Justė Latauskienė. Daktare, galiu užeiti? Istorijos iš gydytojo kabineto. V.: Tyto alba, 2025. 281 p.
Jei nežinočiau, kaip Justė Latauskienė gali rašyti, turbūt sakyčiau, kad „Daktare, galiu užeiti?“ – tikrai gera knyga apie gydytojų ir pacientų kasdienio bendravimo specifiką ir dažnai keistas įvairių ligų atsiradimo priežastis bei simptomus, kartu savitai atskleidžianti daugelio Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemų prigimtį. Tačiau kadangi esu ne tik senas jos įrašų socialiniuose tinkluose sekėjas, bet ir žmogus, retsykiais palandžiojantis po asmeninę šios Karoliniškių poliklinikoje dirbančios šeimos gydytojos interneto svetainę (kurioje, be siuvinėjimo kryželiu, piešinių ir medicininių patarimų, nemenką dalį pastaruoju metu užima žvilgsnio aštrumu ir netikėtų sąsajų paieška išsiskiriančios knygų apžvalgos), esu priverstas konstatuoti – iš pirmosios autorės knygos tikėjausi daugiau…
Pasakyti, ko pristigo, šiuo atveju ne taip ir lengva – tiksliausias atsakymas turbūt būtų „kažko“. Visų pirma, matyt, laisvumo. Juk kai rašai tekstuką feisbukui ar interneto svetainei, dauguma atvejų – išskyrus kokias nors ypač jautrias ir slidžias temas ar specialiai provokacijai skirtus įrašus – per daug nemąstai apie galimas neigiamas skaitytojų reakcijas, dargi priešingai – pasierzinti, pajuokauti tokiuose įrašuose ne tik įprasta, bet kitąsyk ir pageidautina. O popierinės knygos standartai savaime (ypač kalbant apie negrožinę literatūrą) „įrėmina“ autorių, savotiškai versdami jį surimtėti.
Šiuo atveju tą surimtėjimą lemia bent keli svarbūs veiksniai. Pirmiausia, popierinę knygos versiją skaitanti publika neabejotinai skiriasi nuo skaitytojų, besidominčių įrašais internete, juolab kai rašoma su sveikata susijusiomis temomis. Įprastai tai kiek vyresni žmonės, žvelgiantys į spausdintą žodį su tam tikra iš senų laikų išlikusia pagarba, – bent dalis jų vis dar linkę tikėti, kad knygos nemeluoja, – tad padorus autorius negali leisti sau lengva ranka rašyti visiškų nesąmonių (kurių įterpimas – žinoma, vėliau aiškiai parodant, jog tai tebuvo pajuokavimas, – vietomis galėtų gerokai pagyvinti tekstą). Negali sakyti, kad J. Latauskienės knygoje to visai nėra, bet jaučiasi, kad čia ji pokštauja kur kas atsargiau nei pateikdama tekstukus internete. Galbūt tą atsargumą (bent iš dalies) lėmė ir tai, kad pasiūlymas išleisti popierinę knygą atkeliavo iš leidyklos (Gabrielė Grinkaitė, „Jei užteks vitaminų, dantys ataugs patys“: gydytoja Latauskienė papasakojo apie pribloškiančius pacientus ir kokį patarimą duoda skiepų priešininkams“, www.delfi.lt), kuri galėjo švelniai užsiminti apie tam tikrus pageidavimus būsimo leidinio stiliui ir tematikai.
Dar viena priežastis, dėl kurios tekstas atrodo sausokas, turbūt susijusi su šiuolaikiniais asmens duomenų apsaugos reikalavimais, o kartu ir su tam tikru noru apsaugoti save: jau pačioje knygos pradžioje pabrėžiama – „Nė viena iš šioje knygoje pasakojamų pacientų istorijų nėra tikra“ (p. 12). Vėliau ši mintis nesyk kartojama, o norą savotiškai užtušuoti realius pateikiamų pasakojimų prototipus atspindi ir išgalvotos veikėjų pavardės bei profesijos. Šiuo atveju autorę tikrai dera suprasti ir pateisinti: su konkretaus asmens sveikatos būkle susiję dalykai neabejotinai labai delikatūs, tad kalbėti apie juos tiesmukai tikrai negalima. Ne paskutinėje vietoje tarp rašymo stilių lėmusių priežasčių turbūt būtų ir tai, kad norėta pateikti kai ką naujo, dar neaprašyto feisbuke ar kur nors kitur, – bent jau taip teigia pati J. Latauskienė anksčiau minėtame interviu, – o nesikartoti ir kartu išlikti įdomiam visada sunku.
