menkiausio potencialo tapti didvyriškai romantiška story, ypač jei turėsime galvoje, jog tokia būklė truko metų metus, o tai jau išvis nevaizdinga, tokius dalykus tiesiog praryja titrai: „Praėjo penkeri metai“, kieno nors kito atveju  – „Praėjo dvidešimt penkeri metai“, ir kas gi sutiks tiek išsėdėti prie ekrano?! (O kito būdo nufilmuoti panašiai story taip, kad žiūrovas tikrai suvoktų, nėra,  – na, tada, vadinasi, ir story nėra, ir keliaukit su Dievu, pasakys jums bet kuris redaktorius…) Čia šuo ir pakastas: tėvo šiokiadieniuose, parodytuose iš šalies,  – ne tik tuose, ligoninės, bet ir prieš ligoninę,  – turiu galvoje, žinoma, ne jo mokslinę ir pedagoginę karjerą, o tai, kas ją palaidojo, paskui palaidojo ir jį patį,  – visuose šituose išsiuntinėtų laiškų srautuose ir veltui minamuose kabinetų slenksčiuose, šiame absurdiškame ir sekinančiame kare, pralaimėtame iš anksto, dar jam neprasidėjus, nes jau klibanti sistema negalėjo ir neketino atsitraukti, o jis juk toliau tvirtino savo ir daugelį metų įrodinėjo beveik tiems patiems žmonėms, kurie ir davinėjo įsakymus, kokie jie neteisūs,  – visame jo gyvenimo siužete, jei įsivaizduotume dabar šį siužetą su visu dokumentiniu patikimumu, visuose keturiuose aplankuose su kaspinėliais, nebuvo p r a s m ė s  – buvo tik kartėlis dėl padėtų pastangų bergždumo. Prasmė buvo epigrafe. Vandenženklyje. Viename pabraukime, kuris atsitiktinai išliko.

Žinojau tai ir dar dėl vienos priežasties. Kaip tik praėjusią vasarą Kryme netoli Karadago aš, nuklydusi nuo kompanijos į vietą be gyvos dvasios, pusdienį užsiiminėjau tuo, kad nepaliaujamai kaip Sizifas lipau ir lipau į tą pačią uolą ir šokinėjau nuo jos į vandenį kregždute. Šutino nejudrus keturiasdešimties laipsnių karštis, o mane kopiančią kas kartą išpildavo šaltas prakaitas, keliai linkdavo ir širdis daužydavosi pačiam gale gerklės. Kadaise vaikystėje skaudžiai trenkiausi pilvu į vandenį  – ir nuo tada bijojau šokinėti į jūrą iš aukštai.

Kai jau sutemus parslinkau atgal į stovyklą, kojos pynėsi kaip girtuokliui, ir aš sunkiai įveikiau oro pasipriešinimą. Draugų akyse buvo patvirtinta mano jau ir taip tvirta reputacija  – pašėlusios rizikos ir aštrių pojūčių mėgėjos, nuotykių ieškotojos, pasiryžusios bet kam dėl dar vienos adrenalino porcijos, ir vyrai per vakarienę neatitraukė įtartinai blizgančių akių (kiekvienas, akivaizdu, buvo įsitikinęs, jog sugebėtų aprūpinti mane adrenalinu daug malonesniu būdu!), ir kelios žmonos be reikalo susinervino truputį pagadindamos man palaimingai svaigią būseną  – rezultatą žudančio kokteilio, sumaišyto iš dviejų retų profesionaliam intelektualui (ar tikrai esu profesionali intelektualė? ar gali žurnalistas mūsų šalyje būti intelektualas?..) ingredientų: mirtino fizinio nuovargio ir pasididžiavimo atliktu darbu. Kam tu visa tai išdarinėji, sutrikusi paklausė mane tik Irka Močerniuk, nuoširdžiai panorusi suprasti, ir aš jai atsakiau: ne „kam“, o „kodėl“.

