Ankstyviausiuose senovės indų tekstuose – vedose – laikas įsivaizduojamas esąs amžinas ir cikliškas, vis atsikartojantis metų laikais, o laiko ratas vis įsukamas kiekvienų metų pradžioje. Tačiau vėliau indų kultūroje palaipsniui išsirutulioja sudėtinga laiko skaičiavimo sistema, apimanti milžiniškus ciklus – kalpas, jugas, manvantaras, – kurie savo ruožtu tolydžio atsikartoja. Visas žmonijos amžius suskirstytas į keturias jugas – pradedant aukso amžiumi Kritajuga, baigiant tamsos ir ardos amžiumi Kalijuga. Tradicinėje indų kosmologijoje tai paskutinis laiko tarpsnis, kai žmonija atkrenta į neišmanymą, silpnadvasiškumą, geidulingumą, apleidžia Dievą ir šventuosius tekstus. Po šių ilgų negandos amžių galiausiai ateis pasaulio pabaiga – pralaja: tada kosmosas grįš į pirminę savo būvą, kol pasaulio kūrėjo Brahmos vėl bus sukurtas iš naujo. Keturios jugos sudaro mahajugą (didžiąją jugą), kurios trukmė, sakoma, 4 320 000 metų.

Kalijugos pradžia siejama su indų epe „Mahabharata“ minimo Kurukšetros mūšio pabaiga, po kurio dievas Višnus palieka žemę, o pats šis amžius pavadintas blogio, ardos, nesantaikos demono Kalio vardu (nepainiotinas su juodąja deive Kali). Kalijugos pranašystė apsakyta keliuose klasikiniuose senovės Indijos tekstuose: visų pirma ji minima „Mahabharatoje“, kur dainius Markandėja nupasakoja žmonijos ateitį demono Kalio laikais. Vėliau Kalijugos motyvas aptinkamas ir vaišnavistinėse puranose¹: „Višnaus puranoje“, „Bhagavatos puranoje“, „Kalkio puranoje“, „Brahmavaivartos puranoje“ ir kt. Dauguma šių tekstų panašiai nusako Kalijugos bruožus – sunyks luomų sistema, žmonės apleis Dievą ir šventuosius tekstus, nebeteiks dėmesio papročiams ir nebegerbs mokytojų, kentės dvasios ir kūno kančias, badą ir skurdą. Dalyje puranų dar iškyla atpirkėjo paveikslas – Višnaus įsikūnijimas Kalkis – raitelis ant balto žirgo, su kalaviju, užsimojęs įveikti demoną Kalį.

Čia pateikiame ištrauką iš „Višnaus puranos“ (6 dalis, I skyrius)², kurioje iš „Mahabharatos“ žinomas mąstytojas Maitrėja kreipiasi į Parašarą – didų dainių, laikomą aibės tekstų, tarp jų ir šios puranos, autoriumi, prašydamas papasakoti apie pasaulio pabaigą. Atsakydamas Parašara išpranašauja žmonijos ateitį Kalijugos laikais.

Iš „Višnaus puranos“

Iš sanskrito vertė Šarūnas Šimkus

¹ Vaišnavizmas – viena pagrindinių hinduizmo srovių: save tiesiogiai kildina iš senosios vedų tradicijos ir telkiasi ties Višnaus aukštinimu. Puranos – indų mitologinės sakmės, padavimai, kur nusakoma pasaulio sąranga, valdovų ir dvasinių mokytojų giminių kiltys, dievų ir demonų tarpusavio kovos. Puranų istorijos tapo hinduistinės pasaulėžiūros pamatu.

² Net ir apytiksliai sunku nusakyti „Višnaus puranos“ ar atskirų jos dalių amžių – dauguma indologų bando tekstą datuoti apie I mūsų eros tūkstantmečio vidurį. Ši – šeštoji – dalis, matyt, yra viena vėlyvesniųjų.

³ Maitrėja nurodo į ankstesnį puranos turinį, kur pasakota apie pasaulio sukūrimą (sarga), kiltis arba genealogijas (vaṃśa), žmonijos protėvio Manaus vardu pavadintus laiko tarpsnius (manvantara) ir karališkųjų giminių kilties istorijas (vaṃśa-anucarita).

⁴ Pagyna, paskutinis skirsnis, išvada – taip vadinama pasaulio pabaiga upasaṃhṛti (pagal žodžio kilmę: „sambloškis, kolapsas“). ►

⁵ Pasaulio pabaiga dar vadinama pralaya ir reiškia ištirpimą, prasmegimą, atkritimą į skystą būvį, paskandą.

⁶ Kalpa savo prasme atitinka eoną – tai milžiniškas tarpsnis, apimantis laiką nuo pasaulio sukūrimo iki sunaikinimo.

⁷ Čia Parašara glaustai nusako laiko asinchroniškumą būtybių atžvilgiu – kas mirtingiesiems atrodo kaip mėnuo, (mirusiems) protėviams tėra para, kas mirtingiesiems metai – dievams para, o 2 000 keturių jugų ciklų – para Brahmai. Pastarasis puranose suvokiamas kaip dievas pasaulio kūrėjas, tačiau pačiame pasaulyje neveiklus.

⁸ Pirmoji, „kūrybos“ (kṛta), juga dar tapatinama su aukso arba tiesos (satya) amžiumi, toliau einanti „trejybių“ (tretā) juga – su sidabro amžiumi, „po dviejų einanti“ ar „už dvi prastesnė“ (dvāpara) juga laikoma paskutine juga, kai Višnus tebėra pasaulyje, o visą ciklą užbaigia tamsos ir pabaigos amžius Kalijuga. Toks vienas jugų ratas sudaro 12 000 dievų metų.

⁹ Jau nuo „Rigvedos“ laikų pasaulėkūra indų suvokiama kaip paliejimas, išlaja (sarga, visṛṣṭi, visarjana) – ištryškusi pasaulio kūrėjo minties sėkla (manaso retas).

¹⁰ Sąlyginis vertimas, mat dharma, be pirminės reikšmės „pagrindas“, dar reiškia bet ką, kas grindžia būties esmę, – tradiciją, paprotį, įstatymą, religiją, dorybę. Sakoma, kad Kritajugoje tiesa ir tikrovė stovi tvirtai ant keturių kojų (stulpų), o sulig kiekviena juga vis po vieną praranda.

¹¹ Luomai (varṇa) – keturi visuomenės sluoksniai: kunigija, inteligentija (brahman), valdininkija, kariai (kṣatriya), prekijai, amatininkija (vaiśya) ir valstietija, tarnai (śūdra). Priedermės (āśrama) – keturi žmogaus gyvenimo tarpsniai: (vedų) mokinio (brahmacārin), namų šeimininko (gṛhastha), atsiskyrėlio (vānaprastha) ir atsižadėjėlio (saṃnyāsin).

¹² Pirminių, švenčiausiųjų vedų tekstų sąvadai – Samaveda, „pratisų gaidų, suokų veda“, Rigveda, „giesmių, žosmių veda“, ir Jadžurveda, „apeiginių ištarų, aukmenų veda“.

¹³ Kalbama apie įšventinimą (dīkṣā), po kurio žmogus laikomas „dusyk gimusiuoju“ (dvijā). Ši apeiga svarbiausia brahmanų (kunigų) luomui, nors atliekama ir kitų luomų jaunuoliams.

¹⁴ Šastra (śāstra) – bet koks mokomasis veikalas, nurodymų sąvadas. Kaip ir bet kurioje tradicinėje visuomenėje, jokios kalbos apie mokslą anapus religijos būti negali – šastra gali būti liturgiją, dorovę, gramatiką, architektūrą ir pan. aptariantis tekstas, jis bet kuriuo atveju yra šventosios žinijos dalis. Mokslas šiuo atveju – priemonė pažinti dieviškąją tikrovę.

¹⁵ Vipra („įkvėptasis“) – nuo vedų laikų ataidintis poeto, dainiaus, teologo epitetas, vėliau iš esmės sutapatintas su brahmanų luomo žmogaus (kunigo) epitetu.

¹⁶ Karvė (go) indų kultūroje nuo vedų laikų gerbta kaip Deivės (Aditės, Motinos Žemės) apraiška, visais geidimais milžtančioji esybė, laikyta tobulosios ir nedaliosios sąmonės simboliu. Čia teigiama, kad karvė nustosianti tokios savo reikšmės.

¹⁷ Durbhikṣa – „rūpestis, sielvartas“, tiksliau – „negebėjimas pasitenkinti, išpildyti troškimų“; kleśa – sąlygiškai verčiama kaip „sielos užterštis“, galima sakyti ir „yda“ – tai būties aspektai, neleidžiantys sielai ištrūkti iš atgimimų, kasdienos pasaulio (samsaros): neišmanymas, savinauda, aistringumas, priešiškumas, kabinimasis [į išorinį pasaulį]; anīśvara galima suprasti ne tik kaip „bedievis“, bet ir kaip „neturintis vadovo, neturintis nieko virš savęs“.

¹⁸ Nors vedos visų pirma reiškia minėtuosius šventuosius tekstus („Rigvedą“, „Samavedą“, „Jadžurvedą“), čia šį žodį galime suprasti ir kaip šventąją žiniją, religinį išprusimą.

¹⁹ Čia kalbama apie minėtų gyvenimo tarpsnių atstovus: miškų atsiskyrėliai (vānaprastha) laikysis tik iš kaimo žmonių malonės, o elgetos (bhikṣu), t. y. šiapusybę apleidę sanjasinai, bus sušelpiami tik giminių ir draugų.

²⁰ Kalbama apie vaišijų luomo žmones. „Amatinius darbus“ (kāruka) čia galima suprasti ir kaip mechaniškus, išmonės nereikalaujančius darbus.

²¹ Žemiausio (tarnautojų) luomo nariai, nenešiodami religinės priklausomybės ženklų (āliṅgin), taps vienuoliais elgetomis tų religinių bendruomenių, kurios hinduistų ir vaišnavų laikytinos eretiškomis (tuo laikotarpiu tokiais laikyti budistai, džainai ir šaivai).

²² Žemiečių bus „menka gyvastis“. Žodis āyus visų pirma reiškia gyvastį, gyvumą, gyvybinę galią, tačiau dar gali reikšti ir amžių (gyvenimo trukmę).

²³ Aukščiausiasis Puruša (puruṣottama) – vienas iš Aukščiausiojo Viešpaties vardų indų tradicijoje. Pats žodis maždaug reiškia „tobuliausias žmogus“.

²⁴ Omeny turimos apsiplovimo vandeniu apeigos, kurių tikslas – žmogaus atgimimas, pasineriant į pirminę pasaulėkūriškąją substanciją.

²⁵ Šanis – vikšrinis barškūnis (Crotalaria juncea) – tokia piktžolė, tačiau tinkama pluoštui vyti. Šamis, sanis, semalis – bombakmedis (Bombax), medis, laikomas Višnaus įsikūnijimu.

²⁶ Ušyra, dar žinoma kaip vetiveras, – kvapusis auksabarzdis (Chrysopogon zizanioides), kupstinė žolė, iš kurios gaunamas kvapusis aliejus, naudojamas kūnui prausti.

²⁷ Vaṣaṭ, svadhā, svāhā yra apeiginiai šūksniai, „Rigvedoje“ skiriami dievams ir protėviams.

²⁸ Tapas – „kaitrybė, asketinis įkarštis“; tai nuo didelio marinimosi kylantis vidinis įkarštis. Šia eilute sakoma, kad tai, kam Kritajugoje prireikdavo uolios askezės, Kalijugoje pakanka ir nedidelių pastangų.

Virginija Rimkaitė. 21 a. Apysaka.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 135 p.

Mažo miestelio paveikslas. Vienas skyrelis – vienas potėpis. Iš viso jų – 21. Pasakojimas kuriamas nesivadovaujant nuoseklumo principu: nebūtų esminio skirtumo, jei kai kuriuos skyrius sukeistume vietomis. Personažai kuriami nesivadovaujant sudėtingumo principu: jie vienpusiški, pasižymi viena ar keliomis savybėmis. Apysakos forma kuriama nesivadovaujant vienodumo principu: kartais ištisi skyreliai ryškiai išsiskiria savo forma, kartais skyrelyje pritaikomos vis kitokios stilistinės priemonės. Turbūt tokiu būdu autorė ir parodo tą absoliučią žmogaus laisvę, apie kurią kalba kitoje knygos viršelio pusėje. Galime atsisakyti visko, kas įprasta, kas priimtina, kas gyvenimą ir knygos skaitymą daro patogesnį ir ramesnį. „21 a“ – tai pradedančios kūrėjos komentaras stebint šių laikų žmogaus dvasinę situaciją.

Apysaka abstrakti ir simbolinė. Akivaizdu viena – autorė rašo eklektiškai ir pasitelkia ne tiek savo vaizduotę, kiek mūsų kultūroje gyvuojančias prasmes. Tai leidžia suderinti gana skirtingus dalykus, pvz., serialą „Tvin Pyksas“ ir Evangelijos pagal Joną elementus.

Ką bendro turi Virginijos Rimkaitės „21 a“ ir „Tvin Pyksas“? 1) Istorija prasideda svarbaus personažo mirtimi neaiškiomis aplinkybėmis; 2) pasakojime vyksta nepaaiškinami gana keisti nutikimai; 3) didžioji dalis veiksmo vyksta mažame miestelyje, kur svarbų vaidmenį vaidina miškas; 4) pasakojimas kuriamas pasitelkiant skirtingus meninės raiškos stilius ar žanrus.

Ką bendro turi Virginijos Rimkaitės „21 a“ ir Evangelija pagal Joną? 1) Tą patį skyrelių skaičių; 2) apysakos skyrelių pavadinimai sugalvoti remiantis Evangelijoje svarbiomis frazėmis; 3) bent dalies apysakos veikėjų inicialus galima susieti su Evangelijos veikėjų vardais; 4) autorė naudoja Evangelijoje svarbius motyvus (prasmes).

Šitai leidžia kelti dar vieną klausimą – ką bendro turi „Tvin Pyksas“, Evangelija pagal Joną ir Virginijos Rimkaitės „21 a“? Atrodo, kad visi šie trys kūriniai savaip teigia transcendenciją, t. y. kažko buvimą, egzistavimą anapus mums pažinios realybės ribų. „Tvin Pykse“ vaizduojami mūsų ir kito pasaulio ryšiai, Evangelijoje – dieviška ir žmogiška Jėzaus prigimtis, „21 a“ – kasdienių rūpesčių ir būties susidūrimai. Toliau kalbėsiu tik apie Virginijos Rimkaitės apysaką.

Transcendencija. Transcendencija šioje apysakoje atskleidžiama netiesiogiai. Miestelio gyventojai lyg ir nesusiduria su antgamtiniais reiškiniais ir mąsto vien apie asmeninius, buitinius ar jų bendruomenės klausimus. Tačiau dėmesys krypsta į žodžius ir frazes, kuriuos jie vartoja: „Kodėl tu rūkai, jau kitu tonu paklausė jis, tai gali pakenkti, nes tu esi šventovė“ (p. 13), „Aš prisimenu, kaip gulėjau ir žiūrėjau į virpantį lašą, pasakė jis tada ir man pasirodė, kad jis nuliūdo, jame spindėjo kitas pasaulis, sakė jis, svetima šalis…“ (p. 60), „Pamatysi, mes laimėsim automobilį, tik reikia neprarasti tikėjimo. – Tikėjimo. – Tikėjimo!“ (p. 87)

Žodžiai „šventovė“, „kitas pasaulis“, „tikėjimas“, nors ir turi stiprią transcendentinę, religinę reikšmę, čia vartojami kasdienėje kalboje. Veikėjai juos vartoja ir sakytum nejučia to nesiekdami ir nepastebėdami tampa kažko didesnio už save dalimi. Per žodžius, kurių kilmės nesupranta. Tačiau ta kilmė, ta reikšmė atrodo tokios gyvybingos, kad pačios yra iškalbingos, o šie nesąmoningi veikėjai kartais tėra priemonė joms prabilti.

Pavadinimas. Pavadinimas, kaip ir visa apysaka, lieka gana abstraktaus lygmens. Šifruokite, kaip norite: 21 amžius ar 21 apsakymas, ar 21 „a“ raidė, kuria prasideda 21 skyrelis. O jei pažvelgsime iš kito galo – „a 12“, galbūt pamatysime ir 12 apaštalų.

Personažai. Galima suskaičiuoti ir 21 personažą. Žinoma, jų yra daugiau, tačiau atidžiai pažvelgęs, į ką koncentruojamasi kiekviename skyrelyje, manau, aiškiai suskaičiavau, kad pagrindinių personažų skaičius yra būtent toks. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad jie visi vadinami arba pagal tam tikrą santykį su pedagogu J., arba pagal pareigas ar statusą miestelyje, pvz., duobkasys I. taip pavadintas tik todėl, kad sutiko iškasti duobę pedagogui J., tačiau prekeivė B. iš tikrųjų dirba pardavėjos darbą. Autorei pavyko suvaldyti šį didelį personažų skaičių: kartais išryškinami tam tikri jų polinkiai, užsiėmimai, kartais personažai įsimenami tiesiog dėl to, kad visas skyrelis, kuriame jie vaizduojami, išsiskiria iš kitų skyrelių savo aliuzijomis. Duobkasys I. susiejamas su suoleliu, ant kurio labai nori prisėsti, kaimynė A. – su mėgstamais celofaniniais maišeliais, vaikas L. – su vėžliu. Skyrelis, kur pasakojama, kas nutiko vargonininkui Č., sukelia asociacijų su Franzo Kafkos „Procesu“ – veikėjas atsiduria neaiškaus kaltinamojo proceso centre. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad autorės sprendimai visur pasiteisina, nors jie ir išlieka atmintyje dėl keistumo: dėdės S. ir mokinio E. susitikimo vaizdavimas besikaitaliojančiais kadrais yra bent jau man labiausiai nevykęs ir nesuprantamas. Duobkasio I. ir kelininko F. dialogas užrašytas pjesės forma ir kai kuriomis frazėmis bandantis kelti asociacijų su Šekspyro „Hamletu“. Nesakau, kad šie skyreliai visai nevykę, tačiau man jie pasirodė silpniausi – pernelyg išsiskiriantys forma, o visame apysakos kontekste mažai reikšmingi.

Dalis personažų gana aiškiai pavadinami turint omenyje Biblijos veikėjus: pedagogas J. – Jėzus, motina M. – Marija, našlė Mm. – Marija Magdalietė, senelė Šd. – Šventoji Dvasia, pareigūnas Pp. – Poncijus Pilotas. Dėl kitų neturiu aiškios nuomonės. Jei šie inicialų šifravimai teisingi, kyla nuostaba, kodėl į šią istoriją neįtraukti kiti Naujojo Testamento veikėjai, pvz., svarbiausi apaštalai ar evangelistai. Nelabai tikisi, kad barmenas P. būtų nuoroda į Petrą ar Paulių, nes barmenas P. su pedagogu J. atrodo niekaip nesusijęs. Beje, pedagogas J. siejamas su Jėzumi Kristumi ne vien raide J., štai ką apie jį sako vaikas L.: „Tai aš jį prikelsiu, kaip ir savo vėžlį, kai jis miega“ (p. 71), devinto skyrelio pasakotojas liudija: „Jis visada atrodydavo nusižeminęs – prieš pasaulį, prieš žmones, apsigobęs nuolankumu, iš meilės, begalinės meilės…“ (p. 58)

Miestelis. Kaip liudija antro skyrelio pavadinimas „Vestuvės miestelyje, kurio pavadinimas prasideda raide K.“, apysakos personažų gyvenamoji vieta turi aiškių sąsajų su Evangelijoje pagal Joną minima Galilėjos Kana, kur Jėzus padarė savo pirmąjį viešą stebuklą. Žinome, kad į miestelį viena veikėja pateko per mišką, kuris daugiausiai kelia pavojaus asociacijas. Nors miestelis įsileidžia naujus gyventojus, iš esmės atrodo izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir pasmerktas išnykti. Tiesa, tryliktame skyrelyje šio uždarumo kažkodėl nepaisoma, nes nepažįstami vyrai išveža vargonininką Č. iš miestelio. Šie nepažįstami vyrai – vieninteliai veikėjai, kurie nėra miestelio gyventojai.

Paskutinis skyrelis. Galiausiai manau, kad knygą galima skaityti kaip tiesioginį kreipimąsi į skaitytoją. Kitoje viršelio pusėje autorė tą ir daro – kreipiasi į mus. Tačiau kur kas svarbiau tai, kad paskutiniame skyrelyje pavadinimu „Atsakymas“ dėmesio centre atsiduria kaimynas T. Kas jis per vienas? Anksčiau jis minimas tik probėgšmais. Šio skyrelio pabaiga simbolinė – pasirodo lapė ir pareiškia kaimynui T.: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią“ (p. 134). Šis to neneigia, netgi žada atstatyti. (Ar čia kuo nors dėta Lapių gyvenvietės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia?.. Turbūt ne.) Lapė pakartotinai kreipdamasi į kaimyną T. įvardžiu „tu“ galbūt atskleidžia simbolinę šio personažo reikšmę – kaimynas T. yra kaimynas Tu, o lapė, kalbėdama jam, iš tiesų kalba mums – kiekvienam iš mūsų: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią.“ Lapė atlieka teisėjo, o gal ir paties krikščionių Dievo vaidmenį bausdama nuo Dievo nutolusį miestelį, kaip kitados buvo padaryta su Sodoma ir Gomora. Šį teiginį galiu grįsti tuo, kad apysakoje ir anksčiau gyvūnai buvo pavadinti dievų vardais. Taigi ar ši apysaka yra kaltinimas mums, nes nutolome nuo Dievo? Ne, nemanau, kad galima atrasti vieną tenkinančią formuluotę šiam kūriniui apibūdinti.

Pabaigai. Apysaka „21 a“ – nemenkas iššūkis skaitytojui. Kurdama mažo miestelio ir jo gyventojų paveikslą, autorė nepalieka aiškaus atsakymo, ką visu tuo norėjo pasakyti. Tikimasi, kad skaitytojas susipras ir pasitelks savo paties intelektinius gebėjimus. Tiesa, kyla įspūdis, kad kūrinys galėjo būti ir didesnės apimties, tuomet būtų galima skirti daugiau dėmesio kiekvienam personažui ir kūrinys darytų kur kas stipresnį poveikį skaitytojui. Dabar atrodo, kad autorė pasiliko šį bei tą rašomojo stalo ar vaizduotės stalčiuose. Šiaip ar taip, to, kas yra, visiškai pakanka, kad būtų galima džiaugtis į rankas pakliuvus šiam literatūros perliukui.

Tą dieną nuo pat ryto keistai sopėjo nugarą, atsikėlusi atkragino galvą ir pajuto, kaip kasos galas švelniai palietė sėdmenis. Nakčiai visada pindavo kasą, pražilusias iki tauraus baltumo sruogas pirštais sugrėbusi į viršų, sunėrusi rankas už sprando, supindavo nežiūrėdama, o kas pusę metų kasą trumpindavo – nurėždavo aštriom žirklėm maždaug per sprindį. Buvo keista, kad dar jaunystėje jai pavydėdavo plaukų – kaip galima pavydėti to, kas savaime ir visiškai nepelnytai yra tavo dalis. Ar plaukai turtas, ar turtas klasikinis profilis, aukšti dailūs skruostikauliai, tauri ikoniška nosis, blausaus pilkumo akys, tiesūs dantys. Kiek prasmės apie tai mąstyti, kai tau greit šešiasdešimt, nebent jei sugebėjai tą turtą išmaniai panaudoti. Ji nesugebėjo, Henrikas, kurį švelniai vadino Hė, buvo vienintelis, kurį gyvenime prisileido, kiti vyrai jai buvo neįdomūs, nemėgo jų draugijos, jausdavo, kaip savo buvimu šalia jie žaibiškai okupuodavo jos erdvę opiu ir kažkokiu keistai liguistu dėmesio troškuliu. Ji visada troško erdvės, ir Hė jai jos suteikdavo – buvo tylus, mažakalbis, didelis kaip meškinas, su gauruota neklusnių plaukų kupeta ant galvos ir nepaprastai geras. Visą gyvenimą norėjo vaikų, o ji jų nenorėjo niekada – bijojo, kad jie uzurpuos ją visą, panašiai kaip tie dėmesio ištroškę vyrai, negrįžtamai pakeis jos esatį, destruktyviai suversdami viską aplinkui, daugindami save iki begalybės, tarsi konkuruodami su šalia esančia motina, kaip maži opšrūs kuisdami ir griuvėsiais paversdami jos buitį – žymėdami savo teritoriją išmėtytais žaislais, lipnių nuo maisto rankučių atspaudais ant baldų, spjaudoma ant sienų koše, sulčių lipčiumi ant grindų, išdaužydami porcelianą, brangias širdžiai smulkmenas, viską čiupdami, viską pasiekdami. Kaip mažos ėdrios hidros apsivydami, įsigyvendami viduje, iš pradžių įsikraustydami į patalus, pasmerkdami keleriems metams bemiegių naktų, pasiglemždami absoliučiai visą laiką ir kūną – tąsydami krūtis, veidą reikliai atsukdami į save, vos pamėginus skirti dėmesį kažkam iš pašalies, kišdami pirštus į kūno ertmes – ausis, nosies angas, burną. Ji to negalėjo leisti, su gailesčiu nulydėdavo žvilgsniu tokias – nutįsusiom pilvo terbom ir beformėm krūtim, tokiais pat beformiais it maišas drabužiais, paklaikusiais žvilgsniais sekančias tuos mažyčius nevaldomus gaivalus arba, atvirkščiai, sulysusias, išsičiustijusias, neurotiškas perfekcionistes, iščiulptas ir beaistres it tušti kevalai, – nes viskas priklauso vaikui, net išsituštinti be jų negali, jie stovi šalia tualeto, reikliai klykdami, kumšteliais daužydami duris, nes tu esi jų kūnas, jų tęsinys, amžiams nebenutraukiama simbiozė. Prisimindavo savąją – šaltą, tokią pat tiesią kaip ji, – jokių nereikalingų glamonių ir apsikabinimų, prisimindavo, kaip abi vykdavo prie jūros – pasidėjusios daiktus pirmiausia eidavo į biblioteką, ji į vaikų, motina į suaugusiųjų skyrių, abi grįždavo su glėbiu knygų ir visą likusį laiką skaitydavo, kiekviena atskirai. Prie motinos negalėdavai liestis, negalėdavai sėdėti ant kelių, nes suglamžysi jos kruopščiai lygintus taftos sijonus, negalėdavai glostyt jos plaukų ir veido. Gimus seseriai, motina dar labiau nutolo, regis, tada ji ją prarado visiškai – dabar prisiminusi tą momentą nejautė nieko, visas tolesnis gyvenimas skendėjo keistame rūke, ji tik viską darė teisingai – baigė mokyklą, įstojo į konservatoriją ir toliau visą gyvenimą mokė vaikus skambinti fortepijonu, per daug nesusimąstydama, ar tai tikrai jos kelias. Henrikas atsirado jai baigiant mokslus – daug vyresnis, su kažkokiu beprotišku ryžtu ją užkariauti, todėl, matyt, pasidavė.

