Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

Sausio 8, sekmadienis. Pora laipsnių šilumos, snyguriuoja. Ėjau link Santariškių. Pirmą kartą pajutau, koks jaudinantis yra mašinų ratų išmaltas purvynas, padengtas plonytėliu sniego sluoksneliu. Užsinorėjau Vytauto B. fotografijos su purvynu.

Sausio 21, šeštadienis. Toks yra pasaulis, toks yra gyvenimas. Mano akys ašaroja, jas peršti, jos lipnios… Mano kojos vos pasivelka… Mano stuburas man leidžia pasėdėti tik tiek ir tiek… Bet kiek balandžių su nutrauktomis kojomis! Kiek kačių su iškabintomis akimis! Kiek vaikų, sergančių vėžiu… Visada esi per vidurį. Aš dar turiu Krishnamurti, o kiek žmonių jo neturi!

Sausio 22, sekmadienis. Nudžiugino Vytautas S. Sakė pametęs pinigus, raktus ir dantis [protezus]; pradžioje jaudinęsis, paskui nusiraminęs: juk būna daug blogiau…

Sausio 23, pirmadienis. Pasivaikščiodamas pamačiau, kaip sumėlynavo sniego fone dviejų stovinčių mašinų veidrodėliai: fantastiška.

Sausio 24, antradienis. Atėjo laiškas iš Austėjos Č. Rašo, kad, skaitydama mano tekstus, vietomis nori ploti ir šaukti, kaip norėdavusi per paskaitas. Puiku, velniai rautų. Puiku.

Vasario 3, penktadienis. Išvyka į Panevėžį [su leidėja Giedre ir jos Rimu; knygyne pristatinėjau „Vėlyvuosius tekstus“] buvo gana sėkminga. Smagiai slydome per šaltį [buvo apie minus trisdešimt] ir snieguotus laukus, saulei artėjant prie laidos. Nors miesto pakraštyje vos nesusidūrėme su kelią kirtusia juoda laidotuvių firmos mašina. Skaitydamas savo eilėraščius, įpuoliau į transą, į ekstazę. Todėl skaitėsi gerai. Ir tam būreliui žmonių, regis, patiko. Ir tai patraukliai moteriai pirmoje eilėje – taip pat, regis. Grįžtant oras buvo pilnas ledo kristalų, tad patyrėme optinę iliuziją ir vos neišlėkėme į kosmosą, kur šaltis daug didesnis. 

Vasario 10, penktadienis. Didžiausias šios dienos malonumas – Ričardo V. skambutis. Labai smagiai perskaitęs Krishnamurti [fragmentai iš „The Book of Life“]. Laiko tai geriausiu mano išverstu dalyku, sako, kad tai – būtent apie jo reikalus. Džiugu.

Kovo 2, penktadienis. Pradėjau mokytis mintinai Dylano Thomo eilėraštį „Especially when the October wind“. Pasiilgau jo tamsokos ir komplikuotos poezijos.

Kovo 22, ketvirtadienis. Kadangi žmogus yra sutvertas kentėti, tai priešintis kančiai, jos vengti – priešintis Kūrėjo valiai. Visi vengia, visi priešinasi.

Kovo 24, šeštadienis. Skaitau Donaldo K. „Kurčiam asiliukui“. Randu gražių eilėraščių. Principai tie patys [kaip ir ankstesnėse knygose], bet tebegyvas skausmingas gerumas, kartais kryptelnama į jo [lyrinio subjekto] pasaulio jungtį su evangeliniu.

Kovo 25, sekmadienis. Galvoju, kad kai išryškėja koks nežinomas asmens bruožas ar iškyla [aikštėn] jo poelgis – tai yra testas jo aplinkai. Tuomet paaiškėja, kiek tebegalioja bruožai ir poelgiai, už kuriuos jis buvo vertinamas. Smagus testas!

Gailiuosi, kad vakar Aniai nedaviau pinigų. Juk jinai žvelgė taip graudžiai… 

Kovo 26, pirmadienis. Baigiau skaityti Donaldą K. Sudėjus krūvon – gera knyga. Svarbiausia – daug kur yra skausmingumo. Bet – ir saldumo šiek tiek.

Rytą suformulavau: didžiausias egoizmas – palikti kitiems daryti visus nešvarius darbus.

Kovo 28, trečiadienis. Kasdien po kelis kartus imu bijoti gyvenimo. Tuomet kartoju: nebijok gyvenimo! nebijok gyvenimo! Prisimenu Krishnamurti; prisimenu zen mokymus; prisimenu haiku, kur valtis slysta upe, o abipus – nukritę lapai. Kartais padeda, kartais ne.

Kovo 31, šeštadienis. Skaitinėju „Kaimelį penkių gryčių“ [įdavė Linas K., tai – apie jo kaimą]. Juodas, juodas yra gyvenimas. „Los caballos negros son. / Las herraduras son negras.“

Balandžio 7, šeštadienis. Po pietų baigiau skaityti Mariaus I. „Išvarymą“. Labai gera pjesė: gyva, išraiškinga, žiauri, aporiška… Bet svarbiausia: tai nėra pjesė apie jokią emigraciją; tai yra pjesė apie pasaulį, kurio vienos dalys kankina kitas arba toji pati dalis kankina pačią save. Apie šitą dėsnį pjesė. Stebiuosi, kad jos gylio neįžvelgė dramatiškas dramaturgas /…/. Net atėjo mintis (baigus skaityti) parašyti, nuo jos atsispyrus, dar vieną „Sufalsifikuoto dienoraščio“ gabalą. Bet tai tik idėja.

Balandžio 22, sekmadienis. Krishnamurti sako, kad nėra pasaulyje tokio daikto kaip saugumas. Bet… Jei esi persismelkęs pasirengimu gyventi luošas, paniekintas, alkanas, be namų, apimtas visokių skausmų, t. y. susitaikęs (galutinai) su savo karma, manau, gali rastis saugumo jausmas.

Birželio 17, sekmadienis. Vakar susitikome su Vytautu S. Ir šiame fronte nieko naujo. Bet Vytautas pradžiugino kitkuo. Kai jam papasakojau apie Andriaus M. straipsnį „Š. A.“, jis pasakė, kad pirmaisiais tarybų valdžios metais [Rusijoje] būta šūkio: „Железной рукой прижмём человечество к счастью.“ Nesvarbu, ar tai tiesa. Svarbu, kad šūkis – verčiantis iš koto. Tai šiandien vis kvatojuosi, jį prisiminęs.

Birželio 18, pirmadienis. Stūmiau tolyn prisiminimus. Šį tą lyg ir pasisekė pasakyti. Manau, kad Jolantai su Danguole įdomiausia bus skaityti nuotykio su Savicku aprašymą.

Liepos 25, trečiadienis. Vakar paskambinau Adolfui P. Sakė mąstąs apie gyvenimo prasmę. Gal pernelyg skubotai išrėžiau, kad jos arba nėra, arba ji mums nežinoma. Pateikiau pavyzdį su šachmatų pėstininku: jis negali žinoti apie savo ėjimų prasmę, nes nemato partijos.

Rugpjūčio 1, trečiadienis [kaime]. Toliau skaitinėju Po Chü-I. Ką tik perskaičiau neblogą [eilėraštį], kuriame skundžiamasi, kad net septyneri budistinės praktikos metai nepadėjo įveikti ilgesio.

Rugpjūčio 9, ketvirtadienis [kaime]. Toliau skaitau Faulknerį [„Absalomai, Absalomai!“]. Kaip Satpenas mėgina surasti savo klaidą, kuri jam sutrukdė įgyvendinti savo gyvenimo sumanymą. Kaip mėgina su logika pagauti likimą…

Rugpjūčio 20, pirmadienis [kaime]. Vakar virš namo mačiau silpnutėlį vaivorykštės gabaliuką. Tiesiog – vos įžvelgiamą rausvumą su dar menkiau matomais poros spalvų dvelksmais šalia jo. Tokį spalvotą leisgyvį vaivorykštės fragmentuko atšešėlį. Manau, kad tai bus didžiausias šios vasaros įspūdis. O dešiniau buvo visai solidi vaivorykštės atkarpa.