Aš nardžiau todėl, kad bijojau tai daryti. Gerą pusę Dievo duotos dienos tuščioje pakrantėje po svilinančia saule aš prievartavau save kaip maniakas iškrypėlis, nes giliai mano kūne glūdėjo kadaise į jį įvaryta paniška baimė  – kaip nematomas geležinis lankas, spaudžiantis iš vidaus, neleidžiantis išsilaisvinti. Aš mušiau nuo savęs šitą lanką, šį gniaužtą, ir man pavyko  – jį numušiau. Viena baime mano gyvenime liko mažiau.

Dėl tos pastabėlės knygos paraštėje supratau, jog mano tėvas visą gyvenimą darė tą patį  – kopė į uolą ir šokinėjo. Ir visai ne todėl, kad buvo toks jau apsigimęs kovotojas, veikiau priešingai  – kas kartą prisiversdavo. Kas kartą vertė save bandyt numušti geležinį lanką, įveikti savo „hamletišką neryžtingumą“. Galbūt iš pradžių nuoširdžiai manė, kad kalta tik vieno kokio aukšto valdininko pikta valia, kurią reikia tiesiog pašalinti, išimti kaip krislą iš akies, ir tada baigsis baisi netvarka, jeigu ne atviras nusikaltimas,  – liausis tai, ką jis vadino „rūmų pavertimu daržine“. Rūmai buvo baigti 1970 metų rudenį, ir visa mūsų šeima dalyvavome iškilmingame atidaryme  – tai buvo pirmi mano gyvenime rūmai, pagaliau visiškai atitikę šį, iš pasakų paimtą, žodį, susiliejo su akinamu jo spindesiu ir svaigulinga erdvės begalybe ir net nesutalpino, šliūkštelėjo per žodžio kraštus užliedami vaiko vaizduotės geldelę (nuo tada visus karalius ir princeses mintyse apgyvendindavau kaip tik ten, rūmuose „Ukraina“, gražiausiuose kada nors matytuose iki šiol, 1970 metų pavyzdžio,  – Klovo rūmai tokiai misijai netiko, Marijos tada buvo uždaryti, o visokie ten naujausi „laimės rūmai“ atrodė gryniausia apgaulė, nes, mano to meto požiūriu, niekuo nesiskyrė nuo uždarų kolūkinių turgaviečių, net ir šio meto požiūriu  – nesiskiria…). Neaiškiai prisimenu (tarsi matau iš toli, užpakaliniame kadro plane, nes moterims ir vaikams tokiame didžiavalstybiniame renginyje derėjo stovėti nuošaly) tėvą bekraštėje vestibiulio šviesų jūroje, grupėje aukštaūgių (penkiametės akimis žiūrint) besijuokiančių vyriškių, spaudžiančių vieni kitiems ranką, ir savo išdidų suvokimą, koks jis svarbus: „Čia mano tėtis statė!“  – nors jis, aišku, nestatė, tik prisidėjo prie inžinerinio projektavimo kaip ekspertų grupės narys: ką tik apgynęs mokslų kandidato disertaciją aktualia tema, šiaip jau kuklus sraigtelis: jeigu būtų laiku prisilenkęs, užuot neprašytas išsišokęs, būtų likęs nepastebėtas,  – o tas, kuris tikrai statė, kuris buvo vyriausiasis projekto architektas ir tikriausiai taip pat stovėjo toje grupėje Labai Svarbių Vyrų ir džiugiai spinduliavo šypsena priimdamas sveikinimus,  – tas po kelių dienų išėjo iš CK sekretoriaus kabineto, užsuko į tualetą, užsidarė kabinoje ir pasikorė ant savo diržo: jo Rūmai pasirodė esantys per geri Kyjivui, jie nustelbė Kremliaus suvažiavimų rūmus, o tai jau buvo ne tik nepagarba ir iššūkis, bet ir šiurkšti politinė klaida, už kurią Ukrainos vyriausybei Maskva turėjo gerai iškaršti kailį, tad reikėjo skubiai šitą kailį gelbėti, imtis priemonių, ieškoti kaltininkų, geriausia  – iškelti baudžiamąją bylą už statybinių medžiagų išeikvojimą, bet, kadangi kandidatas į pagrindinio išeikvotojo vaidmenį