Pasirąžiusi permetė kasą į priekį ir užsisiautė juodo šilko kimono plačiomis rankovėmis, jį reikėdavo išmaniai surišti iš vidaus, o einant jo skvernai plasnodavo – Hė tada sakydavo, kad ji panaši į paukštį. Tvarkingai susukta juodų laidų ritė, matyt, dar likusių nuo kadais sugedusio patefono, gulėjo senos prieškarinės komodos viršutiniame stalčiuje – vieninteliame, kuris turėjo užraktą. Raktą laikė senoje kriauklėje, dabar ištraukė ir buku žvilgsniu įsistebeilijo, – greičiausiai ne originalus, nes įkištas styrodavo kampu – paprasto žalvario, ant kojelės – kelios įrantos, galvutė vienoj vietoje keistai įlenkta. Originalus aiškiai pamestas, kai pirko, teiravosi tos senos žydų poros, – ruošėsi emigruoti, pardavė už juokingą kainą, nuodėmė buvo nepirkti. Nors Henrikas atkalbinėjo, sakė, kad kirvarpos gali sugadint parketą. Nepaklausiusi įsigijo, pati nušveitė, it kūdikį įdrėkino terpentinu, nulakavo neutralia spalva. Su pasitenkinimu paglostė vynuogės kekę ant durelių, įkišo raktą į viršutinį stalčių, pasuko ir stipriai truktelėjo į save. Jau savaitę nebuvo pas Hė, žinojo, kad jį lanko brolio šeima, sunkiai pakeldavo slaugos ligoninės atmosferą, aštrų šlapimo tvaiką, regis, visai dienai įsigeriantį į rūbus ir plaukus. Hė jau kuris laikas nešnekėjo, pripumpuotas vaistų ir narkotikų, nuolat būdavo apimtas slogaus pusiau sąmoningo snūdo, ją gąsdino pasikeitęs jo veidas – pageltęs ir įkritusiais skruostais, o iš pražiotos burnos kartkartėmis pasigirsdavo skausmingas gargtelėjimas – nuo nuolatinio gulėjimo susistovėjusių seilių ir skreplių. Panašiai gargčiodavo visi palatoje – dar trys vyrai, dažniausiai atėjusi rasdavo juos vienodai nugrimzdusius į tą patį letargą, pasiėmusi kėdę, prisėsdavo ant krašto ir tiesiog klausydavo trūkčiojančio kvėpavimo sinkopių. Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio lieso vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais it raganiaus nagais, atsipeikėjęs jis nuolat rankiodavo nuo savęs kažką tik jam vienam regimą – skrupulingai pešiodamas nuo krūtinės, lieso nuogo pilvo, bandydamas tai pasiekti sauskelnėse. „Ne jorzai, Tolik“, – kvatodavo seselės šiurkščiu, vulgariu juoku, žaibuodamos akimis, gyvos savo paprasta žemiška esatim, įstengiančios flirtuoti net su šiais pamišusiais puslavoniais. Ją visada trikdydavo jų paprastas požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitraukusias varpas kruopščiai įstatydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos skusdavo ir apiprausdavo, guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties, kuri retsykiais vis dėlto prasiverždavo pro dusnų narkotikų ir silpnaprotystės rūką. Hė irgi verkė, čia atvežtas, – o ji tiesiog stovėjo, stovėjo toje šlapimu ir vyrų prakaitu pradvisusioje palatoje kaip keistas egzotiškas paukštis ir žiūrėjo pro langą į milžinišką liepos lają, siekiančią antrą ligoninės aukštą, pučiant vėjui, jos šakos tapdavo panašios į pamišėliškai mostaguojančias rankas.

Išėmusi iš stalčiaus ritę, lėtai išvyniojo laidus. It atlikdama ritualą, pradėjo lėtai vynioti juos aplink fanerinę taburetę – vienintelį šlykštų baldą jos namuose, kurį dabar laikė Hė darbo kambaryje. Perjuosusi kelis kartus, iš po komodos ištraukė kieto kartono lakštą su nedidele kiauryme per patį vidurį. Iš šilko maišelio, gulėjusio tame pačiame stalčiuje kaip ir laidai, išėmė juodos gumos falą, išraizgytą išraiškingom gyslom, – užsisakė jį internetu, nežinia kodėl išsirinko juodą. Atsiimti ėjo į terminalą prie prekybos centro – įvedus slaptažodį, atsirakino vienos iš aibės durelių, – dėžė atsivėrusioje ertmėje atrodė neproporcingai milžiniška ir ją kažkodėl suėmė isteriškas juokas. Dabar tik perbraukė per guminius iškilimus pirštais ir užnėrusi kartoną stipriai pritvirtino įstrižom laidų vijom.

●

Kai atsimerkė, buvo jau vidudienis. Šiandien reikės pakirpti kasą – pagalvojo.

Šis tekstas, rastas rašomojoje mašinėlėje Jameso Tateʼo (1943–2015) namuose netrukus po jo mirties, laikomas paskutiniu šio amerikiečių poeto eilėraščiu.

Sėdėjau prie savo darbo stalo ir mąsčiau, ką gi nuveikiau šiais metais. Laimėjau dešrainių valgymo varžybas Rod Ailande. Ne, nelaimėjau. Pajuokavau. Tapau rankų lenkimo čempionu Portlande, Meino valstijoje. Melas. Pietų Brazilijoje sugavau didžiausią boa smauglį. Sapnuose. Surenčiau visose Jungtinėse Valstijoje didžiausią namą iš degtukų. Tai bent! Pagavau vilką už uodegos. Mm! Vedžiau Monako princesę. Ar patikėsit? Nusiritau nuo Everesto kalno. Ajajai! Vėl į jį įsiropščiau. Varginantis reikalas. Knarkimas. Pasiekiau knapsėjimo ir knarkimo krėsle rekordą. Pabusk! Pasiekiau plaukimo vonioje rekordą Miestpalaikyje, Nebraskoje. Anotacija. Skaičiau balandžio parašytą knygą. Puikumėlis! Miegojau savo krėsle dieną naktį ištisas 30 parų. Ak! Visus metus kasdien suvalgydavau po sūrainį. Daugiau nebenorėsiu to daryti. Kai mazgojau indus, į plaštaką krimstelėjo upėtakis, tačiau nepagavau jo. Perskridau savo gimtąjį miestą, bet nieko nepažinau. Štai koks jis senas. Gatvėje mane sustabdė policininkas ir atsiprašė. Jis ieškojo žmogaus, be galo panašaus į mane ir tokiu pat vardu. Ar gali taip būt?

Vertė Andrius Patiomkinas

Šiemet buvo minimos 200-osios amerikiečių filosofo, rašytojo, aplinkosaugos idėjų pradininko Henry Davido Thoreau (1817–1862) gimimo metinės. Asmenybės laisvės, dvasinio tobulėjimo, panteistinio santykio su gamta, socialinės ir ekonominės lygybės idėjas skleidusiam Amerikos transcendentalistų būreliui priklausęs Thoreau visą gyvenimą, neskaitant studijų metų, praleido gimtajame Konkordo miestelyje ir jo apylinkėse. Prieš šimtą metų „Voldeno, arba Gyvenimo miške“ (1854) ir daugybės kitų veikalų autoriui skirtą straipsnelį parašė būsimoji anglų literatūros klasikė, tuomet dar tik vienos knygos autorė Virginia Woolf. A real genius for staying at home 1917 m. liepos 12 d. buvo paskelbtas britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“. Čia spausdinamas redaguoto jo varianto vertimas.

Prieš šimtą metų, 1817-ųjų liepos 12 dieną, gimė Henry Davidas Thoreau, pieštukų meistro iš Konkordo Masačusetse sūnus. Thoreau pasisekė su biografais, kuriuos traukė ne tiek jo šlovė, kiek prielankumas jo pažiūroms, tačiau jie nedaug ką galėjo papasakoti, ko nerastume pačiose autoriaus knygose. Thoreau gyvenimas nebuvo kupinas įvykių: rašytojas turėjo, kaip pats teigė [viename iš laiškų], „talentą likti namie“. Jo motina buvo mitri ir plepi ir taip mėgo klaidžioti vienumoje, kad vienas iš jos vaikų vos vos išvengė atėjimo į šį pasaulį atvirame lauke. Tėvas savo ruožtu buvo „nedidukas, tykus ir triūslus žmogus“, geriausių grafitinių pieštukų Amerikoje meistras, gaminęs juos tik jam žinomu būdu – smulkintą šviną maišęs su veltiniu moliu ir vandeniu, vyniojęs į drobę, kapojęs rėželiais ir išdegdavęs. Stipriai pasispausdamas, menkai pagelbėjamas, jis vis dėlto įstengė išsiųsti sūnų studijuoti į Harvardą, nors pats Thoreau šiai brangiai atsieinančiai galimybei neteikė didelės reikšmės. Tačiau būtent Harvarde jis pirmąkart iškyla prieš mūsų akis. Vienas bendramokslis įžvelgė tą jaunuolį turint daugelį bruožų, kuriuos vėliau atpažinsime jam jau suaugus, todėl, užuot piešę Thoreau portretą, pasiremsime tuo, kas apie 1837-uosius buvo atsivėrę skvarbiam kun. Johno Weisso žvilgsniui:

Jis buvo šaltas ir nejautrus. Jo drėgno delno palytėjimas – abejingas, tarytum prieš išvysdamas ir paspausdamas ištiestą ranką būtų buvęs kuo užsiėmęs. Išskirtinės melsvai pilkšvos jo akys, atrodė, klydinėdavo žeme palei pat kojas, išdidžia indėniška eisena traukiant į universitetą. Žmonėmis jis nesidomėjo; bendramoksliai atrodė be galo tolimi. Aplink jį visąlaik pleveno savotiškas svajingumas, bet ne taip laisvai, kaip keisti apdarai, kurių jam parūpindavo dievobaimingi namiškiai. Mintis dar nebuvo išjudinusi jo veido; šis buvo romus, bet vangokas ir nuobodokas. Lūpos dar ne kietai suspaustos; jų kampučiuose šmėžavo tarsi koks pasipūtėliškas pasitenkinimas. Dabar jau akivaizdu, kad rengėsi su nepajudinama tvirtybe laikytis savo būsimų pažiūrų, podraug pats asmeniškai nuvertindamas jų svarbą. Nosis ryški, bet viršum viršutinės lūpos išlinkusi ne ryžtingai; jo veidą atmenam kaip labai panėšintį į egiptietiškų skulptūrų: stambokų bruožų, bet mąslų, nejudrų, sustingdytą mįslingos savimeilės. Vis dėlto kartais jo akys bėgiodavo, lyg būtų ką pametęs ar tikėjęsis rasti. Po teisybei, jo akys retai pakildavo nuo žemės, net per patį nuoširdžiausią pašnekesį.

Toliau Weissas pasakoja apie Thoreau gyvenimo studijų metais „santūrumą ir kitoniškumą“.

Akivaizdu, kad šiam jaunuoliui, kuriam fizinius malonumus atstodavo pasivaikščiojimai ir iškylavimas gamtoje, kuris rūkė tik „išdžiovintus lelijų stiebelius“, kuris indėnų gyvenimo liekanas godojo ne mažiau nei graikų klasiką, kuris ankstyvoje jaunystėje išsiugdė įprotį „suvesti [sąmonės] sąskaitas“ dienoraštyje, kur mintys, jausmai, studijos ir patyrimai kas dieną turėjo pereiti to egiptietiško veido ir tyrinėjančių akių patikrą, – akivaizdu, kad šiam jaunuoliui buvo lemta apvilti tiek tėvus, tiek mokytojus, tiek visus tuos, kurie linkėjo jam gerai pasirodyti visuomenėje ir tapti svarbiu žmogumi. Pirmus jo bandymus užsidirbti pragyvenimui įprastu būdu, t. y. mokytojaujant, sužlugdė prievolė perti mokinius. Vietoj rykščių jis siūlė skaityti moralus. Kai mokyklos komitetas paaiškino, kad mokymo įstaiga nukentės nuo tokio „nederamo atlaidumo“, Thoreau iškilmingai nuplakė šešis mokinius, o tada atsisakė pareigų, pareiškęs, kad mokyklos taisyklės „kertasi su jo ketinimais“. Tie ketinimai, puoselėjami bepinigio jaunuolio, greičiausiai buvo susitikimai su aplinkinėmis pušimis, kūdromis, laukiniais gyvūnais ir indėniškų strėlių antgaliais, kurie jau buvo jį pašaukę.

Irina Werning. Mergaitės, skaitančios internate Anduose

Tačiau kol kas jis turėjo gyventi žmonių pasaulyje, bent jau toje nepaprastoje pasaulio dalyje, kurios centras buvo Ralphas Waldo Emersonas ir kuri išpažino transcendentalizmo doktrinas. Thoreau apsistojo Emersono namuose ir labai greitai pasidarė, draugo žodžiais, beveik nebeatskiriamas nuo paties pranašo. Jei jiedviem vaikštant ir šnekantis būtum užmerkęs akis, nebūtum galėjęs tvirtai pasakyti, kur kalbą baigė Emersonas, o kur pradėjo Thoreau. „[M]anieromis, balso intonacija, kalbine raiška ir net užsikirtimais bei kalbėjimo pauzėmis jis buvo tapęs Emersono kopija.“ Galbūt taip ir buvo. Stipriausios natūros įtakai atsiduoda besąlygiškai; galbūt tai jų stiprybės ženklas. Bet kad Thoreau dėl to būtų nustojęs savo jėgos ar aklai daug ką perėmęs, tai jo knygų skaitytojai neabejotinai paneigs.

Transcendentalistų judėjimas, kaip ir daugelis karštligiškų judėjimų, ženklino vieno ar dviejų išskirtinių žmonių pastangą nusikratyti senų apdarų ir kuo labiau įsisiausti į tai, kas jiems dabar atrodė esant tikra. Persitvarkymo troškimas reiškėsi, kaip užfiksavo [poetas] Jamesas Russellas Lowellis ar memuaruose liudija [žurnalistė] Margaret Fuller, absurdiškais simptomais ir pritraukė groteskiškų sekėjų. Tačiau tarp visų vyrų ir moterų, gyvenusių amžiuje, kuriame apskritai buvo transformuojami mąstymo pavidalai, justi, jog Thoreau keistis reikėjo mažiausiai, nes jau iš prigimties darniai sugyveno su naująja dvasia. Kaip teigia Emersonas, Thoreau nuo pat gimimo buvo iš tų žmonių, kurie „buvo tyliai prisiekę visokeriopą ištikimybę naujajai vilčiai ir visuose susibūrimuose reikšdavo didesnį pasitikėjimą gamta ir žmogaus galiomis, nei skelbė visuotinai pripažįstami dėsniai“. Judėjimo vadovams regėjos, kad naujųjų vilčių išsipildymą būtų galima užtikrinti dviem būdais: gyvenant kooperacinėje bendruomenėje, tokioje kaip Brooko ūkis, arba – vienumoje gamtoje. Kai atėjo laikas apsispręsti Thoreau, šis be jokių svyravimų pasirinko antrąjį. „Jei apie bendruomenes, – rašė jisai dienoraštyje, – tai mieliau rinkčiaus viengungių pašiūrę pragare, nei gyvenčiau dangaus bendrabutyje.“ Kad ir kokia būtų teorija, jo prigimtį buvo persmelkęs „ypatingas laukinumo ilgesys“, paskatinęs atlikti eksperimentą, kurį aprašė „Voldene“, nesvarbu – vykęs ar ne – jis išrodė kitiems. Thoreau iš tiesų buvo pasirengęs transcendentalistų doktrinas išbandyti tikrovėje kruopščiausiai iš jų visų ir pademonstruoti tikrąsias žmogaus išgales, visiškai jomis pasitikėdamas. Taigi, sulaukęs 27-erių, miške ant skaidraus tamsžalio vandens Voldeno tvenkinio kranto savo rankomis susirentė trobelę, nenoriai skolindamasis tam tikriems darbams reikalingą kirvį, ir įsikūrė, kaip pats rašo, su tikslu „turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau“*.

Todėl dabar turime galimybę pažinti Thoreau taip, kaip retas kuris iš žmonių pažįstamas, netgi draugų. Tik retas kuris, reikia pasakyti, taip domisi savimi, kaip domėjosi Thoreau; mat jeigu būname apdovanoti stipriu egoizmo polinkiu, stengiamės iš paskutiniųjų jį slopinti, idant gerai sugyventume su kaimynais. Tiek nepasitikime savimi, kad drįstume griauti nusistovėjusią tvarką. O Thoreau surizikavo; jo knygos – tokio eksperimento ir jo rezultatų aprašymai. Jis kaip įmanydamas stengėsi sustiprinti savo savivoką, puoselėti tai, kas savita, apsisaugoti nuo bet kokių susidūrimų su jėgomis, kurios kenktų nepaprastai vertingai individualybės dovanai. Tai buvo šventa jo pareiga, ir ne vien sau, bet ir pasauliui; ir vargu ar galima egoistu vadinti žmogų, kurio egoizmas tokio didingo užmojo. Kai skaitome „Voldeną“, tą dvejų metų gyvenimo miške aprašymą, apima jausmas, kad pasaulį regime per labai galingą didinamąjį stiklą. Vaikščiojimas, valgymas, malkų kapojimas, skaitinėjimas, paukščio ant šakos stebėjimas, vakarienės taisymas – visi šie menki užsiėmimai, apvalyti ir pajausti iš naujo, pasirodo besą stebėtinai dideli ir šviesūs. Paprasti dalykai tokie keisti, įprasti pojūčiai tokie stulbinantys, kad drumsti juos ar netekti gyvenant su banda ir perimant daugumai įtinkančius įpročius yra nuodėmė, šventvagystė. Ką gali duoti civilizacija, kuo prabanga gali praturtinti šiuos paprastus dalykus? „Paprastumo, paprastumo, paprastumo!“ (92) – tai Thoreau riksmas. „Užuot valgę triskart per dieną, valgykite, jei būtina, tik vienąsyk; vietoj šimto patiekalų apsieikite su penkiais; panašiai apribokite ir kitus dalykus“ (92).

Po miškus klajojęs ar kaip sustingęs studijų laikų sfinksas valandų valandas sėdomis ant uolos paukščius stebėjęs Thoreau savo santykį su pasauliu apibūdino ne tik bekompromisiškai sąžiningai, bet ir širdingai džiūgaudamas. Atrodo, jis surado savo laimę. Gamta jam parūpino lengvą pragyvenimą. Thoreau buvo toks nagingas, kad paplušėjęs keturiasdešimt dienų galėdavo visus likusius metus gyventi nieko neveikdamas. Sunku nuspręsti, ar jis vadintinas paskutiniuoju senosios padermės žmogum, ar ateities žmonijos pirmtaku.

Thoreau mirė pačiame jėgų žydėjime, o ilgą ligą turėjo kęsti uždaroje patalpoje. Tačiau iš gamtos jis buvo išmokęs ir tylos, ir stoicizmo. Thoreau niekada neatviravo apie labiausiai sukrėtusias asmeninio gyvenimo sėkmes ir nesėk-mes. Pasitenkinimo jis taip pat buvo išmokęs iš gamtos, – ne nerūpestingo ar savanaudiško pasitenkinimo ir, žinoma, ne nuolankaus, bet kylančio iš sveiko pasitikėjimo gamtos išmintimi, o gamtoje, kaip pats teigia, liūdesio nėra. „Mėgaujuosi savo buvimu kaip niekada anksčiau, – rašė jis mirties patale, – ir ničnieko nesigailiu.“ Neskausminga mirtis jį ištiko besikalbant su savimi apie briedžius ir indėnus.

www.the-tls.co.uk

Vertė Andrius Patiomkinas

* Cituojama iš: Henry David Thoreau, Voldenas, arba Gyvenimas miške; Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą, iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis, V.: Baltos lankos, 1999, p. 91. Paskesnėse citatose nurodomi tik šios knygos puslapiai.

Gruodžio 1–3 dienomis jau antrus metus iš eilės itin jaukiame Vilniaus bare „Paviljonas“ vyko žavus literatūrinis vyksmas „Paviljono knygų savaitgalis“. Lankiausi jame pernai, negalėjau praleisti progos apsilankyti ir šįmet.

Kaip teigiama festivalio apraše, „savaitgalio organizatorių pagrindinis tikslas – jaukiam ir įdomiam buvimui drauge suburti įvairaus amžiaus knygų mylėtojus“. Drįstu pasakyti, kad tikslas buvo pasiektas. Savaitgalis savo koncepcija kiek primena kasmetinę Vilniaus knygų mugę, tik vykstančią tarp draugų ir pažįstamų. Palyginti mažoje erdvėje telpa gausybė įvairiausių renginių (per tris festivalio dienas įvyko daugiau nei 20 vyksmų: diskusijų, pokalbių, knygų pristatymų, buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės ir net poetės Aušros Kaziliūnaitės gimtadienis). Knygų mugės renginiai, o ypač knygų pristatymai gali pasirodyti oficialūs ir nutolinantys rašantįjį nuo skaitančiojo. „Paviljono knygų savaitgalis“ funkcionuoja priešingai – autorius priartina, o baro kuriama bohemiška neformali aplinka tą ryšį sustiprina. Klausytojų susirenka nedaug – gaila, dar mažai kas žino apie šį renginį, jis geriau pažįstamas tik tam tikram siauram ratui. Kita vertus, kaskart užėjęs gali sutikti žmonių, su kuriais gali pasilabinti ar tarpduryje padiskutuoti apie literatūrą. Taip pat žavu stebėti tarp klausytojų mindžikuojančius autorius, laukiančius savo knygų pristatymo.

Neformali aplinka užtikrino jaukią būtį – renginius galima stebėti besišildant arbatos puodeliu, kava ar alaus bokalu (kiekvienam pagal skonį). Taip pat lengvai galima pakalbinti sutiktus autorius ar leidyklų atstovus. Šiame pompastikos ar dirbtinio rimtumo negožiamame renginyje draugiška atmosfera ir bendrumo jausmas atlieka svarbų vaidmenį. Teko nugirsti vienos lankytojos nuomonę, kad „į Vilniaus knygų mugę einama pasirodyti, susidurti su gausybe „popso“, o „Paviljono knygų savaitgalis“ – tai atgaiva sielai“.

Pristatant Miglės Anušauskaitės komiksų knygą „Dr. Kvadratas“ apie Algirdą Julių Greimą buvo labai žaviai laužoma sustabarėjusi šabloniška knygų pristatymo struktūra. Pauliaus Gritėno kalbinama linksmoji autorė laukė užduočių iš klausančiųjų – piešė pagal jų pageidavimus. Ko tik ten nebuvo: ir Greimo baimė Barthesʼui, ir Umberto Eco, rašantis romaną. Publikos simpatijas vis dėlto susišlavė moterimi persirengęs, ant žemaituko jojantis kunigaikštis Vytautas.

Antrąją savo knygą – gan ambicingą romaną – pristatė ir jaunasis autorius Mindaugas Jonas Urbonas. Šis drąsiai ginčijosi su pristatymą moderuojančiu Marijumi Gailiumi, tuo išties sukeldamas domesį savo kūriniu. Marijaus pastaba apie prastą redaktorių darbą paliekant klišes buvo atremta argumentu apie klišinių personažų egzistavimą kaip knygos idėją. Salėje Urbonas turėjo gerbėją, kuri autorių pavadino genialiu. Po pristatymo moteris dar ilgai kalbino jaunąjį rašytoją.

Savo romaną pristatė ir Gabija Grušaitė. Ją kalbino knygos redaktorė Ūla Ambrasaitė ir rašytojas Tomas Vaiseta. Gal kiek per rimtai į savo kūrinį, kuris tampa tam tikra dirbtinai kuriama sensacija, žiūrinčią autorę buvo mėginama įvertinti granauskais. Buvo įdomu išgirsti autorės refleksijas apie personažo tapatybės konstravimą.

Be gausybės knygų pristatymų, „Paviljone“ tilpo ir knygų mugė – čia prekiavo mano itin mylimos „Kitos knygos“, Rašytojų sąjungos leidykla, „Apostrofa“, „Odilė“ ir dar keletas kitų į kiek rimtesnį skaitytojo skonį orientuotų leidyklų. Buvo ir bukinistinė erdvė – skaitytas knygas itin prieinamomis kainomis siūlė „Juodas šuo“. Mačiau ten ir Milaną Kunderą, ir Granauską, ir Friedrichą Nietzschę. Tiesa, Kunderą man nugriebė iš panosės. Na, bet ką padarysi.

Džiugu, kad šiais metais „Paviljono knygų savaitgalis“ nesidubliavo su „Vilniaus lapų“ festivaliu ir ramia širdimi buvo galima apsilankyti abiejuose renginiuose. Pernai vienu metu vykę vyksmai kliudė aplankyti vienus ar kitus renginius ir rinktis buvo sudėtinga.

Savaitgalis toks jaukus, kad atėjęs į vieną renginį nė nepajunti, kaip visą dieną praleidi „Paviljone“. Iki kitų metų.

Gyveno kartą dviratininkas, vardu Martenas, ir jis visada atvažiuodavo paskutinis, o žmonės juokdavosi, matydami jį taip toli atsilikusį nuo kitų lenktynininkų. Jo marškinėliai buvo švelniai melsvos spalvos su mažute slenktene, išsiuvinėta kairėje krūtinės pusėje. Palinkęs virš vairo, įsikandęs dantyse nosinę, jis mynė ne mažiau narsiai kaip pirmasis. Stačiausiose įkalnėse taip nerdavosi iš kailio, kad jo akyse įsižiebdavo smagi ugnelė, ir, matydami giedrą jo žvilgsnį ir išsipūtusius nuo įtampos raumenis, visi kalbėjo:

– Nagi, štai Martenas, jisai, regis, neblogai atrodo. Ką gi, tuo geriau. Šįsyk jis pasieks Turą (arba Bordo, arba Orleaną, arba Diunkerką), šį sykį jis ten atvažiuos tarp lyderių.

Bet ir šįsyk būdavo kaip kitais kartais, ir Martenas atvažiuodavo paskutinis. Ir vis puoselėjo viltį, kad jam pasiseks, nors šiek tiek nusimindavo, nes turėjo žmoną ir vaikų, o paskutinė vieta daug pinigo neduoda. Būdavo nusiminęs, tačiau niekas niekada iš jo nebuvo girdėjęs, kad likimas jam neteisingas. Kai jis atkakdavo į Turą (ar į Marselį, ar į Šerbūrą), minia juokdavosi ir šmaikštaudavo:

– Ei! Martenai! Tu pirmas nuo galo!

