Būdamas 27 metų Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Mano autobiografija nebus nei plati, nei įdomi. Jokio didelio žygio nesu atlikęs ir šiaipjau nepaprastų atsitikimų mano gyvenime nebuvo. […] Taigi, nenorėdamas nieko klaidinti nei nuobodinti, nieko nė nerašau. Geriau, štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote“ (kaip nurodyta www.tekstai.lt, cituojama iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“ (1921), kalba autentiška).

Vadovaudamasis šia Putino mintimi, kad už savo spėjimus pats ir atsakau, pateiksiu savotišką šio lietuvių literatūros klasiko psichologinį eskizą. Pateiksiu remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.

1 bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Analizuodamas savo vidinį pasaulį, o per jį ir bendrąsias egzistencines patirtis V. Mykolaitis-Putinas atskleidė stipriąsias savo, kaip kūrėjo, savybes, sukūrė vieną ryškiausių psichologiškai charakterizuotų lietuvių prozos personažų – Liudą Vasarį. Be to, pats kūrėjas apie save yra sakęs: „Jei kur ir dalyvavau, tai laikiausi pasyviai. Bendrauti su žmonėmis taip pat nemėgau. Vienatvė – įgimtas mano charakterio bruožas. Man retai kada, o gal ir niekad, nebūva nuobodu vienam, o žmonėse, pobūviuose, svečiuose – dažnai“ (Jonas Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, Vilnius: Vaga, t. 1, 1989, p. 12–13). Nebuvo taip, kad vengdavo žmonių ir kompanijos, tai taip pat buvo svarbi jo gyvenimo dalis, tačiau susidaro įspūdis, kad gal ne tiek dėl pačių žmonių, kiek dėl galimybių padiskutuoti apie meną, kūrybą, paskaityti savo ir paklausyti kitų poezijos. Taip pat įdomu, kad kaip vienus įsimintiniausių vaikystės įspūdžių apie tėvą Putinas mini retus atvejus, kai jį išvydo panirusį į savo vidinius apmąstymus, vaizdinius (Dainora Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 6).

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Putino kūryba rodo pirmiausia jį buvus įvairių reikšmių ir simbolių kūrėju. Jis remdamasis savo plačiu humanitariniu išsilavinimu ne tiek norėjo išsaugoti tai, kas jau sukurta, kiek siekė pažangos – šaliai, kultūrai, žmogui. Kaip rašo Jonas Lankutis: „atkakliai priešinosi dogmatinėms ir siaurai utilitarinėms meno vertinimo koncepcijoms, karštai polemizavo su A. Jakštu-Dambrausku, Vaižgantu ir kitais klerikalinės krypties kritikais“ (J. Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, p. 10). Pasaulį suprato ne tiek stebėdamas ir fiksuodamas tiesioginę realybę, kiek kliaudamasis savaisiais įspūdžiais ir tuo, ką jie gali pasakyti apie pasaulį. D. Eigminienė teigia: „Materialus pasaulis nedomina Putino pats savaime, o tik kaip medžiaga poetiniam vaizdui“ (p. 22).

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.

Gyvenime Putinui teko priimti ganėtinai sunkių sprendimų, kai kurie jį ryškiai išskyrė iš žmonių tarpo (pasitraukimas iš kunigystės), kai kuriuos teko priimti visiems rašytojams (emigruoti ar likti Lietuvoje prasidedant sovietų okupacijai). Atrodo, kad, jaunystėje nebuvęs itin ryžtingas ir teikęs pirmenybę ne savo, o tėvų ar kitų žmonių nuomonėms, galiausiai ryžosi įgyvendinti tai, ką viduje jautė būsiant teisingiausia, nors dauguma žmonių jo, jau garsaus kunigo poeto, greičiausiai nesuprato, – paliko kunigystę ir susituokė. Kūrėjas nesiveldavo į emocingus ginčus, tačiau autoritetas ir įsitikinimai jam buvo svarbūs. Visą gyvenimą laikėsi Fribūro ir Miuncheno universitetuose susiformavusių estetizmo principų. Kaip pasakojo Meilė Lukšienė: „Literatūros katedros branduoliui Putinas buvo didžioji atspara. Jo estetinė nuovoka, jo poetinio jausmo iškilumas buvo svarbus. Tuo metu gyvenimas buitiškėjo, buvo primetama ideologija, o Putinas liko ištikimas estetizmui“ (D. Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, p. 16). Kita vertus, Putinas atsižvelgdavo ir į situacijos specifiką, ieškodavo, kaip ir kada geriausiai išreikšti savo įsitikinimus, kad nepasirodytų įžūlus.

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Atrodo, kad jau minėti svarbūs V. Mykolaičio-Putino veiksmai buvo suplanuoti ir apgalvoti. Be abejo, jis vertino savo veiksmų laisvę, todėl neįsitraukė į propagandinę kūrybą, tačiau balansuoti tarp savo, kitų žmonių ir sovietinės valdžios poreikių jam padėjo ne kokie nors spontaniški sprendimai, o kruopščiai apmąstyti veiksmai. Juozas Keliuotis Putiną apibūdina taip: „turėjo puikią ir tikslią uoslę“, jis išdėsto mintį, kad Putinas visus sunkiuosius sprendimus įgyvendino jam palankiu metu, taigi nelabai kuo rizikavo, prisitaikė prie aplinkybių („Gyvenimo vingiuose. Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/01/16/mem_01.html). Ne visai sutinku. Manau, tai tik liudija, kad poetas nesielgdavo spontaniškai. Tiesa, ir pats kūrėjas matė save kaip neryžtingą, dvejojantį, tačiau tai daugiau lėmė nepasitikėjimas savimi, o ne prisitaikėliškumas. Sunku būtų paaiškinti Putino įgytą autoritetą kitaip nei kryptingu ir apgalvotu savųjų įsitikinimų ir idealų laikymusi.

Apibendrinimas. V. Mykolaitis-Putinas pirmenybę teikė savo vidiniam pasauliui, savarankiškam, įspūdžiais paremtam supratimui. Pasiekęs asmenybės brandą sprendimus priimdavo grįsdamas išsiugdytais principais, asmeniniais idealais, nors ir kitų žmonių nuomonė jam buvo svarbi. Gyvenimo būdą formavo apgalvotais, atsakingais veiksmais.

Peter Bichsel. Vaikiškos istorijos. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė, iliustravo Vilija Visockienė.
V.: Pamėginčius, 2017. 60 p.

Prisipažinsiu: savo santykį su plonute, vos per valandą perskaityta šveicarų rašytojo Peterio Bichselio (g. 1935) knygele „Vaikiškos istorijos“  bandžiau apibrėžti keletą mėnesių. Nes vieną kartą perskaityti ir susižavėti dar nereiškia prisijaukinti. Kad rastum, ką pasakyti, reikia išmokti „sapnuoti naująja kalba“ ‒ čia tebūnie nuoroda į vieną iš knygoje esančių pasakojimų.

Autorius išgarsėjo 1964 m. išleidęs pirmąją trumpų istorijų ar veikiau miniatiūrų knygą „Ponia Blum norėtų susipažinti su pieno pardavėju“, ji nebuvo skirta vaikams. „Vaikiškos istorijos“ ‒ trečioji jo knyga, pasirodžiusi 1969-aisiais. Tik ar iš tiesų jos tiesioginis adresatas ‒ vaikas? Atrodo, bent jau šveicarai tuo patikėjo, nes autoriui už šią knygą skyrė vaikų ir jaunimo literatūros premiją. Mes, lietuviai, susirinkę į vaikų ir paauglių literatūros vertimų komisijos posėdį, gūžčiojome pečiais: knyga išversta puikiai, tokią turėti reikia, bet… kas iš tiesų jos adresatas? Sunku įsivaizduoti, kad šią knygelę, taip subtiliai ir kartu žaismingai iliustruotą Vilijos Visockienės, atrastų pats vaikas, juolab šiuolaikinis, kuriam veikiausiai reikėtų suaugusiojo ‒ tėčio, mamos, senelio, bibliotekininko ar mokytojo, kad pasiūlytų paskaityti, atkreiptų dėmesį: „Štai, žiūrėk, kaip įdomiai piešinėliuose tarsi iš rašalu pavingiuotos linijos išauga žmonės ir raidės.“ Ir ar tikrai bus įdomūs vaikui pasakojimai apie tuos suaugusius keistuolius ‒ juk norint atpažinti juoką keliantį nonsensą reikia turėti tam tikros gyvenimo patirties. Paaugliams šios istorijos gal pasirodytų įdomesnės. Tik ar nesuklaidins jų pavadinimas ‒ „Vaikiškos istorijos“, juk šiuo amžiaus tarpsniu paaugliams taip norisi atsiriboti nuo visko, kas „vaikiška“. Pačios leidyklos pristatyme irgi bandoma suktis iš padėties nurodant, kad istorijos „tik iš pirmo žvilgsnio skirtos vaikams ‒ iš tiesų jas skaito ir šešiamečiai, ir septyniasdešimtmečiai. Ir kiekvienas supranta savaip“ (p. 5). Spėju, septyniasdešimtmečiams „Vaikiškos istorijos“ patiks labiau. Ne dėl to, kad jų amžius ‒ arčiausiai vaiko. Dėl išminties.

Taigi knygoje ‒ septyni pasakojimai apie suaugusius žmones, kurie „normaliam“ suaugusiajam gali pasirodyti keistuoliai: žmogus, kuris nusprendžia patikrinti, ar Žemė apvali, apkeliaudamas ją trumpiausiu keliu, kitas veikėjas, teigiantis, kad Amerikos nėra, išradėjas, išradinėjantis jau egzistuojančius daiktus, nes… yra išradėjas, tad išradinėti yra jo gyvenimo esmė ir prasmė. Arba ‒ senukas, sumanęs sukeisti daiktų pavadinimus. Šis personažas man pasirodė paveikiausias, taigi: „Rytais senukas ilgai tysodavo paveiksle, devintą suskambėdavo nuotraukų albumas, vyras atsikeldavo ir stodavosi ant spintos, kad pėdos nešaltų, tuomet iš laikraščio pasiimdavo drabužius, apsirengdavo juos, pažvelgdavo į kėdę ant sienos, sėsdavosi ant žadintuvo prie kilimo ir versdavo veidrodį, kol rasdavo savo mamos stalą“ (p. 18). Įsivaizduoju, skaitytojui vaikui, kuris imsis šios knygos, pasakojimo „Stalas yra stalas“ situacija irgi bus atpažįstama ‒ mes vaikystėje taip pat žaisdavome panašias „sumaišytines“. Tik gal nesusimąstydavome, kur gali nuvesti tokie žaidimai: juk kalba ‒ sutartinis dalykas, ji be bendruomenės nefunkcionuoja, tad koks vienišas turėtų jaustis žmogus, negalėdamas užmegzti dialogo su kitu. Kaip P. Bichselio personažas: „Dabar jis turėjo naują kalbą, priklausančią vien jam. Tačiau netrukus ir vertimas ėmė eitis sunkiai, senukas beveik pamiršo savo senąją kalbą, ir teko ieškotis tikrųjų žodžių mėlynajame sąsiuvinyje. Ir jam pasidarė baisu kalbėtis su žmonėmis“ (p. 19). P. Bichselio veikėjas sukeitė tik daiktų pavadinimus, veiksmažodžių lyg ir nelietė, bet jo pasaulis kitiems tapo nesuprantamas, o ir kiti nebesuprato jo. Taip sutrūkinėjo bendruomeniškumo saitai. Jis tapo pernelyg atsiskyręs.

Akivaizdu, kad, viena vertus, ryšio su kitais ir, kita vertus, tapatumo, unikalumo klausimai autoriui itin rūpi. Daiktų pavadinimus sukeitęs senukas pasmerkė save vienatvei, o štai istorijoje „Žmogus su atmintimi“ matome pagrindinio personažo pastangas megzti kontaktą su kitais pateikiant visą informaciją apie traukinius: „Tuomet jis nušvisdavo ir norėdavo sužinoti, koks kelionės tikslas, ir klausėjas tikrai pavėluodavo į traukinį, nes vyriškis jo nebepaleisdavo, ‒ jam neužtekdavo paminėti išvykimo laiką, iškart pasakydavo ir traukinio numerį, ir vagonų skaičių, galimus vagonų prijungimus, kelionės trukmę, paaiškindavo, kad su šiuo traukiniu būtų galima nuvykti į Paryžių, ten reikėtų persėsti ir kada pasiektum kelionės tikslą, ir jis nesuprato, kad žmonių tai visiškai nedomina“ (p. 40). Domėjimasis traukiniais šiam veikėjui yra daugiau nei paprastas pomėgis, jam tai galimybė būti vieninteliu žmogumi, kuris turi, jo paties įsivaizdavimu, kitam reikalingų žinių. Iš pirmo žvilgsnio keistas, unikalus elgesys slepia universalų troškimą būti ne šiaip reikalingam, bet ir nepakeičiamam: juk supratęs, kad daugmaž tą patį žino ir geležinkelio stoties tarnautojas, jis labai nusivilia ir galiausiai randa kitą pomėgį ‒ skaičiuoti laiptų pakopas.

O ką slepia nenoras nieko žinoti? Skaitydama pasakojimą „Žmogus, kuris nieko nebenorėjo žinoti“ galvojau apie depresiją. Tą, tamsiąją, kai pasaulis nei iš šio, nei iš to tampa nebepakeliamas, nors ir uždarius langines (ką ir padaro šios istorijos veikėjas) saulė skverbiasi pro plyšius. Apie nusivylimą, kai tas pasaulis atrodo pažįstamas iki skausmo, kai niekas nebestebina, nebeįdomu. Apie artimo žmogaus (šiuo atveju veikėjo žmonos) išbuvimą šalia, kai taip sunku. Ir paradoksalią išeitį ‒ žmonai užsiminus, kad nežinąs, kaip „laba diena“ kiniškai, jis tartum pabunda. „Pirmiausia turiu žinoti tai, ko nebenoriu daugiau žinoti, ‒ sušuko žmogus ir atplėšė langus, atvėrė langines, o lauke lijo ir jis žvelgė į lietų“ (p. 56). Kuriam laikui tarsi grįžta susidomėjimas pasauliu. Tačiau pasakojimo pabaiga liudija, kad autorius ne tik puikiai apčiuopia paradoksalias situacijas, bet ir yra geras psichologas, nesistengiantis sukurti laimingos, bet dirbtinės pabaigos.

P. Bichselis stengiasi sudaryti įspūdį, kad veikėjus pažįsta pats ‒ istorijose girdime pasakotojo balsą: „Noriu papasakoti apie vieną senyvą vyrą…“ (p. 15); „Turiu istoriją apie žmogų, sekantį pasakas“ (p. 22); „Pažinojau žmogų, kuris mokėjo visą traukinių tvarkaraštį atmintinai…“ (p. 39) Tai suteikia tekstams paveikumo, kad ir kokie keisti iš pirmo žvilgsnio atrodytų veikėjai. Grįžtant prie klausimo ‒ ar šios istorijos galėtų (ir kuo galėtų) sudominti vaikus ‒ atsakymas būtų toks: vaikas veikiausiai atpažins tam tikras situacijas, pavyzdžiui, norą įsitikinti, kad Žemė apvali, ir kruopštų pasirengimą kelionei aplink pasaulį arba žaidimą sukeičiant daiktų pavadinimus, arba įsivaizdavimą, koks žmogus galėtų vadintis Jodoku. Galų gale, vaikui veikiausiai atrodys juokinga, kad taip elgiasi suaugusieji ‒ jie knygoje užsispyrę, atkakliai laikosi savo tiesos ir tuo galbūt yra šiek tiek vaikiški (tai visai tiktų paaiškinti knygos pavadinimą). Tačiau P. Bichselio istorijų universalumas labiausiai sužavės suaugusiuosius, kurie iš patirties jau gali pasakyti, iš kur tas liūdnas juokas, taip dažnai lydintis pasakojimų veikėjus, nesėkmingai bandančius iš naujo išrasti pasaulį.        

Šią kalbą britų dramaturgas, poetas, režisierius Haroldas Pinteris (1930–2008) pasakė Nacionaliniame studentų dramaturgijos festivalyje Bristolyje 1962 metais. Joje išdėstyti svarbiausi būsimojo nobelininko dramaturginės poetikos principai.

Nesu teoretikas. Nesu autoritetingas ar patikimas jokios scenos – nei teatro, nei politinės – komentatorius. Aš rašau pjeses, kai sugebu rašyti, tik tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Todėl kalbu šiek tiek nenoromis, žinodamas, kad galimi mažiausiai dvidešimt keturi bet kokio pasakymo aspektai, priklausomai nuo to, kur tuo metu stovi arba koks oras. Kategoriškas tvirtinimas, man regis, niekada nebus amžinas ir neatšaukiamas. Todėl nė vieno mano pasakymo nereikėtų priimti kaip galutinio ir baigtinio. Vienas ar keli teiginiai gali nuskambėti kaip galutiniai ir baigtiniai, jie net gali būti beveik galutiniai ar baigtiniai, bet rytoj aš jų tokiais nebelaikysiu, todėl siūlyčiau ir jums šiandien to nedaryti.

Londone buvo pastatytos dvi mano daugiaveiksmės pjesės. Pirmoji vaidinta savaitę, antroji – metus. Žinoma, tarp šių pjesių esama skirtumų. „Gimtadienio šventėje“ (The Birthday Party) teksto frazes atskyriau brūkšniais. Pjesėje „Sargas“ vietoj brūkšnių dėjau taškus. Todėl vietoj „Klausyk, brūkšnys, kas, brūkšnys, aš, brūkšnys, brūkšnys, brūkšnys“ tekstą reikėtų skaityti: „Klausyk, taškas, kas, taškas, aš, taškas, taškas, taškas.“ Iš to galima daryti išvadą, kad taškai populiaresni už brūkšnius ir būtent dėl to „Sargas“ teatro scenoje išsilaikė ilgiau už „Gimtadienio šventę“. Nesvarbu, kad nei vienų, nei kitų spektaklyje nesigirdi. Kritikų ilgai nepakvailinsi. Taškus nuo brūkšnių jie atskirs iš tolo, net jei nei vienų, nei kitų nesigirdi.

Man prireikė laiko apsiprasti su tuo, kad teatro kritikų ir žiūrovų reakcija be galo sunkiai prognozuojama. Dėl to rašytojui kyla pavojus, nes jis gali lengvai užsikrėsti gerai pažįstama nuogąstavimų ir lūkesčių karštine. Tačiau Diuseldorfas, manding, sustatė viską į vietas. Maždaug prieš porą metų pagal žemyninės dalies paprotį po „Sargo“ premjeros išėjau į sceną drauge su vokiečių trupe nusilenkti publikai. Buvau kaipmat aršiai nušvilptas, ko gero, puikiausios nušvilpinėtojų kompanijos pasaulyje. Pamaniau, kad jie naudojasi megafonais, bet klydau. Aktoriai buvo ne mažiau atkaklūs už žiūrovus, todėl švilpimui netylant į sceną grįžome 34 kartus. Kai paskutinįkart pasirodėme scenoje, salėje buvo likę vos du žiūrovai, bet abu tebešvilpė. Keista, bet mane tai įkvėpė, todėl dabar, vos pajutęs ankstesnįjį nuogąstavimų ar lūkesčių drebulį, aš prisimenu Diuseldorfą, ir jį kaip ranka nuima.

Teatras yra masiška, energinga, vieša veikla. O rašymas man, – nesvarbu, eilėraščio ar pjesės, – yra visapusiškai privatus užsiėmimas. Šiuodu dalykus nelengva suderint. Profesionalus teatras, nepaisant neabejotinų jo privalumų, yra netikrų kulminacijų, apskaičiuotos įtampos, trupučio isterijos ir nemažo bergždumo pasaulis. Ir šio pasaulio, kuriame manausi besidarbuojąs, nerimastavimai tolydžio darosi vis įkyresni ir visa apimantys. Bet mano nuostata iš esmės liko tokia pati. Savo raštais neįsipareigoju niekam, išskyrus juos pačius. Nesu atsakingas nei žiūrovams, nei kritikams, nei prodiuseriams, nei režisieriams, nei aktoriams, nei saviškiams plačiąja prasme, o tik tuo metu rašomai pjesei. Perspėjau jus apie galutinius teiginius, bet nuo vieno, regis, nesusilaikiau.

Pjesę pradėdavau gana paprastai: aptikdavau porą veikėjų tam tikroje aplinkoje, suvesdavau juos ir, nekišdamas nosies, klausydavausi, ką jie kalba. Aplinka visada būdavo konkreti ir apčiuopiama, kaip ir veikėjai konkretūs. Niekada nepradėdavau pjesės nuo kokios nors atsietos idėjos ar teorijos ir niekada nesivaizdavau savo personažų kaip mirties, lemties, dangaus ar Paukščių Tako atstovų, kitaip tariant, kaip alegoriškų kokios nors jėgos reprezentantų. Kai veikėjo nepavyksta lengvai apibūdinti ar suvokti įprastinėmis kategorijomis, jį linkstama saugiai patupdyti ant simbolinės lentynos. Apie tenai įtaisytąjį galima kalbėti, bet nebereikia su juo gyventi. Šiuo atveju kritikai ir žiūrovai patogiai atsiriboja gana veiksminga dūmų uždanga, užkertančia kelią atpažinimui, aktyviam ir noriam bendradarbiavimui.

Mes nevaikštome su etiketėmis ant krūtinių, ir net jeigu mums nuolatos jas klijuoja, jos nieko neįtikina. Mūsų visų troškimas, kad būtų patvirtinta mūsų pačių ar kitų patirtis, suprantamas, bet ne visada gali būti patenkinamas. Darau prielaidą, kad griežtos skirties tarp to, kas tikra ir netikra ar kas tiesa, o kas melas, nėra. Nebūtinai kas nors turi būti arba tiesa, arba melas; gali būti ir tiesa, ir melas. Spektaklio personažas, negalintis pateikti įtikinamų įrodymų ar duomenų, susijusių su savo praeitimi, dabartiniu elgesiu ar siekiais, nei išsamiai aptarti savo motyvų, yra toks pat teisėtas ir vertas dėmesio kaip ir tas suklusti verčiantis veikėjas, kuris visa tai gali padaryti. Kuo opesnė patirtis, tuo sudėtingiau ją išreikšti.

Vido Poškaus piešinys

Be kitų aplinkybių, susiduriame su nepaprastais sunkumais, jeigu ne su neįmanomybe, verifikuodami praeitį. Ir aš turiu omeny ne tik metais skaičiuojamą praeitį, bet ir vakardieną, šį rytą. Kas įvyko, kokia to įvykio esmė, kas nutiko? Jei kam kyla sunkumų suvokiant, kas iš tikrųjų nutiko vakar, tam, manau, lygiai taip pat bus sunku vertinti ir dabartį. Kas vyksta šią akimirką? Nesuprasime iki rytojaus ar nepraėjus pusmečiui, o ir tuomet nesuprasime, nes būsim pamiršę arba mūsų vaizduotė šiandieną bus charakterizavusi klaidingai. Akimirka išsiurbiama ar iškreipiama, dažnai net jos radimosi metu. Visiems bendrą patirtį mes aiškiname gana skirtingai, nors linkstame pritarti požiūriui, jog esama tam tikro bendro sutarimo pagrindo, žinomo sutarimo pagrindo. Manau, jo tikrai esama, tik jis labiau primena ne pagrindą, o slankųjį smėlį. Kadangi „tikrovė“ yra gana svarus ir tvirtas žodis, esam linkę manyti ar viltis, kad juo nurodomas dalykas yra ne mažiau tvirtas, pastovus ir neabejotinas. Vargu ar taip yra, ir tai, mano nuomone, nei gerai, nei blogai.

Pjesė nėra esė, todėl dramaturgas, kad ir kaip spaudžiamas, neturėtų kenkti savo veikėjų nuoseklumui, į paskutinį veiksmą prikaišiodamas veikėjų poelgių suvokimą palengvinančių priemonių ar paaiškinimų vien dėl to, kad buvome pripratinti paskutiniame veiksme trūks plyš tikėtis visa ko „atomazgos“. Į besirutuliojantį, intriguojantį draminį paveikslą įterpti atvirą moralą atrodo lėkšta, įžūlu ir nesąžininga. Jei taip nutinka, tai – ne teatras, o kryžiažodis. Publika sėdi su popieriaus lapu. Pjesė užpildo tuščius laukelius. Visi laimingi.

Nūdien esama didelės masės žmonių, kurie pageidauja, kad šiuolaikinėse pjesėse būtų akivaizdžiai išreikštas vienoks ar kitoks suprantamas ir racionalus angažavimasis. Jie nori, kad dramaturgas būtų pranašas. Šiandienos dramaturgų pjesėse ir ne tik tikrai daug pranašavimo. Perspėjimai, pamokymai, ideologiniai raginimai, drausminimai, moralinės ištaros, podraug su sprendimo receptais apibrėžtos problemos – visa tai galima sutelkti po pranašavimo vėliava. Tokią laikyseną galima apibendrinti viena fraze: „Sakau jums!“

Pasauliui reikia įvairaus plauko dramaturgų, ir kiekvienam iš jų valia žengti savo pasirinktu keliu, apsieinant be priekabios mano kritikos. Skatinti dirbtinį karą tarp hipotetinių dramaturgijos mokyklų man neatrodo labai vaisingas užsiėmimas, ir tai, savaime suprantama, nėra mano tikslas. Bet aš negaliu nejausti akivaizdžios tendencijos pabrėžtinai taukšti apie savo tuščias preferencijas. Pirmenybė Gyvenimui iš didžiosios raidės, keliamam aukščiau už gyvenimą iš mažosios, t. y. už mūsų tikrąjį gyvenimą. Pirmenybė gerai valiai, labdarystei, dosnumui – kokiomis banalybėmis tapę tokie vieši pareiškimai.

Jei man reikėtų duoti moralinį priesaką, jis būtų toks: saugokitės rašytojo, kuris bando įpiršti jums savo rūpestį, kuris neleidžia jums net suabejoti jo vertingumu, naudingumu, altruizmu, kuris skelbiasi esąs geros širdies ir dievagojasi, kad ji matoma kaip ant delno, ta pulsuojanti masė, kurioje telpa visi jo personažai. Kas labai dažnai pristatoma kaip veiklios ir pozityvios minties įsikūnijimas, iš tikrųjų tėra tuščių apibrėžimų ir klišių nelaisvėje pražuvęs negyvėlis.