Rugpjūčio 22, trečiadienis. Pirmoji tezė: manęs negali ištikti niekas, kas nebūtų gyvenimas. Antroji tezė: kodėl tai turi ištikti kitą, o ne mane. Šiandien šiodvi tezės mane labai guodžia.  

Rugsėjo 16, sekmadienis. Didžiausias šios dienos laimėjimas – kad bent du kartus, gulėdamas ant ortopedinio matraco, smagiai nusikvatojau iš žmogiškųjų konvencijų.

Rugsėjo 22, šeštadienis. Eidamas pasivaikščioti sutikau ant savo lenktų kaip kavaleristo kojelių krypuojančią alkoholikę Anią. Aišku, kad prašė pinigų. Aišku, kad daviau. Štai kur kančia…

Spalio 2, antradienis. Sapnavau, kad kilau į liftą panašiu įrenginiu. Žinojau, kad vykstu lyg į kosmosą, lyg į kitus pasaulius. Žinojau, kad negrįšiu. Buvo truputį baugu – kaip ten bus. To „lifto“ kabinoje buvo dar pora keleivių. Jie man davė kažkokią knygą, kurią turėjau perskaityti ir po to jiems išdėstyti, – lyg tikrino, kiek aš tą tekstą supratau…

Lapkričio 15, ketvirtadienis. Rytą perskaičiau gerą Ievos G. tekstą (tęsinį) apie kelionę į Iraną. Labai geras. Labai tirštas. Pynęs persipynęs, bet skaityti – smagu. Po pietų nusiurbiau dalį lentynų. Galva vėl apniuko, Kašubienės ir Greimo laiškai nesiskaitė. Tik pastebėjau, kad ji, panašiai kaip aš, laiko save instrumentu, per kurį teka gyvybinė energija. Pažįstama man tai.

Lapkričio 17, šeštadienis. Toliau skaitau Greimą su Kašubiene. Įdomu. Pasakyčiau, kad jos formuluočių daugiau man prilimpa negu jo. O iš jų abiejų vystomų idėjų man labai maloni nesusikalbėjimo idėja.

Lapkričio 18, sekmadienis. Mano gimimo dienelė. Vaizduojuosi, kad dabar manyje dvi tendencijos. Viena (silpnesnė) – būti pasyviam, plūduriuoti, leistis nešamam. Ji ima veikti, kai jaučiu begalinį laiko ir erdvės kontekstą bei knibždėlynų knibždėlyną jame. Kita (stipresnė) – vis ką nors padaryti, atlikti, suspėti, imtis. Šioji veikia, kai esu įprastiniame, konvenciniame, „galiojančiame“ kontekste.

Konvencijos, konvencijos… Genialus Absoliuto išradimas ir tęstis, gyvuoti žmonių giminei, ir būti kankinamai. 

Gruodžio 10, pirmadienis. Labai gražus rytas: daug sniego ir pilka. Ant balkono parapeto – prisnigta per sprindį. Dygieji surfinijų stagarai – sniege. Ant liežuvio vėl Lorca: „Campo sin caminos / y ciudad sin tejados…“ 

Gruodžio 12, trečiadienis. Dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvylikta diena… Bet… Kokia konvencija! Juk iš tikrųjų – tai jokių metų jokio mėnesio jokia diena, jeigu tą konvenciją atmeti… Plūduriuojame bala žino kada ir bala žino kur…

Vakar skambino Adolfas P. Mėginau jam dėstyti mintį, kad kokybės nei jis, nei aš, nei kas kitas neturime jokios – tai tik konvencija. Užtat turime unikalumą – visoje visatoje nė vieno tokio paties. Jis, aišku, arba nelabai suprato, arba nenorėjo suprasti. Jam rūpi vyriausybės programa, gaila jaunimo ir t. t.

Gruodžio 22, šeštadienis. Vakar gerokai paskaičiau Murakami [„Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“]. Įdomus gabalas apie 100 km bėgimą. Apie įėjimą į naują būseną (erdvę) po 75 km. Apie depresiją po bėgimo. Apie aktyvų pasyvumą.

B. d.

José Ángelis Valente (1929–2000) ir José Corredoras-Matheosas (g. 1929) – ispanų poetai, bendravardžiai, vad. 6-ojo dešimtmečio poetinės grupės atstovai, vertėjai, abu baigę teisės mokslus ir gavę po Nacionalinę premiją už poeziją (Valente – 2001 m., Corredoras-Matheosas – 2005 m.). Šie poetai gretintini dėl eilėms būdingo meditatyvumo. Corredoras–Matheosas linkęs į minties sintezę, orientalizmą (dzeno mokymo motyvai). Valente su orientalizmu siejamas mažiau, jo poezija įvardijama kaip „pažinimo kelias“, o vėlesniuoju kūrybos etapu tampa „tyliąja poezija“.

Čia spausdinami Valentės poezijos rinkinio „Būsimos knygos fragmentai“ (Fragmentos de un libro futuro, 2000) ir Corredoro-Matheoso 1962–2004 m. kūrybos laikotarpio eilėraščių vertimai.

Vertėja

JOSÉ ÁNGEL VALENTE

Stoka

Šis sapnas, kurį baigiu sapnuoti ir kurio ploname krašte pasidarei nematoma, ribojasi su niekuo.

In pace

Miegi nugrimzdęs savo naktyje. Esi ramybėje. Aš draskau užšalusias tavo nebūties sienas, jos dar nesuskeldėjusios nuo laiko, kuris negali tęstis ant tavo vokų. Tu – pelenai. Aš kraujas. Tavo balsas – lengvas lapas. Akmeninė ši daina. Tu jau net nebesi tu. Aš, tu – tuštuma. Mano atmintis apie tave trapi, nutolusi, tu jau niekad manęs ja neatminsi.

Erdvė

Ir visi dalykai dėl to, kad taptų, žiūri į tuščią savo niekio atspindį.

Niekas

Esi

savo šviesoje nematomas, negimęs,

vienas, vienintelis.

        Tavo žvilgsnis įsistebeilija

į tavo nebūtį ar į neįmenamą

tavo pavidalo įsiveržimą tuštumoje.

Ir palieki ten pėdsaką savo žingsnio.

Išėjau paskui tave.

                      Grąžink mane savo akims,

kurias nešioju savo subraižytuose viduriuose.

Mėnulis

Ateini.

        Nesi.              

              Išnyksti.

Būna stiprių vėjo gūsių,

                  tirštų debesų.

Pateki staiga.

               Pasireiški šviesa.

Tiktai mirksniu.

Nustoja kritęs tavo neapčiuopiamas šydas

akloje mūsų sapnų pradžioje.

Nulis, įmanomybės forma

Kambaryje pusiau įmūrytas senas medinis laikrodis. Vaikas paliečia laikrodį: švytuoklė sustoja. Kaip dieviškumas skiriasi nuo jo formos, taip ir laikui, judesių skaičiui, nesvarbi jo suma. Tik sustojusioj švytuoklėj glūdi tikroji laiko esmė.

Horizontas

NESIBAIGIANTI pabaiga, prie kurios artėju,

kur niekas nesibaigia,

kur ne-būtis pradeda

tyra neišvengiamybe

nesibaigdama būti.

Aušra

TUŠTUMA.

        Neturėti,

nejausti tavo kūno kaitros.

Viktorijos Grybaitės piešinys

JOSÉ CORREDOR-MATHEOS

●

Neklausk savęs,

kas tu esi iš tikrųjų,

jei tik iš tikrųjų esi Tu.

●

Kai surasi tylą,

tai ir žodis

amžiams užtils.

