Anglų prozininko, vertėjo ir kritiko Timo Parkso (g. 1954) tekstas The Dull New Global Novel pirmiausia buvo paskelbtas žurnalo „The New York Review of Books“ internetinėje svetainėje (2010.II.9), vėliau įtrauktas į 2015 m. išleistą šio autoriaus straipsnių rinkinį „Where I’m Reading From: The Changing World of Books“.

Ne visų autorių įsivaizdavimas, kam jie rašo, vienodas. Daugelis gal nė nemąsto, būtent kokiai auditorijai skirti jų tekstai. Vis dėlto neabejotinai esama tokių istorinių tarpsnių, kai visų autorių suvokimas, kas yra jų skaitytojai, keičiasi, o tai neišvengiamai atsiliepia ir jų kuriamiems tekstams. Akivaizdžiausias to pavyzdys – XIV–XVI a. apimantis laikotarpis, kai rašytojai visoje Europoje nuo lotynų kalbos pereina prie gimtosios. Užuot, kaip anksčiau, pristatę savo veikalus tarptautinei arenai, kurioje daugiausia vyravo dvasininkijos elitas, jie „nusižemino“ iki vietinių ir tautinių kalbų, kad galėtų kreiptis į besirandančią vidurinę klasę.

Istorijos veikaluose šį posūkį į gimtąją kalbą linkstama vertinti kaip demokratišką entuziazmą, įliejusį į raštiją liaudiško gyvastingumo ir suteikusį daugiau pasitikėjimo sparčiai stiprėjančioms tautinėms kalboms. Ne mažiau nei idealizmas jį, ko gero, kurstė ir ambicijos bei ekonominis interesas. Atėjo laikas, kai rašymas lotyniškai nustojo prasmės, mat skonio arbitrais buvo tapusi ne tarptautinė, o tautinė bendrija. Nūdien esame ant slenksčio dar reikšmingesnės revoliucijos, gręžiančios mus visiškai priešinga kryptimi.

Globalizacijai įgaunant vis didesnį pagreitį judame link pasaulinės literatūros rinkos. Įsivyrauja suvokimas, kad autorius „iškilaus“ rašytojo statusą pelno tik tapęs tarptautiniu, o ne vien nacionaliniu reiškiniu. Šis pokytis Jungtinėse Valstijose galbūt ne toks akivaizdus kaip Europoje – dėl JAV rinkos dydžio ir galios, taip pat dėl to, kad anglų kalba paprastai laikoma globalizacijos kalba, todėl nepalyginamai daugiau tekstų verčiama iš anglų kalbos, o ne atvirkščiai. Nepaisant to, vis daugiau Europos, Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos autorių laiko save „nenusisekusiais“, jeigu nepasiekia tarptautinės auditorijos.

Pastaraisiais mėnesiais Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, – šalių, turinčių didelį ir stabilų skaitytojų skaičių, – rašytojai reiškė man nusivylimą, nepavykus susirasti anglakalbio savo kūrinių leidėjo; jie skundėsi, ir tai įdomiausia, kad tokia nesėkmė turi įtakos jų prestižui gimtojoje šalyje: tariama, jog nesi toks geras, jei tavęs nepageidauja svetur. Ir iš tikrųjų: Italijoje, kurioje gyvenu, autorius pripažinimą pelno tik tada, kai jo kūryba publikuojama Niujorke. Pokyčių esmingumą suvoksime, prisiminę, kaip menkai Émile’io Zola ar Giovanni Vergos reputacijai būtų pakenkę tai, kad jų kūriniai nebūtų kaipmat išspausdinti Londone.

Tokią įvykių raidą smarkiai paspartino elektroninis tekstų perdavimo būdas. Šiandien vos pabaigtas romanas ar net pradinis jo skyrius gali būti tučtuojau persiųstas daugybei leidėjų visame pasaulyje. Jau nebėra neįprasta kūrinio teises parduoti užsienio leidėjams anksčiau nei vietiniams. Todėl sumanus literatūros agentas gali suorganizuoti knygos išleidimą tuo pačiu metu daugelyje skirtingų šalių pasitelkdamas reklamines kampanijas, kurias paprastai siejame su multinacionalinėmis korporacijomis. Taigi skaitytojas imdamas į rankas Dano Browno „Prarasto simbolio“, naujausią Hario Poterio serijos, Umberto Eco, Haruki Murakami ar Iano McEwano knygos egzempliorių žino, kad šis kūrinys šiuo metu skaitomas visame pasaulyje. Pirkdamas knygą skaitytojas tampa tarptautinės bendruomenės nariu. Šis suvokimas knygai prideda patrauklumo.

Tarptautinių literatūros premijų gausėjimas užtikrina, kad šis reiškinys nesiribotų vien populiaresnės literatūros rinkos segmentu. Nepaisant ginčytinų atrankos procedūrų ir dažnai savotiškų pasirinkimų, Nobelio premija tebelaikoma reikšmingesne už visas kitas. Tačiau airių „Impac“, italų „Mondello“ ar vokiečių Tarptautinės literatūros premijos prestižas nepaliaujamai auga. Vadinasi, estetinio skonio arbitrai nebėra vien tavo tėvynainiai – jie ne taip lengvai atpažįstami, tai ne grupelė, kuriai priklauso pats autorius.

Kaip visa tai atsiliepia literatūrai? Nuo tos akimirkos, kai autorius pagrindine ima laikyti tarptautinę, o ne nacionalinę auditoriją, rašymo pobūdis neišvengiamai kinta. Pirmiausia pažymėtinas polinkis šalinti kitataučių suvokimą apsunkinančias kliūtis. Rašydamas XX a. 7-ajame dešimtmetyje Hugo Clausas greičiausiai nesirūpino, kad jo romanai, glaudžiai suaugę su jo šalies kultūra ir politinėmis peripetijomis, reikalaus ypatingų skaitytojo, o ypač vertėjo, pastangų, idant būtų suprasti už gimtosios Belgijos ribų. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip norvegas Peras Pettersonas, olandas Gerbrandas Bakkeris ar italas Alessandro Baricco, kaip tik priešingai, siūlo mums kūrinius, kuriems perskaityti nereikia kokių nors specifinių žinių ar pastangų, ir nesiūlo tokių pastangų garantuojamo atpildo.

Dar svarbiau tai, kad stengiamasi rašyti paprasta kalba. Kazuo Ishiguro kalba apie tai, kaip svarbu vengti žodžių žaismo ir aliuzijų, idant būtų lengviau vertėjui. Pažįstami skandinavų rašytojai man yra prisipažinę vengiantys veikėjų vardų, kurie būtų per sunkūs anglakalbiam skaitytojui.

Kultūrinių savitumų pinklės ir kalbinė meistrystė yra tapusios šiuolaikinės literatūros kliuviniais, o kitos pokyčių nulemtos strategijos laikomos teigiamomis, pavyzdžiui, vizualiai itin ryškūs tropai, iškart atpažįstami kaip „literatūriniai“ ir „vaizdingi“, savotiški nuvalkiotos šiuolaikinio kino specialiųjų efektų lingua franca atitikmenys, taip pat – pabrėžtinas politinis jautrumas, iškeliantis autorių į pirmas „dirbančiųjų dėl pasaulinės taikos“ gretas. Todėl hipertrofuota Salmano Rushdie ar Orhano Pamuko fantazija visada žengia koja kojon su tam tikru liberaliu požiūriu, nes, kaip kadais pažymėjo Jorge Luisas Borgesas, daugumos žmonių estetinė pajauta tokia menka, kad vertindami tai, ką skaito, jie vadovaujasi visai kitais kriterijais.

Elliott Erwitt. Roma. 1955

Kas, regis, pasmerkta išnykti ar bent jau kam kyla grėsmė būti apleistiems, tai kūriniai, kurie smaginasi žaisdami subtiliais savo kalbos ir literatūros kultūros niuansais, veikalai, kurie pliekia ar išaukština tai, kuo viena ar kita kalbinė bendrija iš tikrųjų gyvena. Globalioje literatūros rinkoje nebus vietos nei Barbarai Pym, nei Nataliai Ginzburg. Šekspyras jos sąlygomis būtų turėjęs prastinti savo kalambūrus. Naujoji Jane Austen Nobelį gali pamiršti.

www.nybooks.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Su 1994 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu akademiku habilituotu istorijos mokslų daktaru ANTANU TYLA kalbasi Juozas Šorys

Antanas Tyla su Vilniaus universiteto turistais pakeliui iš Tauragnų į Zarasus. 1953 m. liepa

– Gimėte Bičionių kaime, netoli Burbiškio miestelio (Anykščių r.). Kaip ten augote, kuo „kvėpavote“ vaikystėje ir jaunystėje? Jūsų brendimas gimtojoje aplinkoje turbūt buvo pirminis daugelio vėlesnių likimo gijų mazgas, nulėmęs ir charakterį, ir gyvenimo būdą, ir pagrindinius vertybinius apsisprendimus?

– Turiu pasakyti, kad daug ką gavau iš savo šeimos, kaimo ir visos gimtinės aplinkos. Iš to, kas buvo netoli manęs, kas tada buvo daroma ir kaip tai buvo vertinama, kur ir kaip buvo leidžiamas laisvalaikis, į ką jis buvo investuojamas, nemažai kaip žmogus pasisėmiau. Bičionių kaimas, kaip ir kaimyniniai Rubikių, Šiaulių, Meliaušiškio, Kiškelių kaimai, buvo neišdalintas didžiojo kunigaikščio domenas. Karališkieji valstiečiai po 1844 m. valstybinės kaimų reformos tapo valstybei priklausančiais valdiniais. Iš baudžiavos jie buvo paleisti anksčiau, kaip žmonės buvo šviesesni. O kaimyninis Burbiškio kaimas priklausė nuo XVIII a. pabaigos Venslovovičių giminės valdomam Burbiškio dvarui. Anksčiau jis priklausė jėzuitams, iš tiesų buvo gana nedidelė jų valda. Neseniai kaip tik parašiau straipsnį apie savo gimtąjį kaimą, namus ir apylinkes 1863  m. sukilimo laikotarpiu. Būtina pasakyti, kad Venslovovičiai buvo sukilėlių pusėje; vienas iš jų, kuris buvo raišas, buvo Mogiliavo apygardos sukilėlių komisaras, sukilimui pralaimėjus buvo nuteistas mirties bausme, bet jo motina Peterburge kažkaip (rodos, per Naryškinus, gal ir dar per ką nors) surado įtakingų ryšių, ir nuosprendis buvo pakeistas katorga. Taigi ir tas jų privatus dvaras, kuris buvo visai šalia mūsų kaimo, ir Anykščių seniūnijos valstybiniai valstiečiai buvo sukilimo rėmėjai. Įvairiuose šaltiniuose esama žinių, kad iš Anykščių seniūnijos sukilime dalyvavo apie du šimtus vyrų. Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ buvo parašyta sukilimo nuotaikų kontekste, nes rašytojas dar galėjo girdėti, ką žmonės kalbėjo apie neseniai nuvilnijusius įvykius. Beje, poručikas Aveidesas, kuris 1863 m. gegužės ir birželio mėnesiais vykdė žvalgomąją ekspediciją ir su kareivių kuopa nuo Svėdasų iki Anykščių ėjo kairiuoju Šventosios upės krantu, rašė: „Į Niūronis atėjome vakare ir krūmuose susidūrėme su sukilėlių gauja.“ Vadinasi, tada ten jau buvo susidaręs sukilėlių būrys. Tuo noriu pasakyti, kad tikrovę atitinkančių realijų rašyti apie sukilimą J. Biliūnui užteko. Jis savaip pratęsė sukilimo epopėją – rašė apie tai, kas vyko po sukilimo, kaip buvo susidorojama su jo dalyviais. Neseniai sužinojome, kad Gedimino kalne buvo rasti sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir kitų Lukiškių aikštėje pakartų sukilėlių palaikai. Gal tarp jų būta ir anykštėnų?

Akivaizdu, kad Anykščių krašto jaunimui sukilimo motyvai buvo suprantami. Prie Niūronių (netoli Anykščių), Šimonių girioje, prie Knebių palivarko, arčiau Debeikių – Teresbore buvo Kauno vaivadijos pagrindinių jėgų stovykla, kuri ten įsikūrė 1863 m. balandžio mėnesį. Paskui trys sukilėlių dalinių kolonos kartu išžygiavo Biržų link, kur vėliau, kaip žinome, patyrė dramatišką nesėkmę. Ten į nelaisvę pateko sukilimo vadai Z. Sierakauskas, Boleslovas Kolyška.

Taigi mūsų kraštas buvo aktyviai įsitraukęs į sukilimą. Mano tėvukas, gimęs 1888 m., nors pats sukilimo įvykių nematė, pasakojo, kad jo tėvas, gimęs 1845 m., sukilimą atsiminė, nes pats buvo tų įvykių dalyvis. Tėvukas vėliau man perpasakojo, ką jo tėvas pasakojo. Esu užrašęs tą pasakojimą, tiesą sakant, kurį laiką jį vertinau skeptiškai, su abejonėmis. Tėvukas pasakojo, kad mano senelis buvo Bičionių kaimo viršaitis. Sukilimo metu pas jį, kaip viršaitį, buvo atvykęs raitas sukilėlių būrys. Sukilėliai apsistojo kaime, o senelis jiems padėjo rinkti duoną, pinigus, šieną ir pašarinius grūdus. Kai visa, ko reikėjo, susirinko, sukilėliai išjojo, o su jais kartu dalyvauti sukilime išėjo ir trys kaimo vyrai. Po sukilimo senelį kažkas įskundė valsčiaus tarnautojams, nedaug trūko, kad jis būtų ištremtas, bet kaimyninio kaimo prie Rubikių ežero, kuris priklausė Surdegio stačiatikių vienuolynui, viršaitis buvo rusas Vanka, ir, kaip tėtis pasakojo, jis nuneigė, kad pas mus buvo apsistoję sukilėliai. Keistas sutapimas, bet tai įvyko po aštuoniasdešimt trejų metų, kai iš dalies už naują sukilimą prieš sovietų valdžią, už pokario partizanų palaikymą, 1951 m. į Sibirą buvo ištremti mano tėvai. Nors tėvo pasakojimą, kaip sakiau, priėmiau rezervuotai, dirbdamas archyve netikėtai suradau sukilėlio Bagdono iš Anykščių seniūnijos Elmininkų kaimo parodymus tardymo metu. Jis sakė, kad į sukilimą išėjo per gavėnią (ji buvo nuo 1863 m. vasario 22 iki balandžio 5 d., iki Velykų). Tardomas jis pasakojo, kur būrys žygiavo, ką darė, kas juos maitino, kokiuose kaimuose buvo apsistoję, – tada tai aiškinti, žinoma, buvo negerai, bet mūsų laikais tas pasakojimas duoda nemažai informacijos. Užuoanykštės kaimuose (tai, žiūrint iš Bičionių, yra žemės už Anykščių, vakarinėje dabartinio rajono dalyje) paskui, kai prasidėjo represijos, buvo labai daug ištremtų žmonių, pavyzdžiui, ir gana netolimame nuo Bičionių Elmininkų kaime; į tuos kaimus valdžia vėliau atkėlė kolonistus rusus. Iš Elmininkų jie išsikraustė tik nepriklausomos Lietuvos laikais, tada, kai iš Sibiro ir iš kitų tremties vietų grįžo tremtinių palikuonys – jiems grąžino buvusius šeimų ar giminaičių ūkius. Buvo nuteisti bei ištremti į Sibirą ir du Antano Baranausko broliai – Anupras ir Jonas. Tam atminti savo gimtinėje jie buvo pasodinę dvylika beržų. Šiuo metu iš jų yra išlikę trys su puse… Trumpai sakant, sukilimas žmonėms buvo suprantamas kaip laisvės sau siekimas.

Anykščių klebonas Ferdinandas Stulginskis kaip kunigas buvo nuvykęs į sukilėlių stovyklą Knebiuose. Paskui rusų pakalikai šnipinėdami susekė, kad ir jis ten buvo. Mat prieš tai į Anykščius buvo užsukęs sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius ir F. Stulginskio paprašęs, kad šis perskaitytų sukilimo manifestą. Tai padarė abu kunigai. Abu juos vėliau ir ištrėmė. Kai, rodos, 1896 m. baigėsi F. Stulginskio tremties terminas, jam neleido sugrįžti į Anykščius, todėl apsigyveno Smolenske, kur buvo ir katalikų bažnyčia. Taip ir negrįžo…

– Kokia buvo Jūsų šeima, kaip bendravote su giminaičiais iš tėvo ir motinos pusės, ką jie Jums reiškė?

– Apie šeimą, iš kurios esu kilęs. Mūsų, vaikų, šeimoje buvo šeši broliai ir sesuo. Vyriausias buvo Kazys, kuris pasižymėjo veržlumu; baigęs pradžios mokyklą ir gavęs Žemės ūkio rūmų stipendiją, įstojo į Salų žemės ūkio mokyklą, tada tarnavo Antrajame didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulke Šančiuose, Kaune, ten baigė mokomąją kuopą ir tapo puskarininkiu. 1939 m., kai vyko pirmoji lietuviškoji mobilizacija Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, jį vėl paėmė į kariuomenę. Po to į namus jis jau negrįžo, Kaune tapo tarnautoju ir neakivaizdžiai tęsė gimnazijos kursą. Vyresnieji broliai Kazys, Juozas ir Povilas prie namų buvo užveisę obelaičių ir įveisę obelyną. Pirmiausia jie sau užveisė didelį sodą, o paskiau obelų sodinukus platino ir kitiems. Visi jie buvo jaunieji ūkininkai, Šaulių sąjungos nariai. Jie buvo gana sumanūs, mokėjo bendrauti su žmonėmis – buvo renkami Jaunųjų ūkininkų ratelio valdybos nariais, sekretoriais, pirmininkais, taip pat jie buvo išrinkti į šaulių būrio valdybą. Buvo iniciatyvūs jaunuoliai, rudens ir žiemos vakarais mažai būdavę namuose, nes vis traukdavo į Burbiškį, kur veikė jaunųjų ūkininkų ir šaulių būstinės, kuriose būdavo rengiami įvairūs kursai, užsiėmimai, susitikimai. Šviesta visuomenė, plėstas žmonių akiratis – taip dalyvauta ir valstybės gyvenime. Mama nepiktai sakydavo: „Tan Burbiškin vis kap smalon lekia ir lekia…“ Radiją įsigijome 1940 m., o iki tol jį turėjo tik siauruko stotelėje dirbęs Danišauskas. Ten kaip į kultūros centrą susirinkdavo kaimo žmonės, gražiai, kultūringai bendraudavo, nebūdavo jokių išgertuvių, susidomėję klausydavo žinių, kitų laidų ir per pasilinksminimo valandėles grodavusio Pupų Dėdės.

Prasidėjus 1940 m. sovietų okupacijai viskas pašlijo, žmonės buvo supriešinti, suėję kaimo vyrai sakydavo, kad išlindo driskiai. Tai buvo vadinamasis liumpenų proletariatas, kurį patraukė sovietinė propaganda ir socialinė sistema. Daugelio gerbiamų žmonių požiūris į juos buvo kritiškas, nes per daugelį metų jau buvo nusistovėjusi pagarba Lietuvos valstybei, todėl jos niekinimas, regalijų (vėliavos, Vyčio) išmetimas žmones skaudino. Gal kai kurie iš jų nesuprato, kad eina išvien su okupantais, valstybingumo ir tautos naikintojais. Ko siekė sovietų režimas, greitai parodė ir didžiulis 1941 m. birželio mėnesio trėmimas.

– Kaip pasikeitė padėtis prasidėjus karui?

– Kai 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas, šaulių būrio vadas mokytojas Antanas Grigas (okupantai ypač trėmė mokytojus, bet kai jo su žmona Tekle birželio 14 d. atvažiavo tremti, jo nerado namuose, nes buvo perspėtas, kad saugotųsi, išvežė jo žmoną su mažais vaikais) iškart birželio 24 d. pakvietė, kad į Burbiškį susirinktų šauliai. Tuo metu visoje Lietuvoje jau buvo prasidėjęs sukilimas prieš sovietų okupantus. Šauliai suėmė ir pasodino į rūsį tris aktyviausiai pasireiškusius kairiuosius. Kai žymiai vėliau susitikome su mokytoju (kai jau buvo grįžęs iš kalėjimo), jis man aiškino, kad tuos žmones į belangę pasodino todėl, kad kas nors jiems nekerštautų; kiek pasaugojo ir vėliau paleido. Mūsų krašte represijų prieš sovietų aktyvistus nebuvo.

– O kokie buvo karo metai ir pokaris?

– Karo metais, mano požiūriu, žmonės gyveno ramiausiai, nors, žinoma, buvo nemažos, bet pakeliamos prievolės. Tiesa, su jomis kai kurie turėjo ir bėdų, neįstengdavo laiku atiduoti duoklės, nors šiaip žmonės gyveno solidariai, skundimų nebuvo. Keletas buvo išėję tarnauti į savisaugos dalinius, vėliau gerokai daugiau vyrų išėjo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Deja, karo pradžioje buvo sunaikinta visa Anykščių krašto žydų bendruomenė. Dalį jų vokiečiai sušaudė prie Anykščių, o kitus įvykdyti egzekucijos išvežė į Uteną. Sovietinė reokupacija prasidėjo 1944 m. liepos 13 d. – tą pačią dieną, kai rusai užėmė Vilnių, ir į mūsų kaimą tądien atėjo rusų dalinys. Ypač įdomūs buvo tų metų gegužės–liepos mėnesiai. Tada jau visi žinojo, kad įvyks reokupacija, – žmonės telkėsi, svarstė, ką toliau daryti. Kaip matyti iš Burbiškyje vykusio sąmoningų piliečių susirinkimo medžiagos ir atsiminimų, jie nutarė nesitraukti, likti čia, pasirengti kovai ir nepasiduoti okupantams. Iš karto buvo deklaruota partizaninės kovos su sovietiniu režimu būtinybė. Burbiškio miške tada susikūrė pirmoji Anykščių valsčiuje Žalioji rinktinė, jos vadu buvo išrinktas mano brolis Kazys. Joje dar buvo kitas brolis Bronius ir sesers vyras Stasys – trys vyrai iš šeimos. Ten jie kovodami prabuvo iki Kalėdų, kol visoje Lietuvoje prasidėjo aršūs enkavėdistų siautimai. Be didesnių nuostolių Žalioji rinktinė pasitraukė į didesnius miškus, nes ten likti pasidarė nesaugu – Burbiškio miškas buvo lengvai perkošiamas kariuomenės.

– Kaip rinktinė laikėsi ir kovojo vėliau?

– Kituose miškuose jie veikė išsiskirstę grupelėmis, nes buvo įsitikinta, kad kovoti dideliu junginiu neverta, nes rusai galėjo prisiųsti daugybę kartų gausesnes ir geriau ginkluotas pajėgas, prieš kurias neatsilaikysi. Jie veikė daugiausia miškuose prie Rubikių ežero. 1945 m. spalio 17 d. partizanai Petras Tyla ir Juozas Rudokas apsistojo nakvoti prie malūno buvusiame klojime, bet juos kažkas įdavė. Enkavėdistai padegamosiomis kulkomis uždegė pastatą, ir jie abu ten sudegė.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų šeimos likimas, juk pokariu jau buvote paauglys?

– Viską tada mačiau ir supratau. Per 1948 m. trėmimą mūsų šeima dar išliko, bet vis tiek buvo ištremta 1951 m. Tada ištrėmė tėvelį, mamą, brolį Joną, seserį Julę (tada jau buvo ištekėjusi) ir jos sūnų Albiną. Neištremti likome aš, brolis Bronius, kuris tuo metu jau kalėjo Vorkutos konclageryje, ir kitas brolis Povilas, kuris jau mokėsi Vilniaus universitete. Kai po Nikitos Chruščiovo kalbos apie asmens kultą prasidėjo tremtinių grąžinimas, davėme paraišką, kad grąžintų mūsų šeimą, bet po teismo nagrinėjimo trėmimo įkalčiai buvo pripažinti esantys teisingi, ir jie buvo paleisti tik 1956 m. su sąlyga, kad pasirašys, jog sutinka neatgauti nei namų, nei jokio turto. Grįžę gyveno Anykščių rajone pas mamos brolį, paskiau įsigijo mažą gryčiukę miesto vienkiemių rajone, bet gana greitai, 1959 m., tėvukas mirė. Mama vėliau gyveno pas sūnų Joną.

– Ar Jūsų tėvai, seneliai buvo vietiniai, kilę iš to krašto, – tai yra anykštėnai? Kaip atsirado tokia įdomi Jūsų pavardė, ką ji reiškia?

– Pradėsiu nuo antrojo klausimo. Yra išlikęs vienintelis Anykščių seniūnijos 1765 m. inventorius. Jame yra duomenų apie visus šios seniūnijos kaimus, taip pat ir apie Bičionis, be to, ir apie gretimus Rubikių, Šiaulių, Kiškelių, Kriokšlio (prie Rubikių ežero) kaimus. Visuose šiuose kaimuose tada gyveno po bendrapavardį. Dar apie Duokiškį (Rokiškio r.) yra užfiksuota pavardė Tylas, ta pavardė žinoma ir apie Mažeikius. Sunku pasakyti, kada pirmosios iš jų atsirado, nes nėra išlikusių kitų inventorių.

– Regis, kad tai yra pravardinė pavardė – gal kaimynai, giminės ar šiaip Jūsų krašto žmonės yra užsiminę apie jos atsiradimą? Ar ji radosi dėl pasireiškusio būdo – tylumo, ramumo?

– Negirdėjau apie tai. Pas mus nelabai priimta sakyti, kad žmogus yra tylus. Gyvojoje kalboje dažniau išgirsi, kad jis yra ramus. Matyt, pavardė atsirado dėl mūsų giminės pirmtakų charakterio ypatybių, o paskui paplito minėtame Aukštaitijos areale.

Mano tėvukas, kaip ir jo tėvas, gimęs Bičionių kaime. O mama irgi kilusi iš didžiojo kunigaikščio valdos, iš karališkųjų valstiečių – iš Pilviškių kaimo, dabartinės Kurklių seniūnijos. Jos tėvelio pavardė buvo Grybas, jis vedė Elžbietą Dundulytę iš Čekonių kaimo. Jie išaugino tris sūnus ir dukterį Julijoną, kuri ir buvo mano mama. O apskritai jų giminė save kildina iš Balninkų [Molėtų r.], nes iš ten užkuriomis atėjo mamos tėvo senelis. Domėjausi, pasirodo, Balninkų apylinkėse ir dabar yra nemažai Grybų. Mano tėvai susipažino Anykščiuose, kai tėvukas prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo grįžęs iš Amerikos, ten dirbo Pensilvanijos garvežių gamykloje. Prieš tai keli Bičionių vyrai, tiksliau, tuo metu dar tik maždaug dvidešimties metų berniokai, buvo išvažiavę į Ameriką užsidirbti. Aišku, kad ir mama, ir tėtė buvo iš to paties gyvenamojo arealo.

– Naujausioje savo knygoje „Apie Anykščius ir anykštėnus“ (2016) rašėte, kad galima kalbėti apie seniau susiformavusią debeikiečių, kurkliečių savimonę, mažiau, tik su išlygomis – apie anykštėnus, bet apie burbiškėnus šiame kontekste dar ilgai esą nebuvę ką pasakyti… Kuo rėmėtės taip samprotaudamas?

– Girdėdavau, kaip kalbama namuose. Nesu girdėjęs, kad mano gimtinėje Anykščių apylinkių gyventojus kas būtų vadinęs anykštėnais. Sakydavo, kad užuoanykščių žmonių charakteris vienoks, užupiečių – kiek kitoks, pačius miestelio gyventojus vadino užkapiečiais (gyvenančiais už kapų), jurzikiečiais (iš Jurzikos), užtat visi žinojo, kas yra debeikiečiai, kurkliečiai. Tą pastebėjimą knygoje ir pažymėjau. O burbiškėnai… Kaip sakiau, ten buvo Venslovovičių dvaras, kurio žemės dalį per 1922 m. reformą išdalino to krašto Lietuvos kariuomenės savanoriams (kai kurie, kam jos trūko, gavo ir iš kitur). O Burbiškio dvaro pagrindinius rūmus nupirko iš Amerikos 1932 m. grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela ir ten įkūrė iš pradžių koplyčią, paskui bažnyčią, o 1933 m. spalio 23 d. buvo įsteigta nauja parapija. Gal dabar burbiškėnų sąvoka jau yra labiau suprantama, o tuo metu, kai aš buvau paauglys, nelabai kas taip kalbėjo ir kalbančiųjų galvose tokios sampratos nebuvo. Dabar Burbiškio dvaro rūmai yra gražiai restauruoti, žadu ten važiuoti švęsti profesoriaus Algirdo Avižienio 85-ąjį ir jo sesers 80-ąjį gimtadienius. Kai mokiausi Burbiškio pradinėje mokykloje, įsikūrusioje dvare, ten jau buvo bažnyčia ir klebonija. Iki tol, kol buvo įsteigta dvare, ji veikė Pagraužių kaime, valstiečio Žibo namuose, o Rubikių kaime – Puodžiūno namuose. Baigęs pradinę mokyklą, įstojau į Anykščių gimnaziją ir ją baigiau 1951 m.

– Kodėl Vilniaus universitete nusprendėte studijuoti istoriją?

– Istorija mūsų namuose nebuvo viešnia – gyveno visą laiką. Prisimenu, kai už mane vyresnė sesuo Julija ir brolis Bronius rudens vakarais prie žibalinės lempos iš vadovėlių mokydavosi pamokas, tai mama prašydavo juos, kad būtinai skaitytų garsiai. Tuo metu mano broliai ir jų draugai buvo gana apsišvietę, neblogai išmanė istoriją. Prisimenu, 1976 m. susitikęs vieną iš kaimiečių užsiminiau apie Vytautą ir Jogailą. Mano studentai dažnai nežinodavo jų giminystės ryšių, per egzaminus sunku būdavo ištraukti teisingą atsakymą, o tik pradžios mokyklą baigęs mano kaimo gyventojas iškart pasakė, kad jie buvo pusbroliai. Jie buvo gerai išmokyti, pagrindinius dalykus žinojo gana gerai, o Vytauto Didžiojo metai  – 1930-ieji  – dar labai patempė kaimo jaunimą domėtis Lietuvos istorija.

– Kokie buvo Jūsų motyvai tai renkantis?

– Istorija iš humanitarinių mokslų man buvo arčiausiai, nors jos dėstymas ir buvo labai ideologizuotas. Kita vertus, turėjome ir puikių profesorių: Igną Jonyną, Konstantiną Jablonskį, Povilą Pakarklį; tiesa, kai kas šį vertina tik politiškai, kaip vadinamosios Liaudies vyriausybės komisarą, bet jis su K. Jablonskiu buvo pirmieji, kurie mane, žalią studenčioką, pasodino studijuoti istorijos šaltinių. Tiesiog padavė juos ir pasakė, kad perskaitai išlikusius dokumentus ar ne visai, bet stenkis suprasti, kas ten yra užfiksuota, – iš to turėsi parašyti seminarinį darbą. Jau tada buvo parašytas K. Jablonskio darbas iš senųjų aktų temos, nors juos perskaityti niekas labai nemokė. Pasodino ir skaityk – reikėjo mokytis tai daryti pačiam. P. Pakarklis man davė Geranainių, esančių netoli Dieveniškių, infulatinės valdos, kuri anksčiau priklausė Goštautams ir Radviloms, aprašą. Po šių didikų valdymo ji tapo Vilniaus infulatine valda – jai priklausė Geranainių pilaitė ir aplinkiniai kaimai. Turėjau progą susipažinti su to regiono kaimiečių gyvenimu ir ten vykusiais procesais, be to, turėjau analizuoti vietinių žmonių pavardžių kaitą. Iki XVII a. pabaigos toje valdoje buvo išlikusios neiškraipytos, nesuslavintos lietuviškos pavardės, o XVIII a. jau atsirado pavardės, turinčios priesagas, pažyminčias slaviškumą. Tad turėjau galimybę susipažinti su pirminiais istorijos šaltiniais ir konkrečioje vietovėje stebėti mūsų tautos, visuomenės ir valstybės raidą.

– Universitetą baigėte 1956 m. ir kaip istorijos mokytojas išvažiavote į Veiviržėnų (Klaipėdos r.) vidurinę mokyklą, be to, ten įkūrėte kraštotyros muziejų. Kokie prisiminimai iš ten?

– Taip, ten mokytojavau ir įkūriau muziejėlį, tik nežinau, ar jis dabar dar veikia, ar yra kas juo rūpintųsi. Kita vertus, praeitais metais skambino viena Veiviržėnų mokytoja ir prašė muziejui nuotraukų. Vadinasi, dar veikia. Prisiminimai iš ten, iš Žemaitijos – įspūdingi, nes su mokiniais nemažai keliavome, prisimenu, kai prasauso keliai, dviračiais važiavome į Dreverną, aplankėme Ievos Simonaitytės gimines Vanaguose, kitąkart iš Rusnės laivu plaukėme į Kuršių marias, dar važiavome į turistų sąskrydį Padievytyje, aplankėme ąžuolinį Dionizo Poškos baublį-muziejų Bijotuose, taip pat, galima sakyti, susipažinome su visa pietų Žemaitija, kur į akis krito buvę stambūs ūkiai su dideliais trobesiais, bet dažniausiai jie jau buvo gerokai suniokoti arba visai sugriauti, o savininkai ištremti. Stebėjau naująjį ekonominį gyvenimą kaime ir rašiau draugams apie tai, kaip gyvena kolūkiečiai, bet vėliau tie laiškai pateko į kagėbyną. Saugumiečiai per tardymą klausė, kodėl užsiėmiau tokia antitarybine propaganda. Sakiau, kad nedariau jokios propagandos, tik draugams rašiau, kaip viskas iš tikrųjų kolūkiuose vyksta, nes juos domino, kaip gyvena žemaičiai, ir jie apie tai klausinėjo… Be to, Veiviržėnuose susipažinau su mokytoja Roma, su ja sukūrėme šeimą ir po dvejų metų atvažiavome gyventi į Vilnių.

– Kokios buvo Jūsų kaip istoriko pagrindinės tyrinėjimų kryptys, interesai ir užmojai? Kas Jūsų, istoriko, gyvenime buvo svarbiausia?

– Istoriko profesija sovietmečiu buvo pavojinga kaip ir branduolinės fizikos tyrinėtojo. Juos galėjo realiai apspinduliuoti, o istorikus siekė apspinduliuoti ideologiškai arba greitai apkaltinti, kad ne tai daroma, ko norėjo sovietinis režimas. Šiaip man sekėsi, nes nors turėjau ir komandinių darbų, gerų žmonių dėka be didelio spaudimo pasirinkdavau man priimtiną temą ir galėjau stengtis daryti tai, kas man įdomu. Tai man suteikė galimybę darbams atsidėti kaip pomėgiui. Kai pradėjau dirbti Istorijos institute, man buvo pasiūlyta nagrinėti sovietinio režimo įkūrimą 1940 m., o tada panašius reiškinius buvo galima tik liaupsinti, negalėjo būti nė menkiausios kritikos. Ta tema pasibaisėjau ir prašiau, kad man leistų tyrinėti XVIII a. Šiaurės karo, to didžiojo maro, laikotarpį ir jo sąsajas su Lietuva. Pritarimo negavau, esą nebuvo kam tokiai temai vadovauti, tai tada man pasiūlė rašyti darbą apie 1905 m. revoliuciją Lietuvos kaime. Jos irgi labai nenorėjau, bet kai pradėjau žvalgytis po šaltinius, atradau tokią įspūdingą medžiagą, kad galėjau aiškintis, kokie iš tikrųjų buvo šie įvykiai mūsų kaime. Iš esmės tai buvo valsčių valdybų vertimas ir lietuviškų valdymo struktūrų kūrimas. Antra, vyko mitingai ir demonstracijos, kuriose buvo reiškiamas demokratinės Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje siekimas. Tai parodė ir lietuvių suvažiavimas Vilniuje – Didysis Vilniaus seimas. Trečia, tuo metu pamažu ėmė steigtis lietuviškos mokyklos, nes, kaip žinome, caro valdžios nurodymu po 1863 m. sukilimo buvo uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos, pradžios mokyklose galėjo mokytojauti tik stačiatikiai ir būtinai rusai, o lietuviai, kadangi buvo katalikai, to daryti negalėjo. Išimtis buvo tik Suvalkijoje, kuri priklausė Pavyslio kraštui. Tad tų lietuviškų mokyklų steigimas ir lietuvių mokytojų suradimas buvo naujas perspektyvus procesas žvelgiant iš lietuvybės varpinės. Lietuvių inteligentijai atsirado vietų, kur ji galėjo dirbti. Kauno gubernijoje (ir dalyje Vilniaus gubernijos), kuriai priklausė ir Žemaitija, ir beveik visa Aukštaitija, išskyrus Suvalkiją, didžioji dalis mokyklų buvo demokratizuotos, buvo atstatyti ir pašalinti atsiųsti nelietuviai mokytojai (rusai, gudai, ukrainiečiai) ir paskirti savi, patikimi, daugiausia lietuviai mokytojai, kuriais pasitikėjo žmonės. Valsčių valdybų, mokyklų sudemokratinimas, taip pat mitingai ir demonstracijos, kuriose buvo reiškiamos viltys sukurti autonominę Lietuvos valstybę ir priimamos peticijos, kuriomis buvo kreipiamasi į aukščiausias Rusijos institucijas (carą, carienę, vidaus reikalų ministrą) prašant demokratinių pertvarkų. Tie siekiai sudarė pozityvų demokratinį sambrūzdį ir privedė prie to, kad Lietuva pasidarė kaip prisirpęs obuolys – visuomenė buvo pasirengusi kurti ir turėti savo autonominę valstybę. Trūko tik centrinės Lietuvos valdžios. Kas tai turėjo padaryti? Visavertis Vilniaus seimas, kurį reikėjo sušaukti. Tas, kuris buvo sušauktas, toliau, nei jau buvo įvykę iki 1905 m. gruodžio 5 d., nenuėjo. Prasidėjus represijoms (siautė baudžiamieji kariniai būriai, kurie suiminėjo kilusio sąjūdžio vadovus ir aktyviausius dalyvius) rengtas Lietuvos kūrimo projektas buvo sustabdytas. Taigi vienas iš pirmųjų mano darbų buvo lietuvių valstybingumo idėjų genezė ir raida pasinaudojus 1905 m. neramumais Rusijos imperijoje.

Vėliau tyrinėjau XVI–XVII a. įvykius – pakrypau į temą apie valstybės apsaugą ir gynybą, susijusią su turimomis lėšomis. Tada perėjau prie apatinio buvusios visuomenės laiptelio – mokesčių ir iždo. Taip atsirado dvi mano monografijos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą“ (2010) (XVII  a. įvykiai) ir „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus vidurys“ (2012). Tos monografijos yra gana nuobodžios skaityti, nedaug jos turėjo skaitytojų, bet buvo padaryta pirmoji apskaita, ką LDK materialiai galėjo padaryti saugodama ir gindama savo valstybę, ar buvo surenkami mokesčiai, ar apskritai finansiniai ištekliai užtikrino ginkluotės ir karinių pajėgų veiksmingumą, galimų pajėgumų sutelkimą. O tas laikotarpis buvo pavojingas ir kupinas įtampų ne tik Lietuvai, bet ir Europai (Trisdešimtmetis karas, vėlesni konfliktai, Švedijos proveržiai į Rytų Europą).

– Dar vienas Jūsų kruopščiai purentas istorijos baras – darbas su šaltiniais ir solidžių, nevienadienių publikacijų juos pateikiant ir komentuojant rengimas ir leidimas. Kaip supratote šio darbo svarbą?

– Kai buvau „instaliuojamas“ į Istorijos instituto mokslines problemas ir tematiką, buvau susižavėjęs miestelių istorija. Buvau manęs įsitraukti į šitą įdomų projektą, bet atsirado kitos perspektyvos ir tada, kaip sakiau, ėmiau tyrinėti LDK iždą. Vis dėlto mano dėmesys miesteliams neišblėso – ėmiausi mažųjų magdeburginių Lietuvos miestų šaltinių tyrinėjimo ir skelbimo. Tai buvo naujas projektas – pirmasis tomas šioje užsimezgusioje serijoje buvo dokumentų rinkinys apie Jurbarką. Vėliau paskelbiau Žemaitijos magdeburginių miestų Varnių, Skuodo, Kretingos, Veliuonos šaltinių rinkinius. Darbas plėtojosi ir toliau – pasirodė medžiaga apie Kėdainius, Alytų ir kitus miestus. Ta serija vadinosi „Magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“. Kai jau visai įklimpau į iždo reikalus, ją palikau kolegai. Manau, kad tai yra unikalus istorijos šaltinis, iki šiol nesulaukęs didesnio visuomenės dėmesio. Kai kurie mano kolegos, kurie rašė apie magdeburginių miestų istoriją, net nepaminėjo šių išleistų rinkinių, gerai parodančių, kaip funkcionavo magdeburginė teisė ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir mažuosiuose Lietuvos magdeburginiuose miestuose.

– Kadangi esu kilęs iš netolimo nuo Skuodo Narvydžių kaimo, man būtų įdomu daugiau sužinoti apie šio šiaurės vakarų Žemaitijos miestelio, įsikūrusio istorinėse kuršių žemėse, magdeburgines teises ir privilegijas. Kiek Jums leidžiant minėtą seriją įstrigo į atmintį Skuodo medžiaga?