Kita vertus, visai nenorėčiau, kad kritiškai skambanti šios apžvalgos pradžia kam nors sudarytų įspūdį, jog „Daktare, galiu užeiti?“ – dėmesio neverta knyga. Jo ji net labai verta, ypač lyginant su dauguma kitų panašios tematikos knygų, kurias skaitydamas nejučia esi įstumiamas arba į kažkokio itin siauros srities specialisto, arba į ilgą laiką besigydančio ir savo sveikatos problemas puikiai išmanančio ligonio poziciją (priešingu atveju skaityti tokius leidinius dažnai tampa ne tik neįdomu, bet ir neįmanoma: specifinės terminologijos ir gausybės preparatų pavadinimų prigrūsti tekstai normaliam žmogui tiesiog neįkandami). J. Latauskienės knygoje to nėra, o jei pavartojamas mažiau girdėtas žodis, jį išsyk stengiamasi paaiškinti. Nestinga čia ir autorei būdingo humoro („Ir nors Zablūdiškių ligoninė savo internetiniame puslapyje skelbia, kad turi kokį nefrologą, visada netikėtai paaiškėja, kad iš tiesų neturi. O kai turėjo, tai tik antradieniais, lyginėmis dienomis per pilnatį dvi valandas suderinus konsultaciją su vedėju ir tik palankios politinės partijos nariams, kurie dar privalėjo būti medžiotojų būrelio nariai be žalingų įpročių (tiesa, retkarčiais išgeriantys) ir be gretutinių ligų“, p. 42), ir tikrai puikių, tuo pat metu ir kiek ironiškai, ir beveik teisuoliškai skambančių minčių (štai paskutinės teksto pastraipos pradžia: „Darykite dalykus pakankamai gerai. Galite ką nors atlikti labai gerai. Bet negalite padaryti gyvenime gerai VISKO“, p. 280).
Būčiau linkęs manyti, kad dauguma paėmusių į rankas šią knygą nepasigailės. O jei skaitant kurią nors teksto dalį kas nors ir „pastrigs“, tai – prisimenant ką tik pateiktą citatą, laikytiną vienu autorės gyvenimo moto, – ko gero, visai normalu: visiems visur ir visada viskas patikti ne tik negali, bet ir neturi.
Primo Levi. Periodinė elementų lentelė. Apsakymai. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. V.: Hubris, 2023. 277 p.
Pasakose nereti epizodai, kai veikėjai, aptikę slaptas duris, netikėtai patenka į lig tol nepažintą stebuklingą pasaulį. Naujos knygos atvertimas taip pat kažkuo tai primena. Tiesa, niekad nežinai, ar atsivertęs liksi joje aprašomu pasauliu patenkintas ar juo nusivilsi. Primo Levi „Periodinė elementų lentelė“ kažkodėl itin ilgai gulėjo lentynoje neatversta. Kai maždaug po pusmečio pirmąsyk paėmiau ją į rankas, kiek išgąsdino anotacijos sakinys, kad šis 1963 m. pasirodęs leidinys Didžiosios Britanijos karališkojo instituto 2006 m. buvo paskelbtas geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Mokslinio turinio tuo metu visai nesinorėjo, o teiginys apie „visų laikų geriausią“ (net nesvarbu ką: knygą, automobilį ar krepšininką) savaime skambėjo kiek lėkštai ir atgrasančiai. Visgi kai dar kone po metų atsiverčiau knygą antrąkart, jau po pirmų keliolikos puslapių buvau priverstas gerokai kilstelėti antakius – kažkokiu ypatingu „moksliniu turiniu“ tekstas nė iš tolo nekvepėjo.
Keliais žodžiais nusakyti, apie ką rašo P. Levi, nėra lengva, tačiau jei kas primygtinai to klaustų, sakyčiau, jog tai knyga apie tiesos paieškas. Prie tos tiesos autorius artėja ypač atsargiai, aiškiai suvokdamas, jog visiškai jos išgryninti neįmanoma, bet sykiu nenuilstamai kartodamas sau ir kitiems, kad tokio dalyko vis dėlto esama. Net tuomet, kai ji kažkur toli, užmaskuota, pridengta tylos šydu ar giliai užkišta tarp pasaulyje vyraujančių veidmainysčių ir neteisybių, rašytojas nepaliauja tikėti – jos ieškoti verta. Maža to, paprastai ji randama kasdienėse situacijose, tad, pasakojant apie paieškų sėkmę, P. Levi pavyksta išvengti daugeliui autorių panašiose situacijose būdingo – ir dėl to gerokai nuvalkioto – patoso: „išsinuomojau asilą su varovu ir gryniausia tiesa, kad vietos asilai – mažyčiai (bet ne katės dydžio, kaip kalbama žemyne), tvirto sudėjimo ir atsparūs: ką gi, šnekose kartais esama dalelės tiesos, o gal tiesa glūdi pasislėpusi kažkur tarp žodžių sluoksnių, it galvosūkis“ (p. 115).