(Galbūt tada kalbės

tai, kas dabar nebylu.)

Turiu tylėti,

jei randu žodį,

kurio pakaktų nesakyti.

●

Nėra nieko, ką liesčiau,

kas nevirstų niekuo.

Priešaky nėra laiko,

kurio nebūtų mano užnugary.

Nieko artimo ar tolimo,

kas turėtų sau vietą.

Nepaisant viso ko,

aš šypsausi ir rašau,

tardamas sau: tai nenaudinga,

tardamas sau: tai nenaudinga.

●

Buvimo žmogumi iliuzija,

apleistas pliažas, debesis.

Nežinau, kiek dar

šis eilėraštis

tirtės tavo rankose,

jei tėra tik garsas

lapuose.

Monserrat

Ar su šia ramybe

užsimiršta tai, kas svarbu?

Girdėt žolės augimas,

jei pagalandi klausą.

Kažkas, galbūt užmiršto,

taip pat grįžta augti

ir leisti šaknis.

Girdisi tik balsas.

Viskas pamiršta savo vardus.

Kalba medis.

●

Kažkas ką tik įbrėžė

nenorom, šaka.

Kažkas praeina, palikdamas

savo kūno skutus. Mano mėsa

gudobelėj

spindi, tamsuodama nakty.

●

Žinau, kas yra kalnas,

nes jis niekad nejuda,

nes neaiškus

kybo

tarp žemės ir dangaus.

Žinau, kas yra kalnas,

nes jam nereikia

žinoti, kad esu čia,

kaip įbestas, įsižiūrėjęs į jį.

●

Mano kūnas yra šis medis,

kalnas ir upė.

Niekas, ničniekas to nežino,

tik aš, kuris tai užmirštu.

●

Jūra:

kol į ją žiūri,

garuoja.

Epitafijos būdu

Čia niekas nesiilsi.

Sekite savo keliu

link nieko

ir trinkit šį vardą

atmintyje.

●

Nes viskas spindės

lyg pirmąsyk,

jaučiant, kad šviesa

geria tai, kas buvo

mintys,

sausas, vienatinis jūros lašas

tirpdo uolas, kurios išsitiesia

prieš tavo akis,

kontempliuojančias

pasaulio didybę,

kai tavęs jau nebėra.

●

Matai jūrą

tolumoje.

Begalinė paguoda

žinoti,

kad vieną dieną

tu tapsi

jos vandenyse

vien tik banga

sulūžus.

●

Šviesa tolumoje.

begalinė nostalgija

nežinia ko.

●

Eilėraštis tik parašomas.

Ar perskaitytas, ar išgirstas,

jis

perteikia tą pačią lapo skrydžio

ar debesies plaukimo

prasmę?

Palaiminga ši akimirka,

kurioje apraiška

išbudina manyje kažką,

kas nesu aš.

●

Dabar beliko laukti,

kada viskas pranyks

ir pats laukimas

taps tuščiu įvardijimu.

Jau niekad nebelūkuriuoti –

vienądien sulaukti.

●

Tuštuma, visata.

Nei saulių, nei planetų,

nei upelių, nei kalnų.

Nėra nei tavęs, nei ne, nei nieko.

Tik klaidžiojanti šviesa,

žaizdojanti naktį.

●

Giliai kvėpuoju dulkėmis

visų kelių.

Regiu, kaip medžiai

tampa dūmais, niekuo.

Kaip saulės šviesa

anglies ir pelenų pavidalu yra.

Šventykla sugriūna.

Kam dar klausinėti.

●

Nėra jokios priežasties

liūdėti.

Nėra jokios priežasties

liūdėti

nei džiaugtis.

Niekam nėra jokios priežasties.

Ir būk sau laimingas.

●

Lijo, ir staiga nustojo lyti.

Rašiau, ir staiga nustojau rašyti.

Vertė Laura Stašaitytė

MARK STRAND 

(1934–2014)

Eilės žiemai

                  Rosui Kraussui

Pasakyk sau,

kai šąla ir pilkuma krinta iš dangaus,

kad eisi

toliau, girdėdamas

tą pačią melodiją, nesvarbu, kur

atsidurtum –

tamsos skliaute

ar po pokšinčia mėnulio

žvilgsnio baltuma sniego slėnyje.

Šiąnakt, kai šąla,

pasakyk sau

tai, ką žinai, o tai niekas kita,

kaip melodija, kurią tavo kaulai groja

tau einant. Dabar pagaliau

galėsi prigulti po nedideliu žiemos

žvaigždžių laužu.

Ir jei nutiks taip, kad nebepavyks

eiti toliau ar grįžti atgal

ir atsidursi ten,

kur būsi pabaigoje,

pasakyk sau,

paskutinįsyk šalčiui plūstelint galūnėmis,

kad myli save tokį, koks esi.

Likučiai

Ištuštinu iš savęs kitų vardus. Ištuštinu kišenes.

Ištuštinu batus ir palieku juos šalikelėje.

Naktį atgal atsuku laikrodžius;

atsiverčiu šeimos albumą ir žiūriu į save vaikystėje.

Ką gero šitai duoda? Valandos jau atliko savo darbą.

Ištariu savo vardą. Ištariu sudie.

Žodžiai vienas kitą veja žemyn.

Myliu savo žmoną, bet atstumiu ją.

Mano tėvai pakyla iš savo sostų

į pieningus debesų kambarius. Kaip galiu dainuoti?

Laikas pasako, kas aš esu. Aš keičiuosi ir esu tas pats.

Ištuštinu iš savęs gyvenimą, ir mano gyvenimas lieka.

Palaikyti daiktų vientisumą

Lauke

aš esu lauko

nebuvimas.

Reikalas visada

toks pat.

Kad ir kur būčiau,

aš esu tai, ko trūksta.

Kai einu,

aš perskiriu orą,

ir visada

oras persikelia

užpildyti tarpų,

kur buvo mano kūnas.

Visi turime priežasčių

judėti.

Aš judu,

kad palaikyčiau daiktų vientisumą.

Vertė Artūras Cimbalistas

Lyrikofilija

Nei moters, nei vyro, tik eilėraštis – didžioji gyvenimo meilė, 

Mariaus Samavičiaus piešinys

Ne iš kūnų pasaulio, iš kalbos ir aš pats, netikras,

Ištartas, aidintis užkulisiuos, jau slopstantis.

Tik ten – žodžių pasauly – susitinkam

Skaitydami vienas kitą,

Mylimės,

Žvilgsniai susiduria,

Degina popierių, ant kurio mudu užrašyti,

Grąžindami šventu dūmu atgal į tyrą logosferą.

Aistrai netrukdo, gal tik padeda, ano pasaulio taurė,

Cigaretė, tirpstanti pelenais ant knygos lyg žodžių aidas,

Garbanotas kūnas žmogaus, tave balsiai skaitantis

Tembru, džeržgiančiai užgaunančiu geismą,

Virpinančiu lyg stygą ir primenančiu:

Esi ir kūnas.

Mariaus Samavičiaus piešinys

Estetinės pagirios

rodos, Brodskis rašė,

penkiasdešimt metų padarius

estetika nebesiskiria nuo metafizikos,

gal jis buvo teisus, gal aš niekada nesužinosiu

(ne kiekvienas kūnas gali tiek nuodo, gyvenimu vadinamo, pakelt),

užtat žinau, penkiasdešimt eilėraščių padarius

kitą rytą gali galvą skaudėti, pykinti žodžiais,

tarpais jau pradedi įtart, kad tebūta

tuščių žodžių, susižavėjimo aklo,

išgėręs stiklinę ledinio vandens, tai yra

kvantfizikos vadovėlį pasklaidęs, supranti,

kad simpatiją jautei tik poetui, visai simpatiškam vyrui,

o tokių nevykusių eilių amžiam atsižadi nelyg šėtono

ir bėgi išpažinties pas literatūros kritikę,

ji ramina, kad apsinuodijai poezija,

tikra, metafiziką lietusia,

tad estetinės pagirios

yra ir metafizinės

lygiai kaip

fizinės pagirios

visados ir moralinės.