jo kategoriškai atsisakė įžūliai pasikardamas pačiame CK pastate, bylos, ačiū Dievui (na, ir velioniui!), neiškėlė, jos, šios bylos, apskritai n e l i k o  – ji buvo tartum nuplauta, nuleista CK išvietės klozete, užtrenkta vandens ūžtelėjimo iš bakelio, taigi netrukus niekas jos jau ir neprisiminė, be to, kiek jų būta, tokių bylų, negi visas suvaikysi… Tiesiog ką tik atidaryti rūmai „Ukraina“ iškart ir uždaryti „remontui“, jo interjerus imta skubiai plėšti: švelnaus atspalvio bukmedžio parketą, balandžio pilkumo krėslų apmušalus, subtilius šviestuvus  – viskas, ką buvo galima nuplėšti, pakeista grubesnėmis, pigesnėmis ir prasčiokiškesnėmis medžiagomis, ir po vieno kito mėnesio, kai buvo iš naujo atidaryti,  – su rūgščiai žydrais dermatino krėslais, tebestovinčiais ir dabar,  – aš jau neatpažinau užburtųjų savo pasakų rūmų: jų irgi n e l i k o, jie ištirpo ore, kaip, beje, ir elgiasi pasakose visi užburti rūmai, per naktį džinai juos nukelia kur nors už jūrų marių, tačiau po jų pasilieka bent jau tuštuma, kuri tik viena ir gali būti deramas paminklas žuvusiam pastatui (taip, kaip pasiliko Niujorko bokštai  – žaizda, sprogimo kūgis tarp Manhatano dangoraižių, o mes tokių dalykų prisižiūrėjome dar gerokai prieš tai  – kiek „išmuštų dantų“ pratėgių žiojėjo Kyjivo gyvenamųjų namų statybvietėse vietoj išsprogdintų cerkvių, ir prisimename tik tas, kurių vieta liko neužimta  – nei grūdų elevatoriaus, nei pionierių ir moksleivių namų…),  – o čia rūmai, jau visai tvarkingai ir bjauriai perrengti standartinio srities kino teatro pavyzdžiu, stovėjo sveikutėliai ir vadinosi lygiai taip pat, ir galėjai pamanyti, jog tie ankstesnieji pirmiesiems lankytojams apskritai pasivaideno,  – jog, pavyzdžiui, visi jie tada iš džiaugsmo prisisiurbė iki haliucinacijų, o dabar išsiblaivė, ir štai, vadinasi, kaip visa tai atrodo iš tikrųjų, gerbiami draugai: visiškai banali istorija, be to, kokia čia dar istorija, jokios istorijos nebuvo  – taip sau, nedidelis ūkinis neapsižiūrėjimas, kaltininkai nubausti, dirbame toliau… Mama prisimindavo, kad iš pradžių jų buvo gana didelė grupė,  – tėvo kolegos iš instituto ir Akademijos, statybos ir architektūros MTI,  – tie, kuriems buvo pavesta sudaryti naują sąmatą, neva įrodančią medžiagų išeikvojimą, ir kurie atsisakė dalyvauti tvirtindami, jog ankstesnieji skaičiavimai teisingi. Bet maždaug po metų  – o per tą laiką triukšmas pritilo, dulkės nusėdo, naujuosiuose Rūmuose įvyko eilinis partijos suvažiavimas, galutinai pašventinantis jo provincialiai suprastėjusius vidurius, ir kai kas iš užsispyrėlių gavo papeikimą, kai kam prigrasinta atleidimu pagal etatų mažinimą, kai kas (turbūt beginkliai aspirantai, silpniausia grandis!) turėjo net išvykti iš Kyjivo ir toliau statyti kino teatrus rajonų centruose, dar gerai, jeigu ne karvides,  – žodžiu, po metų iš visos grupės liko tik mano tėvas, toliau mojuojantis po iškelta virš galvos kuoka niekam nereikalingais kažkieno mirusio jau teisumo įrodymais. Galimas daiktas, iš aukštųjų kabinetų, išmuštų mediniais apkalais, aukščio šitai išties atrodė gryniausia beprotybė: kokio velnio šitas kvailys ragus stato, kuo save laiko, kas jis toks?..

