connecting people
suartėti niekuomet nebuvo taip paprasta:
susvetimėjimo įveikai šiandien
tereikia gero interneto ryšio
ir nors nuogumas vis dar prikausto dėmesį
bent porai trumpų akimirkų
išlįsti iš hermetiško skafandro
nepatogu ir nepraktiška:
abstraktus geismas netrunka nunykti
vos susidūręs su neginčijamu
mirtingo kūno konkretumu
romantinis
apėmus keistai nostalgijai žmonėms
kurių niekuomet nesutiksi
ar egzotiškiems užjūrio miestams
kuriuos aplankysi nedelsdamas
nebent paieškos sistemoje
pasirinkimas bėgt į virtualią realybę
nebeatrodys blogiausia išeitis
galbūt tai beviltiška meilė
vietai kurioje užsibuvai
tik šiek tiek per ilgai
gal tiktai suvokimas:
nė vienas nėra nepakeičiamas
ir blizgaus granito alėja
virsta neorealistinio kino aikštele
gal tik nusivylimas
nuolatine prievarta
patirti kažką nauja
nepaprasta ar įspūdinga
atsikovoti devalvuotą kasdienybę
tokia lengva ir sykiu
sudėtinga užduotis
reloaded
būna nieko labiau nenori
negu kad būti
geriausia savo paties versija
tuo išmaniausiu modeliu
su paskiausiais atnaujinimais
tamsoje švytinčiu ekranu
gryno aukso krašteliu
inkrustuotu „Swarovski“ kristalais
ir kitais pričindalais
amžinai daužtu
bet niekuomet negendančiu
tiksliu tarsi šveicariškas laikrodis
ir elegantišku lyg Kempinskio šveicorius
nepaisant kilnių ketinimų
paprastai lieki lengvai pakimbančia beta
su begale sisteminių klaidų
ir be jokio garantinio laikotarpio
klinikinis
amorfiškame gydytojos veide
plūduriuojąs perkreiptų lūpų raudonis
nepanašus į gera lemiantį ženklą
nuojauta netruko pasitvirtinti
šiai drebančiu balsu ištarus:
gyvenimas yra gražus
atsidūriau idioto vietoje:
profesinės užuojautos sklidinos akys
žvelgė tarsi į gyvą lavoną
beliko pasijuokti:
net sterilioje klinikoje
niekada nesi apsaugotas
nuo pavienių banalybės fragmentų
Dovilės Bagdonaitės piešinys
antropoceno bliuzas
niekas labiau neskatina kūrybiškumo
negu kasdienės banalumo pamokos
sėdėjimas lotoso poza
plačiajame ekrane ganant
sausas simbolių išspaudas
jas tvarkingai rikiuodamas nė nepastebi
kaip rytą keičia popietė
o akių kampučiuose išauga
po apgliaumijusį varveklį
sako Šiaurės šalių ekranuos
labai populiarios TV programos
kur rodo kaip tykiai auga žolė
bijau kad tikrai patirčiai
antropoceno eros pabaigoje
daromės per daug baikštūs
pernelyg minkštakūniai
o gal pagaliau suvokėme:
net patys sau
mes esam klaikiai
klaikiai nuobodūs
inkstininkų skyrius
ligoninėje praleistam mėnesiui
nejaučiu jokios nostalgijos
ir vis dėlto teigti esą
šis laikas nieko manęs neišmokęs
būtų įžūlu ir klaidinga:
dabar jau žinau kad gyvieji
numirėliai kur kas panašesni į žmones
negu kad rodoma siaubo filmuose:
jokių perkreiptų grimasų
ir jokio ryškaus makiažo
galbūt tik šiek tiek vangesni už kitus
tik truputį labiau išbalę
vienintelis išties šiurpą keliantis dalykas
jų elgsenoj – absoliuti tyla kurioje
šie suveja savo sapnus
ir atsiminimus į margą kamuolį
prieš ištirpdami troškiame palatos ore
tvin pyksas
iki kumščio dydžio susitraukęs pasaulis
nuo to netapo nė kiek jaukesnis:
kruvino prakaito upelius sukausčius
skardiniam gamybinės linijos šalčiui
barbarišką homo homini lupus
pakeitė stilingas deus ex machina
rankų darbui virtus prabangos preke
žmonės tapo žmogiškaisiais ištekliais
pelėdos ir tos nebebuvo
tokios kaip anksčiau
eterį pritemdžius tankiai fake news uždangai
pasidarė visiškai aišku:
vergija niekur neprapuolė
nors ir žaidžiame laisvę rinkdamiesi
vieną iš daugelio jos formų
motyvacinis
nesu kebabų guru
ir nenoriu būt
pardavimų superherojum
ar uab kūryba
sandėlio darbuotoju
bet bulvėmis sotus nebūsi
tad tenka ieškot kompromisų
šiltesnių vietų
ar naudingų sistemos klaidų
viena įterpta raidė
ir valytojai saldainių fabrike
virs valgytojais
gal net valdytojais
tokia amerikietiška svajonė
2017: kosminė odisėja
kažin kaip mūsų kartą regės istorikai
kaip pirmąją nebeskyrusią
tikrovės nuo fikcijos
(ne apie magiškąjį realizmą aš čia)
ir godžiai panirusią į neatrastus
virtualiosios realybės pasaulius
ar kaip paskutiniąją užaugusią kieme
be interneto tačiau su kojų kvadratu
tuku tuku slėpynėm
saldžiu šašų lupinėjimu
bei efemerišku
komercinių parduotuvių spindesiu
kupiną sprogstamo
baimės ir entuziazmo mišinio
lyg būtume vaikštančios
uždelsto veikimo bombos
nekantraujančios išlėkti į orą
kartu su visais kuriuos mylim