Tokio sukirpimo rašytojas neabejotinai visiškai pasitiki žodžiais. Mano paties požiūris į žodžius nevienareikšmiškas. Žodžių naršymas, atrinkinėjimas, radimosi puslapyje stebėjimas – visa tai man teikia didžiulį malonumą. Bet drauge žodžių atžvilgiu mane apima ir kitas stiprus jausmas, primenantis ne ką kita, o šleikštulį. Su žodžių našta susiduriame diena iš dienos, žodžių, ištariamų tokiam kontekste kaip dabar, mano ir kitų parašomų žodžių, didžiuma jų tėra nuvalkiota terminologija. Be paliovos kartojamos ir performuluojamos mintys tampa banalios, trivialios, bereikšmės. Kalbant apie tą šleikštulį, tai labai lengva juo persiimti ir pasiduoti paralyžiui. Įsivaizduoju, kad daugelis rašytojų šį tą žino apie tokį paralyžių. Bet jei su tuo šleikštuliu pavyksta stoti akistaton, pasiekti jo ištakas, panirti ir išnirti iš jo, tada įmanu teigti, jog kažkas įvyko, jog galbūt net kažko pasiekta.

Kalba tokiomis sąlygomis yra be galo dviprasmiškas reikalas. Labai dažnai po ištartu žodžiu slypi žinomi, bet nepasakyti dalykai. Kalbant apie mano veikėjų patirtį, siekius, akstinus, istoriją, jie man byloja ir be galo daug, ir nieko. Tarp mano stokojamų jų biografinių duomenų ir jų sakomų dviprasmybių driekiasi teritorija, kurią ne tik verta, bet ir tiesiog privalu tyrinėti. Jūs ir aš, popieriaus lape augantys personažai, didžiumą laiko esame neišraiškingi, mažai išsiduodantys, nepatikimi, nepagaunami, užsiblokavę, stokojantys noro. Tačiau būtent iš šių savybių kyla kalba. Kalba, pasikartosiu, kur tuo, kas sakoma, yra sakoma visai kas kita.

Kadangi veikėjai pasižymi savo varomąja jėga, mano darbas nėra juos palenkti ar primesti dirbtinę minčių raišką, kuria vadinu veikėjo spaudimą kalbėti ten, kur jis negali kalbėti, vertimą kalbėti taip, kaip jis nepajėgtų, ar apie tai, apie ką niekada neįstengtų kalbėti. Autoriaus ir veikėjo santykiai turėtų būti kupini abipusės pagarbos. Ir jeigu galima kalbėti apie rašymo suteikiamą laisvę, tai ji reiškiasi ne veikėjų įstatymu į pastovius ir apskaičiuotus rėmus, bet leidimu prisiimti atsakomybę, suteikiant jiems teisėtos veikimo erdvės. Tai gali būt nepaprastai skausminga. Kur kas lengviau, kur kas mažiau skausmo, kai jiems neleidžiama gyventi.

Drauge noriu aiškiai pasakyti, kad nelaikau savo veikėjų nevaldomais ar savavaliais. Jie tokie nėra. Atranka ir kompozicija yra mano užduotis. Visą juodą darbą iš tiesų atlieku aš ir, manau, galiu teigti, jog smulkmeniškai formuoju viską – nuo pavienio sakinio iki pjesės struktūros visumos. Šis formos teikimas, švelniai tariant, yra didžiausios svarbos. Bet, manding, vyksta dvejopas dalykas. Tu komponuoji ir klausaisi, vadovaudamasis užuominomis, kurias pats sau palieki, padedamas veikėjų. Ir kartais atrandama pusiausvyra, kai vienas vaizdinys lengvai pritraukia kitą vaizdinį ir drauge pajėgi įžvelgti, kur veikėjai tyli ir slepiasi. Būtent tyloje veikėjai man yra akivaizdžiausi.

Tylos esama dvejopos. Vienokia tyla, kai nepasakoma nė žodžio. Kitokia – kai pasitelkiamas, tarkim, žodžių srautas. Tokia šneka – tai joje užsklęstos kalbos bylojimas. Tai – nuolatinė nuoroda. Šneka, kurią girdime, nurodo tai, ko negirdime. Tai priverstinis išsisukinėjimas, įnirtinga, klastinga, skausminga ar pašaipūniška dūmų uždanga, neleidžianti kitam priartėti. Stojus tikrai tylai, mes tebegirdime aidą, bet esame dar nuogesni. Galima tarti ir taip: kalba – tai nuolat pasitelkiama gudrybė nuogumui pridengti.

Begalę kartų esam girdėję tą pabodusį, nučiurintą posakį „Bendravimo nesėkmė“, dažnokai klijuojamą ir mano kūriniams. Mano nuomonė priešinga. Aš manau, kad geriausiai bendraujame tiktai savo tyla, tuo, kas nepasakyta, o kas nuolat vyksta, tai nuolatinis išsisukinėjimas, žūtbūtinis priešinimasis, stengiantis išsaugoti save sau patiems. Bendravimas kelia per daug nerimo. Įžengti į kito gyvenimą per daug baugu. Atskleisti kitiems savo vidinį skurdą – pernelyg gąsdinanti perspektyva.

Aš neteigiu, kad nė vienas pjesės veikėjas niekada nepasako, ką iš tikrųjų galvoja. Visai ne. Patyriau, kad neišvengiamai ištinka tokia akimirka, kai veikėjas ką nors pasako, galbūt tai, ko niekada nebuvo sakęs. Ir kai taip nutinka, tai, kas pasakoma, yra neatšaukiama, tų žodžių niekada nebesugrąžinsi.

Tuščias popieriaus lapas kelia jaudulį ir drauge gąsdina. Nuo jo viskas prasideda. Tada ateina eilė kitiems dviem pjesės raidos tarpsniams: repeticijų ir spektaklių. Dramaturgas per šiuodu aktyvios ir intensyvios teatrinės veiklos etapus įsisavina daugybę vertingų dalykų. Bet galiausiai jis vis tiek ir vėl lieka žiūrėti į tuščią popieriaus lapą. Arba tame puslapyje kažko esama, arba ne. To nežinai, kol nepriverti jo prabilti. Ir nėra garantijų, jog ir vėliau sužinosi. Bet bandyti visados verta.

Skirtingoms raiškos terpėms esu parašęs devynias pjeses ir šią akimirką neturiu žalio supratimo, kaip man tai pavyko. Kiekviena pjesė man buvo „savaip nesėkminga“. Dėl to tekdavo imtis rašyti naują. Pjesių rašymas man atrodo nepaprastai sunki užduotis, nors patį rašymą suvokiu ir kaip savotišką šventę, bet nepalyginti sudėtingiau yra racionaliai paaiškinti šį vyksmą, ir kokia ši pastanga nevaisinga, manau, jums akivaizdžiai jau pademonstravau šį rytą.

Kaip Samuelis Beckettas rašo savo romano „Neįvardijamasis“ pradžioje, „[f]aktas, ko gero, jei esant mano padėtyje išvis galima kalbėti apie faktus, yra ne tik tai, kad privalėsiu kalbėti apie dalykus, apie kuriuos man nevalia kalbėti, bet dar ir tai, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, nebežinau, nebesvarbu.“*

Iš: Harold Pinter. Plays 1. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas

_ _ _

I.

Pirmoji mano vaikiška lovelė

pakylėdavo mane virš šaltų grindų,

virš storo rudų dažų sluoksnio,

virš kambario drėgmės,

kuri veržėsi iš rūsio,

begėdiškai graibės už kojų.

Kilau virš stogo kraigo,

virš vyšnių sodelio.

Iš tiesų tai buvo medinis baltai dažytas

skraidymo aparatas,

naktimis mane nugabendavęs iki rojaus.

Dėl gražumo kartais pameluodavau

apie nesamas linges.

Tarsi tai galėtų pratęst ar papildyti

negrabiai užbaigiamą skrydį.

Troškimas pasisupti buvo

beveik daiktas, palyginti su sapnais.

Tikėjau vaizduotės

galiomis kurti ir naikinti

ką tik panorėjai.

Baisiausia būdavo sugrįžti žemėn.

Smaugiamu greičiu. Kūnas priešindavosi,

mintys visam laikui likdavo tenai,

išsipildymų karalystėje.

Nusileisti iš tiesų reiškė kristi,

siaubingai nupulti žemyn,

viską, kas svarbiausia, išbarsčius.

Tai buvo sudužimas, nusikaltimas,

kaltė, egzekucija ir skriauda,

žeminantis užmokestis už skrydį.

Mirtis.

Norėčiau kam nors papriekaištauti

už tokį neperprantamą, nepatogų,

įžūlų skraidymų planą.

Papriekaištauti kažkam, kam

atiteko viskas, ką praradau

kasryt prabusdama,

leisdamasi ant šaltų grindų

basomis kojomis,

basomis mintimis,

basu, virpančiu kūnu.

II.

Kitame mieste stojo

skudurinis amžius.

Krakmolytos užuolaidėlės

ant lovelės grotelių,

krakmolytos figūrėlės baltame

dvinyčio audinio fone.

Jos galėjo reikšti šimtus dalykų.

Virš jų stebėdavau sienomis

tvarkingai čiuožiančias draugiškas šviesas.

Jų muzika buvo autobusų burzgimas.

Vienatvės nekaltybę praradau

dviese su kate.

Praskleisdavau užuolaidėles,

sulaikydavau kvėpavimą,

gyvūnui braunantis pro groteles –

apie jas vertėtų atskirai.

Viešnia įsitaisydavo ant kojų.

Murkiantis taškas, svarmuo,

inkaras, įsiterpęs

nuo skrydžio iki kito.

Sapnų gaudyklė,

bežodis liudijimas, ką gali meilė,

kai ji įsikuria tavo pašonėje:

palaimingas nuobodulys,

būdravimo kančia,

ūmai dingusi ateitis,

tuštumos malonumas.

Dienomis visa tai išpasakodavau

grodama lovytės grotelėmis –

šiandien pasakyčiau:

muzikuodama pamažu ryškėjančiu,

skambiu ateities skeletu.

III.

Gulimoji žmogaus padėtis yra

visų žmogiškiausia.

Dabar manyčiau:

dieviškasis horizontas.

Ligoninės palatoje

su pritvirtintomis prie lovų

lentelėmis, sulyginti ligų,

pilkšvuose patalų debesyse,

jautėmės atgavę teisingumą.

Rankos, laisvos plasnoti.

Nuo tikslo, ėjimo išvaduotos kojos.

Į dangų nukreiptos akys.

Šiltos apelsinų ugnelės.

Atlaidžios, visa nušviečiančios

baltos chalatų albos.

Gulinčių karalaičių bendrija

su grįžusiais iš operacinių

išdidžiais sužeistaisiais.

Grįžusi namo protestavau,

lovoje, karališkai ištuštindama pūslę.

Pamažu blaivėdama

šlapiame, vėstančiame

savo soste,

pasiduodama,

mintyse mosuodama

balta prišlapinta paklode.

IV.

Tada buvo duotas trumpas laikas

aliuminiui pagarbinti:

lengvučiam sulankstomosios lovelės rėmui,

lovos pasauliui po atviru dangumi,

uždaram pasauliui sode,

tarp serbentų krūmų, žaislinių paukštelių,

žaislinių mergaitiškų paslapčių,

su žaisliniais jų atsivėrimais.

Ką norėjome pamatyti

viena kitą apžiūrinėdamos,

savo bundantį geismą slapstydamos

po sodo dosniai duodama medžiaga?

Ką jautė oda, lytis po išdėliotais ant jų

lapeliais, uogomis, vaisių dalelėmis?

Ką išmokome iš augalo ir vaisiaus?

Susisluoksniavus gamta,

nežinia kam pasiruošusi,

nežinia ko drąsi ir

nežinia ko išsigandusi,

įsibėgėjusi nežinion.

Joks dievas, vien tik pirmieji

žaisliniai gyvaplaukiai buvo žinia,

kas privalės būti uždengta.

Jokių klausimų, abejonių,

vien tik tūžminga uždanga,

nuožmi spektaklio pabaiga,

niūrios nekaltybės ir kaltės drumzlės,

grynoji, nesiskundžianti gėda.

Sykį ir visam laikui sulankstyta,

iš atviro dangaus teritorijos

išstumta lovelė.

Save praaugusio

gyvenimo griaučiai,

sėklos luobelė.

V.

Sulaukusi šešiolikos

pirmąsyk iš taip arti išvydau karstą,

tobulą vienvietę lovą.

Ant šilkinės nėriniuotos pagalvės –

geltonas, kaulėtas senelio veidas.

Teta Danutė karpo

degančių žvakių dagčius,

tarsi kokias agrastų uodegėles

verdant uogienę,

bobutės balsas skamba beveik linksmai.

Prisiminiau, kaip senelis valgo kiaušinius

ir kaip per kelis kartus po kruopelę

tepa ant duonos riekelės sviestą,

kaip energingai trindamas veidą

bando nuvaikyti dienos snaudulį.

Galiausiai tasai jį įveikė.

Tas pats snaudulys,

kurio nepajėgiu atsikratyti,

lygiai kaip jis, brūžindama veidą delnais,

trindama delną į delną,

trindamasi čia nuo ryto iki vakaro tam,

kad naktį įgyčiau miego teisę,

teisę į lovą,

teisę į karstą.

VI.

Guldžiau į lovą katę.

Migdžiau lėlę žaislinėje lovelėje.

Į vystyklą vyniojau viščiuką,

kad galėčiau jį sulaikyti

šiaudiniame patalėly.

Guldžiau į lovą naujus batukus

ir pirmąjį kaklo papuošalą.

Kadaise sapnavau atsitempusi į lovą

vienišą, dailią kumelę.

Į patalus ir į sapnus norėjosi pasiimti

visus naujus ir gražius dalykus,

panašiai kaip brangiausi daiktai

kartais laidojami su jų savininku

ar kaip į lovą netikėtai sugriūva

aistros apimti tyruoliai.

(Iki šiol stebina

meilės ir mirties panašumai.)

Vėliau niekas nebuvo maloniau

kaip krizenti po viena antklode

su viena iš draugyčių.

Dar vėliau geriausia lovos drauge

tapo knyga, paliudydama,

kad kiekvienas geras tekstas yra intymus

ir kad ne kiekvienas intymus tekstas yra geras,

ir kad ne visi tekstai

gali sutapti su tavimi lovoje,

nors sąvadautojų – sulig kiekvienu

piršto paspaudimu ar brūkštelėjimu

kokiame neišvaizdžiame ekranėly.

Tas pats galioja knygoms ir žmonėms.

Dovilės Bagdonaitės piešinys

VII.

Guldamasis į lovą tu sveikini gyvenimą.

Guldamasis į lovą atsisveikini su visais.

Guldamasis į lovą tu verki,

tu dejuoji ir keldamasis.

Lovoje tavo mažumas gali būti

didesnis už pasaulio didumą.

Guldamasis į lovą tu žinai patirsiąs mažąją mirtį,

o keliantis tavo širdis verkia

tarsi ką tik gimusio kūdikio.

Lova tau yra dar viena motinos gimda,

kurioje gali montuoti ir pats sau rodyti

savo gyvenimo filmus.

Guldamasis į lovą tu geidi iš jos nepakilti,

kaip vieną sykį nutinka daugybei žmonių,

turėjusių lovas arba

pasitenkinusių svetimomis.

Mirusiųjų požiūris į nuosavybę

šiek tiek skiriasi nuo gyvųjų.

VIII.

Pavojingiausia gulimoji veikla

yra žiūrėti į lubas.

Tuštuma ūmai įsismelkia tavin

tarsi be tavęs, pati sau tarpusi praeitis

ir be tavęs pasiruošęs išaušti rytojus.

Regi baltą kambarį tarsi tuščią vonią

be žmogiškų griozdų,

su centrą žyminčia lempa,

keliauji tenai be garso,

pakylėtas virš visų paviršių,

vis labiau bodėdamasis daiktais,

vis menkiau vertindamas savo kūną,

vis geriau suprasdamas:

užimi gerokai per daug vietos,

esi per sunkus,

palyginti su šviesa,

palyginti su aukštesnes vietas

pasirinkusia rimtim,

esi per triukšmingas,

palyginti su palubėje

šnabždančiu oru,

aukštyn kylančia šiluma,

palyginti su bet kuo,

kas įsikūręs aukščiau žemės.

IX.

Šį bei tą turėčiau pasakyti

apie lovos girgždesius ir bildesius,

kuriuos sukelia dviese,

tokius negrabius,

palyginti su besikaupiančia aistra:

ji yra tylos draugė,

mažų dalykų ir erdvių bičiulė,

aukščio ir švaros palydovė.

Aistra: jos maistas yra

žiūrėjimas į lubas,

į aukštumas ir tolius,

ir tik tuštinasi ji

garsiai: šnopavimas,

tarsi bėgtum nuo priešo,

tvankios dejonės,

lyg būtum ligonis,

tarsi lova būtų stokojančiųjų,

sergančiųjų prieglobstis.

X.

Ilgainiui lova tampa pagunda

po truputį nebūti.

„Jei pasiduosi jai, tau galas“, –

tariau sau, riedėdama į pakalnę,

sunkiai, tarsi kopčiau aukštyn.

Keistas atradimas senstant.

Ima erzinti bet koks horizontalumas,

ypač plokščias ir ypač nuosavas.

Vis labiau norisi gyventi,

tarsi žiūrėtum į lubas.

Tarsi tai būtų vienintelė

prasminga kryptis,

kairei vis labiau konkuruojant su dešine,

prisiminimams – su svajonėmis,

reginiams – su juos užgriūvančiais

akių vokais.

Baltoje spintoje

vertikaliai įkurdinta lova dabar –

tarsi naujas mano karinis kostiumas,

maskuojantis nuovargį

nelyg ankstyvą nėštumą.

Vertikalumo mokanti raketa,

pasiruošusi mane nuskraidint

tenai, kur lankydavaus

būdama vaikas.

Kažkas sakė panašią lovą matęs

amžiną atilsį kunigo būste.

Kritikas nebūtų kritikas be savo logikos, be svarstymų, lyginimų ir abejonių. Lėktuve į Niujorką šalimais sėdintys vyrai mandagiai paspaudė vienas kitam ranką.

– Aš esu visuomenės kritikas, tiksliau pasakius, kritikas iš pašaukimo, – neprašytas prisistatė bendrakeleivis, nepaleisdamas jam mandagiai ištiestos švelnios ir gana tvirtos rankos.

„Neabejotinai sutikau svarbią mano aštriai plunksnai personą, – pasidžiaugė kritikas. – Bus kietas riešutėlis“, – tuoj pat įvertino nekantrusis smalsuolis, pasiruošęs ideologiniam puolimui ir karštai atakai. Jo būsimo pašnekovo, tuo kritikas neabejojo, veidas bylote bylojo apie neapsimestinį mandagumą, kaip inteligencijos apraišką.

– Psichologas, – šyptelėjo kritiko tiriamasis objektas ir ryžtingai ištraukė ranką iš smarkuolio gniaužto, tuo parodydamas nesąs linkęs leistis į varginantį pokalbį su visuomenės kritiku.

Bendrakeleivis kuo ramiausiai iš odinio aplanko išsiėmė pluoštą dokumentų ir įniko skaityti.

Na to tai jau nebus. Visuomenės kritikas nebus kritikas, jeigu negaus peno savo užaštrintam ego.

– Atleiskite, – palietė bendrakeleivio petį užsidegęs nenuorama. – Nedažnai pasitaiko proga štai šitaip sėdėti šalia psichologo ne kur nors kabinete, o…

– Atleiskite, aš užsiėmęs, – toks pat taktiškas, mandagus, inteligencijos ir vidinės kultūros kupinas atsiprašymas.

Tik ne užsidegęs kritikas nuleis pakeltus sparnus. Jo būsimas straipsnis nušvies periodikoj svarbiausius politinius reiškinius. Jis… jis…

– Gal tik vieną klausimėlį?

– Vieną… – padėjo popierius į šalį psichologas. – Aš jūsų klausau.

– Mane, kaip aktyvų politinės arenos atstovą, domina psichologo požiūris į dabartinį chaosą, visuomenės pakrikimą…

– Ką turite omenyje?

– Polių pasikeitimą vietomis…

– Aiškiau?

– Tarkime, kas vakar buvo akivaizdu ir amoralu, šiandieną priimtina, veidmainiškai pateisinama.

– Čia mūsų nuomonės sutampa. Visame pasaulyje tas vyksta.

Pašnekovas vėl palinko prie aplanko. Visu elgesiu rodė, kad pokalbis baigtas.

– Bet tokią antimoralę liberalų moralistai gina įstatymu.

– Na, jie moka nuodingą patiekalą pateikti su „teisingu“ ideologiniu padažu.

– Gražiai pasakyta, – neatlyžo įkyruolis.

– Prašyčiau… aš važiuoju į svarbų psichologų simpoziumą. Turiu susipažinti su kai kuriais dokumentais.

– Aš palauksiu, – net nemikčiodamas ištarė kritikas. Jam ne pirmiena, kai reikia herojų traukt už liežuvio.

Kelionė ilga. Kol pasieks Niujorką, reikės ir pavalgyti, ir į WC…

Stiuardesė nešiojo gėrimus ir priiminėjo karštųjų patiekalų užsakymus.

Proga!

– Pats sociumas užgrobtas ekstremistų.

Psichologas nebepajėgė priešintis:

– Ne tik pas mus. Visame pasaulyje tai kelia grėsmę taikiems gyventojams, kuriems palikta vienintelė pareiga mokėti mokesčius ir neturėti jokių teisių apsiginti.

– Viskas nebepataisoma?

– Kodėl tiek pesimizmo? Dabar blogio voratinklis juntamas kiekviename pasaulio kampelyje. Jie nebegali pasislėpti.

– Bet jie tampa vis aršesni…

– Taip, jie dabar atvirai reiškia savo teises į planetos turtą.

– Jums žinoma, kad vyksta masinis zombinimas taikant negatyvią antžmogiškumo programą.

– Be abejo, žinoma. Patys demokratai, pasivertę diktatoriais, veda į agresinį ideologinį karą su visa žmonija, užgrobdami gyvenimo resursus, ignoruodami liaudies valią kiekvienoje šalyje.

– Ir kokia išvada?

– Dauguma žmonių užstrigo senam pasaulyje ir sukaupė daug agresijos. Poliarizuota mąstysena tegali kovoti su savo priešingu poliumi ir negali pasiūlyti nieko naujo.

– Ir?..

– Ir kokie bebūtų gražūs tikslai, tokie kaip taika, laisvė, lygybė, klestėjimas… jei sąmonės formatas vis toje pačioje nuostolingoje pozicijoje, tunelis į šviesą ilgės.

– Psichologai geriau gali paaiškinti, kas vyksta su žmonių sąmone ir kodėl žmonės leidosi pavergiami.

– Žmonės žaidžia ne Tikrojo Kūrėjo žaidimą, o jiems primestą klastingą, agresyvų melagingos ideologijos žaidimą. Jie nežino, kas jie yra visatoje. Suskaldyta sąmonė verčia žmones mąstyti ir veikti bandos instinktais. Iš jų išsiurbiama gyvenimo energija, kad sociumas būtų pamaitintas pagal nustatytą principą, – gyvenkite, jei pasiseks, tokiomis sąlygomis. Jūsų gyvuliška prigimtis leidžia jums išgyventi ir daugintis. Visas žmonių uždirbtas kapitalas dabar pereina tiesiai parazitinėms grupuotėms.

– Kaip sumaniai slepiama mūsų dvasinė prigimtis!

– Čia ir slypi visa esmė.

– Kokias teises žmogus turi į moralę?

– Į moralę žmogus turi teisę tik aukos pavidalu.

– Manipuliacija žmogaus sąmone! – susiima už galvos visuomenės kritikas. – O įvairios partijos su savo programomis?..

– Visame pasaulyje demokratai, liberalai ir socialistai transformavosi į vieningą jėgą, kad užgrobtų gyvenimo erdvę visoje planetoje.

– Kas jiems padeda?

– Pavergti ir valdyti jiems padeda bandos instinktas.

– Ir kokia prognozė?

– Žmonės, kurie laikosi seno ir nepriima naujo, dualumo skilimo zonoje rizikuoja patirti visišką degradaciją.

– O jūs, psichologai, ar bent jau matote šviesą tunelio gale?

– Evoliucija jau įsibėgėjo, – kuo ramiausiai atsakė pašnekovas. – Pažangių žmonių energija nukreipta į naują versiją, kur jie kuria naują pasaulį su dar labiau pažengusia technologija, kuri visai pakeis gyvenimo stilių, daugelio žmonių įpročius ir pasaulėžiūrą.

– Per žiniasklaidą apie šviesius pokyčius nesužinosim.

– Žmogus – civilizacijos produktas. Eterį ir spaudą valdo kairieji, formuodami melagingą informaciją, jų tikslas žmonių sąmonę išlaikyti baimėje ir neviltyje, kuo plačiau už poliarizuoto apribojimo.

– Peršasi mintis manipuliatoriams ir gąsdintojams mintyse parodyti trijų pirštų kombinaciją.

– Tik giliai iškvėpkime ir neatiduokime savo pasirinkimo teisės jokiems parazitams.

Abu vyrai draugiškai šyptelėjo.

– Kaip nesuklysti, nepatikėti gražiu melu, tai yra jų spąstais?

– Paimkime pavyzdį: jei tau įkyriai siūlo gražiai įpakuotą nekokybišką produktą, nepirk jo, ženk keletą žingsnių į priekį, ir nauji atsakymai ateis patys. Laikyk šviesą savo širdyje. Netikėk, kad pasaulis tik juodas arba baltas. Jis įvairiaspalvis ir daugiamatis. Laisvi žmonės sugeba kurti, o priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, prievartauja ir plėšia.

– Kur jūs matote laisvę?!

– Tikroji laisvė visada žmogaus viduje, su meile ir pagarba savo gyvenimui. Ten, viduje, kur žmonės jaučia atsakomybę, myli, nėra vietos aukojimuisi ir baimei. Ten yra džiaugsmas ir įvairovė.

– Vadinasi, mes kylame, o ne leidžiamės į pragarą.

– Pragarą susikūrėme patys čia – Žemėje. Mums jau atvertas penktas sąmonės lygmuo – aukštesnės vibracijos, neaprėpiamos dvasinės galimybės. Tačiau žemų dažnių vibracijomis su senu trečiamatės sąmonės formatu į aukštesnį matmenį neįeisime.

– Nujaučiu, kad apie tai ir bus jūsų pranešimas simpoziume.