Gudriai su cheminių elementų savybėmis susietų esė (kiekviena jų pavadinta kurio nors elemento vardu) rinkinyje rašytojas mėgina metaforiškai perteikti savo patirtį, kaskart ieškodamas motyvų, leidusių gyvenime įvykti vienam ar kitam dalykui. P. Levi – Pjemonto žydas, sugebėjęs išgyventi Aušvice (jo manymu, visų pirma dėl savo žinių ir gebėjimų chemijos srityje, kurie tuo metu buvo naudingi naciams), tad asmeninė autoriaus istorija nestokoja įvairių išbandymų. Nepaisant to, rašytojas nelinkęs akcentuoti dramatiškų būties momentų. Jam kur kas labiau patinka pasakoti apie tai, ką išmąstė jau gerokai vėliau, kai, viskam po truputį grįžtant į įprastas vėžes, turėjo progą apgalvoti kadaise susiklosčiusias situacijas. Būtent čia atsiskleidžia P. Levi filosofinio mąstymo, dažnai, regis, specialiai dangstomo nepretenzingo paprastumo ir kasdienės kalbos šydu, gylis: „Mūsų nežinojimas leido mums gyventi – panašiai kaip kalnuose, kai tavo virvė nusitrynusi ir tuoj tuoj nutrūks, bet tu to nežinai ir toliau ramiai sau kopi aukštyn“ (p. 154).
Nesunku pastebėti ir dar vieną specifinę autoriaus ypatybę – savo apmąstymuose jis ypač daug dėmesio skiria kalbai. Jo nuomone, būtent tai, kokia kalba bendraujama, galvojama ar sapnuojama, lemia daugelį mūsų santykio su pasauliu aspektų. (Ir vėl – filosofija…) Savąją aplinkos suvokimo specifiką jis linkęs sieti su veik išnykusiu Pjemonto žydų žargonu, kuriame, pasak rašytojo, „slypi įstabi komizmo jėga, atsiradusi dėl kontrasto tarp kalbinio audinio, taigi šiurkščios, saikingos ir lakoniškos pjemontiečių tarmės, niekad nevirtusios rašytine kalba, nebent kirtus lažybų, ir hebrajiškos samplaikos, išplėštos iš senosios protėvių kalbos – sakralios, prakilnios, geologinės ir gludintos tūkstantmečius nelyg ledynų dubaklonis“ (p. 14). Galbūt būtent tas gimtajame žargone slypintis komizmas leidžia P. Levi tikrai sudėtingus įvykius aprašyti itin lengvai ir paprastai, išvengiant pamokslavimo. Todėl tekstas – bent jau tiems, kurie nesibodi suasmenintu istorinių ir mokslinių pasakojimų pateikimo formatu, – manau, neturėtų pabosti.
Mindaugas Nastaravičius. Antra dalis: eilėraštis. V.: Tyto alba, 2024. 72 p.
Skaitant poeziją labai svarbu, kaip jautiesi. Kalbu ne apie fizinę būklę ar sveikatą, bet apie nuotaiką, būseną – jausmą, kurį patiri skaitydamas. Kartais jis slogus, klampus ar net atgrasantis (nors tai nereiškia, kad poezija bloga), kartais – visai malonus ir jaukus. Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai man visada buvo tie, kuriuos skaitydamas jaučiuosi savas. Nemenka dalimi galbūt dėl to, kad juose atpažįstu savo vaikystės ir paauglystės terpę – tą Vilnijos kraštui būdingą būseną, kai lyg ir gyveni Lietuvoje bei supranti esąs lietuvis, tačiau kartu suvoki, jog tu – žmogus, turintis prisiderinti prie kitokios daugumos papročių, jų galvosenos, kalbos ir vietovaizdžio sampratos… Tai aplinka, kurioje daug kas (bent jau man) atrodo paprasčiau, aiškiau, suprantamiau: „po prostu“ čia ne vien šnekama, bet ir elgiamasi, galvojama, tvarkomasi.
Ši aplinka lydėjo daugelį ankstesniuose rinkiniuose skelbtų M. Nastaravičiaus eilėraščių. Ir nors ketvirtojo rinkinio pavadinimu tarsi siekiama suponuoti nuomonę, kad pirma dalis baigėsi, parodyti, kad su ta pirmose trijose poezijos knygose vyravusia praeitų laikų draugija atsisveikinta, iš tiesų taip nėra. „Antra dalis“ tėra pirmosios tęsinys. Tai knygos anotacijoje labai aiškiai įvardija pats poetas: „Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – [...] iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį.“ Tad atsivertęs naująjį rinkinį ir šįsyk jaučiausi savas.