Atsigimusi į mamą  – buka humanitare  – iš tų aplankų antresolėse (peržvelgtų gana skubotai, su baime ir pasidygėjimu, tarsi būtų buvę džiovinta gyvatės išnara) įstengiau suprasti tik tai, jog po kiek laiko apie statybos istoriją jau, tiesą sakant, nebebuvo kalbama  – siužetas sparčiai sudėtingėjo plisdamas per instancijas, išleisdamas vis naujas, vis fantasmagoriškesnes ataugas, tik tėvas toliau prie kiekvienos naujos peticijos pridėdavo savo pradinius paaiškinimus pirminio projekto naudai, įrodinėdamas, nuo ko viskas prasidėjo (ir, akivaizdu, savo nereikalingai gera atmintimi dar labiau erzindamas adresatus), tad peticijos kas kartą storėjo, jose kaupėsi nuorodos į vis naujus laiškus su atsakymais ir atsikalbinėjimais, į vis naujus pokalbius (irgi su atsikalbinėjimais) vis aukštesniuose kabinetuose, skundai dėl grasinimų, išklausytų žemesniuose kabinetuose, dėl anoniminių skambučių  – irgi grasinamų, dėl kažkokio keisto nepažįstamų asmenų išpuolio prie laiptinės (tai atsitiko, prisimenu, visai prieš psichuškę: paskutinis įspėjimas!), ir visa tai metai iš metų vis pampo lyg sniego, tikriau, popieriaus griūtis, kaip vaikiškoje folkloro dainelėje, kur priedainis prisiaugina eilutę po eilutės, pamažu išsipūsdamas iki grėsmingo, beveik kosminio masto, nepakeliamumo, mano vištytė  – raibulytė, mano žąsytė  – lesa žolytę, mano kalakutas  – bala balabutas, mano teliukas  – strakaliukas, su kiekviena eilute žvėris auga, sunkėja, multiplikaciškai išdidėdamas iki jaučio, iki arklio, taip galima prieiti ir iki tiranozauro, ir tiranozaurai atvažiuoja  – mašina su raudonu kryžiumi, baltais chalatais, kurių velnių, ką jis norėjo įrodyti?..

Štai iš tikrųjų ir visa istorija  – tai kokia ji?..

Bet kurią akimirką šiam progresuojančiam klampiam košmarui buvo galima padaryti galą ir išeiti iš žaidimo: juk išeidavo ir puikiai gyvena iki šiol  – ir duok jiems Dieve, kaip sako Karpatuose huculai, „be šių metų šimtą metų“, ką jau čia  – dar ne tokie kaip jis, nekalti avinėliai ūkiniai darbuotojai, vardas jiems legionas, bet ir pastebimesni, kadaise įpainioti į labai garsias politines bylas, kurių vardai griaudėjo per Vakarų radijo stotis, kurie rengdavo viešas pilietinio nepaklusnumo akcijas, puldavo šaukdami į sceną ar prie uždarų teismo durų, ar prie paminklo pjedestalo, už vieną tokią minutę galėjai užsidirbti disidento duoną iki gyvenimo pabaigos, o nuo 1991 metų jau tik dalytis prisiminimais, kuo jie daugiausia ir užsiėmė,  – neužsimindami vis dėlto nė žodžiu apie tai, kaip išėjo iš žaidimo,  – reikia suprasti, ne visai sausi iš balos išlipo, truputį gal sušlapę: su atgailos laiškais, gal net su kokiais intymesniais, atliktais už uždarų durų susitaikymo ir atsiprašymų (ir patikinimų, jog ateityje elgsis pavyzdingai?) ritualais,  – kas dabar ką supras, be to, kam rūpi,  – tačiau išeidavo ir gyvendavo, ir dirbdavo pagal specialybę (gaudavo priedus prie atlyginimo, augino vaikus, didino gyvenamąjį plotą…),  – nors ir siaurutės, ir dvokiančio koridoriaus gale, betgi durys su užrašu Exit šiais paskutiniais imperijos dešimtmečiais vis dėlto buvo, egzistavo realiai pažymėtos plane, čia jums jau ne stalininė epocha, ponios ir ponai, o socializmas žmogišku veidu, kas išvertus į normalią kalbą reiškia  – jeigu labai norėjosi gyventi, išeitis buvo… taigi mano tėvas, be jokios abejonės, pats užsiveržė kilpą ant kaklo  – taip manė tie, kurie lėmė jo likimą, taip manė mama, taip įpratau paaugusi manyti ir aš: nepaliko jis paleistai mašinai kelio atsitraukti  – grynai strateginė klaida, žioplumas, ūkinis neapsižiūrėjimas. Liūdna, graudu, bet nieko nepadarysi, reikia gyventi toliau. (Taip, tarsi jis tikrai būtų pakliuvęs kelyje po sunkvežimio ratais!)