– Skuodas buvo magdeburginis didikų Sapiegų miestas. Yra išlikęs gana turtingas jo privilegijų ir aktų archyvas. Manau, jis teiktų ir daugiau galimybių detaliau įsigilinti į jame esančius magdeburginio Skuodo duomenis, apžvelgti, kas sudarė jo demografinį potencialą. Juk dokumentai remiasi vokiška teise, o Sapiegos protegavo ten atsikėlusius vokiečių amatininkus. Būtų įdomu paanalizuoti ne tik kaip keitėsi teisė, bet ir kaip per atsikėlusius žmones transformavosi vietinių žmonių savimonė. Magdeburginė teisė Skuode buvo išsaugota iki XVIII a. pabaigos, iki carinės Rusijos okupacijos. Jos ženklai iš dalies buvo išsaugoti ir vėliau, vadinasi, ta magdeburginė teisė buvo stipriai įaugusi į vietinių žmonių gyvenseną, tai buvo ne šiaip sau kokia miesto valdytojų užgaida, bet svarbi priemonė formuotis žmonių savimonei. Gal tai galima užčiuopti dar ir dabar? Tokių dalykų dar niekas nėra tyrinėjęs. Pavyzdžiui, kažkiek tai buvo užkabinta Biržuose, ten gyvenęs kraštotyrininkas Juozas Žagrakalys šiek tiek rašė apie tai, kaip vyko tie procesai. Antai kai buvo naikinama magdeburginė teisė, biržiečiai turimų dokumentų neatidavė į centrinį archyvą, saugojo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, niekam be priežiūros neduodavo naudotis, buvo paskirtas už archyvą atsakingas darbuotojas, vėliau paskelbė savo archyvo dokumentus. Tai įdomūs biurgerių (miestiečių) savimonės pasireiškimai. Negaliu pasakyti, ar kas iš skuodiškių taip rūpinosi žiniomis apie savo miestą, bet akivaizdu, kad tai yra įdomi tema.

Mane visada domino ir kitas lietuvių tapatybės pasireiškimas – prisirišimas prie valstybinės laisvės ir lietuvių kalbos. Valstybinė laisvė XVI a. pabaigoje ir XVII a. pasireiškė, kaip sakiau, gana uoliu ir sąžiningu mokesčių mokėjimu. Kai XVII a. didžioji dalis LDK buvo okupuota Rusijos kariuomenės ir paskui prasidėjo jos išvadavimas (pirmiausia buvo išvaduoti Vilnius, Kaunas ir kitos teritorijos), rusų stūmimas iš LDK, tada pajėgoms stiprinti buvo reikalingos nemažos lėšos, gaunamos iš mokesčių, kuriuos mokėjo sąmoningi piliečiai. Ir reikia pripažinti, kad tai buvo daugiausia Lietuvos žemdirbiai, ant savo pečių išnešę karo naštą. Bet kai pagrindinės valstybės žemės buvo užimtos, nebuvo kaip gauti ir mokesčių. Tada bajorija pasielgė įsidėmėtinai atsakingai – patys save gerbdami kaip bajorai, jie pamatė, kad beveik nebėra kam mokėti pinigų į iždą (nuo didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikų jie buvo atleisti nuo mokesčių, ir Vytautas tai darė), ir XVII  a. viduryje Seime nusprendė – ryžosi įvesti vadinamąjį pagalvės mokestį. Kai kuriems kritikams atrodė, kad tokiam žingsniui tai per vėlyvas laikas, be to, esą jis turėtų būti nuo žemės, turto ar kitų realiai apčiuopiamų šaltinių, bet ne nuo galvos. Vis dėlto bajorai taip nutarė, nors tokio mokesčio įvedimas reiškė, kad jie pagal statusą sulyginami net su baudžiauninkais valstiečiais, žemąja visuomenės kasta. Tam, kad dėl tokio sprendimo patys nebūtų pažeminti, jie to nutarimo viešai nepaskelbė, nespausdino, tik visiems delegatams išdalijo ranka surašytus raštus, kad parvežę į pavietus informuotų, jog bus tokie mokesčiai… Tiesa, antrą kartą, 1676 m., panašus nutarimas dėl pagalvės mokesčio jau buvo išspausdintas. Kitu atveju jiems toks mokestis būtų buvęs negarbė, bet jie su tuo susitaikė, nes suprato, kad valstybei iškilo mirtina grėsmė. Tai vertintina kaip be galo įdomi pilietinė patriotizmo raiška. Savo noru sutiko paaukoti garbę, gelbėdami valstybę, mokėdami pagalvės mokestį. Toks įstatymas buvo priimtas tik tam konkrečiam kartui.

– Kokius dar tautinio ir pilietinio patriotizmo proveržius esate užfiksavęs Lietuvos istorijos tyrinėjimuose?

– Šiemet sukanka šimtas metų, kai 1917 m. rugsėjo 18–23 d. buvo sušaukta Lietuvių konferencija. Negirdžiu, kad kas valstybėje, ypač to laukčiau iš Seimo ir Vyriausybės, dėl tos sukakties skambintų varpais… Matyčiau tris Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. etapus. Tai Lietuvių konferencijos sušaukimas, Lietuvos Tarybos išrinkimas, Vasario 16-osios Akto paskelbimas. Ir kitas etapas, kurio nemini daugiatomė Lietuvos istorija, – po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, okupacinė valdžia (ir iki to, ir po to) nesiskaitė su Lietuvos Taryba, ją žemino, ignoravo jos veiklą, vertė nedemonstruoti jos kaip savarankiškos, tautos įgaliotos priimti sprendimus institucijos. Tuo metu iš visos šalies į Lietuvos Tarybą pradėjo plaukti peticijos su pareiškimais, kad mes pasitikime Lietuvos Taryba ir linkime jai siekti tikros Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir savarankiškumo. Žmonės pasirašydavo šeimomis, pavyzdžiui, Bliūdžius, Bliūdžienė, Bliūdžiūtė, Bliūdžiūtė ir dar Bliūdžius (matyt, sūnus). Masiškai taip žmonės pasirašinėjo. Panašaus pobūdžio peticija su keliais šimtais parašų atėjo iš Gražiškių parapijos. Paremdami Lietuvos Tarybą jas rašė ir Maironis, ir Mečislovas Reinys, ir Adomas Jakštas-Dambrauskas, ir Vydūnas, ir daugelis kitų Lietuvos inteligentų. Tai buvo savotiškas neorganizuotas Lietuvos referendumas už Lietuvos nepriklausomybę, už Vasario 16-osios Akto patvirtinimą.

– Nuo 1963 m. dalyvaujate Lietuvos kraštotyros draugijos veikloje. Kuo pasireiškė Jūsų kaip kraštotyrininko istoriko dalyvavimas šios visuomeninės organizacijos rengtose ekspedicijose, leistose monografijose ir kitoje veikloje?

– Pirmiausia susitikome bendraminčiai, siekiantys ne pajamų, bet veiklos, kurioje galėtume įdiegti sukauptas žinias ir kompetenciją. Susitelkėme įvairių sričių specialistai: Norbertas Vėlius, Vacys Milius, Rimvydas Kunskas, Aloyzas Vidugiris, Česlovas Kudaba ir kiti. Pasitarę ėmėme rengti ekspedicijas ir jų pagrindu organizuoti lokalinių monografijų leidimą. Tiesą sakant, man kaip istorikui tų ekspedicijų nelabai ir reikėjo, vertingesnis ir kur kas daugiau rezultatų duodantis buvo darbas archyvuose, kur peržiūrėdavau esamą medžiagą apie tyrinėjamas vietoves. Pirma ekspedicija ir lokalinė monografija (1964) buvo apie Zervynų kaimą ant Ūlos kranto, esantį Varėnos rajone. Ten ir man reikėjo rinkti medžiagą – senukai mane užvedė ant kelio, ko ten galima ir reikia ieškoti. Jie detaliai papasakojo apie popiermalkių arba sielių plukdymo Ūla būdus ir tradicijas. Buvo užuominų ir apie partizaninį karą, bet praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje apie tai rinkti medžiagą dar negalėjome; turbūt nelabai kas atvirai būtų ir pasakoję, nes tokie pasakojimai būtų sukėlę grėsmę žmonių saugumui. Antroji ekspedicija ir knyga buvo „Ignalinos kraštas“ (1966), trečioji – „Gaidės ir Rimšės apylinkės“ (1969) (tose ekspedicijose ir aš dalyvavau), vėliau dar buvo lokalinės monografijos „Dieveniškės“ (1968), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971), „Kernavė“ (1972)… Dar vėliau pasirodė „Dubičiai“ (1989), „Kudirkos Naumiestis“ (1990) ir kitos monografijos, prie kurių rengimo jau nebeprisidėjau. O Gervėčių ekspedicijoje surinkta ir spaudai parengta medžiaga partinių „sargų“ buvo užblokuota, esą ko jūs kišatės į kitos sovietinės respublikos lietuvių, gyvenančių Baltarusijos teritorijoje, reikalus… Mus, dirbusius kultūrinį darbą, apkaltino nacionalizmu ir Gervėčių knygos negalėjome išleisti. Apibendrinant galima pasakyti, kad pats našiausias darbas Kraštotyros draugijoje ir buvo ne susitikimai, šnekėjimai ar džiūgavimai, o konkretus kultūrinis darbas – minėtų ekspedicijų organizavimas ir monografijų rengimas. Tikėjome, kad tomis knygomis ypač pažadinsime Rytų Lietuvos žmonių tautinį ir patriotinį sąmoningumą, kuris tuo metu buvo kone visiškai užgožtas slaviškųjų tendencijų. Ekspedicijose dalyvaudavo ir vietiniai kraštotyrininkai, kultūrininkai, istorijos mokytojai, turėję tam tikrą dvasinį pasirengimą tokiam darbui, taip pat mokiniai, studentai, jauni mokslininkai. Iš Vilniaus gausiai dalyvaudavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos mokiniai, Vilniaus universiteto studentai, specialistai iš tuometinių Istorijos (etnografai, istorikai), Lietuvių kalbos ir literatūros (tautosakininkai, kalbininkai) institutų, taip pat geografai, Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojai.

2017 m. liepa

Į klausimą „O kaipgi šiandien sprendžiama Dievo problema?“ daugelis mūsų būtų linkę atsakyti kitu klausimu: „O ar tokia problema išvis egzistuoja?“ Galbūt jos visai ir nėra.

Be abejo, jos nėra – atsako nuoseklūs racionalistai ir scientistai, kurie tvirtina, kad Dievo sąvokos niekaip neįmanoma įsivaizduoti kaip savaime suprantamos ir neprieštaringos intelektualinės konstrukcijos. Tam, kad suformuluotume kokią nors problemą, iškeltume klausimą, jau turėtume žinoti, apie ką kalbame. Todėl jau turėtume disponuoti aiškia Dievo sąvoka, kad mūsų suformuluoti klausimai, tokie kaip „Dievas egzistuoja“, „Dievas neegzistuoja“ arba „Ar Dievas egzistuoja?“, galėtų tapti refleksijos objektu. O būtent tai ir pasirodo neįmanoma: kiekvienas abstraktus Dievo apibrėžimas turėtų būti vidujai prieštaringas arba iš esmės nesuvokiamas, jokiu būdu jo neįmanoma susieti su empirine tikrove. Todėl visa problema pasirodo esanti beveik tuščia.

Dievo problema neegzistuoja ir tiems tikintiesiems – kiek tokių dar esama pasaulyje, – kurių paveldėtas tikėjimas yra nepajudinamas kaip uola. Jie nė kiek neabejoja, kad gyvena pasaulyje, valdomame Dievo. O to nedaugelio išrinktųjų, kurie buvo palaiminti mistine patirtimi, atveju pats žodis „tikėjimas“ galbūt net nėra tinkamas: apie tikėjimą galima kalbėti tik tuomet, kai tarp suvokiančiojo ir to, kas suvokiama, egzistuoja prieblandoje skendintis atstumas, kuris galėtų sukelti kokią nors abejonę; o mistiniame potyryje bet kokia distancija yra sunaikinama. Šie žmonės sau nekelia klausimo apie Dievą, jiems tokia problema neegzistuoja.

Panašiai yra ir su tvirtais ateistais – jei tokių esama šiame pasaulyje – jiems tokia problema kilti negali. Jie nė menkiausiu laipsniu neabejoja tuo, kad mokslas galutinai išvijo Dievą iš šio pasaulio, kad Dievo įvaizdis – tai senųjų prietarų ir neišmanymo išraiška, psichologiniai apsauginiai mechanizmai ar socialinių konfliktų apraiška.

Pasaulis, kuriame gyvename, deja, nėra kupinas savo teisumu besidžiaugiančių žmonių, sutvirtintų savojo tikėjimo ar netikėjimo. Gyvename greičiau išvarytųjų epochoje, išeivių, tremtinių, nuolat besiblaškančiųjų epochoje, „Amžinojo žydo“ padėtyje atsidūrusiųjų, prarastosios tėvynės – dvasinės ar fizinės – ieškotojų situacijoje. Šiame nomadų pasaulyje jau niekas nėra tikra, garantuota, visiems laikams nustatyta, niekas – be pačios kelionės – nėra nekvestionuotai duota.

Dievas, kuris kadaise buvo stabilios vertybių sistemos, visuomeninių santykių, mąstymo formų ir žmogų supančio pasaulio pastovumo garantas bei vainikavo visą šią sistemą, dabar jau neegzistuoja, ir apskritai – daugiau tokio pobūdžio dermės visiškai nebesimato. Kol žmonės galėjo tikėti tokia derme, net bedieviai turėjo joje savo vietą (čia turiu mintyje tik krikščionišką ir europietišką civilizaciją). Net jei buvo laikomi paklydusiais, bepročiais arba pragaro pasiuntiniais, jų vieta pripažintos pasaulio tvarkos atžvilgiu, nepaisant nieko, buvo aiškiai nustatyta. Net jei buvo persekiojami, teisiami ir nuteisiami myriop, tam tikra prasme jie buvo laimingi, nes galėjo būti tikri dėl savojo pasirinkimo, taip pat dvasiškai laisvi: jiems neegzistavo joks Dievas, todėl neegzistavo nei dangus, nei pragaras – ir tai buvo gerai.

Bet ir visa tai jau yra vakardiena. Kartu su tikėjimo tikrumo praradimu susvyravo ir netikėjimo tvirtumas. Priešingai nei Apšvietos ateizmas – jaukus pasaulis, globojamas palankios, draugiškos gamtos, – šiandienos bedieviškas pasaulis yra suvokiamas kaip gniuždantis amžinas chaosas. Jis yra netekęs bet kokios prasmės ir krypties, bet kokios struktūros ir bet kokių orientacijos ženklų. Taip kalbėjo Zaratustra. Kai prieš šimtą metų Nietzsche paskelbė apie Dievo mirtį, nebesimato džiaugsmingų ateistų. Pasaulis, kuriame žmogus pasikliauja vien savo jėgomis ir žino esąs laisvas nuspręsti, kas yra gera ir bloga, kuriame – pagaliau išsilaisvinęs iš Dievo vergijos pančių – įgavo viltį atgauti prarastą orumą, būtent tas pasaulis tapo nesibaigiančios širdgėlos ir kančios vieta. Dievo neegzistavimas tapo nuolat atverta europietiškos dvasios žaizda, nors dėl dirbtinai taikomos nejautros ir būdavo užmirštama. Palyginkime bedievišką Diderot, Helvecijaus ir Feuerbacho pasaulį su Kafkos, Camus ir Sartre’o pasauliu. Apšvietos džiaugsmingai lauktas krikščionybės žlugimas – tuo laipsniu, kuriuo jis iš esmės ir įvyko, – beveik tuo pačiu metu tapo ir Apšvietos žlugimu. Naujas, spinduliuojantis ir darnus antropocentristinis pasaulis, kuris turėjo iškilti nustumto Dievo vietoje, niekados taip ir neatsirado. Kas gi atsitiko? Kodėl ateizmo likimas taip savitai susijo su krikščionybės likimu, kad abu priešininkai neatsiejamai dalijasi nelaimėmis ir netikrumu?

Elfas. Apie 1910 m. Autorius nežinomas

Be abejo, ir krikščionybės istorija paliko nuostabius įvairių epochų dvasinio nerimo liudijimus: jaunojo Augustino laiškus, Pascalio ir Kierkegaard’o raštus. Tačiau nerimas, kaip esminė dvasios savybė, kaip jos quidditas (Heideggerio Washeit), ženklina mūsų epochą, mūsų kultūrą, kuri gyvuoja ir kūrybingai vystosi ir kurią, nepaisant nieko, suvokiame kaip ligotą, net jeigu ir nesutariame dėl diagnozės. Ar toji vieta, apleista Dievo, ir yra minėtos ligos šaltinis? Ar buvo teisus Kierkegaard’as, sakydamas, kad kiekvienas žemiškas sielvartas yra iš esmės sielvartas dėl to, kas amžina, – nors visiškai nebūtinai tai suvokiame sąmoningai? Be abejo, negalime to įrodyti, galime tai tik nujausti.

Tai, apie ką kalbame, nėra vien intelektualų, filosofų ir poetų reikalas, bet europietiškąją dvasią, jos kasdienybę apibrėžiantis dalykas. Nerimas ne tik niokoja ir naikina aktyvius religinės kultūros polius – kovojančią krikščionybę ir kovojantį bedieviškumą. Nesunkiai pastebime jį ir po plačiai paplitusio abejingumo paviršiumi, abejingumo, kuris šiandien reiškiasi kaip pagrindinė dvasinio gyvenimo forma. Netgi pačiame tariamo abejingumo centre neįmanoma visiškai užgožti nerimastingos tuštumos, neįmanoma nutildyti to, kas pusiau sąmoningai yra užmiršta. Kažkur iš po visų mūsų pasiekimų ir patirčių nuolat išnyra apokaliptinis perspėjimas: „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17).

Iš dvasinių veiksnių, kurie šiais laikais, o ypač pastaraisiais dešimtmečiais, daugiausiai prisidėjo prie vadinamosios sekuliarizacijos, du minimi dažniausiai, nesvarbu, ar sekuliarizacija traktuojama kaip išsilaisvinimas, ar kaip katastrofa: pirmas – mokslo, kurio vaidmuo taip akivaizdžiai išaugo visose mūsų gyvenimo srityse, kad jame nebeliko vietos Dievui, pažanga; antras – krikščionybės, o ypač Katalikų Bažnyčios, negebėjimas spręsti didžiąsias socialines problemas, kurias mūsų šimtmetyje sukėlė industrializacija. Iš šio teiginio logiškai išplaukia, kad krikščionybė nebuvo jautri tiems visuomenės konfliktams ir poreikiams, nes nuolat kreipė žvilgsnį į dangų ir Dievą, dėl ko pamirštas žemiškasis pasaulis privalėjo pats, be krikščionybės, rūpintis savo teisėmis ir teisėtais poreikiais.

Manau, verta paaiškinti, kodėl abu šie visuotinai paplitę viešosios nuomonės aspektai nėra įtikinami.

Dėl pirmojo aspekto, tai akivaizdu, kad Dievo egzistavimas nėra ir niekada nebus empirinė hipotezė, kurią būtų galima neabejotinai tiksliai įrodyti moksliniais metodais. Tai nuolatinė mūsų būsena, tai esmės, o ne laikino mūsų nežinojimo problema. Neegzistuoja jokia logiška prielaida, leidžianti pereiti nuo empirinio pažinimo – kad ir kaip manytume galį jį plėsti – prie absoliutaus pažinimo, ką jau kalbėti apie perėjimą prie tikslingos, asmeninės Dievo apvaizdos. Nuo tada, kai XVIII a. gamtos mokslai atsiribojo nuo teologijos ir religijos, o pagrindinė jų metodologija buvo aiškiai apibrėžta, tapo aišku, kad moksliniai teiginiai ir jų pagrindimo būdai yra visiškai abejingi „Dievo klausimui“. Toje apibrėžtyje svarbiausia buvo tai, kad iš mokslinių atradimų būtų galima sukurti numatymo instrumentus, o kartu gamtos reiškinius palenkti žmogaus valiai.

Bet vis dėlto mintis, kad tokiu būdu Dievas buvo išvarytas iš pasaulio, visiškai neįtikina, nebent supainiotume mokslą su scientistiniu racionalizmu. O pastarasis – arba principas, iš kurio išplaukia, kad pažinimo kokybės rodiklis yra tikslus mokslinių metodų taikymas, – yra arbitražinė, filosofų pripažinta doktrina, kurios tikslas yra būtent religinio tikėjimo nuvertinimas. Scientizmas nėra nei logiška mokslo pasekmė, nei – jei taip galima pasakyti – jo socialinis padarinys. Jei jie susiformavo lygiagrečiai, tai ne todėl, kad mokslas ir scientizmas būtų susieti priežastiniu ryšiu. Be abejo, jų ryšys nebuvo atsitiktinis. Scientistinis racionalizmas yra tam tikras normatyvinis principas, tam tikros apibrėžtos vertybių hierarchijos išraiška. Toje hierarchijoje laikinos gėrybės, kurių gamyba yra pagrindinė empirinio mokslo, kaip socialinės institucijos, funkcija, yra laikomos vertybėmis par excellence. Todėl Dievas savaime dingsta iš scientistinio pasaulėvaizdžio, nes iš jo išnyksta viskas, kas nepasiduoda žmogiškajam troškimui valdyti gamtą. Nes šiuo požiūriu Jis būtų visiškai nenaudingas net ir krikščioniškojo pasaulėvaizdžio horizonte; nes tai, kaip Jis valdo pasaulį, būtų pavaldu nekintamiems dėsniams ir iš anksto numatomiems rezultatams, o tai reikštų, kad fizinio pasaulio dėsniai nustoja funkcionuoti. Iš esmės tiek krikščioniškoji teologija, tiek populiarioji jos interpretacija yra atsakingos už racionalaus pažinimo ir tikėjimo supainiojimą, nes būtent jos stengėsi įtikinti žmones, kad Dievo teisingumą šiame pasaulyje galima atskleisti empiriniu būdu, o Jį Patį stebuklingais būdais įkinkyti mūsų troškimų ir aistrų tarnybon. Tačiau būtent šį antikrikščionišką požiūrį derėtų pavadinti prietaru. Nes prietaras iš esmės ir yra tai, kad Dievas yra suvokiamas kaip tam tikras mechanizmas, kuris, tinkamai jį panaudojus, generuoja trokštamą rezultatą, kaip kad, pavyzdžiui, malda būtų techninis veiksmas, kuris – jei tik būtų atliekamas su deramu uolumu – neišvengiamai sukels mums iš anksto tikėtinas pasekmes. Tiek, kiek krikščioniškoji doktrina rėmė tokias prietaringas pažiūras, tiek tai prisidėjo prie jos pozicijų silpnėjimo. Tai ir toliau liečia tuos teologus, kurie tvirtina, kad užsiima „moksline teologija“. Kai tikėjimas nori bendradarbiauti su mokslu ir naudotis pastarojo kriterijais, jis yra pasmerktas tapti pseudomokslu, kurio pastangos kiekvieną kartą pasirodys besą bergždžios, o pretenzijos ką nors įrodyti su kiekvienu žingsniu vis atitolinamos. Kuo labiau plito tikėjimo ir pasaulietinio pažinimo susimaišymo idėja, tuo labiau būtent išsilavinę žmonės jautėsi priversti kartu su prietarais atsisakyti ir paties tikėjimo. Krikščioniškoji pasaulėžiūra yra ir išlieka skvarbus žmogaus likimo atvaizdas. O „mokslinė teologija“ yra prietaras.

Šiuo požiūriu galėtume tarti, kad scientistinis racionalizmas taip pat turėjo teigiamos įtakos kultūrai, nes padėjo krikščionybei atsikratyti prietarų ir aiškiau suvokti savo pašaukimą. Ateizmas ir scientizmas vienas kitą palaiko – tai akivaizdu. Tačiau nė vienas iš jų – turiu tai pakartoti – negali būti laikomas teisėtu mokslo produktu. Jų abiejų ištakų derėtų ieškoti greičiau kultūros reiškiniuose, mūsų polinkyje bodėtis viskuo, kas atrodo nenaudinga mūsų dominavimo ir nuosavybės kaupimo troškimui. Dabartinė pasitikėjimo mokslu ir technologijomis krizė, kilusi suvokus pavojingas jų pasekmes, gali susilpninti scientistinio racionalizmo ideologiją. Tačiau ši krizė neturi nieko bendra su mokslinio pažinimo normų teisingumu.

Todėl priekaištas, kad krikščionybė patyrė tiek netekčių, nes nėra pakankamai „moksliška“, man atrodo stebėtinai naivus. Derėtų teigti kažką absoliučiai priešinga: kai krikščionybė stengiasi pabrėžti savo „mokslinę“ svarbą, tai tegali virsti vien bejėgišku pseudomokslu, ir būtent tokios nepagrįstos pretenzijos, o ne „moksliškumo“ stoka yra kompromituojančių konfliktų su mokslu priežastis. Būtent krikščionybės baimė aiškiai apsibrėžti racionalizmo atžvilgiu ir būti tuo, kas visada buvo – Dievo žinia, perteikta žmonių kalba, – tiek sukėlė krikščioniškojo tikėjimo eroziją, tiek vedė į bergždžius bandymus puldinėti mokslą. Nes pati prieštaravimo tarp mokslo ir tikėjimo idėja verčia suvokti tikėjimą kaip tam tikrą profanuotą pažinimą (taigi ir jo profanaciją tikrąja prasme).

Analogiškai galime reaguoti ir į antrąjį priekaištą, kad krikščionybė, užsiėmusi vien tik dvasinėmis vertybėmis, nesirūpino žemiškąja bendruomene ir neieškojo (o todėl ir nerado) jokių atsakymų į nerimą keliančias socialines šiuolaikinio pasaulio problemas. Todėl pati save pasmerkė pralaimėjimui. Tačiau manyčiau, kad kur kas labiau pagrįstas būtų atvirkštinis priekaištas. Bažnyčios klaida buvo būtent ta, kad savąjį moralinį mokymą vienareikšmiškai susiejo su vienintele specifine socialine doktrina ir dėl to jai būdavo priekaištaujama, kad leido savo amžinosioms vertybėms susipinti su aktualiais pasaulio įvykiais, o kartu – suplakė į viena sacrum ir profanum. Mano įsitikinimu, būta nemažai tiesos tuose išpuoliuose, kuriuos XIX a. socialistai nukreipė į bažnytinę hierarchiją. Bažnyčios laikysena visuomeninių pokyčių ir skurdo bei išnaudojimo atžvilgiu iš tiesų buvo verta kritikos. Tačiau manyčiau, kad visiškai pakeičiame bet kokios leistinos ir pagrįstos kritikos esmę, kai ją formuluojame taip: Bažnyčia galvojo tik apie anapusinį pasaulį arba per daug buvo užsiėmusi „religija“, užuot daugiau dėmesio kreipusi į laikinąjį gyvenimą ir žemiškąsias kančias. Derėtų tarti priešingai: būtent – Bažnyčia per daug buvo susiliejusi su socialinėmis struktūromis ir dažnai susidarydavo įspūdis, tarsi tos struktūros vienareikšmiškai rėmėsi nekintamomis krikščioniškomis vertybėmis.

Krikščionybei ir toliau gresia tas pavojus, kuris šiandien reiškiasi šiais dviem priešingais variantais, kylančiais iš tos pačios pagundos. Jos prasmė yra ne tik tai, kad pamirštamas šis laikinasis pasaulis kaip toks, kiek veikiau tai, kad pamirštamas neišvengiamas visų žemiškųjų reikalų santykinumas. Abu variantai tarnauja bedievystei, padėdami nutrinti ar netgi visiškai panaikinti ribą tarp sacrum ir profanum. Tačiau neegzistuoja joks žemiškas reikalas, neegzistuoja jokie visuomeniniai ar intelektualiniai tikslai, kuriuos apginti krikščionybė šiandien būtų pasirengusi geriau nei pasaulietinės jėgos, kurios rūpinasi šiais dalykais. Net jei krikščionybė gali angažuotis į kasdienę politiką ir socialinius konfliktus, ji, jei nenori susinaikinti, privalo visą žemiškąjį gėrį laikyti santykiniu. Mūsų pasaulyje tikintysis negali likti apolitiškas, tad ir Bažnyčia – tiek, kiek ji yra kultūros dalis, – neturėtų nusimesti savo politinės atsakomybės arba pasiskelbti apolitine institucija. Tačiau politinis aktyvumas nereiškia nei identifikacijos su kokia nors egzistuojančia politine organizacija ar judėjimu, nei politinių vertybių ir tikslų traktavimo kaip „galutinio tikslo“. Senieji, grąžinantys mus į praėjusį šimtmetį, Bažnyčios ryšiai su sustabarėjusiomis visuomeninėmis santvarkomis krikščionybei yra tiek pat pavojingi kaip ir nauji bandymai susieti krikščioniškąsias idėjas su politinėmis revoliucinio mesianizmo ideologijomis. Nė viena iš šių tendencijų neįgyvendina pažado atnaujinti krikščioniškosios misijos gyvybingumą. Jose abiejose galima nujausti pagundą palenkti krikščionybę tarnauti pasaulietiniams tikslams, o tai reiškia – pagundą paversti Dievą įrankiu, potencialia žmogiškosios manipuliacijos priemone. Nusilpusi, tačiau nuolat gyva teokratijos tendencija, toji pragaištinga, tuščia viltis, kad galima prievarta išganyti žmones, taip pat tarsi priešingos pastangos siekiant įmontuoti krikščioniškąsias vertybes į vieną ar kitą revoliucinę ideologiją sutampa vienu esminiu požiūriu: paverčia Dievą instrumentu siekti tikslų, kurie – tiek pagrįsti, tiek nepagrįsti – iš krikščioniškosios perspektyvos niekada negali būti traktuojami kaip galutiniai. Abi šios tendencijos sukelia pavojų, kad krikščioniškoji bendruomenė gali virsti politine partija. Todėl jos abi yra krikščionybės vidinės korozijos apraiškos. Kaip dažnai istorijoje jau yra nutikę, rimčiausią grėsmę šiandien kelia priešai intra muros.

Ši bendrais bruožais aprašyta situacija, be abejo, nėra nauja. Visa krikščioniškosios doktrinos sklaidos istorija, vienaip ar kitaip susipynusi su visuomeniniais konfliktais ir iš dalies nuo jų priklausoma, vis dėlto gali būti suvokiama kaip nuolatinė kova siekiant nubrėžti ribą tarp sacrum ir profanum. Galingiausios dvasinės iniciatyvos, kurios – jei taip galima pasakyti – pasireiškia kaip išlaužos iš bendros istorinės tėkmės, kaip lūžiai ir nubudimo momentai, paprastai būdavo bandymai sustabdyti profanacijos procesą, tapdavo raginimu grįžti prie krikščionybės pašaukimo ištakų, priešpriešinant save pasaulietinių interesų dominavimui. Tokie lūžiai visuomet turėjo savo kainą ir niekados nesibaigdavo visiška sėkme. Niekada nebuvo galima galutinai pabėgti nuo pavojaus, kuris glūdi krikščionybės prigimtyje, toje amžinoje įtampoje tarp jos laikiškumo ir sakralumo savimonės, tame, kad ji suvokiama kaip Dievo malonės repozitoriumas, o kartu egzistuoja kultūriškai sąlygotame pasaulyje, egzistuoja kaip istoriškai kintantis organizmas, besinaudojantis pasaulietiškais ištekliais.

Turime evangelijas, kurios skelbia solidarumą su vargšais, engiamaisiais, nelaimingaisiais ir beginkliais, tačiau neturime tokios, kuri žadėtų visiškai išvaduoti pasaulį iš blogio, skurdo ir konfliktų. Turime evangelijas, kurios smerkia žmones, besipuikuojančius pertekliumi, jeigu jie lieka kurti neturtingųjų kančioms ir badui, tačiau neturime tokios, kuri skelbtų visuotinę lygybę arba nelygybę, kuri pateiktų planą, kaip sukurti tobulą socialinę santvarką, patenkinančią visus siekius ir troškimus, pašalinančią visas kliūtis kelyje į laimę. Turime evangelijas, kurios smerkia tironus ir priespaudą, tačiau neturime tokios, kuri dėl chiliastinių svajų įsakytų mums vietoj vienos tironijos formos priimti kitą. Krikščionybė, kuri tylomis sutinka, kad Dievas – tai įrankis, reikalingas mums kokiam nors reikalui, doktrinai, ideologijai ar politinei partijai pagrįsti ar apsaugoti, yra užmaskuota bedievystė.

Šiuo požiūriu galime pasakyti, kad tiek tradicinė teokratinė srovė, tiek krikščioniškasis „progresyvizmas“ skatino dechristianizaciją – ne todėl, kad laikėsi būtent tokios, o ne kitokios politinės krypties, o todėl, kad yra atsakingi už krikščioniškųjų vertybių supasaulietinimą. Tai, ko žmonės ieško religijoje, yra – mirabile dictu – Dievas, o ne kokių nors politinių ideologijų pagrindimas ar „mokslinis“ pasaulio aiškinimas. Krikščionybė, kuri, siekdama laikinos sėkmės, lenkiasi intelektualinėms ir politinėms epochos madoms, prisideda prie savojo nuopuolio. Ji niekada negali pralenkti mokslo, naudodamasi jo kriterijais, net ir aiškindama krikščioniškąją doktriną. Negali pralenkti politinių ideologijų, dalindama žemiškosios laimės pažadus, o kai stengiasi tai daryti, neišvengiamai atskleidžia savo negalią, nenaudingumą ir pasirodo nesanti verta dėmesio. Krikščionybė mato žmogaus likimą evangelijų ir Jobo knygos šviesoje, o ne kategorijų, kurias suformulavo teokratiniai, technokratiniai ar revoliuciniai utopiniai judėjimai, šviesoje.

Galbūt, nors tai, be abejonės, tėra spekuliacija, dechristianizacija – tiek, kiek ji ėjo koja kojon su Bažnyčios žemiškosios galios žlugimu, – pasirodys esanti naudinga ar net išganinga pačiai krikščionybei. Nes jai – jeigu traktuojame ją rimtai – visai nebaisu, kad ateina tokios krikščionybės, kurią įprasta sieti su politine galia ir diplomatinėmis intrigomis, taip pat su fanatizmu ir nežabotu klerikalizmu, pabaiga. Galbūt iš nepaprastai skausmingos, tačiau gydančios, brutalios pasaulietinės istorijos skaistyklos dar kartą iškils krikščionybė, ištikima savajai dvasiai. Galbūt.

Galima tvirtai tarti, kad krikščionybė privalo keisti savosios doktrinos kalbą ir prisitaikyti prie civilizacinių pokyčių. Ir ji tai ne kartą – nors ir ne be sunkumų – jau darė, o tokio prisitaikymo proceso metu visuomet atsiranda pavojus, kad ieškant naujos formos bus pamirštas turinys. Man regis, teisūs yra teigiantys, kad šiandieniniai europiečiai dažniausiai lieka kurti tradicinei teologijos kalbai. Nereikia įrodinėti, kad tomizmas suvaidino milžinišką vaidmenį kultūros istorijoje. Tačiau kaip sąvokų tinklas, turintis apimti šiuolaikinį pasaulį, jis, be abejo, nebėra efektyvus. Ir problema čia ne ta, kad – kaip dažnai sakoma – tradicinė doktrina yra „nesuprantama“ šiuolaikiniams žmonėms. Nėra priežasčių manyti, kad staiga tapome tokie kvaili, jog kažkas, kas buvo suprantama viduramžių žmogui, mums tapo neprieinama. Veikiau jau kalbame apie atstumą, skiriantį mūsų kasdienes patirtis ir tradicinę teologinę kalbą. Bet kókios pasaulio prasmės paieškos savo išeities tašku turi tiek imti dabartinės civilizacijos, visais jos aspektais, dermę ar disonansus, tiek nuolat atminti tai, kas – specifiniame mūsų civilizacijos nerime, kančioje ir rūpesčiuose – yra nuolatinio blogio dalyvavimo žmogaus lemtyje išraiška. Nesudėtinga tai suvokti bendrąja prasme. Tačiau krikščioniškos doktrinos naujos kalbos paieškos, be abejonės, tęsis dar ilgai ir neaišku, ar bus vainikuotos sėkme.

Atkakliai prašėme Dievą, kad paliktų šį pasaulį. Jis taip ir padarė – pildydamas mūsų norą. Liko žiojinti skylė. Toliau meldžiamės šiai skylei, Niekiui. Niekas neatsako. Esame įtūžę ir nusivylę. Ar tai Dievo neegzistavimo įrodymas?

Ko naujo esama mūsų patirtyje? Blogio? Jis visados buvo su mumis ir tik mūsų dėka apskritai atsirado. Ar jo dabar gerokai daugiau nei anksčiau? Kartais retoriškai klausiame: kur buvo Dievas Osvencime, Kolymoj, vykstant žudynėms, kankinimams, karams, per visas tas baisybes? Kodėl nieko nedarė? Tačiau tai neteisingai keliamas klausimas. Pamiršdami tą faktą, kad baisiausios skriaudos, kurias žmonės darė kitiems žmonėms, nebuvo svetimos visiems istoriniams laikotarpiams, kad žudynės, skerdynės ir kankinimai vyko visais laikais, kad blogis – blogis mumyse – nuolat dirbo savo darbą, tokiu klausimu mes iškeliame koncepciją Dievo, kurio pareiga yra nuolat stebuklais sergėti žmonių giminę nuo jai būdingo blogio ir užtikrinti jai laimę, nepaisant žaizdų, kurias pati sau padaro. Tačiau Dievas, kuris funkcionuoja kaip magiška jėga, tarnaujanti mūsų žemiškiems poreikiams, niekada iš esmės nebuvo krikščioniškojo tikėjimo Dievas ar bet kurios kitos didžios religijos Dievas, nors liaudies religingumas dažnai minta tokio pobūdžio vaizdiniais. Priešingu atveju būtų galima tikėtis, kad ankstyvosios krikščionybės kankiniai turėjo tuoj pat prarasti savąjį tikėjimą, nes jų Dievas anaiptol neateidavo su savo stebuklinga pagalba, kad išlaisvintų juos iš budelių nagų. Be abejo, visados tikėta stebuklais, tačiau visuomet būdavo perspėjama, kad nevalia stebuklais kliautis.

Ne, Osvencimas ir Kolyma nėra bedievystės priežastis. Daug žmonių pasiduoda pagundai tvirtinti, kad jei tokios baisybės buvo bedievių darbas, reikėtų pasinaudoti šiuo argumentu ginant Dievą. Tačiau tokia pagunda yra pavojinga; istorija mums pateikia pakankamai daug dievotų žmonių žiaurumo pavyzdžių.

Šiuolaikiniai žmonės, kurie mato juos supantį blogį, dėl to netampa netikinčiaisiais. Būdas, kaip netikintieji supranta blogį, jau yra nulemtas jų netikėjimo, todėl blogio suvokimas ir netikėjimas vienas kitą sustiprina. Tas pats pasakytina ir apie tikinčiuosius: jie supranta blogį savojo tikėjimo šviesoje, tad kiekvieną akimirką jų tikėjimas ne silpsta, bet yra sutvirtinamas tuo, ką suvokia. Todėl yra neįtikinama, kad mūsų laikais blogis Dievo egzistavimą turėtų daryti abejotiną. Čia nesama jokio tiesioginio loginio ar psichologinio ryšio.

Tas pats – leisiu sau pasikartoti – liečia ir mokslą. Nors Pascalis su siaubu atrado begalinės dekartiškosios erdvės „amžinąją tylą“, toji tyla, kaip ir Dievo balsas, – tai klausančiojo problema. Dievo buvimas ar nebuvimas grindžiamas tikėjimu arba netikėjimu, o kiekvieną iš šių pozicijų – jei jau kurią pasirinkome – patvirtina viskas, ką regime aplink save.

Bedieviškosios Apšvietos prasmė mums dar neatsiskleidė, nes senojo tikėjimo ir pačios Apšvietos žlugimas šiuo metu lygiagrečiai vyksta mūsų akyse ir mūsų sielose. Ar dabar gyvename „pereinamąjį laikotarpį“? Tai beveik tautologija: istorija – tai nuolatiniai pereinamieji laikotarpiai.

Kur link pereiname – to žinoti neįmanoma. Galima su nemaža tikimybės doze tvirtinti, kad Apšvieta su savąja bedievyste buvo visų dvasinių ir techninių moderniųjų laikų pasiekimų sąlyga. Tačiau Apšvieta vis labiau tampa mums diskomforto šaltiniu. Gal teisus buvo Carlas Gustavas Jungas, tvirtindamas, kad mitologiniuose archetipuose po Dievo mirties visuomet eina prisikėlimas? Tad gal gyvename dabar tas dvi baisias dienas tarp penktadienio ir sekmadienio, kai Išganytojas – jau miręs, bet dar neprisikėlęs – yra nusileidęs į pragarus? To taip pat nežinome. Tikri esame tik dėl savojo netikrumo.

Ir pabaigoje, kaip pavyzdys, istorijos pamoka, kurios metu pateiksime keletą gerai žinomų, svarbių ir nelabai svarbių faktų:

– 490 m. pr. m. e. persų armija, kaip ir reikėjo tikėtis, prie Maratono sumušė kur kas silpnesnę Atėnų pėstininkų kariuomenę;

– 44 m. pr. m. e. penkiasdešimt šešerių Julijus Cezaris paklausė pranašo Spurinos ir nenuėjo į Senatą;

– 33 m. į Piloto klausimą, ką jam išlaisvinti, minia būtų suklykusi: „Jėzų!“;

– 1836 m. Vienoje, sulaukęs aštuoniasdešimties, mirė Wolfgangas Amadėjus Mozartas;

– 1849 m. gruodžio 22 d. vienas jaunas rusas, Fiodoras Michailovičius Dostojevskis, buvo sušaudytas Sankt Peterburge už revoliucinę veiklą;

– 1918 m. rugpjūčio 30 d. Fania Kaplan nušovė Vladimirą Iljičių Leniną;

– 1920 m. rugpjūtį Piłsudskis padarė nedidelę klaidą: Raudonoji armija užėmė Varšuvą, o vėliau ir visą Lenkiją bei Vokietiją;

– 1938 m. Adolfas Hitleris mirė nuo infarkto;

– 1963 m. mirė Josifas Stalinas.

Kokiame pasaulyje gyventume šiandien po tokių įvykių? Težino Dievas. Ar tai reiškia – niekas to nežino? Ir ką tai turi bendro su Dievu?

Žmonės – bent jau tie, kurie nenorėjo būti akli, – seniai žinojo, kad istorijos audinys yra nuaustas iš menkiausių atsitiktinumų. Tai reiškia, kad jei istorijoje egzistuoja koks nors planas ir protas, tai gali būti tik Dievo planas ir protas. Niekas iš mūsų jų nežino ir nesupranta, jais galima tik tikėti.