O jis, girdėdamas tuos žodžius, nė nepyktelėdavo, o jei mesdavo žvilgsnį į minią, tai maloniai šypsodamas, lyg sakytų: „Taip, tai aš, Martenas. Tai aš – paskutinis. Kitą kartą klostysis geriau.“ Po lenktynių dienos bendražygiai jo klausdavo:

– Na kaip, tu patenkintas? Viskas buvo gerai?

– O taip! – atsakydavo Martenaas. – Aš tikrai patenkintas.

Jis nesumetė, kad kiti iš jo šaiposi, ir juokdavosi drauge su jais. Ir be jokio pavydo žiūrėdavo, kaip jie tolsta draugų būryje, apsupti šventinio šurmulio ir sveikinimų. O jis likdavo vienas, nes niekas niekada jo nelaukė. Žmona ir vaikai gyveno kaime pakeliui iš Paryžiaus į Orleaną, ir retsykiais, jei ten pro šalį praeidavo lenktynių trasa, jis probėgšmais juos pamatydavo. Suprantama, žmonės, kurie siekia idealo, negali gyventi kaip visi kiti. Martenas labai mylėjo ir savo žmoną, ir vaikus, tačiau buvo lenktynininkas, tad tarp etapų spaudė nesustodamas. Kai turėdavo, pasiųsdavo jiems truputį pinigų ir dažnai galvodavo apie šeimą – ne per lenktynes, tada ir taip būdavo kas veikti, o vakarais, po lenktynių, masažuodamas ilgo kelio išvargintas kojas.

Prieš užmigdamas Martenas sukalbėdavo maldą Dievui ir pasakodavo jam apie etapą, kurį įveikė per dieną; jam nė nešaudavo į galvą, kad galbūt piktnaudžiauja Dievo kantrybe. Jis neabejojo, kad Dievas domisi dviračių lenktynėmis, ir buvo visiškai teisus. Jeigu Dievas iš panagių neišmanytų visų profesijų, tai nesuprastų, kaip sunku išlaikyti pakilią dvasią.

– Dieve, – šnekėjo Martenas, – aš ir vėl apie šiandienos lenktynes. Nežinau, kaip čia yra, bet amžinai nutinka tas pat. O juk mano dviratis geras, nieko nepasakysi. Anądien man toptelėjo – gal kartais kas nors pedalams? Taigi viską išardžiau dalimis, vieną po kitos, ramiai, nesinervindamas, taip, kaip tau pasakoju. Pamačiau, kad nei pedalai, nei visa kita nesutrikę. Ir jei kas atėjęs man pasakytų, kad tas dviratis blogas, aš atsakyčiau, kad dviratis geras, geros markės. Na tai ką?.. Savaime aišku, dar yra žmogaus problema: raumenys, valia, protas. Bet žmogus, mano Dieve, tai jau tavo rūpestis. Štai kaip aš manau ir todėl nesiskundžiu. Puikiai žinau, kad lenktynėse reikalingas paskutinis ir kad būti paskutiniam ne gėda. Ne, aš nesiskundžiu. Tik šiaip pasakiau.

Tada jis užmerkdavo akis, išmiegodavo be sapnų iki ryto, o pabudęs džiugiai šypsodamas kartodavo:

– Šiandien aš būsiu pirmas.

Ir juokdavosi iš džiaugsmo, galvodamas apie puokštę, kurią jam įteiks maža mergytė, nes jis bus pirmasis, ir apie pinigus, kuriuos pasiųs žmonai. Jam rodėsi, kad jau skaito laikraštyje: „Martenas laimi Polinji–Strasbūro etapą; po įnirtingos kovos jis – sprinto nugalėtojas.“ Pamąstęs jusdavo gailestį antrajam ir kitiems, o ypač paskutiniam, kurį jau mylėjo net jo nepažindamas.

Vakare Martenas kaip visados įvažiuodavo į Strasbūrą, aidint žiūrovų juokui ir pokštams. Būdavo kiek nustebęs, bet kitą dieną leisdavosi į kelią vis taip pat tvirtai tikėdamas, kad bus nugalėtojas. Ir kas rytą kiekvienas naujas startas regėdavo atsinaujinant didįjį vilties stebuklą.

Paryžiaus–Marselio lenktynių išvakarėse tarp sostinės dviratininkų pasklido gandas, kad Martenas rengiąs žiūrovams pritrenkiančią staigmeną, ir penkiasdešimt trys žurnalistai kaipmat atkurnėjo paimti iš jo interviu.

– Ką aš manau apie teatrą? – kalbėjo Martenas. – Vieną dieną, važiuojant per Karkasoną, teko miesto teatre pamatyti vaidinant „Faustą“, ir man buvo gaila Margaritos. Manau, būtų Faustas žinojęs, kas yra geras dviratis, jam nebūtų reikėję sukti galvos, kam atiduoti savo jaunystę, ir jis nebūtų pridaręs nemalonumų tai mergaitei, o ši tikrai būtų ištekėjusi. Štai ką aš manau. Dabar jūs manęs klausiate, kas bus pirmas Marselyje, ir atsakysiu jums nieko neslėpdamas: lenktynes laimėsiu aš.

Kai žurnalistai jau ėjo laukan, jis gavo iškvėpintą laiškelį nuo tokios Lilianos, kuri kvietė jį išgerti arbatos. Tai buvo lengvo elgesio moteris – tokių yra daug, – kurios moralė ne ką pranoko jos elgesį. Išėjęs iš velodromo, kur apsuko kelis ratus, tikrindamas savo dviračio mechanizmą, Martenas patikliai patraukė pas ją. Rankoje nešėsi nedidelį lagaminėlį su dviratininko apranga.

Jis papasakojo apie lenktynes, apie tinkamiausią taktiką, apie tai, kokios priežiūros reikia dviračiui, ir apie save patį. Nedorėlė žarstė klastingus klausimus:

– O kaip daromas masažas, pone Martenai?

Ir tai sakydama tiesė koją, kad šis jos nusitvertų. O Martenas, nuoširdžiai paėmęs tą pražūtingą koją ir susijaudinęs ne ką labiau, nei tai būtų kokio lenktynininko koja, ramiai aiškino:

– Masažuojate šitaip, kildama aukštyn. Su moterimis tai sunkoka, ar ne, nes raumuo minkštas.

– O jei įvyktų nelaimė, kaip jūs mane neštumėt?

Ji pabėrė dar daug kitų klausimų, bet negalima pakartoti visko, ką kalbėjo toji būtybė. Martenas patikliai atsakinėjo, toli gražu neįtardamas nedorų jos ketinimų. Ji pasmalsavo, kas jo lagaminėlyje, ir jis mielai parodė savo marškinėlius, kelnaites ir lenktynininko batus.

– Ak, pone Martenai! – tarė ji. – Kaip norėčiau pamatyti jus lenktynininko kostiumu. Niekada nesu tokio iš arti mačiusi.

– Jei taip norite, – atsiliepė jis, – kodėl ne. Jums leidus pereisiu į gretimą kambarį.

Grįžęs rado ją, vilkinčią kostiumą, dar dabesnį už jo, o jo aprašymą verčiau nutylėsime. Bet Martenas nė nenudelbė akių. Rimtai pažvelgė į begėdę ir linguodamas galvą tarė:

– Matau, jūs taip pat galvojate apie dviračių lenktynes, tik pasakysiu jums atvirai: mano nuomone, lenktynininko amatas moterims netinka. Jei dėl kojų… jūsiškės būtų ne blogesnės už mano, tai manęs nejaudina. Bet moterys turi krūtis, o kai riedi du ar tris šimtus kilometrų, tai sunki našta, ponia. Jau nekalbant apie tai, kad reikia pagalvoti apie vaikus – dar ir tai.

Sujaudinta tų išmintingų ir nekaltų žodžių, Liliana pagaliau suprato, kokia palaima yra dorybingumas. Ji pajuto pasidygėjimą savo nuodėmėmis – o jų būta daug – ir liedama saldžias ašaras tarė Martenui:

– Aš buvau tikra pakvaišėlė, bet nuo šiandien viskas baigta.

– Nieko baisaus, – atsiliepė Martenas. – Dabar, kai pamatėte mane su marškinėliais, jums leidus nueisiu į gretimą kambarį persirengti. Per tą laiką jūs taip pat persirenkit ir apie lenktynes nebegalvokite.

Taip jie ir padarė, ir Martenas išėjo į gatvę, lydimas palaiminimo tos vargšės merginos, kuriai grąžino garbę ir džiaugsmą gyventi santarvėje su savo sąžine. Vakariniai laikraščiai spausdino jo portretą. Jis dėl to nejautė nei pasitenkinimo, nei pasididžiavimo – kad viltumeis, visas tas šurmulys nereikalingas. Kitą rytą, išvažiavęs iš Paryžiaus, jis užėmė paskutinę vietą ir išsilaikė joje iki galo. Pasiekęs Arlį sužinojo, kad jo varžovai jau atvykę į Marselį, bet tai jo nesustabdė. Jis ir toliau mynė išsijuosęs, ir nors kitiems lenktynės buvo jau pasibaigusios, širdies gilumoje dar nebuvo galutinai praradęs vilties būti pirmas. Laikraščiai, įsiutę, kad juos apgavo, išvadino jį pagyrų puodu ir patarė jam dalyvauti „asilų kriteriume“ (žodžių žaismas, nesuprantamas tiems, kas neskaito sporto laikraščių). Tai netrukdė Martenui tikėtis, o Lilianai – Ištikimybės gatvėje atidaryti pieninės su iškaba „Šaunusis pedalas“, kurioje kiaušiniai buvo pardavinėjami vienu su pigiau nei visur kitur.

Ilgainiui, kaupiantis amžiui ir patirčiai, Martenas darėsi vis aistringesnis kovotojas ir dalyvaudavo beveik tokioje pat daugybėje lenktynių, kiek šventųjų yra kalendoriuje. Poilsio jis nepažino. Vos baigęs vienas lenktynes, tuojau pat užsiregistruodavo naujam startui. Jo smilkiniai ėmė balti, nugara sukumpo; jis buvo vyriausias iš lenktynininkų. Bet to nežinojo, regis, net nežinojo, kiek jam metų. Kaip ir kadais atvažiuodavo paskutinis, bet vėluodavo du tris kartus labiau. Savo maldose kartojo:

– Dieve mano, nesuprantu, nežinau, kodėl taip yra…

Vieną vasaros dieną, mindamas Paryžiaus–Orleano trasa, jis kilo į kalvą, jam gerai pažįstamą, ir čia pastebėjo, kad važiuoja nuleista padanga. Kol kelio pakraštyje keitė padangą, prie jo priėjo dvi moterys, ir viena jų su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų paklausė:

– Ar nepažįstate tokio Marteno, dviratininko lenktynininko?

Jis automatiškai atsiliepė:

– Tai aš Martenas. Tai aš – paskutinis. Kitą kartą klostysis geriau.

– Aš tavo žmona, Martenai.

Jis kilstelėjo galvą, nesiliaudamas tvirtinti ant ratlankio padangos, ir maloniai tarė:

– Labai džiaugiuosi… Matau, ir vaikai auga, – pridūrė, žiūrėdamas į kūdikį, kurį palaikė vienu iš savo vaikų.

Jo žmona tarytum susigėdo ir, rodydama į ją lydinčią jaunąją moterį, atsakė:

– Štai tavo dukra, Martenai, – dabar ji tokia pat suaugusi kaip tu. Ji ištekėjusi, o tavo berniukai vedę…

– Labai džiaugiuosi… Nebūčiau nė pagalvojęs, kad jie tokie seni. Kaip bėga laikas… O tau ant rankų – mano vaikaitis?

Jaunoji moteris nusisuko; atsiliepė jos motina:

– Ne, Martenai, čia ne jos sūnus, o mano… Mačiau, kad tu vis negrįžti…

Martenas vėl susitelkė į savo padangą ir ėmė ją pumpuoti, netardamas nė žodžio. Atsitiesęs pamatė, kad žmonos veidu rieda ašaros, ir sumurmėjo:

– Žinai, ką reiškia lenktynininko amatas – tu nepriklausai pats sau… Dažnai apie tave galvoju, bet, aišku, tai ne tas pat, kas būti šalia…

Mažylis pravirko, ir rodėsi, kad niekam nepavyks jo numaldyti. Martenas buvo apstulbęs. Dviračio pompa papūkšnojo jam į nosytę, plonu balsu ulduodamas:

– Utiutiu…

Kūdikis prajuko. Martenas jį pabučiavo ir atsisveikino su savo šeima.

– Sugaišau penkias minutes, bet nesigailiu, juolab kad nesunkiai atsigriebsiu. Šitos lenktynės skirtos man.

Jis sėdo ant dviračio, o abi moterys žvilgsniu sekė, kaip jis kyla aukštyn. Pasistojęs ant pedalų, permesdavo kūno svorį čia į vieną, čia į kitą pusę.

– Kaip jam sunku, – šnibždėjo jo žmona. – Kadaise, tik prieš penkiolika metų, jis įveikdavo visus pakilimus vien savo kojų jėga, niekuomet nepakildamas nuo balnelio.

Martenas artėjo prie viršūnės; jis judėjo vis lėčiau ir lėčiau ir rodės, kad kiekvieną akimirką gali sustoti. Galop jo dviratis išryškėjo horizonto linijoje, akimirką jis riedėjo nemindamas pedalų ir melsvi jo marškinėliai ištirpo vasaros danguje.

Martenas geriau už bet ką išmanė visus Prancūzijos kelius, jam buvo pažįstamas kiekvienas kilometrinis stulpas – nors tai atrodo beveik neįtikėtina. Jau seniai jis kopdavo į kalną pėsčiom, pūtuodamas iš nuovargio, bet vis dar tikėjo savo žvaigžde.

– Atsigriebsiu leisdamasis, – kuždėjo.

Ir vakare, o kartais ir kitą dieną pasiekęs finišą jis vis dar stebėdavosi neužėmęs pirmos vietos.

– Dieve, nežinau, kas čia nutiko…

Sunykusį rudens kelių spalvos jo veidą vagojo gilios raukšlės, plaukai buvo baltutėliai, bet išblukusių akių žvilgsnis švytėjo jaunystės liepsna. Melsvi marškinėliai kadaravo ant lieso sukumpusio stuomens – jie nebebuvo melsvi ir atrodė pasiūti iš rūko ir dulkių. Nors pinigų traukiniui jis neturėjo, bet dėl to nesikrimto. Atvykęs į Bajonę, kur lenktynės buvo pamirštos jau trys dienos, beregint vėl sėdo ant dviračio, ketindamas startuoti Rubė kitose lenktynėse. Jis riedėjo per visą Prancūziją – įkalnėse pėstute, lygiu keliu – mindamas ir nusnūsdamas, kai nespausdamas kojomis pedalų leisdavosi nuo kalvos – riedėjo, nesustodamas nei dieną, nei naktį.

– Aš treniruojuosi, – kartojo.

Bet Rubė sužinojo, kad lenktynininkai išvažiavę jau prieš savaitę. Jis lingavo galvą ir sėsdamas ant dviračio šnibždėjo:

– Gaila, aš tikrai būčiau laimėjęs. Pagaliau visada galėsiu atsigriebti Grenoblio–Marselio etape. Tik reikia šiek tiek pasispausti Alpių perėjose.

Ir į Grenoblį jis atvyko per vėlai, ir į Nantą, į Paryžių, Perpinjaną, Šerbūrą – visada jis atvykdavo per vėlai.

– Gaila, – kalbėjo tęvu drebančiu balseliu, – iš tikro gaila. Bet aš dar atsigriebsiu.

Jis romiai palikdavo Provansą ir važiuodavo į Bretanę ar iš Artua į Rusijoną ar iš Jura į Vandėją ir kartkartėmis, merkdamas akį, kartojo kilometriniams stulpams:

– Aš treniruojuosi.

Martenas taip paseno, kad beveik nieko nebematė. Bet jo draugai kilometriniai stulpai ir net patys mažiausi stulpeliai kas šimtas metrų nurodydavo jam, kur jis turi sukti į dešinę ar į kairę. Ir jo dviratis taip pat smarkiai paseno. Buvo jis nežinomos markės, tokios senovinės, kad net istorikai niekada apie ją nebuvo girdėję. Dažai nusilaupė, net rūdis dengė purvas ir dulkės. Ratai išbarstė beveik visus stipinus, bet Martenas buvo toks lengvas, kad likusių penkių ar šešių pakako jam išlaikyti.

– Dieve, – kalbėjo jis, – o juk mano dviratis geras. Dėl to man nėra ko skųstis.

Jis riedėjo ant ratlankių, o kadangi jo dviratis baisingai žvangėjo visomis savo geležimis, vaikėzai svaidė į jį akmenis, šaukdami:

– Psichas! Į metalo laužą! Į beprotnamį!

– Aš atsigriebsiu, – atsakinėjo Martenas, kuris nebeprigirdėjo.

Jau daug metų jis stengėsi dalyvauti kokiose nors lenktynėse ir visada atvykdavo per vėlai. Kartą išvažiavo iš Narbono į Paryžių, kur po savaitės turėjo būti paskelbtas „Tour de France“ startas. Atvyko tenai tik po metų ir apsidžiaugė sužinojęs, kad lenktynininkai startavo tik vakar.

– Pasivysiu juos vakare, – tarė, – ir laimėsiu antrąjį etapą.

Kai sėdo ant dviračio, kad išvažiuotų pro Majo vartus, jį ant grindinio partrenkė sunkvežimis. Spausdamas rankose sudaužyto dviračio vairą, Martenas pakilo ir prieš mirdamas ištarė:

– Aš dar atsigriebsiu.

Vertė Jonė Ramunytė

Gustave Caillebotte. Apsnigti Paryžiaus stogai. 1878

Gotiškas romanas

Stengiuosi knygą užrašyti

kali-grafiškai

kur kali grafas

kad būtų gražu

kaip grafo pily

štai ir išlindo mano ribotumas

lyg jau miręs Tumas-Vaižgantas

bet jis gyvas

ir šiandien valgys Kūčių vakarienę

pas Dėdę ir Dėdienę

tad kurgi tas ribotumas?

ak, taip visada noriu

kad viskas būtų gražu

kaip tame Čechovo posaky?

kažkokia mūsų amžiuje priplėkusi

čechoviada

o kur tada ČK ir CK

visas tas cechas

visai nesicackinęs

netgi tada kai Mamos

skaitydavo vaikams

pasaką apie mažylį Cachesą

baisus yra pasaulis purvinas žiaurus

užjaučiu susidūrusius su juo tada

kai jis tampa neregėta pabaisa

žinau

esu patyrus

bet keista

jo klaikiam žiaurume

mane perverdavo ir šviesos spindulys

gražus neapsakomai

juo gražesnis tada juo baisesnis

atrodė pasaulis

bet gal ne tą pačią akimirką

nes bjaurumas turėdavo didesnes

teises

bet pasaulis buvo gražus neapsakomai

kad bandyčiau jį apsakyti?

visada tik bandyčiau

nejaugi tam

kad savyje ir aplink save

tik dar uoliau pulčiau

puoselėti grožį?

h’armonizuočiau

klaikų griežimą baltais ir juodais

dantimis griežiančios

vestuvėse kaimo armonikos

lyg persivalgiusios hormonų

ar ne taip Hermione?

ar ne tam ir suspaudžiu

lyg į kalėjimą sodindama bjaurumą

savo įnoringas raides

visada trokštančias išsiplėsti

išsiplėšti

iš netikros erdvės

į tikrąją begalinę pasaulio erdvę

kur lygiomis teisėmis

dar neatimtomis vairuojant

egzistuoja ir grožis ir bjaurumas

spaudžiu savo įnoringą rašyseną

su beveik gotiškais

užraitymais

lyg gotiškas romanas

siaubo romanas

kurį juk galima skaityti ir su pasimėgavimu

priimant įrodymus

grožio ir bjaurumo byloje

kad ir h’armonizuotas

siaubas

gali būti gražus

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

palaimingas metas

nervai ne nirvanoj bet įtempti

lig krašt-utinumo karštai ginant

             krašt-ą

būdraujant kartu su būdvardžiais

besididžiuojančiais tėvynainiais

             tankams žlegsint

tad dabar

kaip tingus haskis ant pagalvių

mėgaujuos tuo

kad Šeimininkas

manęs nuo jų dar nenuveja

kad niekas ne-sprogdina (parašiau

ir išsigandau trenksmo Paryžiuj per

kruvinąjį penktadienį)

neprievartauja kaip karo pabėgėlių

iš gimtų vietų

nekankina ir nebombarduoja (aidas Sirijoj!)

nekrikštija sprogmenim ir negano

lyg afgano

neuždeda apynasrio

kad negalėčiau byloti

to ką matau ir jaučiu

netgi neapdeda

pagalvės mokesčiu

rauskis kiek nori

į ne bombos

bet savo bambos išgulėtą

duobutę pagalvėj

o koks tai palaimingas

metas Tėvynėj:

taika

Per sunkus žvilgsnis

prašmatni ryto medžių iliuminacija:

kas mane taip myli?

zylė prie balkono lango:

nebijau: ji atsako vyt vyt

lyg sparnuota budinti šventės apsauginė

su ryškiai salotiniais uniformos antsiuvais

jei ten eičiau sugadintas būtų

visas dangaus scenarijus

gamtai apsikeičiant belaisviais

nebūtų gražu jei įsikiščiau

spalį šį gražaus žmogaus

išėjimo ir mano

geriausios draugės gimimo

mėnesį

kelkite á la fourchette

kaip tik jūs mokate medžiai

modami savo šakutėmis

iš tolo žvelgsiu nekviestoji

aš į jus

kad būtų jums ne per sunkus

šis žvilgsnis

Durys

namų spintelės atsidarinėja ir kelia

durelių sparnus stalinė lempa merkantiliškai

merkia akį o kad taip kiaurai permerktų

lietus Atlantidoj oriai ieškant orichalkumo kuriuo

puoštas tabernakulis ir šventyklos durys nes

mūsų durys atsidarinėja tik banaliam

rungtyniavimui kas laimės „Oskarus“

įleisdamos kokią grožio karalienę kuriai įteiks

karūną ir auskarus varžyboms kas ką

sutriuškins sporte versle ir net kare

kurį visi kaip aukštielninką vabalą

mataruojantį kojytėm stebi

pro lupą (nes tada homo hominem lupus

est) bet nieko padaryti negali

Vaikėzų priesaika

Tu motinos savosios mirtimi

prisieki kad mama yra tavoji

už bet kurią geresnė kai imi

taip girtis kad tegu pasikavoja

kiti kurie iškalbumu šauniu

nepasižymi dar vaikėzų tarpe

lyg mafiozai būtų šovinių

argumentuot pritrūkę kalbą svarbią

tuomet kol savo motiną turi

tvirtai žinodamas jog amžina ji

gali draugelių rato vidury

ja girtis moka tąjį ir anąjį

jinai tau perka viską ir graži

pati gražiausia visame pasauly

o seserys ir broliai dar maži

aplink ją sukas tartum aplink saulę

kol nedvejoji jog tai amžinai

turėtų tęstis priesaika tavoji

tokia dar vaikiškai tikra žinai

tegu kiti prieš ją pasikavoja

lietuviai sibire

biudžetas filmo leidžia pirkti sniegą

o sibiriokas duonos kriaukšlio neišmes

tad apie ką šis filmas? apie nieką

jei dalykus tikrus patyrę esam mes

ak kiek pripustė: dublis: sniego sniego

antraip kad sibiras žiūrovas netikės

jame juk tikras sibiriokas miega

prabudęs vietoj sniego jis norės varškės

tad kurgi gauti sniego sniego sniego

nes ant stogų ir kaminų tiktai varškė

tiek privarškėta kad tikrai paniekins

žiūrovas filmą šį kuomet nustos tarškėt

●

kurti mintį belaikę

iš psichokosminių žodžio dalelių

tarsi saulę amžiną

žydrą ir žalią

●

praėjo tai kas buvo duota kaip kančia

pavirto žodžio kūno vizija skaisčia

ir tai ką tu pasaulio formoje radai

tebuvo nukryžiuoto kosmoso žiedai

●

maištaujantis prieš tamsų kūno maištą

įkūnijęs minties miražą skaistų

štai jogas metafizinis kartoja

žodžius tyloj iš garso sutvertojoj

●

šviesa kaip angelų duona mintantis

medituojantis minties miražą nušvintantį

dvasios gemalą esamybėje kintantį

mirtį tarsi gimimą sutinkantį

●

ir tu esi sparnuota

pragaro deivė

užpildžiusi savo ausis

chaoso muzika

●

mylimoji bekūnėj visatoj

ten kur nieko nėra net kančios

įsukta į svaiginantį ratą

nušviesta gintarinės delčios

●

būsite išspjauti drungni besieliai bekūniai

akli gaivalai maišantys keiksmą maldą

laukia rūsti valanda amžinybės viršūnėj

perkuria dangų ir žemę kosmosą valdo

●

Dievo ašara žemės saloj

žydragelme visatos migloj

tarp daiktų tarp žodžių numirusių

Atlantidos žemėlapis piramidėj papiruse

●

savižudė minia apgirtusi bedugnėn rieda

brandindama mėsingą karmos žiedą

jos pranašai griuvėsiuose choralą gieda

aplinkui skleisdami bedvasį žodžių kliedą

●

iš kosminių dulkių esi nulipdyta

ugninės tamsos Galatėja

pradėjusi baigusi amžiną mitą

į mano sapną atėjusi

●

dievažmogis tiesą skleidė

Buda išmintį jų dvasia

kūrė tyrą būtovės vaizdą

atspindį pranašų mintyse

●

poezija mistika tylos kaip kalbos

įžodinus dvasią už belaikės ribos

susitvėrusi dievą antgamtėje švies

tarp tamsos ir šviesos įkvėpėja būties

●

įrodyk kad jis yra

įrodyk kad jo nėra

klastingai šypsosi

pilko angelo chimera

●

dievų ieškotoja daiktuose

sielotyra būtijolė dvasia

žydragelmė esanti mintyse

substancija šviesia

●

myliu pasaulį tą

kurį savyje turiu

iš minties dalelių

dieną naktį kuriu

●

nauja kokybė mąstymo būties

ne beprotybė vargana išties

būtovė permanentinės minties

kai tu dvasia ne simbolis keities

●

per tikėjimą ateina patirtis

belaikė absoliuto būtis

šviesi abejonės naktis

minties daiktų atvertis

●

žodis klajojantis tyruos

pragaro žaizdos dvasia

dievišką mirtį patyrus

sąmonės rože šviesia

●

gali ugnies šviesoje

šventraštį savo rašyti

kai metafizinė saulė

antgamtėje švyti

●

ant kaulų ir kraujo šventykla suręsta

Dievo kaukė dangaus nekaltybėj seniai suteršta

avelių bliovimas kūnas po kryžiaus našta

Žanos ašara ant inkvizitoriaus delno karšta

●

spiralė minties kundalinė

žydragelmė aušra ugninė

bėgančioji banga žalia

Budos saulė širdis ovale

●

dievažmogis kelias į kryžkelę

taip ir sakau

rasos lyg vyno sklidiną

Budos gėlę laikau

●

su Dievo pagalba gyvybe užpildai mane

po kosmine saule žydra ledine

pavirstančia auštant pasaulio ašim ugnine

dangaus ir žemės susiliejimo fone

●

belaikis kosmosas įsikūnijęs daiktuose

Dievo širdį atspindi dvasia

substancija meilės šviesia

spinduliuoja būties erdvėse

●

absoliuto įrankis nuskaidrėjus dvasia

kontempliacijos judesys mintyse

amžinosios gyvybės trejybės ženklai

praregėjus mylėjus aklai

●

belaikis sodas kur dievai paklysta

aklųjų ir šventųjų stabmeldystė

ugnies šviesa mintis kaip gravitonas

būties traukos apaštalas Platonas

●

tyliai imasi mintys

transmutacija tuštuma

amžinųjų dalelių

laikinoji suma

●

besivartantis ant žarijų pragaro dugne

po nuodėmės saule juoda ledine

kur tavo gelmės vedė kai per pasaulį ėjai

į pažinimo medį Dievą vijai

●

mintis ėjusi

prieš nematomą srovę

sielos dugne

anapusinėj tikrovėj

●

Dievas pasakęs per Kristų

kad jis danguje yra

neįrodomas kaip chimera

vandens ir ugnies susiliejimo sfera

●

Dievo veidas nešantis mirtį

tam kuris jį išvydo

mintį kaip labirintą patirti

įeiti į vidų

●

mąstytoja gimdytoja meilužė

o sielos veidrodis bangom sudužęs

tarytum jūra kranto neįveikus

taip skleidžiasi ugninis meilės laikas

●

psichokosminis sąmonės mitas

Budos saulė baltoji nušvitusi

ir dievai kaip viršūnių žaidėjai

davę kūną belaikį idėjai

●

pasaulis iš dalelių sudarytas

dvasia ir ją užpildantys dievai

mintis prasmių esencija tarytum

per tuštumą bepradę keliavai

●

spirito liepsnoje susideginanti tauta

žodžių stigmomis pražydusi sielos gamta

atsiskyrėlė šio pasaulio dievų užguita

agonija meilės kraujo puta

●

nepribrendusi pjūčiai deja

į Dievo dulkes sėjanti žmonija

kas prasmė jeigu melas nevirsta į tiesą

į pragaro dugną šunkelius tiesiant

●

šventeiva degančią žvakę prarijęs

šešėlis tamsos karalijos

juodasis drugys ant lelijos

dangų ir pragarą jungiančios gijos

●

žinau Dieve kad be tavęs esu niekas

Himalajų šviesa naktyje žydras sniegas

vienuolių širdys ekstazėje švytinčios olos

pasaulio niekybei laiko miražui nutolus

●

būtybe būvį keičianti į būtį

po grožio saule tragiškai žalia

tave it paukštį nerimas pražudė

lyg pervėrė nematoma strėle

●

o garsas aido spindulys bekūnis

atsispindėjęs nuo būties viršūnės

mintis kaip garsas amžinas belytis

tarp žodžio ir tarp daikto dalelytės

●

būtijolė būtovės gėlė

žydragelmė tyli auksavarsė

kai mintis per visatą begarsė

lekia tarsi ugninė strėlė

●

meilės sodas žalios šakelės

labirinte sustojusios minios

Budos pėdsakas dvasioj ugninis

aštuonlinkis nirvanon kelias

Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Sveiki, aš Konstibauskas. Legailas Konstibauskas.Ilgai ieškojau savo vietos gyvenime ir pagaliau radau. Pamenu, kai pjoviau medžius Neries krantinėje, senus ir niekam nereikalingus. Ilgai pjoviau ir džiaugiausi, kad darosi vis šviesiau akyse. Vėliau roviau kelmus, lyginau šaligatvius ir platinau gatvę. Gražiau pasidarė ir dabar ten jau galiu pasistatyti savo kampuotą opelį, nes tai mano išlyginta vieta! Ne visi gi supranta. Buvau ten net kuolelį įkalęs su užrašu „Privati valda“, bet kažkokie niekdariai per naktį ištraukė ir išmetė. Nesupranta žmonės kultūros visai. Stovi ten dabar kažkoks vamzdis, visai neaišku, kam jis ten. Jo tai niekas neištraukia. O mano kuolelis kažkur Neries dugne.Vėliau Gedimino kalną tvarkiau. Sunkus darbas. Kėliau į kalną smėlį, akmenis ir cementą. Daug, ilgai, sukėliau tiek, kad dar vienas toks kalnas išeitų. Lyginau, sienas stačiau, vėl lyginau. Gražu tada ten buvo. Gavau net diplomą. Taip ir parašyta: Konstibauskui už ilgametį gerą darbą. Nuo direktorės Klumpytės (ar kažkaip ten panašiai). Nusitrynė kartą, kai šventėm… Užkrito akmuo. Gražus diplomas buvo, ant storo popieriaus, auksinėm raidėm. Tik nuo ko, neaišku. Gaila. Negi prašysi dar vieno. Pamiršę mane jau bus.

Dabar va krane dirbu. Ant aukšto kalno. Sukiojuosi kaip tik noriu. Visas miestas matosi, gražu. Nauji namai patys gražiausi. Aukšti, blizgantys, spalvoti. Daug stiklo, gipso ir popieriaus. Ir kranai visi kaip broliai, kartais snapais pasibaksnojam, linksma. Užlipti į savo būdą trunka ilgai, tai dabar jau nebelaipioju, kai ko ant žemės prireikia. Kai noriu valgyt, tai kokį kebabų kioskelį pas save užsikeliu. Pigu, skanu ir greitai. O kai gamta prispiria, tai ir biotualetą pats sau pristatau, taip sakant. Sugalvojau va savo kampuotą opelį į apvalesnį pakeist. Tai dabar iš karto keliose statybose dirbu. Vieniems pamato gabalą nukeliu, kitiems tvorą, o kam reikia, tai ir stogą pristatau. Sukuosi, kaip galiu, tik daug aukščiau. Apačioj tai visi labai maži atrodo, kaip vabaliukai kokie. Vaikšto, fotografuojasi, kai kurie rėkia. Bet man vis vien nieko nesigirdi. Tegul sau rėkia.

Kartais tenka ir visai ką kita dirbti. Su savo konstibatorium senus namus griaunu. Tada tai bėda. Tie seni namai taip tvirtai pastatyti, kad daužai, daužai, o jam nieko. Kol suskyla ir nugriūna, tai naujų namų visą gatvę išdaužytum. Ir dar ten vaidenasi. Kažkokie pilki šešėliai stumdosi, ne kartą konstibatorių sulaužė, dažnai man ir benziną išgeria. Bandžiau susitart, tai tik ūūū, ooo ir bžžž sako. Visai jokios kultūros. Nekreipia dėmesio ir į tai, kad aš iš paties mero medalį gavęs. Medalis toks blizgantis, kampuotas ir parašyta kažkas nelietuviškai. O tiems šešėliams tai visai nė motais. Vis tiek stumdosi, geria ir ūūū, ooo ir bžžž. Gerai, kad su angelais susidraugavau. Vieną tokį mano krano papėdėje pastatė, tai tas vakarais dar ir šviesti ima. Kitą angelą tai pats ant parduotuvės kėliau. Ten nesmagumas išėjo. Viena konstibatoriaus šakė pakrypo ir įlaužė angelui užpakalį. Užkėliau ir sėdi dabar visai net tiesiai. Tik nejauku, kaip ten jam su įlaužtu užpakaliu.

Dar teko ir Lukiškių aikštę lygint. Dabar ten viskas taip gražiai vienoda, medeliai puikiai sukampuoti, suoliukai surikiuoti. Negaliu atsidžiaugt. Tik kažkokia sena bažnyčia ten vaizdą gadina. Kelis gražius namus kitoj pusėj upės užstoja. Bet kai pagalvoju, kaip sunku ją būtų nugriaut, tai net baisu. Vėl tie vaiduokliai… Ir daužyt reikėtų ilgai ilgai. Tokio išbandymo konstibatorius jau neatlaikytų.

Mano Baba čia su manim visai sutinka. Ji visokias knygas skaito, istorines. Tai tokios pasakos, kur apie viską, kas buvo seniau. Dar Baba padarė kažkokį mano giminės ginekologinį medį. Ten išvardyti visi mano tėvai, proseniai ir visi, kas kada nors, kur nors buvo ir ką nors darė. Daug visko pribraižyta, prirašyta ir net nuotraukų yra. Visi tokie iškilmingi, kai kurie su medaliais, o vienas tai dar ir su kardu. Baba vieną laišką labai saugo. Sako, nuo labai svarbaus giminaičio, iš paties Paryžiaus (tai kažkur visai ne Lietuvoj). Išvertė man, bet vis vien nieko nesupratau.

Vilnius, 2017

Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Le Constibasier laiškas gentainiui

Jaunuoli, gyvenantis kaži kur ir jaučiantis širdyje gimstant tai, nuo ko patį nukrečia. Naudokis proga, kad Tavęs niekas nepažįsta, arba nesinaudok, nes gal taip tapsi dar svarbesnis.

Išdidžiai didžiuodamasis galiu pranešti, kad mano ir barono Haussmanno dėka nuo 1870 metų netvarka Paryžiuje pagaliau pradėjo baigtis. Viskas tapo tiesu, šviesu ir išlyginta. Jau nebereikia ilgai klaidžioti painiomis ir kreivomis gatvelėmis norint nusipirkti šakes, dešrą arba laikraštį. Viską, ko reikia, galima rasti didelėse universalinėse parduotuvėse. Bulvarai ir kanalizacija dabar jau nutiesti, kad nuolankiai tenkintų gamybininkų ir prekybininkų poreikius. Tiesūs keliai į geležinkelio stotis reiškia, kad nuo dabar jau galima laisvai ir nevaržomai atvykti ir išvykti. Atvykėliai gali bet kada prisidėti prie miesto perstatymo ir gerai uždirbę išpirkti viską, kas yra parduodama didelėse parduotuvėse. Kasdienybė tapo pripildyta instrukcijų ir reklamų, todėl viskas pasidarė aišku. Tai paskatino naujų darbų atsiradimą ir padidino atlygį tokių darbuotojų, kaip antai prekiautojai atliekomis ir kelių dangų gamintojai. Kadangi dabar jau galima bet kada patogiai ir bet kur išvykti, sumažėjo riaušių ir netvarkos. Lygiais bulvarais, reikalui esant, žymiai greičiau gali pasirodyti žandarai ar kariuomenė ir sklandžiai bei netriukšmingai sutvarkyti tvarką mieste.

Su meile ateities kartoms

Le Constibasier

Paryžius, 1877

Laišką iš prancūzų k. vertė Leokardija Konstibauskienė

Mano miela Mamyte! Tuoj baigsis pinigai ir oras yra blogas. Buvau taip gražiai įdegusi ir jau beveik nieko nesimato. Vakar buvo audringa diena. Pirma iš po nosies nuvažiavo traukinys, tada išsinuomojome automobilį ir nuvarėme į uostą, o iš ten garlaiviu tris valandas į Kuršių neriją. Ten viskas atrodo kaip dykumoje, vieni smėlio kalnai. Na, o visa kita papasakosiu. Tikiuosi, tau sekasi gerai?! Man buvo kažkaip neramu. Į Berlyną greičiausiai nebevažiuosim (trūksta pinigų).

Nuoširdūs linkėjimai nuo Riomo, širdingiausi

sveikinimai nuo tavo Marianos

Veneros bokštas

Erdvus kambarys buvo išklijuotas rausvais tapetais su vos įžiūrimais rugiagėlių žiedais ir atrodė, kad aukštos sienos vis dar atspindi saulėlydį. Buvo dešimta valanda vakaro. Mariana sėdėjo prieš ovalų veidrodį ir tepė šaltalankių aliejumi nuo vėjo įraudusius skruostus. Virš veidrodžio masyvus bronzinis kupidonas laikė putliame delne silpnai šviečiantį deglą – lemputę ir užvertęs galvą su kabančiais žandais spoksojo į lubas. Riomas sėdėjo lovoje sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir tylėdamas stebėjo Marianos atspindį veidrodyje. Mariana sukamais pirštų judesiais lygino kaktos raukšleles ir žvilgčiojo į tamsą nueinančio rusvo atspindžio gelmėje stovinčią dvigulę lovą, papuoštą medinėmis gėlių girliandomis. Vyrai, kuriuos, aš anksčiau pažinojau, žvilgčiodama į lovos pusę galvojo Mariana, kartojo lyg susitarę, kad jie vertina mano vidinį grožį ir kad labai domisi mano mintimis. Eidami su manim pasivaikščioti po parką deklamuodavo kelis, matyt, pasimatymui išmoktus posmelius. Drąsesni kuždėdavo net į ausį. Po geros valandos, plačiai atidarę kavinės duris, siūlydavo išsirinkti staliuką, tada patys patogiai išsidrėbdavo pintoje kėdėje priešais ir neklausę leidimo užsirūkydavo. Pūsdami dūmus į viršų šypsodavosi ir spoksodavo į judančią padavėjos iškirptę už padėklo su bokalu alaus ir puodeliu kavos. Po to vėl spoksodavo į tą patį grožį už taurės vyno ir bokalo alaus. Lydėdami namo vesdavo jau už parankės, netyčia paliesdavo sėdmenis, deklamuodavo, na, gal nebe taip sklandžiai ir tada užlipdavo kartu laiptais į viršų, na, bet neilgam. Kitą dieną atsiųsdavo gėlių, kartais saldainių su jausmingu laiškeliu, dar sykį susitikdavom, o už kelių savaičių jie skolindavosi pinigų ir daugiau nebepasirodydavo. Bet ką gi aš čia prisimenu, galvojo Mariana nervingai masažuodama smilkinius, juk mano Riomas yra tikrai kitoks. Riomas šypsodamasis dažniausiai žiūri pro langą. Riomu juk galima pasitikėti.

Marianai priklausė nedidelė moteriškų apatinių drabužių parduotuvė su specialiu skyrium nėščiosioms mažame, bet jaukiame Citau miestelio centre. Mariana išmanė viską apie tas moterų dalis ir formas, kurios nuolat persekioja vyrų vaizduotę, net kartais jiems to visai nenorint. Mariana gerai išmanė, kaip tas formas pabrėžti arba truputį sumažinti. Ji mokėjo patarti, kokias spalvas reikia rinktis meilės išsiilgusioms našlėms ir kokių nėrinių ir kojinių nebereikia siūlyti prieš kelis mėnesius ištekėjusioms merginoms. Ji užsakydavo Riomui apatinius Lione, o siuntėjas kiekvieną kartą įdėdavo į dėžutę gabaliuką kvapaus rožių muilo. Riomas atidaręs siuntinį žaismingai spausdavo viena ranka muilą prie nosies, o kitą grakščiai dėdavo prie širdies, o po to taip tyliai, taip vos įskaitomai judindamas lūpas sakydavo – ačiū.

Riomas dirbo korektoriumi spaustuvėje, uždirbo nedaug ir nenorėjo vaikų. Jam atrodė, kad nėštumas sudarko figūrą ir sunkina veido išraišką, nors jis niekada to Marianai nesakė. Mariana niekada jam nepasakojo apie savo patirtį su kitais vyrais, o Riomas tylėjo apie savąją. Riomas mokėjo daugybę aforizmų atmintinai ir kartais juos painiodavo su savomis mintimis. Mariana mėgo klausytis Riomo išminties, dažnai net nežinodama, kad ji visai ne jo. Meilei keliama per daug užduočių ir per mažai reikalaujama iš savęs, šnibždėjo ji sau Riomo, o gal ir ne jo mintį, apžiūrinėdama veidrodyje savo pilnas, laimei, vis dar stangrias lūpas. Riomas atsikėlė ir nuėjo uždaryti lango, žiogai griežė vos girdimai, bet girdėjosi irzlūs balsai iš antro aukšto su balkonu. Tomai, reikalavo balsas, Tomai, kartojo moteriškas balsas, man plyšta galva. Gal atsisakom tos kelionės garlaiviu į tą užkampį, aš noriu eiti su vaikais pasivaikščioti ir pabūti prie vandens.

Kai man buvo penkiolika, ne, man buvo gal keturiolika, prisiminė Riomas, uždaręs langą, vėl įsitaisęs lovoje ir spoksodamas į trumpą Marianos šešėlį, krentantį ant gintaru žvilgančio parketo, taigi, prieš gerus 25 metus mes šitame name praleidome kelias nykių atostogų savaites. Mano mama, kaip tada sakydavo, susipažino Raušene su įdomiu žmogumi ir dažnai grįždavo labai vėlai. Grįžusi, nusiaudama batelius ir delnu braukdama nuo kaktos sruogą, sakydavo: „Raušeno kopų smėlis ir žydras dangus primena Afriką, – ir tada, jau įsispyrusi į šliures, – Dieve, kaip čia gražu.“ Pirmoji sakinio dalis buvo greičiausiai iš to įdomaus žmogaus repertuaro, nes mama niekada nebuvo nuvažiavusi toliau Mėmelio rytuose ir Olandijos sienos vakaruose. „O Dieve, kaip čia gražu“, – dažnai girdėdavosi paplūdimyje.

Erdviame mediniame name poilsiavo keturios šeimos. Naktį už lentinių sienų, apklijuotų gėlėtais tapetais, girdėdavosi skirtingi garsai. Už sienos, kur miegojo mano sesuo, gailiai cypdavo šuo. Prie pusryčių stalo sesuo sakydavo, kad tai vaistininko pudelis su kaspinu, surištu tarp ausų, ir kad ji irgi kartkartėmis naktį cypteldavo iš gailesčio ir solidarumo tam vargšui pudeliui. Už sienos, kur miegojau aš, dažnai ginčijosi du balsai, vienas lyg ir gilaus skambesio, kitas moteriškas, skardus. Po to tap, tap, tap nervingi žingsniai, matyt, nuo lovos link vonios, durų trenksmas ir po kelių minučių vėl trenksmas, tap, tap, tap atgal. Paryčiais už sienos monotoniškai girgždėdavo spyruoklės, po to trumpa tyla, o tada lyg stumtų ką sunkaus, o tas sunkus (gal lova?) vis kažkur kliūdavo. Mama (ją dažnai kankino nemiga) dūsaudama atsikeldavo ir basa eidavo atidaryti vienintelio lango, esančio už didelio stalo. Ji kurį laiką stovėdavo prie jo, atsirėmusi alkūnėmis į palangę. Namo garsus goždavo minkštas miško ošimas, į kambarį plūdo vėsa. Visa tai maišėsi su garsais žiogų, kurie griežė taip, lyg visai nežinotų, kas yra pabaiga. Dabar Riomas užsnūdo nuleidęs galvą ant Marianos pagalvės, o ji išjungė šviesą ir atsigulė šalia. Jie miegojo tuo kietu poilsiautojų miegu, kuris, anot kurorto gydytojų, jaunina odą ir gydo pašlijusius nervus.

Tiesa, vėliau tą medinį Riomo vaikystės laikų vasarnamį pardavė, perstatė į prašmatnią mūrinę vilą su baltomis kolonomis ir balkonu ant jų, vieta juk buvo puiki – tiesiai prieš besileidžiantį link jūros taką, vadinamą Promenada, taip, prieš pat maždaug gero kilometro ilgio šlovės ir grožio taką, kuriuo tarp paprastų mirtingųjų neskubėdamos vaikščiojo įžymybės – generolai, aktoriai, rašytojai ir kiek žemesnio rango poilsiautojai.

Vakar Promenadoje Mariana pamatė Heinzą Rühmanną. Apie aktorių, apie kurį buvo kalbama, kad jis ima skraidymo dvimotoriu pamokas ir jau moka padaryti mirties kilpą, šnabždėjosi, esą jis turįs dvi meilužes. Aktorius vedė už ilgo pinto pavadžio blogai dresuotą foksterjerą. Mariana suspaudė iki mėlynumo Riomo delną ir tyliai pasakė: Riomai, Riomai, negali būti, žiūrėk – Rühmannas! Foksterjeras, kratydamas snukį, bandė perkąsti pavadį, tampė jį ir urzgė. Riomas žvilgtelėjo į foksterjero kaklą veržiantį antkaklį ir kreivai šyptelėjo. Jis kažkodėl prisiminė, kaip mama versdavo jį vilktis nemėgstamus drabužius, ne, tiksliau, tuos nekenčiamus skudurus, kuriuos dėvėjo jo bendraamžės mergaitės. Mariana žiūrėjo į pomada suteptus Rühmanno plaukus, įdegusią kaktą, berniokišką jo šypseną, net bandė pagauti jo žvilgsnį ir staiga atsitiko tai, ko nesitikėjo niekas. Rühmanną lenkė pagyvenęs kariškis, vedinas gerai nuaugusiu dratharu (ši veislė yra žinoma tarp medžiotojų dėl savo užsispyrimo siekiant tikslo). Foksterjeras, pamiršęs graužiamą pavadį ir net nesulojęs, netikėtai stryktelėjo ir įsikibo dantimis dratharui į gerklę. Dratharas gindamasis plėšė gabalą mėsos iš urzgiančio foksterjero šlaunies. Iš jo nasrų dribo kruvinos putos. Amo netekęs Rühmannas stovėjo nuleidęs rankas ir nežinojo, ką daryti, o kariškis, ryžtingai išsitraukęs diržą iš galifė kelnių, tvojo, ne, daužė sagtimi per susiriejusius šunis, plūstančius kraujais, pliekė tol, kol galų gale atlupo dabar jau gailiai inkščiantį iš skausmo foksterjerą nuo kraujuojančios dratharo gerklės. Nuščiuvusi minia skirstėsi. Mariana nei iš šio, nei iš to pradėjo kukčioti, ašaros ritosi jos pudruotais skruostais. Foksterjeras nesiliovė inkštęs, dratharas skalijo. Nesveikai išbalusį Rühmanną apsupo užjaučiantys praeiviai, jo nebesimatė, o Riomas ryžtingai apglėbęs Marianą per pečius nuvedė Promenada tolyn. Mariana ėjo lėtai, vilko apsunkusias nuo baisaus reginio kojas ir žiūrėjo lyg ir į tuštumą. Kažkur toli pašto laikrodis mušė šešias valandas, o prieš Riomo akis lėtai slinko debesys, žalsvos bangos plakė pakrantę, bandė užsiridenti pasivaikščiojimo taku ir norėjo užlieti pliažą. Už penkiolikos minučių laikrodis mušė ketvirtį valandos ir Riomas, vesdamas ištuštėjusiu taku vis dar tylinčią Marianą, galvojo, kad laikas kaip vanduo, slystantis šlapiu smėliu, įteka į jauną žmogų ir jame apsigyvena, o kažkada, jam to visai nežinant, greičiausiai priešaušriais, lyg kokie garai, jį palieka. Ryte atsibudęs žmogus to net nejaučia. Ir tada visi jį pamiršta ir daugiau nebepastebi. Jis lyg ir gyvena, mojuoja kitiems rankomis, duoda ženklus, bet iš tikrųjų yra nebematomas. Jis tada rėkia, gal net staugia, bet niekas jo nebegirdi.

Riomas prisiminė, kaip jo mama pasakojo, kad Promenadoje dažnai matydavo H. Sudermanną, jis anksčiau čia kelis kartus poilsiavo. Pasakojo, kad eidamas pasivaikščioti nuolat tikrino savo kišeniniu laikrodžiu garsiai mušančio pašto laikrodžio tikslumą. Bet šiandien beveik niekas nebenešiojo masyvių kišeninių laikrodžių liemenės kišenėje ir pirko tik rankinius. Niekas nebetraukė iš apdulkėjusios lentynos H. Sudermanno, visi uoliai mokėsi gyvenimo iš romanų apie nelaimingą meilę dideliuose miestuose, graibstė S. Zweigą, brolius Mannus arba Remarque’ą. Laikas jų knygose buvo daug sraunesnis nei prieš kelis dešimtmečius ir, žinoma, daug pavojingesnis. 

Riomas jautė pažastyje šiltą Marianos delną, ji mėgo eiti pasivaikščioti į patį Raušeno pakraštį, įsitvėrusi jo parankės. Taip, Mariana mylėjo gerokai vyresnį Riomą, jo trumpą berniokišką šukuoseną ir išpuoselėtas šiltas rankas plonais riešais. Kai Riomas juokdavosi, Marianai atrodydavo, kad žalsvai pilkos Riomo akys darydavosi mėlynos, na, gal ne visai kaip dangus, bet greičiau kaip jo atspindys tamsiame ežere. Dėl aiškumo apie meilę šitoms žydroms akims pasakysiu, kad Riomas buvo trumpinys visai kito vardo. Riomo tikrasis vardas buvo Rozmari. Vardas ir lytis nevyriška, juk būna kartais gyvenime ir taip.

Pačiame Raušeno pakraštyje, į kurį ėjo mūsų pora, buvo Veneros tarpeklis. Nežinia, kas ir kada sugalvojo tai lomai tarp kopų tokį pavadinimą, bet poilsiautojai lyg susimokę pirkdavo atvirukus su būtent šiuo vaizdu. Ant žalių tarpeklio šlaitų kaip drugiai saulėje šildėsi įvairaus amžiaus porelės, tikėdamos nesenstančia meilės jėga. Nuo Veneros tarpeklio takelio atsiverdavo puiki panorama į Baltiją, į rausvą ir tokį viliojantį horizonto brūkšnį, kuris visada yra toks nuostabus savo nepasiekiamumu.

●

1929 metais Thomas Mannas Goethės draugijos kvietimu atvyko į Kionigsbergą, skaitė gerbėjams ištraukas iš „Budenbrokų“ ir dalino autografus. Patartas Kionigsbergo leidyklos savininko nusprendė praleisti atostogas Raušene, viename populiariausių to meto Vokietijos kurortų. Mannas buvo aistringas keliautojas ir dažnai, kaip ir kiti vokiečių rašytojai, pabrėždavo, kad daugeliui turėtų būti gėda pasakoti susitikimuose su skaitytojais apie užsienį ir taip blogai pažinoti savo mylimą šalį. Šalies teritorija Rytprūsiuose buvo sumažėjusi, kai Lietuva 1923 metais užėmė Mėmelį ir aplink jį esančias žemes. Raušeno miestelis Mannui pasirodė triukšmingas, jis juto per daug įkyraus praeivių dėmesio. Jam nerūpėjo loterijos bilietai ir penkių rūšių ledai, pardavinėjami šalia jūros tako. Jį nervino ugniagesių orkestro skleidžiamo valso garsai, sklindantys vakarais nuo vandens bokšto. Jam nepatiko ir tas 30 metrų aukščio rausvas vandens bokštas, primenantis saulėlydžio šviesoje nesakysiu ką. Jam norėjosi tylos. Jis čia praleido vasaros atostogas (1929.VII.29–VIII.23) su žmona ir dviem vaikais, parašė novelę „Mario ir burtininkas“. Rašė sėdėdamas pintame pajūrio krepšyje ir pakeldavo galvą tik tada, kai kaimynystėje besideginantis paauglys atsistodavo ir nubraukęs prilipusį smėlį nuo bronzinių pečių, o po to nuo raumeningos nugaros lėtai eidavo maudytis. Novelėje Mannas pasakojo apie hipnotizuotoją, kuris pavergia jaunų žmonių valią ir išnaudoja juos iš pradžių ant scenos, o po to ir realiame gyvenime. Kai novelę skaičiau prieš gerus dvidešimt metų, ji man priminė Hitlerį ir jo pavojingą talentą paveikti susirinkusius klausytojus. Skaitant šiandien ji man kalba apie kitus, ne mažiau talentingus mūsų dienų hipnotizuotojus ir hipnotizuotojas, į darbą vežamus juodais valstybiniais limuzinais ir užsiimančius įtaiga tiesiai iš ekranų. Kadangi novelės veiksmas vyksta Italijoje, mažame fiktyviame Torre di Venere (Veneros bokštas) miestelyje, 1930 metų skaitytojas greičiausiai galvojo apie Mussolini.