Dar niuansas: augdama ėmiau dėl jo gėdytis. Palyginti su mano draugais mokykloje, juo labiau institute, mano tėvas buvo nevykėlis  – toks, kuriuo nepasigirsi. Į tiesius klausimus, kaip, pavyzdžiui, pažymint klasės žurnale (šaukia pagal sąrašą prieš klasę, reikia atsistoti, pasakyti garsiai, klasės vadovė kartoja klausimą, neišgirdo…), aš murmėdavau gūždamasi ir slėpdama akis: „Pirmos grupės invalidas“,  – ir, atsisėdus į vietą, dar ilgai atrodydavo, kad klasė šnibždasi ir kikena man už nugaros. Tokius dalykus ištrinti sunku  – vaikai neatleidžia tėvams pažeminimų, išgyventų dėl jų. Jo mirtis  – jau namie, jį išleido namo, kai po ilgos medikamentinės blokados atsisakė inkstai,  – nebent prie gėdos pridėjo kaltės jausmą, kaip šaukštelį sodos prie druskos šaukštelio, ir ilgainiui visa tai buvo atmiešta ir susimaišė, virto po truputį silpnėjančiu karčiai sūriu tirpalu, kurio negalėjo pasaldyti nei padažnėję po 1991 metų (o kai jau mano fizionomija visu gražumu sužibėjo teleekrane, tiesiogine prasme pasipylę kaip kruša iš visur!) entuziastingi jo buvusių kolegų ir studentų atsiliepimai  – koks buvęs nuostabus dėstytojas ir kaip jį, pasirodo, visi mylėję (o kurgi jūs anksčiau buvote?),  – nei net labai konkretūs, taip pat ir mūsų prodiuserio, siūlymai iškelti iš archyvų tą, trisdešimt metų, kai palaidotą, siužetą apie rūmus „Ukraina“ ir po mirties aprūpinti mano tėvą dabar jau visai glamūriška, vos ne disidentine biografija,  – buvo galima trinktelėti neblogą laidelę, ne problema, priminti tautai užmirštus nesenos istorijos puslapius (tartum ši tauta turi kokių nors n e u ž m i r š t ų puslapių  – ar senų, ar nesenų!)… Pastarąjį sumanymą, vos manyje užsimezgusį, užmušė viena garsi poetė iš tų, kadaise griaudėjusių, su patriotiniais eilėraštukais ir miglota režimo aukos reputacija,  – iš smalsumo pati nusivilkau imti iš jos jubiliejinio interviu ir gavau visišką nokdauną: gremėzdiška milžinė netaisyklingu sąkandžiu, taškydamasi seilėmis ir nuolat išdidžiai purtydama praretėjusias dažytas garbanas (prieš keturiasdešimt metų šis mostas neišrankiems vyriškiams galėjo asocijuotis ir su jaunos kumelės temperamentu, ir su patriotišku maištingumu), pusvalandį reikšmingai, primygtinai kartojo prisileidžianti „tik rinktinius žmones“, kad aš, matyt, deramai įsisąmoninčiau ir išsitempčiau „ramiai“,  – paskui taip pat ilgai, smulkiai ir vaizdžiai, lyg viskas būtų vykę tik vakar, papasakojo, kaip per jos pirmąjį jubiliejų, penkiasdešimtmečio,  – tais pačiais metais, paskaičiavau aš, kai Stusui* įkalė antrą nuosprendį, iš esmės jau mirties,  – milžinei Rašytojų sąjunga atsiuntusi net ne sveikinimo telegramą, o tik, pamanykite, kvietimą į kažkieno kito autorinį vakarą  – ir ji dvidešimt penkerius metus prisiminė, kieno būtent,  – tai buvusi klastinga, specialiai tą dieną organizuota užmačia  – štai kaip ji buvo persekiojama!.. Jokių kitokių persekiojimo smulkmenų taip ir nesužinojau  – milžinė irgi neturėjo story, buvo tik personalinė legenda, dėl kurios kitados pasidarbavo nemažai vyriškių, apakintų šito anuomet dar natūraliai rusvų garbanų purtymo, ir dabar milžinė godžiai maudė savo tuščią senatvę jų andainykščių pastangų spinduliuose  – ir jai penkis kartus nusispjaut ant visų nukankintų Mordovijos lageriuose legendinės savo jaunystės draugų, kurių atminimas, kol dar gyva, vis dėlto leido bent jau išsaugoti stiliaus ir proporcijų jausmą.