Vaterlo

Po sprogimų Londone,

kam nors stotyje surikus,

viskas nutyla,

girdisi tik balandžių plazdėjimas.

Iki Vaterlo pėsčiomis,

Holbornas, holly born,

benamiai, snaudžiantys virš metro vėdinimo grotų,

kur jų poliaroidinės nuotraukos?

Saulės apglėbtas Big Beno bokštas,

akis, bėgantys prisiminimai,

laivų plūdurai ir vėjas, plėšantis please tranquility, men at work užrašus.

Upės žiotys ryja apokaliptinę minią,

užkimusi gitara pliekia evangelisto giesmes.

Plyšta upės, medžių sakai, traukinių šniūrai

ir sesers pasiklydę akys.

Ji sako, praeiviai niekada neatpažinsiantys skarmaluoto Budos,

ji man kabina ant kaklo kryželį,

duoda tėvo laišką – visa tai Vaterlo stotyje,

laiške Jonžolės, liūdesys, Jonžolės.

Nunarinusi galvą moteris

šveičia tualetus Vaterlo stotyje,

vėliau Pikadilio benamis

gauna dvidešimt centų bei ryžių paplotėlį.

Vėl kitas ant dviračio

prašo.

Šiandien mums neišmokėjo,

bosas sakė, pirmi pinigai atsirado Turkijoje,

sakė, vienintelės tikros baklavos – Livingstono Gryne.

Milijardus uždirbantis pieno pramonininkas

Amerikoje melžia turkiškas karves, sakė.

Namai tai elektra, tikėjimas rytdiena.

Už durų klūpi nuogas,

į batus įlindęs benamis,

delnuose laiko nuo laivo denio nuplautą virvę,

klausia, ar nenorėčiau pasikart

už sutriušusios namo sienos.

Nuprausiu jį, aprengiu ir ištepu rožių aliejumi,

pakabinu ant skalbinių virvės,

pasilieku jo batus,

nuo to laiko einu jo keliu link Vaterlo.

Iškamša

Kai mąstau apie tai:

iškamša, suplyšusiais skudurais mojuojanti dievams,

košmarai, verdantys palėpės katile,

kraujuojanti miesčionių plynė.

Kai prisimenu tai:

centai, užsiūti vidinėse palto kišenėse,

nendrių kempinės, geriančios mirtininkų žvilgsnius.

Kai skrodžiu mintis,

tai tavo tembras, nušautas septynių dienų oktavoje,

kosminiai reklamų stendai, nyrantys į tamsą,

ir oda, lukštenanti baimę.

Tai gulbė, skęstanti kanalo srutose,

ir kita, paversta karuselės mašina.

Kuomet tu nesi čia,

tai dūmais kvepiantis švarkas,

rankovėse nešantis viltį,

kunigų patarnautojai,

įsmeigę į dangų vėluojančius žvakigalius.

Kai nesi čia,

baržos, prisišvartavę prie nebūties krantų,

ir aš, norinti mėtyti uolų luitus į jūrą

ir klausytis, kaip ji iš manęs nieko neprašo.

                                  Keli epizodai su Vytautu Žalakevičiumi     

Paskutiniais studijų metais vis dar gyvenau Maskvoje, bet vis dažniau būdavau Vilniuje. Šis neramus ir permainingas metas buvo kupinas įdomių įvykių, pažinčių ir nelauktų nusivylimų. Viena reikšmingiausių man buvo pažintis su Vytautu Žalakevičiumi. Kelis kartus buvom susitikę „Neringoje“ prie bendro stalo su kitais ištikimais kavinės lankytojais. Kiekvienas pokalbis su juo, net ir trumputis, atsitiktinis „Neringos“ fojė ar prie profesorių stalo, man buvo įdomus. Kartą, sužinojusi, kad jam pagaliau leido statyti filmą, sakau: „Vytautai, džiaugiuosi, kad Tau davė pinigų filmui!“ – „Taip, taip, viena ranka davė, kita – atėmė“, – atsakė niūriai. Pokalbiuose Vytautas niekuomet nesileido į smulkmenas, nesiguodė, nors visokių cenzorių trukdymus, savo scenarijų likimus išgyveno labai skaudžiai. Kaip ir jo kolegos, buvo persisunkęs kino studijos gyvenimu, savo kūrybiniais rūpesčiais. O kiek jų ten buvo – nesuskaičiuosi: cenzūra ir „derinimai“ instancijose, techniniai nesklandumai filmuojant ir aktorių kaprizai, prasti orai ir priverstinės prastovos…

Kartą jis Vytautą Nasvytį ir mane iš „Neringos“ pakvietė pratęsti vakaro į savo namus K. Požėlos gatvėje (dabar – A. Goštauto) ir geriant naktinę kavą su armėnišku konjaku papasakojo kelių savo scenarijų sumanymus ir likimus – absurdiškus jų aptarimus ir svarstymus, kuriuose buvo kaltinamas net plagiatu. Įsidėmėjau tada, kad fone visą laiką skambėjo džiazas, paklausiau, kokia gi čia stotis, o jis pasakė, kad jo senoviškame radijuje, rodos, „Telefunken“ trumposiomis bangomis visą laiką yra nustatyta Liuksemburgo stotis.

Kai būdavau Maskvoje ir Vytautas ten atvykdavo savo reikalais, ne kartą yra mane susiradęs. Kartą, man dar gyvenant pas Tamarą ilgajame komunalkos koridoriuje, apie kurį jau esu rašiusi, gilų viduržiemį, jis prisiskambino bendru visų gyventojų telefonu ir pakvietė mane pietų į „Pekino“ restoraną (anuomet dar draugauta su kinais) valgyti kažkokių trepangų. Pamenu, jaudinausi, norėjau gražiai atrodyti ir apsivilkau lengvą juodą taftinę suknelę pusilgėm rankovėm, nes net į galvą neatėjo, kad tame monumentaliame stalinistinio stiliaus rūme Majakovskio aikštėje bus taip šalta. Kai rūbinėje nusivilkau paltą, pamačiau, kad mano rankos pamėlusios, sušalusios, ir Žala, įdėmiai nužvelgęs mano mała czarna suknelę (tas pavadinimas į Lietuvą atėjo iš lenkiško žurnalo „Kobieta i życie“), slėpdamas ironišką šypsnį, patrynė jas delnais ir pasakė, kad grožis visais laikais iš moterų reikalavo aukų. Pasiūlė pradžioj eiti prie baro apšilti, siūlė net savo švarką; po truputį ėmėm ragauti kažkokius keistus kinų gėrimus. Nepasakyčiau, kad ir tie trepangai buvo skanūs mūsų menkai išlavintam sovietiniam skoniui, bet įdomu tikrai buvo. Juodi, pailgi gyviai dygliuotom nugarom didelėje tuščioje baltoje lėkštėje atrodė labai vieniši ir skoniu man priminė kažkada mūsų sode pusbrolio iškeptas lietuviškas sraiges. Vytautas papasakojo kelias pikantiškas vilnietiškas naujienas – tarp jų ir apie „Neringoje“ įvykusį konfliktą tarp profesoriaus Kazio Daukšo ir Aleksio Churgino (mat po pastarojo vizito profesorius pasigedo ant savo rašomojo stalo prieškarinio parkerio su aukso plunksna ir iridžio galeliu), pasiguodė turėsiąs sunkią dieną kino studijoje ir vėl lėksiąs į Vilnių. Tą kartą Vytauto paprašiau nuvežti mano tėvui jo užsakymu nupirktą vieną puikiausių prancūziškų konjakų – „Courvoisier“. Tėvas mėgo turėti įvairių rūšių gerų gėrimų ir pavaišinti svečią, o ypač – savo jau gerokai pasistūmėjusį darbe aspirantą. Įsigyti tokių ekskliuzyvinių gėrimų tada galėjai tik įžymiojoje Neglinnaja gatvės specializuotoje vynų parduotuvėje. Vytautas konjaką paėmė, bet nenuvežė, nes traukinyje su savo kinošnikų kompanija jį išgėrė. Mat jam statant krepšį ant lentynos jautrios kolegų ausys iškart išgirdo butelio dunkstelėjimą. Kai man prisipažino, ką padaręs, labai susijaudinau, nes su tėvu taip nejuokaudavau, bet Žala mane nuramino – klaidą netrukus atitaisysiąs – ir prašė tą istoriją pamiršti visiems laikams.