Paklausęs Austrijos konsulo B. Kocho patarimo, paskutinėmis atostogų dienomis Mannas nuvyko garlaiviu apžiūrėti Nidos, kuri 500 metų iki pat 1923-iųjų priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo Raušeno nebeliko, vokiečiams jis tapo fikcija, kaip kad buvo Torre di Venere, ir nuo 1947 metų buvo pavadintas Svetlogorsku. Šiandien reklaminiuose prospektuose poilsiautojams Svetlogorskas pristatomas kaip Šiaurės Sočis. Įžymusis vandens bokštas pritaikytas šildomam aukštesnio rango kariškių baseinui, o čia pat ir ištaiginga karo ministerijos sanatorija. Svetlogorske dažnai apsistoja Rusijos įžymybės, o stambūs magnatai statosi sau prašmatnius namus su arkomis ant ukrainietiško granito kolonų. Nenuilstantys žiogai čia turbūt griežia kaip ir anksčiau. Veneros tarpeklio žymos nebeliko jokiuose topografiniuose žemėlapiuose, greičiausiai tarpukopė neatpažįstamai apaugo erškėčių krūmais ir retu spygliuočių mišku. Sunku šiandien įsivaizduoti Riomą stovintį iki kaklo tame šabakštyne, bandantį įžvelgti tolimą horizonto brūkšnį tarp smėlio kalvų ir deklamuojantį S. Zweigą, kurį tada visi taip mėgo:

Sausio 2-ąją Jungtinėse Amerikos Valstijose neoficialiai yra minima Nacionalinė mokslinės fantastikos diena. Ši data – tai garsiojo amerikiečių biochemiko ir rašytojo fantasto Isaaco Asimovo (1920–1992) gimimo diena. Mokslinės fantastikos (science fiction), kurioje vaizduojamas, nagrinėjamas tikras ar įsivaizduojamas mokslo ir technologijų poveikis žmonijai ir atskiriems individams, terminą praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje išpopuliarino tokios literatūros leidėjas amerikietis Hugo Gernsbackas (jo vardu šiuo metu vadinama nuo 1953 m. Pasaulinės mokslinės fantastikos bendrijos iškiliausiems fantastikos autoriams teikiama Hugo premija). XX a. būtent Amerikoje susiformavusios ir suklestėjusios mokslinės fantastikos kaip specifinio literatūros tipo temų ir motyvų (ateities vizijos, kosminės kelionės, susidūrimai su kitų planetų gyventojais ir pan.), be abejo, būta ir iki XX a. parašytuose veikaluose. Siūlome susipažinti su bene žymiausiais fantastinės literatūros pirmtakais.

Lukianas, „Teisingas pasakojimas“ (apie 160)

Greičiausiai tuometinėje Armėnijoje gimęs, siriškai kalbėjęs, bet graikiškai rašęs žymusis antikos laikų sofistas ir satyrikas Lukianas (apie 120–180) apysakoje iškalbingu pavadinimu išradingai ir smagiai išjuokė bendraamžius ir ankstesnių laikų poetus, istorikus ir filosofus, mitinius bei fantastinius dalykus, spekuliatyvias pasaulio aiškinimo doktrinas pateikiančius kaip realius faktus. Pirmuoju žinomu mokslinės fantastikos veikalu „Teisingą pasakojimą“ leidžia laikyti tokios temos ir motyvai kaip kelionė į Mėnulį, tarpplanetiniai karai, susidūrimai su nežemiškomis gyvybės formomis (pvz., klastingais moterų ir vynmedžių hibridais) ar alternatyvių pasaulių koncepcija, tačiau neslepiama satyrine ir parodijine intencija ši apysaka skiriasi nuo šiuolaikinių mokslinės fantastikos romanų, kuriuose stengiamasi išplėsti ir praturtinti įprastą tikrovės suvokimą.

„Sakmė apie bambukų kirtėją“ (apie IX a.)

Šiame pavyzdiniame pirmojo japonų naratyvinės prozos žanro – monogatari – kūrinyje aptinkame ne tik maginei, bet ir mokslinei fantastikai priskiriamų bruožų. Bambukų giraitėje surasta mergaitė išauga į nepaprastą gražuolę, vis sulaukiančią įkyrių jaunikių. Nuo šių ji ginasi praktiškai sunkiai įgyvendinamomis užduotimis, norėdama nuslėpti (net ir nuo įtėvių) savo tikrąją kilmę ir lemtį: ji priklausanti Mėnulyje gyvenančių dieviškų būtybių genčiai ir turinti pas jas grįžti. Žmogiškos prigimties menkumą karčiai pašiepianti sakmė apie Mėnulio mergelę – bene pirmasis literatūroje išplėtotas nežemiškų būtybių ir žmonių susidūrimo, jų santykių motyvas, ypač išpopuliarėjęs XX a. mokslinėje fantastikoje.

Johannes Kepler, „Somnium“ (1634)

Nedaug kas žino, kad žymusis vokiečių astronomas ir matematikas Johannesas Kepleris (1571–1630), nustatęs pagrindinius planetų judėjimo dėsnius ir astronominiais stebėjimais bei skaičiavimais metodiškai ir nuosekliai grindęs Mikalojaus Koperniko teiginį, jog Saulė, o ne Žemė esanti Saulės sistemos centras, yra ir autorius teksto, kurį daug žymių fantastų (pvz., Asimovas) laiko pirmuoju mokslinės fantastikos romanu. „Somnium“ Kepleris pradėjo rašyti kaip akademinę disertaciją, siekdamas išsiaiškinti, kaip Žemė atrodytų stebėtojui, esančiam Mėnulyje, ir rašė bei tobulino ją iki pat mirties. Įvilkęs pasakojimą į sapno formą, pasitelkęs kosminius „skrydžius“ galinčius atlikti daemonus, Kepleris aprašo ne tik išgalvotus protingus rambiaodžius Levanijos salos (Mėnulio) gyventojus, bet ir šiam kosminiam kūnui būdingus mokslinius duomenis atliepiančius dėsnius (geologinę sandarą, atmosferą, optinius reiškinius ir t. t.).

Cyrano de Bergerac, „Kitas pasaulis, arba Mėnulio valstybės ir imperijos“ (Histoire comique des états et empires de la lune, 1656); „Kitas pasaulis, arba Saulės valstybės ir imperijos“ (Histoire comique des états et empires du soleil, 1662)

Libertiniškų pažiūrų rašytojas ir romantinis vėlesnių literatūros kūrinių herojus Savinienas Cyrano de Bergeracas (1619–1655) vieno įtakingiausių prancūzų pašaipūnų vardą pelnė dviem satyromis, kuriomis išjuokė religines ir atsilikusias kosmologines amžininkų pažiūras. Iš pradžių „Kito pasaulio“ autorius fejerverkais varoma raketa nulekia į Mėnulį, kur „atranda“ rojų primenančią utopinę taikių keturkojų mėnuliečių visuomenę, suvalgo Pažinimo medžio vaisių, tampa filosofu, bet už šventvagiškas kalbas galiausiai yra iš „rojaus“ išspiriamas. Vėliau, naudodamasis atitinkamai fokusuotais veidrodžiais, pasakotojas „persikelia“ į Saulę, kur už žmonių padarytus nusikaltimus yra teisiamas Saulėje gyvenančių paukščių. Nors de Bergeracas, kaip mokslinei fantastikai būdinga, nuspėjo nemaža būsimų technologinių išradimų (pvz., raketos, fonografas ir pan.), satyromis jis pirmiausia taikėsi į Bažnyčios mokymo autoritetą ir tų laikų antropocentristinę pasaulėžiūrą.

Margaret Cavendish, „Naujojo, arba Šviesos, pasaulio aprašymas“ (The Description of a New World, Called the Blazing World, 1666)

Tais laikais, kai moterys savo kūrybą leido anonimiškai arba – geriausiu atveju – pasirašinėjo vyriškais slapyvardžiais, Margaret Lucas Cavendish (1623–1673), dar žinoma kaip Niukaslo prie Taino kunigaikštienė, gausius ir įvairialypius raštus ne tik spausdino savo vardu, bet ir tapo pirmąja moterimi, dalyvavusia Londono karališkosios gamtos pažinimo plėtojimo draugijos posėdyje, kur ginčijosi su  Thomu Hobbesu ir René Descartes’u. Karšta natūrfilosofijos šalininkė ir mechanicistinės aristotelinės filosofijos kritikė, rašiusi lyties, galios, papročių klausimais, dažnai laikoma feministinės minties pirmeive ir gyvūnų teisių gynėja. Pastarosios pažiūros labai savotiškai atsispindi utopiniame, mokslinės fantastikos bruožų turinčiame Cavendish romane „Naujojo, arba Šviesos, pasaulio aprašymas“. Čia pasakojama apie moterį, tampančią imperatore pasaulio, kuriame gyvena į žemiškus gyvūnus panašios, bet žmogiškomis savybėmis apdovanotos būtybės. Tiesa, Naujojo pasaulio sostu valdovė, su kuria autorė atvirai tapatinasi, nesitenkina: su arkliažmonių, meškažmogių, žuviažmogių ir kitokių mišrūnų armija ji įsiveržia į šį, realųjį, pasaulį, išsikėlusi tikslą, kaip prisipažįsta epiloge skaitytojams, savo filosofinėse fantazijose tapti Margaret I…

Jonathan Swift, „Guliverio kelionės“ (1726)

Vienas didžiausių anglakalbės prozos meistrų, bene aistringiausias satyrikas ir pamfletų autorius airių kilmės Jonathanas Swiftas (1667–1745) žymiajame šedevre kandžiai išjuokė ne tik savo šalies teismų, valdžios vyrų ir politinių partijų tuštybę bei veidmainiškumą, bet ir apskritai visos žmonijos silpnybes, kvailybę ir pretenzingumą. Iš pradžių anonimiškai pavadinimu „Kelionės po kelias tolimas pasaulio šalis“ išleista satyra iš karto sulaukė didžiulės sėkmės; negana to, vaizdingos, išradingos, sąmojo ir nuotykių kupinos, sklandžia paprasta kalba parašytos „Guliverio kelionės“ tapo ir nepajudinama vaikų literatūros klasika. Iš keturių pagrindinio romano herojaus Lemuelio Guliverio papasakotų kelionių su mokslinės fantastikos interesų lauku labiausiai sietinas Laputos salos gyventojų ir jų papročių aprašymas. Swiftas išsityčioja iš gausybės nukvakusių ar sveikos nuovokos stokojančių „plaukiojančios arba skraidančios salos“ mokslininkų ir intelektualų, įknibusių į nepraktiškus dalykus ir eksperimentus (pvz., bandančius išgauti Saulės spindulį iš agurko arba ekskrementus vėl atversti į buvusius valgius) ar įnikusių į absurdiškus teorinius svarstymus. Satyriniais vaizdais keliamas visai mokslinės fantastikos literatūrai esminis mokslo vaidmens žmogaus gyvenime klausimas.

Voltaire, „Mikromegas“ (1752)

Bene ryškiausio Apšvietos amžiaus šviesulio, rašytojo ir filosofo Voltaire’o (1694–1778) fantazijos vaisius Mikromegas – 8 mylių ūgio sirijietis (aplink Sirijaus žvaigždę skriejančios vienos iš planetų gyventojas), turintis net tūkstantį jutimų, – kometomis ir šviesos srautais keliauja po visatą, susipažįsta ir susidraugauja su ne tokių impozantiškų apimčių, bet taip pat filosofinių polinkių Saturno gyventoju, drauge tęsia kosminius tiriamuosius žygius, užklysta į skruzdėlyno dydžio žemę ir t. t. Toks pašaliečio ar svetimšalio, stebinčio ir komentuojančio vakarietišką kultūrą, motyvas buvo paplitęs XVIII a. (jį naudojo, pvz., Voltaire’o amžininkas Montesquieu). Šiuolaikinėje mokslinėje fantastikoje, kaip ir „Mikromege“, tarpplanetinės kelionės ir nuolatinis nežemiškų objektų ir būtybių gigantiškumo akcentavimas, jų kosminių dydžių „konvertavimas“ į žmogiškuosius mastelius yra viena iš pagrindinių literatūrinių priemonių tariamai žmogaus didybei ir išskirtinės jo vietos visatoje iliuzijai griauti.

Louis-Sébastien Mercier, „2440-ieji“ (L’An deux mille quatre cent quarante, 1770)

Prancūzų rašytojo ir dramaturgo Louis-Sébastieno Mercier (1740–1814) romane, kitaip nei ankstesnėse utopijose, įkurdintose mitinėse, belaikėse erdvėse ar „Dievo karalystėse“, vaizduojama gana netolima ir apčiuopiama tobulesnės, mokslą dievinančios visuomenės ateitis. Bevardis romano veikėjas po karšto ginčo su filosofu apie Prancūzijos socialines ir politines ydas užmiega ir… pabunda XXV a. Paryžiuje. Ryškūs ir konkretūs futuristiniai vaizdai: pertvarkytos viešosios erdvės, ligoninės, patobulinta teisinė sistema, išnykusi vergovė, Bažnyčia, akis badanti turtinė nelygybė ir t. t. gerokai kontrastavo su XVIII a. Prancūzijos realybe, todėl nenuostabu, kad knyga monarchistinėje šalyje netrukus buvo uždrausta, apkaltinus autorių po fantazijos skraiste slepiant revoliucinius potroškius. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, „2440-ieji“ tapo tarptautiniu bestseleriu, šią pasaulietinę utopiją savo bibliotekose turėjo ir Thomas Jeffersonas bei George’as Washingtonas.

Mary Shelley, „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ (1818 (1831)

Po neįprastai ryškaus naktinio košmaro lordo Byrano paakinta sukurti siaubo istoriją, jaunutė Mary Shelly (1797–1851), neseniai praradusi pirmagimį, iš gotikinio siaubo romano, natūralistinio realizmo detalių ir filosofijos, biologijos bei elektrodinamikos mokslų elementų sukurpė vieną šiurpiausių ir gyvybingiausių literatūrinių pabaisų. Medicinos studento Viktoro Frankenšteino ir jo „kūrinio“ – iš skirtingų lavonų kūno dalių sudurstytos Būtybės, dėl savo monstriškos išvaizdos atstumtos žmonių ir pasmerktos tragiškai vienatvei, – istorija ir XXI a. kelia tuos pačius trumparegiškų mokslinių ambicijų ir moralinės atsakomybės klausimus.

Edgar Allan Poe, „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“ (1835)

Amerikiečių literatūros klasikas, makabriškojo „Varno“ kūrėjas Edgaras Allanas Poe (1809–1849) yra ne tik detektyvo žanro pionierius, bet ir vienas iš vadinamosios mokslinės techninės fantastikos (hard sci-fi) pirmtakų. Poe buvo puikiai įvaldęs mokslinę matematikos ir astronomijos kalbą ir terminiją, ir geriausias šito įrodymas – apsakymas „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“, kuriame išsamiai, su smulkmenomis atpasakojama nuo kreditorių į mėnulį savadarbiu oro balionu pasprukusio žmogaus kelionė, joje įveiktos kliūtys. Tačiau kūrinyje, žinoma, svarbiausios ne įvykių tikroviškumą turinčios užtikrinti techninės detalės, bet sąmojis, ironija ir satyra: apie kadais dingusio Hanso Pfalio kelionę sužinome iš jo laiško, į gimtąjį miestą atsiųsto oro balionu, – jame, be kita ko, jis siūlo papasakoti apie dviejų pėdų ūgio, beausių, šlykščių mėnuliečių visuomeninę sanklodą ir papročius mainais į skolų nurašymą… Beviltiškas prašymas – jau vien dėl to, kad nėra kaip pasiųsti atsakymo.

Jules Verne, „XX a. Paryžius“ (Paris au XX siècle, 1863)

Produktyvusis nuotykių ir fantastinės literatūros autorius, kone visuotiniu sutarimu moderniosios mokslinės fantastikos tėvu laikomas prancūzų rašytojas Jules’is Verne’as (1828–1905) žymiuosiuose savo kūriniuose „Kelionė į Žemės centrą“ (1864), „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), „Aplink Mėnulį“ (1868), „20 000 mylių po vandeniu“ (1870) ir kt. pozityviai vaizdavo mokslo atradimus ir laimėjimus, šviesiomis spalvomis piešė žmonijos ateitį (Verne’as stropiai rėmėsi kruopščiai dokumentuotais moksliniais duomenimis, gal todėl jam pavyko „nuspėti“ būsimus skrydžius į kosmosą, „numatyti“ povandeninių laivų, valdomų raketų, sraigtasparnių, kinematografo išradimą). Vis dėlto įdomu tai, kad pirmasis futuristinis (ir antrasis apskritai) Verne’o romanas „XX a. Paryžius“ buvo distopinė XX a. septintojo dešimtmečio Prancūzijos vizija. Įžvalgusis rašytojas jame pavaizdavo bankininkų ir sindikalistinio kapitalizmo valdomą pasaulį, kuriame žmonės vertinami finansinės sėkmės matu, kur nebėra vietos kultūrai ir poetams, o Hugo su Balzacu nugrimzdę užmarštin… Romanas dienos šviesą išvydo tik 1994 m., nes leidėjas rankraštį atmetė. Laiku susipratęs Verne’as ėmėsi kurti romantiškai optimistines ateities vizijas.

Pagal britannica.com parengė

Andrius Patiomkinas

vakaras jo švelni vėsa – ir

ant tako stovi Tu Izabele –

baltu megztuku – kaip mažas paukštelis

Tu pilna švelnumo – o ir kaip patekai

į šitą pasaulį?

Tu nebijai vėsos žvelgi patikliai

į visus Tu nežinai blogio –

– Einam Izabele – sako Tau

vyresnysis brolis – namo

Tau tie namai Izabele pilni

švelnios ramybės – žalsvos sienos

Tu nepastebi nei juodų takų

nei šiurkščių rudų medžių kamienų

nei tankmės kuri susiraizgius

baugiai nei dilgėlynų

nepastebi jokio blogio

Tau visi geri Izabele

Štai Tu stovi – maža ir šviesi –

o kitų – blogų siaubiančių čia

viską – aplink nebeliko

ant Tavo tako

o Tu kažką kalbini

šypsais mums visiems

vakarą vėsų mums visiems šilta

nuo Tavo megztuko šviesos

– jau einame Izabele –

sako Tau brolis

vesdamas Tavo dviratį

o Tu dar žiūri į baltas švelnias gėles

Tėvas nuolat kartodavo, kad galėtų iš spekulianto tapti rašytoju ir žodžių mūšą pirkėjui paversti maloniu žodžių bangavimu skaitytojui, tik nerandąs laiko pirmajai knygai. Niekas iš namiškių tokia galimybe neabejojo: siužetų su originaliomis scenomis jo vaizduotė turėjo nuo laimę ir turtą kambario sienomis nešančių vorų iki loterijos bilieto, kuris, kaip koks senis Chotabyčius, senoje mūsų šeimos sodyboje (ten leidom visas mano mokyklines vasaras) per naktį pastatytų naują namą su vandentiekiu ir tualetu viduje vietoj dubens su vandeniu ir žaliosios medinės būdelės lauke. Drąsiųjų keliai, dūsaudavo mama, nors kartkartėmis darbo kambaryje rasdavome tėvo įrašus odiniame sąsiuvinyje.

Jo būta ūmaus, todėl žodžio galią supratau labai anksti. Tereikėdavo tėvui atitinkamu tonu pasakyti vos kelias frazes ir visa tvarka stodavosi pagal jį. Neginčytinai. Augau šeiminės diktatūros sąlygomis – be teisės priešgyniauti. Nebuvo blogai, nes kol nežinai, kad gali turėti privilegijų, nelabai jų ir reikia. Mintį apie išimtinę teisę sakyti savo nuomonę pirmasis pakišo susibūręs Persitvarkymo Sąjūdis, kurio veiklą tėvas kone kasdien aptarinėjo. Kas be ko – teigiamai! Žodis po žodžio ir aš panorau laisvę išsakyti. Pradžioje tai atrodė kiek slidokai. Žinodama, kad tėvo Achilo kulnas – knygos, išlaukdavau jį pasirodant prie svetainėje įrengtos knygų sienos ir lyg niekur nieko pasiteiraudavau: „Ką pasiūlytum paskaityti?“ O pasiūlyti tėvas visada turėjo ką. Ši knyga įdomi, bet tau dar per anksti. Ana, va, gera, bet dėdė Vladas pasiskolino pirmą dalį ir iki šiol negrąžino. Pagal šią pastatytas neblogas filmas su Johnny Weiss-mulleriu. Ar žinai, jis mokykloje savo klasėje buvo žemiausias? Kai, pakviestas mokytojos, eidavo atsakinėti, norėdamas lentoje parašyti, turėdavo pasilypėti ant paaukštinimo; draugai iš jo šaipėsi, bet jis užsispyrė būti geriausias ir tapo pirmuoju plaukiku, įveikusiu šimtą metrų greičiau nei per minutę. Imk „Tarzaną“, bus tau pagal amžių – iki kitų knygų reikia paaugti. Panašų monologą girdėdavau kaskart, vos man ko nors prireikdavo, o be tėvo palaiminimo negalėdavau gauti, todėl nepertraukdama išklausydavau ir tik rankose laikydama jo išrinktą knygą išsižiodavau apie savo tikruosius norus. Paprastai, lyg skaityčiau įžangą iš duotos knygos. Visada suveikdavo: noras būdavo palaiminamas. Kurį laiką nuo to salsdavo širdis, bet ilgainiui – pradėjo pykinti. Užsigeidžiau aštresnio. Juolab parduotuvėse, be maltų juodųjų pipirų, jau buvo galima įsigyti nekonservuotų (!) paprikų ar kažko panašaus į raudonas padžiūvusias kriaušes, vadinamas „čili“. Kai šių naujovių vis dažniau pradėjo rastis mamos gaminamose mišrainėse, įsidrąsinau iki: „nevažiuosiu į kaimą ir tu manęs nepriversi“, „eisiu į šokius, juk nelaikysi manęs uždarytos“, „būsiu tiek, kiek panorėsiu“, „tai mano gyvenimas, mano“, „treniruočių daugiau nebelankysiu, nėra kada“. Artėjau prie tikrosios LAISVĖS… ir tėvo diktatūros pabaigos. Jei kas dėl to ir kaltas, greičiausiai knygos – vis mažiau jų skaičiau. Senosios buvo perskaitytos, o knygynus ir bibliotekas nuklojusios naujosios darėsi „adaptuotos“ – raidės, kaip ir aš, neatpažįstamai išstypo, dėl to sumažėjo pačių žodžių, o turinio esmę kartais atspindėdavo paišybos elementai; be to, spaudos kioskeliuose pasirodė „Dvidešimt centų“, „Vakaro skaitiniai“, kuriuos klasėje prieš pat skambutį į pamokas ant suolų pamesdavo kažkuris bendraklasis, o mums, mergaitėms, nelikdavo nieko kito, tik žaibiškai plonyčius kaip ir nepridengtos moterų figūros, kurių nuotraukos buvo juose spausdinamos, laikraščius slėpti nuo mokytojų savo kuprinėse. Su tokiu lobiu grįžus namo pamokos buvo ruošiamos iki išnaktų. Įdomiausia, ką tada pastebėjau, – išsakyti laisvę tapo įmanoma ir be žodžių. Panašiai kaip įrodyti savo valią „sėdint ant dietos“. Tik, priešingai nei kitos dietos, žodžių dieta nėra sudėtinga. Galva neįsiskausta, silpnumas nekamuoja, netgi iš burnos nesklinda blogas kvapas, nes ji dažniausiai būna užčiaupta. Pati tai išbandžiau, kai įkvėpta pirmosios meilės pradėjau skrajoti nuo savo nykaus sovietinio daugiabučio prie gretimo. Tiesa, tame pasiskraidyme žodžių beveik nereikėjo, ten veikė labiau instinktyvūs gyvenimo dėsniai. Kur kas sudėtingiau būdavo grįžus namo. Čia įsijungdavo įkyrus moralės balsas, mano pasąmonėje tėvų rašomas nuo kūdikystės. Zyzdamas pagarbos gimdytojams, jis vertė jaustis nejaukiai. Vis dėlto, gelbėdamasi nuo vidinio savęs moralizavimo ausinukais ant ausų, du mėnesius nebendravau su namiškiais, taip bandydama užsitikrinti tvirtas savo pozicijas naujajame pasaulyje; juk žodis „laisvė“ mūsų visuomenėje jau gerus šešerius metus gyvavo įformintas teisės aktuose, o man išduotas pasas bylojo tapus visaverte savo valstybės piliete, tačiau namuose jo reikšmė buvo pernelyg siaura ir apėmė tik antrąjį žodyne pateiktą punktą – nepriklausomybę, nebuvimą apribojimų, varžančių visuomeninį-politinį gyvenimą. Pirmasis punktas žodyne, kalbantis apie galėjimą reikšti valią, kurią bandžiau parodyti lėkdama, imdama ir vartodama, tėvams buvo nesuvokiamas. Ypač tėvui, nykstančiam žlungančios šeiminės diktatūros griuvėsiuose. Taigi, tylėjau, o norėdama suderinti buitinius reikalus kabinau raštelius ant šaldytuvo.