Kai jau įsisąmoninome istorijos atsitiktinumų tuštumą, ji tapo mūsų vidine tuštuma. Ar tai banalu? Žinoma. Tikėjimo ir netikėjimo klausimas yra banalus, nes yra visuotinis.

Mūsų laikų netikrumas ir baimės, susijusios su Dievo egzistavimu ir neegzistavimu, įsikūnija įvairiausiais būdais. Čia pasireiškia daugelis požiūrių – nuo karštai tikinčių iki prisiekusių ateistų. Tačiau beveik niekas negali atsikratyti geliančio rūpesčio. Tikinčiųjų atveju susirūpinimas dėl Dievo yra užmaskuotas rūpestis dėl pasaulio. Netikinčiųjų atveju – viskas priešingai: rūpestis dėl pasaulio yra užmaskuotas, nesąmoningas susirūpinimas dėl Dievo. Ginčijamasi dėl galutinės tiesos, tačiau ginčas negali būti išspręstas naudojant priemones, kurias abi pusės laiko galutinėmis ir absoliučiai patikimomis. Tačiau nesunku nujausti, kad abiem pusėms pasaulis, apleistas Dievo, yra nerimo šaltinis.

Tasai nerimas aiškiai parodo, kad bedieviškos, savimi pasitikinčios Apšvietos pergalė negalėjo būti tikra. Nugalėdama ji pasirodė esanti dviprasmiška ir susidvejinusi, jos sėkmės atnešė tiek daug naujo netikrumo, kad mūsų epochą galime apibrėžti kaip tik tariamai bedievišką: tariamai, nes yra per daug intensyviai įsisąmoninusi Dievo neegzistavimo faktą. Todėl tokia svarbi tapo „sacrum sugrįžimo“ tema. Bedieviškumas karštligiškai ieškojo, kas galėtų atstoti prarastąjį Dievą.

Apšvietos humanizmas pasiūlė žmogiškumo religiją. Jau Nietzsche įžvelgė tokių dirbtinių pakaitalų bergždumą. Mūsų kartos bedieviai, Comte’o ir Feuerbacho sekėjai, tokie kaip Erichas Frommas ar Julianas Huxley, yra dar mažiau įtikinantys. Be abejo, galima atmesti Dievą kaip moraliai pavojingą, galima neigti Jį kaip protui nepasiekiamą būtį, prakeikti kaip žmonijos priešą ar ekskomunikuoti kaip jos pavergimo šaltinį. Tačiau pakeisti Absoliutą kažkuo, kas neabsoliutu ir laikina, galima tik tuomet, jeigu Jis būtų visiškai užmirštas. Bet jei tai būtų įmanoma, pakaitalo jau nebereikėtų. Todėl tokia užduotis taptų įvykdoma tik tuomet, kai tai jau nebūtų būtina. Tačiau Absoliutas niekad negali būti užmirštas. Tai, kad Dievo užmiršti neįmanoma, daro Jį esantį net neigime.

Iš: Leszek Kołakowski. Czy Pan Bóg jest szczęśliwy i inne pytania. Kraków: Wydawnictwo Znak, 2009

Vertė Žilvinas Norkūnas

Kennethas Gangemi (g. 1937) – amerikiečių rašytojas, keturių romanų ir poezijos rinkinio autorius, labiausiai išgarsėjęs debiutiniu avangardiniu romanu Olt (1969).

Pirmoji santuoka

Abiem buvo po dvidešimt trejus.

Buvau vienišius, ji – draugijos žmogus.

Aš mėgdavau keltis anksti, ji – ilgiau

pamiegoti. Kol skaitydavau kokią

sudėtingesnę knygą, ji vartinėdavo

mėgstamus žurnalus. Sykį ėjau pogulio

ir pakviečiau ją: po minutės jau gulėjo

prigludus. Turėjo ilgus rudus plaukus –

man patikdavo žiūrėt, kaip ji šukuojas.

Sakydavau jai, kad jie taip gražiai atrodo

užkritę ant baltos palaidinės. Kasnakt

atlikdavom įprastą porų ritualą: ji

pasakodavo man apie savo dieną,

o aš – apie savąją. Ji valdė bendrą

mūsų gyvenimą linksmai čiaukšdama

telefonu. Tekėdama atsivežė daugybę

meno knygų ir puikią muzikos

kolekciją. Supažindino mane

su Aukso šaka, Käthe Kollwitz,

Laiškais jaunam poetui, Albrechtu

Düreriu, Delacroix dienoraščiu ir

Eriku Satie. Sykį ją paviliojo vieno

archipelago salos ir stipinpelekės žuvys,

kurių nerštą stebėjom Kalifornijos

paplūdimiuose. Jų naikinimu ten užsiėmė

toksai vardu Tarakonžmogis. Labai mėgdavau

nubust žiemos rytą, kuomet abiem

būdavo šilta ir jauku lindėti po antklode.

Ji buvo viena iš didžiųjų miegalių, o mano

pirmasis dienos darbas buvo išverst

ją iš lovos. Priglusdavau, po to

pradėdavau šnabždėt jai į ausį švelnybes,

kol imdavo murmėti. Vieną rytą

nubudo pikta: prisisapnavo, kad

per pietus aš suvalgiau visą viščiuką,

palikdamas jai tik sparnelį. Nebuvo linkus

į mokslus, ją mėgo uodai, buvo grakščios

eigasties, vilkėdavo medvilnės palaidines,

mėgdavo kepti, puikiai plaukė. Kartais

pravirkdavo be priežasties. Kai nustodavo,

dar šniurkščiojančią, su ašaromis akių

kampučiuose, apkabindavau ir pabučiuodavau

sūrius žandus. Norėdamas atspėt jos

emocinę būklę, stebėdavau barometro

stulpelį ir mėnulio fazes. Mėgdavau

uostyt ją, ką tik išsimaudžiusią, klausytis

juoko, jai kalbant telefonu, sėdėti greta kino teatre.

Jei paprašydavau, šalčiausią žiemos naktį

nusivilkdavo naktinius. Jei įsipjaudavau,

leisdavau jai patept antiseptiku:

juk man vis tiek gels, o ji turės pramogėlę.

Ji nusitempdavo mane į renginius –

kultūrines kankynes. Basomis būdavo vasarą,

o žiemą – su vilnonėm kojinėm. Sėdėjau greta jos

kaip mokinukas, kol vertė laiškus iš Prancūzijos.

Kai anksti guldavos miego, mėgdavau

apkamšyt ją lyg vaiką, užtempdamas apklotą

virš jos pečių. Sykį mačiau, kaip ji daro sumuštinį,

po to, prieš nešdama ant stalo, atkanda didelį gabalą.

Labiausiai bijodavo, kad išsiųsiu ją

atgal į Klivlandą. Ji mėgdavo skaityti lovoje

su naktiniais įsitaisius tarp pagalvių.

Aš dažnai laukdavau prie durų, kuomet ji ieškodavo

savo raktų. Sykį, kai laikėsi dietos, sudejavo,

kai prakalbau apie sūrainį. Iš priešingų kambario

kampų bendraudavome per vakarėlius, kur

būdavo begalė žmonių. Restoranuose atsikąsdavom

to paties sumuštinio, dalindavomės desertu. Lovoje

ji paprastai užmigdavo pirmoji, o aš budėjau

greta jos – šiltos, užsnūdusios ir patenkintos. Kaip

patikimas reporteris, antra pora mano akių ir ausų,

ji pasakodavo man pačias intymiausias savo draugių

gyvenimo detales. Brangindavau metą, kai grįždavau

žiemą į šiltą ir tvieskiantį butą. Galėdavau užuosti

kepamą duoną arba aliejuje skrudinamus svogūnus,

ar viščiuką – orkaitėje. Kai būdavo išvykus ir

aš imdavau jos ilgėtis, kišdavau nosį spinton ir

uostydavau jos palaidines ir megztinius. Ji mėgdavo

prancūziškus skrebučius, rengdavo pietus draugams,

vilkėdama mano chalatą. Kuo žemiau krisdavo

termometro stulpelis, tuo labiau mėgdavau miegoti

su ja. Šaltą naktį po flanelės naktiniais minkštas kūnas

būdavo šilumos visata. Tai moteriai miegoti vienai reikštų

nusikaltimą prigimčiai. Bėgant metams aistra nuslopo,

tačiau prieraišumas nuolat augo. Viens kitam buvom

patys svarbiausi pasaulyje. Mes dubliavom viens kitą,

buvom komanda, buvom atsidavę partneriai,

vienas kitam buvom turtas, mums reikėdavo vienam kito

daugiau, nei mes tą žinojom.

Vertė Julius Keleras

Davidas Lehmanas (g. 1948) pristatomas kaip vienas žymiausių šiuolaikinės amerikiečių literatūros atstovų, už kūrybinę, leidybinę ir akademinę veiklą yra pelnęs įvairių apdovanojimų ir stipendijų. Įgijęs daktaro laipsnį Niujorko Kolumbijos universitete, dvejus metus stažavosi Kembridže, kurį laiką dirbo laisvai samdomu žurnalistu. Žinomas kaip nuo 1988 m. leidžiamos serijos The Best American Poetry vyr. redaktorius, antologijų Great American Prose Poems: From Poe to the Present (2003), The Oxford Book of American Poetry (2006), The Best American Erotic Poems (2008) ir kt. literatūros leidinių sudarytojas ir redaktorius.

Gyvena Niujorke, dėsto kūrybinį rašymą ir literatūrą privačiame The New School universitete.

Kai moteris myli vyrą

Kai ji sako „Margarita“, galvoje turi daikirį.

Kai sako donkichotiškas, galvoje turi nenuspėjamą.

Ir kai taria: „Aš daugiau su tavimi nekalbėsiu“,

galvoje turi: „Stipriai apglėbk mane,

kai nuliūdusi stoviu prie lango.“

Jis turėtų tai žinoti.

Kai vyras myli moterį, jis būna Niujorke, o ji

     Virdžinijoj,

arba jis būna Bostone – rašo, ji Niujorke – skaito,

arba ji dėvi megztinį ir akinius nuo saulės Balboa parke, o jis

     grėbia lapus Itakoje,

arba jis važiuoja į Ist Hamptoną, o ji stovi

nuliūdusi

prie lango ir žvelgia į įlanką,

kur vyksta regata ir plaikstosi spalvotos burės,

kol jis įstrigęs Long Ailando greitkely.

Kai moteris myli vyrą, yra dešimt minučių po pirmos,

ji miega, jis žiūri beisbolą ir kremta riestainius

užsigerdamas limonadu,

ir po dviejų valandų jis nusvirduliuoja į lovą,

kur ji vis dar miega ir yra labai šiltà.

Kai ji sako rytoj, galvoje turi per tris ar keturias savaites.

Kai sako: „Čia mes apie mane dabar kalbam“,

jis nustoja kalbėti. Jos geriausia draugė užeina ir klausia:

„Ar kas numirė?“

Kai moteris myli vyrą, jie nusidangina

paplaukioti nuogi upelyje

nuostabią liepos dieną,

krioklys alma lyg juokas,

kai vanduo plūsta glotniomis uolomis,

ir nėra nieko svetimo visatoje.

Prinokę obuoliai krenta aplink.

Ką kita jiems daryti, jei ne valgyti?

Kai jis sako: „Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu“,

„Labai originali mintis“, – ji atkerta,

jam sausa kaip nuo gurkšnojamo martinio.

Jie nepaliaudami kovoja,

Taip smagiau,

Ar aš tau ką nors skolingas?

Pradėkime nuo atsiprašymo,

Gerai, atsiprašau, pimpagalvi.

Ženklas mums praneša: „Juokitės.“

Tai nebylusis kinas.

„Buvau pamylėta be bučinio, – ji sako, –

Ir dėl to tu gali manim pasikliauti“,

o tai angliška tartimi nuskamba puikiai.

Per vienus metus jie skyrėsi septynis ir grasino tai padaryti

     dar devynis kartus.

Kai moteris myli vyrą, ji nori, kad jis pasitiktų ją

     su džipu užsienio oro uoste.

Kai vyras myli moterį, jis būna ten. Nesiskundžia,

kad

      ji vėluoja dvi valandas

ir kad nieko nėra šaldytuve.

Kai moteris myli vyrą, ji nori pažaboti miegą.

Ji kaip vaikas, verkiantis

temstant, nenorintis, kad diena pasibaigtų.

Kai vyras myli moterį, jis stebi ją miegančią, galvoja:

kaip vidurnaktis priklauso mėnuliui, taip miegas yra mylimosios.

Tūkstančiai jonvabalių mirkčioja jam.

Varlės kvarksi kaip styginių sekcija

prasigrojant orkestrui.

Žvaigždės svyra žemyn lyg vynuogių formos auskarai.

Amnezija

Tomui Dishui*

Nei aktoriai, nei žiūrovai nežinojo, kas

     bus toliau.

Būtent tuomet ir turėjo įvykti žmogžudystė.

Automobilis sustojo ir vairuotojas tarė „šok vidun“.

„Vilkai nekritikuoja avių, – išsišiepė Cage’as**. – Jie jas

     suėda.“

Būtent tuomet ir turėjo įvykti žmogžudystė.

Iš vitrinos pradingo vestuvinė suknelė.

„Vilkai nekritikuoja avių, – išsišiepė Cage’as. – Jie jas

     suėda.“

Šis pranešimas nebus kartojamas.

Iš vitrinos pradingo vestuvinė suknelė

Auštant, kai laikas egzekucijai tinkamiausias.

Šis pranešimas nebus kartojamas:

Vienintelė pergalė mylint yra atsitraukimas. Tad mes atsitraukėm.

Auštant, kai laikas egzekucijai tinkamiausias.

Visi įtariamieji dėvėjo vienodas mėlynas uniformas.

Vienintelė pergalė mylint yra atsitraukimas, tad mes atsitraukėm;

Vieną beprotybę turime supriešinti su kita.

Visi įtariamieji dėvėjo vienodas mėlynas uniformas,

Nes paveikslas perteikia savojo laiko vaizdinį.

Vieną beprotybę turime supriešinti su kita,

Bet mes nemanome, kad tai išgydys žmones,

     nieko panašaus.

Nes paveikslas perteikia savojo laiko vaizdinį,

Kada pasirodo likimas, užsivožęs prastai nuvalytą cilindrą,

Mes nemanome, kad tai išgydys žmones, nieko panašaus.

– Juosta išsitrynė pati. Buvo pats metas pradėti.

Kada pasirodo likimas, užsivožęs prastai nuvalytą cilindrą,

Nei aktoriai, nei žiūrovai nežinojo, kas

     bus toliau.

Juosta išsitrynė pati. Buvo pats metas pradėti.

Automobilis sustojo ir vairuotojas tarė „šok vidun“.

Seksizmas

Laimingiausia akimirka moters gyvenime,

Kai ji išgirsta, kaip durų spynoje trakšteli

Mylimojo raktas, ir apsimeta mieganti,

Kai jis įslenka į kambarį, bando būti

Tylus, bet žengia kaip dramblys, kliudydamas daiktus,

Ir ji užuodžia nuo jo tvoskiant alkoholiu,

Bet atleidžia, nes susigrąžino vyrą,

Ir nebeteks miegoti vienai.

Laimingiausia akimirka vyro gyvenime,

Kai jis išsiropščia iš lovos,

Palieka joje moterį – po valandos miego,

Po sekso, ir užsimauna

Kelnes, ir išeina į lauką,

Ir myža ant krūmų, ir regi

Giedrą rugpjūčio dangų, pilną žvaigždžių,

Ir įlipęs į savo mašiną patraukia namo.

www.poets.org, www.poetryfoundation.org

Vertė Saulius Vasiliauskas

connecting people

suartėti niekuomet nebuvo taip paprasta:

susvetimėjimo įveikai šiandien

tereikia gero interneto ryšio

ir nors nuogumas vis dar prikausto dėmesį

bent porai trumpų akimirkų

išlįsti iš hermetiško skafandro

nepatogu ir nepraktiška:

abstraktus geismas netrunka nunykti

vos susidūręs su neginčijamu

mirtingo kūno konkretumu

romantinis

apėmus keistai nostalgijai žmonėms
kurių niekuomet nesutiksi
ar egzotiškiems užjūrio miestams
kuriuos aplankysi nedelsdamas
nebent paieškos sistemoje
pasirinkimas bėgt į virtualią realybę
nebeatrodys blogiausia išeitis

galbūt tai beviltiška meilė
vietai kurioje užsibuvai
tik šiek tiek per ilgai

gal tiktai suvokimas:
nė vienas nėra nepakeičiamas
ir blizgaus granito alėja
virsta neorealistinio kino aikštele

gal tik nusivylimas
nuolatine prievarta
patirti kažką nauja
nepaprasta ar įspūdinga

atsikovoti devalvuotą kasdienybę
tokia lengva ir sykiu
sudėtinga užduotis

reloaded

būna nieko labiau nenori
negu kad būti

geriausia savo paties versija
tuo išmaniausiu modeliu
su paskiausiais atnaujinimais
tamsoje švytinčiu ekranu
gryno aukso krašteliu

inkrustuotu „Swarovski“ kristalais
ir kitais pričindalais

amžinai daužtu
bet niekuomet negendančiu
tiksliu tarsi šveicariškas laikrodis
ir elegantišku lyg Kempinskio šveicorius

nepaisant kilnių ketinimų
paprastai lieki lengvai pakimbančia beta
su begale sisteminių klaidų
ir be jokio garantinio laikotarpio

klinikinis

amorfiškame gydytojos veide
plūduriuojąs perkreiptų lūpų raudonis
nepanašus į gera lemiantį ženklą

nuojauta netruko pasitvirtinti
šiai drebančiu balsu ištarus:
gyvenimas yra gražus

atsidūriau idioto vietoje:
profesinės užuojautos sklidinos akys
žvelgė tarsi į gyvą lavoną

beliko pasijuokti:
net sterilioje klinikoje
niekada nesi apsaugotas

nuo pavienių banalybės fragmentų

Dovilės Bagdonaitės piešinys

antropoceno bliuzas

niekas labiau neskatina kūrybiškumo
negu kasdienės banalumo pamokos

sėdėjimas lotoso poza
plačiajame ekrane ganant
sausas simbolių išspaudas

jas tvarkingai rikiuodamas nė nepastebi
kaip rytą keičia popietė
o akių kampučiuose išauga
po apgliaumijusį varveklį

sako Šiaurės šalių ekranuos
labai populiarios TV programos
kur rodo kaip tykiai auga žolė

bijau kad tikrai patirčiai
antropoceno eros pabaigoje
daromės per daug baikštūs
pernelyg minkštakūniai

o gal pagaliau suvokėme:
net patys sau
mes esam klaikiai
klaikiai nuobodūs

inkstininkų skyrius

ligoninėje praleistam mėnesiui

nejaučiu jokios nostalgijos

ir vis dėlto teigti esą

šis laikas nieko manęs neišmokęs

būtų įžūlu ir klaidinga:

dabar jau žinau kad gyvieji

numirėliai kur kas panašesni į žmones

negu kad rodoma siaubo filmuose:

jokių perkreiptų grimasų

ir jokio ryškaus makiažo

galbūt tik šiek tiek vangesni už kitus

tik truputį labiau išbalę

vienintelis išties šiurpą keliantis dalykas
jų elgsenoj – absoliuti tyla kurioje

šie suveja savo sapnus

ir atsiminimus į margą kamuolį

prieš ištirpdami troškiame palatos ore

tvin pyksas

iki kumščio dydžio susitraukęs pasaulis
nuo to netapo nė kiek jaukesnis:

kruvino prakaito upelius sukausčius
skardiniam gamybinės linijos šalčiui

barbarišką homo homini lupus
pakeitė stilingas deus ex machina

rankų darbui virtus prabangos preke
žmonės tapo žmogiškaisiais ištekliais

pelėdos ir tos nebebuvo
tokios kaip anksčiau

eterį pritemdžius tankiai fake news uždangai
pasidarė visiškai aišku:

vergija niekur neprapuolė
nors ir žaidžiame laisvę rinkdamiesi
vieną iš daugelio jos formų

motyvacinis

nesu kebabų guru

ir nenoriu būt

pardavimų superherojum

ar uab kūryba

sandėlio darbuotoju

bet bulvėmis sotus nebūsi

tad tenka ieškot kompromisų

šiltesnių vietų

ar naudingų sistemos klaidų

viena įterpta raidė

ir valytojai saldainių fabrike

virs valgytojais

gal net valdytojais

tokia amerikietiška svajonė

2017: kosminė odisėja

kažin kaip mūsų kartą regės istorikai

kaip pirmąją nebeskyrusią

tikrovės nuo fikcijos

(ne apie magiškąjį realizmą aš čia)

ir godžiai panirusią į neatrastus

virtualiosios realybės pasaulius

ar kaip paskutiniąją užaugusią kieme

be interneto tačiau su kojų kvadratu

tuku tuku slėpynėm

saldžiu šašų lupinėjimu

bei efemerišku

komercinių parduotuvių spindesiu

kupiną sprogstamo

baimės ir entuziazmo mišinio

lyg būtume vaikštančios

uždelsto veikimo bombos

nekantraujančios išlėkti į orą

kartu su visais kuriuos mylim

Pilnas rugpjūčio vėtrų, žaibų ir nusivylimų

Kostas Poškus. Dalinis Mėnulio užtemimas, stebėtas sodų bendrijoje birželį. 2017

Kad toks vyko, sužinojau po laiko, kitos dienos TV laidoje, nors jį stebėjau savomis akimis iš sodo namelio balkono. Tomis dienomis vaizdai nuolat kito: žiūrėk, giedrą, be debesėlio dangų aptraukdavo juodumai, pilkumai ir dar galas žino kokie žaibų vagojami -umai. Naktimis, kai jų nebūdavo, temstant iš už horizonto išlįsdavo nuostabiai panašus į aukso monetą (tiek daug aš jų matęs, cha cha!) Mėnulis, nuriedėdavo savąjį kelią ir taip pat netikėtai pasislėpdavo už medžių viršūnių. Tą vakarą stebėjau kažką neįprasto: šio dangaus kūno apačią dengė tamsus pusskritulis. Vėliau Ūlai aiškinau, jog tai vyksta todėl, kad kelyje tarp saulės ir mėnulio įsiterpia Žemė, kuri ir meta šešėlį ant savo palydovo. Paskaitėlės liudininkai papriekaištavo, kad kaip visada kalbu neaiškiai ir nerišliai, todėl teliko numoti ranka. Kitą naktį tradiciškai šėlo vėtra. Ir ne bet kokia vėtra, o tokia, kad periodiškai dingstant elektrai nereikėjo jokio papildomo apšvietimo: mirguliuojančių žaibų apšviestame kambarėlyje galėjai skaityti pasaulio klasiką. Pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ ar „Aną Kareniną“, kurios mokykloje manęs perskaityti taip niekas ir neprivertė. Dabar pirmenybę atiduodu Charlesui Bukowskiui ar kitiems į jį panašiems literatūriniams pašlemėkams su jų „Paštu“, „Tortilijų kvartalu“ ir „Šimtu metų vienatvės“. Bet tai pasirinkimo dalykas ir pats gerai nesuprantu, kodėl visa tai pasakoju.

Ogi tam, kad priminčiau, jog dauguma to, ką patiriame savanoriškai ar prievartiniu būdu, dažniausiai nėra dalykai labai svarbūs: labiausiai atmintyje įsirėžia smulkmenos, kurias tuo metu laikome nereikšmingomis. Prisimenu ankstyvoje vaikystėje patirtą visišką Saulės užtemimą: kai danguje atsirado pirmieji pokyčiai, tarpumiškėje prie apleisto geležinkelio pylimo su vyresniąja sesute beuogaudami ganėme ožkytę – tuomet ožkas augino kone visi miestelio pakraščio gyventojai. Pradėjus temti Saulei, besiganančios ožkos mekendamos lipo kuo aukščiau ant pylimo: jų įsivaizdavimu, arčiau šviesos. Baisiausiai išsigandę ropštėmės ir mes. Kai pasiekėme viršų, juodasis šešėlis nuo Saulės nuslinko. Iki dabar, nors taip tikrai nebuvo, įsivaizduoju, kad ant pylimo mekenančių ožkų ragus supo vaivorykštės: vaizdinys tikriausiai atsiradęs dėl vaikiškos knygelės iliustracijų. Paklausinėjęs sesers apie tą įvykį, sulaukiau kito klausimo – ar prisimeni, kaip tave dvimetį praganiau? Tuo metu tėvai nuomojo kambarį pas panemunėje gyvenančius Čepukaičius. Motina pavedė septyneriais metais vyresnei sesutei pagloboti mane. Tuo metu Nemunu dar plaukdavo baržos. Pamačiusi prieš srovę tempiančią sielius, ant kurių kūrenosi ugnelė, baržą: vyrai kartimis atsispirdami nuo seklumų labai gražiai dainavo. „Ką dainavo, neprisimenu, bet gražiai.“ Jiems nuplaukus, pasigedo manęs. Panemunė tuo metu buvo apaugusi krūmais, tad sesė verkdama ir šaukdama mano vardą bėgo tarp jų vinguriuojančiu takeliu. Už gero kilometro rado bandantį lipti į tą patį geležinkelio pylimą. „Tėvams, aišku, šito nepasakojau.“ Ne, šito neprisimenu – buvau per mažas. Ir tikrai negaliu prisiminti, nes buvau visai kūdikis, paskutinio vežimo į Sibirą. Anot jos, aplink buvo labai triukšminga, garsiai raudojo moterys. Tėvas liepė tūnoti lyg pelėms po šluota, nežiebti žiburio. Tą sykį išvežė tame pačiame name už sienos nuomojusią kambarį Balinskienę su jau suaugusiu sūnumi.

Va taip galima nuo vaikiškų atsiminimų ir plepalų prieiti iki globalių dalykų ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, baltarusis dailininkas, vasarą viešėjęs Lietuvoje mūsiškių organizuotame dailininkų renginyje, internete išplatino savo įspūdžius: lietuvių liaudis (!) labai nepatenkinta buvimu Europos Sąjungoje, vargsta ir dejuoja; jo tėvas 1944 metais vadavo Lietuvą iš NATO (!) jungo, o dabar „natovcy“ vėl važinėja tankais po mūsų šalį. Iš kur tokios žinios? Tikrai ne iš svetimos šalies propagandinių žiniasklaidos kanalų, o iš save laikančio menininku, dvi, kad ir ne prestižiškiausias, aukštąsias mokyklas baigusio mūsų kolegos. Suprantamas gudų nevisavertiškumo kompleksas – jie teigia esą tikrieji lietuviai, o ne mes. Į tokius paistalus neverta net dėmesio kreipti. Suprantamas sovietinės nostalgijos graužiamų nukvakėlių klyksmas: „Iš vienos sąjungos patekome į kitą sąjungą!“ arba „Prie ruso buvo geriau.“ Lemtingaisiais 1940-aisiais tokie valdžia ir santvarka nepatenkintieji plojo, kai jų iškiliausi menininkai važiavo parvežti Stalino saulės. Ir pusšimčiui metų, nors iki dabar ne visi tai nori pripažinti, patyrėme visišką Saulės užtemimą. Vis dėlto verta mokytis istorijos ar bent knygeles skaityti, nors ne visas jose perteiktas mintis priimti už tikrą pinigą: šitiek absurdiškų, idiotiškų jų rasime tiek praeityje, tiek dabartyje, kad darosi baisu. Baisiausia, kad jų autoriai, įgiję valdžios ar savęs reikšmingumo pojūčio galimybę, bando disponuoti mūsų likimais ir gyvenimais. Banalios tiesos, kurioms atsirasti padedame mes patys. Pastaruoju metu viena tokia esybė bandė atskleisti (demaskuoti) vieną žymiausių partizanų vadų. Polemikos su artimu žmogumi metu kalbėjau: pritariu, kad ji nėra visai protinga moteris, bet įsivaizduoja esanti savotiška lietuvių Agatha Christie, užsiimanti saloniniais detektyviniais tikrųjų priežasčių išaiškinimais ir panašiai. Savęs pervertinimas – lyg Mėnulio užtemimas: labai efektinga, bet po keleto minučių jo neprisimeni. Ši moteriškė tikrai nieko nepasimokė iš istorijos, kuri įvertino Stalino saulės vežėjus: mažytis skirtumas tarp jų, kad ji neturi nei poetės, nei rašytojos talento, todėl bus prisimenama tik kaip į savo lizdą dergiantis paukštis. Kas dabar prisimena „Durnių laivo“ autorių? O dar pagalvojęs pradėjau pritarti savo oponento nuomonei, kad čia sklinda ne tik tuštybės ir kvailumo, bet ir kur kas blogesni kvapai. Visa laimė, kad šešėlis nuo Mėnulio pasitraukia ir, praėjus kuriam laikui, užtemimo niekas ir neprisimena. 

Jos pirmasis veidrodis kabojo senoje ąžuolo spintoje, it dar viename slaptame vaikystės kambaryje. Atidarius duris, ant medinės kabyklos dešinėje sagtimis sutilindžiuodavo diržai – stori odiniai tėvo ir dailūs plonyčiai mamos, dirbtinės lakuotos odos, suaižėjusios susegimo vietoje. Priglaudusi veidą, uosdavo rūgštų raugintos odos kvapą, o palaižius metalinę sagtį pakvipdavo krauju. Jau buvo patyrusi, kad stori skaudžia mažiau nei siauri gyvatiški šmaikščiai, palikdavę ant pakinklių įžambius purpurinius rumbus. Kairėje po veidrodžiu, pailgoje dėželėje siaurėjančiais kraštais, it eldijoje buvo sudėti smeigtukai – begalė aštrių adatėlių, vienos – su paprastomis, kitos – su perlinėmis galvutėmis. Lėtai pirštu braukydavo, stumdydama adatas pirmyn ir atgal nuo vieno eldijos krašto iki kito, – jei nedarysi staigių judesių, neįsidursi, panašiai kaip imant į rankas bites ir širšes. Perlinėm galvutėm mama susegdavo užuolaidas nakčiai – kad neprasibrautų lauko žibintų šviesa, tėvas panašiai susmaigstydavo savo kaklaraiščio mazgą – rimtas stovėdavo prie veidrodžio ir stebeilydavo į savo atvaizdą – suspaustų lūpų nuožmiame brūkšny styro smeigtukai, – įgudusiu judesiu persmeigdavo keliose vietose taikliai, kad glotni kaklaraiščio gyvatė neišsilaisvintų visą dieną. Kartą ji irgi pamėgino panašiai daryti, nors žinojo, kad vaikams negalima imti į burną aštrių daiktų, – pažvelgus į veidrodį, jame pamatė kitą mergaitę, su adatomis tarp lūpų; nusišypsojo jai kaip sąmokslininkė ir mergaitė jai atsakė keistu suspaustų lūpų vypsniu, panašiu į klouno. Balzganoj šviesoj už mergaitės nugaros atsispindėjo atvirkščias jos kambarys, tik kilimas buvo tas pats – kraujo raudonumo, išmargintas juodomis gėlėmis, it atsivėrusiomis erozijomis. Staiga mergaitė prigludo lūpomis prie jos lūpų, veidrodis apsitraukė blausiu garų giedravalkiu ir ji su pasitenkinimu jautė, kaip smeigtukai, klusniai slysdami drėgna gleivine, susminga į liežuvį. Jai atrodė, kad diržai, nuslydę nuo medinės kabyklos, apsiveja aplink kojas, o kilimas, tarsi uždanga, užkloja jas abi slopiu, dusinančiu raudoniu. Kai atsimerkė, diržai it gyvačių išnaros vėl tvarkingai karojo už mergaitės nugaros, matė, kaip ji lėtai išspjauna aštrias žvilgančias adatas ir apsisukusi dingsta kambario tamsoj.

Jau daug vėliau sutikdavo ją veidrodžiuose, į kuriuos paprastai patariama nežiūrėti, – išmargintuose šlakais, it juodu veidrodžių maru, skilusiuose perpus, simboliškai giljotinuodavusiuose jas abi tą akimirką – galvą atskirdavusiuose nuo kūno ar ketvirčiuodavusiuose it kokias viduramžių raganas. Tą akimirką it tos pačios sąmokslininkės vaikystėje žvelgdavo viena į kitą su atskirtomis nuo kūno galvomis ir nebyliai kvatodavosi.

Jos veidas priartėdavo, kai bučiuodavo ikonas senoje cerkvėje – trys persižegnojimai, trys šalčiu stingdantys bučiniai, matydavo jos pavidalą masyvioje sidabro spalvos šventinto vandens cisternoje – išskydusį ant rasoto cinkuoto paviršiaus, stumdomą į šventinimo apeigas sugužėjusių čigonų ir kitų tikinčiųjų, besigrūdančių su tuščiais plastmasiniais buteliais nuo mineralinio, – vėliau vandenį gerdavo, pildavo kūdikiams į voneles, maudydavosi patys, užkalbėtu gydydavo ligonius.

Kelias savaites iki vandens šventinimo stodavę speigai sustingdydavo miesto upę, užšaldavo visi miesto ežerėkai, senieji vienuolyno tvenkiniai, visas vanduo – iki pavienių kiemo balų. Pasilenkusi galėdavai pamatyti tik blausų pamėklišką savo pavidalą, o tai reiškė: išėjimo kuriam laikui nebuvo. Tiems, kam reikėjo, išėjo anksčiau, nesąmoningai žinodami, kad neapdairiai pralaukęs tą metą turėsi reikalų tik su veidrodžiu.

Ilgiausiai neužšaldavo miesto upeliai, atkakliai plukdydavę savo seklų vandenį įvijom kilpom, išraičiusiom miesto nugarą, panašiai meilužiai ir mylimieji pirštu vienas kitam paišo ant nugarų slaptus ženklus ir žodžius, o ji kartais norėtų išrašyti „išeik“, išraižyti aštriomis šukėmis – žiebti į jos atvaizdą veidrodyje, kad tas sutrupėtų, suaižėtų plonytėmis voratinklio trapumo aiženomis; tik išėjimo nebūtų – atsivertų vien juodas apsilaupęs jo pagrindas, aklina tamsa, siena.

Miestuose naujojo aktyvumo pagrindais gimstant naujoms klasėms, vengdamas įvairiausių kontroversijų, aplipusių išpūstą „inteligentijos subjektyvumo“ ir „klasinio objektyvumo“ konfliktą, toli nuo „klasinių interesų karkasų“ ir „istorijos segmentų“ rašytojas Kazuo Ishiguro visose aštuoniose dienos šviesą išvydusiose savo knygose susilaiko nuo tiesioginių politinių vertinimų, gina asmeninį minčių ir jausmų pasaulį. Nors ir tos mintys, ir jausmai – iš šaltinio, kurį sunku ignoruoti ir kurio neįmanoma pakeisti vaizduotės fikcijomis, – iš biografinės, lokaliosios ir planetos konkretybės. Netekęs ryšio su socialine psichologija literatūrinis sąlygiškumas kaip principas netenka ir turinio. Fiktyvumo komplekso kerštas toks pat pražūtingas kaip ir keliaklupsčiavimas prieš biologinius instinktus. Atsitolinimu ir atsiribojimu norėdamas apginti savo kūrybos stimulus ir autonomijos, originalumo principus, rašytojas – ne tik tam tikrai vietai ir laikui, bet ir konkrečiam taškui erdvėje ir laiko momentui priklausanti asmenybė – išsivaduoja iš pareigos suprasti konkretybę, idant galėtų paaiškinti „simuliakrų rutiną“, tuos visas įmanomas teises ir įstatymus apaugusius vidutinybės despotijos konservantus, apginti realybę nuo mistifikacijų ir egzaltuotų kraštutinumų. Antraip ir pats taptų, ir kitus padarytų smulkmenų, kurios pavojingos tik savo nesuprantamumu, auka, suteiktų joms galimybę manipuliuoti pasitelkus svetimų, o gal net priešiškų išskaičiavimų logiką. Juk kiti, net norėdami tiesiog vartoti kitų gyvenimo laiką, dekoruoja tokį „vartojimą“ patetiškais samprotavimais apie visuotinę tautos, kolektyvo, grupės, šeimos gerovę, dažnai ignoruodami konkrečią konkrečių žmonių laimę.

Vis dėlto kodėl vis rašomi ir rašomi romanai – juodi, rožiniai, istoriniai – apie imperijas ir didvyrius arba intymūs kameriniai, arba filosofiniai komunaliniai – visiems ir niekam, kodėl vis bandoma įkišti savo trigrašį plečiant žanrinę įvairovę miriadams sinchroniškai karštų aktualijų? Gal kad gautum Nobelio premiją ar užsidirbtum bent šiek tiek pinigų, tegu ir nepatyręs garbstymo… Kuriam galui Nagasakyje gimęs 62-ejų Kazuo Ishiguro – Britanijos pilietis, 2017 m. Nobelio literatūros premijos laureatas, kurio kūriniai išversti į daugiau kaip 40 pasaulio kalbų, – rašė romanus, apysakas, televizijos pjeses ir tekstus amerikietei džiazo dainininkei Stacey Kent? Kodėl skaitytojai taip jautriai reagavo į aktualias socialinės, kūrybinės ir buitinės psichologijos aklakelio temas, plačiai nuskambėjusios anomijos – visų bendravimo pagrindų fiasko – vaizdavimą, kuo patrauklus rašytojui būdingas klišių atsikračiusio pasakojimo, atnaujinto suvokimo, kuris pastaruoju metu sumenko iki šabloninių frazių kartojimo, ilgesys? Kuo ypatinga jo kūryba ir kas galėjo lemti Švedijos akademijos sprendimą? Nei daugiau, nei mažiau: aiškiai parodyta „praraja tarp tikrojo ir mūsų įsivaizduojamo ryšio su pasauliu“.

William Heick. Skrybėlės. 1951

Bet kam skaityti apie visas tas prarajas ir bedugnes? Gal tam, kad galėtų investuoti pinigus į knygas, kolekcijas, bibliotekas ir žinotų, kam ir kokias premijas skirti? Kalbant apie Ishiguro, tai iš skaitytojų vertintojų jis yra gavęs viską, kas įmanoma: nuo Britanijoje garbingiausios Bookerio (1989), Prancūzijos menų ir literatūros kavalieriaus premijų (1998) iki už geriausią europietišką romaną skiriamo „Casino  de  Santiago“ apdovanojimo (2005). Kad nesusiaurintume supratimo apie laureato literatūrinę garbę kalbomis apie pinigus, vis dėlto privalome pažymėti, kad liaupsių lavina dažnai primindavo „vizijas pagaliau praregėjusiųjų“, staiga atradusių neišsemiamus tobulumo lobynus, – taip kritikus žavėjo rašymo maniera, kurioje dera kruopšti asmeninės praeities ir ateitį formuojančios vaizduotės analizė.

Visų Kazuo Ishiguro kūrinių šaltinis – atmintis kaip asmeniškiausias santykis su praeitimi.

Debiutiniame romane „Ten, kur padūmavusios kalvos“ (A Pale View of Hills, 1982) pasakojama apie japonę Ecuko, kenčiančią dėl dukters savižudybės, bandžiusią susikurti gyvenimą pokarinėje Japonijoje ir iš naujo įvertinusioje savo gyvenimą Anglijoje po susitikimo su Sašiko – bename tapusia aristokrate. Guodžia tik bendravimas su dukterimi Nike, padedantis įveikti neviltį ir paniką.

Romane „Perėjūniško pasaulio menininkas“ (An Artist of the Floating World, 1986) garsus dailininkas Macui Onas leidžia dienas, mėgaudamasis užtarnautu poilsiu, šeimos džiaugsmais, susitikimais su bičiuliais jaukiuose baruose ir ramybę teikiančiu bendravimu su gamta. Jis bando atsiriboti nuo dabarties ir užsidaryti privačiame gyvenime anapus savo „akmenų sodo“ tvoros. Tačiau atmintis grąžina jį į daug nelaimių atnešusio militarizmo laikotarpį. Ir kaip tik atmintis daro jį jautresnį viskam, kas vyksta dabartyje, kas bent netiesiogiai primena 1948 m. virusias militaristines aistras. Iš idilės nieko nelieka, jis ir vėl teisia save už menkiausias klaidas ir praleistas galimybes susitaikyti.

Romano „Dienos likučiai“ (1989) herojus Stivensas, visą gyvenimą tarnavęs lordo Darlingtono namuose, 1956 m. vasarą, panoręs pailsėti nuo tarnybinio maksimalizmo ir pamąstyti apie praeitį, nusprendžia praleisti kelias dienas kaime. Tai baigiasi netikėtai plačiu visų vidinių pastangų atsinaujinimu: nuo pačių pragmatiškiausių, reikalaujančių vidinės drausmės ir darbštumo, iki psichologinio prarastos gyvenimo pilnatvės pojūčio. Pati tokio poveikio galimybė, atsirandanti susilietus su praeitimi ir gamta, atskleidžia žmogiškosios prigimties gyvybiškumą ir dosnumą.

