Šventadienis

Šventos Marijos žemėje

 

iš pradžių

šviesratis gaubiantis galvą

ir viską užmatomą ir neužmatomą

ir ten

kur atrodo nieko nėra

atsitiko taip

kad neina suprasti

kas atsitiko

lyg ir viskas po senovei

lyg niekas neužstoja saulės

 

 

Šventadienis

 

išpažintis už uždarų durų

nedalomos sekmadienio sienos

krūtinės gelmėje žiedai pilnaviduriai

medynai ošiantys daugiakamieniai

ir daugiaprasmės debesynų slinktys

uola tylėjimo įskyla

mažiausią lieka blogį rinktis

įsisenėjusią įkvėpus tylą

 

●

 

po aštuoniolikos peteliškėtų

prilytų ar perdžiovintų vasarų

už pirmojo akmens slenksčio

mokyklinė matematika pritaikoma praktikoje

suskaičiuojamos molio monetos

lietuje nesušlampantys į rytdienos seansą nupirkti bilietai

valios stygomis įžabojamos dienos ir mėnesiai

ne visada tvirtai

kartais į pievas ir prie upės ištrūksta iliuzijų žirgai

bet bitės jau smarkiai gelia smegenis

tylą išsprogdina keliuose motorai

laikrodžiai visur tiksi tikslų laiką

nevalia pavėluoti

 

 

Pelekiškė. Bedugnio ežeras. Teresė.Stasys. Ir aš

 

nuogos maudynės Bedugnio ežere

kūnai kaip žuvys

pasiekia vandenyje neskęstančią saulę

panirti baikštu

į begalinę vertikalę

žemės plutoje

gėlame vandenyje

pasislėpusios milžiniškos žuvys

o jeigu tai užsilikę dinozaurai?

drąsiau ežero paviršiuje

plaukioti undinėlei

iš paskos – mažoms žuvelėms

 

●

 

šaltas akmuo prislėgęs žemyno judesius

žaliosios samanos dengia jaunos senolės smegenis

gausus vaišių stalas

draugų ir priešų

prikimštos gaisrininkų žarnos

išsipūtę erelių skrandžiai

ir ramybė viešpats atrodo niekada neapleis

šilta Golfo srovė nepakreips savo krypties

mato iš dangaus

netoli kariauja

lekia kulkos ir žodžiai

o šalia

toks pasaulis kitas

dvidešimt keturias valandas per parą išmiegantis

 

 

Sodo karalaitės

 

pasodinau didelį sodą

norėjau kad į jį suskristų

mažos karalystė paukščiai

po metų

ne už dešimties

paraudo vyšnios

ir subangavo karalystės padangė

nuo strazdų ir varnėnų

būriai pilkų ir juodų karių

šturmavo sodo karalaites

bet vėliau atsitraukė nuo vyšnių be vyšnių

————————————————————-

prie karalaičių kojų

priglaudžiau galvą

 

 

XXI amžius

 

                             Omnia mutantur, nihil interit.*

 

Ovidijus

 

nejau išnyksta jambai ir chorėjai

ir daktiliai su amfibrachiais anapestais

trumpam o gal visiems laikams išėjo

priėmę iššūkį triukšmingos gatvės mestą

žolė užleidžia vietą miesto brukui

ir vidų gyvasties aliarmas keičia

bet žiū ruduo beviltiškai užtruko

vasario kaulų nebeišlaiko raiščiai

per siūles trūkinėja batų amžius

į miestą keliasi kaimelis ir kaubojai

kodėl galvos ant iešmo neišbandžius

prieš traukinį ir nebaisu – minia sustoja

 

 

 

●

 

vieninteliai ramiai miega miesto žiburiai

šviečia vandenynas su gatvių žibintais ir su tamsa

broliaujantys namų langai

pilka migla viešpaties kvartale

voro voratinkliais apraizgyti stogai ir skersgatviai

už namų sienų sapnuose save turtingomis regi sužadėtinės ir mūzos

poetų

ne tik drignių prisiragavusių

įsikeli į vidurnakčio tamsą ir šviesą

lapkritis įkyrus šiaurietis

braunasi į neapsaugotą kūno trikampį

nemiega viso pasaulio pelės ir šikšnosparniai

krebžda rudens ausyje

suplaka virš galvos viesulo sparnai

žingsniai be aido

pasiklystu ir nenoriu išeiti iš požemio upės

šiaurietis benamius lapus pakelia į dangaus karalystę

kapsi ir dūžta šaligatvio akmenyje Skandinavijos ledai

darganoje

vandens stotelėse permirkęs laikas

 

●

 

tęsiasi ilgi sakiniai –

tylėjimo pauzės

atrodo nepritrūksime žodžių

yra vienodai įtraukūs

keturi metų laikai

 

 

●

 

apšviestoji mėnulio pusė

maldos pilnas veidas

išsiruošiu į kalnus

kur sniegas ir miražas

iš mirties kraterių

prapliumpa metaforų lietus

ateiviai su neoninėmis lempomis

skrodžia žemės tamsą

 

●

 

begalinis žemės būstas

medžio virš galvos pavėsis

ramuma mirties užplūsta

kur namai visų

siela ilsėsis

būsiu ten

nesusivėlinsiu

po dienos ar bėgsmo metų

mano čia pavėsis

pėdos smėlyje

požemio per kūną upės teka

 

●

 

bitės liepoje

kamuoliniai debesys

pilni nektaro

 

giminės medis

šakotas

įsišaknijęs į žemės rutulį

 

aukšta vidudienio liepa

prie negrįžtančios upės

bedugnio ežerokaita

 

atlapoti plačiai pavasario skvernai

vidurdienio šulinyje neuždūsta vasara

mažakalbis ruduo paskendęs savyje

žiema basa prisimena rudenį

 

 

Kuršmarės

 

ūmi Baltija

juoda mirties vėliava –

tamsūs debesys

 

kelia baltas bures

paskendę laivai

sugrįš jie nesugrįš

 

erelio nuslopęs riksmas

krante Kuršmarių žvejys

be dienos laimikio

 

 

M. K. Čiurlioniui

 

išsirikiavę medžiai vandeny pavieniai

pirmasis slėnis it lopšinė palei Merkį

į Raigardą paguldė nesapnuotą sapną mėnuo

prie Nemuno akių per naktį nesumerkęs

miškai ir pievos žvelgė iš Čiurlionio

skambėjo per miškus nostalgiška lietaus simfonija

ir pasaką Karalių Raigardas pasauliui sekė

 

●

 

nelyg ilga po lygiadienio naktis

lyg būtų sustabdyti laikrodžiai

toli lig ryto

mieste anksti pabunda kaimas

be tirščių nepasaldinta kava puodely

išsklaido miglą

nerimo likutį

iš tuštumos tamsos pakirdęs kambarys

ir aš ir jis

įnikę skaitom šviesą

užlieja palubę ištvinusi miražo upė

ši nemiga nepanaši į nieką

tyla tarp sienų daugiareikšmė

mieste kuriam gaidžiai negieda