„Tas pats, kaip kliovą šulinyje gaudyti“, – po beveik dviejų mėnesių žodžių dietos tėvo darbo kambaryje radau įrašą apie mano kovą už laisvę. Jis pats buvo išvažiavęs į Vengriją perparduoti sovietinių automobilių detalių. Skaičiau ir skaičiau odiniame sąsiuvinyje parašytus žodžius, kol atmintyje iš 1985-ųjų atsirito: „Neverk, juk Gisbornas to nusipelnė.“ Tais metais darželyje pradėjo mokyti rusų kalbos, todėl sunku buvo suprasti sovietų nomenklatūrininkų, o ir mano namiškių simpatijas Robinui Hudui. Jų nusistatymas prieš šviesiaplaukį serą Gisborną, kovojantį su pilis plėšiančiu banditu, man buvo mįslė. Juk vaikystėje plėšikai yra plėšikai, be jokios kitos papildomos reikšmės. Jei sėlina, jei sėlina iš miško, jei prisėlinę puola, jei puola lankais ir kardais, kas, jei ne plėšikai. Negalėjo būti kitokių įminimo variantų, kol tėvas „Robiną Hudą iš Šervudo“ pradėjo man versti į lietuvių kalbą, taip griaudamas šviesiaplaukio Gisborno mitą. „Neverk, juk Gisbornas to nusipelnė…“ Tam tikra prasme nuo tada savo žodžiais jis griovė didelę dalį mano gyvenimo. Kaskart vis smarkiau. Ne visus atvejus prisimenu, tačiau tąkart, tėvui grįžus iš Vengrijos, pasiskolinau iš kaimyno dvi meškeres. Maniau, pasiplaukiosime, apie naująjį gyvenimą padiskutuosime, tačiau jis nesutiko, esą du mėnesius tyloj žvejojom. Netrukus tėvas tapo verslininku. Darbo kambarys jam pasidarė per ankštas, todėl išnuomojo jį paskutinio kurso filologijos studentui, žadėjusiam po studijų pradėti rašyti knygą.

Tamsi siaura alėja veda prie amžinai žaliuojančio ąžuolo. Tačiau vietomis ji išvarpyta šviesos. Tos properšos nevienodos. Vienos kaip valkos, kitos – kaip mažučiukai taškeliai. Kad ir kokios būtų formos, jos nepajėgia grumtis su tiršta tamsa, kuri nėra paprastas šviesos stygius, o tikra materija – kaip medis, geležis ar akmuo.

Alėja veda prie namo. Iš ten, kur stoviu, tai yra nuo viršutinės priebučio pakopos, stebiu visą jos ilgį iki paskutinio posūkio, už kurio ji įsilieja į vieškelį. Jei kam nors būtų lemta ateiti, beregint pamatyčiau. Mane slepia platano ir akacijų lapai. Aš matysiu pats būdamas nematomas. Šitaip laukiu ištisas valandas, ištisas dienas. Žinoma, kadaise aš buvau kitoks. Labai veiklus, sakė, puikus verslininkas, taiklus, greitas, guvus. Pasikeičiau ūmai, per vieną naktį.

Tai nebuvo atsivertimas. Manęs neaplankė jokia vizija. Atsibudau po košmaro, kurį buvau jau pamiršęs, ir staiga mane pagavo beprotiškas juokas, nenumaldomas beprotiškas juokas, kaip dar niekad nėra buvę; tas juokas truko keletą minučių. Apsiraminęs išvydau save, tolstantį valtyje, ir tariau sau sudiev. Tas, kas buvau, kas dar tariausi esąs, nė nekryptelėjo galvos. Netrukus jis dingo horizonte.

Likau vienas su nepažįstamuoju, kuris sakėsi esąs mano naujasis „aš“. Nežinojau, kaip su juo elgtis. Draugiškai ar santūriai? Kol kas jis dėjosi miegąs. Koneveikiau save, kad buvau toks išsiblaškęs ir leidau pasprukti vienam ir įsitaisyti kitam. Taip man ir reikia, galvojau. Tuo metu, kai reikia saugotis (o šitai pasitaiko ne taip jau dažnai), visi kažkur dingę. Naujasis prabudo. Nebuvo iš ko rinktis. Žinojau, kad negaliu ilgam likti už bet kokio kūno ribų kaip žaltvykslė naktį laukuose. Tad įsinėriau į naująjį apvilką. Ir tai padariau deramai ir be jokios arogancijos.

Pirmosios valandos buvo netikėtos. Aš visai pamiršau savo pirmtaką. Be jokių pastangų tapau jo įpėdiniu. Pats nesuvokdamas tolydžio elgiausi priešingai, nei būtų daręs jis. Kontoroje niekas nieko nepastebėjo. Per kelis akimirksnius sugrioviau tai, kam sukurti man prireikė ne vieno mėnesio, garsiai skelbdamas savo tvirtą ryžtą likt ištikimam savo krypčiai. Padėjėjai karštai man pritarė – be menkiausios kreivos šypsenėlės. O man pažįstamos tos kreivos jų šypsenos. Kadaise jos būtų privertusios mane suabejoti savimi. Diena slinko, ir mane kartais užplūsdavo koks mano praeities gūsis, reikia pripažinti, santūrus ir dažniausiai absurdiškas. Jie buvo susiję su kulinariniu skoniu ir smulkiais įpročiais. Susigriebiau norįs stiklinės to viskio, kuris dabar man kėlė siaubą, ir karštligiškai naršąs kišenėje cigarečių pakelio, kurį prieš valandą ištrenkiau į šiukšlių dėžę. Visa tai buvo nerimta. Savo naujajame kailyje jaučiausi gerai. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, kad niekad nė neturėjau kito.

Per kelias savaites mano bendradarbiai ir draugai (ir toliau stengiuosi nesuplakti į viena tų dviejų sąvokų) gavo pripažinti akivaizdų dalyką: aš buvau nebe tas žmogus. Tada jų vaizduotė paleido vadžias. Vieni kalbėjo apie priepuolį ir rimtas jo komplikacijas, kiti apie smegenų suminkštėjimą, dar kiti apie šizofreniją. Geranoriškiausi teigė, kad aš patekęs į mistinės meilužės ar kokio nors madingo guru įtaką. Žodžiu, visi sutarė dėl vieno dalyko: aš tapęs grėsmingai vangus. Laiku informuotas vieno tariamo bičiulio, kuris vylėsi išmušti mane iš pusiausvyros, persakinėdamas visas tas paskalas, aš galėjau parengti kontrpuolimą. Atvirai kalbant, tų žmonių nuomonė man buvo nė motais, bet senasis gynybinis refleksas skatino veikti. Tad kaip didžiausią paslaptį, – kad būčiau tikras, jog viskas bus paskleista, – patikėjau tam bičiuliui, kuris taip troško man gero, turįs patikrintą sėkmės metodą ir todėl esąs visai abejingas dabarties nesklandumams ir tikras dėl galutinės sėkmės. Tas pavydus kvailys (kvailumas ir pavydas – darni pora) paskleidė naujieną, ir mano autoritetas dešimteriopai padidėjo. Į nereikšmingiausias mano kalbas imta žiūrėti kaip į pranašystes. Žodžiai iš mano dažniausiai sučiauptų lūpų padarydavo galą niršiausioms diskusijoms. Ta privilegijuota padėtis visiškai nedžiugino. Mane graužė abejingumo gangrena. Dar blogiau – buvau visiškai abejingas savo abejingumui. Manęs nėmaž neslėgė tai, kad nebejaučiau jokio troškimo, jokios aistros.

Tai negalėjo trukti be galo. Netrukus man jau apkarto tas žaidimas, kurį nuolat išlošdavau, vaidindamas pralaimintį. Nusprendžiau viską pasiųsti velniop. Tai nebuvo lengva. Net mano priešai tvirtino, kad man nevalia šitaip dezertyruoti, kad aš reikalingas, nepakeičiamas, kad mano pasitraukimas sugriaus pradėtą darbą. Aš atsilaikiau ir štai užsikasiau šioje senoje sodyboje, kurią man rado vienas nekilnojamojo turto agentas – kadaise buvau padaręs jam šiokių tokių paslaugų.

Įsmeigęs akis į alėjos galą aš laukiu. Ištisas dienas, ištisas valandas laukiu. Aš – tik lūkestis ir tame laukime pirmąsyk jaučiu išsipildymą. Ar laukiu kokio vyro, ar moters (nedrįstu tikėtis tokios laimės), ar tik to tokio apibrėžto ir tokio neužbaigto dalyko, kuris vadinamas įvykiu? Laukiu, kad man būtų atskleista mano lūkesčio priežastis, tačiau neskubu būti apšviestas. Mokausi mėgautis malonumais, rafinuota kančia, tokios būsenos nepastovumu – jie ne tokie skausmingi ir subtilesni nei vulgarus pavydas. Visa esybe išgyvenu tą akimirką, kuri tuoj ateis, – o tai kaskart tolygu nusivylimui ir sykiu yra palengvėjimo atodūsis, pagalvojus, kad laukimui dar ne galas, kad jis gali dar ilgai tęstis ir aš patirsiu dar daugybę tokių įtemptų akimirkų.

Vėjas silpnai judina blizgančius žaliojo ąžuolo lapus. Ar tai ženklas, žinia apie kol kas paslėptą esatį? Ar toms šakelėms, kurios juda kaip rankos, apsunkusios nuo nusivylimų ar atsisveikinimų, patikėta misija mane įspėti, kad veikiai viskas pasikeis, kad prasidės naujas gyvenimas? Leidžiasi vakaras – nei greičiau, nei lėčiau negu kitomis dienomis. Vakaras savaime yra niekas. Jis lydi kažką kitą, kas niekada nepasirodo ir retsykiais leidžiasi nuspėjamas. Sutemų drapiruotėmis, iškilmingais gestais slepiamas pažadas arba grasinimas. Negali dalyvauti dienos merdėjime ir nejausti nerimo dėl to nuolatinio išsiskyrimo. Vis kartoju sau, kad jis tėra laikinas, bet ką gali žinoti? Iš teisybės esu anapus tos alėjos. Jaučiu esantis jau labai toli, ten, kur nedideli nukrypimai sukelia didžiules permainas, slėpininguose judesio ir formų kraštuose. Visiems laikams palikau niūrų ir lėkštą apgaulingų minčių, melagingų įvykių sferą. Kartoju tai save drąsindamas, kad įstengčiau deramai pasitikti tą neišvengiamą akimirką, kai suprasiu, jog nėra ko laukti, jog niekas nepasirodys, jog šitiek metų pralaukiau veltui.

Norbert Goeneutte. Apsnigtas Kliši bulvaras. 1876

Pastovumo iššūkis

Aš namie, tai yra girioje. Tarp medžių slysta šešėliai – moterų šešėliai. Ir nė vieno vyro. Kodėl? Todėl, kad vyrai – tik nenusisekusios moterys, neįstengiančios pagimdyti nieko kito, tik sąvokas. Pastoti sąvokomis – koks pasityčiojimas!

Tos vingrios moterys visą gyvenimą stengėsi tapti medžiais. Kai kurioms pavyko, tos tyli, romiai mėgaudamosi savo laime. Tos, kurioms nepavyko, bruzdėjo, kalbėjo, šūkavo, verkė ir juokėsi.

Aš traukiu plynės link, o ji kaip jūra – visų kelių pabaiga. Jei galėčiau pristabdyti laiką, ilgiau pabūčiau tarp savo šakotų, lapuotų bičiulių, kurie manęs gailisi, kad neturiu šaknų. Jie klysta. Kadangi judu, tad galiu juos aplankyti ir palyginti. Juk jie nežino, kokie yra skirtingi.

O aš žinau. Medžių esu matęs ir dar matysiu visokiausio aukščio, visokiausio storio, visokiausių formų. Tai joks mano nuopelnas. Nesu nei girininkas, nei medkirtys. Anie – bėdžiai, kuriuos, beje, gerbiu. Aš – vienintelis savo rūšies atstovas. Aš – einantis kelias. Kaip ietis smingu į aukštamiškį ar atvašyną. O kai pereinu, viskas įkandin manęs užsiveria. Aš nepalieku jokio pėdsako.

Pasiekęs pamiškę, esu sukrėstas ir apstulbęs. Sukrėstas todėl, kad nebematau aplink save medžių, apstulbęs nuo šviesos – nesvarbu, ar toji būtų plynės, ar jūros. Ir viena, ir kita stengiasi varžytis su dangumi primygtinai ir santūriai, kaip tie atsitiktiniai bičiuliai, kurių esama, bet jie nėra artūs.

Akimirką gardžiuojuosi oru, plūstančiu iš to vaizdo gilumos ir, regis, gaivesniu, sveikesniu, artimesniu savo ištakoms. Man nevalia sustoti. Turiu žymėti kitą kelią, kelią be pėdsako, kelią į niekur. Toks mano amatas. Aš – beprasmybės darbininkas. Jeigu būčiau žmogus, mane vadintų poetu. Ir vis dėlto manau, kad medžiai prisimena mane praeinantį.

Štai. Aš pasukau atgal. Pasakiau sudiev nebyliam šviesos gausmui. Man geriau ošianti miškų tyla. Mano bičiuliai medžiai slysta su manimi. Mūsų kryptis – laiko kryptis, o laikas užkerta kelią grįžimui. Atokesni medžiai mus išvykstančius sveikina virpėjimu. Nežinau, kokiu greičiu judu. Tai įvertinu pagal mane lenkiančius debesis. Kai kurie jų greiti. Kiti labai lėti. Tie vangstosi. Paskui juos niukteli stiprus vėjas, ir aš taip pat imu skubėti.

Kur? Niekur; judėti – pati mano esmė. Jei kiek ilgėliau stabteliu, jaučiuosi tirpstąs kaip sniegas saulėje. O skaudi akimirka man ta, kai susitinku aiškiai nubrėžtą kelią, kuris nepranyksta. Apsimetu jo nematąs, toliau traukiu savo vaga. Anas, vargšas, esu tikras, manęs nė nepastebi. Jam nepažįstamas tas džiaugsmas, kurį jaučiu matydamas prasiskiriant krūmus, pakylant šakas, kad mane praleistų. Anaiptol tuo nesididžiuoju, bet man malonu tiems kukliems pagalbininkams įkvėpti bendrystės ir naudingumo pojūtį.

Aš puikuoju kaip visi tie, kuriems būtina pasidrąsinti. Dažnai svarstau, ar tas mano blaškymasis nėra bergždžias. Aišku, nenorėčiau būti pasmerktas sustingimui, tačiau prisirišti man būtų ne pro šalį. Jaučiuosi laimingas, kai koks nors senas ąžuolas ar jaunas klevelis man kužda: „Malonu tave matyti praeinantį.“ Aš savanaudis. Man malonu teikti malonumą.

Kartais girioje sutinku žmogiškųjų būtybių. Jos sunkiai pėdina, nuleidusios galvas, matyt, apsunkusias nuo rūpesčių, kuriuos jos vadina mintimis. Tos tuščios judančios citadelės man kelia gailestį. Kiekviena jų nuoširdžiai tariasi esanti pasaulio centras. Koks pokštininkas apdovanojo jas ta baisinga dovana, kurią jos vadina savo sąmone?

Truputį žeidžia tai (man, kaip ir jiems, būdinga savimeilė), kad tie tariami genijai manęs nė nepastebi. Tie, kurių smegenys tariasi griaunančios ir atkuriančios pasaulį, neįstengia manęs įžiūrėti, kai einu pro šalį. Tai rodo jų aklumo mastą. Tarp tikrovės ir jų įsprausta širma, o jie to nė neįtaria. Norėčiau su kuriuo nors iš jų užmegzti ryšį. Atskleisčiau jam įvairių dalykų, jis taip pat man paaiškintų kad ir tai: kaip gali gyventi, žinodamas esąs pasmerktas mirčiai? Ar toji lemtis suvokiama kaip baisi neteisybė, ar kaip natūrali užbaiga? Norėčiau įsiskverbti į vieną tų ribotų būtybių ir perprasti iliuzijų, leidžiančių joms egzistuoti, mechanizmą.

Puikiai žinau, kad tai būtų prarastas laikas. Kaip ir jos, aš akimoju virsčiau absoliuto gamintoju, begalybės klastotoju. Ne kažin kas. Begalybę aš pripažįstu tik tada, kai ji kvepia miškais. Tiesą sakant, mane graužia baimė susitikt kitą save, kitą einantį kelią. Nenoriu būti vienintelis savo rūšies atstovas, bet jeigu jausčiau šalia savęs lygiagretų būvį, mane paralyžiuotų. Man atrodytų, kad užimu dvigubą vietą, esu tas, kurio per daug.

Iš teisybės taip sakau, stengdamasis pamiršti vieną susitikimą – man jis buvo slogus. Kelias valandas traukiau per girią palei upę. Mudu šnektelėjome. Uždaviau klausimų, kurie jai pasirodė absurdiški. Ji man atsakė tekanti, srūvanti į didesnę upę, o ši – į jūrą, vykdanti savo gėlo vandens lemtį, ir geriau jai nė nereikia. Prisipažino nelabai suvokianti, kokia mano kelionės prasmė. Pavadino ją tariamu nuotykiu. Kai dėl uolėto slėnio pamečiau ją iš akių, lengviau atsikvėpiau.

Nuo tol svarstau. Toji paika upelė su savo giesmele išmušė mane iš vėžių. Rimtai pažiūrėjau į tą vandens čiurlenimą. Kad vėl atrasčiau girios dvasią, pastovumo ir polėkio bendrystę, pastovumo iššūkį, dvasios šerdį, dedu viltis į ąžuolus.

Iš: Bourbon Busset. L’ esprit de la forêt. Paris: Gallimard, 1993

Vertė Jonė Ramunytė

Baku

Autoriaus nuotr.

Vakariniai senamiesčio labirintai nuteikia smagiai – pilna garsų, atsklindančių iš anapus sienų, iš už užuolaidėlėmis uždengtų langų, iš ten, kur dar klesti privatus gyvenimas, kur ant sienų atbrailų tyliai vaikšto katės, o šunys irgi tyliai tupi ant palangių. Šunys, negali būti, tupi.

Butukas pačioje miesto širdyje visai netoli nuo Mergelės bokšto. Greičiau čia ne butas, o tik kambarys su trimis langais į gatvę, kurios kitoje pusėje už 2,5 metro jau kito namo langai. Mašinos čia jau nevažinėja, tik rytais girdisi prakaukšintys kulniukai.

– Žinai, mane dabar apėmė tokia keista būsena, net nežinau, ko noriu, ir nežinau, ar to noriu? – sako viena mergina kitai ir abiejų žingsniai nutolsta gatvele.

Lango grotelės padarytos humaniškai – puslankiais išsikiša į gatvę, sudarydamos didesnės laisvės pojūtį ir galimybę pažiūrėti, kas už lango.

Norint čia patekti, reikia atrasti senas duris senoje sienoje, pereiti miniatiūriniu koridoriuku, apstatytu gausybe senų baldų ir prikarstytu visokių labai reikalingų buityje daiktų, pakilti laiptais į antrą aukštą, kur nedidelėje aikštelėje galima rasti ketverias duris, vienos iš jų – mano kambario. Kitur kaimynai, su kuriais netrukus susipažįstu. Koloritas subtilus įvairiakalbis ir įvairiabalsis. Prieš kambarį dar dviejų žingsnių virtuvė su dujine, spintele ir kriaukle. Tualetas tarsi lauke: vėl reikia išeiti į tą miniatiūrinį antro aukšto kiemą su laiptine ir palipti dar keliais laipteliais aukštyn.

Kaimynų istorijos kaip romanai, bet greičiausiai susipažįstu su Ilchanu, imam bendrauti, pasišnekame kas kartą susitikę. Sako:

– Einam į pirtį, bet ten taip karšta, kad numirti gali, ten vien imtynininkai eina kaitintis, tau reiktų į paprastą, bet gal kitą kartą.

Kitą kartą sugrįžęs nuo jūros giriasi:

– Žiūrėk, kaip gerai įdegiau, rudas visas, šokoladinis.

Manau, kad paplūdimyje visą laiką jis ir gyvena – ryte išeina, o vakare grįžta arba negrįžta.

– Geriu tik porą kartų metuose per šventes, nerūkau, bet moteris labai myliu. Jos pačios pas mane ateina. Aš sėdžiu prie jūros, prieina prie manęs ir sako, gal galėtumėt kremu nuo saulės man nugarą patepti. Negaliu atsisakyti.

Į siaurąją mano gatvę vieną rytą įsispraudžia žiguliukas ir po išlindusiu balkonu sustoja. Ant mašinos stogo lentos, iš kurių, matyt, ateityje spinta susidėlios. Žmogus stovi ant savo mašinos stogo ir padavinėja daiktus į balkoną. Pro langą išnyra gaudančios rankos ir čia pat vėl prapuola. Ten išnyksta viskas – ir pagalvės, ir siuvimo mašina, ir radijo imtuvas. Po to paduodantysis stojasi ant patiesto čiužinio ir padavinėja lentas, kurios ir bus spinta, kol lieka tik sunkokas čiužinys ir lengvas vyrukas. Tada jis ilgai ieško stabilios atramos, paima čiužinį, siūbuoja, siūbuoja ir meta, vos pats į kitą pusę nenulėkdamas.

Išeinu su savo kaimynu, paplūdimio sakalu, į miestą. Prieš tai jis tiek visko pripasakojo, kad aš ėmiau įsivaizduoti, o paskiau nutariau pasižiūrėti, kaip tai, ką jis pasakoja, atrodo realybėje.

– Va ten yra gera vietelė, užeisim, pasėdėsim, alaus užkąsim, draugų sutiksim. Po valandos, gerai?

– Gerai.

Išeinam po poros valandų, jis visas nepriekaištingai švarus – nė dulkelės.

– Einam?

– Einam. O kur einam? – klausiu ir matau, kad jau nebeaišku, kur mes einam.

Jau įpratau pasakų klausytis. Jau prisiminiau senus, senus vaikystės laikus, kai pasaulio klausiausi kaip pasakos, nuostabios istorijos su fantastiniais elementais, krentančiomis žvaigždėmis, džinais, paslaptingais lobiais ir gražuolėmis. Taip, toje realybėje yra Aladino lempa ir Sindbado kelionių herojai, ir Šahrazada. O gal ji visai šalia? Nusiperkame dvi skardines alaus ir einame į Fontanų aikštę. Stengiuosi klausyti savo pasakų vedlio, gal jis žino, kaip atsiveria paslaptingos durys.

– Einam prie tų dviejų atvykusių prisėsti, – sako.

Suoliukas mažokas, be to, kažkaip nejaučiu potraukio.

– Einam, einam, – įkalbinėja.

Prisėdame ir imu žiūrėti, kurgi ta Šahrazada, o mano vedlys komentuoja:

– Žiūrėk, kokia eina, o čia žiūrėk. O matai šitą? Tiksliai atvykėlė, – jis greitai skenuoja ir skirsto į atvykėles ir vietines.

– Žiūrėk, kokios formos.

– O koks turinys?

– Formos turi būti, kaip kitaip? Štai kitą mėnesį pas mane atvažiuos iš Zagatalos Nataša, išsinuomosim kambarį ir pagyvensim. O odesietės, žinai, kokios fainos. Buvo ir iš Lenkijos, oi, kaip jos fainai rusiškai šnekėjo, gražu klausyti.

Taip ir sėdim alų gruzinišką gurkšnodami, taip iš lėto atsiveria naujas pasaulio žiūrėjimo būdas.

– Kokie batai, kokia šukuosena, kokia mergina, čiuvicha, – vis komentuoja Ilchanas.

Praeina keletas jau galinčių pretenduoti į Šahrazadą, bet dar šiek tiek prieskonių trūksta, to nepagaunamo svaiginančio aromato, pasakos negirdėti, o gal čia tik mano sukurtas idealas, gal nepamatuoti lūkesčiai, oi, visai susimaišiau.

– Einam vaikščioti, idiom guliat’, – sako.

Įdomu, ką tai reiškia, – einam. Einam alėjomis, žiūrim. Greitai jis vienai valgančiai ledus gražuolei palinki gero apetito, pardavėjos paklausia, ko ji tokia liūdna, ir vyriško ir moteriško pasaulių kontaktai mezgasi. Užeinam į papuošalų parduotuvę, už prekystalio stovi pardavėja, kokia ten pardavėja, tikra Šahrazada, pasipuošusi koralu, ir akim tik mirkt mirkt, ir suprantu, kad pakliuvau. Tik ji gal dar nesuprato, laimei ar nelaimei. Kažką sakau, kažko klausiu, ir ji pradingsta už sienoj atsivėrusių durelių, tikrai visai mažų durelių, gal kokių metro trisdešimt aukščio, ir jai tenka gerokai pasilenkti, kad ten patektų. Po kurio laiko atsiranda vėl su naujais papuošalais, ten tikriausiai lobių salė, aukso rūmų prieangis, o aš stoviu tik prieangio prieangyje apsvaigęs.

Dar nueiname į MUM parduotuvę su aukso prekystaliais, bet čia, bežiūrint į kalnus aukso ir deimantų, į aukso žiedus ir aukso grandinėles, aukso seges ir laikrodžius auksinius, suprantu, kad jau praėjau, kad dabar jau joks pasaulio auksas neišgelbės, kad ten mažame prieangyje žodį reikėjo pasakyti, tą žodį stebuklingą.

Apšeronas

Autoriaus nuotr.

Vėjas, dulkės ir blokeliai, arba Vidinė ugnis

Plačiomis įstrižomis magistralėmis bandom palikti miestą. Tolumoj didingai kyla kapinių kalva, nusėta akmeninių antkapių su keletu mauzoliejų bokštų.

Mūrinės įvairaus aukščio ir spalvų pakelių tvoros kartais keičiasi į spygliuotos vielos aptvarus, apkibusius celofaniniais maišeliais, plazdančiais, šlamančiais, kartais pasitaikančiais traškučių maišeliais, kurie auksiukais žaižaruoja vėjuje. Parduotuvės, garažai, remonto dirbtuvės, sienos, sienos ir sienos, vis ką nors užtveriančios, – tokie Baku priemiesčių nereprezentaciniai keliai. Užrašus skaityti dažniausiai galiu, bet adekvačiai suprasti ne visada pavyksta. LEPKA SEXI didelėmis raidėmis parašyta ant labai ūkiško pastato. Išvertus reikštų – lipdinių cechas, o ką pagalvojai?

Vėjas ir dulkės, remonto dirbtuvės, akmenų ir gipso lipdinių parduotuvės, keliai, kelių sankryžos, plačios duobėtos šalikelės ir didžiuliai sunkvežimiai, pilni rusvų blokelių, kuriais jau pusė Azerbaidžano sklypų aptverta, namų pristatyta ir statoma. Juos čia pat karjere išpjauna, paskui supjausto ir parduoda. Gali nusipirkti porą sunkvežimių ir pasistatyti tvorą arba vieną namo aukštą, dar po kurio laiko ar po gero sandėrio dar nusipirkti ir pastatyti antrą aukštą.

Stovi visa sunkvežimių eilė, laukia pirkėjų. Sekmadienis, o visi dirba – ir turgus, ir parduotuvės, ir remonto dirbtuvės bei gipso lipdiniai, viskas atidaryta. Gal tik valstybinės įstaigos ilsisi.