Ilgiausias – 38 skyrių – Kazuo Ishiguro romanas „Nepaguodžiamasis“ (The Unconsoled, 1995) prasideda nuo nesusipratimo: viešbutyje – civilizuoto svetingumo centre su gerai išmuštruotu personalu – niekas nepasitiko gastrolių atvykusio pianisto Raiderio. Skyrius po skyriaus tirštėja kasdienybės rutina, kiekvieno jų įvesties frazės – buitinės konstatacijos: „taksi vairuotojas atrodė sutrikęs“, „mane pažadino telefonas“, „ilgai negalėjau užmigti“, „parėjau“, „nubudau“, „takelis brėžė tiesią liniją“. Ir mes, skaitytojai, jau pasiruošę burbtelėti įprastą: „Irgi mat žodžio meistras atsirado! Kapstosi tarp kasdieniškų ir neįveikiamo banalumo aplinkybių…“ Tačiau vis tiek toliau skaitome apie muzikantą, siūlantį klausytojams savo kūrybą, su nepasitikėjimu stebintį turistaujančią publiką, kuriai koncertas – tik vienas iš programos punktų, visai kaip žygis į zoologijos sodą ar kavinę. Raideris ilgisi gilaus suvokimo, nors žino, kad niekada jo neras, jis nepaguodžiamas tarp liukso kokybės gyvenimo vartotojų, pasmerktas stebėti iki orgazmo aimanų redukuotą kūniškumą ir iki klišių reprodukavimo redukuotą mąstymą. Ir ši visuotinė ir visa apimanti jį patį kartu su kūrybiniu patyrimu neigianti patirtis yra neatsiejama nuo savyje išsitenkančios vidutinybės rutinos ir su saiku ir be saiko toleruojamų ir konkrečių ritualų. Tačiau tai nereiškia, kad Raideris nepaguodžiamas dėl to, kad ilgisi nekorektiškumo ir netolerancijos. Menininko psichologijai, be kita ko, būdinga ir intuicija. Intuicija šnabžda, kad klišės – minties redukcijos priemonė, o rutina – tai poreikių psichologijos redukcijos strategija, kai turintieji ir lėšų, ir galimybę rinktis renkasi tai, kas labiausiai sustabarėję, vidutiniška ir lėkšta, o kūryba tampa klišių kolekcija anomijos viskam, kas pranoksta klišę ir kam suvokti reikia tam tikrų protinių pastangų, fone. Ishiguro meistriškai sužadina mūsų, skaitytojų, analitinį potencialą, ir mes užverčiame knygą ne kaip dar vieną pasakojimą apie „menininko sielą“. Mes suvokiame, kad siekiančiam išsaugoti ir įgyvendinti savo siekius, bet jokio palaikymo iš klausytojų negaunančiam menininkui reikia herojiško nuoseklumo, idant kūrybinė energija nebūtų iššvaistyta smulkmenoms. Šis suvokimas ateina tą akimirką, kai mums pasidaro aišku, kad klestinčioje vartotojų civilizacijoje kaip tik kūrybai priešiški rutina ir banalybė, poreikių patenkinimo ritualai siekia užimti jos vietą, tapti beveidės kopijos gamybos įrankiais. Ir kai civilizacija, nelyginant su realybe tapatintinas viešbutis, kaskart slėpdama atlaidžią šypseną sumenkina klientą iki prašytojo klišių, paskęstančių rutininių korektiškų replikų sraute, mes, suvokdami stojišką Raiderio autentiškumą, gauname savąją jau primiršto katarsio dozę – lygiai tiek, kiek protinio darbo gebėjome nudirbti.

Romane „Kai buvome našlaičiai“ (When We Were Orphans, 2000), kurio veiksmas vyksta Londone ir Šanchajuje XX a. 4-ajame dešimtmetyje, garsus detektyvas Kristoferis Benksas, susikūręs puikų renomė Londone, negali išnarplioti tėvų dingimo bylos. Tai verčia abejoti ir pajausti dabartį kaip „valandų valandas besitęsiančią tuštumą“.

Romanas „Neleisk man išeiti“ (2005) – tai 31 metų Ketės prisiminimai apie studijų metus šių laikų Anglijoje. Darbas žmogaus organų donorų reabilitacijos centre lieka atmintyje dėl nepaisiusiųjų rekomendacijų ir pasirinkusiųjų rizikuoti trečią kartą aukojant organus iš altruizmo ir desperacijos.

Apsakymas „Noktiurnas“ iš rinkinio „Noktiurnai: penki apsakymai apie muziką ir prieblandą“ (Nocturnes: Five Stories of Music and Nightfall, 2009) remiasi sąvokomis „įmanoma“ ir „gali būti“. Bičiulis kalba muzikantui apie tai, kad šis apdovanotas dosniau nei dauguma sėkmingai gyvenančių žmonių, tačiau nepasižymi efektyviu seksualumu, nors gali būti, kad pasieks laimėjimų ir be to, kas provokuoja moteriškosios publikos ekstazę. Namie, draugei guodžiant, viskas vėl tampa apčiuopiama. Tačiau ši kasdieniškų žodžių ir apsikabinimų konkretybė pasirodo nepakankama ir amorfiška ir gimdo nepasitenkinimą kasdienybės „vystyklais“. Ir vėl atsiranda „gali būti“ – spėjimo, kad sėkmė įmanoma ir neturint tvirto pagrindo, – situacija. Tačiau perspektyvos nestabilumas tampa varomąja kūrybinės psichologijos jėga.

Pačiame paslaptingiausiame ir daugiaplaniame romane „Palaidotas milžinas“ (The Buried Giant, 2015) viskas sutelkta į universalią, dabartį apvalančią atmintį, į poreikį išsiaiškinti praeityje padarytos neteisybės priežastis. Romos imperija jau pasitraukė nuo Britanijos salų, bet Britanijos imperija dar netapo tikrove. Garbaus amžiaus porą – Akslą ir Beatrisę, kurių atsainus elgesys su sūnumi galėjo būti netiesioginė jo žūties per maro epidemiją priežastis, iš namų gena jų likimas, pateikiamas kaip integrali anapus laiko esančio žmogaus likimo dalis. Sūnui pabėgus iš namų ir davus jaunatviškai maksimalistinę priesaiką daugiau niekada nesugrįžti, tėvai, nors ir per vėlai, nusprendžia surasti sūnaus gyvenimo liudijimų. Akslas ir Beatrisė juda nuolat juos kankinančių vidinių priekaištų chronotopo „visada ir visur“ „niūriame miške“. Jie įveikia šimtus mylių tuščios neartos žemės, šaltą vėją ir liūtis, darganą – kaip vienintelį dviejų vidinės tiesos ir tikrų žiauraus poelgio priežasčių ieškančių protagonistų „peizažą“. Kodėl be jokio spaudimo iš šalies iš visų įmanomų geriausių ir blogiausių sprendimų vis dėlto buvo pasirinktas blogiausias, fatališkas kito žmogaus gyvybei, kodėl tėvai nepasirinko geriausio? Kas juodosiose jų sąmonės skylėse pasirodė stipriau už giminystę ir veiksmingąjį altruizmą. To, kas blogiausia, rutinos tragizmas – ne „išskirtinė situacija“ arba kulminacinę akimirką padaryta „tragiška klaida“, o kerštingų mąstymą paralyžiuojančių egocentrizmo smulkmenų rutina.

Istorija įsitvėrusi nuolatos kalba apie imperijas. O kiekviena epocha pateikia imperijoms savo sąskaitą. Tačiau esama dar vienos rūšies imperijų, kurių skaičius lygus nesuprantamų ir nenuramintų despotiškos savivalės instinktų skaičiui, liepiamosios nuosakos bendravime masei. Ir kaip tik čia, šitoje grynai asmeninėje srityje, Ishiguro pastebi asmeninių imperijų apraiškų pavidalus, parodo, kur, kodėl ir kuriam tikslui individas realizuoja savo „imperines pretenzijas“, bet jas atmeta, kai jos nukreiptos prieš neatskiriamas asmens teises. Kokiuose instinktuose slypi imperiškumas, snaudžiantis šešiasdešimtyje trilijonų mūsų ląstelių, o gal tarp šimto trilijonų mūsų organizmo bakterijų arba tarp aštuoniasdešimt šešių milijardų smegenų neuronų? Ir kaip būtų įmanoma atsikratyti tos tykios specifinės infekcijos? Ir apie visa tai Ishiguro rašo tam, kad skaitytojas, svajodamas apie išsivadavimą iš visų imperijų, gebėtų tapti savo vidinės tikrovės, išvaduotos iš asmeninių imperinių pretenzijų, kartais vertinamų kaip pakęstina savęs įtvirtinimo priemonė, autoriumi. Patraukęs skaitytoją „portatyvinio vidinio imperiškumo“ įveikos projektu, neprarasdamas savitvardos, autorius destruktyvias pretenzijas atsveria kūrybine tolerancijos energija, kuri nesiriboja religine tolerancija. Ishiguro įsitikinęs, kad būtina stojiškai analizuoti bet kurį bioorganinės mąstymo redukcijos ir jo pavertimo instinktų patarnautoju fenomeną. Kad ir kokį šoką keltų „kraujo balsas“, rašytojas lieka principingas konstruktyvaus savitarpio supratimo šalininkas – su sąlyga, kad siekdamas asmeninių prioritetų žmogus gyvena tarp tokių pat žmonių, siekiančių gėrio taip, kaip jį supranta. Ishiguro moko savigynos meno – ramaus susitelkimo, gebėjimo analizuoti ekstremaliausias situacijas vengiant atsainumo ir skubos: viskas, ko iki galo nesupratome, grįžta per mūsų poelgius, iškreipia pačius kilniausius siekius. Todėl aktyvūs personažai – tai atmintis, vaizduotė ir emocijos, tačiau ne kaip patirties „kapinynas“ arba nuotraukų kolekcija, ne kaip „svajonių fabrikas“, ne kaip egzaltuoti susižavėjimo aikčiojimai. Tolerantiškas ir korektiškas autorius geba kalbėti apie visas kontroversijas ir kraštutinumus nesikarščiuodamas, ramiai susikaupęs, įsitikinęs, kad sąmoningumas – geriausia gynyba.

Ne 114-asis Nobelio premijos laureatas išryškino šmeižikiškų fikcijų ir neįmantrios tiesos konfliktą, atrado atminties ir sąžinės priekaištų, kurie pagilina dabarties supratimą, temą. Kalbėdamasis su Kenzaburo Oe, 1994 m. Nobelio premijos laureatu, Ishiguro primena apie 2,5 tūkst. metų trunkantį susidomėjimą Platonu, kurio kūrinių centre – Platono mokytojo Sokrato asmenybė. Akivaizdu, kad skaitytojų smalsumas tiesiog skandalingai susijęs su mirties nuosprendžio, kurį 399 m. pr. Kr. išminčiui Sokratui paskelbė 360 balso teisę turėjusių Penkių šimtų tarybos narių, absurdu. Sokratas nebuvo linkęs isteriškai klykti ir meilikauti, nors tai ir galėjo išgelbėti. Sokrato išmintis – žodžių „konvertavimas“ į žmogiškąsias vertybes: pastovumą, ištikimybę, sąžiningumą, kurios ir dabar sudaro teisių ir laisvių neliečiamumo pagrindą, nes žodžiai takūs, todėl juose negali būti tiesos. Kalnai knygų prirašyti siekiant suvokti, kodėl žmonės tokie imlūs prasimanymams, visada ir visur blokuojantiems tiesos suvokimą ten, kur nusilpsta žmogaus orumo prioritetu besiremiančios teisės ir įstatymo vertybės. Tačiau efektyvaus šmeižto ir bejėgės tiesos kolizija kartojasi maniakiškai įkyriai. Be teismo ir remiantis prasimanymais 1623 m. Paryžiuje buvo pasmerktas mirti Théophile’is de Viau, sukūręs Platono „Faidono“ parafrazę (1620), kurioje vaizduojamos paskutinės Sokrato gyvenimo valandos, praleistos stiprinant mokinių gebėjimą atskirti tiesą nuo melo ir asmenines gerąsias jų savybes kaip socialinio teisingumo pagrindą. XVII a. poetas ir filosofas, kaip ir Sokratas, kreipėsi į amžininkus, klausdamas, kodėl šie pamiršo tikruosius jo poelgių motyvus, kuriuos iškraipė oponentai, pasitelkę penitenciarines melo ir prasimanymų prerogatyvas pagal principą „fabrikuok ir naudokis konjunktūra“. Pats Théophile’is de Viau manė, kad tiesos pastovumas atmintyje kur kas naudingesnis gyvenimui nei protas, suvokiamas kaip duomenų ir definicijų, kuriomis gali manipuliuoti „duomenų vartotojai“, saugykla.

Apie sąžinės ir atminties, kaip gyvybinio dabarties potencialo, aktyvumą kalbėjo Dostojevskis ir Čechovas, Proustas ir Kafka. Umberto Eco 1994 m. Harvardo paskaitose siūlė panaudoti atminties energiją gretinant realųjį pasaulį su sukurtuoju romane. Energingas ir nekantrus Michelis Houellebecqas, 1998 m. kalbėdamas apie dabartį kaip nestabilumo erą, siūlė suvokti romaną ir atmintį kaip „elementariųjų dalelių greitintuvą“. Günteris Grassas Vilniaus paskaitoje (1999) kalbėjo apie atmintį kaip pasipriešinimą mirčiai, o Patrickas Modiano 2014 m. Nobelio paskaitoje reikalavo rašytojų priešintis amnezijos rutinai kaip sąmoningam konkrečių žmogaus egzistavimo ir išgyvenimo sąlygų ignoravimui, kuris būdingas „nomenklatūriniams altruistams“. Modiano supratimu, tokia – beveik medicininė – diagnozė tapo nūdienos mentaliteto būklės metafora. Mes pasiduodame amnezijai todėl, kad šiandien norime pamiršti, kuo mus norėjo paversti arba kuo buvome tapę verčiami aplinkybių ar dėl brutalaus mūsų pačių sąmonės „juodųjų skylių“ diktato. Amnezija fragmentuoja praeitį, eliminuoja iš jos logiką, įvykių ryšius ir vientisumą, pakeičia poelgių prasmę prasimanytomis ir melagingomis postfaktinėmis kombinacijomis. Ir čia svarbu ne novatoriškumas ar prioritetai, o virtuoziško meistriškumo visuotinumas ir tai, kad dėl atminties – kaip konstruktyvios dabarties gyvenimo idėjos – literatūra išsaugojo gebėjimą atskirti tiesą nuo fikcijos.

Rašytojai rašo. Bet ir skaito. Dažnai daugybę metų prieš tapdami laureatais jie išskaito tai, ką jų asmeninė patirtis byloja apie tikrovę, su maniakišku atkaklumu kartojančią tiesos ir fikcijų konfliktą. O kai rašytojai tampa laureatais, skaitytojams iškyla naujas klausimas: ar tik nekartoja tie Parnaso gyventojai to, ką daugybę kartų prieš juos aprašė jų pirmtakai? Ir skaito, siekdami susidaryti savąją Nobelio laureato stiliaus formulę. 2017 m. spalio 5 d. Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius užsiminė apie Jane Austen, Franzo Kafkos ir iš dalies Marcelio Prousto mišinį. Tačiau skaitydami naujausią publikuotą Ishiguro romaną „Palaidotas milžinas“ randame neužmaskuotų citatų, aliuzijų ir reminiscencijų – „remiksų“ – iš Artūro legendų apie riterių žygius ir Dantės „Dieviškosios komedijos. Šie perskaityti ir interpretuojami unikalia Ishiguro maniera. Interpretuodamas Artūro legendas rašytojas atkreipia dėmesį į tai, kad legendos neatitinka tikrovės, nes riterių kūnas ir kraujas niekada netampa purvu po žirgų kanopomis, o visi tik džiaugiasi Artūro pergalėmis, kur nėra „keršto planą puoselėjančios merginos su kirtikliu“, kapojančios riterių kūnus su tokia pat neapykanta kaip britai ir saksai. Kad ir kokia archaika dvelktų klajonių po viduramžių „niūrų mišką“ recidyvai, instinktai nepavaldūs laikui ir kupini imperiškumo, kaip ir anksčiau. Nieko nepamiršdamas, kad ir kaip magėtų užsimiršti, ir sau būdinga maniera įtvirtindamas slapčiausių savo veikėjų impulsų unikalumą, naujasis autorius suvokia aktyviosios atminties ir altruistinių emocijų kūrybinės energijos kelio „nuo viduramžių prie asmeninio Atgimimo“ reciklizaciją kaip integralią dabarties dedamąją.

Klausime, kurį Ishiguro uždavė studentų auditorijai: „Kam žmonės rašo ir skaito?“, galima įžvelgti paniką, kurią kelia rutina tapusi gatavų tiesų skaitymo devalvacija ir neimlumas, net turint omeny visą įmanomą komercinę naudą ir literatūrinės produkcijos „bestselerizmą“. Ar tik nebūsime pražiūrėję ir skaitytojo mirtį, panašiai kaip per praėjusį šimtmetį buvo diagnozuotos Dievo, demiurgo, autoriaus mirtys… Gal tarškant kompiuterių klaviatūroms nepastebėtos praėjo ir skaitytojo budynės… Vietoj atsakymo į laureato klausimą nuskambėjo „aštrus“ klausimas, ar paties Ishiguro knygos yra tiesa ar melas.

Į jį laureatas atsakė graudžia šypsena. Klausiantysis dar netapo arba niekada nebuvo skaitytoju. Antraip jam būtų užtekę argumentų iš romano „Perėjūniško pasaulio menininkas“, kad autoriaus asmenybė niekada nesutampa su tiesa, kurią norėtų matyti kiti. Ishiguro niekaip nekomentavo mentalinio skaitytojų, kurie laukia galutinių ir nepajudinamų tiesų tarp „tikrovės algoritmų ir integralų“, bet nesiekia išmanyti giluminių savo pačių elgesio motyvų, o „atrastąjį laiką“ pakeičia ekspertų nuomonės surogatu ir pasivaikščiojimais tarp enciklopedinių žodynų formuluočių, parazitavimo esmės. Taip relaksuojantis pamirštama, kad literatūrinė kūryba tarp permanentinių divergencijų – viso labo tik priemonė ir visų visiems žinomų taip vertinamos konvergencijos apibrėžčių komentaras.

Rašytojai rašo, skaitytojai skaito. Ir vieni, ir kiti lieka dabartyje – tiek prisimindami praeitį, tiek įsivaizduodami ateitį. Viskas, kas reikšminga ir konstruktyvu socialinės tikrovės ir asmeninio mentaliteto atžvilgiu, yra susiję su tomis dviem aktyvumo rūšimis. Ir gali būti, kad vienas iš stimulų, dėl kurių vieni vis rašo ir rašo, o kiti vis skaito ir skaito, yra viltis, kad vėl atėjus į madą „autorių sąžinės ir atminties kančioms“ Nobelio laureatų romanuose surašyti milijardai žodžių iš tikrųjų gali virsti bent vienu kilniu polėkiu dabar.

Pabaigoje keli žodžiai apie Nobelio paskaitą „Manojo XX a. vakaras ir kiti smulkūs triumfai“, kurią Kazuo Ishiguro perskaitė 2017 m. gruodžio 7 d. Švedijos akademijoje. Lektorius drąsiai iškėlė į centrą autoriaus figūrą, savo autentiškąjį „aš“, išvaduotą iš įvaizdžio kūrėjų retorikos apvalkalo. Po dešimtmečius trukusios propagandinių falsifikatų ir simuliakrų gamybos asmeninis ir globalusis konkretumas tampa savigynos strategija kovojant su nepakantumu viskam, kas nėra masiška. Tai reiškia, kad atgimsta autentiškų asmeninės socialinės patirties pradų prioritetas. Nekurdamas giliamintiškų spekuliatyvių konstruktų, remdamasis faktais ir dokumentine savo paties biografijos konkretybe, Nobelio laureatas apibūdino save kaip pavargusį išvarginto intelekto kartai priklausantį autorių, kuris visų įtampų ir konfliktų, dilemos „pamiršti ar prisiminti“ akivaizdoje bando įtvirtinti konstruktyvią kūrybinės energijos vertybę, būdingą dvikrypčiam pažintiniam ciklui: rašytojai rašo tam, kad skaitytojai skaitytų ir permanytų, kaip atskirti tikrus dalykus nuo fikcijų.

Vertė Irena Ramoškaitė

Stebuklas yra neįmanomas – štai kur neįmanomas stebuklas.

 Donaldas Kajokas

Gaila žmonių, kurie atsiriboja nuo bet kokio nukrypimo nuo logikos. Iš tikrųjų, mąstant logiškai, stebuklų neturėtų būti. Bet kažkodėl smelkiasi nuojauta kita – iš kur tada poezija šventa ir šventas jausmas ją sutikus, net jeigu tai iliuzija keista, iš kur tas keistas jausmas imas? Pasaulis ėmėsi, ištarus Žodį, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Šitie apaštalo Jono žodžiai daug ką apverčia aukštyn kojom, ir tada imi galvot, kad stebuklas yra įmanomas. Nes kaip pasaulis iš Žodžio? Logika sakytų – nesąmonė, viskas atsirado iš… Iš kur? Ogi iš nieko. Kaip iš nieko? O iš kur niekas? Ar ne per daug klausimų? Kartais atrodo, kad žmogus atsirado tik tam, kad užduotų klausimus, tegul ir neatsakomus. Neatsakomas džiaugsmas, neatsakomas skausmas, neatsakomas mirtį pažinęs kaip kirtį… Viską norisi eiliuot, tada užplūsta jausmas, kad pavyks. Kas pavyks? Atsakyt į neatsakomą klausimą? Nė velnio nepavyks, visi poetai tą seniai žinojo. Bet vis tiek rašė. Neatsakomus atsakymus į neatsakomus klausimus. Nes klausimas, kai jis atsakytas, lieka nuoboda, stūma kažkoks, pilkėsis nelaimingas. Va kai klausi ir žinai, kad jokio atsakymo nebus (o gal vis dėlto?), tai lieka intriga-paslaptis, masonas-pasislėpėlis, pusiau sniego žmogus-kad jį kur velniai. Neik su velniu obuoliauti… Ką norėjo pasakyt sugalvoję šitą patarlę? Ar tik su velniu, ar tik obuoliaut? O jeigu riešutaut, o jeigu su burtininku-žyniu? „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – viena iš Rimvydo Stankevičiaus trilogijos knygų. Skamba magiškai, kone iš burtininko-šamano lūpų. O tai juk viena iš priežasčių, kodėl rašoma poezija. Tūlas egzistencialistas taip pat klausia kodėl. Kodėl viskas yra, jeigu galėtų nieko nebūt? Tai uždavė klausimėlį Martinas Heideggeris, kad jį kur… Iki šiol Arvydas Šliogeris galvoja ir nežino atsakymo. O aš atsakymą žinau – todėl, kad žmogus suprastų, jog yra stebuklas. Aaa, stebuklas, reikėjo iškart pasakyt. Mhm, ne taip lengva, iš pradžių reikia tokį klausimą iškelt, paskui tik galima pabandyt atsakyt.

Skeptiškai žiūrintiems į stebuklą jau kuris laikas rekomenduoju perskaityti amerikiečių hipnoterapeuto Michaelo Newtono knygas „Sielų kelionės“ ir „Gyvenimas tarp gyvenimų“. Jose dialogo forma su jį aplankiusiais klientais jis kalba apie šio ir ano pasaulio ryšius. Stulbinanti tų žmonių patirtis tiesiog eliminuoja klausimą apie stebuklo neįmanomybę. „Esame dieviškos, tačiau netobulos būtybės, gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Mums lemta nuolatos per laiką ir erdvę judėti pirmyn bei atgal tarp šių dviejų erdvių ir tuo metu tobulėti bei įgyti vis naujų žinių“ („Sielų kelionės“, p. 310). Perkratę atmintį, manau, kiekvienas rastume patirčių, kurias būtų galima pavadinti stebuklais. Man pats didžiausias stebuklas yra žmogaus gimimas – iš dviejų mikroskopinių ląstelių randasi žmogus. Jo gyvenimas gali būt pats įvairiausias. Nuo baisiausio nusikaltėlio iki Romos popiežiaus. Nuo Stalino iki šv. Pranciškaus. Dieve mano, argi dar reikia daugiau įrodymų, kad stebuklas egzistuoja? Labai knieti papasakot apie vieną savo patirtį prieš dvidešimt dvejus metus Ažvinčių girioj. Tokias patirtis Sigitas Geda vadino egzistencinėmis atvertimis. Tada klajojau miške, prisėdau ant išvirtusio medžio, pažvelgiau į dangaus mėlynę. O ten – begalinėje aukštybėje suko ratus paukštis, gal suopis, gal erelis. Ta jo ramybė buvo tokia įtikinanti, jis matė tokias grožybes – ežerus, neaprėpiamus miškus, kad aš pagalvojau: Viešpatie, kad nors akimirką galėčiau pamatyt tai, ką jis mato. Ir… įvyko stebuklas – aš buvau su tuo paukščiu. Mačiau savo tėvynės grožį – ir ne tik tai, kas plytėjo po mumis, bet ir visą savo šalies istoriją, nuo Mindaugo iki mūsų dienų. Nuo ledynų iki S. Gedos eilėraščių.

Jeigu skaitantysis šias eilutes turės kantrybės, gal pamanys – religingo žmogaus paistalai. Ir tegul. Bet noriu pacituoti A. Šliogerio mintį: „Tikintysis [...] siekia išminties, vadinasi, yra filosofas pirmaprade šio žodžio prasme. Kiek filosofui absoliuti transcendencija nėra tik kultūrinis simbolis, o yra aukščiausia, tačiau tiesiogiai neregima būtis, jis tiki ja, taigi yra religinis žmogus. Tikėjimas yra šiek tiek filosofinis, o filosofija – tikinti. Didžiųjų mąstytojų mąstyme, kuris išauga iš individualaus, vadinasi, pirmapradžio atvirumo absoliučiai transcendencijai, įvyksta tas nuostabus religijos ir filosofijos susitikimas“ („Transcendencijos tyla“, p. 68). Susitikimas… Kuriančiojo ir skaitančiojo, mąstančiojo ir rašančiojo, tikinčiojo ir abejojančiojo. Ko žmogui reikia šitam pasauly? Sakyčiau, tik tikėjimo. Tikėjimo bet kuo – savimi, artimu, savo šalies ateitim, net, pagaliau, netikėjimu, tegul jis būna apleistas… Bet žmogus be tikėjimo negyvas. Negyvi jo tėvynės akmenys, negyvi protėviai, taip graudžiai žvelgiantys iš anapus, negyvas jo gyvenimas, kai su savo artimaisiais stovi prie kapo duobės. Tad ką siūlo tie vargetos netikintys – tik dykrą, kurioje švilpauja vėjai, ir joks paukštis neužburia žmogaus žvilgsnio. Mano mąstantis draugas Dainius Razauskas kartą išsitarė, kad Dievas yra Akyje. Kai perskaičiau jo straipsnį „Kur yra Dievas?“, likau įtikintas. Nes gal ne veltui Dievo Apvaizda yra vaizduojama Akimi. O jis rašo labai paprastai. Reikia tik įsižiūrėt į artimo žmogaus žvilgsnį, ir pamatysi Dievą. „Dievas gyvas tik tyloje“, – tai S. Gedos žodžiai. Jeigu apie tylą taip rašo poetas, turėtume juo pasikliaut. „Transcendencijos tyla“ – viena iš svarbiausių iki šiol parašytų A. Šliogerio knygų. Svarbi jo įžvalga šioje knygoje – reikia mąstyti apie bekalbę daiktų būtį. Vadinasi, būtį, glūdinčią tyloje. Galbūt gerbiamas filosofas taip papildė poeto įžvalgą. Jeigu apie tylą taip rašo filosofas, turėtume juo pasikliaut. Poetas ir filosofas buvo draugai, gal jie vaikštinėdami ne sykį kalbėdavosi apie tylą ir apie tai, kas joje glūdi? Žinoma, vienas iš didžiųjų paradoksų yra tai, kad apie tylą ir joje esantį Dievą, apie bekalbę daiktų būtį galime pasakyti tik žodžiais. Bet prieš ištariant žodį visada būna jo vaizdinys, pirmavaizdis, kaip pasakytų Platonas.

Kaip sakė mano minėtas amerikiečių hipnoterapeutas M. Newtonas, mes gyvename dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Ir nuolat tarp jų keliaujame. Vienu metu žmogus labiau atsiduria materialiame, kitu – dvasiniame. Tik nuo jo priklauso, kuriame labiau nori būt. Bet viena tik galima pasakyt – žmogus, kartą patyręs, kad svarbesnis yra dvasinis pasaulis, to niekada neužmirš. Nors ir supras, kad abu šie pasauliai negali būti vienas be kito. Kartkartėmis prisimenu Marcelijaus Martinaičio pasakojimą, kaip jo tėvai, po sunkių dienos darbų prisėdę ant slenksčio, žvelgdavo tylėdami kažkur į tolumas. Ką jie ten matė, apie ką galvojo? Į tokį klausimą turbūt galima atsakyt tik eilėraščiu, muzika ar paveikslu. Tebūnie šis klausimas neatsakytas, o tie, kurie jį kelia, atsakymą nujaučia.

Jurijus Oleša (1899–1960) – vienas žymiausių XX a. pirmos pusės lenkų kilmės rusų prozininkų, dramaturgų, eseistų. Stalininės cenzūros metu sukūrė didelės meninės vertės kūrinių. Jo kūryba balansuoja tarp paviršinės prokomunistinės retorikos ir giliai paslėptų poteksčių bei subtilaus humoro. Su draugais I. Ilfu ir J. Petrovu, I. Babeliu ir S. Kržižanovskiu priskiriamas Odesos rašytojų mokyklai.

Į lietuvių kalbą išversti romanas „Pavydas“ (1927; liet. 1971, vertė T. Venclova) ir pasaka-alegorija „Trys dručkiai“ (1928; liet. 1958, 1985, vertė I. Olšauskaitė (Rudokienė).

Vertėjas

Šuvalovas parke laukė Lelios. Buvo karštas vidudienis. Ant akmens pasirodė driežas. Šuvalovas pagalvojo: ant šito akmens driežas neapsaugotas, jį tuoj pat galima aptikti. „Mimikrija“, – vėl pagalvojo jis. Mintis apie mimikriją sukėlė prisiminimą apie chameleoną.

– Še tau, – pasakė Šuvalovas. – Tik chameleono ir betrūko.

Driežas pabėgo.

Šuvalovas supykęs pakilo nuo suoliuko ir greitai nuėjo takeliu. Jis buvo nepatenkintas, kilo noras kažkam priešintis. Sustojo ir gana garsiai pasakė:

– Po velnių! Kodėl turiu galvoti apie mimikriją ir chameleoną? Šitų minčių man visai nereikia.

Jis įžengė į pievelę ir atsisėdo ant kelmo. Skraidė vabzdžiai. Virpėjo stiebai. Paukščių, musių, vabalų lakiojimo architektūra buvo tik įsivaizduojama, bet jis pastebėjo šiokį tokį punktyrą, arkų, tiltų, bokštų, terasų kontūrus, erdvėje greitai judantį ir besikeičiantį miestą.

„Man ima nurodinėti, – pagalvojo Šuvalovas. – Mano dėmesio sfera užteršiama. Aš tampu eklektiku. Kas man nurodinėja? Aš pradedu matyti tai, ko nėra.“

Lelia nesirodė. Jo buvimas sode užsitęsė. Jis vaikštinėjo. Įsitikino, kad egzistuoja daugybė vabzdžių rūšių. Stiebu ropojo vabalėlis, jis nuėmė jį ir patupdė ant delno. Netikėtai ryškiai blykstelėjo vabalėlio pilvelis. Šuvalovas supyko.

– Velniop! Dar pusvalandis – ir aš tapsiu gamtininku.

Jį supo įvairiausi stiebai, lapai, kamienai; jis matė nariuotas kaip bambukai žoleles; jį pribloškė daugiaspalviškumas to, ką vadiname žolės danga; pačios dirvos daugiaspalviškumas pasirodė jam visiškai netikėtas.

– Aš nenoriu būti gamtininku! – maldaujamai sušuko jis. – Man nereikia šitų atsitiktinių pastebėjimų.

Bet Lelia nesirodė. Jis jau padarė šiokių tokių statistinių išvadų, atliko šiokią tokią klasifikaciją. Jau galėjo tvirtinti, kad šiame parke daugiausia medžių su storais kamienais ir kortų kryžių formos lapais. Jau pažindavo vabzdžių dūzgimą. Dėmesys prieš jo paties norą prisipildė visiškai neįdomaus jam turinio.

O Lelia nesirodė. Jis ilgėjosi ir pyko. Vietoj Lelios pasirodė nepažįstamas pilietis su juoda skrybėle. Atsisėdo ant žalio suolo greta Šuvalovo. Pilietis sėdėjo šiek tiek nusiminęs, pasidėjęs ant kelių baltas rankas. Jis buvo jaunas ir tylus. Vėliau paaiškėjo, kad jaunuolis kankinasi, nes yra daltonikas. Jiedu išsikalbėjo.

– Pavydžiu jums, – ištarė jaunuolis. – Sako, kad lapai žali. Aš niekados nemačiau žalių lapų. Man tenka valgyti mėlynas kriaušes.

– Mėlyna spalva nevalgoma, – atsakė Šuvalovas. – Mane supykintų mėlyna kriaušė.

– Aš valgau mėlynas kriaušes, – liūdnai pakartojo daltonikas.

Šuvalovas krūptelėjo.

– Sakykit, – paklausė jis, – ar nepastebėjot, kad kai aplink jus skraido paukščiai, tai atsiranda miestas, įsivaizduojamos linijos?..

– Nepastebėjau, – atsakė daltonikas.

– Vadinasi, visą pasaulį jūs suvokiate teisingai?

– Visą pasaulį, išskyrus kai kurias spalvines detales, – daltonikas atsuko į Šuvalovą blyškų veidą.

– Jūs įsimylėjęs? – paklausė.

– Įsimylėjęs, – sąžiningai atsakė Šuvalovas.

– Tik šiokia tokia spalvų painiava, o visa kita – natūralu! – linksmai pasakė daltonikas. Jis globėjiškai pamosavo pašnekovui ranka.

– Vis dėlto mėlynos kriaušės – ne smulkmena, – šyptelėjo Šuvalovas.

Tolumoje pasirodė Lelia. Šuvalovas pašoko. Daltonikas atsistojo ir, kilstelėjęs juodą skrybėlę, ėmė tolti takeliu.

– Ar jūs ne smuikininkas? – jam pavymui sušuko Šuvalovas.

– Jūs matote tai, ko nėra, – atsakė jaunuolis.

Šuvalovas neišlaikęs suriko:

– Jūs panašus į smuikininką!

Daltonikas toldamas kažką sumurmėjo, ir Šuvalovui pasigirdo:

– Jūs pavojingam kely…

Lelia ėjo greitai. Šuvalovas žengė kelis žingsnius jos pasitikti. Siūbavo kryžialapių medžių šakos. Šuvalovas stovėjo takelio viduryje. Šakos šlamėjo. Ją pasitiko medžių ovacija. Daltonikas, pasukęs į dešinę, pagalvojo: „O diena tai vėjuota“ ir pažiūrėjo aukštyn, į lapus. Lapai elgėsi taip, kaip visi lapai elgiasi, kai juos judina vėjas. Daltonikas pamatė besisupančias mėlynas medžių lajas. Šuvalovas pamatė žalias lajas. Bet Šuvalovas suprato neteisingai. Jis pagalvojo: „Medžiai pasitinka Lelią ovacija.“ Daltonikas klydo, bet Šuvalovas klydo dar labiau.

– Aš matau tai, ko nėra, – pakartojo Šuvalovas.

Lelia priėjo. Rankoje laikė krepšelį su abrikosais. Kitą ranką ištiesė jam. Pasaulis staiga pasikeitė.

– Kodėl tu raukaisi? – paklausė ji.

– Aš, matai, su akiniais.

Lelia ištraukė iš krepšelio abrikosą, perplėšė mažučius jo sėdmenis ir išmetė kauliuką. Kauliukas nukrito į žolę. Šuvalovas išsigandęs apsidairė. Apsidairė ir pamatė: toje vietoje, kur nukrito kauliukas, atsirado medis, plonas, švytintis medelis, stebuklingas skėtis. Tada Šuvalovas Leliai pasakė:

– Kažkokia nesąmonė. Aš pradedu mąstyti vaizdais. Man nebeegzistuoja dėsniai. Po penkerių metų šioje vietoje išaugs abrikosmedis. Visiškai įmanoma. Moksliškai pateisinama. Bet aš, paneigdamas gamtos dėsnius, pamačiau tą medį penkeriais metais anksčiau. Nesąmonė. Aš tampu idealistu.

– Iš meilės, – pasakė ji, varvėdama abrikoso sultimis.

Ji sėdėjo ant pagalvių, laukė jo. Lova buvo įsprausta į kampą. Apmušaluose švytėjo vainikėliai. Jis priėjo, ji apkabino jį. Buvo tokia jauna ir tokia lengva, kad nurengta, tik su marškinėliais, atrodė nenatūraliai apnuoginta. Pirmasis apsikabinimas buvo audringas. Vaikiškas medalionas nuplazdėjo nuo jos krūtinės ir tarsi auksinis migdolas įstrigo plaukuose. Šuvalovo veidas artėjo prie jos veido – lėtai, kaip artėjama prie smunkančio į pagalvę mirusiosios veido.

Degė lempa.

– Aš užgesinsiu, – pasakė Lelia.

Šuvalovas gulėjo prie sienos. Kampas pakibo virš jo. Šuvalovas vedžiojo pirštą per apmušalų ornamentus.

Jis suprato: toje viso apmušalų ornamento dalyje, tame sienos plote, po kuriuo jis užmiega, slypi dviguba egzistencija: viena įprasta, dieninė, niekuo neišsiskirianti – paprasti vainikėliai; kita – naktinė, pajuntama penkios minutės iki užmiegant. Netikėtai priartėjusios, prisispaudusios ornamentų dalys padidėjo, detalizavosi ir pasikeitė. Jau užmigdamas, apimtas vaikiškų pojūčių, jis neprieštaravo, kad keičiasi pažįstamos ir teisėtos formos, juolab kad pasikeitimas šitas buvo malonus: vietoj mazgelių ir lankelių jis pamatė ožką, virėją…

– O čia smuiko raktas, – pasakė jį supratusi Lelia.

– Ir chameleonas… – sušvebeldžiavo jis užmigdamas.

Jis pabudo anksti ryte. Labai anksti. Pabudo, apsidairė ir šūktelėjo. Palaimingas garsas išskrido iš jo gerklės. Permaina, prasidėjusi pasaulyje pirmą jų pažinties dieną, šią naktį užsibaigė. Jis pabudo naujoje žemėje. Kambarys buvo sklidinas ryto švytėjimo. Jis matė palangę ir įvairiaspalvius gėlių vazonus ant jos. Lelia miegojo, atsukusi jam nugarą. Ji gulėjo susirietusi, jos nugara suapvalėjo, po oda išryškėjo stuburas – plona nendrė. „Meškerė, – pagalvojo Šuvalovas, – bambukas.“ Šioje naujoje žemėje viskas maloniai jaudino ir juokino. Pro atvirą langą sklido garsai. Žmonės kalbėjo apie gėlių vazonus ant jos palangės.

Jis atsikėlė, apsirengė, sunkiai išsilaikydamas ant žemės. Žemės trauka daugiau nebeegzistavo. Jis dar nepažino šio naujo pasaulio dėsnių ir todėl elgėsi atsargiai, bijodamas, kad kokiu nors neapdairiu poelgiu nesukeltų pritrenkiančio efekto. Net paprasčiausiai galvoti, paprasčiausiai suvokti daiktų esmę buvo rizikinga. O ką, jeigu per naktį jis įgijo sugebėjimą materializuoti mintis? Buvo pagrindo taip manyti. Pavyzdžiui, pačios savaime užsisegė sagos. Pavyzdžiui, kai jam prireikė sudrėkinti šepetį, kad pataisytų šukuoseną, staiga pasigirdo krintančių lašų garsas. Jis apsidairė. Prie sienos saulės spindulių pluošte mongolfjerų* spalvomis degė krūvelė Lelios rūbų.

– Aš čia, – pasigirdo iš krūvos čiaupo balsas.

Jis surado po ta krūva čiaupą ir kriauklę. Čia pat gulėjo rožinio muilo liekana. Dabar jau Šuvalovas bijojo pagalvoti apie ką nors baisaus. „Į kambarį įėjo tigras“, – prieš savo paties norą buvo begalvojąs jis, bet suspėjo save nuo tos minties atitraukti… Vis dėlto su siaubu pažiūrėjo į duris. Materializacija įvyko, bet kadangi mintis ne visai suspėjo įgyti formą, tai ir materializavimosi efektas buvo tolimas nuo jos, gal tik vos vos priartėjęs: pro langą įskrido širšė… ji buvo dryžuota ir kraugeriška.

– Lelia! Tigras! – suklykė Šuvalovas.

Lelia pabudo. Širšė pakibo virš lėkštės. Širšė giroskopiškai dūzgė. Lelia pašoko nuo lovos. Širšė skrido tiesiai į ją. Lelia gynėsi – širšė ir medalionas skraidė aplink ją. Jie surengė gaudynes. Lelia uždengė širšę savo traškančia šiaudine skrybėle.

Šuvalovas išėjo. Atsisveikino jie skersvėjyje, kuris šiame pasaulyje apsimetė labai veiklus ir daugiabalsis. Skersvėjis atplėšė apačioje duris. Jis dainavo kaip skalbėja. Jis vartaliojo ant palangės gėles, kilstelėjo Lelios skrybėlę, išlaisvino širšę ir sviedė ją į salotas. Jis sušiaušė piestu Lelios plaukus. Jis švilpė.

Jis pakėlė į viršų Lelios marškinius.

Jie išsiskyrė ir iš laimės nejausdamas po savim laiptų Šuvalovas nusileido žemyn, išėjo į lauką… Taip, jis nejautė laiptų. Paskiau jis nepajuto prieangio, slenksčio akmens; tada suvokė, kad tai ne miražas, o realybė, kad jo kojos kybo ore, kad jis skrenda.

– Skrieja ant meilės sparnų, – pasakė kažkas lange iš šono.

Jis nėrė į viršų, tolstojiška palaidinė pavirto krinolinu, lūpos trūkinėjo iš karščio, jis skrido spragsėdamas pirštais.

Sirkka-Liisa Konttinen. Baikerio stogai. 1975

Antrą valandą atėjo į parką. Nuvargintas meilės ir laimės, užmigo ant žalio suolo. Miegojo iš po atsegtos palaidinės išsikišusiais raktikauliais.

Takeliu, laikydamas rankas už nugaros, kunigiškai orus, apsivilkęs panašius į sutaną rūbus, su juoda skrybėle, tvirtais mėlynais akiniais, tai nuleisdamas, tai aukštai pakeldamas galvą, lėtai ėjo nepažįstamas vyriškis.

Jis priėjo prie Šuvalovo ir atsisėdo šalia.

– Aš Izaokas Niutonas, – pasakė nepažįstamasis, kilstelėjęs juodą skrybėlę.

– Labas, – suvebleno Šuvalovas.