Dar įdomesnis susitikimas Maskvoje įvyko 1962 metais. Tuo metu sovietinės Rašytojų sąjungos sekretoriaus vietoje rezidavo Eduardas Mieželaitis, jau plačiai išgarsėjęs savo poema „Žmogus“, už kurią iš sovietinės valdžios buvo gavęs Lenino premiją. Į Maskvą atvykęs Vytautas Žalakevičius pakvietė jį, rašytoją Juozą Požėrą ir mane į slaptą plačiosioms masėms nerodomų užsienio filmų peržiūrą, kokias rengdavo tikriausiai visos šalies kino sąjungos. Taigi du vakarus iš eilės pasižiūrėjome net keturis žymių režisierių filmus. Pirmąjį vakarą po peržiūros Žalakevičius pasiūlė mums visiems drauge nuvažiuoti į Vnukovo oro uostą, kur galėsim skaniai pavakarieniauti ir ramiai pasišnekėti iki vėlumos. Tokios „iškylos“ anuomet buvo madingos – Vilniuje visi, kas troško ramybės arba konspiracijos, taip pat važiuodavo į oro uostą ar į populiarų Naujosios Vilnios restoranėlį. Vakarienė Vnukove iš tikrųjų buvo puiki, bet įdomiausia buvo pokalbiai. Niekuomet nepamiršiu, kaip Mieželaitis pasakojo apie karo pradžią, apie seną sunkvežimį, kuriuo su grupe komjaunuolių (o jis jau iš seniau buvo komjaunuolis) ar rašytojų važiavo iš Lietuvos į Rusiją, ir apie tai, kaip drauge buvęs Vladas Mozūriūnas paprašė vairuotojo mašiną sustabdyti, o išlipęs verkdamas puolė bučiuoti Lietuvos žemės taip su ja atsisveikindamas. Prisimindamas tai, Mieželaitis irgi apsiverkė. Matydamas, kad ir aš jaudinuos jo klausydama, suspaudė mano riešą ir pridūrė, kad atsimena mane nuo karo metų, kai matė kartą su tėvais, kokių penkerių metų, Lietuvos atstovybėje. Įdomūs buvo jo – lietuviškosios divizijos karo korespondento – liudijimai. Kalbėta apie Rusiją ir rusus, Požėra pasakojo apie Sibirą – gamtą, žmones ir jų papročius. Čia jau ir aš turėjau ką pasakyti. Kalbantis laikas bėgo greitai, ir nė nepastebėjom, kaip pradėta nurinkinėti nuo stalų, o naktinė valytoja, dideliu skuduru apsivyniojusi šluotą, ėmė plauti restorano grindis. (Nebuvo dar jokių madingų valymo priemonių.) Bet mūsų, kalbančių jai nesuprantama kalba, nevarė, leido patiems susiprasti. Kai mane parvežė namo, mano bobutė šeimininkė jau garsiai knarkė. Pirštų galais perėjau jos kambarį ir laiminga išsitiesiau savo siauroje lovoje.

Kitą vakarą vėl susitikom peržiūrose. Mano atmintin ypač įstrigo du paskutiniai filmai – Stanley Kramerio „Paskutinis krantas“, sukrečiantis žmonijos katastrofos apokaliptiniais vaizdais, ir Luiso Buñuelio „Viridiana“, apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Po peržiūros buvom tokie sujaudinti, kad kurį laiką visi tylėjom ir tik paskui pratrūkom dėkoti Žalai. O jis atrodė laimingas, suteikęs mums tokį malonumą. Apie save nė nekalbu. Ypač sujaudintas, tiesiog sukrėstas buvo Mieželaitis, gal pirmą kartą tokion peržiūron patekęs. Savo ruožtu jis pakvietė mus visus į savo butą pratęsti malonumo – pabendrauti, pasišnekėti, atsipūsti. Ilgai ilgai laukę taksi skvere prie Jurijaus Dolgorukio paminklo, pagaliau jo sulaukėme ir nuvažiavome į rajoną prie Rygos geležinkelio stoties, į naujų namų kvartalą, prie kurio visai šalia buvo mano nepamirštamoji Trifonovka, bendrabutis. „Rygos“ gastronome buvo pripirkta visko, kas geriausia, – visokios užkandos, vaisių, šampano ir armėniško konjako. Vyrai nešė pilnus maišus gėrybių.

Laikinas dviejų kambarių Mieželaičio butelis buvo kuklus ir švarus, bet nuobodžiai socdepiškai, valdiškai apstatytas. Buvau paprašyta padengti gan didelį svetainės stalą – paimti iš miegamojo spintos baltą staltiesę, iš virtuvės ir svetainės bufeto – indus, taures. Gale stalo atsisėdo šeimininkas, o aš – greta Požėros, gamtos ir socializmo dainiaus, priešais Žalakevičių, kad galėčiau matyti, kaip jis, pritvinkęs sumanymų, improvizuojantis paradoksalistas, kalba, kaip provokuoja, ironizuoja, karščiuojasi. Mieželaitis, tuo metu laikęsis „sausojo įstatymo“, paprašė Žalos pradžiai atkimšti šampaną. Vytautas įgudusia ranka paėmė butelį ir gan lengvai jį atkimšo, o čia ir įvyko siaubingas dalykas: šampanas šovė aukštyn ir likimo valia būtent namų šeimininkas buvo apipiltas nuo galvos iki kojų! Tamsus kostiumas pasidengė sidabriniais burbuliukais. Visi puolėm jo šluostyti medžiaginėmis servetėlėmis, kurias kartu su staltiese buvau išdėliojusi ant stalo (popierinių anuomet nebūdavo). Iš pradžių atrodė, kad Mieželaitis bus įsižeidęs, bet netrukus susiėmė ir pasakė: „Niekis. Eisiu persirengsiu.“ Mes, sumišę, aptvarkėm stalą, ir Žala išpilstė šampano likutį į tris taures. Grįžęs margu lietuvišku megztiniu vilkintis Mieželaitis pakvietė mus išgerti už nuostabų susitikimą ir, aišku, už tas dvi dienas patirtus įspūdžius.