– Tikrai taip.

Psichologas vėl įsigilino į savo popierius…

Kritikas paskubomis išsiėmė iš rankinio lagaminėlio bloknotą, iš kairės švarko kišenės rašiklį, mintyse suraitė trijų pirštų kombinaciją ir tyliai piktdžiugiškai sušnibždėjo:

– Špygą taukuotą visiems manipuliatoriams! Jau gana, prisisiurbėt taikių žmonių nekalto kraujo!

Ir kritikas iš pašaukimo įniko rašyti: „…ne kritikos ir ne rimbo sutrikusiems, apgautiems, nuskriaustiems žmonėms dabar reikia. Mums reikia atrasti Tiesą ir Šviesą.“

– Kaip atrasti raktą į širdį? – dar paklausė.

– Per besąlygišką meilę, – nepakeldamas galvos nuo savo dokumentų, atsakė bendrakeleivis.

Autorės nuotrauka

Visos knygų mugės panašios – tiek Leipcigo, tiek Paryžiaus, tiek Vilniaus, tiek Londono. Skiriasi nebent tuo, kad Londono knygų mugėje nenusipirksi… knygos. Jos funkcija – susitikti, parodyti, keistis kontaktais, sudaryti sandorius. Ir pats Londonas nelabai kuo skiriasi nuo Europos didmiesčių – nebe Dickenso laikai. Tik tiek, kad eismas priešinga kryptimi susuka galvą. Ir rozetės ne kaip pas žmones. Važiuodami iš Lutono oro uosto matėm žydų kvartalą – ortodoksai su skrybėlėmis ir peisais britiškos architektūros fone. Tiek ir egzotikos. Beveik visą laiką purškė lietaus dušas, bet su tuo buvau susitaikius iš anksto. Mažos užeigėlės, mimai, metro muzikantai, rasinė įvairovė ir įvairūs frykai – viskas kaip padoriame didmiestyje.

Visi norėjom aplankyti „Tate Modern“ galeriją – perėję tiltą per Temzę, ant kurio pardavinėjo skrudintus migdolus, susivokėme esą visa govėda. Šlepikas juokingai pasakojo, esą kinai Temzės pakrantėje gaudo krabus ir paskui patiekia tokiems kaip mes. (Beje, tą pačią dieną vakarieniavome kinų kvartale su raudonais apvaliais žibintais, į kurį atvedė Paulina Eglė Pukytė, bet krabienos niekas neužsisakė.) „Tate Modern“ pamatėm modernizmo ir postmodernizmo klasikus – Picasso, Beuysą, Warholą, Duchamp’ą, Lucianą Freudą ir kt. Nacionalinėje galerijoje puikavosi prerafaelitai, Leonardo ir kiti Renesanso genijai, Rembrandtas ir pats tapybos tėvas van Goghas. Marius Burokas fotografavo gyvūnėlius ir mintyse rašė eilėraštį pavadinimu „paveikslų kampai“ (galerijose jam visada sukyla įkvėpimas). Galerijos, kaip civilizuotoje šalyje, nemokamos – dideli srautai žmonių. Bet galima nusipirkti bilietą į, pvz., rinktinę Monet parodą – 22 svarai.

Atvažiavome, beje, dirbti. Mes, poetai, dar prieš mėnesį gavome po porininką, su kuriuo turėjome parengti vadinamąjį collaborative poem – ar tai būtų performansas, ar bendras tekstas. Buvo labai įdomu, Vilniuje irgi rastųsi daug šio žanro gerbėjų, jei jau taip mėgstamas slemas. Pvz., Mariaus B. porininkas išsivertė jo lietuvišką eilėraštį per „Google“ vertėją ir, šį tą paknebinėjęs, gavo įdomų dadaistinį tekstą. Marius nemažai skaitė apie Vilnių ir lietuviškąją tapatybę. Mudvi su rumune Simona Nastac karpėme sukneles, nes abi turėjom tekstų (ir vertimų) apie jas. Aušra Kaziliūnaitė šiame žanre jautėsi kaip žuvis vandenyje – faktiškai ji jau gali rašyti ir angliškai ir laisvai improvizuoti performansus. Į skaitymus istoriniame pabe „The Wheatsheaf“, kuriame kadaise rinkdavosi George’as Orwellas, Dylanas Thomas, Philipas O’Connoras ir panašūs veikėjai, atėjo daug lietuvių. Rimas Užgiris perskaitė puikiai išverstą Benedikto Januševičiaus eilėraštį. Tretieji skaitymai vyko vadinamojoje Poetry Society; man kliuvo drovus porininkas britas Johnas Cleggas, kuris, kaip ir aš, nemėgsta performansų (nieko prieš juos stebėti, bet ne atlikti). Dėsninga, kad nemažai poetų rašo ir performina apie „Brexitą“ – ypač Londone gyvenantys imigrantai, kurių ten nemažai. Poetai, nors užsiima ir menkai parduodamu žanru, gavo visai nemenkai paplušėti. „Parthian Books“ išleido Aušros Kaziliūnaitės ir Mariaus Buroko poezijos rinktines, taip pat lietuvių, latvių ir estų šiuolaikinės poezijos rinktinę „New Baltic Poetry“. Jas reikėjo pristatyti, susipažinti su kaimynais bendraautoriais (tai visuomet į naudą, mes per mažai bendraujame). Dar, mano žiniomis, „Blodax Book“ išleido Gintaro Grajausko poezijos knygą, „Noir Press“ kiek anksčiau – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“. Alvydas Šlepikas mugėje kalbėjo apie romano „Mano vardas – Marytė“ būsimą leidimą, Undinė Radzevičiūtė ir Kristina Sabaliauskaitė pelnė daugybę simpatijų, o Jonas Mekas apskritai sutiktas kaip roko žvaigždė. Ir, aišku, angliškas knygelės „Laimė yra lapė“ leidimas geroje britų leidykloje „Thames & Hudson“ – ją iškart pamatėme „Tate“ galerijos suvenyrų parduotuvėje tarp knygų vaikams. Pokalbio su Tomu Venclova nemačiau, bet, sprendžiant iš lietuviškų antraščių, akcentas buvo politika. Puiku! Pagaliau ir poeto balsas gali skambėti tame lauke.

Mūsų viešbutis buvo Žvėryną primenančiame geresniame rajone, kur namai, kaip teigė skelbimai, kainuoja milijoną svarų. Knygų mugė čia pat, 20 minučių pėsčiomis. Įdomu, kad Londone prabangus kvartalas ribojasi su industriniu – juos skiria vien geležinkelio linija. Knygų mugė pasitiko didingomis Baltic Countries iškabomis – atrodė tikrai iškilmingai. Daug kur kabėjo lietuvių rašytojų portretai. Labai gerai dirbo Lietuvos kultūros instituto komanda – tos itin disciplinuotos moterys, kurios pasižymi mirtinu punktualumu ir suranda net pasiklydusius miške. Stende buvo daug savanorių, visų trijų Baltijos šalių atstovai bendravo tarpusavyje – paliko jaukų įspūdį. Dėmesio sulaukė vaikų knygos ir jų dailininkai – latvių, lietuvių ir estų paroda, iliustruojanti pasakas ir sakmes apie vilkus, kabojo vaikų erdvėje. Galima buvo pasirinkti ir atvirukų.

Nors tai mano pirmas kartas Londone, nesiveržiau į jokius turistinius objektus, tauerius, bigbenus ir pan., bet Vestminsterio katedrą norėjau pamatyti. Joje amžinu miegu snaudžia ištisos monarchų dinastijos ir nežinomas Pirmojo pasaulinio karo kareivis. Man ypač patiko, kad ten esama ir poetų kampelio – palaidoti ar bent įrašu pagerbti Jane Austen, seserys Brontë, lordas Byronas, T. S. Eliotas, Tedas Hughesas, Johnas Keatsas, C. S. Lewisas, Dylanas Thomas, Oscaras Wilde’as ir kiti. Vaizduotė juos visus pavertė karaliais. Abatijos sode, kur turistai sėdėjo ant suoliukų, kramtydami sumuštinius, išlindo balta katė. Tokia pat sociali kaip ir mano katinas – prie visų ėjo kniaukdama, gal pelnys kokį dešros griežinėlį. Abatijos krautuvėlėje pirkau dukrai vaikišką knygą apie Eduardą Išpažinėją – ją su malonumu suskaičiau pati, nes nedaug ką žinau iš monarchų istorijos. Iš knygų dar pirkau Roxanne Gay „Bad Feminist“ – lėktuve paskaičiau kiek ir nusivyliau. Tiek daug to niekam neįdomaus Aš – išpažintinė proza, jei tiksliai vartoju šį terminą. Lietuvių kalba tiems išpažintizmams savaip palankesnė, nes nebūtina to Aš kišti į kiekvieną sakinį. Knyga globaliojoje žiniasklaidoje vertinama kaip „aštri“, bet man ji pasirodė drungnoka. Gal tikrai ir pas mus feminizmas nevėluoja, yra perėjęs visus raidos etapus, o jo idėjos pasiekiamos gimtąja kalba.

Šiandien, kaip ir kasdien, užrakinau buto duris ir išėjau į lauką. Ir kaimynė pro langą stebėjo mane išeinant. Ir higienos prekių parduotuvė atsidarė kaip tik tuo metu, kai žingsniavau pro šalį. Bet tik troleibuse pastebėjau, kad kišenėje nėra telefono. Nei vienoj, nei kitoj; nei krepšyje nėra. Galvoju, apsieisiu aš be to mobilaus. Gal nieks neskambins, o jei ir skambins, tai jų bėda. Vienaip ar kitaip – telefono aš su savim neturiu. Kitaip tariant, esu aš tik su savim, be telefono… O troleibuse visi sulindę į išmaniuosius žlibina primerktom akutėm ir manęs betelefonio nepastebi. Gal be mobiliojo aš kaip ir nepilnas žmogus? Tik užsimąsčiau ir pražioplinau savo stotelę. Nieko, išlipsiu kitoj, paėjėsiu truputį, juk netoli. Nors, palaukite, gal nebūtina man į tą biblioteką, jei jau taip reikalai susiklostė? Ne kasdien gi šitaip nutinka. Nueisiu kur nors, pavyzdžiui, pasivaikščiot po parką, mat oras kaip tyčia žvalus ir pušis vėjas ošina… Juk žengti parku be telefono – visai kita emocija! Panašus jausmas, kaip kelerius metus nešiojus aptemptus džinsus užsimauti laisvas sportines kelnes.

Pernai Didžiojoje Britanijoje leidykla „Granta“ išleido Jungtinėse Valstijose dirbančio vokiečių kilmės literatūros mokslininko ir filosofo Martino Puchnerio raštijos istorijai skirtą veikalą „Užrašytas pasaulis: kaip literatūra kūrė istoriją“ (The Written World: How Literature Shaped History). Pasaulinės knygos ir autorių teisių dienos, UNESCO iniciatyva nuo 1995 m. minimos balandžio 23-iąją, išvakarėse siūlome šios knygos recenziją, šių metų pradžioje išspausdintą britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“.

Girtaudamas Paryžiuje Modigliani ūmai panūdo nusimesti drabužius ir lanksčiu nuogu kūnu padeklamuoti Dantės „Dieviškąją komediją“. Padeklamuoti Modigliani būtų galėjęs ne tik Dantę – iš

Amedeo Modigliani eskizas

atminties jis galėjo cituoti dešimtis eilėraščių, net ir būdamas girtas; šis gebėjimas jam ypač išėjo į naudą, kai 1910 m. susipažino su jauna rusų poete Ana Achmatova ir nusprendė užkariauti jos širdį. Į Paryžių ši buvo atvykusi medaus mėnesio, bet Modigliani tai neatbaidė. Netrukus juodu užmezgė romaną ir pasislėpę Liuksemburgo sode lietui lyjant drauge deklamavo Verlaine’o poeziją. „Mudu džiūgavom, kad abu atsimenam tą patį eilėraštį“, – vėliau prisimins Achmatova.

Modigliani nuškicavo ją nuogą vertikalioje padėtyje tokiu pailgu kūnu ir apvaliu pilvu nelyginant kvapųjį moliūgą. Nupiešė ir apsirengusią šezlonge panašią į sfinksą. Jo teigimu, iš viso apmetęs 16 eskizų. Jųdviejų santykiai netruko ilgai, tačiau Achmatova tuos piešinius parsivežė į Rusiją ir vieną pasikabino ant sienos. Kai rusų poetę sutinkame Martino Puchnerio knygoje – naujoje vaizdingoje raštijos istorijoje, – ji jau dukart išsiskyrusi, bet tebecituoja poeziją iš atminties: šįsyk savo pačios – draugėms 4-ojo dešimtmečio Leningrade. Modigliani eskizas yra vienas iš tų kelių jos namuose dar likusių popieriaus lapų. Įsiminusi ji sudegino savo naujausių eilėraščių juodraščius ir dabar nerimastingai tas eiles patiki būreliui moterų, kad išsaugotų atmintyje, iki pasibaigs „Didysis valymas“ ir nebebus taip pavojinga jas užrašyti. Pribloškiantis Achmatovos „Requiem“  galiausiai buvo išspausdintas 1963 m. Vokietijoje, Rusijoje – 1989-aisiais.

Sokratas numatė tokius laikus, kai pamiršime, kaip atsiminti. „Iliada“, „Odisėja“, Gilgamešo epas ir senovės Indijos epas „Ramajana“ buvo perduodami sakytinės tradicijos būdu, kuriam, atrodė, lemta išnykti, visuotinį pasitikėjimą pelnius papirusui. Achmatova įsiminti buvo priversta, Sokratas tokį būdą pasirinko pats. Jis yra vienas iš daugelio didžių mąstytojų, užsitarnavusių vietą Puchnerio knygoje apie „raštijos pasaulį“, nors nepaliko jokių raštų. Jėzus rašo vos vieną kartą – smėlyje, taigi jo žodžiai išpustomi. Budos išmintis saugoma jo mokinių atmintyje. Konfucijus moko pavyzdžiais. Kiekvienas iš jų turi savų sumetimų vengti rašto. Rašytinis žodis stokojo žmogaus kalbėjimo gyvybės; jis skatino tingumą; buvo pavojingai neatsparus klaidingai interpretacijai. Brahmanai V a. pr. Kr. Indijoje taip didžiavosi galėdami įsiminti tarpusavy pasiskirstytas vedų istorijas, kad nematė prasmės jų atpasakoti pašaliečiams, idant visa tai būtų užrašyta.

Kova tarp sakytinio ir rašytinio žodžio vyksta kiekviename šios knygos skyriuje. Harvardo anglų literatūros ir komparatyvistikos profesorius, „Nortono pasaulinės literatūros antologijos“ vyriausiasis redaktorius Puchneris tiesioginio vertinimo išvengia pasitelkdamas seriją vinječių, kuriose vaizdžiai parodyta, kokia užrašymo nauda ir kas dėl to prarandama. Mes aptinkame raštų, kurie saugo ir naikina, jungia ir skaido. Šokinėjame nuo Aleksandro Didžiojo „Iliados“ nuorašo iki žydų Šventraščio, nuo Martyno Liuterio pamokslų iki majų knygos kultūros, nuo Goethės iki Komunistų partijos manifesto.

Rašto istorija prasideda maždaug 3,5 tūkst. metų pr. Kr. Mesopotamijoje, kur rašyta molio lentelėse, tačiau pirmosios šiuolaikinės abėcėlės išradimo nuopelnai priskiriami finikiečiams, o popieriaus išradimo – kinams. Lygaus ir lengvo rašymo paviršiaus išradimas buvo laikomas tokiu svarbiu dalyku, kad arabų kariai, kaip teigiama, VIII a. paėmė į nelaisvę kinų popieriaus gamintojus ir prievarta išgavo popieriaus receptą. Nuo to laiko popierius Šilko keliu atkeliavo į Bagdadą, kur buvo gaminamas dideliais kiekiais. Kinai popierių gamino iš šilkmedžių plaušų, arabai – iš nudėvėtų drabužių skiaučių.

Puchneris neprilygstamai aprašo popieriaus vaidmenį literatūros formavimosi procese. Jis įveda mus į „Sakmės apie princą Gendžį“, XI a. anoniminės autorės Murasaki Šikibu sukurto klasikinio japonų romano, pasaulį – pro popieriaus uždangas, skiriančias sakmės princą nuo mergaitės, kurią šis slapčia stebi pro langą. Popierius – išskleidžiamos širmos, spalvingų vėduoklių – skiria juodu, bet gali ir sujungti. Vaikinas rašo mergaitei eilėraščius, o popierių sulanksto taip, kad atrodytų kuo neoficialiau ir nerūpestingiau. Kai dešimt-metė mergaitė neatsako, princas pagrobia ją ir išmoko rašyti savo pačios eilėraščius. Princas jai rašo ant kietagrūdžių (tokių augalų) šaknimis dažyto purpurinio popieriaus, kuris ir suteikia mergaitei vardą – Murasaki (šiuo japonišku žodžiu vadinama purpurinė spalva – vert. past.).

XV a. Johanneso Gutenbergo įkurtoje spaustuvėje remtasi rytietiškomis technikomis. Gutenbergo išradimas („jei vis dar norime jį taip įvardinti“, rašo Puchneris) „mažų mažiausiai paremtas idėjos perdavimu“. Tikėtina, kad per Konstantinopolį ir Šilko kelią Gutenbergą Vokietijoje pasiekė žinios apie kinų ištobulintus knygų spausdinimo būdus – medines trinkeles ar išskaptuotas raides teksto eilutėms sudėti. Gutenbergo sukurtoji pirmoji spausdinimo mašina buvo ankstesnių idėjų kulminacija. Mašina sudaryta iš vyno preso, į kurio vidų buvo dedamas sudrėkintas arabišku metodu iš medžiagos skiaučių pagamintas popierius, ir eilės pavienių kilnojamųjų raidžių. Kaip aiškina Puchneris, europietiškas spausdinimas buvo taip ištobulintas ir toks veiksmingas, kad nepraėjus nė amžiui spaustuvininkai pajėgė leisti Liuterio pamokslų egzempliorius sparčiau, nei Bažnyčia juos mėtyti į laužą.

Tokia spausdinimo sparta ir našumas galėjo atsisukti ir prieš pačius rašytojus. 1614 m. Alonso Fernándezo de Avellanedos iš Tordesiljaso slapyvardžiu pasirašęs asmuo išleido „Don Kichoto“ tęsinį, ir Cervantesui neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau sukurti autentišką tęsinį. „Cervantesas suprato, kad tikrasis kaltininkas – ne apsišaukėlis pamėgdžiotojas, – rašo Puchneris, – bet naujasis spaudos pasaulis, dėl kurio tiek jo paties kūrinys, tiek padirbinys galėjo taip plačiai pasklisti. Cervantesas priėmė vienintelį galimą logišką sprendimą – pasiuntė savąjį riterį stoti akistaton su šia spaudos kultūra.“

Įdomu, kaip Cervantesas būtų priešinęsis internetui? Puchneris užsimena apie „Pottermore.com“, oficialią svetainę, skirtą neslopstančiam Hario Poterio epopėjos tęsinių poreikiui malšinti, bet atvirai nesvarsto keblumų, susijusių su knygų gerbėjų kūrybiniu proveržiu. Cervanteso konkurentas, norėdamas publikuoti „Don Kichoto“ pasakojimą, privalėjo išsirūpinti karaliaus leidimą, o dabar kiekvienas norintis gali internete skelbti savo paties sukurtą originalaus literatūros kūrinio tęsinį. Šiuo metu svetainėje „Fanfiction.net“ galima rasti ir perskaityti per 4 tūkst. Jane Austen „Puikybės ir prietarų“ tęsinių bei variacijų ir beveik 800 tūkst. tekstų, vaizduojančių Harį Poterį. Sąžiningos panaudos ir autoriaus teisių pažeidimo ribos šiais laikais kaip niekad apsitrynusios.

Puchneris pabandė atsekti, kaip klostėsi daugelio literatūrinių kūrinių likimas mirusių autorių gimtosiose šalyse. Kelis knygos skyrius jis užbaigia psichogeografiniais savo kelionių aprašymais, kurie, nors ir gyvi, kartais atrodo nereikalingi. Pavyzdžiui, Puchneris seka įkandin Goethės į Siciliją, kur apsilanko Via Goethe – „Goethė čia nebuvo apsistojęs ir galbūt net nėra buvęs, bet man patiko“, Pizzeria Goethe – „neatrodė patraukliai, o ir šiaip buvo uždaryta“, Lavanderia Goethe, kur išsiskalbia drabužius: „Kol laukiau, svarsčiau, kaip skalbėsi pats Goethė.“ Iš trumpos pastraipos sužinome, ką Goethė dėvėjo keliaudamas po Siciliją – baltas apsiaustas, bridžiai, vokiška skrybėlė, nevokiški batai, o viskas reziumuojama šitaip: „Laukdamas skalbinių (man nepavyko aptikti duomenų, kas apskalbė Goethę) aš suvokiau, kad Goethės misija buvo panaši į manąją, kad jis lygiai taip pat vylėsi, jog kelionė į Siciliją padės jam susidaryti literatūros vaizdą.“

Kur kas didesnė Puchnerio stiprybė – mintys apie pačią literatūrą ir laiko bei geografijos neribojamų idėjų bei įtakų sankaupa. Budistų nepritarimas „Sakmei apie princą Gendžį“ lyginamas su Cervanteso pasibjaurėjimu populiariaisiais riterių romanais, o Liuterio manipuliavimas besirandančia spaudos kultūra parodomas kaip valstybės vykdomos spaudos kontrolės Achmatovos poezijos kūrimo laikais prielaida. Niekada nepaleisdamas tavo dėmesio Puchneris įkvepia tau susižavėjimo tais autoriais, kurie įveikė jų kūrybos leidybos kliūtis, bet drauge keistai įžiebia sakytinio žodžio romantikos ilgesį.

Puchneris ne vienintelis brėžia paralelę tarp internetinių puslapių „slinkties“ ekrane ir papiruso ritinio „vartymo“. Jis net sukilnina tviterio žinutes, įžvelgdamas jose „galbūt grubokas atmainas trumpų eilėraščių, kuriais buvo bendraujama Hejano imperatoriškajame dvare Murasaki Šikibu ir „Sakmės apie princą Gendžį“ laikais“. Sakytinis literatūros perdavimo būdas vienijo tokią galybę žmonių, kad nūdien populiarumo nustojęs mokymasis atmintinai atrodo kone tragiškai. Galbūt nerealu vaizduotis, kad šiandieninis literatūros leidybos prieinamumas pažadins lėtos, kolektyvinės, sakytinės literatūros vystymosi alkį, tačiau ateitis gali slypėti ir praeityje. Istorija ir šiuolaikinio raštingumo didėjimas įtaigotų, kad išties stovime ties kažkokiu „slenksčiu“, bet ties kokiu, dabar dar negalime įžvelgti.

www.the-tls.co.uk

Vertė Andrius Patiomkinas

Latvija tęsia nuoseklų mokyklų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, sistemos likvidavimą. Žinant, kaip džiaugsmingai radikaliai dešinioji dalis Lietuvos politinio elito priima visokiausius latviškus variantus (pvz., dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo), tikėtina, kad netrukus panašių iniciatyvų atsiras ir Lietuvoje. Tai būtų didelis smūgis tautinių mažumų integracijos procesui.

Antrą Velykų dieną Latvijos prezidentas Raimondas Vējonis pasirašė švietimo įstatymų pataisas, pagal kurias nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. visose Latvijos valstybinėse mokyklose bus laipsniškai pereita prie ugdymo latvių kalba. Tautinių mažumų vaikų darželiuose, pradedant nuo 5 metų vaikų, naujas švietimo modelis bus įdiegtas 2019–2020 mokslo metais, numatant didesnį latvių kalbos vaidmenį ugdymo procese. 2019–2020 mokslo metais pagal naują dvikalbio ugdymo modelį 1–6 klasėse mažiausiai 50 proc. dalykų turės būti mokomi latvių kalba, o 7–9 klasėse – 80 proc. Baigiamieji 9 klasės egzaminai bus laikomi tik latvių kalba. 2020–2021 mokslo metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba, tautinių mažumų vaikams bus užtikrinta galimybė toliau mokytis gimtosios kalbos ir literatūros, taip pat gimtąja kalba mokytis su jų kultūra ir istorija susijusių dalykų.

Latviškas modelis nepasiteisino

Verta prisiminti, kad dar 2004 m. Latvijos tautinių mažumų mokyklose buvo taikomas vadinamasis 60/40 modelis (mažiausiai 60 proc. visų dalykų privaloma mokyti latvių kalba, 40 proc. galima tautinių mažumų kalbomis). Panašų modelį 2010 m. įvedė ir estai, bet prieš 3 metus Estijos švietimo ministras Jevgenijus Osinovskis turėjo drąsos pripažinti, kad jis nepasiteisino – rusakalbių abiturientų estų kalbos mokėjimas ne pagerėjo, bet kaip tik gerokai pablogėjo.

Lietuvoje latviškas modelis nebuvo įvestas visa apimtimi. 2011 m. tik pereita prie vienodos lietuvių kalbos ir literatūros programos visų Lietuvos mokyklų 11–12 klasėse, suvienodinti lietuvių kalbos brandos egzaminai ir kai kurių dalykų (Lietuvos istorijos ir geografijos, pilietinio ugdymo) tautinių mažumų mokyklose pradėta mokyti lietuvių kalba, bet blogas reformos parengimas, pereinamojo laikotarpio nebuvimas, finansavimo, mokymo programų, parengtų mokytojų stoka turėjo įtakos prastiems ir tokios ribotos reformos rezultatams.

Suvienodinus lietuvių kalbos dėstymą ir brandos egzaminų reikalavimus lietuviakalbėse ir tautinių mažumų mokyklose, pastarųjų abiturientų valstybinės kalbos brandos egzamino rezultatai kiekvienais metais tik prastėja. Net ir taikant tam tikras lengvatas apie 20 proc. jų apskritai egzamino neišlaiko, o tų, kurie egzaminą išlaikė, balų vidurkis yra kone perpus mažesnis negu lietuviakalbių mokyklų abiturientų.