Didysis mokslininkas sėdėjo tiesia nugara, sunerimęs, lyg ant adatų. Jis klausėsi, jo ausys virpėjo, kairės rankos smilius stirksojo ore, lyg ragindamas nematomą chorą, pasiruošusį kiekvieną akimirką sugriaudėti pagal šio piršto nurodymą, būti dėmesingą. Gamtoje viskas nuščiuvo. Šuvalovas tyliai pasislėpė už suolo.

Vienintelį kartą po jo kojomis cyptelėjo žvirgždas. Garsusis mokslininkas klausėsi didžiosios gamtos tylos. Tolumoje, virš gausios žalumos, tarsi užtemimo metu išryškėjo žvaigždė, ir pasidarė vėsu.

– Štai! – staiga sušuko Niutonas. – Girdite?..

Net neapsidairęs, jis ištiesė ranką, sugriebė Šuvalovą už skverno ir atsistojęs ištempė jį iš slėptuvės. Jie nuėjo per žolę. Minkštai žengė dukslūs mokslininko batai, palikdami žolėje baltus pėdsakus. Priekyje, dairydamasis į visas puses, bėgo driežas. Jie pralindo pro tankmę, pūkai ir dievo karvytės papuošė metalinius mokslininko akinių rėmelius. Atsivėrė pievelė. Šuvalovas atpažino vakar atsiradusį medelį.

– Abrikosas? – paklausė jis.

– Ne, – suirzęs paprieštaravo mokslininkas, – tai obelis.

Obels struktūra, jos lajos ląstelių struktūra, lengva ir trapi kaip mongolfjero, išryškėjo pro negausią lapiją. Tvyrojo ramybė ir tyla.

– Štai, – pasilenkdamas pasakė mokslininkas. Nuo pasilenkimo jo balsas pasidarė panašus į riaumojimą. – Štai! – Jis laikė rankose obuolį. – Ką tai reiškia?

Matėsi, kad nedažnai jam tenka lankstytis: atsitiesęs jis keletą kartų atsilošė, įsiteikdamas stuburui, senam stuburo bambukui. Obuolys ilsėjosi ant padėklo iš trijų pirštų.

– Ką tai reiškia? – pakartojo jis, aikčiojimais trukdydamas frazės skambesiui. – Gal teiksitės pasakyti, kodėl obuolys nukrito?

Šuvalovas žiūrėjo į obuolį, kaip kažkada į jį žiūrėjo Vilhelmas Telis.

– Tai traukos dėsnis, – suvebleno jis.

Tada, po pauzės, didysis fizikas paklausė:

– Man rodos, jūs šiandien skraidėt, studente? – taip paklausė magistras. Jo antakiai pakilo aukštai virš akinių.

– Man rodos, šiandien skraidėte, jaunasis marksiste?

Dievo karvytė perropojo nuo piršto ant obuolio. Niutonas sužvairavo į ją. Dievo karvytė jam buvo akinamai mėlyna. Jis susiraukė. Ji atitrūko nuo pačios obuolio viršūnės ir, panašiai kaip iš po frako ištraukiama nosinaitė, ištraukusi iš kažkur sparnus nuskrido.

– Jūs šiandien, man rodos, skraidėte?

Šuvalovas tylėjo.

– Kiaulė, – pasakė Izaokas Niutonas.

Šuvalovas atsibudo.

– Kiaulė, – pasakė Lelia, palinkusi virš jo. – Manęs lauki ir miegi. Kiaulė!

Ji nuėmė nuo jo kaktos dievo karvytę ir nusišypsojo, pamačiusi, kad vabalėlio pilvelis geležinis.

– Velnias! – nusikeikė Šuvalovas. – Aš tavęs nekenčiu. Anksčiau žinojau, kad tai dievo karvytė, ir nieko daugiau apie ją, išskyrus tai, kad ji dievo karvytė, nežinojau. Na, sakykim, aš dar galėjau nutarti, kad jos vardas truputį antireliginis. Bet nuo to laiko, kai mes susitikome, kažkas nutiko mano akims. Aš matau mėlynas kriaušes ir matau, kad musmirė panaši į dievo karvytę.

Ji norėjo jį apkabinti.

– Pasitrauk! Atstok! – sušuko jis. – Man nusibodo! Man gėda!

Taip šaukdamas jis bėgo lyg elnias. Prunkšdamas, laukiniais šuoliais bėgo jis, atšokdamas nuo savo šešėlio, šnairuodamas viena akimi. Uždusęs sustojo. Lelia dingo. Jis nusprendė ją užmiršti. Prarastas pasaulis turi būti susigrąžintas.

– Iki pasimatymo, – atsiduso jis, – mes daugiau nebepasimatysime.

Jis atsisėdo ant nuolaidaus šlaito krašto, nuo kurio atsivėrė plačiausia, poilsio namais nusėta erdvė. Sėdėjo prizmės viršūnėje, nuleidęs kojas žemyn. Po juo sukiojosi ledų pardavėjo skėtis, visa ledų pardavėjo prekyvietė, kažkuo primenanti negrų gyvenvietę.

– Aš gyvenu rojuje, – sugniuždytu balsu pasakė jaunasis marksistas.

– Jūs marksistas? – pasigirdo šalia.

Šalia Šuvalovo sėdėjo jaunuolis su juoda skrybėle, pažįstamas daltonikas.

– Taip, aš marksistas, – pasakė Šuvalovas.

– Jums negalima gyventi rojuje.

Daltonikas žaidė vytele. Šuvalovas dūsavo.

– O ką tada man daryt? Žemė rojum pavirto.

Daltonikas švilpavo. Daltonikas kasėsi vytele ausį.

– Jūs žinot, – verkšleno Šuvalovas, – jūs žinot, iki ko aš nusiritau. Aš šiandien skraidžiau.

Danguje, panašus į pašto ženklą, kreivai kabėjo aitvaras.

– Norite, aš jums pademonstruosiu… aš ten nuskrisiu. (Jis parodė ranka.)

– Ne, ačiū. Nenoriu būti jūsų gėdos liudininku.

– Taip, tai baisu, – patylėjęs ištarė Šuvalovas. – Aš žinau, kad tai baisu.

– Pavydžiu jums, – dar atsiduso jis.

– Nejaugi?

– Garbės žodis. Kaip gera visą pasaulį suvokti teisingai ir klysti tik dėl kai kurių spalvinių detalių, kaip kad jūs. Jums nereikia gyventi rojuje. Pasaulis jums neišnyko. Viskas gerai. O aš? Jūs tik pagalvokit, aš gi visiškai sveikas žmogus, aš materialistas… ir staiga mano akyse prasideda nusikalstama antimokslinė medžiagų, materijos deformacija…

– Taip, tai baisu, – sutiko daltonikas, – ir visa tai iš meilės.

Šuvalovas staiga su netikėtu įkarščiu nustvėrė kaimyną už rankos.

– Klausykit! – sušuko. – Aš sutinku. Duokit man savo rainelę ir pasiimkit mano meilę.

Daltonikas ėmė ropoti šlaitu žemyn.

– Atsiprašau, – kalbėjo jis. – Aš neturiu laiko. Iki pasimatymo. Gyvenkite savo rojuje.

Sunku jam buvo judėti nuokalne. Šliaužė išskėstomis kojomis, nustodamas panašumo į žmogų ir vis labiau panašėdamas į žmogaus atspindį vandenyje. Pagaliau jis pasiekė plokštumą ir linksmai nužingsniavo. Po to, švystelėjęs vytelę, pasiuntė Šuvalovui oro bučinį:

– Nusilenkit nuo manęs Ievai! – šūktelėjo jis.

O Lelia miegojo. Praėjus valandai nuo susitikimo su daltoniku, Šuvalovas surado ją parko tankmėje, pačiame viduryje. Jis nebuvo gamtininkas, negalėjo nustatyti, kas jį supa: lazdynai, gudobelės, šeivamedžiai ar erškėčiai. Iš visų pusių jį užgulė šakos, krūmai, jis ėjo kaip koks prekeivis, apsikrovęs lengvomis tirštomis šakų pynėmis. Jis nusviesdavo nuo savęs šitas pintines, apiberiančias jį lapais, žiedlapiais, spygliais, uogomis ir paukščiais.

Lelia gulėjo ant nugaros, apsivilkusi rožine suknele atvira krūtine. Ji miegojo. Jis girdėjo, kaip nuo miego paburkusioje nosyje sutraška plėvelės. Atsisėdo šalia.

Paskiau padėjo galvą ant jos krūtinės, jo pirštai jautė kartūną, galva gulėjo ant prakaituotos krūtinės, jis matė jos spenelį, rožinį, su švelniomis kaip pieno puta raukšlelėmis. Jis negirdėjo šnarėjimo, atodūsio, šakų traškėjimo.

Daltonikas išdygo už susipynusio krūmo. Krūmas jo neprileido artyn.

– Paklausykit, – pasakė daltonikas.

Šuvalovas pakėlė galvą, jo skruoste žaidė salstelėjusi šypsena.

– Nesekiokit manęs kaip šuo, – paprašė Šuvalovas.

– Klausykit, aš sutinku. Pasiimkit mano rainelę ir duokit man savo meilę…

– Eikit valgyti mėlynų kriaušių, – atsakė Šuvalovas.

Vertė Gytis Lukšas

_ _ _

* Mongolfjeras – karšto oro balionas, taip pavadintas jo išradėjų brolių Josepho-Michaelio ir Jacques’o Etienne’o Mongolfier vardu (vert.).

      Well, if you’re travelin’ down to the north country fair

      The winds hit heavy on the borderline

      Remember me to one who lives there

      She once was a true love of mine.

                                            „Lions“, „Girl from the North Country“

Keli kilometrai nuo bazės iki kelto dvelkia kondensuoto kelioninio nuotykio pradžia. Egzotika yra viskas: vilkikų vairuotojų leksikonas, nerašytos bendruomenės taisyklės, testosterono įkvėptos legendos apie darbinius žygdarbius. Vaikus ir žmonas užpakalinio vaizdo veidrodėliuose paliekantys vyrai desperatiškai stengiasi kuo greičiau įsilieti į ateinantį mėnesį. Šurmulys ir erzelis – geriausias būdas įtemptoms emocijoms prasklaidyti, o trūkinėjanti racija – pasirodymų erdvė. Tai įmonėje jovalas, teisybę tik džiunglėse rasi, tai lengvikes žiede reik blokuoti, kad sunkvežimiai galėtų įvažiuoti, o kai tokie kamščiai, gal apskritai galėtų viaduką pastatyti nuo bazės iki kelto.

Klaipėdos naktį glotniai skrodžiantis keltas įsisiūbuoja nuo istorijų, susitikimų ir alkoholio. Ūžesys ir gyvybė, alus ir guminė kiaušinienė, bet čia pat, tylioje kajutėje, tūno žinojimas, kad rytoj laukia kelias ir Šiaurė. Nei vienam, nei kitam niekada negali pasiruošti.

Prasisklaidžius ryto migloms Švedijos žemė atrodo iki nuobodulio matyta ir patirta – žemdirbiški racionalūs kraštovaizdžiai slenka monotoniškai kaip kelio stulpeliai. Viskas, ką gali prisiminti pravažiavęs – kad vieni vėjo malūnai sukasi, kiti – ne, o geltoname name prie miško gyvena Ulricha. Jai yra įdomūs dideles mašinas vairuojantys vyrai. Laikas ištįsta kaip kramtomoji guma. Minimalų skonį ir kvapą jam suteikia tik mane į reisą pasiėmusio pusbrolio pasakojimai.

Vieni vairuotojai suka pavojingus maršrutus po Šiaurę, o kiti tampo priekabas po Lietuvą arba iš to paties vieno miesto į tą patį kitą miestą. Kažkurie turi būti kietesni, nes gamta yra laiptuota ir laipsniuota, ir šis titulas atitenka šiauriečiams. Tie kiti vadinami ,,beausiais“ – anot folkloro, vienas vairuotojas palindęs po mašina kažką krapštė, kitas tuo metu patraukė mašiną, o kartu ir žmogaus ausį.Geografijai vingiuojant į viršų kraštovaizdžiai, istorijos ir nuotaikos rūstėja. Irstaisi rūgščiu žvilgsniu tūkstančius kilometrų ir ganai trafaretus pro langą. Keliesi, guliesi, keliesi, šlapiniesi krūme naktį ir vėl rangaisi į miegmaišį iki rytmetinio šaltkrėčio, įsiskverbiančio pro sujungimus tarp kėbulo detalių. Keičiasi keliai, pro langą matomi žmonės. Lėtai auga nuobodulys. Kol vieną rytą po daugybės bevardžių pabudimų imi jausti, kad į tave pradėjo kažkas lįsti.

Sapnai tampa tiršti ir lipnūs – aitrus tamsusis medus su miško uogomis. Nubudus išorinis pasaulis skausmingai skverbiasi pro akis. Kelias atrodo kaip vienišas plaukimo takelis be galinio bokštelio trasos pabaigoje. Blausią ryt-mečio šviesą sugeria sniegas, subruzda buities apyvokos daiktai važiuojančios mašinos dėkluose, sintetinę melodiją groja radijas. Vieninteliai tavo plaukimo rungties žiūrovai – medžiai ir kalnai, atšiauri minia, kuri nerodo jokių emocijų. Tokiame amžiname plaukime maloniai vieniša.

Išniręs iš sapno traukiau į plaučius orą, gėriau į save kalnus ir kelią. Pusbrolis apgailestauja, kad ką tik pramiegojau sėlinančią juodą lūšį. Išrinkęs dar miego lava aplipusius žodžius išlemenu, kad lūšys būna pilkšvos, o ten, matyt, buvusi kokia, pavadinkime, norvegiška pantera. Pokštas abiem nejuokingas, pašnekesys neįvyko, žvėries tapatybė nenustatyta, bet kažkas gi prabėgo. Degalinėje negaliu atsistebėti, kad šalia raudonų ,,M&M’s“ dražė pakuočių, ledo tirpiklių, pakūrimo laidų, langų valymo skysčių ant lentynos pardavinėjamas ,,Pink Floyd“ albumas ,,The Dark Side of the Moon“. Kol stebiuosi, per tamsos trikampį lūžtanti vaivorykštė ant albumo viršelio hipnotizuoja.

Šiaurė ateina po tūkstančio bevardžių kilometrų, daugybės abejingų žvilgčiojimų pro langą ir begalinio noro pamatyti žvėrių. Ir ne vieną, o bandas elnių, būrius į langus atsitrenkiančių baltųjų pelėdų, kaip podiumu plentu žengiančius briedžius. Nieko nepamatai, bet kažkas pamato tave. Iš ant pušų kamienų prikaltų spalvotų briedžių ragų, eglynų, kuriuose tamsa stipresnė už saulės šviesą, šalikelėse laiko ėdamų apleistų mašinų ir su uolomis susiliejusių namų. Žiūri į briedžių ragus medžių palubėse ir jautiesi kaip atlikdamas Rorschacho testą – ragų galai susilieja ir išsilieja į visokių formų amebas. Dažnai aplanko jausmas, kad pašonėje pravažiavai Tvin Pyksą. Nieko įkyriai bauginančio, tik nuolatinis žinojimas, kad kažkas yra labai šalia, vos už poros žingsnių nuo kelio. Jei vyriškais reikalais naktį įlįstum į mišką…

Šiaurėje antgamtinis pasaulis visados yra šalia – už parduotuvės, kelio ženklo, o naktiniuose miestuose – už šviestuvo metamos šviesos apskritimo. Norvegai uoliai bando jo žemėlapį perbraižyti per dienas ir naktis tiesdami kelius, kasdami tunelius ir sprogdindami kalnus. Pakelės aplipusios gręžimo, pjovimo, sprogdinimo mašinomis, trirankiais ekskavatoriais ir sudėtingomis trajektorijomis lėtai judančius vabalus primenančiais miškavežiais. Lengva pamanyti, kad žmogaus ir technikos pastangos stumia antgamtinį pasaulį gilyn į mišką, o tu liudiji žingsnį Mėnulyje. Visgi užpakalinio vaizdo veidrodėlyje tai tik menki krustelėjimai kraštovaizdyje. Vėjas sujudina šaką, nubyra keletas dribsnių sniego, ir viskas yra kaip prieš akimirką. O dar po akimirkos tiesiog pamiršta.

Daug rūkantis pilkadantis vairuotojas apibendrina savo laiką čia – vilko dienos. Gūsingas vėjas, šoninis lietus, vienadienis sniegas, pilkuma be jokių atspalvių, ir sužvarbsti iš vidaus. Sustiręs nelanksčiomis kojomis išlipi iš visą naktį vėjo pralinguotos priekabos saloje, priklausančioje, ironiška, Herøy savivaldai, ir buku žvilgsniu stebi geltoną laivelį. Daugiau judančių objektų čia nėra, o stebėti plaikstomus žuvies kombinato dūmus – tiesiog nevyriška. Geltonas laivelis svirduliuojančiais judesiais slenka banguojančiu fjordu. Mažas, bet drąsus – juda kampais, laužtomis linijomis. Tavo nuostabai, į matymo lauką įslenka didesnis laivas, ir prasideda detektyvas. Sekliai Mažasis Geltonasis ir Didysis Baltasis. Susitelki ir uždavinėji sau klausimus – ar laivai susiję, ko jie ieško; ar jie civiliniai, gal jie vienas kitą tempia ar gal kartu tempia kažką po vandeniu. Nesvarbu, kad atsakymų nesužinosi, bet laivų stebėjimas padovanoja penkiolika minučių veiklos.

Vilkiko vairuotojas metus skaičiuoja reisais. Mirties dvelksmas kelyje – kaip kvepalai mašinoje – visada su tavimi. Baimė įsiskverbia į kūną ir jį laiko: nuo įsikibimo į vairą įsitrina nuospaudos delnuose ir sutraukia užpakalio raumenis. Kelias grynina iki būtiniausio minimumo. Vyrai dažnai tokius prisiminimus atskiedžia alkoholiu, daug kartų per dieną vienas su kitu susiskambina pašnekėti apie šį bei tą. Jų akys po dešimtmečio tampa ledų kristalais. Žvilgsnyje atsispindinčios kalnų viršūnės kainuoja šeimas, draugus ir apskritai mokėjimą gyventi visuomenėje. Radikalizuotos vienatvės ir nuolatinio nepriklausymo niekur, išskyrus kabiną, jausmas yra nenuplaunamas ir nepraskiedžiamas. Po kažkiek metų, kai grįžti namo, nori kuo greičiau iš jų išvažiuoti, nes namuose tampi svetimšaliu. Atėjūnas esi ir čia – vietiniai, dirbantys pas Kristenseną, Johanseną ar Rasmuseną, žiūri į tave su šalta užuojauta, jaučiama buvusiems kaliniams.

Bet yra vairuotojų kasta, kuri tarpsta Norvegijoje. Jokia Šiaurė neprasiskverbia pro tikrojo rytų europiečio – moldavo ar ukrainiečio iš Odesos – odą. Nekyla egzistencinių nerimų, kai gerovės valstybė siūlo tiek galimybių, o civilizaciniai skirtumai matuojami šviesmečiais. Kaip tikras namų žmogus, šitas vairuotojas viską kaupia ir ketina parsivežti į savo namus Rytuose. Svarbu imti, o paskirtis tikrai bus rasta. Jei pasienio muitinė vaišina nemokamai kava, kodėl jos neprisipylus keletą trilitrinių, jei kelininkai paliko raudonus stulpelius – reikia uoliai surankioti, nes Ukrainoje jais galima prabangiai apsikalti garažą. Jei partrenkei elnią rezervate, įtempi jį į vilkiką. Šiek tiek nepatogu, kai pasiveja Norvegijos patrulis ir mandagiai paklausia, ar kartais vilkike nėra negyvo elnio, nes jis tiria pranešimą iš elnių prižiūrėtojo, esą vienas kanopinis su įskiepyta sekimo įranga juda 90 km/h greičiu magistrale link Oslo. Nepatogu ir kai biotualetas, išmaniai paslėptas po vilkiku, pratrūksta savo turiniu.

Bet ,,nepatogu“ yra niekis Ivanui Ivanovičiui, kurio išradingumas ir veiklumas pranoksta žmogiškųjų galimybių ribas. Jis per Naujuosius metus lipa ant vilkiko stogo, kad geriau matytų fejerverkus. Jis be jokios antrinės minties atsistoja ant stiklinio liuko ir, normalu, įlūžta į kabiną. Bet jis nusipurto kaip jūrų vėplys duženas, įbeda akis į horizontą ir suka galvą, kiek reikalų numatoma – gal reikės su akumuliatoriumi ,,nukirsti“ priekabos signalizaciją šeštadienį, per ilgesnę pertrauką su rebiata apkeisti vilkikų motorus, be to, vakar pravažiuodamas matė atviras sandėlio duris, už kurių yra padangos jo mašinai Kišiniove.

Visa ko alkis ir išlikimo instinktas paverčia ivanus ivanovičius kasdienybės da vinčiais vairuotojų pasaulyje, savo išradimais šokiruojančiais Norvegiją. Pusbrolis tvirtina, kad moldavas ir vilką apvogtų. Žavu, kad vyrai kuria istorijas iš visų jėgų, įkvėpimo šaltinis pažįstamas, bet jautiesi kaip su nutolusiu giminaičiu prie stalo per giminės šventes. Savaip jį myli, nes jūs dalinotės vaikyste ir paauglyste, gera prisiminti, bet viskas ten ir pasiliko. Penkiolika minučių gyvo pašnekesio ir nejauki tyla.

Kiekviena pakalnės gyvenvietė turi po bažnyčią su vienišu varpu. Varpo skambesys atsimušdamas į snieginės pelėdos ausų būgnelius pranešdavo apie nelaimes kitiems kalnų miestams. Šiandien apsnigtos bažnyčios atrodo kaip įrodymai, kad Dievas paliko šitą vietą gamtos jėgoms. Jos geriausiai žino, kaip čia turi plaukti istorija ir joje iš lėto puškuojantis žmogus. Tas pats, kurį matėme su gariūninėmis tašėmis kažkur traukiantį naktį, kai aplink nėra jokių gyvenviečių.

Įnirtingai sapnavau tave. Pavieniai spinduliuojantys kadrai. Buvai užsitempusi ant klubų džinsinį mini sijonėlį, čigoniški garbanoti juodi plaukai gulėjo ant dešinio šono, paaugliškas švarkelis atrodė madingai per mažas, o juodas rankinukas laikėsi ant peties vos venos storio dirželiu. Net ir nejudant jis jau chaotiškai makalavosi. Kairėje ausyje kabojo pankiškas auskaras, o veidas atrodė smarkiai papudruotas, bet skruostų gyvybė ir šiluma pramušė makiažą. Laikei ant rankų kūdikį, bet sykiu agresyviai, buldogiškais žandikaulių sukandimais žiaumojai gumą. Mindžikavai, nes mintyse jau buvai išėjusi, bet kažkas užlaikė. Stebėjau sapno burbulą, į kurį norėjau įpūsti save, bet kartu bijojau paliesti jį ranka, kad nesprogtų. Atsibudęs kabinos šaltyje jaučiausi labai lengvai, kaip plaustu su kartimi atsispyręs nuo užpelkėjusio kranto. Norvegai neatsisveikina vienas su kitu, nes atsisveikini tik su tais, kurių jau niekada nesutiksi. Jei dar susitiksime, mums į nugaras tiesiog spindės buvusių gyvenimų mėnulis ir tiek.

Šiaurė – ne geografinė vieta, Šiaurė – tai vidinė būsena. Vienoje nakvynės vietoje lauko tualetai buvo raudoni ir daugiabriauniai. Panašūs į pirmųjų pastatų, kurie stovės Marso kolonijose, prototipus iš vaikystės knygos rudais viršeliais ,,Mokslas ir visata“. Lašelių prisodrintas oras krito ant kolonijų, pro kalno kraštą pūtė aštrus vėjas. Tualetų viduje nežemiškai švytėjo, buvo šilta, sausa ir dvelkė namais per pūgą prie židinio. Pora metrų žemiau matėsi įtempta kaip smuiko styga elektrinio traukinio linija, beveik sutampanti su fjordo kranto linija, už fjordo – kitas kalnas, o virš jo – viską ištirpinantis rudeninės visatos skliautas.

Negalima rašyti. Man negalima rašyti. Bent jau ne apie tai.

Negalima.

Karste ji atrodė netikėtai gražiai. Seniai nebuvau mačiusi tokios… sveikos? Oda išsilygino. Kakta švietė, lygi ir spindinti. Lempų šviesoje spinduliavo pudros granulės. Lūpos buvo rausvos, o ji visa padabinta melsvu nėriniuotu karalienės rūbu iš pigios blizgančios medžiagos. Iš tiesų ji nekentė tos spalvos. Vieną kartą vaikystėje liepė man nubėgti nupirkti popierinių servetėlių šventinei vakarienei. Parnešiau tokių lyg popieriuje nudžiūvęs rašalas, audroti vasaros debesys. Atsimenu, ji sakė, kad spalva bloga, žydiška. Dabar gulėjo ant pakylos, papuošta to paties atspalvio suknia, ir visi ją gyrė. Mėlynoji karalienė. Tik ant nosies buvo prikibęs pudros šepetėlio plaukas. Nedrįsau jo nuimti. Net pasakyti. Taip ir palaidojo su juo.

Nors prieš tai daug verkiau, pamačiusi ją karste, staiga tokią gražią, prieš savo valią apsidžiaugiau. Ji taip siaubingai bijojo mirties, o dabar nebebuvo ko bijoti. Dabar visi kalbėjo apie tai, kaip ji mirė. Su pagarba ir nuostaba. Taip lengvai – sėdosi ant sofos, tik žioptelėjo – ir viskas. Sukniubo senelio rankose ir močiutės nebebuvo. Man kėlė siaubą mintis, kaip ją turėjo išnešti iš buto. Ji buvo tokia sunki ir didelė. Gerai, kad seneliui nereikėjo matyti to baisaus momento. Kai grįžo sutvarkęs kažkokius biurokratinius mirties reikalus, bute jos jau nebebuvo. Mano vaizduotėje kūną įdėjo į juodą storo plastiko maišą. Išprakaitavę vyrai, tylėdami, bet apsikeisdami reikšmingais žvilgsniais, iš ketvirto aukšto nešė sunkiausią mėnesio krovinį. Ant jų kaklų iššoko storos gyslos, kuriomis plūdo kraujas.

Paskutiniais metais jos kūnas buvo toks suglebęs, slystantis iš rankų. Pasijausdavau bejėgė, kai bandydavau padėti atsistoti. Pasijausdavau lyg šiaudas, vilties blyksnis, keista apgaulė. Jei mirčiau aš, tikriausiai anoniminis personažas nusineštų mano kūną maišelyje viena ranka.

●

Mane kamuoja vaizdiniai. Vieni baisūs ir draudžiami. Kiti malonūs ir niekam nekenkia. Ten aš bandau pasislėpti.

Mergaitė eina juodu, vėsiu, neaprėpiamai plačiu tuneliu. Iš burnos plūsta garas. Mergaitė neturi jokių daiktų, tik ploną lazdą, nugludintą medžio šaką, kuria duria į tamsą, tikrina kelią. Tylu, tik kažkas ošia lyg jūra kriauklės ausyje. Lazda šilta nuo prakaituoto delno. Mergaitei baugu, bet gera, nes čia nieko nėra ir viskas gali atsirasti. Svarbiausia, kad čia savotiškai nėra laiko. Tiksliau, laikas teka spirale po žeme, kur pilna šaknelių, žmogaus akimi nematomų grybų raizginių ir kanalų, sliekų, kirmėlių ir vabzdžių, plonų vandens gijų, sidabru žėrinčių dulkių. Mergaitė eina po žvaigždėtu skliautu. Ji viena, bet taip ir turi būti. Kišenėje guli juodos duonos kriaukšlė ir kelios kriauklės. Daugiau nieko nereikia. Net vandens nereikia. Troškulį numalšina vėsus, saldus oras, kuris sunkiasi pro odos poras. Mergaitė eina guviu žingsniu. Ji pavargusi, bet jaučia, kad jėgų gaus tik eidama.

Įtariu, kodėl imu taip infantiliai apie save galvoti – kaip apie mergaitę. Nes pasakose neveikia moterys. Nebent bobos. Tačiau visokios našlaitės, sukeistos princesės ir gerosios seserys kartais tampa pagrindinėmis herojėmis. Ir jos visada turi kažkur eiti, iškeliauti, netekti namų. Šioje slėptuvėje galiu būti tokia, kokia esu. Silpna, bet užsispyrusi. Nepagrįstai tikėti savo sėkme.

Ne, ne tai. Šioje slėptuvėje galiu būti tokia, kokia norėčiau būti. Narsi, nuprausta ir išgryninta.

●

Kai sėdėjau ant artimųjų suolo, šalia karsto, aš jai vis linkėjau keliauti į šviesą. Banalu ir baisiai tikra. Kaip į auksišką spindinčią bangą, suleidau pirštus į mintį, kad jeigu siela yra, ji pagaliau gali judėti. Sapnuose ji greitai vaikšto, kartais bėga, nors realybėje vos galėjo atsistoti, o paskutinius keletą kartų, kai turėjo užlipti į butą ketvirtame aukšte, lipdavo po pusę valandos ar daugiau, vis pailsėdama ant kėdės. Sapnuose ji staiga pasidaro šiurpiai vikri, tokia vikri, kokios niekada nemačiau. Panašų šiurpą sukeltų atgiję baldai, šokinėjantys medžiai. Tačiau sėdėdama prie karsto mačiau animacinių filmų estetika dvelkiančius vaizdinius – po saulėtas begalines erdves palaimingai laksto pulsuojančios dvasios.

Problema ta, kad kartojau savo mantrą „keliauk į šviesą, skrisk“ ir praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių, kol vieną dieną supratau, kad galbūt veju ją nuo savęs kaip vaiduoklį, piktą dvasią, bijau, kad yra šalia, girdi mano mintis.

Artėjant Vėlinėms daug apie ją galvojau. Panašiu metu mane netikėtai pakvietė susitikti kirpėja ir padovanojo tokią knygą „Skaitymai mirusiems“. Kiek supratau, tai buvo adaptuota „Tibeto mirusiųjų knygos“ versija vakariečiams. Tekstą reikia perskaityti balsu konkrečiam mirusiajam. Mane nustebino toks sutapimas, nors į ezoteriką žiūrėjau atsargiai – su doze skepsio ir kaupu baimės, kad tokių patirčių (net jeigu jos būtų daugiau įsivaizduojamos nei tikros) galiu neatlaikyti. Visgi knygą parsinešiau namo pasiryžusi prieš Vėlines ją garsiai perskaityti. Paulius juokėsi ir drauge baisėjosi tokiu sumanymu. Bet aš taip nieko ir neperskaičiau, nes už poros dienų ji pati mane aplankė.

Prabudau šeštą ryto visa virpėdama. Tvaksėjo širdis. Tualete pašnibždom sukalbėjau maldą. Iš pradžių norėjau skambinti mamai, viską jai pranešti, bet susilaikiau, sveikas protas sakė, kad geriau jos taip negąsdinti ir palaukti. Užtat papurčiusi Paulių už peties pasakiau: „Mane aplankė močiutė.“

Iš pradžių viskas buvo kaip paprastai. Matau ją sapne pasikeitusią ir suprantu, kad ji mirusi. Aš žvelgiu į ją pro langą, lyg vėl būčiau sodyboje, mūsų virtuvėje. Ji sėdi lauke ant suolo nuoga ir muiluojasi, prausiasi baltą, saulėje švytintį kūną, didžiules karančias krūtis, kaklą, pilvo rinkes. Atrodo laiminga. Tada ima dažytis veidą, piešia juodais dažais kažkokius ženklus, lyg darytųsi kaukę tolesnei kelionei. Juodos kiaulės kaukę. Net sapne buvo gėda taip galvoti, bet pagalvojau.

Paskui ji atsiduria viduje. Iš pradžių stebime viena kitą nieko nesakydamos. Nedrąsu pradėti pokalbį. Galiausiai ji pati mane užkalbina: „Ievute, tu pasakyk, man atrodo, kad aš plona, ar aš tikrai plona?“ Ir aš pamatau, kad ji plona.

Buvo baisu. Skirtingai nei ankstesniuose sapnuose, šį kartą jutau, kad mane aplankė, kad aš bendrauju su kita būtybe, o ne tiesiog klijuoju įspūdžių koliažą. Tokio stipraus Kito pojūčio dar niekada nebuvau patyrusi – nei realiame gyvenime, nei sapnuose.

O tada prasidėjo. Ji pasakojo, kaip jai sekasi mirus. Sakė, kad labai daug suprato per šitą laiką. Ir ne dėl to, kad būtų pati daug galvojusi. Svarbiausia buvo mūsų, visų likusių, mintys, kurios ėjo tiesiai pas ją. Močiutė sakė, kad gavo du medalius (jie kabėjo ant jos kaklo). Ant pirmo buvo surašyti visi blogi dalykai, o ant kito – visi geri. Tačiau vieno ji negalėjo suprasti. Sakė, kad aš vis galvojanti, jog ji buvo keista. Kaip suprasti – „keista“? Aš sutrikau, nes niekada taip nemaniau (vėliau mane apėmė įtarimas, kad tas klausimas buvo dovana – galėjau atsakyti jos neįžeisdama, bet pagydydama mus abi). Šiek tiek pamąsčiusi pasakiau, kad man visada buvo keista, jog ji niekada nenorėjo artimiau manęs pažinti, nors taip mylėjo. Ji rimtai klausėsi. Pasakė, kad dabar supranta. Mes stipriai apsikabinom ir visą kūną užliejo baugulio persmelktas malonumas. Pirmą kartą gyvenime bendravom be jokių barjerų. Aš nebebuvau „Ievutė“, kaip ji nebebuvo „močiutė“. Mes buvom dvi būtybės. Svetimos, dilgsinčiais pakraščiais.

Visa tai gražu. Išskyrus juodosios kiaulės toteminę kaukę, apie kurią neužsiminiau tiems keliems žmonėms, kuriems papasakojau apie susitikimą.

Tačiau medaliai, karalienių veliumai, spindintys kūnai ir kaktos, auksiškai švytinti neapčiuopiama, bet reali šiluma, kurią pradėjau jai jausti, pasirodė tik po mirties. Tas kone fizinis meilės pojūtis. Prieš tai ja bjaurėjausi, smerkiau, kaltinau, apkalbinėjau, kol galų gale šiek tiek subrendusi rezignavau ir nusprendžiau emociškai atsiriboti.

Mano sąžinė nebuvo švari.

●

Kiek atsimenu, jos sveikata šlijo visą mano gyvenimą. Ji amžinai skųsdavosi ir dejuodavo, bet be saiko valgė ir nuodijo orą pagiežingais komentarais, pavydu ir visais kitais dalykais, kuriuos pati išdidžiai vadino „pesimizmu“. Mėgdavo demonstratyviai išsidėlioti ant stalo vaistus ir lėtai lukštenti tabletes, lyg visi aplinkiniai dėl to turėtų pasijausti kalti. Kartais imdavo leistis insuliną į baltą pilvą visų akivaizdoje prie dar nenukraustyto stalo. Mano papilvę užliedavo vėsi skausmo baimės banga. Būdavo nejauku, apsimesdavau, kad nieko nematau. Tik paskui, kai vieną savaitę gyvenome dviese ir paaiškėjo, kad ji nebežino, kaip leistis vaistus, pradėjau ilgėtis tų dienų, kai ji išdidžiai visų akivaizdoje įsmeigdavo į pilvą adatą. Ištikta lengvos panikos tiesiau jai šaltą švirkštą (insuliną reikėjo laikyti šaldytuve) ir bandžiau iškvosti, kiek jo švirkšti ir kaip. Bet ji nežinojo. Tik pikta plėšė adatą iš rankų ir iškėlusi į orą ėmė taikyti į praplikusį savo pakaušį. Veide matėsi nuostaba ir baimė. Mano močiutė buvo išprotėjusi ir daugybė elementarių dalykų, tarkim, kaip atsiliepti telefonu arba paimti puodelį, jai virto sudėtingais galvosūkiais… Nebuvau tam pasiruošusi. Niekas nebuvo. Kai senelis pagaliau telefonu paaiškino, kiek ir kada ji turi leistis insulino, man teko nugalėti adatų ir jos kūno baimę ir kasdien po du kartus leisti vaistus. Labai greitai supratau, kad to bijoti reikėjo mažiausiai. Baimę pakeitė savotiškas džiaugsmas: bent jau žinojau, ką reikia daryti.

Tačiau pirmąją mūsų savaitės sodyboje dieną nei susileisti insulino, nei išgerti vaistų jai nepavyko. Praradusi viltį ir suirzusi močiutė pasakė, kad nesvarbu, padarysim tai kitą dieną, kai galva bus šviesesnė, ir aš ją nuvedžiau miegoti. Greičiausiai tą vakarą ir prasidėjo jos mirtis. Nesupratau, kas vyksta, tai yra kaip tai rimta, ir neiškviečiau pagalbos. Jai ir anksčiau užeidavo silpnumas, bet dabar esu tikra, kad tą vakarą, kai ji staiga pavirto į slystančio pro pirštus smėlio, pilko cemento fontaną ir nebegalėjo pastovėti ant kojų, įvyko tas lemtingasis insultas, kurį paskui po kelių savaičių ir ilgų tyrimų jai nustatė ligoninėje. Bet tada jau reikėjo iš naujo mokytis savaitės dienų ir spalvų.

Baisiausia tai, kad man atrodo, jog tokia buvo mano misija tą vasarą. Nesuteikti pagalbos ir paspartinti mirtį. Tam tikra prasme tai buvo geras darbas, nes jos gyvenimas seniai nebepriminė gyvenimo. Vis dėlto iki paskutiniosios maniau, kad močiutė gyvens ir gal net pergyvens mus visus. Ji turėjo mistinį gyvybės šaltinį ir nesvarbu, kas nutikdavo, vis tiek išsikapanodavo. Galvoju, kad gyvenime ją laikė jausmai: meilė, baimė, kaltė.

Tą vasaros savaitę siaubingai pykau ant tėvų ir senelio, kad taip neatsakingai pasielgė ir paliko man ją „daboti“. Racionaliu protu suvokiau, kad senelis buvo pervargęs nuo darbo, namų ir močiutės priežiūros, ir jį reikėjo tiesiog jėga išvežti atostogų, bet likusi viena su močiute ir po poros dienų su siaubu demaskavusi, kad jai kartais užtemsta ne tik protas, bet ir regėjimas, nuoširdžiai nebegalėjau suprasti, kaip ji išvis dar gyva.

Mūsų rutina susiformavo labai greitai. Pirmiausia atsikėlusi sutvarkydavau jos kambarį, tada paruošdavau pusryčius ir suleisdavau insuliną. Pavalgiusi ji paprastai apsnūsdavo ir padėjusi jai įsitaisyti lovoje aš šokdavau į rožinius kedus ir lėkdavau pabėgioti į mišką. Bėgiojimas man tapo tos vasaros (ne)laisvės metafora. Bėgdavau sakais ir spygliais kvepiančiais miško takeliais, traukdama į plaučius žaliom granulėm mirguliuojantį sidabrinį orą. Nuostabiausia būdavo bėgti po lietaus, kai lapus ir žolės stiebelius nusėdavo tūkstančiai vandens lašų, deimantinių adatų, o nuo pievų garuodavo šilkas. Iš manęs menka bėgikė, bet tos penkiolika minučių būdavo mano kasdienė ekstazės dozė. Kitas didžiulis malonumas – grįžus išsimaudyti, susitepti sumuštinį, išsivirti kavos ir jei močiutė dar miegodavo – skaityti Frédérico Groso knygą apie vaikščiojimą, ypač skyrių apie Arthurą Rimbaud, prakeiktąjį poetą, kuris vis trokšdavo pabėgti ir ištisai įniršęs žygiuodavo iš miesto į miestą.

Tą vasaros savaitę jaučiausi taip, lyg man būtų atsivėrusi slapta būties pusė, apie kurią daugelis nieko nenutuokia ir gyvena savo naivius, pilnus darbų ir svajonių gyvenimus. Tiksliau, apie kurią aš pati anksčiau nieko nežinojau. Bet šis naujas žinojimas nepavertė manęs stipresne, priešingai – suparalyžiavo. Kol buvau sodyboje ir kasdien turėjau leisti vaistus, skalbti nešvarius patalus, gaminti maistą ir visaip gudrauti, kad jis būtų suvalgytas, kol turėjau kęsti jos paslaptingą, ligos sukeltą pyktį ir kažkokiu būdu nuryti tą begalinį silpnumą, su kuriuo susidūriau, viskas dar buvo gerai. Nes reikėjo veikti. Čia ir dabar. O grįžus į miestą ir atgavus laisvę, apie kurią kasdien svajojau, mane prislėgė šlapio, klampaus betono košė. Galėjau sustoti vidury miesto, šalia Sereikiškių parko, įsikibti į akmeninį parko bortą, apimta nesuvokiamo silpnumo bangos, – tada atrodė, kad nebesugebėsiu net eiti. Nebebuvo ko daryti. Močiutė jau gulėjo ligoninėj, širsdama, kad ją išvežė numarinti. Mama ir senelis tikėjo, kad gydytojai ją atgaivins, pristabdys tą keistą ligą.

Kurti atrodė beprasmiška ir tuščia. Tačiau sakyti tiesos irgi negalėjau. Viduje tvirtai žinojau – apie tai negalima rašyti. Bet tai buvo pats svarbiausias, pats nykiausias ir didingiausias dalykas tuo pačiu metu. Tai viską keitė. Pagalvojusi apie močiutę galėdavau kone fiziškai pajausti jos vienatvę ir neviltį. Atrodė ir tebeatrodo, kad per tą savaitę mudvi buvom iš esmės susaistytos. Kad visas tas vargas, smarvė ir siaubas turėjo sakralumo žymę.

Aš jos jau dėl nieko nekaltinau, nesmerkiau. Kūnas, kuris kažkada man buvo atgrasus, tapo savas ir graudžiai gležnas. Džiaugiausi bent, kad ją išmaudžiau, vis prisimindavau, kokia laiminga ir nuskaidrėjusi ji tada šypsojosi, kai tepiau jai veidą kremu ir šluosčiau retus šilkinius plaukus. Visai nebuvo šlykštu. Būčiau galėjusi maudyti kasdien, jei tik būtų leidusi.