Išėjau iš to namo visiškai prislėgta. Nuo minties, kad su pagrimuotu tėvo lavonu glėbyje stumdysiuosi toje pačioje eilėje,  – su šia nusipelniusia režimo kankine pirmose gretose,  – man pasidarė kažkaip nežmoniškai, slogiai koktu, ir aš tą vakarą niekingiausiai nusilakiau „Būgne“ maišydama stipriausius kokteilius kaip visiška snarglė  – visi jie turėjo sodos ir druskos prieskonį, o rytą pagirių rėmuo trenkė tuo pačiu  – soda ir druska… Story nebuvo. Reikėjo susitaikyti su buku akivaizdumu: vienintelis ženklas, kad toks žmogus kadaise gyveno pasaulyje, buvau aš  – turėjau jo formos akis ir jo kraujo grupę. Galų gale, gerai pagalvojus, kodėl turėtų būti kitaip? Argi ne toks pat likimas ištinka absoliučią visų mirusiųjų daugumą?..

„Štai!!!“  – pastabėlė paraštėje, netyčia iškritęs iš lagamino niekutis,  – pirmą kartą atsuko man žiūroną kitu galu. Akimirką, lyg blykstelėjus žaibui akloje tamsoje, išvydau gyvą žmogų  – nuostabu, jog tai buvo tas pats mano tėvas, kurio aš, matyt, slapčia nuo savęs vis dar truputį gėdijausi. Personažas, kuris būtų tikęs kokiam nors portretui nebent statistinio vieneto vaidmenyje: tai yra jei būtų buvusi galimybė suskaičiuoti, kiek jų, tokių, buvo tos kartos  – ne areštuotų, ne pasodintų, ne įtrauktų į Amnesty International sąrašus, o tykiai užgesusių savo patale nuo sąžiningo širdies ir kraujagyslių, inkstų ir kitų organų nepakankamumo, kurio tiesiogines priežastis mato tik artimiausi giminaičiai  – žinoma, jeigu tokių yra. Galima pridėti čia ir tuos, kurie prasigėrė, ir tuos, kurie nusižudė,  – šiaip ar taip, realią istoriją ateičiai gali sukurti tik skaičius, skaičius su keliais (pageidautinam, kuo daugiau!) nuliais. Šeši (ar daugiau?) milijonų negyvų žydų  – lygu Holokaustas. Dešimt (ar mažiau?) milijonų negyvų Ukrainos valstiečių  – lygu Holodomoras. Trys šimtai milijonų pabėgėlių  – lygu penkiasdešimt šeši lokaliniai karai XXI amžiaus pradžioje. Istoriją kuria buhalterija. Chruščiovinės reabilitacijos laikais sušaudytųjų NKVD kalėjimuose giminaičiams išduodamų pažymų grafoje „Mirties priežastis“ buvo klijuojamos išradingiausios medicininės diagnozės  – kaip tik todėl, kad neliktų sušaudymų skaičiaus. Po dvidešimties metų išmonė virto tikrove (sėkmingoms išmonėms visada taip ir atsitinka!): žmonės iš tikrųjų ėmė mirti nuo to, nuo ko jų tėvai ir seneliai buvo pažymėti mirę popieriuje. Apskaičiuoti „skaičių“ pasidarė galutinai neįmanoma, ir visa karta neteko nuosavos, visiems bendros istorijos  – paskui prapuolė ir optika, per kurią būtų galima įžiūrėti kiekvieną atskirai: žmonės kaip žmonės  – gyveno sau, mirė, maža kam kaip susiklostė… Gyveno pasaulyje