Šiuo metu Lietuvos lenkai pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių vis dar užima priešpaskutinę vietą tarp visų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių. Prasti brandos egzaminų rezultatai mažina šansus įstoti į aukštąsias mokyklas, o kartu ir šansą išlyginti šiuos skirtumus. Deja, turiu pagrįstų įtarimų, kad į šiuos prastus 2011 m. reformos rezultatus dešinieji demagogai atsakys nauju kontrproduktyviu pasiūlymu – ir toliau žengti latvių pėdomis. Napoleono užsienio reikalų ministras Maurice’as de Talleyrand’as tokiais atvejais sakydavo: „Tai daugiau negu nusikaltimas – tai klaida.“

Ne tik geopolitinė klaida

Visų pirma tai būtų geopolitinė klaida. Tokia reforma neabejotinai sukeltų ne tik tautinių mažumų atstovų pasipiktinimą, ne tik naują mokinių streikų bangą, bet ir mūsų strateginės sąjungininkės – ne tik gynybos, bet ir ekonomikos, energetikos srityse – Lenkijos kritiką. Ir šie priekaištai, Lenkijoje valdant nacionalistinei partijai „Teisė ir teisingumas“, bus tikrai gerokai aštresni už Radosławo Sikorskio demaršus, kurie kadaise beveik dešimtmečiui įšaldė Lenkijos ir Lietuvos santykius. Originalių vardų ir pavardžių formų užrašymas pasuose ar dvikalbės gatvių lentelės – tai gana simboliniai klausimai. Jų sprendimas yra daugiau pagarbos tautinėms mažumoms negu praktinio jų tautinės tapatybės išsaugojimo klausimas. Švietimas kiekvienai tautai – tai klausimas „būti ar nebūti“. Ar tikrai dėl menamo solidarumo su latviais, kurie visiškai neskuba mums rodyti solidarumo, pvz., Astravo atominės elektrinės klausimu, verta aukoti santykius su artimiausia valstybe, kuri reikalui esant gali ateiti mums į pagalbą?

Bet toks latviškas variantas būtų ydingas ir tautinių mažumų integracijos bei… valstybinės kalbos mokymo požiūriu. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir kalbos, kuria vyksta ugdymas. Daugybė UNESCO, Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko atliktų tyrimų rodo, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias, kai yra mokomi gimtąja kalba, ypač 6–8 metų vaikai. Mokymasis gimtąja kalba didina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, pagarbą sau ir kitiems, mažina mokyklos metimo riziką ir gerina pasiekimus mokantis valstybinės kalbos.

Mokymas gimtąja kalba padeda geriau išmokti valstybinę kalbą

2011 m. danų tyrimų institutas AKF (Anvendt Kommunalforskning) paskelbė tyrimą apie danų ir švedų dvikalbių mokinių pasiekimus. Danijoje prioritetu mokyklose laikomas danų kalbos ir kultūros mokymas, Švedijoje šalia švedų kalbos mokiniai iš migrantų šeimų galėjo mokytis ir savo gimtosios kalbos bei dalis dalykų buvo dėstoma gimtąja kalba. Pasirodė, kad Švedijoje migrantų vaikų pasiekimai (taip pat ir mokantis švedų kalbos bei matematikos) buvo kur kas geresni negu panašių vaikų mokymo rezultatai Danijoje. Įrodyta, kad tais atvejais, kai mokymas vyksta ne gimtąja kalba, mokinių pasiekimai yra 1/3 blogesni negu tų, kurie ugdomi gimtąja kalba! Visiškai neatsitiktinai šalys, turinčios daugiausia neraštingų asmenų, – tai šalys, kuriose mokymas vyksta valstybine kalba, kuri daugumai tų šalių gyventojų nėra gimtoji (visų pirma tai buvusios Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijos Azijoje ir Afrikoje).

Kita vertus, ir naujos latvių švietimo reformos iniciatoriai pripažįsta, kad šios reformos pagrindinis tikslas nėra stiprinti latvių kalbos mokymą. Pagrindinis tikslas – nelojalumo problemos sprendimas. Jauni Latvijos rusai, nors ir puikiai mokėdami latvių kalbą, yra veikiami Rusijos visuomenės informavimo priemonių, labiau save tapatina su Rusija ir Putinu negu su Latvija. Tik tie, kurie į 60/40 modelio neefektyvumą atsako įvesdami modelį 80/20 arba net 100/0, primena garvežio mašinistą, kuris perkaitus garo turbinai liepia kūrikams mesti dar daugiau anglių į krosnį…

Lietuvos visuomenė vis dar yra labai hierarchinė ir reikia labai daug pastangų siekiant ištrūkti iš tankiai tautinių mažumų gyvenamų rajonų, miestelių ir priemiesčių. Jaunieji lenkai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Naujosios Vilnios dažniausiai netiki, kad turi šansų tapti Lietuvos elito dalimi… Tautinių mažumų mokyklų sistemos griovimas tik padidins tautinių mažumų frustraciją, atskirtį ir nepasitikėjimą valstybe.

Jeigu iš tikrųjų norime tautines mažumas ištraukti iš Kremliaus propagandos žnyplių, turime ne riboti mokymą tautinių mažumų kalbomis, o kaip tik atvirkščiai – pasiūlyti tautinėms mažumoms kuo daugiau alternatyvių informacijos šaltinių gimtosiomis kalbomis, įtraukti jas į bendrąjį valstybinį naratyvą ir investuoti į jų švietimą gimtosiomis kalbomis. Nes investuodami į tautinių mažumų švietimą gausime labiau išsilavinusias mažumas, o tai reiškia, kad vis daugiau šių mažumų atstovų galės gauti geresnį darbą, daryti karjerą ir kurti ne tik asmeninę, ne tik savo etninės grupės, bet ir visos šalies sėkmės istoriją.

Dažnai jūreiviai nuoboduliui nuvaikyti

Prigaudo albatrosų, paukščių milžinų, –

Tingių bendrakeleivių, kurie laivą lydi

Ilgoj kelionėje virš jūros gelmenų.

Ir kai ant denio stojas paukštis nugalėtas,

Žydrynės viešpats, susigėdęs, nerangus,

Jis savo baltus, didžiulius sparnus iš lėto

Tarsi nuleistus irklus velka per vargus.

Koks nerangus dabar erdvių keleivis tapo!

Laikysena, graži kadais, – dabar šlykšti!

Vieni jūreiviai kiša pypkę jam į snapą,

O šleivą eigastį pamėgdžioja kiti!

Poetas panašus į debesų karalių,

Kurs sklando audroje, paniekinęs šaulius,

Bet, žemėn ištremtas, jis vaikščioti negali

Ir milžino sparnais tik linksmina kvailius.

Vertė Lanis Breilis

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Pirmiausia garuojantį kruviną gniutulą ant juodo, tarsi aliejum aplieto asfalto – šalo ir kelio paviršius traukėsi pavojingu slidžiu gliaumu – Ilma palaikė smegenimis. Kadangi viskas truko kelias sekundes, kitos pakako, kad ji suprastų, jog tai kepenys – per didelės, kad būtų žmogaus. Dar po sekundės turėjo staigiai stabdyti mašiną – ant kelio gulėjo jaunas briedis, jo galvos nesimatė, ji buvo kraupiai atkraginta – puiki išdidi galva stambiom šnervėm, stikliniu žvilgsniu, ragais it karūna.

Vienu metu atrodė, kad sustabdyti mašinos nespės, staigiai suks vairą ir vietoj stabdžių per klaidą spausdama greičio pedalą iš visų jėgų rėšis į seną šimtametę pušį. Kai jos siūruodavo miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš tiesiog nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi. Bet stabdžiai suveikė puikiai – visureigis sustojo visai šalia partrenkto gyvūno, šalta ryški ksenono šviesa it operacinėje apšvietė išvirtusius vidurius. Įjungusi avarinius žibintus, išlipo ir apsidairė – kelias menkai važinėjamas, vargiai kas nors važiuos šiuo metu. Pritūpė ir paglostė kailį – šmėkštelėjo daug kartų sapnuotas sapnas: ji apleistame name, prie durų braižosi briedis, norintis su ja poruotis. Dusdama iš klaiko, iš visų jėgų stengiasi užšauti užrūdijusią velkę, prigludusi prie durų girdi, kaip briedis šnopuoja, ją užuosdamas.

Pakėlusi galvą, kiek tolėliau griovyje pamatė seną kampuotą pasatą, tamsiai mėlynos spalvos, beveik susiliejusį su juosva pamiškės juosta, – matyt, todėl iš karto nepastebėjo.

Slysčiodama neaukštu šlaitu priėjo prie mašinos, it Kalėdų lempelėms mirksint visureigio šviesoms – tai išplėšiančioms, tai panardinančioms mišką į akliną tamsą. Automobilyje sėdėjo moteris – suprato tai iš grakštaus sprando, nes iš pirmo žvilgsnio galėjai palaikyti vyru – vyriška striukė, beveik plikai nuskusta galva, rankas kruvinais krumpliais tebelaikė ant vairo. Mašinos priekis buvo sugurintas, priekinis stiklas užtrauktas smulkia it voratinklis aižena. Ilma pabarškino į langą ir moteris atsisuko – lėtai, it sapne. Išbalusiame veide, regis, nebuvo jokio jausmo, nei išgąsčio, nei sutrikimo, – į Ilmą žvelgė tuščias it kaukė kevalas. Moters burna buvo keistai įkritusi, nors metų galėjo būti ne daugiau kaip penkiasdešimties.

– Ar jums viskas gerai? – ir čia pat išsigando savo balso, kuris, aidu atsimušęs į šalia glūdinčią girią, nuskambėjo it šuliny.

– Aš negaliu išlipti, – pasakė lėtai, veikiau tai ji išskaitė iš jos lūpų ir tik dabar suprato, kad moteris neturi kelių priekinių dantų.

Ilma pradėjo karštligiškai traukyti dureles, šūdas – nusikeikusi nubėgo prie savo mašinos, dar spėjo pastebėti, kad briedis krisdamas paliko ant asfalto kailio šliūžę – atrodė, tarsi kažkas, norėdamas sugerti kraują, būtų kruopščiai pribarstęs šviežių pjuvenų. Stabtelėjo, su siaubu pripažindama, kad tai, ką mato, jai nepaprastai gražu, kurį laiką stovėjo ir tiesiog žiūrėjo – kad įsidėmėtų tą vaizdą ir po to mintyse atkurtų dar daug kartų. Tada lėtai nuėjo prie visureigio, atidarė bagažinę ir ištraukė gesintuvą.

Moteris tebesėdėjo it ištikta stabo, tik dabar rankas jau laikė ne ant vairo, o skreite. Ilma tylėdama jai parodė gesintuvą. Kelias sekundes jos žiūrėjo viena į kitą, dėl avarinių šviesų mirgėjimo moters veidas tai dingdavo tamsoje, tai blausiai nušvisdavo pamėklišku pavidalu. Staiga Ilma suprato, kad moteris šypsosi, dabar ji gerai matė tarpą tarp dantų, it vaiko, moters veidas, kad ir subjaurotas, buvo kažkuo baugiai gražus ir ji pagalvojo, kad jeigu jai duotų krūtį, ar spenelis tilptų toje dantų kiaurymėje ir koks būtų jausmas, – kai žindė sūnų, prasikalus pirmiems dantims, jis kelis kartus jai smarkiai įkando ir tada ji trenkė jam per veidelį: iki šiol pamena jo išraišką – visa apimančio klaiko. O ji žiūrėjo į jį piktai iš viršaus ir kartojo: „Mamai skauda.“ Jis graudžiai verkė, visiškai nesuvokdamas, už ką jį muša, o tada pravirko ir ji.

– Daužk užpakalinį, tik atsargiai, gesintuvo dugnu, – bl***, senas grabas, bet visi langai automatiniai, – iš vidaus pasigirdo šiurkštus balsas.

Ilma atsivėdėjusi trenkė į langą, po to dar ir dar kartą. Stiklo šukės pakibo ant apsauginės plėvelės, moteris, skubriai užsimetusi ant galvos gobtuvą, lyg katė persliuogė į galą. Plika ranka Ilma mėgino ištraukyti dar tebestyrančias aiženas.

– Palauk, susipjaustysi rankas, aš pati, – vėl tas pats šiurkštus balsas.

Ilmai atrodė, kad tada, kai pirmą kartą priėjo prie mašinos, joje sėdėjo kita moteris, o šita atsirado tik dabar, baugiai atstumianti savo mitriu žvėriškumu, it būtų įpratusi nuolat sėlinti iš pasalų.

– Turiu čia pirštines, – pasiraususi, ji užsimovė paprastas darbines kumštines ir kruopščiai, lyg būtų tai įpratusi daryti kasdien, išrankiojo stiklus iš lango rėmo. – Padėk man.

Ilma prilaikė ją už pažastų, kol ji lygiai taip pat vikriai išsirangė iš mašinos. Tik dabar pamatė, kad moters kakta kruvina, praskelta ties pat plaukų linija, ant vyriškos striukės ir džinsų matėsi tamsios kraujo dėmės.

– Iššoko prieš mane netikėtai, skatina, – ji kinktelėjo briedžio link.

– Ar turite draudimą? Iškviesiu policiją.

– Nekviesi, – moters balsas nuskambėjo įsakmiai, ji žiūrėjo į Ilmą iš padilbų, panašiai turbūt žiūri užspeisti plėšrūs žvėrys, pasirengę pasinaudoti tavo neapdairumu, kad galėtų pulti.

– Jums reikia susiūti kaktą, leiskite, pažiūrėsiu, – Ilma žengė žingsnį moters link, bet tuoj pat atšlijo – moteris mikliai sugavo jos ranką ir dabar laikė už riešo, gana stipriai, šypsodamasi ta pačia klastinga šypsena.

– Čia kaimas, mergaite, koks tau kaime draudimas, – sukikeno, bet riešo nepaleido.

– Pro šalį anksčiau ar vėliau kas nors važiuos, – stebėdamasi, kad visiškai nejaučia baimės, Ilma truktelėjusi ištraukė ranką. – Briedį reikia patraukti nuo kelio.

– Rūkai? – moteris kruvinais krumpliais rausėsi kišenėse, išsitraukė aplamdytą pakelį, ištiesė Ilmai. – Aš Lona, – tarstelėjo. – Tu?

– Ilma.

– Mudviejų vardams, regis, trūksta po raidę, – nusispjovė. – Geras, skatina, paskambinsiu čia kam reikia – paims. Negi tokį gėrį paliksi. Mėgsti žvėrieną?

Lona godžiai įtraukė dūmą, cigaretę keistai laikydama tarp nykščio ir smiliaus, sudėtų į apskritimą, lyg būtų pasidariusi mažytę tūtelę, per kurią dabar kažkaip karštligiškai ją žindo, pridengdama pirštų stogeliu, o kita ranka nervingai maigė paprastą seno modelio „Nokią“. Kalbėjo rusiškai, vis įterpdama kapotas keiksmažodžių tiradas.

– Sukos, paprašyk kažko, geriau pakas, nei padės, – įsikišo telefoną į užpakalinę džinsų kišenę.

Išsitraukusi pakelį, degėsi antrą cigaretę – Ilma stebėjo, kaip nervingai išmeta kelis sulūžusius degtukus, trečiu, ištrauktu iš dėžutės su „Maximos“ logotipu, pagaliau prisidega.

Ilma prie žvėrienos buvo pripratusi nuo vaikystės – pamena kruvinas mamos rankas, kai darinėdavo šerną, ir plokščios kulkos, ką tik išluptos iš skerdienos, šaltį delne. Medžioklinis šautuvas gulėdavo ant spintos viršaus, kietame, rauginta oda trenkiančiame dėkle. Į rusvą drožinėtą medinę rankeną įmautas vamzdis kvepėjo paraku ir dar kažkuo – baugiu ir neįvardinamu. Medžioklės išvakarėse tėvas nukeldavo jį nuo spintos ir kruopščiai išvalydavo, o jai leisdavo pažaisti su įvairiaspalvėmis kieto lakuoto kartono kulkų tūtelėmis, kurias dėžutėje surikiuodavo pagal spalvas. Kai tėvas nematydavo, vogčia palaižydavo ginklo metalą – burnoje likdavo maloniai aitrus skonis, panašus į kraujo. Ar ji mėgsta žvėrieną – taip, turbūt taip.

Užsigalvojusi nematė, kad moteris jau kuris laikas ją stebi.

– Tavo cigaretė užgeso, – pasakė, šįkart be šypsenos.

Snigti pradėjo staiga – balti kąsniai neblaškomi vėjo krito tiesiai į kraujo klaną, dengė briedžio kūną, nebetirpo.

– Prisnigs į saloną, – nusikeikė Lona.

Jos nuslysčiojo prie pasato, moteris taip pat vikriai, kaip prieš tai išsirangiusi, pro išdaužtą langą įsmuko į vidų. Ilma švietė žibintuvėliu, kol ji rausėsi, kažko ieškodama. Tik dabar pamatė, kad užpakalinių sėdynių nėra, mėtėsi dideli maišai, regis, panašiuose matė laikant bulves.

– Laikyk! – Ilma spėjo sugriebti sunkų aštrų kastuvą.

Išsliuogusi, keliais dideliais maišais negrabiai užtaisė lango kiaurymę.

– Norite jį užkasti?

– O kas jį į duobę paguldys, gal tu, princese? Ne mažiau kaip du šimtai kilų, sunkus, skatina, nepajudinsim.

– Kam tada kastuvas?

– Tu per daug klausinėji. Paveši iki kaimo?

– O briedis?

Kitos mašinos žibintai išplėšė jų pavidalus iš tamsos. Padangos čiūžtelėjo ant pakelės žvyro. Išlipo trise, Ilma matė tik siluetus, apšviesti iš užpakalio atrodė it iškirpti iš juodo kartono.

– Lonka, nu duodi, briedžius šienauji? – švilpčiodami, kraipydami galvas apžiūrinėjo gyvūną.

Veidai tamsūs ir blizgūs, judesiai žebenkštiški – visi buvo panašūs, tie vyrai, Lona, dabar kažką jiems aiškinanti, visi dalyvaujantys tarsi ritualiniame užkalbėjime: keiksmažodžiai, seilių trykšnis, keiksmažodžiai.

– Važiavo dar kas pro šalį?

Lona mostelėjo kastuvu Ilmos pusėn.

●

Briedžio pėdsakus dažnai užtikdavo miške prie savo sodybos – kartą mėgino sekti, bet pasimetė painioje raizgalynėje, tada pasiklydo, nes pelkėtoje vietoje, kur takai buvo išmindžioti elnių bandų, visi jie nuvesdavo į tamsaus vandens sklidiną raistą, iš kurio, sekdama nauju taku, ji pakliūdavo vėl ten pat – atrodė, kad ją specialiai klaidina kažkas, trokštantis, jog pasiliktų miške. Kaip tyčia mobilusis jau buvo išsikrovęs ir leidosi sutemos. Kelią tada šiaip taip rado, įsidėmėjusi seną pušį, nuvirtusią prieš daug metų ir panašią į milžinišką medinę raketą, barkšančiom balsva kerpe aptrauktom šakom. Ją perlipo ir perbrido juodu gliaumu žliugsintį upeliūkščio revą – jame stirksojo sutrešę kadais išlūžę ar audros nulaužti medžių kamienai, it kulkų suvarpyti šviežiomis kiaurymėmis, – meletų, juodųjų genių, darbas. Tąkart susiplėšė džinsus į aštrią vielos tvorą, dar likusią nuo kadais čia buvusių ganyklų, dabar tvora slėpėsi jaunučių alksnių ir krūmokšnių šabakštyne – miškas žengė sparčiai, neklausdamas, glemžė tai, kas jau neliečiama ir netvarkoma žmogaus. Suklupusi ir apžiūrinėdama pradrėkstą kelį, suvokė, kad yra savo sodybos teritorijoje, – vielos tvora priklausė seniesiems šeimininkams, kurie kadais augino karvių bandą.

– Durų ten niekada nerakinam, – pasakė Lonai. – O kam, jei savaitę nesutiksi nė gyvos dvasios.

Moteris neatsakė, nuo to momento, kai įsėdo į mašiną, nepratarė nė žodžio. Kurį laiką tylėjo abi, į lango stiklą plakėsi snaigės, sukdamos svaigų magišką ratą, užsižiūrėk – užsvaigins iki keistos būsenos, trapios ribos tarp realybės ir sapno slogučio.

– Neužmigsi? – šiurkštus balsas radiatoriaus prišildytame mašinos ore džerkštelėjo it sauja žvyro, Ilma krūptelėjo. – Už miško iškart posūkis – nepražiopsok.

Kodėl visą gyvenimą jai lemta pakliūti į keisčiausias situacijas ir istorijas, dabar prasidėjo su šita boba, o galėjo važiuoti savais keliais. Kažkoks pavojingas smalsumas, balansuojantis ant ribos – ribos, už kurios neaišku kas, kažkas tamsaus ir neapčiuopiamo, ką dažnai regėdavo sapnuose, – kaip tas briedis, besibraižantis už durų, kurių velkė galų gale neišlaiko. Tikrai nedegė noru padėti, jai buvo tas pats, kas ta moteris, nusispjaut jos praskelta kakta, dabar jai rūpėjo tik jos tamsa, kurią jautė instinktyviai, tas jausmas jau turėjo kvapą – eterio, kraujo, seilėm sudrėkinto šautuvo metalo.

– Neatsakėt, kam kastuvas, – Ilma pasuko į šalutinį kelią, vedantį link nedidelio vienkiemio.

– Duobes kasu, mergaite. Nabašnikams, – tada, dėbtelėjusi į Ilmą, užsikvatojo piktai, nirčiai, po to nusikeikusi staiga nutilo.

Keletą kartų lėtai smakru perbraukė per glotnią tamsiai mėlynai dažytą rankeną – kastuvą laikė tarp kelių.

– O ten įvairiai būna. Dabar va – mergaitė buvo, vos penkerių. Motina, suka, nežiūrėjo jos, vis jai diedų reikėjo, na supranti… O vaikas – jau nesupaisysi, kaip ten: tai šalia, tai išvarydavo, tai išvis dienom užmiršdavo. Vienas tų besilankančių išvažiuodamas atbuliniu netyčia tą vaiką po ratais patraukė – vilko gal dešimt metrų su savo džipu. Motina net laidotuvėse nepasirodė, dingo kaip į vandenį, – pakart tokias maža, dar ir sūnų nedidelį paliko. Tu vaikų turi?

Ilmai spaudė smilkinius, rankomis ji veržė vairą – gana, greičiau atsikratyt pakeleivės, greičiau likti vienai. Tik dabar suprato, kokia ji klaikiai pavargus – išleis šitą ir sustos kiek pamiegoti.

Pagaliau privažiavo vienkiemį, tamsoje pamėkliškai barkšojo obelų šakos – daugiau nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti, miškas dunksojo visai šalia, žiemos naktį tylus it kapai.

– Kuo ten švietei tada – įjunk ir lipam.

– Man reikia važiuoti toliau, – Ilma tebespaudė rankom vairą, variklio neišjungė.

– Lik, o rytoj galėsi važiuoti, – pasakė moteris pavargusiu balsu. – Žinai, nori tikėk, nori ne, aš ją mačiau ant kelio. Būčiau apvažiavusi tą iššokusį skatiną, gi keliasdešimt metų už vairo, tamsoj dažnai tenka grįžti: tai šernas, tai briedis, miškas gi čia. Bet ji ten stovėjo, supranti. Ta mergaitė. Lyg kažko lauktų.

Ilma niekada netikėjo vaiduokliais ir tokiom istorijom. Kažkada kely vos neužvažiavo ant jau partrenkto šuns – didžiulis kiemšunis gulėjo dar gyvas, žiūrėdamas tiesiai į mašiną, kaip jai tada atrodė, – tiesiai į ją. Abiejų priekinių kojų lūžiai, toks pat tamsoje juoduojantis kraujo klanas. Tada, nesaugodama naujų kailinių, įsikėlė į mašiną ir nuvažiavo į tuo metu veikusią vienintelę gydyklą netoli narkologinio dispanserio. Šunį jai pasiūlė užmigdyti, ji tylėdama sumokėjo tiek, kiek reikėjo, girdėjo, kaip šuo kraupiai sukaukė, – tik po to suprato, kad nenumalšino skausmo, prieš leisdami į stuburą mirtiną dozę, sutaupė. Neturėjo jėgų aiškintis, tylėdama pasiėmė didžiulį juodą dar šiltą maišą – mašinoje nuo jo tuojau pat pasklido salsvas it mirtis eterio kvapas. Buvo pats viduržiemis, spaudė nemenkas šaltis, žemė buvo sušalusi į kaulą – mieganti, nesvetinga, nenorinti priimti mirusių. Ilgai važiavo plentu, pasuko dirbamais laukais, tikėdamasi rasti puresnę vietą. Net nepastebėjo, kad jau kurį laiką ją seka policijos automobilis. „Mano mašinoje negyvas šuo, – ramiai pasakė tada jaunam patruliui, šviečiančiam žibintuvėliu į saloną ir įtariai uodžiančiam eteriu persisunkusį orą. – Parodyti?“

Tąkart jie padėjo jai užkasti, besikeikdami, – ot tos moterys, vis kažko prisigalvoja, kur matyta, šunį kasam, bet reik padėti gražiai panelei, – goslūs, it nučiulpti vypsniai, kreivi blyksintys žvilgsniai. „Ar jūsų mašinoje šilta? – tada tepaklausė. – Aš labai sušalau.“ Kol ji buvo su vienu, nors kvietė abu, kitas nervingai rūkė lauke. „Ar tau gerai?“ – vis klausė jos, glausdamasis kaip vaikas. „Taip, labai, – melavo ji, – man labai gerai.“ Grįžusi išmetė krauju permirkusias odines pirštines. Nuo tada žinojo, kad šuns kraujo kvapas – aitrus, kaip žvėries.

●

Pagaliau sugraibiusi mobilųjį įsijungė ir pašvietė į moterį. Mašinoje nieko nebuvo, išlipusi apsidairė. Įdiržusios senos obelys siūravo nuo vėjo, skleisdamos pratisą gergždžiančią aimaną, – atrodė, lyg šalia kas dejuotų – pavargęs nuo nežemiško ilgesio. Pasišviesdama ir klupčiodama ant kupstų, nuėjo prie trobos – kelias neseniai buvo užsnigtas, moters pėdsakų niekur nesimatė. Nesvarbu – turbūt yra ir kitas įėjimas. Namo durys – užkabintos velke, bet be spynos, neužrakintos. Užmauta ant lenkto užrūdijusio kablio velkė galų gale pasidavė. Ji įėjo ir uždarė duris.