●

Per juodą, begalinį tunelį žvaigždėtu skliautu eina mergaitė. Kartais ji stabteli ir atsigręžusi pasižiūri atgal. Tolumoje matosi balti žiburiai. Atsisėdusi ant vėsaus gruodo išsitraukia iš kišenės kriauklę. Ji blausiai švyti, bet pirštai skaito rantytas rieves. Kažkada šita kriauklė, galbūt prieš penkerius, o gal prieš penkis tūkstančius metų, judėjo, šokinėjo smėlėtu jūros dugnu, puolė grobį ir slapstėsi nuo priešų. Mergaitė bando tuo patikėti, tai mėgstamas jos vaizduotės pratimas. Iš tiesų ji ruošiasi kopti į statų šlaitą, kurio viršūnėje laukia kažkas baisaus ir stebuklingo, ir mano, kad jei sugebės pamatyti, kaip jos viduje, šiltoje tamsoje, šoka švytinti kriauklė, atsiras jėgų. Šiaudas pavirs į auksą. Abstrakcija gaus kūną ir atvirkščiai – paaiškės paslėpta daiktų prasmė.

●

Jau daug vėliau, kai pradėjusi rašyti šitą tekstą ėmiau nepaaiškinamai jo bijoti, slėptis, susapnavau dar vieną sapną. Esu nėščia ir guliu ligoninėj. Su siaubu suprantu, kad kietame, kaip būgnas įtemptame pilve tūno vaisius, agresyvus padaras, kuris trokšta ištrūkti į orą. Stebiuosi, kad pilvas toks nedidelis, o jau metas gimdyti. Esu su baltais ligoninės marškiniais. Staiga pajuntu karštį – pažvelgusi žemyn matau blauzdomis tekantį klampų karštą kraują. Nujaučiu, kad tai nieko gero nežada, ir rankomis atsargiai liečiu kietą pilvą, rodosi, kad pro įtemptą odą galiu užčiuopti mažytį nugarkaulį, mentis, savo kūdikio sparnus.

Ligoninėje naktis ir aš karštligiškai svarstau, kaip čia viskas bus, kada pasirodys gydytojai, bus uždegtos šviesos ir prasidės gimdymas. Palata skendi prieblandoje, visiškai tylu, daugiau nėra jokių pacientų, net seselių su gydytojais. Po kažkiek laiko ir kraujo palatoje atsiranda mano dėdė. Jis vaikšto po tuščią tamsią erdvę su prožektoriumi. Nuseku iš paskos. Patenkame į kitą palatą. Dėdė prieina prie lovos ir pašvietęs prožektoriumi į čiužinį sako, kad močiutės lovoje prisiveisė utėlių. Pasirodo, šioje palatoje guli močiutė, ji vis dar gyva, tik kažkur dingusi. Priėjusi pasižiūriu. Baltame šviesos apskritime raitosi žvilgios kirmėlaitės. Jos gelsvos kaip kremas ir jų daug, labai daug. O čiužinys toks minkštas ir korėtas, kad, atrodo, panorėjęs galėtum minkyti kaip tešlą. Kirmėlės smelkiasi kiaurai. Kuo ilgiau žiūriu, tuo daugiau jų matau.

Su siaubu suprantu, kad jei užkrėsta visa lova, greičiausiai kirmėlės apėmė ir močiutę ir raitosi rausvose jos medvilninių naktinių gėlėse, paausiuose ir ant pakaušio. Man darosi bloga nuo minties, kad apleidau močiutę, kad nesužiūrėjau, kaip čia įsiveisė tie padarai, o ji pati negali jų nusivalyti, nes nieko nesupranta.

●

Tas juodas tunelis ir mergaitė su lazda – tai grynas išsigalvojimas, šiaudas, kurio griebiausi, tikėdamasi, kad taip galėsiu išvystyti kažkokią „dramaturgiją“. Arba slėptuvė, kurioje norėjau pailsėti, atsiplėšti nuo dilgančios gėdingos realybės. O iš tiesų tai dienomis ir ypač prieš miegą darau tokį pratimą – bandau įsivaizduoti sidabrinę girią, klasikinį (o galbūt mano išsigalvotą?) pasakų tropą. Stengiuosi ją įsivaizduoti detaliai ir natūralistiškai, išvysti save, einančią per sidabro mišką. Kokia šviesa turėtų nuo jo sklisti? Ar tų medžių lapai lyg prabangaus servizo desertiniai šaukšteliai, o gal minkšti ir lankstūs, kaip gyvo augalo? Kartais spygliai ir kamienai būna vėsūs ir kieti. Padvelkus vėjui metališkai skamba. Kartais ovalūs ir karpyti lapai šilti ir elastingi, o įplėšus ištrykšta gaivios sultys.

Kai imu kurti detales, o tada palikusi savo kūną ir pakilusi per septynis šimtus metrų į orą bandau išvysti peizažą – apsiniaukusį pilką dangų, melsvus debesų tumulus ir tame niūriame fone spindinčią sidabro girią, – pasidaro geriau, bet tai niekur neveda. Dar nė karto nesusapnavau nieko panašaus, pasąmonė netgi neišspaudė to egzistencinio tunelio. Geriausiu atveju groteskiškus ryškius košmarus. Vis dėlto atrodė, kad rašydama galėčiau kažkokiu būdu ateiti į šią vietą, kuri kol kas buvo tik spindintis burbulas juodame vakuume. Tai yra susieti, sujungti ją su kitomis vietomis, kuriose ištisai būnu. Išsikapanoti.

Bet tarp vizijos ir tikrovės yra praraja.

Per tą prarają veda kažkas labai mažas, beveik neįžvelgiamas. Šiaudas. Siūlas. Gal plaukas.

Arba tas vaikiškas eilėraštukas, kurį sudėjau vasarą grįžusi iš sodybos. Kai įšokusi į kedus bėgdavau šlapiu asfaltu link juodų miško tumulų, savyje pajausdavau skraidančią dvasią, arba ne savyje, bet kažkur ore, ir bėgdama, kraujui mušant į skruostus, po kedais ritmiškai girkšint šlapiam smėliui, galėdavau draugauti su ja. Sugrįžusi į miestą net parašiau visiškai nesuprantamą dainą (mat joje dainavau apie tos vasaros savaitės kalėjimą nė vienu žodžiu apie jį neužsimindama, nes tai būtų lėkšta ir pigu) pašaliečiui dar nesuprantamesniu pavadinimu „Arieli, skraidyk!“ Tai buvo savotiški mano burtai, žinia visatai, kad noriu būti gyva, pildyti norus. Noriu būti paleista į laisvę. Dainos pabaigoje mergaitė su lazda turėjo ištarti tokius žodžius:

Išeiti į kiemą gali būt žygis

Man ošia miškas, jis nieko nebijo

Miškas sugers nepajutęs slogiausius sapnus

Miško takeli minkščiausias, tu man pabūk už namus

ciklas A.

mums sekėsi puikiai

iš pradžių sutarėme taip:

kai esu jo namuose, jis kur nors išvykęs

kai guliu jo lovoje, jis miega kitur dėl to nesikrimsdamas

ir kai ryte jo žmona man paduoda švarų jo rankšluostį            

pro dušo galvutę srūva šiltas, raminantis vanduo

(kaip matote, mums sekėsi puikiai)

kai ji paklausdavo, ko norėsiu vakarienei

tik iš pagarbos tardavau „to, ką mėgsta tavo vyras“

kai kuisdavosi spintoje ieškodama, ką apsirengti

prašydavau vilktis ta ryškia dryžuota suknele

su kuria jie nepriekaištingai atrodo nuotraukoje

o kai užsimanydavom raudono vyno

mielai ragaudavau jo parsivežtus

iš geriausių Europos vynuogynų

(kaip matote, mums sekėsi puikiai)

kartą jis šiurkščiai pažeidė taisykles

(buvo apie šešias ryto, plėtėsi rūkas lauke

jame laigė ankstyvi kaimynų vaikai)

prieš akimirką klausiau:

„kaip manai, jei su juo gyvai susitikčiau –

gal kruopščiau sutartume, kaip tavim rūpintis

ir tau beveik nebetektų galvoti?“

tada lyg atsakymas skardus durų rakinimo garsas

mūsų ant grindų išmėtytais drabužiais

nelyginant palmių šakelėm nuklotas takas

kuriuo dabar jis sėlina vengdamas žadinti

išsekęs pablyškęs baikštus naujųjų laikų Odisėjas

stovi dabar į miegamojo sieną atrėmęs kuklius savo ginklus

staiga jo oda ima trauktis tamsiom sausom samanom

kojos įleidžia šaknis į tą tuščią ertmę po lova

pamažu atsiveria krūtinė ir iš ten lyg iš medžio

drevės išskrenda plokšti besparniai paukščiai

išsliuogia stambios gleivėtos kirmėlės

skruzdės išneša plikus vidaus organus

pirmiausia supuvusio obuolio formos širdį

tada skrandį kuriame užstrigęs kažkas

ilgai labai jau ilgai nesuvirškinta – - -

vis dar stovi jis vis dar stovi

dar spokso parimęs lekuoja į mus

nors mūsų seniai čia, mieloji, nėra

jei paklaustų – mums sekėsi puikiai

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

žinia

nedidelėj aikštėj prie bibliotekos

moteris-skulptūra lanką įtempia

nors pirštais nesiekia strėlės

tikra moteris sėdi rūko greta

kartoja iki, gal dar kada susitiksim

įteikia laišką nieko daugiau nebeprašo

tad pakylam žvelgiam vienas

į ilgiausią miesto prospektą

po kolonas besiramstant kito akims

bandom laikyti nugaras tiesiai

kvėpuoti ramiai ir taikiai

ji nori eiti dvejoja aš laukiu            

ji žengia žingsnį nors siekia pamiršti

ir susaisto mūs delnus iš naujo

kol skulptūra palengva pasitraukia

net strėlės nepasiekusi pirštais

paskutinis

Taigi, tai kam rizikuoti atkartoti tą ciklą – neverta.

                                                                    A.

pasimatėme paskutiniam pokalbiui

panašių susitikimų buvo daug

šitas turėjo pamokyt į pabaigas

žvelgti stojiškai subjektus paversti

objektais kurie nejaučia ilgesio      

savo užbaigtumu jį įkūnija

oras pasitaikė ramus tad mes ėjome

aiškios krypties neturėdami

greitinome žingsnių ritmą

lėtinome žingsnių ritmą

palengva tapdami objektais

sušalę užsukom į barą paprašėm arbatos

ėmėm kalbėtis trumpais beformiais sakiniais

kuriems šis buvimas dar bandė suteikti formą

skurdūs mūsų žodžiai vėlėsi plakėsi pildė 

daugiatomį kilnių išsiskyrimų žodyną

(ar matei kaip už sienos du veidrodžiai

per pusę karpė mudviejų grimasas?)

ir tada tu pasakei ir tada ką tu tada 

ir tada aš pasakiau ir tada ką aš tada

priėjęs barmenas paklausė:

ar nieko, brangieji, netrūksta

vietoj epilogo

suoliukas kitoj upės pusėj

kvepia šviežiai nudažyta mediena

stebiu jį bandau per atstumą

įkvėpti aitraus dažų aromato

prisiminti visus tuos žodžius

kuriuos man čia ištarei ir ima

perštėti ryklė kažkas slidaus gerklom

teka bando veržtis į išorę 

susigūžiu pradedu springti

spjaudau kas sukaupta mudviejų buvo

staiga vyras atsitrenkęs į nugarą prašo

kitąkart anksčiau pasitraukti

nuo vyšninio dviračių tako

Imperijos mieste

Kalnai, nusagstyti naktinių šviesų ir prancūziškų sąskambių, įmirkusių raudonuojančio vyno jūroje… Imperijos mieste.

Grįžkite, pabėgėliai, į svaigulį, išlindusį iš po žemių. Štai plūduriuoja kūnas tarp nemigos skruostų. Vartosi žemiau visų žvaigždžių.

Sukišti galvą į rašalą, išspaustą iš dienos įvykių. Išlipti iš kūno. Nuspirti žodžius. Nusiskandinti paieškose.

Paminklai muzikantams, stovintys ne savo vietose. O Dieve! Dėkingi už akimirką, kurių senstant kraujas sugeria rečiau nei įprastai.

Kaip senstančios prancūziškos cigaretės… Sklaidomės viršum miestų šurmulio ir sapnuose nerandam išėjimų.

Susivynioję į nostalgiją nežinome, kodėl rubinais nusagstytas romantizmas padeda kvėpuoti kiek nešvarų gatvių orą. Vienišiai apleistuose namuose…

Galimybėje apie save sužinoti tikrą tiesą. Sparnais nusklęsti nusklęsti į nežinomus uolynus, nuskinti rausvus kuklumo žiedus.

Vijokliais nusiplukdyti ligi vidurio pasaulio. Ežero debesyse virš ir dar aukščiau valčių, kur tyla leidžiasi ant blakstienų, svyrančių į laiką.

Tuštybe varvantys, tuštybę valgantys, tuštybei gimę batai. Kartotiniai žingsniai po sodą plyšta per ašarą, riedančią dėl žmogaus.

Apsemti sielą namais. Visi namai turi tai, ką paslaptis užaugino vidiniuose miestuose. Vidiniame laike… Užgęsta paskutinės cigaretės. Nėra, kaip įkvėpti.

Nusiskandinome paieškose… Nusiskandinome patys sau. Ligi paskutinio atodūsio. Ligi paskutinės šypsenos, kad įtikėtume raudonuojančio vyno tikrumu.

Kaip kraujas. Taip ir senatvė sutekėjo į širdį. Papildomas įrašas safyrais dengtoje romantizmo poezijoje.

Šš! Nuskendo paieškos širdyje.

Ilgaamžis miestas

Grožis, sušalęs į nuovargį, pasakoja liūdnas istorijas

Gamtos didingume iškasti urvai praduria širdį

Paskutinis riešutų valgymas laukiant laivo atgal

Atkartoja ilgaamžio miesto varpo išmintį

Iš grožio pasipila senovės juoduliai

Regėjimas pasidengia debesimis

Vakarėjimo paslaptyje skęsta irklai

Tyliau tyliau antys lenkia galvas

Į ramų it Dievas ežerą ir staiga

Nesigirdi vandens judėjimo

Tyla šviesa

Tyla tamsa

Lėtai už nugaros glaudžia delnus

Laivo keleivis ir kapitonas

Ramumoje maža gyvybė

Saugiai pasiekia krantinę

Žvilgsnis atgal, o gulbė siūbuoja

Ant aštraus peilio pasmeigta audra

Iš kalno veržiasi garsūs pamokslai

Ir nėra! Paskutinių keleivių,

Valgančių riešutus, girdint

Duslų varpo ūžesį

Kalnai ir miestas įlinko

Nuo svorio, kurį paliko

Žmogaus klausimas, lėtai

Išvarvėjęs iš širdies                   

Aukštesniųjų rūmai

Jeigu galėtume, pakeltume

Aukštesniųjų rūmus

Sviestume žemyn

Į pačią apačią, vadinamą

Pradžia

Išteka širdis matant

Jų veidus, palinkusius

Į popierius, kupinus

Pakartojimų

Tarsi didelis mėnulis

Užslinko ant jų

Gyvybių ir nėra nėra

Žmonių

Ak žeme!

Tavy žūsta kovotojai

Ak naktie!

Tavy sugulę gyvieji

Įsipainiotume į

Saulėtekio garbanas

Surastume vienas kitą

Pradžioje

Keli vaikai užkliudo

Laiką ir viskas pražysta

Raudonai

Raudonai ir ramybėje

Kelios sekundės šalia

Tikrų gatvių ir

Didelį mėnulį nupučia

Vargingo darbininko juokas

Dar XX a. pradžioje iš Žeimelio (dab. Pakruojo r.) į Jungtines Amerikos Valstijas emigravęs litvakas Abrahamas A. Sacksas 1930 m. aplankė tėvų ir protėvių žemę. Kelionės dienoraštyje fiksuotų įspūdžių ir pastebėjimų pagrindu po ketverių metų JAV buvo išleista A. A. Sackso knyga „Išvyka į Lietuvą“ – dokumentinėmis nuotraukomis iliustruotas savotiškas tarpukario Lietuvos gidas, kuriame kompaktiška enciklopedinė informacija gausiai papildyta turisto akiai atsivėrusiais gyvais kasdienio šalies gyvenimo vaizdais. Garlaiviu perplaukęs Atlantą, iš Brėmerhafeno per Brėmeną ir Berlyną traukiniu į Kauną atvykęs A. A. Sacksas apsistoja laikinojoje sostinėje, vėliau keliauja po provinciją, apsilanko gimtinėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rygoje ir Lietuvos Jeruzalėje Vilniuje. Siūlome ištraukų iš 5-ojo knygos skyriaus „Kaunas (Kovno)“, kuriame aprašomas sostinės gyvenimas ir miestiečiai žymiosios Vytauto Didžiojo metais vykusios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos išvakarėse.

Į Kauną (rusų valdymo metais vadintą Kovno) atvykau 23.15 val. Prieš įžengiant į geležinkelio stoties laukiamąjį teko praeiti pro kontrolierių, kuris iš visų keleivių rinko bilietus. Laukimo salėje besigrūdanti nekantri minia laukė draugų ir giminaičių iš Anglijos, Vokietijos, Amerikos – visų pasaulio kraštų.

Man pasirodė, kad čia išlipo dauguma traukinio keleivių. Tarp amerikiečių turistų buvo jauna moteris iš Filadelfijos su dviem vaikais. Ji nusisamdė uniformuotą nešiką padėti nusiboginti kelionės mantą į laukiantį taksi. Kai moteris padavė nešikui užsieninę monetą, šis iš pradžių ją pasvėrė delne; paskui išsitraukė akinius, nušluostė juos raudona nosine, užsidėjo ant nosies galiuko ir kruopščiai patyrinėjo abi monetos puses; galiausiai vokiečių, lietuvių ir anglų kalbų mišiniu paaiškino, kad tokių pinigų nepriima. Jis pageidavo amerikietiškų arba lietuviškų monetų.

Mano naujasis pažįstamas, medienos pirklys, atsiėmė savo vaisių krepšį, padėkojo už kompaniją ir prieš išsiskiriant pakvietė rytojaus dieną į savo namus arbatos. (Lietuviai, kaip ir rusai, yra dideli arbatos mėgėjai.)

Drauge su vokiečių prekiju, atvykusiu parodon, nusisamdėme taksi į viešbutį. Mūsų taksi buvo iš tų 90 proc. Kaune važinėjančių amerikietiškų taksi automobilių. Riedant gatvių grindiniu vairuotojas mus patikino, jog visai netrukus gatvės čia būsią asfaltuotos „taip kaip Amerikoje“. Kitą dieną aš iš tikrųjų pamačiau Laisvės alėjos (pagrindinės miesto gatvės) grindinį klojant asfaltu. Kokia puiki medžių eilė pagrindinės gatvės vidury!

Prekijas paprašė nuvežti į „Metropolio“ viešbutį, o aš pageidavau, kad mane paleistų prie „Lietuvos“ viešbučio, kurį Niujorke man nurodė P. Dauzvardis, Lietuvos vicekonsulas. Bet prieš pasiekdami tikslą išsiaiškinome, jog tai besąs tas pats viešbutis. Prie senojo „Metropolio“ prijungus priestatą, viešbutis buvęs pervadintas „Lietuva“.

Viešbučio administratoriaus anglų kalba man pasirodė silpnoka, o mano lietuvių jam – dar silpnesnė. Todėl pasirinkome tarpinę – vokiečių. Administratorius pranešė galįs man pasiūlyti apartamentus – svetainę, miegamąjį ir vonią – už 60 litų (litas lygus 10 amerikietiškų centų) parai. Kai pasakiau, kad aš – ne [bankininkas milijonierius] Andrew W. Mellonas ir net ne jo žentas ir kad man nereikia tokių prabangių apartamentų, jis skyrė man vienvietį kambarį už 9 litus parai su sąlyga, kad iki devintos ryto atlaisvinsiu jį, mat kambarys rezervuotas jau senokai prieš parodą. Be abejo, sutikau. Maniau lengvai susirasiąs gerą kambarį, bet kaip aš klydau!

Prekijas be jokių sunkumų gavo kambarį, nes buvo iš anksto užsisakęs. Dar mudviejų nepalydėjus į numerius, pasirodė jaunoji filadelfietė su dviem savo vaikučiais. Kambarių viešbutyje jau nebuvo likę, tad jai, žinoma, neliko nieko kito, kaip tik užsisakyti tuos apartamentus. Moteris sakė bandžiusi gauti nakvynę kitame viešbutyje, bet ją patikinę, kad be rezervacijos, ypač prieš tokią didelę šventę, tai neįmanoma, todėl ji džiaugėsi ir 6 dolerius parai kainuojančiais apartamentais, nes anksti ryte išvykstanti į Radviliškį. Uniformuotas viešbučio durininkas, padėjęs užsinešti bagažą laiptais į trečią aukštą (lifto nėra), meilikaudamas uždavė klausimą „angliškai“: „Noo gentleman, you come from Czikako?“

Tai buvo jam labiausiai įstrigęs didmiestis. Lietuvoje net buvo ką tik išleista [André Laurie] knyga „Dėdė iš Čikagos“. Net ir taksistas šnekėjo „angliškai“ à la čikagietiškai.

Tačiau vėliau nustebau, išgirdęs daugumą išsilavinusių lietuvių puikiai šnekant angliškai. Daugelis vietinių mokosi anglų ir jeigu taip toliau, netrukus ji taps vyraujančia užsienio kalba, bent tarp inteligentų. Lietuviai – tikri kalbų mokovai, nes šneka trimis, keturiomis, penkiomis ar netgi dar daugiau užsienio kalbų.

Aš buvau alkanas, po teisybei, išbadėjęs. Administratorius patarė nusileisti į viešbučio bufetą, kol neužsidarė, kur gaučiau šaltų užkandžių. [...]

Per didelius vargus man pavyko rasti laisvą vietą perpildytoje kavinėje. Ji buvo sausakimša amerikiečių turistų ir švenčiančių lietuvių karininkų.

– O, jūs irgi amerikietis! – šūktelėjo priešais sėdintis lietuvis, kai pasiūliau amerikietišką cigaretę. – Daug amerikiečių atvyko į iškilmes. Laikraščiuos rašo, kad šia proga į Lietuvą sugužėjo 10 tūkstančių amerikiečių.

Užsiėmę kelneriai lakstė nė nepastebėdami alkano vyruko, ir man neatrodė protinga blaškyti jų dėmesį. Vis dėlto iki uždarant kavinę man patiekė užkandžio. Vidurnaktį visos pasilinksminimo vietos ir prekybos namai užvėrė duris.

Pusę pirmos nakties jau gulėjau lovoje, bet, nors ir pavargęs, nepajėgiau užmigti. Daug keistų minčių lindo į galvą: „Ar tai tas miestas, apie kurį svajojau pastaruosius 20 metų?“

Antrą valandą, jau pradėjus švisti, vis dar būdravau. Kad ir kaip stengiaus, užmigt nepavyko; todėl pasiėmiau Lietuvos telefonų knygą (Virtono miesto Vakarų Virdžinijoje dydžio) ir bevartydamas aptikau gimtąjį Žeimelio miestą. Supratau, kad jis klesti, nes čia būta 13 abonentų, – nepalyginsi su tuo vieninteliu grafo Lieveno 1910-aisiais, kai išvažiavau. Tarp tų 13 abonentų suradau vargingiausio miestelio berniuko, tokio Izraelsono, vardą; jis, kaip vėliau sužinojau, buvo tapęs turtingiausiu Žeimelio žmogumi. Pagaliau apie šeštą užmigau.

Aštuntą ryto jau buvau gatvėje, kur bandžiau susirasti kambarį, bet tai atrodė ne mažiau sunku, nei gauti bilietą į beisbolo rungtynes [Indianoje baigiamame statyti didžiuliame] „Notre Dame“ stadione. Kaune, tapusiame laikinąja sostine, trūko gyvenamojo ploto; negana to, parodos svečiai buvo išsinuomoję visus atliekamus kambarius. Antrosios ir trečiosios klasės viešbučiuose sužinojau, kad visi kambariai užsakyti, bet sugrįžęs po trijų dienų, šventei pasibaigus, būčiau mielai apgyvendintas. Toks pasiūlymas priminė Atlantik Sityje juokaujant duodamą patarimą ateiti po [savaitgalį ir pirmadienį švenčiamos] Darbininkų dienos.

[...]

Teisybė, Lietuvos vyriausybė uždraudė mažesniems viešbučiams, nakvynės namams ir privačių namų savininkams [parodos] proga už kambarius prašyti daugiau kaip 10 litų, bet įstatymai Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, leidžiami tam, kad juos pažeidinėtų dėl pinigų pamišę asmenys.

Dar kitame „viešbutyje“ net nebuvo prasmės bandyti gauti kambarį, nes jo laukiamajame, valgykloje ir net koridoriuje buvo prisigrūdę valstiečių, su degtinės buteliais pradėjusių švęsti neeilinį įvykį gerokai iš anksto. Pasiteiravau tik tam, kad sužinočiau, jog šeimininkė „apgailestauja neturinti galimybių apgyvendinti amerikiečio“.

Kai nusivylęs traukiau atgal, Laisvės alėjoje susidūriau su vyruku, kuris pasveikino angliškai. Kaip paaiškėjo, tai buvo jaunuolis, 4 metus pragyvenęs Filadelfijoje, bet grįžęs į Kauną, nes jam nepatikusi amerikietiška maišalienė.

Apsakiau jam savo bėdą, o jis užtikrino, kad kas jau kas, o jis pagelbėsiąs. Vyrukas papasakojo, kaip jo kaimynas parodos metui savo sandėlį pavertė į miegamąsias patalpas. Jaunuolis nenorėjo, kad praleisčiau progą pamatyti ir aprašyti šventę, todėl supažindino su iškiliu Kauno verslininku, ir šis su manim aptarė apsigyvenimo problemą. Tuo metu jau vakarėjo.

Kiek patylėjęs verslininkas ištarė: „Kad ir kaip norėčiau priimti tamstą į savo namus, tai neįmanoma. Į parodą suvažiuos mūsų krautuvininkai iš provincijos, todėl pirmiausia turime suteikti pastogę jiems. Bet aš palydėsiu tamstą į „Lietuvos“ viešbutį ir pasinaudosiu savo įtaka. Gal jie sugalvos, kur jus priglausti.“ Jis užsivožė skrybėlę, apsivilko apsiaustą ir, palikęs verslo partnerius, pasakė: „Eime. Pakalbėsiu su valdytoju, kuris tamstai tikrai padės.“ Šie žodžiai pakėlė ūpą, tad sėdome į taksi ir nuvažiavome į „Lietuvos“ viešbutį.

Šis vyras paprašė manęs pasėdėti laukiamajame, o pats nuėjo ieškoti valdytojo. Po ketvirčio valandos grįžo šypsodamasis, prisėdo šalia ir pranešė, kad viskas sutvarkyta. Netrukus buvau supažindintas su viešbučio valdytoju Borstu, šis davė nurodymą vyr. administratoriui skirti man galinį trečio aukšto kambarį (aną naktį buvau apsistojęs priešakiniam) už 17 litų mokestį, t. y. gan padorią kainą. Šiame viešbutyje, kitaip nei mažesniuose ir nakvynės namuose, parodos proga kainų nepakėlė.

Be šios paslaugos, verslininkas pakvietė mane į žmonių sausakimšą valgomąjį, kur pavaišino alum. Pakviestas čia drauge pavakarieniauti atsisakė, nes vakarienė jo laukė namie. Atsisveikindamas jis, kaip ir medienos pirklys, pakvietė rytojaus dieną arbatos. Pakilios nuotaikos nusisamdžiau taksi bagažui parsigabenti.

[...]

1812 m. [Kauno] mieste gyveno 4 tūkst., 1914 m. – 85 tūkst., o 1930 m. – gerokai per 100 tūkst. žmonių.

Nekilnojamojo turto pakilimas 1930 m. Kaune buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Susipažinau su ne vienu Amerikos lietuviu NT vystytoju, kurie statė amerikietiškus pastatus turėdami tikslą parduoti ar investuoti.

Daug senų namų buvo rekonstruojami. Modernūs parduotuvių fasadai pakeitę senuosius. Vandentiekio ir kanalizacijos sistemos buvo įrengtos, o naujos mokyklos, naujas Lietuvos banko ir visi visuomeniniai pastatai iškilę per pastaruosius 10 metų. Senieji lentiniai takai pakeisti betoniniais šaligatviais. Vietoj galvijų turgaus atsirado graži aikštė.

Kaunas šiuo metu yra kultūrinis šalies centras. Jame yra universitetas, konservatorija, meno mokyklų, puiki opera ir trys įstabūs muziejai, tarp jų – ir Karo muziejus su vaizdžiai perteikta Lietuvos istorija. Čia gaminami metalo, tekstilės, tabako gaminiai, muilas, degtukai, batai ir kitos prekės.

Gražūs vaizdai atsiveria nuo Vytauto kalno ir Aleksoto aukštumų anapus Nemuno. Kaip ir kituose Europos didmiesčiuose, virš Kauno nuolat skraido lėktuvai. Apsilankęs moderniuose angaruose ir aerodrome įsitikinau, kad lietuviai šiuo atžvilgiu anaiptol ne paskutinėse gretose. Lietuviai per tokį trumpą laiką nuveikė tiek daug.

Vilniaus miestas, kurį lietuviai tikisi galiausiai susigrąžinti, yra įaugęs į jų širdis, nes priminimą „Lietuviai, rytą ir vakarą melskitės už Vilnių“ pamatysi visose viešose vietose. Negana to, pagrindinė senamiesčio gatvė, garlaivis, medis Miesto sode yra pavadinti senosios sostinės vardu. Po teisybei, tokių medžių esama visoje Lietuvoje.

Ant geležinkelio stočių, kaip ir daugelio kitų viešų vietų, sienų kabo didžiuliai plakatai su kasdieniu priminimu didžiosiomis raidėmis apie senąją Lietuvos sostinę: VILNIUS MŪSŲ! Kitą laukiamųjų salių sieną puošia didžiulis Lietuvos žemėlapis, kuriame dabartinė šalies teritorija pavaizduota drauge su Lenkijos okupuota dalimi. Kaune veikia Vilniaus štabas, platinantis šią reklaminę medžiagą, gaivinančią Vilniaus sentimentus.

Restoranuose, didmeninėse bei mažmeninėse stipriųjų gėrimų krautuvėse ir kitose viešose vietose sausoji propaganda eksponuojama labai gerai matomose vietose. Prie sienų priklijuotuose didžiuliuose plakatuose vaizduojami avarijose sudaužyti traukiniai ir automobiliai su klausimu apačioje: „Kodėl Amerika atsisakė svaigalų?“ Visi šie plakatai spausdinti Jungtinėse Valstijose. Ironiškiausia tai, kad alkoholio prekybininkai už kas mėnesį keičiamus į šį panašius plakatus moka, jei gerai pamenu, po 150 litų per metus. Stiprieji gėrimai varomi privačiose gamyklose, tačiau prekybą jais kontroliuoja vyriausybė.

Kai kurie pagyvenę kirpyklų, saldumynų ar kitokių krautuvių savininkai neįsivaizduoja savęs dirbančių, kaip amerikiečiai, savo įstaigoje. Jie samdo darbuotojus. Tuos pagyvenusius žmones galima išvysti miesto parkuose su lazdelėmis, bandančius finansinius sunkumus spręsti jų aptarinėjimu su draugais. Bet prireikus imtis darbo jie pasitelkia amerikietišką posakį: „Tegu Jurgis daro!“ Darbas jiems atrodo pažeminimas. Tai senų rusiškų nuostatų liekanos, šiuo metu veikiai nykstančios. Tikiuos, ne už kalnų tas metas, kai šiuo atžvilgiu krautuvių savininkai visiškai suamerikonės.

Kai pirmąkart apsilankiau vienoje iš Kauno kirpyklų, mane pralinksmino purškiamasis losjonas po skutimosi ir pudros pūkutis. Plaukų kirpimas kainavo 2,5 lito, galvos skutimas – litas (daug vietinių vasarą sanitarijos ir ekonominiais sumetimais skutasi plikai), barzdos skutimas ir plaukų tonikas – po 0,5 lito. Studentai moka pusę kainos, o studentes apkerpa už litą.

[...]

Neraštingi, nekeliavę vietiniai užduoda daugybę kvailų klausimų. Vienas norėjo sužinoti, ar Amerikoje yra pomidorų. Kitas klausė, kiek karvių laikąs turtingas niujorkietis (tai ūkininko turto matas Lietuvoje: kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau karvių laiko). Kai atsakiau, kad Niujorke tiek pasiturintieji, tiek vargšai pieną perka parduotuvėje, nužvelgė nepatikliai.

O tų klausimų naivumas! Kai nuvykau tamtyč pas vieną moterį perduoti linkėjimų nuo sūnaus, gyvenančio Jungtinėse Valstijose, jai parūpo, ar amerikiečiai valgo plaktą kiaušinienę. Įsivaizduojat?!

Norėdamas pamaloninti atsakiau, kad toks gardumynas jiems nežinomas.

– Jeigu tik galėčiau nuvykt į Ameriką, parodyčiau, kaip gaminti šį patiekalą! – šūktelėjo ji.

Argi jie negyvena savame pasaulyje?

Dar kita moteris sustabdžiusi klausė, ar nepadėčiau surasti sesers, jau daugiau kaip 30 metų gyvenančios Sinsinatyje. „Ar ten irgi Amerika?“ Neraštingas, nekeliavęs žmogus nepajėgia suvokti, kokio dydžio yra amerikietiškas didmiestis. Toks vietinis skundėsi, jog kažkoks niujorkietis prieš metus žadėjęs suieškot jo draugus Niujorke, bet netesėjęs. Pasakykit, kaipgi valiotumei perduot labų dienų panelei Gnendel Niujorke, Niuarke ar Naujajame Orleane?!

Iš tiesų jų papročiai ne mažiau keisti nei klausimai. Kai Radeckis, profesionalus žydų piršlys, sužinojo, kad esu nevedęs, kreipėsi su pasiūlymu. Jis tvirtino, kad lietuvių žydaitės būna geriausios žmonos. Padėkojęs atsisakiau. Daugybė piršlių mėgėjų, kaip antai krautuvininkų, taksistų ir šiaip dykinėtojų, perša antrąją pusę daugeliui Lietuvoj apsilankančių amerikiečių viengungių, ir kelerios vedybos yra įvykusios.

Jaunas niujorkietis, įsimylėjęs kaunietę panelę, išvystą [mėnesinio Amerikos žydų žurnalo] „Forward“ nuotraukoje, tamtyč atkako į Kauną ir vedė ją. Po trumpo medaus mėnesio Lietuvoje jaunieji išvyko kurti gyvenimo Niujorke.

Kita vertus, kelios amerikietės, ištekėjusios už jaunuolių lietuvių, turėjo daug vargo, panorusios su vyru grįžti į Valstijas. Pagal galiojusias taisykles su svetimšaliu susituokusi amerikietė grįždama privalėjo turėjo 10 tūkst. dolerių grynaisiais ir užtikrinti darbo vietą vyrui. Laimei, įstatymas neseniai buvo pakeistas, ir kliūčių nebeliko.

Nuotrauka iš www.miestai.net

Pastebėjimai: arklių traukiami vagonai pakeisti moderniais amerikietiškais autobusais, nebenaudojami senieji tapę priebėga vaikams ir valkatoms; į turgų atkakusi valstiečių šeima prekiauti savo kaimiškais produktais; aukštesniųjų klasių moksleiviai kaip skiriamąjį ženklą nešioja tam tikras savo mokyklų kepuraites; vyrai sveikindamiesi ar prasilenkdami nukelia skrybėles ir spaudžia ranką ne tik moterims, bet ir vyrams; ant sąskaitų dedama pusė antspaudo, kita antspaudo dalis lieka ant prekybininko kvito šaknelės kaip mokėjimo įrodymas.

Sunkiųjų darbų kalėjimo laukiamojo stenduose podraug su kainomis buvo išdėlioti mediniai cigarečių dėklai, mediniai kiaušinių laikikliai, medinis malūnėlis ir daugybė kitokių kalinių sumeistrautų suvenyrų. Keletą nusipirkau, tarp jų – ir vyriško laikrodžio grandinėlę bei moteriško laikrodžio apyrankę, nupintą iš ašutų. Visi suvenyrai protingomis kainomis.

Tą pačią dieną užsukau į arbatinę pusryčių. Padavėjai Kaune, kaip ir Paryžiuje, prieidami prie kliento atneša laikraštį. Iš trijų Kaune vyraujančių kalbų – lietuvių, rusų ir vokiečių – padavėjas nusprendė atnešti vokišką, kurio gotiško šrifto nemokėjau perskaityti. Gerokai sutrikęs turėjau dėtis skaitąs. Lietuviai, regis, išgeria daugiau arbatos nei amerikiečiai vandens su ledu, nes arbata, kaip mačiau, buvo gurkšnojama net ir tokią ankstyvą valandą. Po teisybei, bet kada juos gali išvysti aptarinėjant pasaulio reikalus, sudarinėjant verslo sandorius ar žaidžiant šaškėmis, domino ir kitus žaidimus prie arbatinuko su kvapniu gėrimu.

Palyginti su amerikiečių temperamentu, lietuviai lėtesnių apsukų. Kaži kodėl per daug gaišta ruošdami valgį. Per antrąją savo vakarienę viename iš Kauno restoranų susitikau su nekilnojamuoju turtu besiverčiančiu Gellneriu iš Detroito Mičigane, su juo drauge plaukėm per vandenyną. Jis tiesiog nestygo dėl lėto aptarnavimo. Išlaukę kone pusvalandį ir nesugebėję net atkreipti į save padavėjo dėmesio, išėjome. „Amerikiečiai visąlaik skuba. Įdomu, ko jie taip lekia“, – jau prie durų nugirdau man suprantama kalba sakant restorano savininką.

Pagaliau arbatinės padavėjas įvykdė mano užsakymą – ant plataus padėklo atnešė arbatinuką su šviežia arbata ir didesnį arbatinį karšto vandens. Arbatinis, ant kurio tarsi dangtelis buvo uždėtas arbatinukas, palaikė arbatos karštį. Gardžiuodamasis kirtau tikrą juodą naminę kaimišką duoną su braškių uogiene.

Vis dėlto man prireikė laiko apsiprasti su trikampe popierine servetėle, kurią frakuotas, celiulioidine apykakle pasidabinęs padavėjas ištraukė iš kišenės ant krūtinės. Arbata atgaivino vaikystės dienų prisiminimus, kai teišgalėdavom nusipirkti didelį karšto vandens puodą arbatai – užtekdavo 10–12 stiklinių – už vieną rusišką kapeiką (pusę cento). Kaip pasikeitė laikai! Žmonės nebeperka karšto vandens arbatai. Jie turi savo „primusus“ – žibalu kūrenamą viryklę, karšto vandens patiekiančią akimirksniu.

Kaunas yra Lietuvos prekybos centras. Gaminiais jis aprūpina visus provincijos miestus ir miestelius. Apsilankymas vos viename batų fabrike Kaune įtikino, kad miestas modernus visais atžvilgiais. Čia įdiegtų amerikietiškų įrenginių ir gamybos sistemos kasdienė išeiga – 300 porų batų. S. Falkovskas, savininko sūnus, negailėjo nei laiko, nei pastangų, kad didžiuodamasis aprodytų kiekvieną tėvo batų fabriko skyrių. Vizitą baigėme ekskursija po modernius namus, kurie prišlieti prie fabriko. Namai irgi visa kuo amerikietiški. Antra pagal dydį šalies batų gamykla veikia Šiauliuose.

Vieną dieną vaikštinėdamas po parką nugirdau dviejų valstiečių bėdojimą dėl brangaus pragyvenimo sostinėje.

– Sumokėjau pusę lito už puodelį kavos ir porą bandelių! – aimanavo vienas.

– Tai dar nieko, – rypavo kitas, – aš paklojau litą už silkę ir porą bulvių!

– Lupikiška kaina, – sutiko pirmasis, – kai mes namie tiek tegaunam už centnerį bulvių.

Miesto ir provincijos dykinėtojai pasiginčyti kasdien renkasi į Miesto sodą. Dieną pradeda anksti, o baigia vėlai vakare. Prasilenkiant tokie jaunuoliai sustabdė mane, norėdami paklausti, ką Amerikos vyriausybė ketina daryti su senaisiais dideliais banknotais. Be to, jiems buvo įdomu, kodėl Dėdė Semas išleido mažesnius.

– Čia gal dėl popieriaus stygiaus? – klausė vienas.

Kitas parko dykinėtojas pradėjo manęs klausinėti, ar aš žinąs, dėl ko prasidėjusi Didžioji depresija. Aš teisinausi nežinantis.

– Tai dėl to, kad sumažino pinigų dydį! – net šūktelėjo iš susijaudinimo.

Tai bent finansų stebukladarys!

– Ne, ne dėl to, – paprieštaravo kitas iš būrelio. – Aš žinau tikrąją priežastį: dėl to, kad žmonės Amerikoje per daug pasitiki vienas kitu.

– Kai suteiki kam kreditą, – sugniaužęs kumščius toliau filosofavo jis, – ką gi bepadarysi? Pažįstu tuos apsimetėlius Amerikoj, praleidau ten 6 mėnesius. Aš – verslininkas, o ne koks batsiuvys. (Anot šio vyro, batsiuvio profesija – žemiau jūros lygio.)

Kad ir kaip keista, šis vyras gal ir nebuvo taip toli nuo tiesos, mat aukščiausios finansų ir ekonomikos institucijos dabar pripažįsta, jog būtent paskolų infliacija, o tai ir yra „per didelis pasitikėjimas“, iš esmės ir lėmė dabartinius finansinius sunkumus.

Toks vyras teiravosi, kodėl Čikagos policija nepajėgianti užkirsti kelio banditams, žudantiems žmones kulkosvaidžiais.