Žala šiek tiek papasakojo apie matytų filmų režisierius, akcentuodamas jų laisvą požiūrį, savitumą – kokie jie skirtingi, nors kalba apie tą patį pasaulį, apie kraštutinį jų atvirumą, dalykus, kurie ir jam labiausiai rūpėjo; pasakė ir tai, kad Buñuelio jo tėvynainiai nemėgo, kad filmas ilgai buvo uždraustas rodyti… būtent už atvirumą kalbant apie piktžaizdes. Po to kažkaip nutilo, susimąstė. Nedaugžodžiavo ir Požėra, elgėsi kaip stebėtojas, tik kartais pritariamai galvą linkteldamas. Aš dar nežinojau, bet jie visi tikrai žinojo, kad tokiuose pereinamuosiuose „valdiškuose namuose“, kaip laikinas įžymaus lietuvio būstas Maskvoje, gali būti paslėpta klausanti ausis. Netgi – turi būti. Bet Žala staiga lyg pabudo ir pasisukęs į Mieželaitį prabilo: „Aš norėčiau Jūsų kai ko paklausti. Man tai rūpi ir nesupykit, supraskit mano atvirumą… Ar Jums neatrodo, kad jau gana to ŽMOGAUS? Ar ne laikas pradėti kalbėti tiesiog apie ž m o g ų?“ Anuomet toks pareiškimas vyresniam ir jau išgarsėjusiam poetui buvo šokiruojantis. Galbūt šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet tada ir aš net susigūžiau nuo Žalos žodžių – nuo netikėtumo! Stojo nejauki tyla. Bet Mieželaitis klausimą ir sykiu priekaištą priėmė stojiškai, ir juodu pradėjo diskutuoti. Buvau pernelyg susijaudinusi, kad įsidėmėčiau jų pokalbį. Žalakevičiui tada buvo apie trisdešimt, jis jau buvo išleidęs į pasaulį filmą „Adomas nori būti žmogumi“, „Gyvuosius didvyrius“, rašė savo keistus scenarijus, atrodo, jo galvoje jau kirbėjo „Vienos dienos kronikos“ ar „Niekas nenorėjo mirti“ sumanymai…

Atminty išliko ir dar vienas labai keistas epizodas. Nebepamenu to įvykio metų, bet greičiausiai tai buvo septintojo dešimtmečio viduryje. Vytautas paskambino ir paprašė būtinai ateiti į Karininkų namus (dabartinė Prezidentūra) ir pasižiūrėti karininkams rodomą filmą, jis lauksiąs manęs prie durų ir įves. Tai buvo kažkokia sovietinė fantastinė dokumentika apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį pradėjo, aišku, ne Sovietų Sąjunga. Atvedė, pasodino kažkur tarp karininkijos, o pats dingo. Pasižiūrėjusi tą bauginantį, rėksmingą, šlykščiai tikrovišką filmą kariams mulkinti, supratau, kodėl Vytautas norėjo, kad jį pamatyčiau, greičiausiai norėjo, kad palyginčiau su anuomet Maskvoje matytu talentingai sukurtu Kramerio filmu „Paskutinis krantas“.

Vėlesniais metais artimiau mums bendrauti nebeteko. Gyvenimas ir jį, ir mane įsuko į skirtingus sūkurius ir nebepaleido.

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

Kitą dieną, anksti ryte, uždariau lagaminą ir išėjau iš namų. Dėdė dar miegojo. Tokį laiką pasirinkau, nors traukinys, kuriuo turėjau išvykti, išvažiavo gerokai vėliau. Apskaičiavau, kad laiškas pasieks dėdę maždaug mano išvykimo metu. Ta mintis, kuri vakar mane jaudrino, dabar vertė susimąstyti, ir aš apgailestavau dėl kai kurių savo poelgių. Ar aš neišdaviau dėdės? Kad ir ką sakytum, žmogus, kuriam meluoji, – o aš pamelavau, – tampa tarsi kokiu teisėju ir išauga melagio akyse. Labai aiškiai tai jaučiau, bet kelionė netrukus išvaikė liūdesį, ir aš visokeriopai atsidėjau malonumui pasvajoti apie nežinomą laimę, žvelgdamas pro langą į kraštovaizdžius, kuriuos mačiau pirmą kartą. Kitą dieną po pietų pasiekiau Ferfakso miestą.

Jis išsidėstęs slėnio gilumoje; išvysti jį netikėtai, pasibaigus kalvų grandinei, dengiančiai jį tarsi uždanga. Per jį teka upė, įsispraudusi tarp stačių krantų. Visos gatvės skendi medžiuose, išgrįstos rausvomis plytomis, o namai tūno krūmais apsodintų sodelių gilumoje. Miestas rimtas ir tylus, visiškai kitoks negu mano gimtasis miestas. Čia nepamatysi žmonių, besiilsinčių priebutyje ir besivėduojančių popietės kaitroje. Sakytum gyventojai niekuomet niekur neina, ir prospektai visada tušti.

Sėdau į karietaitę, kursuojančią tarp stoties ir universiteto. Ji pervažiavo miestą ir sustojo prie didelio medžių juosiamo parko. Virš vartų perskaičiau užrašą geležinėmis raidėmis: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. Paėmiau lagaminą ir išlipau.

Rimbo galu vežėjas nurodė man pastatą, kurio stogo kraigas buvo matyti tarp medžių parko gilumoje.

– Jums tereikia stumtelėti vartelius ir eiti tiesiai, – pasakė, – bet jei atvykstate į mokslus, tai dar turite laiko. Mokslo metai prasidės tik po dviejų savaičių.

Pajutau, kad raustu. Ar vertėjo skubėti, kad atvykčiau pora savaičių anksčiau už visus? Ką veiksiu tą porą savaičių? Matyt, mano veidas išdavė sumišimą, nes vežėjas, jaunas vyras, apsivilkęs kone kaip valstietis, dardant karietaitei, kuri vėl pajudėjo, šūktelėjo man:

– Neketinau jūsų įžeisti!

Atsukau jam nugarą ir įėjęs pro vartelius nužingsniavau alėja. Man prie kojų straksėjo voveraitės ir be baimės spitrijosi į mane, turbūt laukdamos vaišių, kuriomis visi jas lepindavo. Aukštai aukštai virš mano galvos tarp šakų ošė smarkus vėjas. Ėjau greitai. Man atrodė, kad mane gali pamatyti iš namų parko pakraštyje, kitoje kelio pusėje. Pagaliau pasiekiau pastatą, kurį vežėjas buvo rodęs man iš tolo.

Per kelias pasivaikščiojimo minutes susipažinau su visu universitetu. Jį įrėmina du dideli antikos stiliaus pastatai, stovintys vienas priešais kitą dviejuose didžiulės stačiakampės vejos galuose. Pora nedidelių namelių eilių rikiuojasi lygia greta su pievute, nuo kurios juos skiria dengta galerija. Pagaliau šen bei ten tame aptvare auga aukšti įvairių rūšių medžiai.

Apsukau pievelę ir grįžau prie didesnio iš dviejų pastatų, to, kuris buvo kritęs į akis nuo vartelių. Tai buvo Romos Panteono kopija, tik pastatyta iš plytų, išskyrus balto marmuro kolonas. Iš visų pusių Panteoną juosė erdvi terasa; vienoje pusėje ji kilo virš miesto, kuris buvo matyti tarp medžių, kitoje – virš plačiai išsidriekusios pievos ir medžių guotų, kuriuos kirto kelias, vedantis kalvų link. Prisėdau ant turėklų iš miesto pusės ir susimąsčiau. Turėjau praleisti dvi savaites mieste, kuriame nieko nepažinojau. Ką man daryti? Ar nereikėtų pirmiausia pasistengti susirast kambarį? Bet mintis eiti ir belstis į nepažįstamus namus man nelabai patiko, nors žinojau, kad galiausiai teks tai padaryti. Tačiau noras kuo ilgiau atidėti tą nemalonią akimirką įkvėpė mintį, kuri man pasirodė puiki. Aš pernakvosiu viešbutyje – mačiau jį prie stoties – taigi iki rytdienos nebereikės galvoti apie kambarį. Paskui po truputį apsiklausinėsiu apie įvairius pensionus, laikomus mieste. Tad ketinau stotis, bet čia pamačiau kažką prie manęs artinantis. Uždėjau ranką ant lagamino ir likau sėdėti nejudėdamas.

Nepažįstamasis pasisveikino, linktelėdamas galva. Buvo aukštas, labai paprastai apsirengęs – tamsiai mėlynu kostiumu, pasiūtu pagal seną madą. Jo veidas buvo griežtas ir valingas. Atrodė vyresnis už mane, ir iš pradžių man toptelėjo mintis, kad jį pažįstu, nors negalėjau prisiminti, kur buvau sutikęs.