Kur baigiasi ir kur prasideda miestas, sunku suprasti, tiesiog gyvenamieji rajonai pereina į naftingas plynes, už šių vėl namai, po to vėl plynės su bokštais, vėl namai, vietomis ežerėliai lomose, kalvos, ir visur žemės ochra su žydru dangumi dera juosvais naftos taškeliais papuošta.

Šiukšlių, regis, gerokai daugiau, negu reikėtų. Ypač kontrastuojamai atrodo lyginant su ką tik regėtu Baku miesto centru. Plynės, laukai su bokštais, dar pumpuojančiais naftą, kurių kasmet vis mažiau šiame regione aplink miestą. Žydras ar juodas vanduo, gelsvas smėlis, tamsaus vandens upeliai, geležiniai vamzdžiai ir žmonės, karučiais stumiantys geležinį krovinį nykiu peizažu, kurį irgi netrukus sutvarkys, apželdins ar paslėps nuo akių, ežerėliai šalia bokštų ir elektros stulpai, iš visų pusių viską apsupantys, gal dėl to, kad nėra medžių, taip į akis krinta. Ir visa tai nutvieksta aitrios saulės. Ir kvapas, nunešantis bet kokią romantiką. Laimei, vėjas stiprus, tad ir kvapas nepastovus.

Besisukiodami rusvomis apylinkėmis sustojame prie keistų, tarsi nenaudojamų namelių.

– Kas čia? – klausiu.

– Eime pamatysi.

Ir aš pamatau degantį kalną, ūžiančią liepsną, tiesiog energiją, šniokščiančią iš žemės gelmių. Dega be laužo, dega be malkų, dega dieną ir naktį, vėjuje dega ugnis, tarsi akimirką užpučiama ir vėl staiga atsirandanti. Įspūdingiausia ir įstabiausia Apšerono vieta, netikėtai tuščia. Šalia pastatyti suoliukai ir stalai sužvarbusiems pakeleiviams švęsti, čia prie ugnies jie niekada nesušals, o vėjas pučia ir pučia be perstojo ir dar gūsiais pagąsdindamas. Prie kelio stūkso gan senas apleistas rusvo smiltainio daugiakampis neaiškios paskirties pastatas ir kiek naujesnis – tikriausiai pastatytas kavinei, tik dabar neveikiančiai.

Prie Kaukazo kalnų prisiglaudus

Autoriaus nuotr.

Agčai slėnis ir piramidė

Kartais labai aiškiai matau, kaip realybė atsiduria žodžių galiukuose, ten ji yra. Pasakai, ir jau tampa. O tuo pat metu matai, kad ten tik žodžių realybė, tik žodžių realybės nuotrupos, kad ir kiek kartosi, kiek įtikinamai kalbėsi, vis žodžių realybėje esi.

Erdvės daug, labai daug, čia tarp Gacho ir Ilisu – pati Agčai slėnio pradžia, priešais stūkso kalnas kaip medžiais apaugusi piramidė, gal čia ir buvo piramidė; aišku, čia kadaise buvo didžiulė piramidė, kaip tu nesupranti, mūsų protėviai ją pastatė. Dar truputį pažiūriu ir viską jau imu matyti taip, kaip reikia, net protėvius, statančius piramidę, įsivaizduoju, nesunku. O kaip sako išmintingi žmonės, tarp jų ir Hegelis, – tai, kas įsivaizduojama, realu.

O mes sėdime vis pasipildančioje kompanijoje. Atvežė vyno du didelius trilitrinius butelius. Laukiam jau ilgai, taip ilgai, jog kai kas ir nervintis pradėjo. Vaikinas barmenas nuėjo į bagažinę, paėmė vyną, nunešė į namelį ir atvilko mėlyną kibirą, pilną raudono skysčio.

– Kas čia?

– Įstačiau į šaltą vandenį, o dugnas ir iššoko, skilo ir raudonasis vynas išbėgo.

Pasiginčija dar barmenas su vyno savininku, o baltąjį atneša patiems atsikimšti, tai liko mūsų kompanijai tik baltasis vynas, įstatytas į raudonuoju vynu skiestą vandenį atvėsinti.

Labai jau čia priekabiai žiūri į virtuvę, stalo serviravimą, lėkščių švarumą, kas, kad viskas ant senų pakrypusių suolų ir stalų sudėta. Viskas turi būti aukščiausio lygio, vaiko barmeną kaip reikiant. Bet prie tokio stalo sužinai tiek šiuolaikinių ir senovinių istorijų, sužinai šio pasaulio vertybinius stulpus ir savaime suprantamas normas, idealus ir romantines nuostatas. Kalbos sukasi ir apie draugus, ir apie gimines, apie karininkus ir dailininkus, šiuolaikinius saugumiečius ir senus kagėbistus. Ir visuomet, kai kalba pasisuka apie reikalus, įvykių grandinėje atsiranda pažįstami ir pažįstamų pažįstami, draugai ir draugų draugai, kurie gali padėti, kurie gali problemą išspręsti, kurie gali pagelbėti bėdoje ir džiaugsme. Taip ir susipažįstame.

Netrukus priešais mane ant stalo nutupia didelis elniaragis su nedideliais rageliais, ir aš bepaišydamas įsigyju dar vieną draugą. Taip ir sėdime prie medžio po lempa neskaičiuodami laiko.

Vienu momentu beveik susiruošiame kilti iš užstalės, bet pasirodo dar viena mašina su draugais iš aukščiausio vietinio direktorių elito, ir stalas vėl prasiplečia, ir vėl užsipildo naujais patiekalais, nors barmenas čia nieko negamina ir neruošia, jis tik lėkštes ir taures keičia, o viskas telefonais sprendžiama – kažkas kažkam skambina, ir netrukus baklažanai su riešutais ir granatais jau ant stalo. Elniaragį paleidau, bet jis vėl atskrido ir man ant veido nutūpė aštriomis kojytėmis. Tada jį įkėliau į medį, bet netrukus jis vėl, dar kartą apsukęs ratą apie mūsų elitinį stalą, nutupia man ant rankos, leisdamas suprasti visos situacijos reikšmingumą ir momento svarbą.

Tada akimirką miglotai prisiminiau piramidę ir protėvius. Viskas realu.

Atsisveikinam ir su Farhatu visi trys keliaujame į vakarinį Gachą pasidairyti. Žmonės tarsi visai kiti, jaukios šilumos apkabinti vaikštinėja šen bei ten, ir aš pasijuntu kaip namie nuostabiame vakare, atsiskleidžiančiame kvapais, garsais, tolimu šurmuliu tarp namų su kolonomis paremtais balkonais. Vakaro šviesoje eina žmonės į H. Alijevo parką pasivaikščioti už rankų susikabinę. Žiūriu ir matau tokį keistą pasaulį – kažkoks šviesus rytojus, romantiškomis spalvomis paspalvintas, lempučių girliandomis apšviestas, tikras, realus, nesusvajotas, dabar vykstantis štai čia prieš mano akis. Dar netikėtai išeinu į turistinę, reprezentacinę gatvę, naujai nušvitusią tarsi inkliuzas vakaro tamsoje.

Keliaujame link namų ilgąja Gacho gatve pro gruzinų ingelojų namus viršutinėje miestelio dalyje. Mašinos žibintai iš tamsos išplėšia vis naujus vaizdus. Katės gaudo asfalto šilumos priviliotus žiogus, vieniši šunys slampinėja arba tyliai guli, iš sienos trykšta nedidelis fontanėlis šalia didelio H. Alijevo portreto, gali bet kada atsigerti ištroškęs, ir žibintas pačioje sienoje dega, gali ir knygą paskaityti ar parašyti, jei nori. Smagu. Vienišas šakalas išbėga į kelią pasižiūri ir vėl pasislepia laukuose.

Grįžtame jau pusę pirmos. Nei Farhato žmona, nei abu sūnūs nemiega, mes jau pabaigiam vakarą, o Museibas dar pas kursiokę nuvažiuoja, prieš tai telefonu ilgai padiskutavęs. Sėdim terasoje, tamsu, į žvaigždes žiūrim. Farhatas sako žmonai: viskas, gali eiti miegoti. Ir tik tada ji nueina. Taip čia priimta: kol vyras nemiega, kol svečiai nemiega, žmona irgi nemiega, laukia, o gal ko prireiks.

Kas dieną prasibrovusi pro diedų gatvę (Athinas), jaunų ir senų, vidutinio amžiaus ir vos paeinančių, siūlančių pigius medinius šaukštus, žoliapjoves ar treningus, spoksančių ir kalbinančių, įsmukdavau į senutėlės bažnyčios, pūpsančios tarsi koks rudas apgraužtas baravykas tarp pilkų daugiaaukščių, vidinį kiemą ir išvengusi nemalonios personos, pardavinėjančios niekniekius pirmame pilko blokinio pastato aukšte, įšokdavau į liftą, kuris nukeldavo mane į kitą dimensiją.

Šitą realybę neabejotinai valdė dulkės. Karalijai prižiūrėti jos buvo pajungusios Eleni – liesą, susiraukšlėjusią blondinę, iš burnos nepaleidžiančią smilkstančios cigaretės. Dulkės leido jai manyti, kad tai ji yra visa ko šeimininkė. Eleni, kuri kartais, amerikietiškam pradui įsivyravus, pereidavo prie Helen, į savo statusą žiūrėjo labai rimtai. Į darbą ateidavo visada pasuktais ir sufenuotais plaukais, vilkėjo aptemptas, bet ne vulgarias sukneles ir būtinai avėjo aukštakulnius. Dažnai pagalvodavau, kad ji galbūt kas rytą eina į kirpyklą, ir tuomet svarsčiau, kaip viską suspėja. Kada reikia keltis, norint pasidaryti šukuoseną, makiažą, išsirinkti suknelę ir aukštakulnius bei atsiboginti į centrą iš Glifados? Ne veltui sakau, kad čia kitas pasaulis. Čia negalioja mums įprasti dėsniai ir logika – dulkės per kelis dešimtmečius sukūrė specifinį savo mikrokosmą.

Dar pirmą darbo dieną, praėjus vos valandai, supratau, kad čia galiu išprotėti. Nauji pasauliai ir jų užkariavimas – ne skystakiaušiams. Po dviejų valandų, daugiausia praleistų vaikštant pirmyn atgal ir braukant per ankštai sukabintus drabužius, pažvelgusi į pirštus krūptelėjau – juodi kaip anglis. Dulkės jau aiškiai spėjo prasibrauti į mano ląstelių branduolius (radę mano kaulus ateities biologiniai antropologai kraipys galvas aptikę juose dulkių DNR).

Kaimyninės bažnyčios varpas išmušė pirmą dienos. Vidurius nudiegė malonus jausmas – dirbti liko dvi valandos. Kaip tik tuomet pasipylė šeštadieninis bobų mailius. Pirmos įgriuvo popo žmona su dukra. Garsiai balbatuojanti raudonskruostė aptarė mišias ir šalia esančio žuvų turgaus laimikį, kurį buvo galima užuosti iš jos maišų, nudrėbtų netoli Eleni darbastalio. Boba džiaugėsi matydama naują – mano – veidą parduotuvėje!

„Taip, taip, džiaugiamės ir mes“, – giliu bosu sublerbė Eleni. Jos žemas balsas smarkiai disonavo su infantiliais, blizgančiais plaukų segtukais, nardančiais po blondinės ševeliūrą.

Šiandien raudonskruostė norėjo rasti sau ir dukrai po sijoną. Aš, kaip ir priklauso pažui, Eleni paliepta, turėjau atnešti bobai sijonų. Pririnkau visą tuntą, turėdama omeny, kad jau ruduo, ir nors aš dar vaikščiojau trumpomis rankovėmis, jutau, kad popienė yra linkusi į vilną. Nelaukdama, kol padėsiu visą kupetą ant apatinių kelnaičių dėžės, griebė pirmą pasitaikiusį sijoną ir puolė čia pat matuotis. Šokiruota apsmukusių bjauriai rudų jos pėdkelnių, nusukau žvilgsnį. Popo žmona, tarsi prišniaukštusi gaidžio, tryško energija, juokėsi ir malė liežuviu. Kitos prieš jos ekscentriškumą nublanko: net nepastebėjau, kaip į buduarą įsmuko Olga. Turbūt nereikia ir aiškinti, kad vos apartpuolio negavau šiai išnirus iš po kabančių paltų stirtos. Ji atrodė tarsi didelė žiurkė su baltais kedais ir lietpalčiu. Dar nebuvo tekę matyti žmogaus, taip išdarkyto skalpeliu. Nemandagu buvo spoksoti, grūmiausi su savimi, bet neklausydamos akys vis tiek pasileido bėgti Olgos demoniško manekeno veidu. Ji metė į mane piktą žvilgsnį ir nėrė atgal į paltus. Įsivaizdavau, kad yra ten susisukusi lizdą – toli nuo teisiančių akių.

Nežinau, ar dulkės buvo specialiai sumaišiusios Eleni protą ar kaip tik dėl atsilaisvinusių varžtelių jos ir karūnavo ją buduaro valdove. Drabužių stirtos driekėsi ištisus metrus. Megztukas buvo priplotas prie megztuko, paltas prie palto. Viskas buvo taip sugrūsta, kad atėjusios bobos skundėsi negalinčios sklaidyti pakabų ir įvertinti drabužių. Eleni neišsitraukusi cigaretės iš burnos drėbtelėdavo, kad jeigu kas nepatinka, galinčios eiti apsipirkti kitur. O po to išskrisdavo į Niujorką „parsivežti naujų prekių“. Kas dieną jaučiau, kaip skudurų kiekis nepastebimai auga, tarsi tai būtų ne dėvėtų drabužių parduotuvė, o apleistas, gerai laistomas ir saulutės myluojamas parkas, lėtai virstantis į džiungles.

Eleni – viena iš tų žmonių, vadinamų kaupikais. Panašiai kaip kaimyno Dymkos brolis, kurio neišleisdavo į lauką, nes kai pavykdavo pasprukti, anas grįždavo su glėbiu šakų, butelių ir kitų greitai gatvėje rastų šiukšlių, kuriomis vėliau išdekoruodavo namus. Eleni buvo kaupikė, turinti dėvėtų drabužių parduotuvę, – a recipe for disaster, kaip sako anglakalbiai. Ji nuolatos skųsdavosi „prastu bizniu“, bet jei kuri boba nuspręsdavo pasiderėti dėl kandžių suėstų kailinių kainos, Eleni nesileisdavo į kalbas. Ji dėvėtus drabužius įkainodavo kosminėmis kainomis, tad jie taip ir likdavo dulkių malonėje ne vieną dešimtmetį.

Jolitos Puleikytės piešinys

Vyrų skyriuje buvo šiek tiek geriau. Ten dirbo Christina – nepavaldi dulkėms. Ji nuolatos vėdindavo ir valydavo patalpą bei smilkydavo bažnytinius smilkalus. Be to, vyrų skyrius turėjo Yannį, kuris šluodavo drabužius nuo pakabų beveik kas savaitę. Liesas, aukštas vyriškis vešliais užraitytais ūsais ir šviesiai geltonomis sruogelėmis dažytais trumpais plaukais pirkdamas kombinezonus, džinsus ir striukes stengėsi negalvoti apie žmoną, iškeliavusią į dausas. Ji susirgo vėžiu ir nenorėdama liūdinti vyro nieko nesakė apie savo ligą, kol vieną dieną tiesiog pasimirė. Vargšą Yannį ištiko šokas. Vieną dieną mylima žmona yra, o kitą jos nebėra. Todėl gedulas yra normali jo būsena. Ant kiekvieno Yannio piršto – po žiedą. Pirmą kartą pamačiusi jo pirštus, apaugusius keistais žiedais su brangakmenių burbuolėmis, pagalvojau, kad bus koks pamišęs pagyvenęs rokeris. Tada dar nežinojau, kad žiedai buvo jo žmonos – visi iki vieno. Plaukus irgi nusidažė radęs jos nebaigtų plaukų dažų…

Dažnai šioje dimensijoje mane apimdavo siaubingas liūdesys, ypač tomis dienomis, kai tekdavo dulkėse praleisti 9 valandas. Vis dėlto su kiekvienu šalia pūpsančios bažnyčios varpo dūžiu melancholija atlėgdavo. Blogiausia būdavo likus trims valandoms iki darbo pabaigos. Su pavydu žvelgdavau į mataruojančius nuo lubų mikius. Gera būtų susiradus kokį chalato šniūrelį papildyti jų gretas. Bobos eitų pro šalį, užkliudydamos pečiu; kitos meiliai įžnybtų į skruostą: „Žiūrėk, kokia fainulka, gal anūkėliui paimti?“ – sakytų draugei.

Bobų čia ateina visokių: susidėjusių cheminius ir nesusidėjusių, paklaikusiomis akimis ir geltonais dantim, turinčių atminties problemų. Ateina ir keli vyrai. Vienas storas diedas įpuola pro duris visas suprakaitavęs ir nupūškavęs iki didžiulės apatinių dėžės neria į ją tarytum orka į žydrą vandens parko baseiną, į šonus tykšta nėrinių purslai. Kitas įslenka tarsi laputaitė, su taše ant peties ir pasisveikinęs eina dairytis bliuzelių ar apatinių, tiesa, ne sau, pasak buduaro paskalų, – prostitutėms, kurių paslaugomis naudojasi. Bet aš, lėtai siurbčiodama kavą prie prekystalio, stebiu tą akiniuotą pasalūną ir esu visiškai tikra, kad drabužių jis ieško sau. Apsivilkęs jais grožisi atvaizdu veidrodyje, o gal užmiega pasidėjęs po pagalve arba glosto vietoj kačių. Nieko čia baisaus – kiekvienam savo.

Trečią diedą vadinu ambasadoriumi. Jis yra kaip tas diplomatas iš neegzistuojančios šalies Luiso Buñuelio filme „Kuklus buržuazijos žavesys“. Įsivaizduoju, kaip ryte atsibudęs apsivelka nepriekaištingą šilkinį kostiumą su auksinėmis sąsagomis, nusiskuta palikęs tvarkingą ūsų ruožą, pasiima odinį aplanką „su labai svarbiais dokumentais“ ir išeina savo svarbos demonstruoti į gatves. Iš pradžių nervinausi, kad šitas sukčius įtikino Eleni ir jos sūnų Dimitrį savo aristokratiškumu ir visuomenine padėtimi; kad neva kažkada tarnavo ambasadoriumi Šveicarijoje, Prancūzijoje ir t. t. Bet galiausiai jo nematomi čiuptuvai palietė ir mane. Keli ambasadoriaus žodžiai, įdėmus žvilgsnis – ir pats nepastebi, kaip įtikėjai, kad po kelių skambučių šen bei ten porai įtakingų asmenų jis nesunkiai įtaisys tave dirbti Monako princesės patarėja kokiais nors svarbiais klausimais ar bent jau Graikijos ambasadoje Romoje.

Kartą ambasadorius pareiškė Eleni, kad jo dukrai reikia naujų kailinukų. Pažvelgęs į mane liepė parodyti, kur jie sukabinti. Pasiėmusi lazdą stumdžiau ir demonstravau aukštai sukabintus puskailinius, kad ambasadorius galėtų išsirinkti. Pamatęs rausvus itin kiauniškus puskailinius ryžtingai tarė: „Šitie.“ Ponas liepė man juos pasimatuoti aiškindamas: „Mano dukra gyvena Miunchene. Žiemą ten būna šalta – brrr. Jūs panašaus sudėjimo, nors ji šiek tiek stambesnė. Hm… Nežinau, ar patogūs?“ Atsakiau, kad patogūs. Jis užtraukė užtrauktuką, liepė apsisukti.

„Turiu eiti“, – ištarė skubiai ir palikęs mane tarp pakabų lyg niekur nieko išėjo.

Kitą dieną – déjà vu. Iš pradžių įsižnybiau į ranką – galvoju: gal prasidėjo haliucinacija, gal įkvėpiau kurio nors palto kišenėje užaugusio stebuklingo grybo sporų? Eleni liepia parodyti, kur sukabinti kailiai. Ambasadorius sustabdo prie ružavų. Netrukus, tarsi nematomam režisieriui paliepus: antras dublis.

„Mano dukra gyvena Miunchene. Žiemą ten būna šalta – brrr. Jūs panašaus sudėjimo, nors ji šiek tiek stambesnė. Hm… Nežinau, ar patogūs?“

Jeigu vieta būtų turėjusi savąjį Naglį Šuliją, jo prognozės skambėtų maždaug taip: „Šiandien numatoma bobų liūtis. Gali būti, kad ateis moteriškė, serganti demencija, ir apsipirkusi apsipirks dar kartą“ arba „Tikimasi kleptomanų apsilankymo ir gana rūgščios popietės, jeigu užeis Eleni draugė Eleftheria. Pamišęs senis gali sudeginti kilimą žiebtuvėliu tikrindamas, ar jis tik nebus sintetinis.“

Bet jokio Šulijos pas mus nėra, todėl diena visada kupina siurprizų, neprognozuojamų apsilankymų. Pavyzdžiui, vakar buvo atėjusi Cher antrininkė! Įėjo aukšta persona, veide matyti kaukazietiški bruožai, tokiu baltai kreminiu kostiumu ir ciklameninėm lūpom. Ji į mane prabilo graikiškai su tokiu lyg ir gruzinišku akcentu ir aš iškart pamaniau, kad ji greičiausiai armėnė, ir kai paklausė, iš kur aš, o aš atsakiau, kad iš Lietuvos, jos ciklameninė burna persiformavo į šypseną, atskleisdama išružavintus dantis, tarsi ponia Cher pusryčiams būtų valgiusi gardžiai ružavų ciklamenų žiedų. Nesusilaikiusi pasakiau, kad ji gryna Cher. Ponia labai apsidžiaugė. Sakė, žmonės, pamatę ją metro palaidais garbanotais plaukais, aikčioja, kad ji Cher Sarkisian. „Bet aš jiems atsakau – negi Cher važinėtųsi metro? Ha ha ha ha“, – atmetusi galvą, tarsi filmuotųsi muzikiniam vaizdo klipui, paleidžia gerklinį juoką antrininkė. Jis neaidi. Yra tuojau pat sugeriamas alkanų suknelių, paltų, kostiuminių kelnių ir nėriniuotų liemenėlių.

Ši vieta veikia gydančiai. Girdėjau, kad viena iš dažnai apsilankančių bobų neseniai įveikė vėžį. Siaučiant kepurių ir šalikų, apatinių ar užuolaidų dėžėje; čiupinėjant odinius paltus, kailinius, devintojo dešimtmečio stiliaus slidininkų kostiumus ar Hillary Clinton mėgstamus moteriškus „galios“ kostiumus – atsipalaiduojama. Atėjus su drauge, visos pusbalsiu aptariamos problemos yra sugeriamos skudurų. Visas fizinis ir dvasinis skausmas, liūdesys ar nerimas palieka kūnus ir įsiskverbia į aplink kabančias ar pūpsančias drapanas. „Darome shopping therapy!“ – kikena bobos ir palieka dulkes sveikesnės, judresnės bei geresnės nuotaikos.

Taip netikėtai, likus valandai iki darbo pabaigos, blūdydama tarp skudurų stirtų, staiga įmenu dulkių paslaptį.

Gintaras Patackas. Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos.
Eilėraščiai. K.: Morkūnas ir Ko, 2017. 120 p.

Populiarus senovės graikų filosofo Herakleito posakis „panta rhei“, arba „viskas juda“, beveik du su puse tūkstančio metų visur kaip įkyri etiketė klijuojamas kiekviena tinkama ir netinkama proga, niekaip nesiderina prie pilkos kasdienybės, suteikiančios iliuzinį stabilumo jausmą. Poezija, kone radikaliausiai prieštaraujanti kasdienybei ir jos žlugdančiam dvasią poveikiui, yra mūsų vidinio pasaulio dinamika, per žingsnį aplenkianti herakleitišką išorinio pasaulio judėjimą. Lenkų poetas Edwardas Stachura teigė, kad ir poezija, ir gyvenimas yra nesustojanti upė, ir viskas yra poezija. Ir ką gi pridurti prie kito žinomo Herakleito posakio, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus? Tik tiek, kad kartą išėjęs į namus jau nebegrįši. Paskutinėje Gintaro Patacko knygų ciklo dalyje „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ personažas Antanas Dantė, atsiradęs ketvirtojoje dalyje, kaip paskelbia poetas, miršta. Taip ir nesugrįžęs į namus, iš kur kažkada išėjo, tapęs fantasmagorinio pasaulio, apgyvendinto įvairiais žinomais literatūriniais ir istoriniais personažais, vaiduokliu, atlikęs keistą misiją, galiausiai tokiu vaiduokliu ir lieka, tik dabar jau po mirties. Ir vienareikšmiškai apibūdinti šį keistuolį, kaip ir patį penkių dalių poetinį veikalą, sunku, nebent pasakytum, kad Antanas Dantė buvo tarpinis variantas tarp Dantės Alighieri ir Kindziulio. Taigi komiškas Dante Alighieri ir tragiškas Kindziulis. Penktojoje dalyje mes tarsi matome pasaulį Antano Dantės akimis, autoriui lieka pasakotojo ir sonetų kūrėjo vaidmuo. Net trys sonetų vainikai „apvainikuoja“ šį monumentalų, daugelį metų rašytą veikalą. Skaitytojui tenka keisti klasikinę soneto sampratą, bent jau tematikos požiūriu, nes kai kurie sonetai turiniu balansuoja tarp čiastuškos ir siurrealistinės vizijos. Įspūdis susidaro toks, kad surūdijusiu santechnikos vamzdžiu, pakeitusiu fleitą, grojama subtili Mozarto melodija, tik šis instrumentas priglaustas prie genialaus muzikanto lūpų. Štai tokia „kabala“, štai koks paradoksas, tiksliau, bandymas ištrinti ribas tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Tačiau jie pernelyg skirtingi, todėl mūsų matomas ir juntamas pasaulėvaizdis toje „harmonijoje“ įgauna kontūrus lyg atsispindintis kreivame veidrodyje! Čia Žana d’Ark dirba stiuardese, grėsmingasis chanas Tochtamyšas kažkoks kvanktelėjęs biurokratas, kapitonui Nemui, ko tik nesiima, tas nesiseka, ir jis vis atsiduria netikėčiausiose vietose – jis paprasčiausiai pasiklydęs. Tik vienas Antanas Dantė sugeba suprasti, kas čia vyksta, ir čia ne Vergilijus tikrajam Dantei yra palydovas, bet Antanas Dantė skaitytojui, patekusiam į šį keistą pasaulį.