Max Slevogt. Meditacija. 1905

Visai ne visagalis tas internetas su savo gūglais ir kitais prajovais. Daug, net labai daug ko negaliu jame surasti. Ko reikia, beveik niekada nerandu. Štai reikia surasti tokio Wacławo Korabiewicziaus nuotrauką jaunystėje – nėra, nors imk ir važiuok į Varšuvą dėl jos.

O jei randu, tai ko nereikia (to paties W. Korabiewicziaus nuotrauką senatvėje), bet ko reikėjo arba dar reikės. Ko man ateityje reikės, ne visada žinau, tik čia ir dabar, aš juk ne Dievas ir net ne angelas koks, tik ieškantis ir nepatenkintas dėl to, kad neranda greitai, žmogus.

Taip, taip patogu, greita, informatyvu, glausta, ne visada teisinga ir tikslu, bet efektyvu. Skubančiam, neturinčiam laiko, su išmaniuoju telefonu delne pats tas visos medijos ir dar daugiau viename ir greitai.

Dabar toks gyvenimo tempas. Čia man mano vidinis balsas atidunda ar dar koks šizofreniškas dėdė pataria iš kažkur, iš de profundis, iš mano vidurių.

Nežinau, kas tampo tą gyvenimą ir koks jo tempas, bet norisi stabdyti.

Ką stabdyti?

Viską stabdyti, žmones, mašinas, internetą, žemę, po velnių, norisi stabdyti. Kur visi lekiam, kaip kokie „Tomahawkai“ į Basharo al-Assado cheminį taikinį Dumoje.

Ar mes jau nebe rūpintojėlių žemė, ar mes dabar jau išmokom susirūpinti greitai? Įsivaizduojate kas nors skubantį rūpintojėlį, tokį pasikėlusį padurkus ir skuodžiantį per laukus ir šunkelius, anot Gintaro Beresnevičiaus, „vieną iš mentaliteto sudedamųjų dalių“?

Reikės kreiptis į pažįstamą tautodailininką ir užsisakyti skubančio rūpintojėlio skulptūrėlę. Pasidėsiu ant darbastalio ir skubėsiu dar labiau, jeigu jau rūpintojėlis pakilo iš savo kryžkelės.

O jeigu lėčiau, mažiau, ramiau vos, vos, kaip seniau, kaip labai seniau?

Štai iš vienos damos, ką damos – poetės, dramaturgės ir rašytojos Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869) dienoraščio puslapių lėtai, gracingai, su pasakotojo ir stebėtojo talentu liejasi lėtas gyvenimo vaizdinys (cituoju iš atminties): „…vasaros pradžia, mes kaime Dabraulėnuose, sėdim po šimtamete liepa ir valgom rūgpienį su rupia rugine duona, kalbamės, skaitome gautus laiškus ir laikraščius iš Paryžiaus…“ Seniau laiškai kaimynams buvo gabenami raitelių, o ne vienu paspaudimu.

Ir įsivaizduoju dabar sėdinčius prie lėkščių, vienoj rankoj šaukštas, kitoj „Samsung“ ar „Huawei“, ir bendraujam su eteriu ir jame pasklidusiais nematomais mūsų „draugais“ iš fb ar tviterio, ar dar kokių internetinių pasviečių. Telefoną padedame tam, kad atsikąstume rupios ruginės duonos. Ir vis siunčiam laiškus, žinutes, nuotraukas su rūgpieniu, duonos rieke vienu paspaudimu.

Gal reikia sugrįžti prie dendiškų lazdų lazdelių vyrams ir šelmiškų skėčių moterims? Tada juk tektų bent jau iki transporto priemonės lėčiau eiti, ką ir kalbėti apie pasivaikščiojimą gatve, parku (ar tokių pasivaikščiojimų dar išliko?).

Bet su tom lazdom, žiūrėk, kaip dabar yra. Kad ir tos vadinamosios šiaurietiškosios – jos visai neskirtos lėtai eiti. Kur tau, pasižiūrėk, kokia aštuntą ar devintą dešimtį įpusėjusi močiutė prašvilpia pro šalį su šiaurietiškosiomis lazdomis ne kaip panelė, o kaip kokia gazelė iš tos „Cemio Gemzės“ reklamos, kur Linas Kunigėlis greitakalbe pasakoja apie ją ir naudą sąnariams. Nepavysi, būtų bateliai su gilesniais protektoriais, tai dar į išsižiojusią burną pritaškytų pelkės vandens su visokiomis bakterijų ir bacilų kolonijomis, apnuodytų dar.

Šiandien jau ir lazdos paskirtis yra suteikti greitį ar pagreitį ar bent jau tam, kad neatsiliktumei nuo skubančiųjų. Kur?

Kartais tas skubėjimas asocijuojasi su Cezario Graužinio režisuoto spektaklio „Drąsi šalis“ personažu, kuris ir po mirties, karste, dar dirba, skuba. Kur?

Čia jau kitas klausimas. Sunkus ir neįmanomai sudėtingas. Anądien vieno pažįstamo paklausiau: „O kur tu skubi?“, atsakė: „Niekur“ ir nuskubėjo nemažindamas greičio. O kam skubėti tada? Klausimo neišgirdo, nes jau buvo nutolęs tiek, kad nebereikėtų atsakinėti į tokius įtartinus klausimus. Juk būčiau klausęs dėl lazdos, ar nereikėtų grąžinti jų kartais į madą? Tai štai, prisėdau po pusamže liepa miesto aikštėje, nes dvaro su šimtametėmis liepomis neturiu, juk XX amžiaus žemės reformos dvarus beveik sunaikino. Galvoju, ką rinktis – lazdą ar internetą. Pasitikrinau telefone, veikia „vaifajus“, vai vau, kaip gerai, nes čia palanki erdvė internetui pasirodo esanti. Įsivedžiau į „Google“ paiešką žodį „lazda“. Akimirksniu surado 980 000 paieškos rezultatų, per 0,53 sekundės dalį.

Dabar kol išsiaiškinsiu internete apie lazdą ir jos galimybes stabdyti skubančiuosius, niekur jau neskubėsiu, kol turiu internetą ir neturiu net šiaurietiškųjų lazdų, neskubėsiu.

Bet kas ten taip barška? Ogi rūpintojėlis skuba aikštės pakraščiu su šiaurietiškosiomis lazdomis, su besiplaikstančiais apie basas kojas padurkais. Negi tai jau įvyko?

Eugen Fink. Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją. Vertė Rūta Jonynaitė. V.: Apostrofa, 2018. 115 p.

Eugeno Finko knyga „Laimės oazė“ yra skirta žaidimo problemai filosofiškai aptarti. Galima teigti, kad Finko filosofijoje žaidimas tapo viena svarbiausių temų. Finkas žaidimą nagrinėjo ir kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną, ir kaip kosminį pasaulio simbolį. Jis pratęsė klasikinėje filosofijoje nuo seno gvildentą temą. Herakleito žaidžiančio vaiko įvaizdis buvo svarbus kosminės žaismės simbolis, taip pat Friedricho Schillerio svarstymai apie meno ir žaidimo panašumus dažnai buvo naudojami estetinėse meno teorijose. Nietzschė žaidimą susiejo su kosminės būties tapsmu ir parodė, kad pasaulis gali būti suprantamas kaip apoloniško ir dionisiško pradų žaismas. Olandų kultūros istorikas ir teoretikas Johanas Huizinga knygoje „Homo ludens“ (1938) teigia, kad žaidimas yra būtinas bet kurios kultūros elementas. Savo idėjas jis pagrindžia plačia kultūrologine medžiaga iš įvairių kultūros sričių. Finkas savo knygose rašo apie šiuos žaidimo aspektus siekdamas sistemiškai apmąstyti juos per fenomenologinės filosofijos prizmę. Vienoje iš populiariausių savo knygų „Nietzschės filosofija“ (1960, ji išversta į daugelį kalbų) jis aptaria žmogišką ir menišką žaidimą kaip esminę pasaulio universumo sąvoką. Filosofinei antropologijai skirtoje knygoje „Pamatiniai žmogaus būties fenomenai“ (1979) jis žaidimą apmąsto šalia mirties, meilės, darbo ir kovos fenomenų. Knygoje „Žaidimas kaip pasaulio simbolis“ (1960) kosminę žaismę nagrinėja kaip išorinio tikslo ir pagrindo neturinčią sklaidą. Kosminė žaismė, jo manymu, yra be prasmės ir plano egzistuojanti kosminė visuma, kurios esminiai bruožai atsispindi žmogiškame žaidime. Kuo išskirtinė Finko knyga „Laimės oazė“? Ji išsiskiria paprastumu ir prieinamumu skaitytojui. Ją galima skaityti net ir be nuodugnesnio filosofinio konteksto išmanymo. Joje sistemiškai pateikiami svarbiausi žaidimo bruožai. Visa tai reikia pabrėžti, nes Finko filosofija šiaip jau nepasižymi aiškumu ir sistemiškumu. Jis dažnai dėl to sulaukia priekaištų. Knyga „Laimės oazė“ yra sėkminga išimtis. Šios knygos pagrindas yra radijo eteryje skaitytos paskaitos. Koks gi yra šios nedidelės knygelės turinys? Pirmiausia pateikiamos paskaitos apie žaidimo ontologiją. Papildomai spausdinama paskaita apie žaidimo ir šventės santykį. Pabaigoje kaip priedas pridėtas Arūno Sverdiolo straipsnis „Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė“.

Pirmiausia Finkas siekia pademonstruoti, kuo skiriasi filosofinė žaidimo samprata nuo kasdienio jo supratimo. Žaidimą pažįsta visi, nes visi vienaip ar kitaip turi žaidimo patirties. Tačiau žaidimas paprastai yra traktuojamas kaip kažkas nerimto, kaip pabėgimas nuo darbų ir atsakomybės. Įdomu, kad tokią žaidimo sampratą savo svarstymuose apie kultūros esmę pateikė ir Antanas Maceina. Studijoje „Kultūros tragizmas“ (1949), kuri buvo parašyta pokaryje gyvenant Vokietijoje, Maceina teigia, kad kultūros žaismas yra rimtumo paneigimas: „Kiekvienas kultūros kūrinys netrukdomai gyvena vaizduotės pasaulyje. Todėl šia prasme kiekvienas kūrinys išsivaduoja iš apsisprendimo rimtumo ir virsta savotišku žaismu. Kultūrą žmogus kuria žaisdamas. Tačiau šitame žaisme kaip tik glūdi kultūros tragizmas.“ Toks kultūros žaidybinės prasmės nuvertinimas yra susijęs su maceiniška kultūros esmės samprata. Kultūra, pasak Maceinos, yra netikra. Ji neturi savyje nei gamtinio, nei religinio tikrumo ir todėl pasmerkia žmogų tragiškam egzistavimui. Finkas eina kitu keliu ir, priešingai nei Maceina, siekia reabilituoti žaidimo žaismingumą ir atmeta jo supriešinimą su rimtumu bei atsakingumu. Šiuo požiūriu žaidimas negali būti laikomas vaikišku užsiėmimu. Žaidimas yra pamatinis žmogaus būties fenomenas, kuris apima ir persmelkia visus kitus. Žaismės esama kovoje, meilėje, darbe ir net mirtyje. Visas žmogaus gyvenimas, pasak Finko, yra tikslų siekimas, o šie savo ruožtu yra susieti su galutiniu tikslu – palaima arba eudaimonia. Tačiau siekdamas šių tikslų žmogus suserga savotiška „futurizmo“ liga. Jis nebemoka džiaugtis dabartimi. Žaidimas nepaklūsta šiai ateities tikslų logikai. Žaidimas reikalauja stabtelėti ir būti dabar. Būtent todėl žaidimą Finkas vadina laimės oaze: „Palyginti su gyvenimo eiga ir jos neramia dinamika, jos miglotu abejotinumu ir vis tolyn genančiu nusistatymu į ateitį, žaidimui būdinga rami „dabartis“ ir savipakankama prasmė – jis panašus į stojusios laimės „oazę“ mūsų nuolatinio laimės siekio ir tantališkų paieškų dykynėje“ (p. 27). Žaidimui būdingas imanentinis tikslingumas, pasitenkinimas savimi, vientisa veiksmo prasmė. Žaidimas žaidžiamas ne dėl ko nors, bet dėl paties žaidimo.

Kokie yra pagrindiniai žaidimo elementai? Finkas pateikia svarbiausius. Pirma – žaidimo nuotaika. Žavėjimasis menamąja dimensija ir mėgavimasis pačiu žaidimu. Antra – žaidimo prasmė. Žaidimas negali būti apribotas vien fiziniais judesiais. Šie judesiai turi turėti prasmę. Trečia – žaidimas negalimas be žaidimo bendruomenės. Žaidimas yra žaidimas vieno su kitu. Jis yra žmogiškos bendrystės forma. Ketvirta – žaidimą steigia ir palaiko tam tikras suvaržymas. Jam reikalinga susaistanti tvarka. Žaidimas negalimas be žaidimo taisyklių. Penkta – žmogaus žaidimui reikia žaislų. Žaislo esmė yra susijusi su magišku virsmu. Kasdienės tikrovės daiktas žaidime atsiskleidžia kaip turintis kitą, paslaptingą realybę. Šešta – žaidėjui yra būdingas esminis dvilypumas. Žaidimas reikalauja iš žaidėjo vaidinti tam tikrą vaidmenį: „Žaidimo pasaulio modelyje pats žaidėjas kaip šio „pasaulio“ kūrėjas pasislepia, jis pranyksta savame kūrinyje, vaidina savo vaidmenį, apsuptas to žaidimo pasaulio daiktų ir žaidimo pasaulio bendrininkų. Trikdo čia tai, kad šiuos žaidimo pasaulio daiktus mes įsivaizduojame kaip „tikrus daiktus“, kad netgi galime kas kartą laikyti juos tai tikrove, tai regimybe“ (p. 38). Septinta – tikrovės ir regimybės susipynimas yra esminis žaidimo bruožas. Žaidimui yra reikalingas realių daiktų pagrindas ir menamas žaidimo tikrovės pobūdis negali būti paaiškintas vien subjektyvia vaizduote. Žaidimas atveria esmines pačios tikrovės galimybes.

Aiškindamas žaidimo menamos tikrovės kilmę Finkas žaidimą susiejo su simboliniu veiksmu ir švente. Šią temą studijoje „Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė“ vėliau plėtojo Hansas-Georgas Gadameris. (Ši knygelė yra išversta ir į lietuvių kalbą.) Reikia pažymėti, kad Finko svarstymai apie žaidimo ir šventės sąryšį yra prisodrinti empirinių pavyzdžių, kurie paprastai būdingi ne filosofijos, bet kultūrinės antropologijos tekstams. Tekste „Žaidimas ir šventė“ Finkas pažymi žaidimo santykį su kūniškai jusliška veikla. Tai būtina nuoroda norint suprasti daugelį sportinių žaidimų. Įdomu, kad Vosyliaus Sezemano „Estetikoje“ (1970) žaidimas taip pat apmąstomas siejant su kūniška veikla ir vaizduote. Žaidimo pavyzdį Sezemanas pasitelkė aiškindamas meno atsiradimą ir kūrybinį naujų tikrovės galimybių atskleidimą. Apmąstydamas žaidimo sąryšį su kultu Finkas pateikė įdomią kaukės vaidmens analizę. Kaukė nėra skirta apgauti ar sukurti iliuziją. Kaukė demonstruoja, kaip netikrovė virsta tikrove, kaip tame, kas netikra, apsigyvena tai, kas aukščiau tikrovės. Finko teigimu, „žinojimas, kad kaukė, žaidimas, vaidinimas ir scena tėra regimybė, nepanaikina ir nesugriauna vaidybos intencijos, „nepalaužia“ tikėjimo, jog tai yra būtis. Priešingai, būtent žinojimas, jog tai regimybė, ir yra sąlyga, kad galėtų nušvisti simbolis“ (p. 68).

Finkas išplėtė žaidimo filosofinę koncepciją. Žaidimą jis suprato ne tik kaip pavyzdį, galintį paaiškinti meno arba kultūros egzistavimą, bet ir kaip žmogaus bei pasaulio visumos simbolinį sąryšį. Kokia, pasak Finko, yra svarbiausia filosofinė žaidimo prasmė? Iš daugelio paminėtų pavyzdžių aiškėja, kad svarbiausias žaidimo bruožas yra tikrovės ir netikrovės dvilypumas. Finkas atmeta metafizinės filosofijos pretenzijas atrasti tikrą tikrovę, kurios filosofai ieško anapus regimybės. Žaidimo fenomeno analizė atskleidžia, kad tikrovės ir fikcijos dualizmas yra tik tariamas. Regimybė ne paneigia tikrovę, bet savo regimumu atskleidžia esmines tikrovės galimybes. Žaidimas atsiranda kaip atvirumas galimybėms ir būties pilnatvės siekimas. Suprasti pasaulio visumos prasmę galima tik dalyvaujant pasaulio visumos žaismėje, būnant čia ir dabar. Žmogiški žaidimai simboliniu būdu atskleidžia kosminės visumos žaismą.

Rusų portalas „Culture.ru“ praėjusių metų vasarį pakalbino rusų kalbininką, profesorių, tarptautinio slavistikos žurnalo „Russian Linguistics“ redakcinės kolegijos narį Maksimą Krongauzą (g. 1958), pastaruoju metu besispecializuojantį sociolingvistikos srityje, tyrinėjantį internetinę kalbą ir žargoną. Jo įžvalgos apie interneto įtaką kalbai, besiformuojantį naują bendravimo etiketą ir apskritai kalbos kultūrą gal bus įdomios ne tik rusų kalbos vartotojams.

– Kaip keičiasi mūsų gimtoji rusų kalba? Kokią įtaką jai daro naujosios technologijos?

– Išorinio pasaulio transformacijos verčia kalbą prisitaikyti. Tokiomis sąlygomis nesikeičianti kalba nustoja savo pagrindinės – komunikacinės – funkcijos. Tokie pokyčiai nėra kuo nors blogi, bet puristams tai pats skaudžiausias dalykas, todėl diskusijose ima skambėti tokie įvardijimai kaip „kalbos darkymas“, „degradacija“, „žūtis“, nors yra visiškai ne taip! Šiuolaikinės rusų kalbos transformacijos prasidėjo nuo Persitvarkymo, o piką pasiekė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Dar vienas kalbai svarbus reiškinys – internetas, jis iš principo pakeitė žmonių komunikaciją. Tinklaraščiai ir socialiniai tinklai visų pirma paveikė patį bendravimą internetu, bet padarė įtakos ir rusų kalbai apskritai.

– Socialiniuose tinkluose bendraujame trumpais pranešimais, ir daug kas atkreipė dėmesį, kad tokia maniera persiima ir tiesioginė, „gyva“ šneka. Kaip atsiradus internetui pasikeitė kalbos normos?

– Tai savaime suprantama. Nors internetu mes tarsi bendraujame raštu, iš tikrųjų tai tiesioginis bendravimas, atitinkantis sakytinę šneką. Šnekėdami paprastai nevartojame sudėtinių sakinių, dalyvinių ar pusdalyvinių konstrukcijų, o jei ir vartojame, tai labai retai. Struktūriškai šiuolaikinė interneto kalba – labiau sakytinė.

– Nors suvokiame ją kaip rašytinę.

– Taip, suvokiame akimis. Būtent dėl to pasitelkiame papildomų priemonių: pavyzdžiui, šauksmą reiškiame didžiosiomis raidėmis.

– Be to, socialinių tinklų etiketas neleidžia dėti taško sakinio gale. Jei „pašnekovas“ padėjo tašką, tai vertiname kaip agresiją arba nenorą plėtoti dialogo. Kokia šio skyrybos ženklo ateitis?

– Su tašku sietinos dvi problemos. Pirmoji: koks taško santykis su šypsenėle, ypač su „išsigimusiąja“, t.  y. reiškiama skliaustų pavidalu? Šypsenėlės tapo labai svarbiu bendravimo elementu. Jos paprastai dedamos sakinio gale ir, negana to, tapo tokios įprastos, kad jų nebuvimas verčia sunerimti. Ypač kalbant apie žmones iki trisdešimties. Sakinio gale neišvydę šypsenėlės, jie mano, kad pašnekovas pyksta. Taigi neutralus yra šypsenėlės buvimas, o ne atvirkščiai. Negana to, ji ima užgožti tašką. Šypsenėlė gerai sugyvena su klaustuku, neprisiima jo funkcijos. O jei sakinio gale padėjai vieną ar kelis skliaustus, taško jau nebereikia. Antroji atsiradusi problema nesusijusi su šypsenėlėmis: kam dėti tašką viso pranešimo gale? Jeigu žinutės tekstas sudarytas iš kelių sakinių, tai tarp sakinių taškas dedamas, o visos žinutės pabaigoje jis jau nebereikalingas, nes žinutė turi tam tikrą rėmą, dėl kurio žymėti pabaigos nėra būtina.

– O gal tai tiesiog kvietimas toliau tęsti „pokalbį“, kažkas panašaus į nebaigtą sakinį?..

– Nemanau, veikiau – „pastangų ekonomija“. Kalba apskritai linkusi paprastėti, todėl tai, kas neturi praktinės ar pragmatinės vertės, sunkiai išsilaiko. Taško nebuvimas tapo norma, o štai padėtas taškas kelia nerimą. Atsirado reiškinys, kurio anksčiau, žinoma, nebuvo.

– Grįžtant prie šypsenėlių: dabar įsigalėjusi nauja mada – internetiniai paveikslėliai (stickers). Žiniasklaidoje rašoma apie naujus paveikslėlių rinkinius. Teatro kritikas Aleksejus Kiseliovas net atliko eksperimentą: savaitę su draugais ir kolegomis bendravo vien GIF failais ir paveikslėliais, ir žmonės ne tik jį suprato, bet ir panašiu stiliumi palaikė pokalbį. Kokia paveikslėlio ateitis?

– Tokia komunikacija įmanoma, bet nesu tikras, ar stabili. Dabar, jei neklystu, bendravimas paveikslėliais nederinamas su tekstu, tiesa?

– Ne, bet jie priduoda papildomos prasmės.

– Teisingai, bet paveikslėliais bendraujama be žodžių, ir tuo jie skiriasi nuo emociukų (emoji), kurie įterpiami į tekstą. Bet nei paveikslėliai, nei emociukai nėra kalbos ženklai. Tarkim, „tekstinė“ šypsenėlė vis dėlto yra ženklas, atliekantis maždaug skyrybos ženklo ar intonacijos funkciją, o paveikslėliai visai kitokie: jie neterpiami į tekstą, jie patys yra atskiri baigtiniai pranešimai. Negana to, juos galima perskaityti labai įvairiai. Galiu interpretuot kaip vieną žodį, kaip visą frazę, galiu išskaityti ištisą tekstą, bet kanoninės jo reikšmės nėra. [...] Jei Kiseliovas būtų susidūręs su tokiu pat eksperimentuotoju iš kitos šalies, tai bendravimas būtų nutrūkęs, nes keliskart apsikeisti paveikslėliais, žinoma, įmanoma, bet paskui komunikacija užbuksuos. Manau, įprastos kalbos paveikslėliai neišstums, bet bus naudojami žaidimo forma, kaip paprastos replikos. Pavyzdžiui, kai nelabai norim atsakyti „pašnekovui“, neturim, ką sakyti, arba baigiam pokalbį, mums patogu pasinaudoti paveikslėliu, nenumatančiu tolesnės plėtotės. Anksčiau tokią funkciją atlikdavo šypsenėlė, ir pokalbis savaime užsibaigdavo.

– Prakalbote apie tai, ką daryti, kai nesinori tęsti pokalbio. Šiuo metu randasi naujas bendravimo etiketas: tiesiog šiaip paskambinti – nederama, geriau iš pradžių parašyti, sutarti dėl skambučio, o tada jau pabendrauti tiesiogiai. Kokių dar subtilybių esama? Kaip jas sugaudyti žmogui, užaugusiam ne interneto epochoje?

– Štai aš, pavyzdžiui, neužaugau interneto epochoje, ir tokie dalykai mane siaubingai erzina, tačiau esu priverstas prisitaikyti prie šitos rašytinės kalbos ekspansijos. Esat absoliučiai teisus: šiandien kreipimasis į žmogų žodžiu suvokiamas kaip tam tikras spaudimas, trukdymas, o gal net agresija. Buvau apstulbintas, kai pirmąkart gavau SMS žinutę su klausimu, ar galima man paskambint. Atrodytų, nėra nieko paprasčiau, kaip surinkti numerį, bet kuo daugiau tokių žinučių gaudavau, tuo labiau man aiškėjo, kad bendravimas žodžiu yra tapęs kažin kokiu specialiu veiksmu. Sprendžiant problemas tai be galo nepatogu. Tarkim, reikia susitarti dėl susitikimo: „Galite pirmadienį?“ – „Ne, negaliu.“ – „O kada jums patogu?“ – „Antradienį.“ – „O kelintą?“ – rašo man. „Iki ketvirtos užsiėmęs…“ Tai, kas tiesioginiu pokalbiu būtų išspręsta per minutę, čia aiškinamasi dešimtimis laiškų.

– Bet juk galim ir neatsakyti…

– Taip. Arba užtempti „pokalbį“. Tarkim, paprašau jauno kolegos susisiekti su kitu žmogumi ir išspręsti kokį klausimą. Po savaitės suprantu, kad taip nenutiko. Klausiu kolegos, ar įvykdė mano prašymą. „Taip, įvykdžiau“, – atsako. O ką jis padarė? Nusiuntė laišką ir nesulaukė atsakymo. Kiekvienas žmogus plečia asmeninę savo erdvę, tad pereiti prie žodinio bendravimo galima tik įveikus mandagumo užtvaras ir gavus leidimą.

– Netrukus išvis nustosime vienas su kitu bendrauti žodžiu.

– Klasikinė situacija, kai žmonės susirenka į vieną vietą ir puikiai praleidžia laiką, neištarę kits kitam nė žodžio. Vyresniems žmonėms tokia istorija, viena vertus, atrodo anekdotinė, kita vertus, tai tikroviškas vaizdas. Vaikai tėvams pasakoja, kaip gerai kompanijoj „pabendravę“. „O apie ką šnekėjotės?“ – „Nieko nešnekėjom. Drauge žaidėm kompiuterinius žaidimus.“ Atsirado naujas bendravimo stilius, naujas etiketas – reikia prisitaikyt, bet svarbiausia: nepasinerti visa galva. Štai jūs, pavyzdžiui, pageidavote, kad interviu vyktų žodžiu, bet šiais laikais aš vis dažniau tik gaunu klausimus, atsakau, ir tuo interviu baigiasi.