neblogas inžinierius ir gabus dėstytojas; mirė nuo medikamentinio apsinuodijimo, prisikankinęs psichiatrijos ligoninėje, kur jam buvo nustatyta neteisinga diagnozė,  – ir tuo viskas baigėsi, galima surišti kaspinėlius neatrišamu mazgu. Reikėjo postūmio  – to vienintelio, nuo kurio kaip dėlionėje viskas stoja į savo vietas (pergalingas spragtelėjimas pirštais, mėlynai nuspalvintas kiškutis mokykliniame piešimo albume, užkrečiamai nuoširdus juokas, kunkuliuojanti gyvenimo energija, supakuota žmoguje…),  – kad apžiūrėtume šį personažą iš vidaus ir paskui jau be vargo pamatytume, kas jį stūmė, kas jį vedė iki galo ir neleido atsitraukti, sutikti ir pripažinti  – tiek ir tebuvo reikalaujama  – juodo baltu: tai buvo neįveikiamas pasibjaurėjimas savo baime, sveikos ir, iš visa ko matyti, labai geros sielos fiziologinis (juk siela irgi turi savo fiziologiją, kaip ir kūnas, ir ne visada sielos fiziologija sutampa su kūno…) atmetimas šitos, prievarta įskiepytos kaip virusas baimės  – susitaikyti, suaugti į viena, susitapatinti. O jei metų metus nešioji savyje kažką, su kuo negali gyventi, kartais būna lengviau užsimušti į vandenį negu liautis šokinėti į jį.

Tomis minutėmis, prie pusiau sudūlėjusios knygelės, pajutau aštrios, deginančios laimės antplūdį  – lyg būčiau pakilusi į viršų skraidykle: aš juo didžiavausi. Ne kaip tėvu, ne,  – tam jis jau buvo per daug nutolęs laike,  – o kaip žmogumi, kuriuo galėčiau didžiuotis, jei sutikčiau dabar. Dievas žino, nuo kada nesu sutikusi tokių žmonių (gal jie tikrai visi išmirė?!), ir nepatenkintas jų poreikis  – nebūtinai artimoje aplinkoje, aš ir iš tolo sutinku žavėtis, kad tik būtų kuo!  – šis poreikis ilgainiui vis labiau graužė iš vidaus virsdamas tarsi kokia avitaminoze ar seksualiniu alkiu,  – o čia ant manęs sakytum gyvojo vandens šliūkštelėta: kaipgi taip, pati nejausdama bambėjau balsu, kaipgi taip galėjo atsitikti,  – padėjusi knygelę vaikščiojau po kambarį tarsi bandydama apgraibomis rasti pamestą daiktą ir vėl klestelėdavau į krėslą; nieko nematydama žiūrėjau į tą patį puslapį  – mintis darė kilpas, kliuvinėjo pati už savęs vis nesiryždama atsiremti į galutinai tikslią formuluotę: kaipgi galėjo atsitikti, kad aš nieko apie jį nežinau,  – ir jau niekada nesužinosiu, nieko neliko, jokių jo gyvenimo liudijimų  – gyvenimo, koks buvo iš tikrųjų: jis nerašė nei asmeninių laiškų, nei dienoraščio, nepaliko jokių savo vidinio „aš“ išliejų, pagal kurias dabar galėčiau jį susekti,  – nieko, tik atsitiktinę pastabėlę atsitiktinės knygelės paraštėse…

„Štai!!!“

[...]

Iš: Оксана Забужко. Музей покинутих секретiв.  КиÏв: Факт, 2010

Vertė Zita Marienė