Nustebau, kad negirdėjau jo artinantis. Pasijutau ir sunerimęs, ir laimingas. Nors į terasą plieskė saulė, šios atokios vietos tyloje buvo kažin kas slėpiningo. Aš skendėjau keisčiausiose svajose. Akimirką tariausi suklydęs, pamaniau, kad prieš mane nieko nėra.

Tačiau taip pat linktelėjau galva. Priėjęs prie manęs, jaunuolis sustojo ir tarė:

– Spėju, kad jūs čia dviem savaitėm pirma laiko ir atvykote mokytis. Ar aš klystu?

Linktelėjau galva.

– Atspėti nesunku, – kalbėjo jis toliau, – nes mano atvejis toks pat. Bet, matau, jūs dar nesusiradote kambario, – tarė pažvelgęs į mano lagaminą. – Aš taip pat ne. Norite, kad paieškotume drauge?

Neatsakiau; jis vėl prašneko:

– Atvažiavome taip anksti, kad galėtume rasti gražiausius kambarius mieste. Patarčiau jums pasirinkti kokį nors netoli universiteto.

Akimirką dvejojau. Staiga pasirodė, kad daug kas priklauso nuo mano atsakymo, bet nepažįstamojo žvilgsnis buvo tiesus, ir tai padėjo man apsispręsti. Be to, džiaugiausi sutikęs tokį paslaugų žmogų ten, kur nieko nepažinojau. Padėkojau ir, paėmęs į dešinę ranką lagaminą, nušokau ant žemės.

Slapčia tikėjausi, kad jis pasirūpins visomis smulkiomis derybomis, kurių prisibijojau, ir paklausiau jo, ar gerai pažįsta miestą, ar turi nusižiūrėjęs kokį namą. Jis atsakė, kad ne.

Mes leidomės prie vartelių, jų užrašą jis perskaitė balsu, pridurdamas taip, lyg tai, ką sakytų, būtų ką tik perskaitytų eilių tęsinys:

– O toji tiesa neatrandama taip lengvai, kaip jums, regis, atrodo, nei taip, kaip jūs tikitės.

Nutylėjau; bijojau, kad jis neimtų nemaloniai postringauti apie tai, kas man labai patiko, ir taip neatstumtų nuo savęs. Bet jis nutilo; mes tylėdami žingsniavome gatve, kurioje rikiavosi pilki namukai, šmėkščiojantys sodelių gilumoje. Ant kelių prieangių kolonų buvo užrašai, kuriuose galėjai perskaityti: „Nuomojami kambariai“.

Pasitaręs su savo palydovu, stumtelėjau vieno tų sodų vartelius. Svarstyti dėl pasirinkimo nereikėjo – visi namai alėjoje buvo pastatyti pagal vieną pavyzdį. Pasakiau tai balsu, matyt, kad išloščiau laiko. Paskui pabandžiau praleist savo palydovą pirmą ir nusekiau jam pavymui, bet jis, man rodos, perprato mano manevrą ir šiurkštokai tarė:

– Tarsitės, žinoma, jūs, nes kambario reikia jums. Na, o aš išsinuomosiu mieste.

Tie žodžiai mane užgavo. Pamačiau, kad jis perprato mano charakterio silpnybę ir yra pasiryžęs ją ignoruoti.

Paskambinau į duris. Po gana ilgo laiko mums atidarė moteris: sena, labai tiesi, aukštaūgė, vilkinti juodos gelumbės drabužiais, su kepuraite ilgais kaspinais. Ji pasirodė tokia rūsti, kad mane sukaustė drovumas, ir prabilau į ją neaiškiu balsu. Ji išklausė mane nepertraukdama, paskui lipšniai paklausė:

– Ar turiu suprasti, kad jūs – studentas ir jums reikia kambario?

Išraudęs atsakiau:

– Taip.

Ką apie mano narsą galvoja mano palydovas? Nedrįsau į jį pažvelgti, o jis tylėjo.

Senoji ponia nusivedė mus į antrą aukštą ir pirma mūsų įžengė į didelį kambarį; iš karto pravėrė langines. Vaizdą temdė platanas; blanki šviesa krito ant pajuodusio tviskančio parketo. Kampe stovėjo lova su kolonėlėmis, kitame – paprastutis stalas ir kėdė pinta sėdyne. Viskas atrodė skrupulingai švaru, bet net jei šis kambarys būtų buvęs prastai užlaikomas, būčiau jį išsinuomojęs nepaisydamas nieko. Skubėjau baigti tą reikalą.

– Labai gerai, – tariau pusbalsiu.

– Tai ir puiku, – atsiliepė senoji dama; ji stovėjo kambario viduryje, sunėrusi rankas.

– Šitas kambarys man labai tiktų, – pasakiau jai kiek patylėjęs.

Ji linktelėjo galva:

– Kaina – dešimt dolerių ir penkiolika už maitinimą.

Aš taip pat linktelėjau ir padėjau lagaminą ant kėdės.

– Vakarieniaujame šeštą, – toliau kalbėjo senoji ponia, – pusryčiai aštuntą, pietūs antrą. Rytais jus pažadinsim septintą valandą.

Ji išėjo, nelaukdama atsakymo, ir pabrėžtinai atsargiai uždarė duris.

– Na, – tarė mano palydovas, per visą tą scenelę, per kurią parodžiau taip mažai ryžto, nepravėręs burnos, – jūs patenkintas?

Buvau labai patenkintas, tik stebėjausi, kad viskas įvyko taip greitai ir, nepaisant tiek dvejonių, taip paprastai. Beje, nuo to laiko, kai palikau dėdės namus, savo kelyje dar nebuvau susidūręs su jokia kliūtimi. O juk tikėjausi daugybės sunkumų – man atrodė normalu, kad jų turėtų būti. Negalėjau atsistebėti, kad prireikė tiek mažai pastangų visiškai pakeisti gyvenimo būdą ir padaryti jį nepriklausomą. Argi dabar aš neturiu savo kambario?

Tame kambaryje išbuvome iki vakarienės. Aš iškrausčiau lagaminą, o mano palydovas, sėdėdamas ant kėdės, stebėjo, kaip kraustau. Kartkartėm ko nors manęs pasiteiraudavo apie mano skonį ir užsiėmimus, bet taip nuoširdžiai ir drauge taip santūriai, kad būtų buvę nemandagu jam neatsakyti. Dažnai tai, ko klausdavo, atrodė nereikšminga, ir mane ėmė juokas iš to, ką laikiau visišku jo naivumu. Jis klausinėjo apie daiktus mano lagamine, kai juos krausčiau, norėjo žinoti, ar seniai juos turiu, ar esu prie jų prisirišęs, ar nenorėčiau labiau to, o ne šito. Tasai tonas man nebuvo nesmagus. Buvau nustebintas ir pamalonintas, kad manimi taip domimasi, ir mėgavausi, pateikdamas smulkmenų dar daugiau, nei buvo teiraujamasi.

Kai viskas buvo sutvarkyta (tada aš instinktyviai atsargiu judesiu įspraudžiau į švarko kišenę banknotų ritinėlį), sumojau, kad pradeda temti ir beveik nieko nebematyti. Norėjau uždegti lempą, stovinčią ant stalo, bet ji buvo tuščia; radau tiktai žvakę alavinėje žvakidėje. Mano palydovas nebetarė nė žodžio, bet jaučiau, kad mane stebi; dėl to buvo nejauku, ir man atlėgo tik tada, kai apie mus nutvisko šviesa, tegu ir blyški. Galop jis pakilo ir pasakė:

– Jums neatėjo į galvą paklausti mano vardo, bet kadangi dažnai matysimės, turite žinoti, kaip į mane kreiptis, – vadinkite mane Polu.