Ir raganišku radijo žvilgsniu

antanas dantė skrodė atmosferą

(„Emyras“)

Tačiau situacija, kurioje atsiduria Antanas Dantė, yra išties nepavydėtina:

pasirinkimo nėr tad šiuo metu

atmintinai citavo herostratą

skaudėjo hemorojų nuo vinių

kuriais pakalęs buvo kairį batą

(Ten pat)

Iš tokios keblios padėties būtina kokia nors išeitis, ir Antanas Dantė imasi veikti ryžtingai:

ir pasitiko jį ne kaliniai

o toks kairiųjų pažiūrų emyras

kurį jis pažinojo nuo seniai

dar tais laikais kada nebuvo miręs

todėl nusuko galvą jam ūmai

o iš skylės pažiro pelenai

(Ten pat)

Atrodytų, kad tai tik parodija, groteskas, tačiau tai gerokai primena Lewiso Carrollio „Alisos Stebuklų šalyje“ ir „Veidrodžio karalystėje“ transformacijas. Bet čia, skirtingai nuo anglų rašytojo kūrinių, transformacijos įgauna kitą reikšmę – jos nėra savarankiškos, vien laisvos, nežabotos fantazijos vaisius, tegu ir paženklintas socialine simbolika. Gintaro Patacko poezijoje tas santykis tarp įsivaizduojamo ir realaus yra itin aiškus, ir tai lyg verpetas, įtraukiantis į sociumą fantaziją ir ją transformuojantis pagal savo dėsnius, tai yra iki absurdo. Būtent tie dėsningumai padeda užčiuopti pamatinę idėją, kurią galėtume pavadinti „kabalomis“. O kabala, šiaip ar taip, vis dėlto yra dieviškas pasaulio paslapčių aiškinimas. Pagaliau pats kabalos buvimas suponuoja, kad tos paslaptys yra, ir pateikiama tų paslapčių aiškinimo metodika. Tiktai kabala remiasi skaičių „metodika“, arba jų magija, taip pat filosofinėmis išvadomis, kai poetinė „kabala“ ne iš mįslių kuria atsakymą, bet iš atsakymų mįslę. Tokia kabala labiau primena orfikų misterijas, kur paslapties išgyvenimas ir yra intuityvus atsakymas. Betgi Orfėjas buvo ne vien religinis reformatorius, bet ir genialus poetas. Tad kabalistinio aiškumo nesiekiama „Mažojoje Dieviškojoje Co-5. Kabalos“, o autorius netgi atviru tekstu pareiškia:

tik vardenis pavardenis tvyro

jungą nemo baudžia tuo metu

kuo zenitas skirias nuo nadyro

broliai aš vis tiek nesuprantu

(„Nadyras ir zenitas“)

Konfliktas tarp niekingo ir kilnaus yra drama. Tik ar mes matome priežastį atsirasti konfliktui, ar „viskas gerai“, priklauso nuo mūsų vertybių sistemos. Ir jei mūsų vertybių sistema „žemiau grindjuostės“, tai mes nesuprasime, ką sako poeto eilutės, kas slypi tarp eilučių ir už eilučių. Jei „viskas gerai“, tai mes pritariame, kad tai, kas kilnu, turi nusilenkti žemiau už žolę prieš tai, kas niekinga, ir tapti trąša piktžolėms. Niekas jau nedegina medžių, kurie neduoda vaisių, bet dėl jų gerovės aukojasi ir dėkoja jiems už leidimą kvėpuoti, džiaugsmingai moka abonentinį kvėpavimo mokestį. Kam „viskas gerai“, o kas nuo šitokio gyvenimo dūsta kaip nuo smalkių. Tad gelbstinčia panacėja tampa melancholija, kitokio gyvenimo ir kito pasaulio ilgesys, betgi tokio paprasto ir natūralaus:

mes rojaus paburkuosime sode

šašlyką kepsim saulę ritinėsim

bus linksma kaip vaikų daržely nes

visi darbai sulindo į pavėsį

kaip rankos kurios krausto kišenes

(„Geroji kioskininkė“)

Ir vis dėlto šioje transformacijų terpėje, kur susipina vidinis pasaulis su išoriniu, taip pat ir knygos, sudarydami siurrealistinę trejybę, dominuoja tas pats principas, kurį pamatiniu laikė ir toks transformacijų meistras kaip Philipas Kindredas Dickas. Tai priešinimasis tokiai reliatyvumo korozijai:

tačiau aukščiausias naudingumo balas

kovot jis pasiryžęs visados

pratybos dvasios amžina kova

nuo jos man kartais nulekia galva

(„Galva“)

Šioje amžinoje kovoje nesiekiama užsikabinti medalį, iškilmingai pražygiuoti po triumfo arka (kad ir po kartoniniu jos maketu tapus nykštuku), ne. Viskas dėl vieno dalyko:

jausmai tavieji naftalinas

nes pernai nudvėsė kaimynas

adrenalinas man gaminas

riedėti noriu pikapu

brazilijon palikus gentį

koduotis veistis ir gyventi

sukelt furorą neiškentus

liūdėt ties mirusio kapu

geidžiu emocijų šviežienos

gyventi kad ir elektrėnuos

su kapitonu nemo žiemą

kapot rūkytų ungurių

(„Baladė apie Krakatau“)

Šiame keistame pasaulyje nėra guru, nėra vedlio, rodančio tikrąjį kelią į laimę, laisvę bei šviesų kapitalizmo rytojų, vienintelis autoritetas ir išminties bokštas čia yra haskių veislės šuo Lokis, lydėjęs poetą ir per Laisvės alėją, ir per jo vizijų pasaulį. Geras, protingas padaras, kuriam šioje „kabaloje“ tenka visai neeilinis vaidmuo. Kaip Cezariui Ovidijaus „Metamorfozėse“? Tačiau ten viešpatauja aistra, transformuojanti ne pasaulį, o personažą, ir viskas pagrįsta pagoniškos filosofijos logika, pitagoriečių reinkarnacijos teorija ir romėnišku asmenybės kultu. Čia tu neiškilsi iki dievybės, neiškilsi net iki šuns! Jam vienam tenka pagiriamieji poeto žodžiai, jam vienam skiriama ditirambų… Bet argi gaila tokiam mielam padarui? Pačiam Antanui Dantei, mirusiam, tarytum skirti ir sonetų vainikas, ir apyvainikis, ir pavainikis, bet tai ne graudulingi nekrologai, vien šio monumentalaus kūrinio pabaiga. Penktoji dalis primena prabėgančius dangumi debesis, susiraizgančius į keisčiausius pavidalus, ir su jais išplaukia Antanas Dantė. Taigi jis niekur nepasitraukė, nes gyvenimo upė, kaip ir poezijos, nesustoja, vis kitokia ir kita, tegu čia ir negrįžtama nei į namus, nei į kapus.

Pas mus įprasta klasiką, ypač pasaulinę, užantspauduoti, padėti į seifą, parašyti keletą mokslinių straipsnių, paskui pasakyti: „Gana, apie tai jau rašyta“ ir užtrenkti sunkias sandėlio duris. Betgi literatūros klasika tik todėl tokiu vardu vadinama, kad ji amžinai gyva, kiekvienoje epochoje pasisukanti vis kitu rakursu, tampanti meninių atradimų šaltiniu. Gintaras Patackas nutraukė tą žalingą biurokratinę praktiką ir tradiciją, pateikė įdomų kūrinį, vieną iš daugybės galimų klasikos interpretacijos variantų. Kita vertus, interpretacijomis šį penkių knygų ciklą galima vadinti tik sąlygiškai. Nes tai pirmiausia kūrybinė paieška, pasitelkus Dantės Alighieri įvaizdį, bet ne bandymas adaptuoti klasikinį kūrinį pagal nūdienos poreikius, kurie itin riboti, nes įsprausti į konjunktūrinius rėmus. Šis kūrinys kaip neatrastų žemių ieškojimas, ir jei Kolumbas nukeliauja ten, kur jau buvo vikingai, tai vis tiek Naujasis Pasaulis. Ir ne perkeltine prasme. Šis kūrinys nepateiks jokių universalių atsakymų, tik kels klausimus, kurie pernelyg anksti užmirštami. Yra klausimų, kurie negali dulkėti lentynoje. Taigi kelionė po mūsų dvasios labirintus su Antanu Dante tęsiasi.

ROBERTO BOLAÑO

(1953–2003)

Sėkmė

Jis vyko atgal po savaitės kaime, kur uždarbiavo

name pas vieną kalės vaiką, ir buvo gruodis ar sausis,

nepamenu, bet buvo šalta ir atvykus į Barseloną sniegas

ėmė kristi, ir jis sėdo į metro ir nuvažiavo prie

draugės namo, ir paskambino jai, kad nusileistų

pažiūrėti sniego. Nuostabi naktis, be abejonės,

ir draugė jį pakvietė kavos, ir paskui jie mylėjosi,

ir kalbėjosi, ir jau po visko jis užsnūdo ir sapnavo,

kad vyksta į namą kaime, o ten krinta sniegas,

už namo, už kalnų, visur aplink krinta sniegas,

ir jis įklimpsta ir užstringa slėnyje, ir skambina

draugei, ir šaltas balsas (šaltas, bet mielas!) jam sako,

kad iš šio nesuteršto griovio negali išlipti net drąsiausias,

nebent jam labai pasisektų.

ENRIQUE VILLAGRASA GONZÁLEZ

(g. 1957)

Epilogas

Ir kam berūpi, kad niekas buvo niekas,

jeigu niekas dar bus ir bus, po visko,

po šitiek visko dėl tikro nieko.

                                     José Hierro

Šiandien, ketvirtadienį prieš karnavalą, du tūkstančiai antrųjų vasarį,

žodžiai ir vėl pamiršta,

koks suglebęs žodynas,

kokia dienos ne šviesa,

kokia nakties ne šviesa,

ir koks nepastovumas.

Šiandien taip pat tuštuma sujungia mus, poetus,

galbūt mes galime ją apibrėžti,

galbūt galiu tavęs neįsivaizduoti,

galbūt esi savo plunksnos šešėlio

šeimininkas.

Šiandien ant popieriaus nieko

nėra, ir dėl to, kad nėra,

jis uždaro mus tuštumoj.

Ak, eilės! Tvirtoji kaukė,

paklydusi eilėraštyje,

kur niekas nenutinka,

kur tavo atvaizdas atspindi

nieką: viskas aišku, viskas

balta, bet nieko.

Giesmės reikalingumas,

tikros giesmės ir žodžio

chimeros vedybiniame guolyje.

                          Jesús Hilario Tundidor

PERE GIMFERRER

(g. 1945)

Pirmoji kovo vizija (II)

Vakaras mane užpuolė kaip pavasaris

Arece, tad aš pasidaviau jausmų

ir poetinės veiklos repertuarui: mano balsu

materializavosi dievybės, kiekvieną olą

baugino ugningi faunai, tuopų alėjoje

manęs tykojo mano paties šešėliai.

(Kol kas nekalbu, o to ir nedarysiu,

apie kitus stebuklus, sakalą ar nimfą Egeriją,

prancūzų pamoką, kai buvau dvylikos, ar atminimus karo, kurio neišgyvenau,

pirmąsias valandas su Monteniu ar nereikalingas solfedžio pratybas,

Pikaso minotaurą ir poeziją tarp mano užrašų, visą pranykusią atmintį

nuo šio vakaro prislopintos tylos.)

Atgailauja sodas, užsispyrusiai geltonuoja

neregiai lapai. Be abejo, dėl to ir atėjau,

o ne šaukiamas ritualo ar mistiško

nušvitimo; žinodamas ir priimdamas,

kad nieko nerasiu, nebent savyje. Taigi sodas tėra

atvaizdas ar vingis, lyg netikėto koridoriaus gale

paplūsta šviesa ir suliepsnoja balkonas,

iki tol toks miglotas; o gal tiksliau –

tai tik atokvėpis tarp žaibo ir žaibo,

kai tamsoje viskas yra laukimas,

ir staiga – praregėjimas (bet ar tikrai?). Šviesos

sudrebina sodą, lyg kurorte

– kvintetas terasoje, arbata, žvyras – čia dar įmanoma

atpažinti viens kitą, tą, po rūgštingais gluosniais,

ir pabuvoti ten niekam nežinant,

lyg vienišam lėktuvo keleiviui olandiškuose rūkuose,

nors dar ir šiandien – tarsi per miglą.

Lengvai, lengvai mane užkariavo kovas ir raudonuojantys medžiai.

Šaltinis bendras. Pasigailėkite manęs.

OLVIDO GARCÍA VALDÉS

(g. 1950)

●

Pažįstu šį lapų

virpulį vėjyje ir balandžio

žalumą, tarsi suteptą

šviesą. Užtenka ir

senų žodžių:

lavonas nejunta

švelnybių nei karščio, bet taip,

tylą ir šaltį,

juk aiškiai justi, kas esąs.

Pertraukiama gyvastis, nes čia

visos esame lygios. Tarsi strazdai,

o liekni strazdai dalijasi garsais

giesmėje ir juodybėj:

priima gyvenimą, gyvenimo

sužiedėjimą, nustumia

senąją puikybę, nieko

nepraranda numirę, nieko

nelaimi irgi. Po lietaus

garsai skamba skaidriai,

dabar justi, kad tai traukinys

agresyviu greičiu, ir įkyrus

balandžių burkavimas.

BLANCA ANDREU

(g. 1959)

●

Mirtis sulysusiais balandžiais pastojusiame laike,

tvoskiančio gegužės rašalo pripildytame ašarų indelyje.

Agonija krypties mano juosmens ir juodų laivų juosmens,

agonija tos vandeningos kreivės,

gegužė, gegužė, ovalusis eilėraštis, švytėjimas ir šuolis į tuštumą,

negailestingoji nervingumo žvaigždė.

Gegužė – sumišę ragai, gegužė – karščiuojantis elnias,

gegužė – gelmingi nasrai, įplieskę kaitromis mano makštį,

gegužė iš įraudusių karštinių ir dangaus dalelėmis apgirtusio elnio

virpančioje pilvakalbio saulėkaitoje,

o mažas elniukas tikrai pamaldžiai išgėrė

visą paauksuotą arterijų troškulį.

Norėjau ligos kaip tvirčiausio inkaro

toms mane išduodančioms valandoms,

inkaro visliajam muzikantui,

inkaro Bachui ir jo griežtiems sekėjams, išsišakojusiai matematikai

ir viskam, kas man neegzistuoja.

Norėjau mirties nepaklusniai paklodei, poetui ir jo skalpeliui,

knygai ir jos intymiausiajai žalumai,

intonacijoms ir ja degančioms gerkloms.

Norėjau mirties akims, nežinančioms šiaurės,

akims tartum sakraliausiajam kompasui,

jaunoms akims, kurios pakyla

skaityti šiurkščios dešimtos valandos žvaigždės.

Akys, manosios akys,

ar veikiau liturginės akys, žibintų išdidintos,

akys, gotišku šriftu įsirėžusios

maištingoje dešimtmečio vaiko sieloje,

į sagę suledėjusios lelijos akys,

įsmigusios iškamšų meistrautojų jūroje.

Bet geriau pakalbėkime apie akis, nuo kurių

be tavęs nublanksta šviestuvai,

pakalbėkime apie alkoholiu degančias kankines gėles,

pakalbėkime, kol basa padūmavusiais paakiais žengiu šia naujakrikšte eilute,

kol rašau eiles tartum pažadėtuosius dumblius,

tartum ašarų vielas, kol jaučiu tavąją naktį ir dinastiją.

Meile, sulaužiau tavo nelaimingo ir tobulo žodžio nikelį.

Meile, skausmingi arkangelų žirgų karčiai puošiasi liūdesio kvepalu,

nes juk gegužė, gegužė – ovalusis eilėraštis, gegužė – mirtis nuo vėjo,

mirtis lapui tragiško paukščio, kuris su niekuo nesituokia,

mirtis vaikams, stebintiems niekieno lovas,

mirtis jaunuoliams, kurie kaip ir aš nebesapnuoja, bei nuostabiajai varlei primadonai;

mirtis rupūžėms, stebinčioms skaidriausios

kūdros gėdą

bei nuraudusias operos intonacijas,

mirtis sulysusiais balandžiais pastojusiame laike,

mirtis trapioms jų kelionėms

ir beprotiškai audrai tartum beprotei abatei,

mirtis apatiniams drabužiams, drebinusiems Bodlerą,

mirtis nuogam žaliajam vynui,

įkaitusiam akmeniui ir dangiškajam gegužės pasveikinimui,

arkliškam gegužės rytmečių šūksniui,

mirtis kaligrafiškam nerimui, kuris užtroško

tvoskiančio gegužės rašalo pripildytame ašarų indelyje.

JAIME GIL DE BIEDMA

(1929–1990)

Birželio mėnesio naktys

Skirta Luisui Cernudai

Retsykiais, būna, prisimenu,

nors ir pro miglą, birželio naktis

iš tų jaunystės metų

(buvo tūkstantis devyni šimtai, man atrodo,

keturiasdešimt devintieji),

nes šį mėnesį

visada jusdavau nerimą, nežymų slogutį,

taip pat užgimstantį karštį,

ir nieko daugiau,

tik ypatingą ore tvyrantį virpesį

bei vangumo pojūtį.

Tai buvo nepakeliamos naktys

ir ta kaitra.

Vėlyvos vienišo studento ir

belaikės knygos valandos

prie plačiai atvertų balkono durų (ką tik

vandeniu nulieta gatvė

apačioje pranykdavo už apšviestų lapų),

be gyvos dvasios, kuriai galėčiau tarti žodį.

Kaip dažnai aš atsimenu

jus, tolimosios

birželio mėnesio naktys, kaip dažnai

man riedėjo ašaros, ašaros,

kad esu ne šiaip žmogus, kaip aš norėjau

mirti

arba svajojau parsiduoti velniui,

kuris manęs nė karto neišklausė.

Bet juk ir

pats gyvenimas suvaržo, nes visai

nėra toks, kokio tikėjomės.

EDUARDO ZAMBRANO

(g. 1960)

Šiandien liepa

Šiandien liepa, tad susikuriu jūrą

savo gimtadieniui.

Maudymosi kostiumas man puikiai gali būt haiku.

O saulė – romo butelis, tuštėjantis danguj.

Nieko iš to neprisiminsiu,

todėl šiepiuosi horizontui,

kurs greitai puls mane savomis negandomis.

Aš pasirengęs plaukioti bergždžiai

prieš laiko srovę.

Akys –

tai švieselių bangavimas.

Ir man ne gėda apsvaigti prie jūros.

Ir aš nesigailiu dėl nieko.

Pojūčiai, tobulai

išsiderinę,

yra mano pusėje.

BLANCA ANDREU

●

Rugpjūtis, rugpjūtis, tingus demiurgiškos rašalinės reveransas,

emanuelinė gotiško šrifto arkada,

mėnulis ir nukritę aprūkusios rašalinės lapai,

skulptūros kalba, kuri mus sužeidė, prabilusi akmens žodžiu.

Aš nesakiau tau, niekad nesakiau tau

apie paslėptą marmuro akcentą,

apie sapnų granitą,

apie sielą, nukaldintą iš statulos veiksmažodžių,

apie viską, kas įkvėpė gyventi, bronzinį aptemusį būdvardį,

mėnulį ir nukritusius lapus, bučiuojančius burnotį,

mėnulį, kandžiojantį manąjį kaspiną vyno spalvos.

Aš nesakiau tau, niekad nesakiau

apie žėručio akmenį, kuris išspindi nerimą ir veidrodžius.

Tai buvo šiurpas,

tai buvo sunokusio popieriaus kraujas,

tai buvo kraujo vena, apgyvendinta atstumtaisiais iš mėlynųjų aristokratų,

sparnuotais riteriais,

siaubinguoju į varną virtusiu Lancelotu, kurs ieško miegančios mergelės liemens,

ant mano rankų atgulusiu baisiuoju Persevaliu,

tai buvo šiurpas, tai buvo drovumas, tai buvo pojūtis,

kad tarp gyvųjų kilnių lizdų nebėra.

Jau pastebėjai, kad kiek kliedžiu, meile, rugpjūtis,

rugpjūtis, meile, rugpjūtis su savo

prislopinto blogio žiedu,

rugpjūtis su niekingo lietaus įsagu,

su gedulo ir krūmokšnių karūna,

rugpjūtis, nuožmiai temstantis kaip grigališkasis choralas,

ir tuomet miršta pakinktai tosios kumelės Džildos,

kuri šuoliuodavo per dygliakrūmius ir gervuogynus,

ir tuomet amžiams uždedamas jodo antspaudas

ant mano baltų numylėtų lapų,

viskas, ką parašiau, – tarytum į saulę nukreipti vargonai,

tarytum virtuoziška šerkšna,

ir tuomet nebešvyti vienišas metaforų teatras,

paskutinioji akmeningojo laivo odė,

nuolankus bangų sonetas.

CARLOS MARZAL

(g. 1961)

Rugsėjo staugsmai

Skirta Fernandui Delgado

Šviesa pasikeitė: rugsėjis.

Deguonies formulė patyrė

baisią nematomą mutaciją,

kurią išeina pajusti tik vidumi;

ši milijardinė nostalgijos vienovė

sklando aplink ir elektrizuoja

besiūlę vakarų drobulę.

Šviesos svoris naujuose paveiksluose

transformavo amžiną proporciją,

o jie užtemdo, pilkina permatomybę,

plunksnuotus pigmentus, kuriuos randu

hipochondrijos svarstyklėse;

jų nykuma užpildo horizontą.

Ir jau nublanko tylumoje

entuziastingas vasarotojų triukšmas,

namai pasidengia mėnulinga patina,

jų ramybė lyg prietaiso, seniai neprisukto.

Baseinai išplatėja nuo šaltkrėčio drebulio,

vaiduokliško vandens muzikos aido.

Tuomet išlenda likimo valiai

palikti klejojantys šunys.

Kaip ir kiekvieną rugsėjį, jie tyko

apsimesdami karčiais filosofais

ir elgetaudami loja į mėnulį,

kuris juos be baimės stebi savo danguje.

Kurią išvargusią vasarą manęs netekote?

Kam kilo ta mintis mane pamesti?

Kur buvo mano sapno ir mano šeimininko namas?

Rugsėjis suyra

staugdamas šiame puslapyje.

JUAN JOSÉ VÉLEZ OTERO

(g. 1957)

●

Draudžiama mąstyti spalio vakarais

priešais švyturį ir kopas, kai visi jau išėjo,

kai jūra patamsėja, valandos nustoja būti,

ir lieka tik maloni užsnaudusių pelenų tyla.

Draudžiama mąstyti, panirus į smėlį

ar stebint virpesius bangų paskutinių,

baltuosius paukščius arba oro šešėlius.

Draudžiama mąstyti, brangioji, ne tavo laikas,

laikas netinkamas maloniems potvyniams.

Draudžiama mąstyti, tik abejingam rifui

leidžiama augti sustojusiame kraujyje.

Draudžiama mąstyti, keltis draudžiama,

draudžiama gyventi, vis tiek iš lėto mirštame.

SERGIO BORAO LLOP

(g. 1960)

Lapkritis

Lapkritis yra kaip ūkanų šauklys,

žynys šventyklose, kuriose šaltis

audžia pirmuosius šalnos jonvabalius.

Lapkritis yra kaip elgetos skuba,

beieškant vietos prabūti naktį.

Paskutinė miesto atstumtojo stotelė.

Lapkritis – ne dievas, tai palikimas

visų rugpjūčio mėnulių, pagirios

nuo likerio, kurį išgėlina ruduo.

Neduok jam į rankas savo blyškumo,

nekurstyki savo verksmu jo tingulio.

Lapkritis – ne pažadas, ne atsakas.

Jis tėra vien tik sniego pranašas.

LUIS GARCÍA MONTERO

(g. 1958)

Daina 19 valandų

Kas kalba apie meilę? Man šalta

ir noriu būti gruodis.

Noriu pasiekti mišką, beveik nejautrų,

lyg nesubalansuotas širdies aparatas.

Aš noriu būti gruodis.

Miegoti

naktyje be gyvenimo,

gyvenime be sapnų,

apramdytų sapnų, kurie išteka

į užmaršties upę.

Būna miestų, kurie yra naktinės

miestų fotografijos.

Aš noriu būti gruodis.

Gyventi į šiaurę nuo ištikusios meilės,

prie bučinio be lūpų iš senos praeities,

aš noriu būti gruodis.

Tarytum baltas upių numirėlis,

tarytum žiemos mineralai,

aš noriu būti gruodis.

Iš: „Poesía española contemporánea: antología“, www.cervantesvirtual.com; „Poesía en español“, www.poesi.as

Vertė Aistė Kučinskienė

Praėjusių metų pabaigoj mane pasveikino Kazimiera Šimkutė-Kruopienė, sulaukusi 91 metų ir gyvenanti Gruzdžiuose. Vaikystėje mes lankėme tą pačią Paukštakių mokyklą Plungės rajone. K. Šimkutės tėvai iš Drukčių kaimo 1949 m. su vaikais buvo ištremti į Sibirą. Vyriausioji Kazė tada jau mokėsi Telšiuose ir liko Lietuvoj.

Toliau štai kas apie Kazimierą rašoma jos jubiliejiniame leidinėlyje: „Kai Kaune susidegino Kalanta, išsigandusi sunaikinau pilną eilėraščių sąsiuvinį. [...] Nebuvau labai praktiška ir uoli namų šeimininkė. [...] Vaikai kartais vadindavo mane „motina Terese“… Noriu visų atsiprašyti, jei kas buvo ne taip, ir pasakyti, kad visus mylėjau ir myliu.“

Kazimiera didžiuojasi penkiais savo vaikais ir yra susilaukusi trylikos anūkų. Visi jie – Lietuvoj.

Skaitytojams siūlau porą šios gyvybingos žemaitės eilėraščių. Jie išspausdinti jubiliejiniame autorės leidinėlyje.

Kazys Saja

Kostui

Tu išėjai. Tavęs nėra.

Kartu mes buvom 50 metų

Ir dar galėjom būti…

Dabar ir mano kelias baigias.

Nemačiusi geros dienos,

Nejutusi tavo palaikančios rankos,

Buvau viena!

Ir nėr baisesnės vienumos

Už vienumą dviese.

Tu sau, aš sau. Verkiau, kaukiau,

Bet gyvenau svajodama,

Kad tu suprasi –

Giliai pajausi, pažvelgsi

Ir priglausi?!

Bet to nebuvo ir nebus…

Tik šaltas kapas, nebylus

Sulygins mus,

Suvienys mus.

2005

Klausimas vagiui

Kur dėsi tu pavogęs tuos paukščius? Tą mano ožką?

Gal valgysi? Parduosi?

Gal neturi tu duonos? Gal vaikai tavo badauja? Ateik ir paprašyk,

aš būčiau litą paskutinį tau atidavus, kas mėnesį sušelpus.

Kam paėmei vaikingą ožką! Už mėnesio jau būčiau turėjusi

mažų ožiukų! Aš ją pirkau, norėjau, daug mokėjau…

Kiek skausmo padarei man.

Tvarte buvo ir jaunas ožys, ko negriebei jo – skanesnis būtų

kąsnis. O tu didesnės užsimanei ir gavai seną mėsą.

Jei laikymui pasivogei, ožka tau duos daug pieno.

Maitinkis, vagie, į sveikatą!