– Bet tai, man regis, irgi etiketo nepaisymas: kodėl žmogus, iš principo nesuinteresuotas tuo interviu, privalo skirti tam laiko: rašyti atsakymus, siųsti laiškus?

– Bet čia esama tam tikrų pliusų: kuo pokalbis malonesnis emociškai, tuo interviu – beprasmiškesnis. Kadangi šnekėdami vartojame tokias priemones, kurios užrašytos erzina, tarkim, tokie pertarai kaip „tai va“. Ne visi žurnalistai juos išbrauko.

[...]

– Palikime internetinius memus ir grįžkime prie kalbos. Daug tėvų ir mokytojų skundžiasi, kad vaikai šiais laikais prasčiau rašo, daro daugiau rašybos ir skyrybos klaidų. Ar čia galima įžvelgti ir internetinės kalbos kaltės?

– Taip, tai viena iš priežasčių. Karta, užaugusi tais laikais, kai nebuvo taip aktyviai naudojamasi internetu, skaitė knygutes. O karta, augusi tuo laikotarpiu, kai buvo madinga „padugnių kalba“ (язык падонков – šio amžiaus pradžioje rusakalbiuose internetiniuose pokalbių forumuose, tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose ir pan. vartotas žargonas, kuriam būdingas sąmoningas taisyklingos rašybos nepaisymas (pvz., rašant taip, kaip tariama), nenormatyvinė leksika – red. past.), rašybos darkymas, iš ekrano skaitė ne mažiau nei iš popieriaus. Todėl tie žmonės neturi susiformavusio taisyklingos žodžių rašybos vaizdo. Juk taip, kaip reikia, rašome ne dėl to, kad mokykloje išmokome taisykles, o paprasčiausiai todėl, kad pripratome prie tokio, o ne kitokio žodžio vaizdo. Raštingas žmogus absoliučia dauguma atvejų nepajėgia suformuluoti taisyklės, bet vis tiek žino, kaip taisyklingai rašyti. O vaikams, užaugusiems interneto epochoje, taisyklingasis atstumas ir „padugniškas“ actumas – iš esmės kone lygiaverčiai žodžiai. Šiandien žmonės nekontroliuoja savęs: jei praleista raidė ar nepadėtas kablelis netrukdo suvokti prasmės, tai ir gerai. Tyčinio žodžių darkymo mada jau praėjo, bet komunikacija vis tiek liko svarbiau už rašybą. Pažymėtina, kad dabar apskritai į ortografiją žiūrima paprasčiau. Jei žmogus sovietiniais laikais parašydavo su klaidomis, jam būdavo baisiai gėda. Tokia sarmata psichologiškai apsunkindavo rašymą. Interneto epochoje iškilo principinio pasirinkimo klausimas: arba rašai, nors ir su klaidomis (dauguma net raštingų žmonių vis dėlto daro klaidų, nes netikrina to, ką parašė), arba toliau gėdijies, bet nieko nerašai. Ir čia išaiškėjo, kad komunikacija svarbiau už kalbą. Žmonės tiesiog bendrauja sau būdingu raštingumo lygmeniu.

–  O jums neatrodo, kad tam įtakos galėjo turėti ir fonetika, mokykloje mokoma vos ne nuo pirmos klasės, tas žodžių skaidymas garsais?

– Taip, matyt, tai metodinė klaida, bet aš nežinau, kada ta metodika imta taikyti; man regis, kad dar anksčiau. Šiaip ar taip, tai prasta metodinė priemonė, bet interneto poveikis vis tiek stipresnis.

– O kaip šnekėti šiuolaikiškai, bet drauge ir kultūringai?

– Man atrodo, kad šios dvi sąvokos neprieštarauja viena kitai. Aš, pavyzdžiui, su jumis ar, tarkim, su anūkais virtuvėje juk nešnekėsiu tokia pat kalba, kokią vartoju skaitydamas paskaitą. Išsilavinęs žmogus žino, kaip ir kada šnekėti. Tai vadinama registrų perjungimu. Žmogus, nemokantis kaitalioti šitų registrų, nemoka rusų kalbos. Mokėti kalbą – tai ne tik gebėti šnekėti bendrine kalba. Jei noriu šnekėti ir kultūringai, ir šiuolaikiškai, vienoje situacijoje visai nevartosiu slengo, pavyzdžiui, moksliniame pranešime. Kitoje situacijoje, pavyzdžiui, bendraudamas su vaikais ar su draugais, jei nevartosiu šnekamosios kalbos ir tai kompanijai būdingo slengo, atvirkščiai, atrodysiu keistai ir nekultūringas. Taigi, jei aš bendrauju internetu, turiu derintis prie stiliaus, kuris įprastas toje sferoje. [...] 

– Internetine kalba persiima ir literatūra? Daug pavyzdžių, kai rašytojai ant savo socialinių tinklų profilių „sienos“ rašo ištisus romanus arba leidžia knygas, sudarytas iš socialiniuose tinkluose skelbtų žinučių.

– Taip, nauji žodžiai iš literatūros tekstų gali „emigruoti“ į bendrinę kalbą, tačiau internetinio žargono žodžiams paprastai tai nebūdinga – jie per daug žaismingi, ir tai trukdo tapti neutraliems. Bet vienas kitas žodis vis dėlto prasibrauna į bendrinę kalbą. [...]

Dar atsirado nauja atsisveikinimo forma – „iki ryšio“. Anksčiau sakydavome „iki pasimatymo“, „iki susitikimo“, turėdami omeny vizualinį kontaktą. Naujajai atsisveikinimo formulei jau dvidešimt metų, ir ji taip įsitvirtino, kad tik puristai begali ją neigti.

– Įdomu, kad jūs – memų, internetinės kalbos tyrinėtojas – taip atsargiai vertinate frazę „iki ryšio“!

– Aš net šypsenėlių beveik nenaudoju! (Juokiasi.) Reikalas tas, kad nuolat turiu būti stebėtojo pozicijoje: jei pernelyg pasiduočiau visoms naujovėms, nustočiau pastabumo, atšiptų žvilgsnis.

– Vaikams sunku suvokti sudėtingas literatūros kūrinių kalbines konstrukcijas, ten juk visiškai kitokia kalba, nepanaši į interneto. Kaip sudominti vaiką skaitymu?

– Reikia patiems skaityti, aptarinėti, domėtis vaikų skaitymu. Reikia sudaryti sąlygas, kuriomis ši veikla taptų įdomi. Jei šeimoje įprasta aptarinėti suaugusiųjų pažiūrėtus filmus, perskaitytus romanus, tai patraukia ir vaiką, jam irgi norisi dalytis. Būtina su mažais vaikais daug drauge skaityti ir neperleisti šio užsiėmimo auklei. Tėvai, nerandantys laiko paskaityti savo vaikui, daug praranda. Bendras juokas ir knygos išgyvenimas, man atrodo, labai suartina. Savo vaikams aš daug skaičiau, anūkams, suprantama, mažiau laiko lieka, bet su jais aš daug šnekuosi, o tai kalbos atžvilgiu, man regis, irgi naudinga (juokiasi).

– Kokia jums regisi rusų kalbos ateitis, tarkim, po 5–10 metų? Ar šnekėsim angliškai ne blogiau nei rusiškai kaip, pavyzdžiui, Olandijoje?

– Rusų kalbos stiprybė paremta visų pirma didžia rusų literatūra, kuri visai šiuolaikiškai toliau plėtojama, ir, antra, didžiule mase tingių jos vartotojų, kurie niekada neišmoks jokios užsienio kalbos. Šiuo atžvilgiu Olandijos likimas mums negresia. Problemų rusų kalbai gali kilti nebent atskirose vartojimo sferose. Pavyzdžiui, mokslininkai dažnai pereina prie užsienio kalbos, nes taip patogiau. Arba norėdami padauginti savo skaitytojų rašo angliškai. Rusų kalbos pranašumas, daugelio nepasitenkinimui, tas, kad ji gyvai įsilieja į bet kurią sferą, pavyzdžiui, internetą: baisioji „padugnių“ šneka ir jos šalininkai jame kuo puikiausiai gyvuoja. O pagal internetinių puslapių skaičių pasaulyje esame antri treti, žinoma, smarkiai atsilikdami nuo anglų kalbos, bet vis dėlto. Kalba keičiasi, ir tai požymis, kad ji gyva. 

Mamyte

Aš nenorėjau pripažinti tavo kapo

Aš nenorėjau tau gėlių sodinti

Aš negalėjau atpažinti tavo kūno

Bekraujo, šalto ir beminčio

Keistais velionės rūbais aptaisyto

Kodėl jie plaukus sušukavo visiškai ne taip

Delsiau su šukomis prieiti iki ryto

Ir sapnavau, kad tavo plaukuose kažkas siaubingo

Sustingusi tarsi akmuo sėdėjau

Kai žmonės pagaliau pradingo

Tvarkiau tau plaukus paskutinį kartą

Ir baltą tavo kaktą bučiavau

Kažkur už lango krykštavo vaikai

Ir saulė švietė vis kaitriau

●

Mamyte, tavo kūnas

Susiliejo su drėgna žeme

Mamyte, tavo kūnas

Žemėje ištirpo

Tai tik kūnas

Bet juk brangiausio rūbo

Negali tiesiog išmesti

Jei tik galėčiau tavo kaukolę iškasti

(Bet neteisėta tai, todėl aš negaliu)

Nuplaučiau ją

Tau kaktą pabučiuočiau

Ir ranką baltąją

Kuri mane maitino

Nučiupinėčiau po kaulelį

Kaip rožančių

Žvilgsnis iš toli

Žiedlapiai krenta į plaukus

Visą pavasarį,

Vaikų klegėjimo pilna,

Važiuoju į kapines.

Matau, kaip vėjyje sukasi

Žiedlapių sniegas,

Kaip krenta ir balina plaukus

Metams prabėgant.

Argi kas nors pasikeitė

Per amžių margą,

Kol gyvenimų bangos plakasi

Į mirties krantą?

1888

mano promočiutės kraičio skrynia

yra mėlynesnė už mano

lazurito auskarus,

taip pat su juodais intarpais mėlyje –

pusantro šimto metų dulkėmis,

nugulusiomis medžio rievelėse

pusantro šimto metų

skrynia stovėjo tai šen, tai ten,

iš namų į namus keliavusi

paskui giminės moteris,

ir neišbluko jos mėlis

norėčiau pamatyti, kaip ji atrodė

tūkstantis aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt aštuntaisiais –

tokie magiški skaitmenys

išraityti jos antvože

tarp margų gėlių

ir paukštelių

tai bent buvo skrynia –

dailesnės negalėtum norėti

eidama už vyro,

dar nežinodama,

kad pagimdysi keturias dukteris,

tik ketvirtąją begimdydama

mirsi,

bet ši, ketvirtoji,

bus nepaprastai gyvybinga,

įsikabins mažais nageliais

į gyvenimą,

surėks piktai ir reikšmingai

(tokią ją ir prisimenu)

ir pasižadės sulaukti garbaus amžiaus

ji atkakliai augs,

dirbs greitai, kaip ratelis suksis,

tiksliais ir apgalvotais judesiais

namas vėliau sudegs, bet skrynią

kaimynai padės išnešti

iš gaisro

ir skrynia atsidurs

naujuose namuose,

kur gimė mano močiutė

karas ėjo ir praėjo,

pasikeitė valdžia ir tvarka,

bet skrynia vis stovėjo

nuo negandų apsikausčiusi

geležiniais apkaustais

kai buvau maža,

močiutė man neleisdavo

lipti į skrynią,

kad neužsitrenkčiau

ir neprapulčiau jos tamsoje

bet dabar,

kai skrynia stovi

mano pačios namuose,

niekas negali man to

uždrausti

iškraunu visus daiktus –

patalus ir stovyklavimo

reikmenis

ir įlipu vidun

užsivožiu sunkų dangtį,

sėdžiu tarytum grabe,

kvepia kaip tūkstantis

aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt aštuntaisiais

sako, kad gimus

mergaitei

jos kiaušidėse jau yra

ir jos dukterys,

ir vaikaitės,

ir po jų ateinančios kartos

tolyn,

vis tolyn

į ateitį,

čia, skrynioje,

jaučiuosi kaip

promočiutės kiaušidėje,

čia tamsu ir šilta,

čia įrašytos visos žinios

apie mane, mano močiutes

ir mano dukteris

medis mėlynas, medis senas,

kai kur apsitrynęs, bet tvirtas,

geležiniai apkaustai

tokie dailūs, kadaise

juodai nutepti dažais,

dabar vietomis išlenda rūdys

žali ir raudoni paukšteliai

čiulba taip gražiai, taip gražiai

visai kaip tūkstantis

aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt

aštuntaisiais

norėčiau čia pasilikti

visam laikui –

šioje amžinybės kapsulėje

bet negaliu –

jau girdžiu vaiko verksmą

turiu išlipti ir virti valgį

savo mažiausiai

dukrelei

Gimimas trečiame aukšte

garsas toks, kad gaudžia lyg vargonai,

visas mano kūnas –

kaip galingas varpas

bažnyčios bokšte

gimdykloje trečiame aukšte

pauzė ir panyru į visišką tylą,

pauzė pilna, kaip ir pilna nata,

tai čia ateina sielos – kambarėlis mažas,

lova keista, laidai ir aparatai prie jos,

kampuoti rašmenys, moteris baltais

drabužiais, kita – šviesiai žaliais,

tai jos pasitinka ateinančius, tylios

apeigų dalyvės

aš grimztu tokioje tyloje, kokioje

dar niekada man neteko būti,

pirmuosius vaikus gimdžiau greitai

ir energingai

ir visą laiką dainavau

kažkokias pramočių giesmes, o dabar

norisi tik tylėti, sklęsti tyloje, kol vėl

sugaudžia vargonai

vargonai gaudžia, bet aš tyliu, nors

gaudžia visas kūnas garsiau

nei bet kada, dar niekada man

tokiame gaudime neteko būti, gal tik

kadaise, kai tėtis nusivežė

į Kauną, ten ėjome klausytis

kariliono prie Karo muziejaus

ir mane nusivedė į bokštą,

ten viskas taip gaudė, kad aš pradėjau

verkti, nesupratau, kas vyksta

su mano kūnu, bet dabar suprantu

įsikniaubiu veidu į delnus, rodau vyrui,

kad patrintų krumpliais man strėnas,

visada padėdavo, gal padės ir dabar,

šitam gaudime, lyg ir negaudžia taip

dubuo, kad, rodos, sprogs, neatlaikys,

bet jau krentu į tylą, į bekraštę tylą,

beribę kaip jūra vandens, kuris

iš manęs ištekėjo

baltoji moteris man sakė – o kiek daug

vandenų nubėgo,

daug kaip Nemunas, kaip Jangdzė,

kaip Jenisiejus, tokia tekėjo srovė,

turbūt jau virš normos, bet ačiū

vandenų dvasioms, paliko mane

ramybėje,

toje beribėje tyloje dar plūduriuoti,

kol vėl sugaudė varpai

dvi naktis nemiegojau, niekaip

nesupratau, ar jau gimdau,

o juk trečias gimdymas, ko čia

nesuprasti? bet gal Chvangchė ir

Jangdzė taip stipriai putojo, kad

viską supainiojo, nebematyti

nei aparatų, nei plytelių ant sienos,

tik levandų kvapas pasiekia mano

sąmonę toje tyloje, aš tokia

susikaupus,

kokia dar nebuvau niekada

gyvenime, aš tokia pavargusi ir

stipri

moterys sakė, dar daug liko, bet

kaip trečiakartei gali ir greit

vartai atsiverti į aną pasaulį, tada

tik čiupk

vaikelį už rankos ir tempk paskui

save, išplauksit

gaudžia jau taip, kad aš, man

rodos, šaukiu, bet negirdžiu per tą

gaudimą,

moterys kažką šaukia man, bet aš

jų negirdžiu, kur tu girdėsi,

kai šitaip gaudžia, tik mano vyras,

mano uola pasilenkia prie upės,

krantas prie srovės ir šnibžda į ausį

– lekuok, lekuok, kaip kokia gazelė

tyruos

per išdegintą stepę bėgusi, lekuok,

vandens tau paduosiu, ir nuvargus

lekuoju ir krentu į, rodos, amžiną tylą

šįkart vargonai dar garsiau

sugaudžia, bet kažkaip darniau,

beveik dieviškai ir moterys,

matyt, tai išgirdusios, tiesia rankas

ir laukia

ateinančios tos, kuri irgi laukia

prie vartų, prie pasaulio vartų

laukia,

ant bangų mėtyta, daužiusis į

krantus, dvi naktis praklausius su

manimi to gaudimo,

ji pasižiūri į žvaigždes – jau laikas, ir

laukia ženklo, ir aš jau sau sakau –

laikas

reikia stumti laukan tai,

kas man jau nebepriklauso, kas yra

nebe mano, o jos gyvenimas

dar sudvejoju – ar tikrai man

pavyks, betgi nėra kur dėtis, net

juokas suima, o sąmonės šviesa

trumpam mane nušviečia ir

uždainuoju vėl tas pramočių

giesmes, gal tik mintyse, o gal

garsiai, negirdžiu

nes groja vargonų žemiausios natos

ir tuoj pat

išgirstu aukščiausias – naujagimio

klyksmą, rėkia taip, kad aišku –

jėgos turi daug,

o kai paguldo man ant krūtinės,

tokią susilamdžiusią, šiltą,

šypsausi kaip upė patvinus

pavasarį ir šypsos

krantai, pradėję žaliuoti,

sprogsta pumpurai lauke už lango

o dieviška muzika, ji atėjo,

susirinkusi valdžios ir gyvenimo

geismo ženklus, ji išlipo iš požemio,

ištryško su šaltiniais,

o nuostabioji dukra, tokia artima iš

tolybės

pasaulių, žmogaus akiai neregimų,

iš mano įsčių šventų kaip tas

pavasaris už lango, kaip kiekvienas

šventas žmogaus akių mirksnis, nes

Dievas per žmogų kvėpuoja, nes

Deivės groja dangiškais vargonais

gimstant žmogui

Miglei

mes į rugpjūčio naktį išlėkėm kaip fėjos

kai oras buvo pilnas kvapo obuolių

ir ta linksmybė širdžiai suspurdėjus

sklendžiant šviesoj kometų ir žvaigždžių

man priminė vaikystės erdvę šviesią

tikėjimą visatos begalybe

pasaulio sukūrimą dviese

lipdant kates iš molio, iškasto prie upės aną rytą

ir šypsant tarsi monas lizas

mamą ir močiutę
●

tie, kas pažįsta laiko tėkmę, žino

kokia ji apgaulinga ir klaidi lyg rūkas,

ir ką tik dar po pievą ropinėjęs,

tu jau nebe vaikiukas, o senukas

o pienu kvepiantis putnumas ir gyvybė

greit bus raukšlėtas ir pageltęs laiko vaisius,

jau atidavęs sėklą ir stiprumą

auginti tiems, kurie ateina

bet dar kažkas šitoj tėkmėj subręsta,

kas lieka amžinybei sieloj ir visatoj,

ir kai žvaigždžių šviesoj dvi fėjos skęsta,

jos mena amžių paslaptį bekraštę

Norisi rašyti Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, nes man, kaip psichologui, vis dėlto labiau rūpi žmogus, o ne talentingas menininkas, bet tebūnie – Salomėja Nėris. Norisi, kad šie užrašai turėtų tam tikrą tęstinumą, tad po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai. Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.

Šiame straipsnių cikle analizuoju lietuvių rašytojų asmenybes, remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.

1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Salomėja Nėris paauglystėje nebuvo linkusi daug bendrauti, sudarydavo atsiskyrėlės įvaizdį: „Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, – prisiminė ją pažinojusi metais jaunesnė moksleivė (Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, p. 43). Vėliau universitete situacija pasikeitė, ji aktyviai dalyvavo menininkų susirinkimuose, tapo veiklesnė. Nors neabejoju, kad tam turėjo ir vidinio polėkio, vis dėlto didelę įtaką darė žmonės, kuriuos ji laikė autoritetais ar kuriems simpatizavo. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip introvertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.

2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.

Skirtumą tarp praktiškumo ir intuityvumo suprantu taip: praktiškumas – tai gebėjimas naudotis aplinkybėmis, aplinka, sumanumas savoje srityje; intuityvumas – polinkis neapsiriboti tuo, kas pasiekiama aplink, bet siekti įsigilinti į dalyko esmę. Taigi Putiną matau kaip turėjusį kūrybos teoretiko talentą, Nėrį – iš esmės kaip poezijos meno praktikos meistrę. Nėries kūryba labiau kyla ne vien iš mokslinio išsilavinimo, bet iš žmogiškos patirties, ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės. „Poetės žodis auga iš to, kas giliai glūdi mūsų visų pasąmonėje, genuose – iš pasakų, sakmių, raudų“, – teigia Rita Tūtlytė (Rita Tūtlytė, „Poezija mums ir apie mus“, in: Salomėja Nėris, Lauk manęs, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 11). Dėl to jos kūryba arčiau visų žmonių, ne tiek individualistinė. 

3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.

Nėris neretai apibūdinama kaip neprincipinga, patikėjusi sovietinės valdžios pakalikų įtikinėjimais. Nesiginčysiu, jaunystėje buvo ateitininkė, vėliau pradėjo gilintis į politinės kairės pažiūras, savo kaip poetės gabumus naudojo rašydama meninės vertės neturinčius eilėraščius. Vis dėlto psichologiniu požiūriu matau asmenybę, kuri savo sprendimus paremia santykiais su žmonėmis, kuriais tiki, kuriems simpatizuoja. Dar būdama jauna jautriai reagavo į kitų žmonių nesėkmes: nemėgo, kai mokytojai šiurkščiai elgėsi su klasiokais, jaudinosi dėl prastai besimokančios sesers, ilgai nedrįso atstumti ją įsimylėjusio vaikino, nors ir nesistengė apsimetinėti, kad jį myli: „Pagaliau pasakiau, kad jo nemylėjau ir nemyliu. Man baisu dabar, kad aš tada galėjau tokia beširdė būti. [...] Aš kentėjau ir jaučiau, kaip jis kenčia“ (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 135). Taip pat nesiryžo nutraukti santykių su jau vedusiu Juozu Eretu, nors, regis, suprato, kad jie niekur neveda. Jausmai ir ne visai pamatuotas pasitikėjimas užgoždavo sveiką mąstyseną, principus. Be to, daug tikėjosi iš meilės, bet ilgokai nesutiko jai skirto vyro. Tai lėmė nuotaikų svyravimą, kartais, atrodo, ir lengvą depresiją.

4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.

Atrodo, kad gyvenime Nėris daugiau kliovėsi įspūdžiais, jausmais, buvo spontaniška, priimdavo sprendimus gerai neapgalvojusi, pasitikėdama kitais. Dėl to jos gyvenimas labiau primena bangas, o ne liniją (žinoma, kalbant griežtai, nė vieno iš mūsų gyvenimas neprimena linijos, tačiau analizuodamas Putino gyvenimą susidariau įspūdį, kad jis buvo ganėtinai stabilus ir apgalvotas). Šitai iš dalies suteikia poetei žavesio, stichijų ar archetipų energijos, savo prigimtį ji pati yra pavadinusi pasiutusiu, laukiniu žirgu (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 188).

Bene svarbiausius tris poetės gyvenimo įvykius taikliai apibendrina eilėraščio „Gyvenimo giesmė“ (1927) pradžia:

           Gyvenimas mano – vėjas palaidas!

           Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.

           Gyvenimas mano – pavasario aidas.

           Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.

Palaidas vėjas – bene garsiausiai nuskambėjusi Nėries ir Ereto meilės istorija. Pavasario aidas – 1936 m. balandžio 28 d. dienoraščio įraše skaitome: „Prieš porą dienų (IV.26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę.“ Čia kalbama apie laimingos meilės paieškas pagaliau vainikavusių santykių su Bernardu Buču pradžią. Galiausiai klaikus sapnas – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė blaškytis iš vieno Rusijos miesto į kitą su mažu sūnumi, kamuojamai nežinios dėl vyro, apsigavusiai ir ištekėjusiai antrą kartą. Sapnas – nes galiausiai iš jo pabunda: grįžta į Lietuvą, vėl apsigyvena su savo pirmuoju vyru.

Apibendrinimas. Šįkart apibendrinsiu pavaizduodamas asmenybės visumą tam tikra schema. Uždaras vidinis ratas žymi iš patirties kylantį pasaulio suvokimą, labiau apsiribojantį vienos srities išmanymu. Rodyklė, nukreipta į centrą, – tai orientavimasis į savo vidinį pasaulį. Banguotas išorinis ratas (debesis) – spontaniškas, emocijomis paremtas gyvenimo būdas. Vingiuotos jungiančios linijos – sprendimai labiau lemiami aplinkybių, jausmų ir santykių.

Robertas Mūkas (tikr. Avenas, 1923–2006) – latvių rašytojas, filosofas. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje studijavo teologiją (tačiau atsisakė kunigystės), Belgijoje – žurnalistiką, Jungtinėse Valstijose – bibliotekininkystę ir filosofiją. 1954–1998 m. gyveno JAV. Tenai 6-ajame dešimtmetyje ėmė publikuoti eilėraščius, vėliau pasirodė filosofijos darbų. Nuo 1998 m. iki mirties gyveno Rygoje. Išleido 8 poezijos rinkinius, 12 religinio ir filosofinio turinio knygų. Rašė latviškai ir angliškai.

Vaizduotė ir įkvėpimas

Vaizduotės ir įkvėpimo klausimas – tai dalis estetikos, kurios pradmenys siekia senovės Graikiją. Ši erdvė evoliucionavo: estetikos teorija keitėsi drauge su žmogaus ir gamtos santykių permainomis.

Kalbant apie meną, šiandieną vis dažniau vartojamas epitetas „kūrybinis“. Kreacionizmas laikomas svarbia menininko vidinės konstitucijos dalimi. Tačiau estetikos teorija tvirtina, kad šis žodis ir su juo sietini požiūriai apie meno pobūdį atsirado palyginti neseniai – XVII amžiuje. Daug senesnis ir „kreacionizmui“ giminingesnis žodis yra „genijus“, reiškiantis „užtarėją arba dvasios globėją“ (angl. tutelary spirit).

Platono kūriniuose (ypač „Valstybėje“) menas, įskaitant ir poeziją, yra viena iš mimesis (imitacijos) formų. Poetai ir menininkai esą tokie žmonės, kuriais negalima pasitikėti, nes jie geba tik iš dalies imituoti gamtą. Pagal Platono mokymą gamta yra amžinos ir nesikeičiančios realybės (Idėjų valstybės) prasta kopija, vadinasi, menininkas gali pateikti tik ne visos kopijos dublikatą.