– Kas per prezidentas tas Rooseveltas, jei nevalioja pasiųsti Čikagon kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir jūrų pėstininkų sustabdyti to gangsterių karo?

Šis vyras nerimavo ir baiminosi, kad, Rooseveltui nesuskubus apginti Čikagos, gangsteriai šią sumaitosią, o tada patrauksią į Vašingtoną. Ar aš neperspėčiau prezidento apie gresiantį rimtą pavojų?

Ar girdi, Dėde Semai?

 – Vienas prezidentas nieko nepadarys, – įsiterpė vyresnis vyras. – Čia prireiks visų prezidentų, kad užmautų apynasrį tiems nusikaltėliams.

– Kaip suprasti – visų? – paklausė pirmasis.

– Ogi mano sūnus Amerikoje – irgi prezidentas, – atšovė tas.

(Visokių institucijų prezidentai Lietuvoje vadinami „pirmininkais“. Prezidentu tituluojamas tiktai aukščiausiasis respublikos pareigūnas. Vietiniams buvo daug juoko, kai Amerikos lietuvių Valstijose įkurta atstatymo darbų kompanija atsiuntė jauną savo „prezidentą“ padėti lietuviams po Didžiojo karo. Daugelis vietinių, nežinodami šitos amerikietiškų pavadinimų tradicijos, jį net palaikė apsišaukėliu.)

Net ir ilgokai paklausinėjus man nepavyko išsiaiškinti, ar jo sūnus yra vietinių kirpėjų sąjungos ar banko prezidentas.

– Sakykit, pone Amerikone, kiek prezidentų yra Amerikoje? – toliau domėjosi jis.

Kažkoks vidutinio amžiaus vyras nugirdo pokalbį. Jis neketino leisti anam vyrui prisiimti visos garbės. Jis irgi reikalavo šiokio tokio pripažinimo, todėl garsiai išrėžė:

– Ir mano sūnus Amerikoje yra „svarbus“ žmogus. Jis – delegatas!

O kai kažkuris vyras pasiteiravo, kas per delegatas jo sūnus ir kokio aukštumo pareigas einąs, tėvas išdidžiai paaiškino:

– Delegatas beveik prilygsta prezidentui!

Ką daugiau bepridursi!

Paties įvairiausio amžiaus žmonės prašė manęs perduoti linkėjimų jų giminaičiams ir pažįstamiems Jungtinėse Valstijose. Užmetęs akį į jų turimus adresus, pamačiau, kad norėdamas patenkinti prašymus būčiau turėjęs keliauti nuo vienos pakrantės iki kitos, nuo sienos iki sienos.

Kaune gali išgirsti žmones šnekant mažiausiai 6 kalbomis: lietuvių, vokiečių, rusų, žydų, hebrajų, latvių. Yra ir šnekančių lenkiškai, bet kadangi lenkai užėmę jų sostinę Vilnių, lenkų kalba nepopuliari.

[...]

Viename restorane turėjo spausdintą greičiausiai amerikiečiams skirtą „anglišką“ valgiaraštį, kuriame būta ir „Rost bif, Stromberry Kake“. Akimirką pasidingojo, kad aš vėl Amerikoje, ir ne bet kur, o pačios pakrantės restorane!

Vietiniams labai patinka derėtis. Jie derasi net pirkdami iš valstietės vieną kiaušinį, ir šio reginio stebėjimas man turbūt teikė didesnį malonumą nei jiems pačios derybos. Prie vieno restorano moteris prižiūrėjo pagrindinėje gatvėje vieninteles svarstykles žmonėms sverti. Už pasvėrimą iš klientų buvo imama po 20 lietuviškų centų. Moteriai nereikėjo mitriai suktis, bet gausiai apsupę valstiečiai ir vaikigaliai nužiūrinėjo ją smalsiai. Kažkoks rusas į kelnes nesukištais marškiniais buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai klysta nešiodami marškinius kitaip. Ar įmanoma nustatyti tiesą?

Tam pačiam parke būrelis jaunuolių kuo rimčiausiai prašė paaiškint, kodėl buvęs pašalintas amerikietiškas ženklas „Welcome“. Jie taip pat klausė, ar negalėčiau nuvažiavęs į Vašingtoną paprašyti prezidento Roosevelto sušvelninti imigracijos įstatymus, idant jie galėtų emigruoti ir vesti kokią turtingą amerikietę su daug „dorelių“. Ar galįs jiems tai prižadėt? Ar prezidentas padarytų tokią paslaugą? Šis noras emigruoti būdingas visai Europai.

– Gal malonėtumėt pristatyti mane Amerikos konsului? – prašė vyras su portfeliu po pažastim.

– Kokiu reikalu? – pasidomėjau.

– Na, gal sugalvosiu išvažiuot į Ameriką, – atsakė tas.

Amerikietis vietiniams yra kažko tokio, ypač turintis reikalų su Amerikos konsulatu. Yra manančių, kad amerikietis galįs daryti, ką panorėjęs. Šiam vyrui atrodė, kad užtenka man pristatyti jį Amerikos konsului Fullertonui, gerai atsiliepti, ir reikiami dokumentai būsią išduoti. Jam buvo sunku suvokti, kad į konsulatą yra užsiregistravę daugybė žmonių ir kad nei Amerikos pilietis, nei pats konsulas jam niekaip negali padėti ir svarstyti jo prašymo anksčiau už visų kitų. Lietuvių imigracijos kvota į Ameriką per metus leidžia įvažiuoti maždaug 360 žmonių.

Portfelis Lietuvoje yra smulkiosios inteligentijos skiriamasis ženklas, paveldėtas iš rusų. Dažnai tokiam portfely terasi aplūžusių pieštukų, popieriaus lapų, gal dar kokį žurnalą, tačiau be šio skiriamojo ženklo smulkusis inteligentas pagrindinėje gatvėje nepasirodys jokiu būdu. Portfelis jiems tikriausiai tas pats, kas antkurpiai ir lazdelė anglui.

[...]

Lentelė prie kiekvieno namo praeiviui praneša namo gyventojų vardus. Naktį lentelė apšviečiama. Senojoje miesto dalyje, kur nėra elektros, lentelę perskaityti padeda žibalinė lempa. Septynios krautuvės Laisvės alėjoje sunumeruotos 38A, 38B, 38C ir t. t.

Basakojės moterys dirbo pagalbinėmis statybų darbininkėmis. Viena maišė cementą, kitos nešiojo plytas, cemento skiedinį ir kitus statybų reikmenis. Mačiau, kaip vienas darbininkas ant savo pečių užtempė į patį pastato viršų 36 dideles plytas. Statybininkams vyrams buvo mokami 5 litai už dieną, moterims – 3.

Kai saldumynų krautuvėj paprašiau dviejų bananų, savininkas apstulbo. Netrukus sužinojau jo nustebimo priežastį. Jau seniai niekas nebuvo iš jo pirkęs dviejų bananų. Dauguma klientų įsigydavo po pusę banano. Mačiau, kaip vienoj užeigėlėj toks vyras į juodos kavos puodelį įsispaudė citrinų sulčių. Kas žino, gal ir skanu?!

Galanterijos krautuvėj, į kurią užsukau baltų marškinių, man pasiūlė spalvotų ir dryžuotų per galvą užsivelkamų marškinių, o kai nieko nepirkęs ėjau lauk, krautuvininkas tarstelėjo:

– Amerikiečiai VISADA pageidauja to, ko neturim.

[...]

Daugybė keistenybių vyksta verslo sandorių metu. Aplankytoje maisto prekių krautuvėj mačiau pardavėją sveriant pomidorus. Išsibaigus smulkiems svarmenims, pagalbon buvo pasitelktas degtukas, cigaretė, visokiausios mažytės dėžutės. Valstietis, neturėjęs tabako popieriaus, „suktinę“ pasidarė iš laikraštinio.

Kelioninius čekius į litus išsikeičiau M. Brauno banke. Operaciją norėjau atlikti čia, nes vienas iš bankininko sūnų, anksčiau gyvenęs Niujorke, neblogai šnekėjo angliškai. Dauguma bankų įsikūrę antruose pastatų aukštuose. Jie dirba nuo devintos ryto iki antros popiet ir nuo ketvirtos iki septintos.

Visoje Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pokalbis telefonu pradedamas žodžiu „alio“. „Lietuvos“ viešbutyje, kur buvau apsistojęs, svečiams vietinės telefono paslaugos buvo nemokamos. [...] Vietiniai pokalbiai telefonu kainuoja 20 lietuviškų centų.

Kauno gatvių priežiūros departamente dirba moterys, jos išpurškia gatves sodo purkštuvais ir laistymo žarnomis, o tada viską nubraukia namudinėmis šluotomis. Muslininis antialkoholinės propagandos transparantas pagrindinėje gatvėje skelbia: „Sausąją savaitę išlik blaivus!“

Kodėl basakojis vyras nešasi savo batus persimetęs per petį? Kad nedėvėtų batų odos, savaime suprantama! Kai vėliau to paties paklausiau seno valstiečio Panevėžyje, šis, rodydamas į basas kojas, atsakė: „Mano tikrieji „batai“ man kuo puikiausiai tarnauja jau 60 su viršum metų ir nieko nekainuoja.“

Pagrindinės gatvės siuvėjas, išblukusius kostiumus už 30 litų verčiantis į kitą pusę, prisipažino man labiausiai mėgstąs amerikietiškus siūlus. Prieš daugel metų jis turėjęs siuvyklą Brukline, Niujorke. Jis paaiškino, kad daug vargingų gyventojų savo eilutes yra išsivertę į kitą pusę.

Turguje poroje vežimų buvo įsitaisę čigonai. Jie klausė, kaip Amerikoje gyvuoją jų broliai. Domėjosi, ar tikrai, kaip tekę girdėti, tenykščiai čigonai keliaują brangiais automobiliais. Jie taip pat klausė, ar amerikiečiai tokie kvaili, kad už būrimą moką 10 litų.

– Kodėl jūsų prezidentas mums plačiai neatveria vartų? – norėjo sužinoti viena čigonė.

Tarsi mums Amerikoje trūktų dykinėtojų!

Kad ir kur Kaune ėjau, žmonės išdidžiai klausė: „Ar matėt tuos du naujus plieninius tiltus per Nemuną ir Viliją?“ Pradėti statyti 1927-aisiais, po poros metų jiedu buvo baigti. Pėstieji per tiltus turėjo eiti dešine puse, o visiems likusiems eismo dalyviams buvo rezervuota kairė; tvarką prižiūrintis policininkas pažeidėjams skirdavo baudas.

Vienoje Vilniaus gatvės maisto krautuvėlėje savininkė stengėsi kuo mitriau aptarnauti klientę, kurios raudonplaukis sūnelis vis kaišiojo pirštus į atvirą sirupo statinaitę ir laižė. Visiško pasitenkinimo pasiekė, lipnias rankutes įbrukęs į miltų dėžę.

Lydimas dviejų ginkluotų kareivių gatve pražygiavo kalinys. Kaliniai visada varomi gatvės viduriu, o ne šaligatviais, informavo mane raudonplaukio motina. Taip daroma dėl dviejų priežasčių: pirma, policija neturinti mašinų; antra, taip ugdoma moralė.

Pašte sužinojau, kad kelionė išilgai Lietuvos užtruktų visą dieną. Vidinės ir išorinės pašto sienos buvo nuklijuotos saldainių, dantų pastos, radijo aparatų, dviračių ir amerikietiškų siuvimo mašinų reklamomis. Abonentinės pašto dėžutės buvo išdėstytos ratu salės viduryje su mažomis durelėmis pašto tarnautojui įeiti. „Parodos savaitę uždirbome daugiausiai per visą pašto istoriją“, – neslėpė centriniame pašte dirbantis Poza.

Mano fotoaparatas Lietuvoje buvo geros valios ambasadorius. Vietiniai žmonės ir berniūkščiai vis prašydavo juos nutraukti. Jų norą išpildydavau visada – nesvarbu, ar aparate būdavo juosta ar ne. Kai parodos savaitę paveikslavau odiniais ilgaauliais avintį rusą, jo draugas juokais paklausė, ar labai skaudėjo.

– Keisti tie amerikiečiai, – atsakė tas, – jei siunčia žmogų iš pačios Amerikos, kad nupaveiksluotų MANE!

Laikraščiais prekiaujama pagrindinės gatvės kioskuose. Berniūkščiai laikraščių Kaune nenešioja, bet pristato juos nuolatiniams klientams. Vienas iš kioskų priklausė senam rusui, buvusiam karininkui, mačiusiam ir geresnių laikų. Kai vieną dieną pirkau iš jo anglišką laikraštį, jis prasitarė: „Tos laimingosios kariškos dienos jau žuvusios visiems laikams.“ Paskui, turbūt išsigandęs, kad gali būt ne taip suprastas, jis tarsi išsižadėjo savo žodžių pridurdamas: „O ko gi daugiau toks senis kaip aš begali tikėtis? Aš užsidirbu pragyvenimui, todėl, ačiū Dievui, esu patenkintas.“

Visi užsieniniai laikraščiai, žurnalai ir periodiniai leidiniai patikrinti cenzorių. Visų laikraščių, taip pat ir vietinių, lapai kampuose sulipę, kad negalėtum perverst ar kad nesąžiningas klientas negalėtų grąžinti perskaityto teisindamasis, jog nusipirko ne tą laikraštį.

Pirmuosiuose vietinių laikraščių puslapiuose spausdinamos reklamos, kartais visiškai užgožiančios naujienas. Vieno iš laikraščių pirmame puslapyje skelbti ir pranešimai apie mirtį. Vieno iš smulkiųjų žydiškų laikraščių literos buvo renkamos ranka. Apsilankęs spaustuvėje stebėjau ir žavėjausi, kaip meistriškai ir mikliai tai buvo daroma. Spaustuvininkas vylėsi netrukus išgalėti įsigyt linotipą.

Modernios parduotuvės iškaba: „Čia nesiderama.“ Radijo turėtojams privalomos licencijos. Visos krautuvės sekmadienį nedirba. Mišių valandomis nuo vienuoliktos iki pirmos restoranai, tabako, vaisių, gazuoto vandens krautuvėlės uždaromos. Autobusų languose užuolaidėlės ir gėlės. Naktį dvigubi taksi įkainiai. Ūkininkaitis iš kaimo už 2 litus siūlo švilpikų, bet niekas neperka. Virintas geriamasis vanduo. Naujas kraštas, nauji papročiai, nauja elgsena.

[...]

Viešnagė Kaune iškėlė aikštėn daugybę įdomybių: keistų ir prieštaringų pasakojimų, intriguojančių ir netgi patiems Lietuvos gyventojams naujų faktų.

Iš: A. A. Sacks. An Excursion to Lithuania. New York: Hudson Bay Press, 1934

Vertė Andrius Patiomkinas

Nicole Barrière (g. 1952) – prancūzų poetė, eseistė, vertėja. Eilėraščiai parašyti po 2017 m. vasaros kelionės po Lietuvą.

●

Kitame Europos pakrašty – Lietuva. Karšta, labai karšta. Taip karšta, kad Baltijos jūra pilna medūzų.

Sugrįžtu po penkiolikos metų… šalis pasikeitė, miestai vilioja įvairiausiomis rugpjūčio pradžios linksmybėmis. Laisvasis pasaulis jau tikrai čia… su „McDonald’s“ ir „Coca-Cola“.

Visgi gera per tokią kaitrą atsigaivinti keistoku, fermentuotu, pagamintu iš juodos duonos gėrimu, tuo pat metu primenančiu ir sidrą, ir alų. Skanu ir gaivu!

Vilnius – tūkstančio bažnyčių miestas. Viena už kitą puošnesnės. Išpuoselėtos, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Bet atrodo, kad turistų jose daugiau negu tikinčiųjų. Ir jokių pridengtų veidų. Čia madinga laisvė.

Šiame mieste dabar viešpatauja lengvas nerūpestingumas.

Tūkstančiai bažnyčių ir tūkstančiai kvadratinių kilometrų miško, daugybė ežerų ir puikiausių parkų, kviečiančių pailsėti ir pasvajoti, gatvės ir paminklai poetams, tokiems kaip Adomas Mickevičius, jį iki šiol savinasi net trys šalys – Lenkija, Lietuva ir Baltarusija!

Gėrėjausi memorialine lenta Milošui atminti labai gražaus senojo Universiteto kiemelyje.

Vienu žodžiu, niekas negali sustabdyti progreso, ir pasitelkdami internetą mes galime nemokamai bendrauti su draugais, esančiais Sicilijoje ar Graikijoje… Žinoma, suvoki, kad visa tai yra, bet kai gali patirti… Tai nuostabu.

Graži vasara.

●

Šiaurės kryptis.

Ilgas kelias per Lietuvą iš Vilniaus.

Alinanti kaitra.

Toks įspūdis, tarsi būtume patekę į filmą ir jame pasiklydę. Miškai ir beržynai.

Neaprėpiamuose laukuose kuliami javai, pats pjūties įkarštis. Staiga pasukame iš kelio. Autobusas trumpam sustoja tiesiog kažin kur!

Ar kelionę baigsim prie Kanto kapo ar kokioje nors gintaro kasykloje?

Pagaliau Klaipėda.

Plačiai išsidriekęs, erdvus miestas. Upėje įspūdingo baltumo burlaivis. Jis – neatsiejama šio peizažo dalis.

Malonu pasivaikščioti palei krantinę.

Net vėlyvą popietę dar labai karšta.

Sėdame į keistą taksi mikroautobusą, lekiantį beprotišku greičiu ir sustojantį, kur tik kas paprašo. Belieka pasiduoti likimui, o tada jau bus, kaip bus. Taip gražu ir lengva, kad net laikas sustoja. Ar tiesiog plūduriuoja. Kaip burlaivio lynai.

O saulės blyksniai tarsi purslai atsimuša į jo korpusą.

Vakare, pakilę į kavinę, esančią ant stogo, iš čia veriasi vaizdas į miestą ir matyti uostas, grožimės saulėlydžiu virš Baltijos.

Klaipėda, rugpjūtis

Meilei ribų nėra, Neringoje

Šiandien Klaipėdą alina saulė ir dusinanti kaitra, beveik jokio vėjelio, mes pasukame prie krantinių, tikėdamosi nors kiek atsigaivinti. Vietiniai stebisi užplūdusiais karščiais.

Kūnus dengia tik šiek tiek baltos plonos medvilnės.

Tuo pat metu į Siciliją atvyksta šimtai pabėgėlių, tuo pat metu Graikijoje, Kose ar Mitilėnėj, kepinanti saulė ir skęstančios nelaimėlių valtys.

Čia kuliami javai, gandrai lesinėja po ražieną, čia keliamės keltu per marias ir nyrame į mišką. Oras nepakartojamas. Toliau prieš akis atsiveria kormoranų nuniokoti medžiai, aukštos kopos driekiasi iki pat nematomų sienų, jūra irgi tarsi perskirta įsivaizduojama geležine uždanga. Mes palinkusios traukiame per baltą smėlį.

Nidoje, kavinėje, mus aptarnauja jauna geltonplaukė mergina; milžiniški kruiziniai laivai atplukdo gerai organizuotas vokiečių turistų grupes.  

Suvirpa balsai ir žvilgsniai.

Ryškiaspalvių namų kiemuose matyti žuvies rūkyklos, senos žvejų valtys, o kormoranai, įsitaisę ant akmenų ir išdidžiai pakreipę snapus į vėją, kažkuo primena turistus, traukiančius į Tomo Mano namelį.

Saulė, jūra ir Neringos vėtrungės pamažu sukasi į popietę, ne taip karšta ir kiek vėsiau.

Juodkrantės miškas kužda raganų paslaptis ir mes, tarsi vaikai, leidžiamės pasakų takais į pačią gelmę.

Gintaro dirbiniai dera prie pusnuogių kūnų ir smėlio. Kol vaikščiojome plieskiant saulei, išsisklaidė bet kokios baimės.

Meilei nėra ribų.

Nuogi kūnai ir slapti geismai, paklūstantys kitiems dėsniams; pasakų žodžiai, sklandantys virš medinių skulptūrų, po Nidos saule, kopose, Neringoje, miške ir jūroje, kormoranai, kregždės ir raganos.

Pagoniška šventė

Miškas alsuoja iš pasakų

Atėjusia gyvastim

Šešėliuotuose takeliuose paslaptingos figūros

Tai sukas, tai sustingsta

Vėjo fugos pušų viršūnėse

Rodos, tuoj skris medinis paukštis

Vaikai šėlstantys proskynoje

Žaidžia su lapais

Ranka švelniai glosto jų auksažvaigždžius plaukus

Neištartas žodis stingsta lūpose

Sulig šiuo ženklu vidury dienos pakyla mėnulis

Ir kaimo žmonės šoka prietemoje

Medžiams kukliai buriantis

Už muzikantų nugarų

Mėnulis patekėjo, dienos valdovas

Juodkrantės giria

Miške

Veda tolin pilkas dulkėtas vieškelis

Tolyn – į dykynę

Vilioja tolin blyškiai pilka šviesa

Tolyn – į paslaptį

Pelkė dūsta nuo kaitros

Tvoskiantis dumblas

Surūdijęs vanduo

Salsvas putų kvapas

Garuojančių plūdenų aromatas

Mėlynių plieninės uogos

Kraujuojančios bruknių uogos

Gervuogių akys tankmėje

Paukščiai nutyla, priglaudžia galvas

Prie gaivių samanų

Svajodami apie lietų

Sugriautas kaimas

Pievelėje tarp kelmų

Dobilų baltas sniegas

Viskas skaidru ir gryna

Viskas atrodo

Beveik… kaip anksčiau

Naktis čia ir mėnesiena čia

Ramiai snūduriuoja paukščiai

Beržai ir aptingusios pušys

Išryškėja nakties šešėliuose

Pieno spalvos rūkas kyla

Iš garuojančio tvenkinio

Tarsi kartėlis

Kapų ir namų kontūrai

Išsitrina susilieja su žeme

Lieka tik vyšnia galbūt šermukšnis

Kur kadaise dūzgė bitės

Ji tyliai kalbasi su išėjusiais

Dylant mėnuliui nusilenkia

Ryto rasoje lieka tik pėdsakai

Lietuvos fėja

Stebuklinga šaknis

Slepiasi grioviuose, įdubose

Saugoma fėjų

Stebuklinga šaknis

Laukinė lyg fėja

Pririnkusi uogų

Pintinę

Ji stebi save jaunystės veidrodyje

Geroji fėja, mažoji fėja

Uogos pasipila

Geroji fėja, mažoji fėja

Pasipila uogos

Ir širdis užsiliepsnoja

Diena Babtuose

Aušrai pranašaujant rytą

Pajunti žemę po kojomis

Ir išvysti lauką pilną baltų beržų

Tik vienur kitur alksnis ar gluosnis

Vidurdienį

Ant aukštų kalvų pušys

Išskleidžia bures o pažemiais 

Besivejantys erškėčiai ir juodosios gervuogės

Tarsi iš kito pasaulio prasikala

Ežerų veidrodinės akys

atspindi juodžiausią gelmę

upelis kalvų papėdėje

žaidžia balta puta

vieškeliuose nusėda tyla

ir dulkės

baigiantis dienai

sušvinta ugninis mėnulis

Žolinė Kaune

Šiandien kai gatves užplūdo gėlių vainikais

karūnuotos mergaitės

Negailestingai plieskia saulė 

Šventės dieną jos žingsniuoja per kaitrą

Šis metas tinkamas vestuvėms

Bažnyčiose skamba giesmės

Jos keliauja alinamos saulės

Link Perkūno namų

Ir vėjo!

Pakeliui prisiperka lino ir laumiškų indų

Jos žaidžia su laiku ir knygomis

Svajodamos apie karalaitį

Vertė Diana Sakalauskaitė ir Elena Karnauskaitė 

Witold Gombrowicz. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Odilė, 2017. 231 p.

1939 m. liepos pabaigoje Witoldas Gombrowiczius leidosi į kruizinę kelionę – nauju laivu „Chrobry“ iš Gdynės uosto išplaukė į Argentiną. Buenos Aires laivas pasiekė beveik po mėnesio. Rašytojas nusprendė kurį laiką pabūti Argentinoje, dar nežinodamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš (nors į Europą grįžo 1963 m.).

Apie tai šioje knygoje nepasakojama, čia autorius kalba apie savo gyvenimą tėvynėje iki lemtingo išvykimo, o ypač apie nepriklausomybės dvidešimtmetį – 1919–1939 m. Nors skeptikas iš prigimties, į labai daug ką žiūrintis kritiškai, Gombrowiczius žvelgdamas „iš perspektyvos“ pripažįsta, kad tas laikotarpis „buvo didelis žingsnis pirmyn. Gal pats didžiausias papročiuose. Žingsnis nuo pono su blauzdinėmis, katiliuku, lazdele, lakuotais bateliais iki atsilapojusio jaunimo, kuris turėjo žengti į Antrąjį pasaulinį karą“ (p. 194).

Čia apie Lenkiją ir lenkų tautą, bet visoje knygoje matome, kaip lenkiškumas ir patriotizmas šiam priešgynai ir ikonoklastui buvo sunkiai virškinami dalykai. Nors taip pat matome, kad jokio priešiškumo Lenkijos valstybei jis nejautė, bet, būdamas maištingas menininkas individualistas, negalėjo pakęsti jokių kolektyvinio garbinimo pavidalų: „nors dvasiškai labai intensyviai išgyvenau bundančią lenkiško gyvenimo naujybę, realybėje su ja ryšio užmegzti negebėjau“ (25).

Jis maištavo ne tik prieš vyraujančius politinius jausmus, bet ir prieš įsigalėjusią „kultūrinimosi“ sampratą bei pareigą: „1928 m. studijuodamas Paryžiuje jokiuose muziejuose nesilankiau, niekuo nesidomėjau“ (72). Toliau aiškina, kad tokią nuostatą iš dalies lėmė ryžtingas priešinimasis visų įmanomų stabų statusui – ir tautinių, ir tarptautinių. „[…] išnaudoti Paryžių man trukdė būtent poreikis išlaikyti nepriklausomybę, orumą ir išdidumą, trukdė baimė tapti mokiniu, mėgdžiotoju, pasekėju, susižavėjėliu, tamsuoliu“ (75). Užtat po kurio laiko įsitraukė į karštas diskusijas su prancūzais vienoje kavinukėje, nes tada sučiupo „už ragų“ „vakarietiškos viršenybės jautį“.

Bendrosioms tiesoms ištikimas skaitytojas čia turėtų jausti paskatą prieštarauti – esą šiaušdamasis prieš aukščiausią pasaulinę kultūrą nuskurdini save ir taip galbūt atimi iš savęs galimybę tapti geresniu menininku. Toks skaitytojas būtų teisus bendrųjų tiesų ir savo santykio su jomis atžvilgiu, bet ne Gombrowicziaus atžvilgiu. Tokiu išskirtinai savitu rašytoju jis galėjo tapti tik eidamas atskiru savo keliu – iš prigimtinio impulso buvo kitoks, norėjo būti kitoks ir sukūrė kitonišką literatūrą.

O pasaulinės kultūros jis anaiptol nevengė, priešingai – piktinosi, kad jai mažai skiriama dėmesio mokyklose, kad ten nekalbama apie Kantą, Schopenhauerį, Nietzschę, Hegelį, siurrealizmą ir pan. Tad maištauti ėmė jau mokykloje:

– Pone mokytojau, kodėl lenkų mokyklinis jaunimas nesimoko to, dėl ko iš tikrųjų verta stengtis, o kiša sau į galvą antraeilius dalykus?

– Apie ką čia kalbate, Gombrowicziau? Ką tai reiškia?

– Na, per lenkų literatūros pamokas turime kalti Mickevičių, Słowackį ir Krasińskį, nors jie pasaulio literatūros fone yra antraeiliai […]. Bet neturime supratimo apie Shakespeare’ą ar, pavyzdžiui, Goethę. (37)

Paralelių su lietuvių literatūra čia nekišime, bet mirktelėsime akį ties kita citata: „Tokio realizmo kaip Uniłowskio šiais laikais per maža. Jo literatūra nebuvo nei pakankamai kūrybiška, nei pakankamai naujoviška, kad taptų išties svarbia“ (193). (Dažno lietuvių rašytojo taip pat, net ir XXI a.)

Iš tokios Gombrowicziaus laikysenos reikia išvynioti dar vieną svarbią giją: maištaudamas nesusireikšmino (išskyrus nebent kai kuriuos savo kūrybos akcentus), netapo įsitikinusiu, kitus smerkiančiu teisuoliu. Jau daug vėliau „Dienoraštyje“ jis tai ir pabrėžė atsakydamas vienam kritikui, teigusiam, kad maištingų akibrokštų lenkų literatūroje yra buvę ir daug anksčiau už Gombrowiczių. Bet tie ankstesni autoriai, kritikuodami visuomenę ar lenkų tautą, save laikė aukščiausiu teisėju, o, pvz., „Ferdydurkėje“ subjektas ironiškai žvelgia ir į save, ne tik į kitus, be to, problematika orientuota ne į visuomenę, o į asmenį.

Provokuoti šis ikonoklastas mėgo ne tik literatūroje, bet ir gyvenime – draugijoje neretai tyčia rėždavo tai, kas nepatiks aplinkiniams. „[…] man patinka prieš menininkus rodytis kaip buržujui, o prieš buržujus kaip menininkui – kad panervinčiau“ (70). „Buržujus“ čia pavartota ne siaurąja, o platesne prasme. Gombrowiczius buvo iš bajorų, iš „ponų su blauzdinėmis, katiliuku“ ir t. t. Šiuose autobiografijos fragmentuose tai vienur, tai kitur matome, kad jo sąmonėje ir elgsenoje kaleidoskopiškai keitėsi skirtingi pradai – magėjo maištauti prieš aristokratišką (išsi)auklėjimą, bet dažną kartą norėjosi laikytis aristokratiškai. Galų gale anaiptol nesinorėjo atmesti socialinės padėties suteiktos gerovės – juk jam neteko daug rūpintis pragyvenimu, sunkiai dirbti.

Vis dėlto maištingoje sieloje minčių kildavo visokių. Nebuvo realu, kad šis individualistas įsitrauks į kokią nors organizuotą politinę veiklą, bet štai iš šio paaiškinimo galime apskritai suprasti vieną iš priežasčių, kodėl Europoje ir kitur nereta pasiturinčios šeimos atžala stojo į radikalaus revoliucinio priešinimosi kelią:

[…] mane kartais užpuldavo gili neviltis, visiškos niekybės jausmas. Argi tai gyvenimas? Ar ir toliau taip parazituosiu – leisiu laiką rašinėdamas, žaisdamas tenisą, praktikuodamasis teisme – nes tai nebuvo tikras darbas, tik priedanga. Mane buvo apėmęs aklas įsiūtis dėl visko, kas lengvino gyvenimą – pinigai, kilmė, išsilavinimas, giminystės ryšiai, – kas mane pavertė sibaritu ir tinginiu, kas tarsi stiklo plokštė skyrė mane nuo gyvenimo ir vis labiau graužė, aš tik per plauką netapau komunistu. Niekada nebuvau toks artimas komunizmui kaip tada, nusivylęs, tuščias, pritvinkęs piktumo ant savęs. Mielai būčiau komunizmą panaudojęs kaip įrankį sunaikinti tas aplinkybes, kurios mane taip fatališkai apibrėžė. (98)

Būdamas priešgyna, Gombrowiczius pritarė anaiptol ne visiems panašiems į jį. Kritiškai taręs, kad „Lenkijoje literatą lengviau įsivaizduoti be plunksnos nei be taurelės“ (128), ne menkiau kaip koks tvarkingas pilietis supeikė vieną bohemininkų grupelę: „Kasmet juos vis giliau gramzdino paleistuvystė ir visos su tuo susijusios kiaulystės – kasmet vis labiau prasilošę, vis girtesni ir vis labiau kenčiantys“ (132).

Atsainiai žiūrėjo į poetus, „kurie, kilę iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, tapo pasekėjais visokiausių siurrealizmų, dadaizmų ir panašių ultramodernizmų, maskuojančių esminius primityvizmus ir atsilikimą“ (133).

Buvo gana ambicingas rašytojas, nepatikliai žvelgiantis į konkurentus („pavydas yra literatų bruožas“, 140). Nemažai bendravo su dviem rašytojais – Stanisławu Ignacu Witkiewicziumi ir Bruno Schulzu, – juos vertindamas kaip artimus sau tuo, kad metė iššūkį vyraujančioms lenkų literatūros madoms, buvo novatoriai ir maištininkai. Išreiškęs susižavėjimą Schulzo stiliumi, jautrumu formai, čia pat pridūrė priekaištų – „nemokėjo išeiti už savo gana skurdžios problematikos ribų“ (139). Bet tai norint galima pavadinti „skurdžiu“ požiūriu, nemokėjimu ar nenoru iki galo suprasti dar vieno savaip kitoniško talento. Ir nė su vienu iš jų neužmezgė nuoširdžios draugystės. O štai literatūrinės periodikos redaktorius Mieczysławas Grydzewskis, anuomet iš aukšto žiūrėjęs į Gombrowiczių, dabar „turėtų rautis plaukus, nes šiandien mano knygos Europoje yra vertinamos“ (152).

Labiau norisi vertinti tai, kad rašytojas suvokė savo išskirtinumą ir kūrybinį polinkį ne kaip „dievų dovaną“, o kaip „ligą“, kaip tai, kas sveiko normalumo požiūriu yra nepriimtina, svetima. „Lenkijoje išvis niekas nesuvokė, kad menas ir dvasinis pasaulis apskritai siejasi su liga“, – teigiama šioje knygoje (125). Šia prasme Gombrowiczius, kaip ir Witkiewiczius bei Schulzas, tęsė „apsėstojo“, dostojevskiško rašytojo liniją.

Lietuviškai turime jau gerą stirtą šio unikalaus rašytojo knygų, daugelį jų gerai išvertė Irena Aleksaitė, o ir šiam vertimui sunku rasti didesnių priekaištų. Tad baigdamas tik pabambėsiu dėl to, kas tiesiogiai su vertimu nesusiję, – datų rašymo būdo. Šioje knygoje kai kurie fragmentai yra su tiksliomis parašymo datomis, kaip dienoraščio įrašai, pvz., 1961 06 23. Taip yra vertime, ir šis buhalterinis datos rašymo būdas, naujaisiais laikais kažkada pasiūlytas VLKK tik kaip rekomendacija, tinkamas oficialiems dokumentams, masiškai išplito kaip maras. O juk lenkiškame originale kitaip: 23.VI.61. Tad ir lietuviškai buvo galima parašyti taip pat elegantiškai ir patogiai (tik mūsiškai sukeitus skaičius): 61.VI.23 (arba 1961.VI.23).

Maskvos gyvenimo nuotaikų kontrastai, įvykiai ir įspūdžiai – viskas gulė į galvą sluoksniais, kuriuos dar ilgai mintyse vartysi, derinsi, jungsi. Kartais didelė tiesa atsiverdavo smulkmenose. Viskas kėlė klausimus ir vertė vidujai priešintis neteisybei, stebėtis, kodėl aukštinama tai, kas pasenę. Kodėl taikstomasi su akivaizdžiai absurdiškomis situacijomis? Kodėl meluojama? Bandžiau aiškintis.

Nepasakyčiau, kad anuomet teatrą, kurį lankyti privalėjome, būčiau priskyrusi prie didelių malonumų. Dar ne visai supratau, bet jaučiau, kad didžiuma ano meto teatro kūrėjų važiuoja senais bėgiais. Teatrų repertuaruose klestėjo įvairaus lygio nūdienė sovietinė dramaturgija, aukštinanti sovietines „vertybes“ ir gyvenimo būdą, kurianti teigiamo šiuolaikinio herojaus modelį, todėl ir vaidyboje skambėjo oficiozinio patriotizmo, pompastikos intonacijos, buvo daug falšo ir įsisenėjusių štampų. Pagrindinius vaidmenis dažnai vaidino senyvi, „nusipelnę“ aktoriai. Pro tirštą grimą, jauninantis gumozos ištemptus veidus, rekvizitinėse apdulkėjusius perukus ir „epochinę“ kostiumeriją jau beveik nesimatė žmogaus. Buitinės dekoracijos dusino ir smulkmenomis gožė aktorius. Kuo labiau teatras stengėsi būti realistiškas, tikroviškas, tuo labiau darėsi melagingas. Legendiniame Mažajame Maskvos teatre įžymybės didžiulį dėmesį skyrė žodžiui, jų scenos kalba buvo nepriekaištinga, bet vaidybos būdas dvelkė XIX amžiumi, o Dailės ir kituose senuosiuose teatruose jautei įkyriai pabrėžiamą psichologizmą, baimę nutolti nuo Stanislavskio „sistemos“ postulatų. Ta baimė, netikrumas vertė apsimetinėti. Pasižiūrėjęs tokį spektaklį išeini, būdavo, it musę kandęs ir netrukus jį pamiršti, nes nieko naujo jis tau neįžiebė… Bet kartais statant klasikinę dramaturgiją blyksteldavo vienas kitas aktorius, o gerų aktorių Rusijoje niekada netrūko. Įsiminė protingas, gracingas ir meistriškas Anatolijaus Ktorovo ir Angelinos Stepanovos duetas Dailės teatro spektaklyje pagal Bernardo Shaw laiškus „Mielasis apgavikas“. Išmintingas ir liūdnas dar jauno ir kupino kūrybinės energijos Michailo Kozakovo Hamletas Majakovskio teatre. (Vien jau tai, kad greta „nusipelniusio“ Jevgenijaus Samoilovo šį vaidmenį leido suvaidinti ir jauniems aktoriams – Michailui Kozakovui ir Eduardui Marcevičiui – buvo didžiulis įvykis!)

Beje, anais metais ne ką geriau atrodė ir lietuvių teatras, nes repertuaras springte springo nuo menkaverčių savų ir importuotų sovietinių pjesiukių; galbūt mūsų teatre mažiau buvo oficiozinio patriotizmo. Kazimiera Kymantaitė kokybiškos lietuvių dramaturgijos badą bandė kompensuoti Žemaitės, Cvirkos, Vienuolio kūrinių inscenizavimais. O netrukus pasirodys ir nauji Juozo Grušo, Kazio Sajos, paskui ir Juozo Glinskio kūriniai, provokavę veikti režisūrą, gaivinę lietuviškąją sceną.

Nors su kurso draugais apie mūsų laikų teatro būvį nesikalbėdavom, daugelis mūsų, regis, jautėme, kad mezgėsi ir brendo kažkas nauja, nepatirta. Nauja banga po truputį kaupėsi ir pačiame mūsų institute, ir Rusijos teatro gelmėse, versdama dairytis ir į dar neseniai įnirtingai trintą iš atminties turtingą teatro praeitį, kurioje liko daugybė įgyvendintų ir paliktų užuomazgoje, pabudimo laukiančių teatrinių idėjų: pokyčius žadėjo jaunosios kartos menininkai – dramaturgai, režisieriai, aktoriai, kompozitoriai ir dailininkai, brendę naujomis sąlygomis. Juos jau domino nutylimos temos, nemeluotas žmogaus gyvenimas – jo vidinis pasaulis, tragiški šalies likimo vingiai ir dramatiški paradoksai. Netrukus atsiras poreikis ne iliustruoti scenoje dramos veikalą, ne perpasakoti, o interpretuoti jį, žvelgiant iš šių dienų pozicijų. Tai priartins klasiką, kels norą naujai, dabartinio žmogaus akimis ją pamatyti ir suvokti. Ilgainiui formuosis konceptualioji režisūra, autorinis teatras, susijęs su individualia kūrėjo mąstysena, su jo pilietine pozicija, iš esmės pakeitusiomis teatro veidą.

Nerimas, pokyčių laukimas tvyrojo ore. Tiesa, Leningrade jau buvo Georgijus Tovstonogovas, o Maskvoje – Nikolajus Ochlopkovas. Jų įžymieji spektakliai buvo svarstomi, lyginami, apie juos net įsižiebė diskusija teatrinėje spaudoje, bylojusi apie tai, kad gali būti įvairios nuomonės! Abu turėjo tvirtų šalininkų. Tik Nikolajų Ochlopkovą, Vsevolodo Mejerholdo mokinį ir šešių Stalino premijų laureatą, ko gero, labiau rėmė sovietiniai patriotai, o Georgijų Tovstonogovą – giliau jaučiantys teatrą…

Didžiulį poveikį sovietiniams piliečiams turėjo grandiozinės atskirų šalių, pavyzdžiui, Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos nacionalinės parodos, užėmusios didžiulius parkų plotus. Žmonių minios veržėsi jų pažiūrėti, sukaitę ir ištroškę praleisdavo čia visą dieną ir patyrė stulbinamų įspūdžių, o svarbiausia – pajuto gyvenimo lygio skirtumus ir suvokė, kad tas ilgus metus koneveiktas Vakarų pasaulis gali būti nuostabus. Vyrai gulte užgulė naujausių markių automobilius, moterys žiūrėjo naujausių madų demonstravimus, stebėjosi moderniausia virtuvės įranga, o inteligentija ir menininkai godžiai vartė puikios leidybos knygas apie Ameriką, turėjo progos pamatyti abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų Marko Rothko, Willemo De Kooningo, prancūzų parodoje – Yves’o Kleino ir kitų modernių tapytojų darbus. Jų poveikio apraiškų netruksim pastebėti Sovietų Sąjungoje: Maskvoje kūrėsi andergraundas, Lietuvoje kalėsi „tyliojo modernizmo“ pirmieji daigai… Bet apie tai dar bus progos prisiminti.

Jau 1956 metais mums, sovietiniams piliečiams, buvo leista susipažinti su Pablo Picasso, anuomet buvusio komunistu, kūryba. Po kelerių metų – su amerikiečių ir prancūzų žymiausiais avangardistais minėtose Amerikos ir Prancūzijos nacionalinėse parodose. Visi tie potyriai sprogdinte sprogdino ir keitė sustabarėjusius požiūrius, sistemos vykdytojų nubrėžtas normas, plėšė nuo galvų uždėtas plėškes.

