Darius Misiūnas. Natiurmortas su žaliu šalmu. 2015
Rosario Castellanos (1925–1974) – viena žymiausių XX amžiaus Meksikos poečių, trijų romanų autorė, rašiusi ir esė. Studijavo filosofiją ir literatūrą, vėliau dėstė didžiausiame Lotynų Amerikoje Meksikos nacionaliniame autonominiame universitete. Kūryboje analizavo kultūrinės ir su lytimi susijusios priespaudos bei suvaržymų problemas, jos eilėraščiai lyginti su amerikiečių išpažintine poezija. Be literatūrinės veiklos, Castellanos yra dirbusi ir diplomatinėje tarnyboje. Žuvo keistomis aplinkybėmis (leidusiomis atsirasti spekuliacijoms dėl galimos savižudybės) per nelaimingą atsitikimą Tel Avive, Izraelyje, kur ėjo Meksikos ambasadoriaus pareigas.
Kitas
Kam įvardyti dievus, žvaigždes, nematomo vandenyno putas, tolimiausių sodų žiedadulkes? Jei gyvenimas skauda, jei kiekviena diena išaušta sudraskyta, jei kiekviena naktis sutemsta iškankinta, nužudyta. Jei mes jaučiame kažkieno kito skausmą, žmogaus, kurio nepažįstame, bet jis šalia kiekvieną valandą, jis yra auka ir priešas, ir meilė, ir viskas, ko mums trūksta iki pilnatvės. Niekada nesakyk, kad tamsa tau priklauso, neišgerk vienu gurkšniu viso džiaugsmo. Apsidairyk aplinkui: yra kitas, visada yra kitas. Tai, ką jis įkvepia, tave dusina, tai, ką jis valgo, yra tavo alkis. Jis miršta tyresne puse tavo mirties.
Likimas Žudome tai, ką mylime. Visa kita niekad nebuvo gyva. Niekas nėra toks artimas. Nieko kito nežeidžia užmarštis, nebūtis, kartais mažiau nei tai. Žudome tai, ką mylime. Gana alsiai kvėpuot svetimais plaučiais! Oro neužteks mums abiems, žemė neišlaikys mudviejų kūnų, mūsų vilties dalys per menkos, skausmas negali būti pasidalintas. Vyras – vienatvės gyvūnas, elnias strėle sužeistu šonu, kuris kraujuoja bėgdamas. Ak, bet neapykanta, jo nekintančios stiklinės akys, žvilgsnis kartu ramus ir grėsmingas. Elnias pasilenkia atsigerti, ir vandenyje atsispindi tigras. Elnias geria vandenį ir atspindį. Ir tampa prieš jį prarydamas (bendras, sužavėtas) lygus priešui. Duodame gyvenimą tik tam, kurio nekenčiame.
Pokalbis
…nes realybė sutraukiama iki galutinių ženklų ir ištariama vienu vieninteliu žodžiu… Kitas nusišypso ir atsigeria iš taurės. Stebi slenkančius aukštus vidudienio debesis ir pajunta nerimą (bugenvilija, jazminas, rožė, jurginai, pelargonijos, gėlės, kurių kiekvienas vainiklapis taria spalvos ir aromato skiemenį) dėl neišsenkančios kalbos sodo.
Meilė
Tik balsas, oda, poliruotas daiktų paviršius. Pakaks. Ausiai daugiau nebereikia, nes ji persipildytų, o ranka daugiau nebėra ko pasiekti. Slysta išblaškyta, glostydama ir pamažu pažįsta siluetą. Patenkinta ji pasiduoda, nepastebėjusi, kaip bergždžiai šaukia įkalinta širdis, nei kaip smogia tirštėjantis kraujas, kuris užplūsta verdančius vartus, nei susiliejimo, amžinai aklo šitam verksmui. Išeinantis nešasi savo atmintį, savo būdą būti upe, būti oru, būti atsisveikinimu ir niekada. Iki vieną dieną kitas jį sustabdys, sulaikys ir iš jo beliks balsas, oda, paviršius, pasiūlomas, įteikiamas, nors jo viduje pasislėpus vienatvė laukia ir virpa.
Kasdienybė
Meilei nėra dangaus, meile, tik šią dieną; šie liūdnai krintantys plaukai, kai prieš veidrodį juos šukuojiesi. Šie ilgi tuneliai, kurie kryžiuojasi dusdami ir springdami; beakės sienos, tuštuma, aidinti paslėptu bereikšmiu balsu. Meilei nėra paliaubų, meile. Naktis staiga tampa įkvepiama. Ir kai žvaigždė nutraukia savo grandines, matai ją vingiuojančią, beprotę, prarastą, ne dėl jos įstatymai praranda savo nagus. Susitikimas tamsoje. Bučinys susimaišo su ašarų skoniu. Ir apsikabinimu apsijuosi tos našlaitystės, tos mirties prisiminimą.
Noktiurnas
Laikas gyvenimui – per ilgas; suvokimui – per trumpas. Kur mes keliavom, naktie, nakties širdie? Įmanoma tik sapnuoti, mirti, sapnuoti, kad nemirštame, ir kartais trumpam pabusti.
Vertė Simonas Bernotas