Istorijos vyksme keitėsi mimesis sąvoka. Neoplatonikai manė, kad menininkas pamėgdžioja ne fenomenalųjį, materialųjį pasaulį, o juo paslėptus archetipinius sluoksnius, kuria naują gamtą, tarsi būtų naujas dievas. Ši mintis apie menininką kaip Dievo antrininką per Renesansą ir romantizmo judėjimą pasiekė mūsų dienas, meno mimetizmo funkcija tapo „sukūrimo“ sąvoka. Sukūrimas, kūrybinis aktyvumas – esminis menininko įsipareigojimas.

Tačiau poezijos atveju galima skirtingai žvelgti į estetikos patirtį. Platonas vėlesniuose dialoguose, priešingai nei ankstesnė poetus peikianti pozicija, rodo kūrėjams pagarbą. Platoną labiausiai domino įkvėpimo psichologija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina mokymas apie maniją arba dieviškąją beprotybę (enthousiasmos). Poetas esąs apsėstas kažkokio dievo, dvasios arba savo mūzos, bet niekada – savo mirtingojo ego.

Poezijos psichologijos istorija yra individualiosios psichologijos pasakojimas, jis nuo antikos tęsėsi ir Renesanso laikotarpiu, tik čia ji ėmė centruotis individe ir tapo „genijaus“ psichologija, drauge keičiančia ir šio žodžio reikšmę. Iš pradžių „genijus“ buvo nuo poeto atsiskyrusi dvasia – dvasiška būtybė, išskirtinai sąveikaujanti su poetu. O šiandien genijumi laikome žmogų, kurį yra apėmusios kūrybinės kančios, agonija: kažkas jį įkvepia iš „vidaus“.

Romantizmo sąjūdis romantiškąjį meno suvokimą perkėlė iš įkvėpimo psichologijos į vaizduotės psichologiją. Atsisakyta požiūrio, kad menas yra dvasios apsėsto individo produktas, ir imta tvirtinti, kad tai paties individo produktas; „individas“ suvokiamas ne kaip įprastinė žmogaus asmenybė, o kaip genijus, jo „nesuvokiamas“ protas.

Įkvėpimo psichologija nuo vaizduotės psichologijos skiriasi tuo, kad pirmoji yra pasyvi, o antroji – aktyvi. Šiandieninė nuostata: vaizduotė negimsta pati iš savęs, pats poetas turi kažką dėl to daryti, nors nesama sutarimo, ką jam reikėtų daryti arba – su kuria savo psichikos dalimi. Poetas kažką privalėtų daryti ir tada, jeigu tai reikštų „nieko nedarymą“ – paklusti savo vaizduotės jėgoms, savajam genijui, savajam „nesuvokimui“.

Šiame taške sunku atskirti vaizduotę nuo įkvėpimo. Abiem atvejais turime reikalą su savitu „aktyviu pasyvumu“, atsipalaidavimu (relaksacija). Reikia nusiraminti vidujai, įsileisti kokią nors jėgą ar faktorių, kurie viršytų ego ribas. Tiktai tada galima sukurti ką nors nauja. Reikia išsivaduoti iš ego spąstų, susijungti su visuma. Tai yra procesas, kurį religijos istorija vadina mistine patirtimi. Poetas pagal prigimtį yra mistikas.

Antra vertus, mėgstama sakyti, kad visi poetai yra egoistai. Jeigu taip, tai tada reikėtų sakyti, kad jie yra šventieji egoistai. Poetas yra „šventas“ ne tuo požiūriu, kad jis visados „be nuodėmės“, o todėl, kad jo nuodėmė prilygsta Rojaus Adomo nuodėmei, kurią šventasis Augustinas pavadino felix culpa – laiminga nuodėme, nes ji padarė žmogų nepriklausoma, savarankiška ir laisva būtybe, kuri gali rinktis ir gėrį, ir blogį. Tiktai dėl šios pasirinkimo galimybės žmogus gali nuspręsti dalyvauti dieviškajame kūrybos akte – būti kuriantis: ne tik vaizduojantis, ne tik imituojantis Dievą, bet ir padedantis Jam kurti naują pasaulį. Poetas yra naujasis Adomas.

Šiame procese esminį vaidmenį vaidina Ieva – moteriškasis žmogaus psichikos elementas. Ievos „misija“ – kartkartėmis pristabdyti poetą, jeigu jis pradeda skrajoti pernelyg aukštai, priminti, kad dangus negali būti be žemės. Poezija, kuri sklendžia aukštai, yra sterili, pažodžiui – nevaisinga. Ievos pareiga – poetą „apvaisinti“, priversti jį sugrįžti prie šaknų žemės plutoje.

Poezija ir filosofija

Žodis „filosofija“, kaip žinome, gimė senovės Graikijoje, jo pradinė arba etimologinė reikšmė – „išminties meilė“. Išmintis nėra „protingumas“. Protingu žmogumi paprastai laikomas toks individas, kuris daug ką žino, kuris savyje turi sukaupęs augančio informacijos plūsmo saugyklą arba kartoteką. Bėda ta, kad šie žmonės daug žino, bet mažai ką supranta. O ką reiškia „suprasti“? Kad suprastum, nepakanka proto, smegenų vožtuvų aktyvumo. Prote sukaupta išmintis turi integruotis į visą žmogų, ji turi tapti gyvenimo leitmotyvu. Išmintingas žmogus ne tik žino, bet ir stengiasi gyventi santarvėje su savo žiniomis.

Mylėti išmintį nelengva, bet ji yra vienintelė, kuri mus pakelia aukščiau gyvulio. Kad ji nebūtų „beviltiška meilė“, pirmiausia savyje reikia įkurdinti, išvystyti kurį nors vidinį priimantį sluoksnį. Tarp įsimylėjėlių ir mylimų objektų arba asmenų turi būti kokia nors bendra platforma, bendras vardiklis. Filosofija sklinda ne tik iš proto aruodų, bet ir iš širdies gelmių. Latviškai tai pavadintume širdies protu.

Filosofija, kaip „gryno proto“ produktas, nedera su poezija, kuri labiau primena vėją. Vėjas pučia ten, kur jam patinka. Poeto šūkis galėtų būti toks: „Laikykis už vėjo!“ Bet iš kur tas vėjas pučia? Psichologas pasakytų – iš pasąmonės. Taip pat būtų galima pasakyti – iš už-pasąmonės ar virš-pasąmonės, iš kažkurio sielos sluoksnio, kuris be perstojo keičiasi, miršta ir atgimsta. Paprastai tai vadinama inspiracija (įkvėpimu). Tai galėtų būti būsena, kurios apimtas esti visas žmogus – žmogus kaip mikrokosmas, į kurį remiasi makrokosmas. Manyje skamba ir dūzgia visas neišmatuojamai kerintis ir slėpiningas pasaulis. Rašant eilėraštį, pasaulio dvelksmas įsiveržia į mane, ir aš esu vienas su viskuo. Arba – kaip mėgstama patetiškai pasakyti – manyje pulsuoja visata.

Bet įkvėpimą būtina disciplinuoti, nes jis neturi proto – vėjas neturi proto. Jis gali tapti nevaldoma, chaotiška jėga, kuri sunaikina poetą arba – geriausiu atveju – padaro padrikų posmelių eiliakaliu. Poezija yra reikli ir pavojinga mylimoji. Jai reikia viso žmogaus, įskaitant ir jo smegenų aparatūrą. Nepakanka vien gilių ir stiprių emocijų. Asistuojant protui, reikia nugrimzti į gelmę. Jei poetui šis pasaulėlis atrodo absurdiškas, tai jo užduotis – ne tiek atskleisti tą absurdą (sudėti į posmus), bet kuo aiškiau jį parodyti. Absurdą reikia apvilkti prasminga, suprantama forma.

Poezija ir filosofija yra seserys, kurios kartkartėmis kivirčijasi, nesuprasdamos viena kitos, bet galų gale joms lemta seseriškai sugyventi. Jeigu tai neįvyksta, filosofija tampa sausu akademizmu, profesija, į kurią įsilieti gali tik išrinktieji („šviesūs protai“). Tada filosofai ima kurti „pasaulio pažiūras“, kurių ryšys su „gyvu gyvenimu“ labai menkas. Tai abstrakcijos, kurios nepatenka į daugiasluoksnį pasaulio dvelksmą. Jos gimsta negyvos.

Savo ruožtu poezija be „išminties meilės“ yra akla. Ji gali būti „tyra“, bet tam tyrumui trūksta šio pasaulio atmatų ir purvynų tikrumo, pagrįstumo. Purve reikia įklimpti iki ausų, nes tiktai jame gali pajusti nežemiškus nušvitimus.

●

Iš pradžių esą buvęs Žodis. Ir Žodis tapęs kūnu (istoriniu Jėzaus asmeniu). Poeto atveju Žodį reikia įterpti į formą, „suformuoti“ taip, kad jis taptų prieinamas visiems nepateptiesiems – kad ir „paprastas žmogus“ galėtų dalyvauti poezijos mūzos svajonėse. Poetas irgi svajotojas, bet jo svajonės skiriasi nuo įprastinio „svajingumo“, nes jos yra realesnės už realųjį gyvenimą. Poetas kalba vaizdų kalba. Vaizduotė yra sielos galia matyti anapusinius daiktų paviršius – pažvelgti į visą esamos gelmės dimensiją, pagrindinių dalykų ir įvykių turinį. Vaizduotė yra kūrybinė galia par excellence. Dievas sukūrė pasaulį vaizduote, šiuo požiūriu Jis yra visų laikų genialiausias menininkas. Žmogus gali tik sekti šį dievišką talentą ir gal net pagerinti Dievo sukurtą pasaulį. Šiuo ir tiktai šiuo požiūriu poetas – kaip ir bet kuris menininkas – yra tik „pasaulio lopytojas“. Jis turi užlopyti kiaurymes, kurių Dievui nepasisekė užsiūti. Ar galima įsivaizduoti dar kilnesnę profesiją?

Bet į šias kiaurymes galima sukišti ir įvairias dvokiančias atliekas. Tą aromatą, kuris kelia šleikštulį sielai ir kurio nenuplausi duše, kuris tinka tik musėms, uodams ir kipšams.

Žodis tapo kūnu. Turiniui (žodžiui) būtina forma. Manding, svarbiausias poezijos vertinimo kriterijus yra turinio ir formos vienovės reikalavimas. Turinys be formos yra žurnalistika, informacijos lavina. Forma be turinio yra sterili – tuščias skambesys. Tiktai tada, kai esti turinio ir formos dermė, galima kalbėti apie metonimijas ir kitus literatūros kritikos įrankius.

            Reinkarnacija

Mano pelenų urnos neužkaskite į žemę.

Te mano dulkės it lengvi pūkeliai

Plevena stratosferoje

Drauge su angelais ir piktosiomis dvasiomis,

Anapus laiko ir erdvės

Būna gyvi To Pono alsavimu.

  Gal iš pelenų prasikals

  Naujos gyvybės daigai,

  Ir aš kiurksosiu dar kartą

  Čia virš žemės –

  Netikras.

            Po apokalipsės

Šis pasaulio namas jau svyruoja,

Skersvėjai traukia, treška,

Skylė skylės gale.

Remontuoti būtų metas.

O gal geriau nugriauti jį

Ir viską pradėti iš naujo?

Kaip per pirmą sukūrimo dieną?

Neskubėki.

Ženklus išvysi – greit bus apokalipsė,

Iš kapo išlįs

Naujasis Adomas su Ieva

Be figos lapelio,

Rojaus žalčiui išaugs sparnai,

Ir jis skris angelų pulke

Tarsi savas,

Sąvadaudamas šviesą ir tamsą.

Išnyks ir pragaras, ir velniai,

O pats Viešpats bus tai baltas, tai juodas.

            Rainis ir Aspazija

„Velniai rautų! – tarė Rainis, įžengęs į dangaus platybes. –

Čia juk nėra apie ką mąstyti.

Ar kas nors čia spausdins mano rankraščius?“

„Pasilik juos savo krepšy, – pasigirdo kažkoks balsas. –

Mes neturime spaustuvės.

Tu pernelyg dvasingas,

Tavo didelė galva, plona sėdynė

Ir neturi žaibolaidžio.

Geriau eik pas savo Aspaziją

Ir jos plaukų sruogomis

Kopki į dangų.

Niekas kitas tavęs čionai neatneš.

Pasinerki į jos akių gelmę,

Į jos sūpuojančias šlaunis,

Į jos lūpų nektarą

Kaip į Šėtono glėbį

Ir tiktai tada kalki posmus.“

Rainis pakluso.

Nulipo žemyn, padėjo gėlių prie savo paminklo

Ir su Aspazija, už parankių susikibę,

Klaidžiojo Latvijos kloniais,

Žemėje kopė į dangų

Kaip Dievo duota pora.

Tiktai šv. Petras stebėjosi: kaip tai gali būti –

Pulti nuodėmėn ir pakilti?

●

Vakar paskambinau Dievui.

– Alio, – sakau. – Ar galėčiau kreiptis į Jus?

Tyla.

Vadinasi, jis yra.

Dinozaurų konferencija

Skambutis. Visi sėdasi už ilgo, tuščio stalo,

Vyriausiasis zauras – stalo gale,

Kiti – pagal rangus – šonuose.

– Taigi, – sako Balsas, – kiek ilgai tai dar gali tęstis,

Kai žmonės nebeturi ką valgyti?

Draugai zaurai, prašau ramybės,

Dar ne katastrofiška pabaiga.

Kancleris Kolis mums kuriam laikui

Atsiųs pakankamai sausų davinių.

Mano draugas Bušas pamokys ekspertus,

Kaip tuos davinius teisingai išdalyti,

Taip, kad kiekvienas kažką gautų

Ir kad mano imperijoje nebūtų jokio radikalizmo.

Paskui savo emisarus siųsiu pas popiežių,

Kad jis pašlovintų

Žemėje prasidėjusią amžinąją taiką,

Kad patrankas perkaltų į arklus.

Taip. Dabar, draugai zaurai, eikite pas velnią,

Nes mane netikėtai užvaldė juoduma.

●

Šiandieną galiu kalbėti tik simboliais ir metaforomis,

Šiandieną poetu jaučiuosi.

Sakyčiau – iškilmingai pakylėtas.

Aš žvelgiu į gyvenimą iš aukščiau –

Olimpietiškai, metaforiškai ir, atleiskite,

Šiek tiek sarkastiškai.

Ne, aš nesišaipau iš jūsų kasdienybės bėdų.

Aš viską, ką regiu, į posmus keliu.

Rytoj nulipsiu nuo pjedestalo

Tenai, kur egzistenciškai kuičiasi

Tokie patys kaip aš ir kiti

Parazitai.

Vertė Arvydas Valionis

Bruklinas pernelyg šaltas šiąnakt,

o visi mano draugai trejų metų atstumu.

Mama sakė, kad galiu būti

kuo panorėjęs, tačiau pasirinkau gyventi.

Ant seno rausvo smiltakmenio prieangio

blyksteli cigaretė, paskui užgęsta.

Prieinu prie jos: tyla

pagaląstas skustuvas.

Jo dūmų išraižyta skruostų linija.

Burna, kuria grįžtu

į šį miestą. Nepažįstamasis, juntamas

aidas, štai mano ranka, pripildyta

lengvo lyg našlės ašaros kraujo. Aš pasiruošęs.

Aš pasiruošęs būti kiekvienu gyvūnu,

kurį tu palieki.

Vertė Aistis Žekevičius

Mariaus Samavičiaus piešinys

Svava Jakobsdóttir (1930–2004) – viena žymiausių XX a. islandų rašytojų, žurnalistė, politikė. 1965 m. debiutavo novelių rinkiniu „12 moterų“ (Tólf konur). Savo kūriniuose, kurių pagrindinės veikėjos daugiausia moterys, nagrinėjo moters vaidmenį visuomenėje, šitaip aktyviai dalyvaudama kampanijoje už moterų teises.

Novelė „Pasaka vaikams“ (Saga handa börnum) pasirodė 1967 m. rinkinyje „Šventė prie akmeninės sienos“ (Veisla undir grjótvegg).

Kiek save prisimena, ji buvo pasiryžusi likti ištikima prigimčiai ir aukoti visas jėgas namams ir vaikams. Pastarųjų jau buvo gausu, todėl ji nuo ryto iki vakaro buvo paskendusi ruošos darbuose ir užsiėmusi vaikų auklėjimu. Dabar ji gamino vakarienę ir laukė, kol puodas su bulvėmis užvirs. Ant stalviršio, lyg numestas atsitiktinai, gulėjo daniškas žurnalas moterims. Iš tiesų jis ten buvo laikomas sąmoningai ir, pasitaikius progai, ji slapčia jį vartydavo. Vis žvilgčiodama į verdančias bulves, ji paimdavo žurnalą ir akimis permesdavo ponios Ensom* patarimų skiltį. Skiltis jai toli gražu nebuvo pati įdomiausia, bet dažniausiai trumpa. Jei pasisekdavo, bulvės išvirdavo jai baigus skaityti. Pirmasis laiškas skiltyje buvo trumpas: „Mieloji ponia Ensom, aš visada gyvenau tik dėl vaikų ir dariau dėl jų viską. Tačiau dabar likau viena ir jie niekada manęs nelanko. Ką man daryti?“ Ponia Ensom atsakė: „Padarykite dėl jų dar daugiau.“

Atsakymas, žinoma, buvo logiškas. Akivaizdu, kad nieko kito ir nelieka. Ji vylėsi, kad pati nepradės rašinėti į žurnalus apie tokį savaime suprantamą dalyką, jeigu jau taip atsitiktų. Ne, tokių skilčių, kur žmonės skundėsi ir inkštė, ji nepakentė. Būta jų ir šviesesnių, kalbančių apie vaikų auginimą ir motinystę, tiksliau pasakius, viena tokia skiltis, kurioje abu šie dalykai aptariami drauge. Pagrindiniai vaikų auginimo principai jai, be abejo, buvo žinomi, tačiau kartais ji pasijusdavo bejėgė ir pavargusi. Tuomet, atsivertusi auklėjimo skiltis, ieškodavo ten drąsos ir patvirtinimo, kad eina teisingu keliu. Tik apgailestavo, kad skaitymui likdavo vis mažiau laiko.

Neišdorota plekšnė laukė kriauklėje, tad šįkart pagundai paskaityti skiltį ji atsispyrė, užvertė žurnalą ir atsistojo. Ji šiek tiek šlubčiojo po to, kai vaikai nupjovė jai didįjį dešinės kojos pirštą. Jie norėjo sužinoti, kas nutinka, kai žmogus turi tik devynis kojų pirštus. Giliai širdyje ji didžiavosi raišumu ir vaikų smalsumu, tad kartais šlubuodavo kiek smarkiau, nei būtina. Sumažinusi verdamų bulvių ugnį, ji pradėjo valyti žuvį. Virtuvės durys atsivėrė ir prie jos priėjo šešiametis mėlynakis sūnus šviesiomis garbanomis.

– Mama, – tarė jis ir dūrė virbalu jai į ranką. Ji krūptelėjo ir vos neįsipjovė peiliu.

– Taip, mielasis, – atsakė ji, ištiesdama kitą ranką, kad vaikas galėtų durti ir į ją.

– Mama, pasek man pasaką.

Ji padėjo peilį, nusišluostė rankas ir pasisodinusi vaiką ant kelių pradėjo sekti pasaką. Beveik įpusėjus jai šovė į galvą, kad kažkuris iš vaikų, laiku negavęs valgyti, kentės. Iš sūnaus veido ji mėgino išskaityti, kaip jis elgtųsi, jai nustojus sekti. Pajutusi, kaip mintis užvaldo anksčiau minėtos dvejonės, ji susipainiojo; gausėjant vaikų ir begalinių darbų, ši jos bejėgystė priimti sprendimus tolydžio didėjo. Ji pradėjo baimintis tų akimirkų, trikdančių jos įprastą lėkimą nuo ryto iki vakaro; vis dažniau atsitikdavo, kad, stabtelėjusi priimti sprendimo, ji prarasdavo pusiausvyrą. Ir nors mėgindavo prisiminti vaikų auklėjimo skilčių patarimus, jie menkai tegelbėjo, nes jose vienu metu buvo rašoma tik apie vieną problemą ir vieną vaiką. Kitos problemos visuomet turėdavo laukti kitos savaitės.

Šį kartą sprendimo priimti jai neprireikė. Durys prasivėrė ir visi vaikai sugužėjo į virtuvę. Priekyje jų buvo vyriausias – Stjaunis. Nuo pat mažens jis rodė pasigėrėtiną susidomėjimą gamtos mokslais, tiek apie žmones, tiek apie gyvūnus. Berniukas, klausęs pasakos, nusiropštė nuo kelių ir prisidėjo prie brolių ir seserų. Vaikai apstojo ją pusračiu, o ji po vieną juos apžiūrėjo.

– Mama, mes norime pamatyti, kaip atrodo žmogaus smegenys.

Ji pažiūrėjo į laikrodį.

– Būtinai dabar? – paklausė.

Į mamos klausimą Stjaunis neatsakė. Linktelėjęs aštriu žvilgsniu jis davė jaunesniam broliui ženklą atnešti virvę, kol jis pats prie rankenos tvirtino pjūklo geležtę. Tada motiną surišo. Ji jautė mažas mazgą rišančias rankutes čiupinėjant jos nugarą. Virvė buvo laisva, ir nebūtų prireikę daug pastangų iš jos išsivaduoti, bet ji stengėsi to neparodyti. Juk jos berniukas visuomet sielojosi dėl savo negrabumo.

Stjauniui pridėjus pjūklą prie galvos, ji prisiminė savo vaikų tėvą. Įsivaizdavo jį greitai pasirodysiant: ant slenksčio su portfeliu vienoje rankoje ir skrybėle kitoje. Niekada neregėjo jo kitaip, kaip tik tarpduryje – išeinantį arba pareinantį. Anksčiau galėdavo jį įsivaizduoti tarp žmonių arba biure, bet, gimus vaikams ir jiems persikėlus į naujus namus, o jam – į naują biurą, ji tiesiog nebesusigaudė. Jis turėtų tuoj grįžti, o ji dar nebuvo pradėjusi kepti žuvies. Kraujas jau tekėjo galva, nes Stjaunis buvo prapjovęs kaukolę. Regis, viskas ėjosi kuo puikiausiai. Kartkartėmis jis stabtelėdavo, tarsi vertintų, kokio dydžio skylės reikėtų. Kraujas tiško jam ant veido, o iš lūpų sprūdo keiksmai. Jis linktelėjo mažajam broliui, ir tas iš karto atnešė kibirą, pastatė jį po žaizda, ir šis greitai prisipildė iki pusės. Tėvui išdygus tarpduryje, operacija jau buvo besibaigianti. Kurį laiką jis stovėjo kaip įbestas, gromuliuodamas priešais atsivėrusį vaizdą: žmona surišta, su skyle galvoje, vyriausias sūnus su pilkomis smegenimis delne, vaikai smalsiai susispietę į krūvą, o ant viryklės – tik vienas puodas.

– Vaikai! Kaip jums šovė į galvą tuo užsiimti, kai metas valgyti?

Jis čiupo žmonos kaukolės gabalėlį ir įgrūdo jį atgal, kol ji dar nenukraujavo. Tada perėmė vadovavimą ir netrukus vaikai puolė tvarkytis; o jis pats, nuvalęs didžiąją dalį kraujo dėmių nuo sienų, atkreipė dėmesį į puodą ant viryklės. Iš jo sklido įtartinas garsas. Vanduo buvo išgaravęs, todėl vyras nukėlė puodą ir padėjo jį ant plieninio stalviršio prie kriauklės. Pamatęs plautuvėje nebaigtas darinėti plekšnes, suvokė, kad jo žmona net nebuvo pakilusi nuo kėdės. Jis suraukė antakius. Jai buvo nebūdinga sėdėti, kai tiek daug darbo. Priėjęs prie žmonos, atidžiai pažvelgė jai į akis. Tuomet pastebėjo, kad pamiršo ją atrišti.

Kai atrišo, abu šypsodamiesi pažvelgė vienas kitam į akis. Jųdviejų ryšys niekada nebuvo gilesnis kaip tada, kai abipusio pasididžiavimo vaikais pilnos akys susitikdavo.

– Kvailiukai, – pasakė jis, o jo balsas buvo kupinas rūpesčio ir švelnumo, kuriuos jautė savo šeimai.

Netrukus jie susėdo prie stalo, visi, išskyrus Stjaunį. Savo kambaryje jis tyrinėjo smegenis mikroskopu, kol motina virtuvėje rūpinosi, kad neatauštų jo maistas. Visi buvo išalkę ir puolė valgyti. Vakarienė buvo neįprastai vėlyva. Motina atrodė nė kiek nepasikeitusi. Prieš sėsdama prie stalo ji išsitrinko plaukus ir užšukavo juos ant žaizdos; švelnus jos veidas švietė kantrybe ir pasiaukojimu, kaip įprasta valgant. Ši išraiška užsilaikė jos veide nuo tų laikų, kai pirmiausia apdalindavo vaikus, sau pasilikdama menkiausią ir prasčiausią kąsnelį. Dabar vaikai jau buvo tokie dideli, kad ir patys galėjo pasiimti geriausius gabalėlius, ir dėl to ta išraiška iš esmės tapo nereikalinga, tačiau neatsiejama vakarienės dalimi. Vakarienei baigiantis atėjo Stjaunis ir atsisėdo. Motina nuėjo atnešti jam maisto. Prieš dėdama į lėkštę, išrankiojo iš žuvies visas ašakas. Ištraukusi šiukšlių kibirą ašakoms išmesti, ji suklykė. Šiukšliadėžėje, ant viršaus, gulėjo smegenys.

Išgirdusi riksmą, iš svetainės atbėgo šeima. Tėvas, atlėkęs pirmas ir pamatęs žmoną, spoksančią į šiukšlių kibirą, greit susigaudė, kas nutiko. Šauksmas nutilo, tačiau vis dar ženklino jos veidą.

– Ar tau gaila jas išmesti, brangioji? – paklausė jis.

– Nežinau, – atsakė ji ir atsiprašomai pažvelgė į jį. – Aš nepagalvojau.

– Mama nepagalvojo, mama nepagalvojo, mama nepagalvojo, – niūniavo vienas iš vaikų, pasižymintis ypač subtiliu humoro jausmu.