Man įsiminė kelionė į parodą „Maskva–Paryžius“, kuri užėmė kone visas Puškino muziejaus patalpas. Grandiozinė buvo ne tik apimtimis, bet ir sumanymu – atverti abiejų šalių meno kontaktų tėkmes, abipusiškai turtinančių ir vaisingų ryšių istoriją, įkūnytą dailininkų darbuose. Man pavyko joje apsilankyti net du kartus (o tai buvo nepaprastai sudėtinga), ir aš buvau sukrėsta atsivėrusios tiesos: nors darbavosi cenzūra ir veikė kitokie „koštuvai“, – lyginant su paryžietiškuoju variantu, šios parodos eksponatų skaičius Maskvoje buvo gerokai apkarpytas, nes anaiptol ne viską sovietinei liaudžiai derėjo rodyti, – buvo akivaizdu, kad abi šalis siejusios kultūrinio bendradarbiavimo gijos netrukus po Spalio revoliucijos nutrūko ir kelis dešimtmečius liko žiojėti didžiulė tuštuma. Paryžiaus menas vystėsi toliau, o šiame areale viskas sustingo ideologinių normatyvų rėmuose. Tai, ką čia sakau, nebuvo naujiena, tas buvo seniai žinoma, tačiau sukrėtė į dienos šviesą ištraukti rusiškieji meno kūriniai (ne vien rusų – atsirado mažytė niša ir Čiurlioniui!), galimybė lyginti, įsivaizduoti, kaip ir kas galėjo būti – ir ko nebuvo niekada. Nė nekalbu apie tai, kokią kainą už ryšius su Prancūzija sumokėjo menininkai, žurnalistai ir mokslininkai šiapus geležinės uždangos, apie žmonių likimus Rusijoje, Lietuvoje ir kitose sovietų respublikose.

Modernūs buvo ir patys parodų paviljonai, ir tai, kad ruošdamiesi savo parodai Sokolnikų parke amerikiečiai patys įspūdingai sutvarkė aplinką – išasfaltavo takus, pasodino puikius gėlynus – juk vidurvasaris! Prisipažinsiu, kad iš parodos, iš to „amerikoniško rojaus“ parvežiau namo parodyti popierinį puodelį su raudonu užrašu „Pepsi-Cola“, iš kurio, išstovėjusi ilgiausią eilę saulėkaitoje, godžiai išgėriau rusvo gėrimėlio, nes pas mus nei tokių puodelių, nei juo labiau tokių gėrimų nebūta. Puodelis ilgai dulkėjo mūsų virtuvėje ant lentynėlės, nes niekam nekilo ranka jo išmesti. Tik mano Tėvas tada ironiškai pasakė: „Mano tobulinimosi užsienyje laikais atsiveždavom iš ten kitokių suvenyrų.“ Taip, buvo namie toks suneriamas metalinis kelioninis puodelis apskritame odiniame dėkle iš 4-ojo dešimtmečio Berlyno.

„Atšilimo“ šuoras pravėrė geležinę uždangą, kelis dešimtmečius skyrusią nuo Vakarų kultūros, – Sovietų Sąjungoje ėmė lankytis žymūs Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Italijos, net Japonijos teatrai, garsūs estrados dainininkai, vyko ypatingos visai neseniai viešai koneveiktų dailininkų parodos. Nauji kontaktai ir įspūdžiai turėjo nemažos įtakos didžiųjų sovietijos miestų gyvenimui – juk įžymūs gastrolieriai ne tik rodėsi Maskvoje ar Leningrade, bet ir kartais užsukdavo į Baltijos respublikas. O dar juos garsino radijas, televizija, spauda.

Bet „atšilimo“ džiaugsmai gan greitai baigėsi. 1962 metais Visasąjunginėje dailės parodoje „Naujoji meno realybė“ Manieže Nikita Chruščiovas, neparengtas, nepamokytas patarėjų, įsisiautėjo: iškoneveikė, išsityčiojo iš modernesnių dailininkų, nepagailėjo jiems ir necenzūrinių epitetų. Su didžiausia neapykanta taškėsi prie skulptoriaus Ernsto Neizvestno skulptūrų, pavadindamas jas „degeneratyviniu menu“. Ir čia dera priminti, kad būtent Neizvestnas sukūrė Chruščiovui, jo šeimos prašomas, antkapinį paminklą – auksinę galvą tarp dviejų akmens sangrūdų – juodos ir baltos, taip metaforiškai įprasmindamas velionio kontroversišką asmenybę. Beje, vėliau ta auksinė galva buvo perdažyta ar pakeista akmens spalvos galva. Man teko jas abi matyti. Yra išlikusios įžymiosios parodos atidarymo fotografijos. Kartu su Chruščiovu po parodą vaikščiojusiai kultūros ministrei Jekaterinai Furcevai nieko kita neliko, kaip stipriai priverti galimybių laisvai gyventi ir kurti duris. Bet nesustabdysi upės bėgimo. Negalėdami kurti viešai, Maskvos dailininkai nuėjo į andergraundą, rengė slaptas parodas butuose; viename iš jų, netoli Baltarusijos stoties, jau vėlesniais metais esu lankiusis dailėtyrininko Lionios Bažanovo palydėta. Dar po metų kitų teko susipažinti su kitais puikiais rusų dailininkais Eriku Bulatovu, Jurijumi Kuperiu, Anatolijumi Kabakovu. Dabar dauguma jų gyvena Vakaruose…

Paulas Scofieldas ir kiti Hamletai. Man regis, pirmoji „atšilimo“ kregždė teatre buvo Peterio Brooko trupės gastrolės Maskvoje. Apie šį režisierių dar beveik nieko nežinojom, nors jis jau buvo pastatęs kelis Šekspyro veikalus, o kūryboje mėgino derinti Mejerholdo, Brechto, Stanislavskio metodus. Brooko trupė atvežė šviežutėlį „Hamletą“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko vienas žymiausių Šekspyro herojų atlikėjų Anglijoje Paulas Scofieldas. Dailaus sudėjimo, aukštas gražuolis šviesiais banguojančiais plaukais ir – iš visko matyti – aristokratas. Jo Hamletas buvo orus ir lėtas, giliai išgyvenantis, santūrių judesių. Visą spektaklį vaidino lygiai, be efektų; jo monologus, kuriuose pulsavo mintis, tikrai galėjai pavadinti vidiniais, einančiais iš gilumos. Kalba, daugeliui žiūrovų nepažįstama, skambėjo kaip muzika, buvo įtaigi. Manau, kad būtent mąstymu ir kalbos skaidrumu aktorius prikaustė publikos dėmesį, nes scenovaizdis, kiek pamenu, nieko naujo nežadėjo: buvo laikomasi kiek palengvinto „istorinio“ spektaklio tradicijų… Prie Dailės teatro durų šurmuliavo daugybė žmonių. Pasisekė patekti į spektaklį ir antrą kartą (kažkokiais rūsiais mus įvedė teatro darbuotojai ir leido susėsti ant studentų nusėdėtų laiptelių beletaže), ir tąsyk mus visus labiausiai nustebino, kad vaidmens piešinys nė per nago juodymą nebuvo pasikeitęs: jis viską darė taip pat, nenuleidęs kartelės, visiškai atsiduodamas vaidmeniui. Ir taip vaidino, regis, dešimt dienų po du spektaklius per dieną! Po to, kai jau buvom matę scenoje „aistrų draskomą“, visą prakaituotą, užkulisiuose tolydžio keičiantį baltus marškinius ir injekcijomis gaivinamą Hamletą – Jevgenijų Samoilovą Majakovskio teatre, Scofieldo menas mums atrodė išgrynintas, taurus ir sunkiai pasiekiamas. Šis „Hamletas“ buvo ir nuostabi nauja pamoka, leidžianti pažinti, lyginti ir suvokti tikrosios meistrystės, anglų mokyklos tradicijos bruožus, kai nelieka vietos atsitiktinumui (to juk labiausiai nekentė Gordonas Craigas, svajojęs apie tiksliai veikiantį aktorių-marionetę). Mūsų susižavėjimas ir nuostaba nelabai patiko kai kuriems dėstytojams, ypač tiems, kurie buvo linkę aiškinti, kad tik Stanislavskio „sistema“ yra tikras ir patikimas daiktas, tik sovietinis realistinis, jausmais grindžiamas teatras yra tikras teatras.

Po keliolikos metų Maskvoje išgarsės naujas Hamletas – Vladimiras Vysockis žinomame Jurijaus Liubimovo spektaklyje. Kitų personažų nebepamenu, jie nebuvo įdomūs. Na gal dar Alos Demidovos Gertrūda liko atminties pakrašty. Ištikimiausia Vysockio partnerė per visą spektaklį buvo Davido Borovskio scenografija su įžymiąja megzta uždanga, kuri personažus slėpė, galėjo būti grėsminga, galėjo juos išskirti ir net nušluoti nuo scenos… Ji judėjo scenos erdvėje visomis kryptimis, ji simbolizavo ir Laiką, ir Epochą, ir rūmų atmosferą. Vysockis atėjo į sceną apsivilkęs savo mėgstamą juodą golfą, su gitara rankose – toks visiems pažįstamas ir savas, sukaupęs visą kartos skausmą ir sąžinę.

Lietuvos teatre įsiminė švarus, nekaltas, tyro žydrų akių žvilgsnio, pakilus Henriko Kurausko Hamletas tradiciniu juodu aksominiu kostiumėliu, stebinantis nūdiene ironija ir sarkazmu pseudoistoriniame „gotikiniame“ Juozo Rudzinsko spektaklyje (1959). Ir jau daug vėliau atėjo labai lietuviškas, dar patiklus, kupinas Sąjūdžio dvasios „Hamletas“, kuriame Andriaus Mamontovo danų princas buvo kažkuo artimas Vysockio Hamletui – taip pat iki skausmo savas. Abu jauni, abu bardai, poetai. Šis Eimunto Nekrošiaus spektaklis buvo viena aukščiausių jo kūrybos ir lietuvių teatro viršukalnių. Dar buvo kiti lietuviški „Hamletai“ – Irenos Bučienės su Romu Ramanausku, Oskaro Koršunovo su Dariumi Meškausku, bet jie jau tarsi nebeturėjo reikšmingo, visiems mums rūpimo leitmotyvo. Juose dominavo režisieriaus įmantravimai…

Dar didesnis atradimas man buvo Bertolto Brechto teatras, atvykęs į Maskvą 1957 metais, tuoj po dramaturgo mirties, dar neataušęs. Nors, beje, ir vėlesnių metų gastrolėse šis teatras išlaikė aukštą kūrybos lygį ir discipliną.

Apie teatro, oficialiai vadinamo „Berliner Ensemble“, atvykimą į Maskvą sužinojom iš savo dėstytojų. Helga Ivanovna pasakė, kad labai svarbu tai pamatyti ir palyginti su sovietiniu teatru. Sakė, kad nereikia tikėtis stebuklo, nes tai esąs visai kitoks teatras, negu mes turime: vokiečiai šalti, racionalūs, aišku, geri aktoriai, bet jų teatras neprovokuoja jausmų, nejaudina. Mūsų kurso vokiečiai, ypač jautrusis Verneris, labai jaudinosi laukdami garsiųjų tėvynainių. Rusiją jie jau buvo spėję šiek tiek pažinti, be to, ir nuo karo tepraėjo vos dešimtmetis… Vaidino berlyniečiai mūsų instituto pašonėje, Majakovskio teatre, ir buvo pasirūpinta, kad studentus įleistų nemokamai.

Studijų metais matytas Brechto teatras mus, 6-ojo dešimtmečio bundančius siaurakakčius, didžiai nustebino ir iškėlė daugybę klausimų. Labiausiai mane žavėjo blaivi mintis, aiški koncepcija ir visa ko atlikimo perfekcija. Ir labai savotiškas vokiškas emocionalumas, kuris visiškai užvaldė publiką jiems vaidinant antikarinę pjesę „Ką tas karys, ką šitas“. Stebino tobulai darnus aktorių ansamblis, o tragiška Brechto žmonos Helenės Weigel Motušė Kuraž sukrėtė ir įsirėžė atmintin visiems laikams. Ir – visus vaidmenis meistriškai ir žaviai atlikęs Ekkehardas Schallis, kurį beveik įsimylėjau! Vokietijoje matyta „Artūro Ui karjera“ ir vėl Maskvoje „Koriolanas“, pagrindinius veikėjus vaidinant Schalliui, dar kartą įtikino, koks puikus šis atviras, sukauptas, švarios, raiškios formos ir nepaprastai emocingas, muzikalus, poetiškas teatras. Paskutines „Berliner Ensemble“ gastroles Maskvoje stebėjau jau po studijų, gerokai įsigilinusi į Brechto teatro sistemą, apie jas net rašiau. Ne kartą buvau klausiusi ir Kurto Weillio, dirbusio su Brechtu, zongų ir kitos jo muzikos. Pamenu, anuomet kažkam ėmiau ir pasakiau, kad tai nesenstantis teatras, nors čia pat suabejojau: vargu ar įmanomas toks reiškinys kaip nesenstantis teatras?

Beje, kad palygintume, čia derėtų pridurti ir keletą žodžių apie lietuviškas Brechto dramaturgijos patirtis. Būta tikrai gerų spektaklių. Pirmiausia – Andrejaus Gončiarovo režisuota „Trigrašė opera“ Kaune‚ Viktoro Galickio „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ Rusų dramos teatre, Povilo Gaidžio „Motušė Kuraž“ Klaipėdoje ir gal pats geriausias – Aurelijos Ragauskaitės „Gerasis žmogus iš Sezuano“ su puikiais Vytauto Kernagio zongais Klaipėdoje, o paskui ir Rimo Tumino sunkiai iššifruojamas „Galilėjaus gyvenimas“. Visi minėti režisieriai stengėsi, pasak Aurelijos Ragauskaitės, „pakeisti teatrinio mąstymo mechanizmą, kuriuo vadovautasi dešimtmečiais“ („Režisierės užrašai“, p. 183). Bet įnikti į Brechto „sistemos“ įsčias, pasiekti tokios spindinčios meistrystės, tokio minties skaidrumo, kokį rodė „Berliner Ensemble“, niekas negalėjo. Ne tos šaknys, ne tos tradicijos, ne ta mokykla. Ir ne tos sąlygos.

Kabukio teatro stebuklas. Kaip patekau į spektaklį, kai Maskvoje viskas keldavo ažiotažą? Vachtangovo teatro bilietininkės su lengvu akcentu paklausiau, ar galėčiau pamatyti administratorių. Ji pasakė: „Пожалуйста. По коридору прямо и направо.“ Aš nustėrau – juk ji jau įleido mane! Bet vis dėlto nuėjau pas administratorių. Užgulę kažkokius popierius kabinete, apsivilkę brangiais kostiumais, sėdėjo du vyrai ir rūkė gerus rūkalus. Visko matę cinikai, kuriems bilietas – tik prekė. (Vachtangovo teatras jau anuomet išvažiuodavo į užsienį. Sodriai išsidažiusios vulgarios artistės, panašios į Obrazcovo teatro lėles-miesčiones, grįždavo iš tų kelionių gausiai apsipirkusios, išsipūtusios, kupinos paniekos savajai aplinkai. Teko tokių matyti Teatro draugijos, Meno darbuotojų namų vakaruose, Žurnalistų namų restorane; soties garas jau sklido ir nuo scenos…) Vienas iš jų su ironija balse paklausė: „Чем могу служить?“ – „Я студентка ГИТИСа. Желаю попасть на спектакль. Интересуюсь Восточным театром.“ – „Вы что, не русская? В театр захотели?! А на улице что творится – видели?!“ Linktelėjau galvą. „Ну ладнo, идите, чëрт с вами“, – ir numetė leidimą. Su vieta parteryje! Nuėjau padėkoti bilietininkei. Spektaklis man priminė Gerceno gatvės antikvariate nusipirktas knygas su įvairių Genroku epochos dailės mokyklų piešiniais, „užrakintais“ žalsvuose drobiniuose viršeliuose su kilputėmis, pervertuose plona bambukine lazdele. Spektaklyje atpažinau kažką jau matyto. Atrodė, kad scenoje atgimė ir pradėjo judėti, plaukti Renesanso dvasia alsuojančios Genroku epochos graviūros – spalvingos, jausmingos, kupinos gyvenimo kvapų. Mane stulbino stilingas reginys, pripildytas neįprasto instrumentų skambėjimo, garsų, balsų ir keistų paslaptingų šūksnių. Žmonės, panašūs į lėles, išdidžiai vilkėjo savo kostiumus, kaukšėjo medpadžiais; per visą salę kairėje pusėje virš žiūrovų galvų ištiestame įžymiajame „gėlių take“ meistriški aktoriai eksponavo, demonstravo ir visu kūnu skleidė tradicinių teatrinių kabukio kostiumų grožį, lyg sulėtintuose filmo kadruose rodė įspūdingiausias personažų pozas – savotiškas katas. Stebino ir greta žmonių veikiančios fantastinės būtybės – žmonės liūtų galvomis su baltais ir raudonais ilgaplaukiais, žemę šluojančiais perukais, ir trapios moterys, įsisupusios į nežemiško grožio kimono, panašios į plaštakes. Moterys, tobulai vaidinamos vyrų… (Praeis keli dešimtmečiai, jau būsiu susirinkusi nemažai medžiagos apie japonų ir kinų teatrą, ją po truputį dėstysiu prie Vakarų teatro kurso, paskui įkalbėsiu dekanę ir katedros dėstytojus leisti man skaityti atskirą Rytų teatro kursą. Bet įdomiausia buvo pradžia, tos mažutės įspūdžių ir žinių sėklytės, iš kurių radosi poreikis ne tik pačiam žavėtis, bet ir kitus užkrėsti savo slapta aistra.)

Jau vėliau didžiulis atradimas ir malonumas buvo ir įžymių prancūzų teatro ir kino aktorių Madeleine Renauld ir Jeano-Louis Barrault trupės gastrolės Maskvoje. Režisieriaus ir mimo Barrault, studijavusio pas garsų mimą Étienne’ą Decroux, pantomimos spektaklis (pavadinimo tiksliai nebepamenu) buvo techniškai švarus, vaizdingas, ekspresyvus. Tiksliai ir subtiliai atkurtoje provincijos balagano aplinkoje, tirštoje bręstančios tragedijos atmosferoje buvo kažkas feliniška; bet labiausiai jaudino jo paties, nebejauno meistro, vaidinamas pavargęs cirko jojikas ir nuvarytas žirgas viename kūne, išgyventas ir perteiktas iki menkiausio niuanso, iki odos virptelėjimo po baltu triko ir netvirto pavargusių kojų žingsnio. Praėjo ne mažiau kaip pusė amžiaus, o aš ir dabar matau jo kentaurą prieš akis lyg gyvą…

Rytojaus dieną klausytis prancūzų poezijos vėl ėjau su Aldona Dvarionaite, kuri tuo metu Maskvos konservatorijoje tęsė aspirantūros studijas. Nustebom pirmą kartą pamačiusios teatre prieš spektaklį iš pintinėlių pardavinėjant mažytes pietietiškų gėlių puokšteles (manau, kad tai sugalvojo teatro administratoriai, norėdami pamaloninti prancūzų įžymybes), mes jų, aišku, nusipirkom po keletą. Poezijos vakare atsivėrė skaisti, skambi, švari erdvė, kupina kūrybos dvasios ir grožio. Tuščioje, gerai apšviestoje scenoje ant lengvos barokinės sofos sėdėjo aktorės, apsivilkusios elegantiškomis XIX–XX amžių sandūros damų vakarinėmis suknelėmis, už jų stovėjo keli frakuoti aktoriai. Jie pakaitomis skaitė žymiausių amžių sandūros poetų eiles. Atrodė, lyg salone būtų susibūrę poezijos mėgėjai ir dalinęsi vienas su kitu tuo, ką mėgsta. Tai buvo tas atvejis, kai nemokėdamas kalbos viską supranti ir jauti. Kai žodis ir jo skambesys veikia kaip muzikos garsai. Su jais mus pasiekė stipri prancūziškojo meno, prancūziškosios pasaulėjautos banga. Publika, o čia buvo ir senosios kartos žmonių, kurie tą kalbą mokėjo, stovėdama dėkojo aktoriams už nepaprastą išgyvenimą. Mudvi su Aldona mėtėm gėles į sceną, šaukėm „bravo“, o paskui išėjom į Nikitos bulvarą, stovėjom po senais medžiais ir verkėm apsikabinusios: kodėl visa tai ateina tik dabar, tik pro svetimų durų plyšį, kodėl?!

Witold Gombrowicz. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Odilė, 2017. 231 p.

1959–1961 m. radijo klausytojams rašyti Gombrowicziaus „Lenkiški prisiminimai“ tapo prieinami ir lietuvių skaitytojams. Įdomu, kad Gombrowiczius savo prisiminimus pradeda nuo siekio „parodyti, kaip gyvenimas suformavo mane ir mano kūrybą“ (p. 10). Kiek tolėliau teigia, kad „aprašau, tiesą sakant, mano kartos lenko formavimosi procesą“ (p. 91). Galiausiai – „apsiribosiu keliomis asmeninėmis patirtimis, kurias laikyčiau būdingomis Lenkijai“ (p. 222). Lietuvoje yra dienoraščių Gombrowicziaus mėgėjų, kitiems jis – romanų ar pjesių Gombrowiczius. Manyčiau, rasis ir prisiminimų Gombrowicziaus gerbėjų. Juo labiau kad šiuose prisiminimuose jis ypač ryškiai atliepia troškimą „išplėsti savo literatūrą, kad galėčiau apimti kuo daugiau reiškinių“ (p. 140). Šiuo atveju Gombrowiczius – Lenkija, o Lenkija – Gombrowiczius. Tiksliau, autorius rašo apie savo ir Lenkijos pokyčius, vykusius iki 1939 m. Pavyzdžiui, vyro apžėlimo likvidaciją Gombrowiczius aprašo kaip galingą pokytį, „turint galvoje, kad barzdočius ir ūsočius tai visiškai kitoks žmogaus tipas nei nusiskutusiojo“ (p. 43). Arba rašo apie dvikovos išnykimą Lenkijoje ir „to pasekmes, kai nutukusiam buržujui, gavus į snukį, nebeliko net pareigos šaudytis“ (p. 198).

Įdomiausia buvo skaityti iki prisiminimų „vidurio“ (p. 120). Kitaip tariant, iki tos vietos, kur pareiškiama, kad „nereikia čia perdėto kuklumo, tad leiskite man papasakoti apie tai objektyviai ir be apsimestinio kuklumo“ (p. 142). Sąlygiškai nuo šios vietos, kurią galėtume pavadinti antrąja prisiminimų puse, kai Gombrowiczius jau yra atradęs save kaip rašytoją, pateikiamas platus ir detalus literatūrinių Varšuvos grupių, kavinių ir rašytojų vaizdas. Pastarasis pasirodė mažiau įdomus nei paties Gombrowicziaus svarstymai apie tą, kurį aprašo kaip Gombrowiczių. Dėl to, kad rašyta radijo klausytojams, neišvengta pasikartojimų, taip pat nelabai aiški situacija, kai Gombrowiczius rašo sudeginęs romano liaudžiai „Apsėstieji“ rankraštį (p. 62), vis dėlto pastarasis šlove nenusileidžia kitiems autoriaus romanams.

Šiandien Gombrowicziaus pastebėjimai ne mažiau aktualūs. Antai kaip patikrinti, ar Lenkijoje įvykę pokyčių? Pirmiausia, rašo Gombrowiczius, „būčiau ėjęs inspektuoti pienburnių, kad pamatyčiau, ar nuo mano vaikystės įvyko kokių pokyčių, ir tai man būtų patikimesnis lenkų kultūros pažangos įrodymas nei visa keturiasdešimties metų literatūros ir mokslo produkcija“ (p. 19). Taip pat ir pastaba, kad „priklausome Rytams, esame Rytų, o ne Vakarų Europa – taip, nei katalikybė, nei mūsų idiosinkrazija Rusijai, nei mūsų kultūros saitai su Roma, su Paryžiumi nieko negalėjo padaryti prieš šlamštą, graužiantį mus iš apačios, azijietišką šlamštą… visa mūsų kultūra buvo gėlė prie skrandos“ (p. 146). Viena vertus, Gombrowiczius keikia ir šaiposi, kita vertus, ilgisi senųjų Lenkijos „suvaržymų“ ir pagarbysčių.

Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos. V.: Tyto alba, 2017. 306 p.

42 istorijos apie vyrus, moteris ir šeimas. Taip pat jos gali būti perskaitytos ir kaip Lietuvos vaizduojamojo meno istorija nuo Antano Gudaičio, gimusio 1904 m., iki jauniausių – Andriaus Zakarausko ir Andriaus Makarevičiaus, gimusių 1982 m. Gana stora knyga. Vartyti ir žiūrėti reikia nebūtinai nuo pradžios. Skaityti iki galo irgi nebūtina. Šiaip kas kliūva už akies ar norint susipažinti su nepažįstamais menininkais. Ne koks nors vadovėlis, apžvalga, monografija ar apybraiža. Menininkų kūriniams čia skiriama mažiau dėmesio, jie yra tarsi antrame plane, o į pirmą išlenda ir skleidžiasi erdvė. Studijos ar dirbtuvės erdvė. Svarbu paminėti, kad Poškus menininko studiją ar dirbtuvę apibrėžia kaip idealų muziejų ar idealią galeriją. Ir klausia, kaip studija susijusi su joje gimstančia menininko kūryba. Vienas svarbiausių aspektų – iš kur studijoje krenta šviesa? Taip pat galime atpažinti, kaip tapytojas juda studijoje ir atitinkamai – drobėje. Glaustai, keliais sakiniais Poškus nusako, kam angažuojasi vienas ar kitas menininkas. Dar viena Poškaus prielaida – kad dirbtuvės geografinė vieta (Vilnius, Kaunas ir atskiri šių miestų mikrorajonai, taip pat Rokiškis, Alytus ar koks nors kaimas) neatsiejama nuo menininko kūrybos.

Iš Poškaus galima pasimokyti pastabumo. Štai sienų švytėjime ir grindų jaukume, sofoje, kiliminėje dangoje ar netyčia į fotografiją pakliuvusiuose Aistės Kisarauskaitės bateliuose, Indijos jūros ryžių grybe, danguje ratus sukančiame sraigtasparnyje, ornamentuotuose laiptinės turėkluose, vazonėliuose ir juose gyvenančiuose pomidoruose, beržų ir klevų suloje, džiovintų obuolių kvapuose, gatvių pavadinimuose, pastato detalėse, net ir pyrage „Tinginys“ ar varde ir pavardėje jaučiasi vieno ar kito kūrėjo tapyba. Žavūs komentarais palydimi Poškaus ir Karolio Sabeckio fotografijų koliažai. Taip pat dėmesio verti ir tarsi tiesiogiai su studija ar kūriniais nesusiję Poškaus pasažai apie Leo Ray, VDA Tapybos katedrą, filosofą Justiną Mikutį ar kitus. Gaila, kad vyno buteliai, pakliuvę į fotografijas, nusisukę savo etiketėmis ir sunkiai įskaitomais užrašais.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros. Romanas. V.: Tyto alba, 2017. 416 p.

Geriausias lietuviškas fantastinis siaubo romanas? Gana pretenzingas įvardijimas. Geriausias? Ir skaitytojas su lūkesčiu ima į rankas knygą. Pasirodo, geriausias siaubo romanas – prieš dešimtmetį išleistas „Eridano“ leidykloje.

Fantastinis? Trys jaunuoliai įstringa Dzūkijos miškuose ir niekaip negali ištrūkti. Tiesa, yra temporalinis zondas (p. 47) arba apsauginio lauko perimetras, kuris neleidžia personažams pasprukti iš apibrėžtos teritorijos. Lietuvos kariuomenės zondas, kurį turėtų specialistai apžiūrėti apie 2031 m. Dar – minčių klausymosi kanalas. Tai tiek tos fantastikos (žanro požiūriu).

Siaubo? Tai, kad kaip lietuviško siaubo romano erdvė pasirinktas miškas – nežinia, ar tinkama. Juk visais laikais miškas lietuviui buvo vieta, kuri teikė prieglobstį, ir net šiandien vyksta medžių gelbėjimo akcijos. Skurdoki siaubo aprašymai: paskendusios merginos vaizdas, augančios gijos ir iš jų besiformuojantys pavidalai, kurie personažui primena kaime matytas nudirtas nutrijas. Taip pat ir pjaustymo scena morge ar skalpelio baimė. Šie aprašymai labiau kelia šleikštulį nei siaubą.

Romanas? Kaip paaiškinti tokius prieštaravimus: pagrindinis personažas – orientacininkas ir tešlius. Dar vienas pavyzdys: skustagalvį personažą autorius aprašo kaip vargiai surezgantį sakinį iš penkių žodžių, o už keliasdešimties puslapių šis jau žarstosi sąmojais. Susidaro įspūdis, kad personažai iš pasakojimo dirbtinai dingsta tada, kai jų nebereikia, kaip minėtasis skustagalvis, kuris tarsi ranka ištraukiamas. Arba lyg dievas iš mašinos nei iš šio, nei iš to randasi mokslininkas Gintaras. Apie 30 proc. romano – maisto aprašymai. Kiti du trečdaliai – siaubas ir juokeliai. Taiklią Vilpišausko pastabą, deja, galima pritaikyti ir juokui šiame romane: „Šyptelėjau. Kaimietiškas humoras, paprastas, tiesmukiškas, kartais vulgarus ir dažniausiai lėkštas. Jokio rafinuotumo. Bet šypseną kažkodėl kelia. Matyt, tai mano genuose“ (p. 340).

Lietuviškas ar religinis? Ir lietuviškas, ir religinis. Įdomiausias ir dėmesio šiame romane vertas religinis sluoksnis. Atrasime stebuklinės pasakos elementų, aliuzijų į raganą, prilipusią prie derva ištepto paviršiaus. Taip pat ir religinių praktikų sąsajų su grybais, ne tik dėl to, kad Lietuvoje grybavimas – sakralus veiksmas. Taigi šventas grybas – kaip kelias link bevardžio senųjų šių žemių gyventojų Dievo. Atitinkamai triufelis maišelyje atlieka amuleto funkcijas. Tiesa, nelabai aišku, kodėl amuletą reikia pasiimti į ranką, kad geriau veiktų, jeigu jis kabo ant kaklo. Ir temporalinis zondas kaip toks mechaninis grybas, su savuoju perimetru atliekantis mitologinį pasaulio grybo (medžio) vaidmenį. Ir, pasirodo, čia gyvenę mūsų protėviai mokėjo, žinojo ir kalbėjo maldą „Tėve mūsų“. Taip pat skleidžiasi galimos senųjų lietuviškų dainų paralelės su rusiško „popso“ hitu „Veter s moria dul“. Nors Vilpišausko romanas ir apie grybus, jo kalba ne visai grybinga, tenka apgailestauti, kad turtinga „grybų kalbos“ tradicija, einanti nuo Donelaičio ir Baranausko, frazeologizmai ir kitos kalbinės grybų ypatybės lieka nuošalyje.

Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. Pjesės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 188 p.

Trys pjesės, parašytos antraisiais, trečiaisiais ir vienuoliktaisiais antrojo tūkstantmečio po Kristaus metais. Pirmoje pjesėje „Pupos“ lifte įstrigę senoliai, vyras su žmona, tarsi pasakų pupos kamienu keliauja aukštyn ir žemyn. Šnekasi apie savo praeitį, dabartį ir ateitį. Senoliui iš žmonos reikia gražaus žodžio („Nors vieną gerą žodį. Nors kokį gerą, malonų nors kartą, nors pusė, nors skiemenį, nors garsiuką kokį švelnesnį“), o žmona vyrui siūlo „pabezdėt po jazminais“. Nors ir apsižodžiauja, vis tiek atrodo, kad tie senoliai per gražūs, tarsi trūksta dramos ir dramatizmo.

Antroje pjesėje pavadinimu „Musė“ veikia labai įdomus triksteriškas ar evangelinis personažas – lyg ir benamė, lyg ir prostitutė, lyg ir ne. Svarbu, kad Musės (taip save vadina mergina) esatyje ar šviesoje atsiskleidžia ir savo tikrąja esme pasirodo šalia esantieji, ypač moterys. Kaip jau minėjau, Musė – labai įdomi veikėja, bet kartu jai lyg kažko trūksta. Kaip ir senoliui, norisi gražaus žodžio: „Aš tik truputėlį. O galima, galvą ant kelių padėsiu?“

Trečioje pjesėje „Aš tave užmiršau“ svarstoma apie pastarojo šimtmečio lietuvių ir žydų santykius. Jautri tema. Pati tema paperka, nebelieka abejingų. Pateikiami tam tikri sąmonėje įsitvirtinę „žydų“ ir „lietuvių“ tipai. Veikėjai ir vardai susipina ir lieka neaišku, kas yra kas. Vadinasi, vėl kažko trūksta? Čepauskaitė kviečia matyti tą pasaulį, kurio nebėra. Vienas sako: „Visa tai buvo seniai. Buvo ir pražuvo. Visos žaizdos seniai užgiję. Koks dabar skirtumas?“ Kitas sako: „Jokio skirtumo. Viskas yra dabar? Ką reiškia būti žydu? Atsiprašyti? Dabar jau gali toliau gyventi?“

Labiausiai iš visų trijų pjesių įstrigo apibūdinimas „razinos ir migdolai tavo akių spalvos“. O kaip dėl to, kad šiose Čepauskaitės pjesėse kažko trūksta? Beje, ir pačios knygos pritrūko – leidykloje ją gavau tik iš anksto parašęs ir susitaręs pirkti; leidyklai neapsimokėjo knygos reklama, nes knygos jau beveik nebėra, išparduota. Visai smagu, kad taip išsivaikščiojo ir pakliuvo į rinkimus. Dar kartą knygos pritrūko kelionėje: važiuojant traukiniu Vilnius–Klaipėda, jos neužteko keturioms valandoms, perskaičiau kažkur ties Radviliškiu, pradėjęs Paneriuose.

Užpildyti tai, ko trūksta, – skaitytojo privilegija. „Pupose“ randame tik veikėjų vardus, amžių ir kad jie yra vyras ir žmona. Turime susikurti savo Alfonsą ir Brigitą, kuriems 78 ir 87 metai. Tas pats galioja ir „Musei“, kurioje veikia mergaitė iš gatvės, geras žmogus, jo sužadėtinė, gero žmogaus motina. Pjesėje „Aš tave užmiršau“ rasime Mildą ir Andrių bei jų giminaičius. Vardai ir daugiau nieko. O štai apsakymo, apysakos ar romano autorius dažniausiai prirašo ilgus puslapius apibūdinimų, kaip veikėjas atrodo, ką valgo, kaip rengiasi, kokį laikrodį nešioja ar nenešioja ir pan. Vadinasi, Čepauskaitės pjesėse ir skaitytojui svarbi vieta numatyta, o minėtieji trūkumai –
bendraautorystės galimybė, trunkanti ilgiau nei kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą ar atgalios.

Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams. Eilėraščiai. Sudarė Palmira Mikėnaitė, iliustravo Rimantas Rolia. V.: Tyto alba, 2017. 104 p.

Pora batų, trys ežiai. Mykia, loja, kniauksi. Drykst – prairo, pavasaris išsprogo. Lysvėj vartosi agurkai. Tyliai vakaras atėjo, dega žiburį pelėda. Brakšt, išgirdo, trakšt. Žybt, veidrodėlis pabaisoms gąsdinti. Rytas penktame balkono aukšte. Bebrai irgi namą statė. Po darbymečio – linksmybės. Mėnulis keliauja, saulė ežeran įkrito. Kiškių karalius ir pelikanas su tulpe lydekos gimtadienyje, dar kaliausė, kiek daug klausimų: kas, kodėl, kaip? Vilniuje vėjas šėliojo, o riešutai ir gervuogės žydi rugpjūtį. Asilėlis vasarą palydi. Jeigu matytum, jeigu žiūrėtum, tai ko tu norėtum? Gal senų mašinėlių ar paršiuko be sparnų? Ką seniai pamiršai, ten surasti gali, nebuvau aš tenai, bet yra ta šalis. Artėja žiema, nebijok, žuvys tyli giliai po ledu. Ir vėl pavasaris, kovo mėnuo – žalos karvės mauroja žaliai. Kajokas kala lietlašio vinuku. Šiandien man vienuolika. Senas albumėlis. Laikas niekados nemiega, jis neturi laiko, nebegrįš. Sėdi senutė po obelim, šviečia iš tolo plaukai žili. Kurgi ta upelė – mano Širvinta? Kvepia princai ir kirpėjai, rytoj ar tuoj? Mamos kvepia rūpesčiu. Kur po šimto metų eisim? Rūkas, naktis, vienatvė, arkliukas, nuo karuselės rato atitrūkęs. Gerai, kad pelėda miške atidarė knygyną, netikusios mintys daugiau nekankina. Galiausiai atėjo vaikai.

    Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. V.: Kitos knygos, 2017. 645 p.

Antrasis pasaulinis karas. Amerikiečių išsilaipinimas išgalvotoje Anopopėjaus saloje, kurioje įsitvirtinę japonai. „Nuogieji ir mirusieji“ – netikėta knyga ir savo istorija, nes romanas buvo publikuotas 1948 m., ir autoriumi Normanu Maileriu, ir puslapių skaičiumi, ir tolstojiškais „Karo ir taikos“, ir nyčiškais „Anapus gėrio ir blogio“ užmojais. Daugiakampis romanas. Tarsi penkiakampė žvaigždė. Pirmasis penkiakampės žvaigždės kampas apima karinius veiksmus nuo desanto išsilaipinimo iki misijos pabaigos. Antrajame atrasime detaliai atkurtą karo rutinos atmosferą, būdingą tiek eiliniams kariams, tiek aukšto rango karininkams. Eina ta kariuomenė velniop: tai skubėk, tai lauk, tai skubėk, tai lauk (p. 31). Ankstyvi rytai kariuomenėje veikė slegiančiai. Jie reikšdavo, kad kariai kažkur keliaus, patirs kažką naujo, kažką nemalonaus (p. 28). Dabar jie kaip šunys, lindintys būdose, ir bet kokius įsakymus pasitiks niūriu vampsėjimu (p. 272).

Trečiasis kampas – žmogaus kare portretas. Ar karą įsivaizduojame kaip jaudinantį nuotykį be kančių ir fizinių pastangų? Ar tėvynės meilė ir kiti gražūs jausmai? Ar kareiviai žūsta veltui? Ar tai tik čiulpinukai, vertybės, kurias susigalvojame? Ar kariuomenė veiksminga tik tada, kai kiekvienas užima atitinkamą vietą baimės skalėje? Maileris nepiktnaudžiauja kovos scenomis, žudymais ir žuvusiųjų aprašymais, per visus pusseptinto šimto puslapių rasime tik kelis tokius aprašymus. Kaip jaučiamasi prieš mirtį? Kiek įvairių Dievo įvaizdžių: nuo bendravardiklinančio, rūpestingo, bet ramboko tėvo iki Dievo apgaviko. Gal kas nors imsis ir išvers  Mailerio „Evangeliją pagal Dievo sūnų“? Ką tu manai apie mane – svarbiausias klausimas kare. Žmogus nė kiek neypatingas padaras, jeigu miręs taip smarkiai dvokia? Kūrinys ne tik apie karą.

Ketvirtasis įsivaizduojamos žvaigždės kampas supažindina su ikikarine Amerika. Pasakojimą apie salos šturmą pertraukia dramaturginis įterpinys („choras“), kuriame pasigirsta personažų balsai, nepalydimi jokių autoriaus komentarų, taip pat ir ekskursai į veikiančių asmenų praeitį („laiko mašina“). Laiko mašinoje pateikiamos trumpos biografinės žinios apie herojus, kurie atstovauja pačioms įvairiausioms socialinėms Amerikos grupėms, sluoksniams, regionams, religijoms ir pan. Pavyzdžiui, airis Galageris, meksikietis Martinesas, teksasietis Semas Kroftas, Bruklino žydas Goldstinas, lenkas Kazimiras (Pšekas). Nuo trylikos iki septyniolikos „tipinių“ Amerikos atstovų.

Galiausiai penktasis žvaigždės kampas įkūnija kūrinį apie valdžią, galią ar nyčišką valią galiai. Istorijos eiga lėmė, kad dvidešimtame amžiuje suklestėtų naujo, ypatingo žmogaus mitas. Žmogaus visavaldžio, pasirūpinsiančio, kad baimė būtų… „natūrali būsena“. Šiaip jau visavaldis supranta, kad visi kiti – niekam tikę padarai ir kad svarbiausia rasti būdą jiems valdyti. Taip pat svarbūs politiniai liberalizmo, kairės, dešinės ir fašizmo klausimai.

Iliustratyvus yra ir Tauro Stalnionio sukurtas „nuogų ir mirusių“ viršelis su raidėmis ir skaičiais. Kai kurie skaičiai išbraukti, taip pat baltos ir juodos raidės, romano pavadinimas atskirų raidžių ir skaičių pavidalu trinasi, nusitrina, išsitrina. Viena vertus, galėtume interpretuoti, kad kariuomenėje mintis apie paskirus individus tik trukdo darbą, vertinti, anot generolo, galima tik padalinį kaip tokį. Bet ar tik kariuomenėje? Kita vertus, atrodo banali interpretacija, tačiau balta ir juoda trinasi, nuo tų raidžių viskas patrynus susitepa, atrodo, nebelieka skirties tarp balto ir juodo. Tiesa, lieka kontūras, bet toks murzinas, tepaluotas, dėmėtas.

Tiek penkiakampė žvaigždė, tiek „Nuogieji ir mirusieji“ yra epochos atspindys. Levas Tolstojus svarstė, kad atjauta be kančios ir be žiaurumo – beprasmiška. Ačiū vertėjui Povilui Gasiuliui, širdis džiaugėsi skaitydama šiuos žodžius: olbyti, pasimugino, tuskinti, kukurbezdalis, skersmergė, bizalas, abrakinė, skriauznas, atrūgos, išnovyti, cvaktelti, zmekti, knyburiuoti, drunyti ir t. t. Labai gražu – baltos žarnos tarsi gėlės žiedas raudoname klane (p. 69).