Tai nereiškia, kad M. Nastaravičiaus poezija nesikeičia. Knygoje, regis, po truputį tolstama nuo ankstesniems rinkiniams gan būdingo tiesmuko praeities nuotrupų pasakojimo stiliaus: čia nebeaptiksime jokių – tikrų ar išgalvotų – vaikystės draugų vardų, iš realių būtojo laiko dalyvių retsykiais minimi tik tėvai, tačiau ir apie juos dažniau kalbama vartojant daugiskaitą. Sykiu vis labiau artėjama prie apibendrinimų, mėginimų apčiuopti visuotines ano meto būsenas, galimą jų poveikį pasaulio supratimui: „Eilinis yra žmogus, stovintis eilėje. Bandau prisiminti: / turbūt elektrinė plytelė, dėl kurios esu pastatytas / laukti. Tūkstantis kilometrų iki parduotuvės – / [...] Nieko nėra, – ištaria užrašas / parduotuvės vitrinoje, bet mes nesiskirstome, – / tūkstančio kilometrų procesija, trypianti vietoje, / norinti įsitikinti, kad ten, anapus mūsų, / iš tikrųjų nieko nėra“ (p. 13).
Kiek pasikeitęs ir poeto rašymo stilius. Dažnas eilėraštis artėja prie trumpos esė formato, kitąsyk besiskirdamas nuo prozinio pasakojimo tik nestandartiniu eilučių „sukapojimu“ – tą nesunku įžvelgti ir prieš tai pateiktoje citatoje. Išimtis – paskutinis eilėraštis (o gal visgi ištisas ciklas?) „Mesopotamija“. Čia poetinės kalbos stilius vėl persimaino, grįžtama prie ritmikos, ima ryškėti gan aiškūs grafiniai teksto kontūrai, tvarkinga eilučių sintaksė. Skaitant „Mesopotamiją“ juntamas ir autoriaus draminės kūrybos patirties poveikis – sulig kiekvienu puslapiu stiprėja artėjimo prie pabaigos, prie atomazgos jausmas. Tačiau tema nesikeičia: pagrindinė eilėraščio žodžių buveinė vis dar ten pat – praeityje, atsiminimuose, savotišku visa ko ramsčiu tapusioje kasdienybėje: „palangėj įstrigęs čiurlys netikėtai suloja. / Kasėjai ėjimo būviui sudėlioja debesis. / Ir judantį orą mes vėl pavadiname oru. / Ir vėjas mums reiškia vėją – daugiau nieko. / Ir kurmiai galiausiai atveria savo tunelius. / Ir mes jiems pavydime pirštų – daugiau nieko. / Ir mūsų galūnės dabar panašiai sutrumpėjusios“ (p. 70).
Dar viena svarbi „Antros dalies“ savybė, aiškiai skirianti šį rinkinį nuo ankstesnės M. Nastaravičiaus kūrybos, – itin atviras deklaravimas, kad pasaulis nesikeičia. Čia vyraujanti nuotaika – nuolatinis tikėjimas, kad pokyčiai gali įvykti (dažniausiai iš anksto suprantant, jog net jiems įvykus viskas bus kaip buvę): „Antrame veiksme nieko reikšmingo neįvyko. / Pavasaris, mes klūpime rūsyje ir rūšiuojame / bulves: atrenkame pažaliavusias, įpuvusias, / tada iš po kojų, ir tada būsim laimingi, / kad netrukus viskas baigsis, – kad mes galų gale / prisikasime, – kad išsiskirstysime“ (p. 31); „istorija po istorijos, istorija po istorijos, / kol žiūrovai pavargsta laukti, o kas bus toliau“ (p. 51).
Ypač pagirtinas kruopštus tekstų atrinkimas – skaitydamas knygą jauti, kad čia sudėta tik tai, kas tikrai reikalinga, be ko negali apsieiti. Turbūt tai buvo dar viena priežastis, leidusi nuolat jaustis savu, – kai viskas išgryninta, tiesiog nestringi. O skaityti gerą tekstą nedarant pauzių, negalvojant, kas, kodėl ir kaip čia užkoduota (apie visa tai galima pagalvoti vėliau, gal vartant rinkinį jau kažkelintą kartą), – tikras malonumas. Tikiuosi, kad tiems, kurie menkiau pažįstami su M. Nastaravičiaus poetiniu pasauliu, tai taps gera proga pasijusti įžengus į kitokią teritoriją, slypinčią už pilkšvų viršelio durų.