Jie pratrūko kvatoti, ir juokas, regis, išsprendė problemą. Tėvas sakėsi žinąs, ką daryti – smegenų išmesti nebūtina, galima jas laikyti spirite.

Tai pasakęs įdėjo smegenis į stiklainį ir užpylė spiritu. Nunešę stiklainį į svetainę, pastatė ant lentynos prie dailių niekučių. Visi sutarė, kad stiklainis ten puikiai tinka. O tada baigė valgyti.

Smegenų praradimas nesukėlė jokių reikšmingų buities pokyčių. Tačiau iš pradžių užplūdo svečiai. Žmonės ateidavo pažiūrėti smegenų, o tie, kurie didžiavosi senu močiutės verpimo rateliu svetainės kampe, dabar pavydžiais žvilgsniais varstė smegenis ant lentynos. Pati ji iš pradžių nesijautė pasikeitusi. Jai toli gražu nebuvo sunkiau dirbti namų ruošos darbus ar suprasti daniškus žurnalus – daug kas atrodė net paprasčiau nei anksčiau, ir dalykai, dėl kurių ji prieš tai sukdavo smegenis, daugiau jos nebevargino. Tačiau pamažu ji pradėjo jausti sunkumą krūtinėje. Turbūt plaučiams nepakako vietos, tad praėjus metams nuėjo pas gydytoją. Nuodugnus tyrimas parodė, kad širdis padidėjo usus innaturalis et adsidui causa**. Ji atsiprašė gydytojo, kad pamiršo visą lotynų kalbą, kurios mokėsi mokykloje, o šis kantriai paaiškino, kaip vieno organo praradimas lemia kitų pakitimus – kaip žmogus, praradęs regėjimą, įgauna jautresnę klausą, taip ir jos širdis nebenaudojant smegenų pradėjo dirbti intensyviau.

– Tai natūralu, lex vitae***, kaip sakoma, – nusijuokė gydytojas. – Ir net abejoti nereikia, kad tie dėsniai teisingi.

Taigi, jai nesą ko baimintis. Ji – puikios sveikatos.

Nuo tų žodžių jai palengvėjo. Anksčiau ji net baiminosi esanti arti mirties, o baimė tapo vis garsesniu balsu krūtinėje, sakančiu: ką jie darys, jei mirsiu? Dabar ji žinojo, kad šis nuolat garsėjantis ir vis iškalbingesnis balsas nebuvo jokia pranašystė, o veikiau širdies balsas. Šis žinojimas ją džiugino, juk širdies balsu galima pasitikėti.

Manuel Mendive. Stiklinė pieno. 2001

Metai bėgo, o širdies balsas rodė jai kelią – tarp vaikų kambarių, vyro kabineto, virtuvės ir miegamojo. Šis kelias buvo jai brangus ir jokie vėjo gūsiai nebuvo tokie stiprūs, kad išstumtų ją laukan. Tik viena kėlė baimę – netikėti pokyčiai pasaulyje. Tais metais, kai pieninėje penkiskart pasikeitė pardavėjos, ji jautėsi nekaip. Vaikai augo. Ji pasijuto it slogiame sapne, vyriausiajam sūnui Stjauniui pradėjus krautis krepšį, prieš išvykstant į platųjį pasaulį. Nevaldomo įkarščio apimta, ji puolė ant slenksčio, kad užkirstų jam kelią. Kai sūnus išeidamas užmynė ant jos, pasigirdo atodūsis. Jam pasirodė, kad ji verkšlena, tad stabtelėjęs tarė motinai, jog ši gali kaltinti tik save. Niekas neprašęs jos ten atsigulti. Atsistojusi ji nusišypsojo, nes jis nebuvo visiškai teisus. Ten gultis jai liepė širdis. Ji aiškiai girdėjo balsą, ir dabar, stebint, kaip jis nueina gatve, balsas vėl prabilo ir pasakė, jog galinti džiaugtis sušvelninusi pirmuosius jo žingsnius į pasaulį. Vėliau vaikai vienas po kito iškeliavo, ir ji liko viena. Vaikų kambariuose nebeturėjo ką veikti, todėl dažniausiai sėdėdavo fotelyje svetainėje. Pakėlusi akis išvysdavo stiklainį ant lentynos, kuriame visus tuos metus išgulėjo jos smegenys. Jas, tiesą sakant, jau buvo beveik pamiršusi. Šis įprotis buvo pavertęs tai kasdienybe. Kartais jas apžiūrinėdavo ir matė tik tiek, kad smegenys gerai išsilaikiusios. Tačiau malonumas į jas žiūrėti vis blėso, nes primindavo vaikus. Laikui bėgant ji pajuto dar vieną pokytį, tačiau nedrįso apie tai užsiminti vyrui. Pastaruoju metu matydavo šį taip retai, kad jam pasirodžius skubriai pašokdavo nuo fotelio, tarsi būtų sulaukusi svečio. Vieną dieną jis pats pasiteiravo, ar jai viskas gerai. Nustebusi pažvelgė į jį, tačiau, pamačiusi, kad jis nesiliauja rengęs ataskaitos, sutriko (su skaičiais jai niekada nesisekė). Savo nelaimei, ji pasakė neturinti ką veikti. Apstulbęs jis pažiūrėjo į ją ir tarė, kad jei turi smegenų, darbo visada atsiras. Žinoma, tai jis pasakė nepagalvojęs. Jis puikiai žinojo, kad ji neturi smegenų. Jo atsakymą ji suprato tiesiogiai. Nuėmusi stiklainį nuo lentynos, nuvežė gydytojui ir paklausė, ar, šio manymu, smegenis vis dar būtų galima panaudoti. Gydytojas neatmetė galimybės, kad jos dar galėtų kam nors praversti, tačiau, kita vertus, nuo ilgo laikymo spirite visi organai susitraukia. Tai požiūrio klausimas, ar verta su jomis terliotis; be to, nukentėjo nervi cerebrales****. Gydytojas dar paklausė, kas per nevėkšla jas išpjovė.

– Tuomet jis buvo dar mažiukas, vargšelis, – tarė moteris.

– Bet kaipgi čia yra? – paklausė gydytojas. – Pamenu, kad turėjote padidėjusią širdį?

Moteris nusuko akis nuo tiriančio jo žvilgsnio, ir ją ėmė beviltiškai graužti sąžinė. Ji sušnabždėjo gydytojui tai, ko nedrįso prasitarti vyrui:

– Širdies balsas nutilo.

Tai ištarusi ji aiškiai suprato, ko čia atėjusi. Atsisagstė palaidinę, nusivilko ir dailiai pakabino ant kėdės atlošo. Liemenėlė atsidūrė ten pat. Tada ji stojo nuoga iki pusės priešais gydytoją, visiškai pasiruošusi. Jis čiupo peilį, išpjovė ir po akimirkos ištiesė jai raudoną, žvilgančią širdį. Atsargiai įdėjo jai į saują, moteris suspaudė širdį delnais, o neritmiškas plakimas priminė jai narvelyje spurdantį paukštį. Ji pasiūlė gydytojui atlygį, bet tas tik papurtė galvą ir padėjo apsirengti, matydamas, kad jai sunku. Vėliau pasisiūlė iškviesti taksi, nes jos nešuliai buvo tokie sunkūs. Ji padėkojo, įgrūdo stiklainį į krepšį ir šį užsimetė ant peties. Tada, nešina širdimi, išėjo.

Prasidėjo ilga kelionė nuo vieno vaiko prie kito. Pirmiausia ji aplankė sūnus, bet nė vieno nerado namuose. Visi dirbo laivuose, ir buvo sunku pasakyti, kada grįš. Be to, sustoję gimtajame uoste, jie neturėdavo laiko niekam kitam, kaip tik pradėti vaikus.

Gūždamasi nuo marčių pykčio, ji atsidūrė pas savo vyriausiąją dukrą – ši pati atidarė jai duris. Nuostaba ir pasibjaurėjimas iškreipė jos veidą, pamačius raudoną, gleivėtą širdį, plakančią motinos delnuose, ir, apimta pasidygėjimo, ji užtrenkė duris. Žinoma, tai buvo nevalinga reakcija, ir ji iškart vėl jas atidarė, tačiau leido motinai suprasti, kad širdis jai nerūpi. Dukra nebuvo įsitikinusi, kad širdis derės prie naujų svetainės baldų. Tada motina suprato, kad kelionę tęsti nėra prasmės, nes jaunesnių dukrų baldai dar naujesni. Ji patraukė namo. Ten, paėmusi kitą stiklainį, pripylė spirito ir įdėjo širdį. Širdžiai nugrimzdus į dugną, pasigirdo gilus atodūsis, lyg sklistų iš žmogaus krūtinės. Dabar ant lentynos, kiekviena savo stiklainyje, stovėjo smegenys ir širdis. Ir jau niekas neatėjo jų pažiūrėti. Vaikai niekada nelankė. Teisindavosi esą užsiėmę. Tačiau tiesa ta, kad juos pykino visur namuose tvyrantis sterilumo kvapas.

Vertė Rasa Baranauskienė, Monika Jasinskytė, Aurelija Kairytė ir Ieva Sklėnytė

Šiąnakt sapnavau, kad ištekėjau už inžinieriaus, kuris anksčiau dirbo viešbutyje. Ir apsigyvenau jo name mažame gražiame išpuoselėtų paunksnių, kalvelių, sodriai žalių vejų miestelyje, pilname žmonių – kaimynų, praeivių. Nė vieno jų nepažinojau, bet jie visi laisvai cirkuliavo po namą ir kambarius – turbūt su jo leidimu. Visi žinojo, kad aš ką tik už jo ištekėjau, ir šiek tiek stebėjosi. Toks gražus vyras, ką jis joje įžvelgė ar kažkas panašaus. Galvos dėl to sau nekvaršinau, man svarbiausia, kad neprivalėjau vykdyti jokių naminių „pareigų“: tvarkyti namus, virti valgyti ir pan. Lyg katė. Jis pats dirbo, o aš neprivalėjau daryti nieko, ingenting – jokio įsipareigojimo atlikti namų ruošą. Tarsi jį domintų ne mano gebėjimas virti ar skalbti, o mąstymo būdas ir požiūris į pasaulį. Pats mano egzistavimas jam buvo svarbus. Galiausiai tik dėl to, kad kaimynės nesiliovė stebėjusiosi manimi ir tokiu jo pasirinkimu, nusprendžiau ką nors pagaminti – susiradau apelsinų žievelių, keptuvę ir vaikščiojau visiems rodydama savo gerus ketinimus. Moterys (o jos atrodė namų šeimininkės kaip reikiant, su prijuostėmis) įvertino ir priėmė mane į savo draugiją. God bless them.

●

Naujasis naktinis viešbučio vadovas, Jogilas. Pamenu – miglotai – kartą dienos metu (turbūt jam tebevyko mokymai) mačiau jį, tiksliau, per pietų pertrauką jis lyg niekur nieko atsisėdo šalia manęs pavalgyti, nors vadovai paprastai valgo drauge su vadovais. Ir nors nieko vienas kitam nepasakėme, susidarė įspūdis, kad sėdime ir valgome kartu. Tačiau vėliau jis pradėjo dirbti naktimis ir aš jo daugiau kaip du mėnesius nemačiau, kol kartą įvyko nesusipratimas su svečio drabužiais, dėl to jis paskambino man užduoti kelių klausimų, kad ištirtų, kas nutiko. Greitai, netikėtai gražiu užkimusiu balsu kamantinėjo mane tol, kol susipainiojau atsakymuose, o po to galiausiai supratau, kad klystu, o jis prisikasė prie tiesos, net man jam nesąmoningai trukdant – aš jam kartojau Ettien žodžius, o jisai tiesiog paklausė: „Ar tu matei ją 14:00 su svečio drabužiais grįžtant?“ – „Ne“, – staiga supratau. Vėliau vakare užsukau į registratūrą atiduoti sąskaitų. Tyliai, netikėtai įžengiau į registratūros kontorą, it strėlė, pasiekusi taikinį, – Anderis, jausmingas italas, kažką pasakodamas nutilo vidury sakinio gestui iškeltomis rankomis, o paskui sušuko: „O Dieve! Mano smegenys ką tik užšalo!“ Registratorė Mi jau buvo beeinanti namo, todėl, pamačiusi mane, didžiai nusivylė, jos rankos bejėgiškai nusviro, ji gailiai pažvelgė šviesiomis akimis (šiaip jos tamsios, bet atrodė šviesios, nes ji žvelgė it akloji – ji nebenorėjo matyti jokių sąskaitų). O aš, taip pat užvaldyta panašaus nuovargio, tyliai, įkyriai tiesiau jai baltą pluoštą popierių. Jos stalas stovėjo priešais Jogilo stalą, taigi jis kurį laiką stebėjo mūsų nebylią dvikovą, kol galiausiai nutraukė ją, paklausdamas manęs: „Kaip praėjo pamaina?“ Perkėliau savo – tokį pamainos pabaigoje visa mačiusį – žvilgsnį nuo Mi į jį ir vos pastebimai pakraipiau į šalis galvą, daugiau nieko neatsakiau. Tada jis, tebežvelgdamas tiesiai man į veidą, ištiesė ranką ir tarė: „Aš jas sutvarkysiu.“ Nepatikliai įvertinau ištiestą delną, bet paduodama sąskaitas pažvelgiau jam į akis, o jis užlaikė mano žvilgsnį: jis sėdėjo, o aš stovėjau – sukryžiavom it špagas, nes nei jis nenuleido akių, nei aš. Panašūs.

●

Jei darbe imu skųstis, kokia sudėtinga vakar buvo diena, – Ettien, Chi, Vadi tik tyliai, netgi su piktdžiuga klausosi, tačiau nieko nesako, ar ir jiems buvo sunku. Man dažnai tenka dirbti su Lėle, nes aš, pati išmanydama amatą, turėčiau ją išmokyti darbo, o jai šis darbas netinka – per prastas. Sudėtinga… Man tada tenka dvigubai daugiau, nes bendradarbiauti ji nenori ir nelabai gali. Padaviau nušveisti batus – ji atsisėdo, paėmė batą ir ėmė drebėti su skepetaite rankoje. Jai neapsakomai sunku daryti kažką, kas neturi jokios naudos ar neįdomu. Ji netinkama šiam darbui – sakiau visiems, bet niekas nieko girdėti nenorėjo, kol jiems su ja patiems dirbti netenka. Ką gi. Lioviausi. Radau būdą Lėlę sudominti. Kai nuėjom supakuoti vienam svečiui drabužių, o šis atsidėkodamas padavė man gausius arbatpinigius – pusę atidaviau jai. Kaip linksma buvo matyti neatpažįstamai pažvalėjusią jos eiseną ir nušvitusias akis. Štai kokių mokymų jai reikia. Per porą mėnesių radau vienokį ar kitokį būdą su ja bendradarbiauti ir galiausiai apie Naujuosius metus, t. y. po pusmečio, ji man jau nemažai padėdavo. Tiesa, šveisti batų vis vien niekaip negalėjo. Vadovė ėmė ją poruoti ir su kitais bendradarbiais, manydama, kad ji jau įgijo pakankamai patirties. Tačiau dabar bendradarbiai pradėjo vienas po kito ja skųstis, abejoti jos tinkamumu šiam darbui etc. Nes Lėlė, nors neblogai susibendravo su manimi, su kitais bendradarbiais elgėsi taip, lyg jokių įgūdžių nebūtų įgijusi. Suteikė jiems lygias galimybes užkariauti jos susidomėjimą. Taigi dabar aš abejingai, tyliai klausiausi besiskundžiančių Ettien, Chi, – Vadi tik juokėsi, nes prieš Kalėdas pakeitė pareigas, – kokia Lėlė niekam tikusi, nė kiek nepadeda, kokia netinkama ji šiam darbui ir kaip sunku su ja apskritai dirbti. Suprantama, nes jos vienintelis tikslas atėjus į darbą – gauti iš kuo daugiau žmonių dėmesio, visa kita jos nedomina, o kadangi nedomina, ji tiesiog negali to daryti. Jos kūnas – tai inertiškas apatijos ir pasyvios agresijos įsikūnijimas. Ji Lėlė, su ja reikia žaisti, o ne liepti jai lyginti marškinius. Žmonės, kurie ją ignoruodami dirba, – idiotai. Būtų kur kas įdomiau, jei jie tiesiog būtų su ja, žiūrėdami, ką ji veikia. Jai baisu, kai niekas su ja nežaidžia.

●

Kartais užsirašau viską angliškai, kad palaikyčiau įgūdį rašyti, – darbe visi kalba makaronine anglų kalba. Vien ko verta Nastin, kuri sako bet kokius angliškus žodžius, padrikai, nerišliai, tačiau įsivaizduoja, kad kalba gerai, ir neapsakomai pyksta, kai perklausiu, ką ji turėjusi omenyje. Nes ji tik apsimetė kalbėjusi, koks skirtumas, ką ji turėjusi omenyje. Beveik visai lioviausi kalbėjusi su bendradarbiais. Rišli kalba, aiškiai išreikštos mintys ar – neduok Dieve – jausmai vertinami kaip grėsmė. O jei dar pajuokauju! Nežinau, kas nutiko. Po to, kai išėjo Fesò, pražuvo visas linksmumas. Be to, atrodo, kad kolegos manęs vis labiau nekenčia – aš jiems nenuolaidžiauju. „Kaip skalbti šias užuolaidas?“ – vėl klausia Nastin. „Kaip tavo šeima?“ – atsakau klausimu. „Gerai! – piktai atsako. – Aš uždaviau tau klausimą, kaip jas skalbti.“ Tai kartojasi kaskart, kai jai bloga. O aš vis mąstau, kur kitur norėčiau dirbti.

●

Susitikau su Alanu. Susidomėjau, nes jis turi nuosavą laivą – mačiau tokių Oksforde, kanale palei miestą, ir nėriausi iš smalsumo pamatyti, kaip atrodo vidus. Kai sulaukiau jo prie geležinkelio stoties, patyriau, kad, be laivo, jis dar turi ir pasibaisėtiną seną, bet kokią spalvą praradusį automobilį su dulkėtomis, suplyšusiomis sėdynėmis, išvarpytą skylių grindyse ir šonuose. Tame prašmatniame rajone, kuriame jis pasistatęs laivą, beje, puikiai tinka, nes visi mano, kad jis koks turtuolis, pamišęs dėl vintažo. Bet aš taip nepamaniau, ir jis tą iškart pamatė. Be to, iškart supratau, kad jis ne man (tą dažniausiai pajuntu iš pirmo žvilgsnio ir vėliau mano nuomonė retai keičiasi). Gražus ir įsitempęs. Malonus, bet nepatrauklus. Itin apgalvotai permąstęs savo elgseną ir nuo jos nusigręžęs. Kaip bebūtų, mes tebuvom susitarę susitikti, nes jis ne visada gali prisijungti prie interneto, o man nuobodu be galo be krašto susirašinėti. Nepasakyčiau, kad susitikusi su juo jaučiausi jaukiai. Netgi daugiau, jaučiau – pirmąkart iš visų pasimatymų, kuriuose teko būti, – kad tai gali būti pavojinga. Važiuodama traukiniu niekaip negalėjau nuspręsti, ar čia aš mąstau it sociopatė, ar tiesiog numanau jo būseną, nes vis kūriau ir kūriau scenarijų, kaip galėčiau būti nužudyta. Turiu omenyje tai, kad jo laivas stovi nuošalioje vietoje, čia pat kanalas, laivo vietą jis privalo keisti kas dvi savaites, jokio adreso ar pašto kodo neturi. Įsispraudusi į traukinio kampą (buvo pilnut pilnutėlis), dar jo nesusitikusi, apsisprendžiau neskubėti nusimesti rūbų, nes, man atrodė, jis, ko gero, dar imtų manęs nekęsti (o tai padidintų riziką būti nugalabytai). Kai susitikome, jis kaipmat pajuto mano atsargumą ir nepatiklumą. Negalėjo manęs tuo kaltinti – pats pažiūrėjo į savo automobilį ir įveiktas mano skepsio skėstelėjo rankomis – šita gelda egzistuoja, ji skylėta, štai. Toks pats ir jis. Įsėdau. Faktas, kad automobilis man atgrasus, jam ėmė patikti. „O Dieve“, – sakiau nesivaržydama. „Sustosime parduotuvėje ko nors nusipirkti. Tu alkana?“ – paklausė pasigręžęs. „Nelabai, bet sidro mielai išgerčiau“, – atsiliepiau per triukšmą. Parduotuvėje prie kasos jis susigriebė už kišenių ir tarė: „O, velnias, turbūt pamiršau piniginę.“ Bet pamatęs, kad aš nė kiek nesusirūpinau, o tiesiog žvelgiu smalsiu žvilgsniu laukdama – ir ką gi jis darys? – užpakalinėje kelnių kišenėje aptiko dešimt svarų. Kaip jau minėjau, labai norėjau pamatyti laivą. Taigi, įsėdę atgal į pokario laikų automobilį nuvažiavome prie kanalo. Ten švartavosi ir daugiau laivų, be to, kiti laivai gan dažnai praplaukdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Apstulbino: po Justono geležinkelio stoties ir apskritai nesiliaujančio Londono maratono – tyla ir sustingęs, beveik nejudrus laikas. Tarsi kanalas nulemtų jo tėkmę. Tądien buvo šilta, visai jokio vėjo, vasara tvyrojo it tirštas sluoksnis. Bemaž galėjau įžvelgti spalvą. Jis jungė visą aplinką į viena – vešlią žalią medžių, palinkusių virš tamsaus minkšto vandens, lają, žuvis, švelniai siurbčiojančias oro gurkšnius iš kito pasaulio, tylą, nedidelį krioklį netoliese, tamsiai mėlyną tiltelį, nutiestą virš kanalo, mane ir Alaną, kuris tuo metu jau virė vakarienę, – visa tai jungė kanalo substancija. Taiku ir tylu. Nesunkiai galėjau įsivaizduoti save čia žvejojančią, o jį tuo tarpu dažantį laivo stogą – jei tik jis būtų mažiau įsitempęs, draugiškesnis ir apskritai žmogiškesnis. Jis save apibūdino taip: „Aš impulsyvus ir gyvuliškas.“ Vėliau supratau kodėl – Alanas gyvena absoliučiai atsiskyrėliškai, atsiribojęs nuo visuomenės, tikrojoje paraštėje – kanalą nesunku taip įsivaizduoti. Bet to, tai gyvenimas paraleliniame laike, kur viskas vyksta daug lėčiau, jame Alanas niekada nepasens. Susižavėjo, kai jam tai pasakiau. Ir, regis, truputį atidėjo manęs likvidavimo idėją, bet vis vien, kai pasidomėjau (rodydama į kuro saugyklą laivo nosyje): „O kas čia?“, jis niūrai atsakė: „Laikau čia kūnus.“ Arba traukdamas pinigus iš taupyklės: „Čia mano slaptavietė.“ – „Tai dabar žinau, kur tavo slaptavietė“, – atsakiau žvaliai, o jis: „Vadinasi, turėsiu tave nužudyti.“ Įdėjau visas pastangas paslėpti baugumą, jaustis laisvai ir pagarbiai. Pagaliau patenkinau smalsumą ištyrinėti laivo vidų. Nudažytas tamsiai mėlyna spalva ir ištapytas rožėmis. Pro siauras ir žemas dvivėres dureles į vidų reikia prasisprausti. Atkreipti dėmesį į laiptelius žemyn. Viduje prieblanda. Prieblandoje išryškėjo maži baldai (kairėje – sofa, dešinėje – lova), tolėliau lentynos su antikvarinėmis knygomis, smilkalų kvapas. Laivo viduje nustebino tai, kad buvo visiškai sausa ir jauku – net neįtartum čia pat už lango tyvuliuojant vandenį. Pusę laivo užėmė virtuvė su įrengta kriaukle, virykle, lentynėlėmis prieskoniams ir nedideliu kvadratiniu stalu. Šalia stovėjo svarbiausias laivo interjero elementas – sunki metalinė krosnelė, gražiai iškaldinta, ornamentuota. Ant jos žiemą Alanas pasakojo gaminąs troškinius, verdąs arbatą, pavyzdžiui, kavinukas ima gurguliuoti už dešimties minučių – taip smarkiai įkaista krosnelės viršus. Taip pat vonia ir dar vienas kambarys galinėje laivo dalyje. Pakankamai vietos kukliai ir patogiai gyventi atskalūnui. Laivą jis nusipirko ir su broliu parsiplukdė iš Oksfordo, kaip galėdamas aptvarkė. Nusiplukdęs į Temzę ir pasistatęs ten, kur per atoslūgį atsitraukia vanduo, nudervavo laivo šonus ir dugną. Vis pasakojo apie dvi dukras, bet aš nebuvau įsitikinusi, ar jis išties jas turi, nes laive nepamačiau nė vieno žaislo.

●

Jau senokai šnekuosi su žmogumi iš Bazelio. Susiradau jį tokiame nelabai maloniame tinklalapyje, bet jis pasirodė visai nieko. Jo vardas Werneris. Keletą savaičių susirašinėjame apsikeisdami žinutėmis kartą per dieną ar dvi: apie knygas, šiek tiek apie kiną, kartais jis bando pakreipti pokalbį prie jam rūpimų temų (jei galėtum valdyti mane, kaip tą darytum?), iš kurių aš vis kaip nors išsisuku, bet, regis, jam tai sunkumų nekelia. Anądien jis paklausė, kokiu keisčiausiu, labiausiai neįprastu žaislu esu žaidusi. Klausimas man pasirodė labai geras. Susimąsčiau… Peržvelgiau mintyse vaikystę – žaislų beveik neturėjau. Pliušinis meškinas, kuriuo žaisti man buvo leista tik tada, kai suėjo treji (nors buvo padovanotas per krikštynas, t. y. dar tada, kai buvau kūdikis), senas nutriušęs šuo. Tada prisiminiau kai ką geresnio ir į jo klausimą atsakiau: varlės! Jis nustebo, nes kaipmat – net negalvojęs, nors visada kruopščiai permąsto, ką ketina parašyti, – paklausė: „Ką tu darei toms vargšėms varlytėms?“ Paaiškinau, kad tuščiame kelyje iš šlapio molio išlipdydavau baseiną, prileisdavau vandens, suleisdavau dar visai neseniai buožgalviais buvusias mažulytes varles ir stebėdavau jas plaukiojančias. Bandančias išsigelbėti. Jos daug kuo man priminė žmones.