Keliaujame ratais
mažėjančiais
mažėjančiais,
kol patys tampame
maži ir lengvi
lyg besvorė dulkelė,
kad trimitui sugaudus
išlįstume per akmenį
ir skristume
be kelių, be kryžkelių,
skristume tiesiai
į Tavo veido
šviesą.
●
Žmogaus prakalbintas
žolynas
ryškiau žydi,
debesys tampa
puresni,
upokšnis
pasišokinėdamas teka,
akmuo spinduliuoja
iškalbią tylą
tarsi mergaitę
žvitriom akim.
●
Nulaužto medžio
tylią dejonę
aptvarsčiau
vakaro migla.
Gal jam palengvėjo?
●
Naktimis
virš banguojančių
rugių
plasnoju.
Sklinda ramybė
iš rugių
ir mano akių
ūkaujant
tolimų miškų
pelėdoms
●
Kelionėn pasiėmiau
senelio kadaise išdrožtą
alksnio dūdelę,
sakiau,
apeisiu visas
jo šienautas lankas,
apeisiu,
o sklandau lyg paukštis
virš tų lankų,
dūdele rypuodama
žolynų vardus.
●
Raina katė
priėjo bedugnės kraštą
ir apsilaižė,
pamačius vyturį danguj.
●
Pašėlusiai šuoliuoja
laikas,
mesdamas gotikos šešėlį
į stiklu švytintį daugiaaukštį,
kuriame saulė bučiuoja
žydrą skliautą.
O siela – lyg narve
trokšta nuogo paprastumo
lyg žolės tylaus augimo –
lyja ar nelyja,
saulė ar vėtra,
tyliai augti
nežinant kaip
nežinant kaip,
ramiai ir tyliai
gležnume augti
į tai,
kas nesudyla.
●
Pirmu spinduliu
pažadinai mane
ir pasakei,
kad niekad
nepaliksi.
Tavo žodžiai
šventi,
nors žinau,
jog mėgsti
slapstytis.
●
Buvau nuskaidrinta
Tavo žvilgsnio
lyg lėtai plaukiantis
purus debesėlis.
Iš laimės
nustojo plakti
širdis.
Tai laisvė –
kartojau,
erdvių tylai kartojau,
skatindama
lauko akmenį
pakilt ir skristi.
●
Žolė ir toliau
tyliai augo,
iš žiedo bitė
kopė nektarą,
kai buvau pripildyta
palaimingos šviesos.
●
Kaip teka
upeliai,
taip ir tekės
sidabriniuos
balsuos
priešais
Amžinojo
sostą.