Taręs šiuos žodžius, jis paspaudė man ranką ir išėjo. Nesigailėjau, kad išėjo, nes norėjau pabūti vienas ir su malonumu rikiavau ant židinio knygas, kurias buvau atsivežęs. Čia buvo Merės Šeli „Frankenšteinas“, Bairono „Vampyras“, Hotorno romanai ir keli prancūziškų knygų vertimai, tačiau pastarieji priklausė mano dėdei, ir aš ketinau juos kada nors jam grąžinti. Buvau labai prisirišęs prie tų knygų. Skaičiau jas daugybę kartų, kai kurios buvo aptriušusios, bet dėl to tik dar labiau jas mėgau. Dažnai kur eidamas įsikišdavau vieną jų į kišenę; žodžiu, apie tuos penkiolika ar dvidešimt aptrintų tomelių mąstydavau dažniau negu apie ką kita savo gyvenime. Man dingojosi, kad nebūčiau jautęs jokio malonumo dėliodamas jas ant židinio, jei Polas – juk toks buvo jo vardas – būtų čia. Ir man rodėsi, kad ištraukus iš lagamino jis nužvelgė jas be jokio atlaidumo, bent jau nieko nepasakė ir nepaprašė parodyti; toks nesidomėjimas man buvo keistas.

Staiga kažkas skimbtelėjo varpeliu laiptuose. Užpūčiau žvakę ir nusileidau į valgomąjį. Tai buvo gan nedidelis kambarys, liūdnas ir blausiai apšviestas. Didžiąją jo dalį užėmė ilgas stalas be staltiesės ir kad apeitum jį, reikėjo spaustis prie sienos. Ant jo buvo išdėliotos didelės lėkštės ir pintinėlės su duona. Ant sienos kabėjo spalvotas generolo Li portretas ir istorinio paveikslo reprodukcija. Atsisėdau. Kadangi niekas nesirodė, netrukus ėmiau valgyti duoną, tačiau be apetito ir, taip sakant, iš dyko buvimo. Mane dažnai netikėtai pagauna liūdesys – matyt, dėl vienišo gyvenimo. Sunkiai to liūdesio atsikratau, nes nelabai suvokiu jo priežasties ir todėl labai kenčiu. Liūdesys mane dažniausiai užgula vakarais, ir tuomet atrodo, kad naktis, gaubianti žemę, niekada nesibaigs. Tokiomis valandomis protas nė kiek manęs negelbsti, ir visos mano mintys tik ir sukasi apie prislėgusią neviltį. Ieškau išsigelbėjimo mėgindamas skaityti.

Netikėtai mane ir apniko nuotaika, kurią ką tik aprašiau, – kai ėmiau valgyti duoną laukdamas, kada man patieks vakarienę. Staiga pasigailėjau to, ką buvau padaręs; aš įžvelgiau visus savo buvusio gyvenimo, visiškai išvaduoto iš tikrų rūpesčių, privalumus, laisvę leisti laiką, kaip patinka. Ir kodėl visa tai palikau? Dėl to, kad dėdė kasdien vertė praleisti nuobodų pusvalandį savo bibliotekoje!

Man atrodė, kad duona, kurią ryju, tuoj mane uždusins. Pagaliau jauna negrė pravėrė duris ir koja vėl jas uždarė. Ji nešė dubenį, jį pastatė ant stalo, nepatikliai į mane dėbčiodama. Ji vilkėjo dryžuotos drobės suknele ir ėjo čiūžčiodama numintais batais. Išeidama užspaudė ranka burną, kad užgniaužtų sukilusį juoką, ir skubiai uždarė paskui save duris. Išgirdau ją barantį balsą.

Beveik nieko nevalgęs užlipau atgal į savo kambarį, kiek tik buvo įmanoma anksčiau. Kol manęs nebuvo, čia kažkas įkūrė ugnį, nes naktis buvo vėsi. O žvakę pakeitė lempa su dideliu matinio stiklo rutuliu. Pristūmiau kėdę prie ugnies ir išsitraukiau iš kišenės knygelę, ją atsiverčiau kur pakliūva; tada įnikau skaityti triaukšdamas du obuolius – savo desertą.

Skaičiau maždaug valandą, ir tada į kambarį įžengė naujasis mano draugas. Negirdėjau jo lipant ir taip nustebau, netikėtai išvydęs jį priešais, kad jis paklausė, ar mane išgąsdino. Paskui pasidomėjo, ką skaitau; padaviau jam knygą: tai buvo vieno prancūziško romano vertimas. Jis gūžtelėjo pečiais ir iškart jį man grąžino. Vėl įsikišau knygą į kišenę.

Jo veidas atrodė toks ramus ir užtikrintas, kad tą neryžtingą akimirką žvelgiau į jį pradžiugęs. Supratau, jog neseniai mane užplūdo liūdesys dėl to, kad nebuvo jo, – nes jį matydamas vėl atgavau dvasią ir padėkojau, kad atėjo. Jam pačiam, rodos, buvo su manimi gera; jis buvo linkęs pašnekėti. Paaiškino pavakarieniavęs mieste ir ryt ryte ketinąs pasiieškoti kambario, paskui paklausė, regis, labai susidomėjęs, ką šiais metais ketinu studijuoti. Atsakiau jam tuo mieliau, kad su juo jaučiausi ne toks drovus, ir pačiais bendriausiais bruožais išdėsčiau jam planus, kurių dauguma buvo sukurpti čia pat ir atsitiktinai. Nejučia ėmiau pasakoti jam savo pabėgimo istoriją ir gana natūraliai atskleidžiau kai kurias buvusio gyvenimo aplinkybes. Jis stovėjo prieš mane, atsirėmęs į stalą, ir įdėmiai klausėsi. Retsykiais pertraukdavo, prašydamas paaiškinti smulkmenas, pro kurias per greitai prašokau. Taigi mačiau, kad mano pasakojimo klausosi susidomėjęs. Ši išpažintis nepažįstamajam buvo man didelė paguoda, ir atrodė, kad atsikratau didžiulės naštos. Ir regėjosi, kad mano gyvenimas ar veikiau nuobodi ir niekinga jo dalis baigiasi ir jau tą patį vakarą prasidės kitas, laimingesnis ir veiklesnis. Bet negalėjau savęs kaltinti dėl jokios rimtos klaidos, nors kaip tik tai ir atrodė klaida, tarsi kokia apsileidimo nuodėmė. Pirmą kartą svarsčiau, kaip čia yra, kad nesu kentėjęs slaptingų pagundų, apie kurias byloja Šventasis Raštas, ir man atrodė, kad mano jaunystei trūko kažko nepažįstamo, ir gero, ir baisaus. Būčiau norėjęs turėti žeminančių nuodėmių, jas išpažinti, ir, manau, tik įgimta pagarba tiesai kliudė man jas išrasti.

Kai nutilau, Polas atsitiesė ir tylėdamas pažvelgė į mane. Matydamas į save įsmeigtas tokias griežtas jo akis, pagalvojau: „Nenorėčiau su tavim susipykti.“ Tačiau atlaikiau tą žvilgsnį su vidine ramybe, kuri mane patį nustebino.

– Nagi, parodykit man savo knygas, – tarė jis pagaliau.

Aš jam apie jas buvau daug kalbėjęs.

– Štai, – atsakiau, rodydamas knygas ant židinio.

Ir kad jis galėtų gerai įžiūrėti, atsikėliau ir apšviečiau jas lempa.

Jis kurį laiką žiūrėjo į jas, bet jo veide neišvydau nė menkiausio pasitenkinimo virptelėjimo. Pasveikinau save tarsi su kokiu pranašumu, kurį pagaliau atskleidžiau turįs.

– Tik tiek? – paklausė jis, baigęs apžiūrą.

Linktelėjau galva.

– Jūs pamiršote tą, kurią įsidėjote į kišenę.

– Teisybė, – atsakiau, – galime padėti ją greta kitų.

Ir pastačiau ją paskutinę eilėje. Netrukus išsiskyrėme, nepamiršę sutarti, kad rytoj vėl pasimatysime.

Sapnas

Tą ir kitą naktį aš kelis kartus susapnavau tą patį sapną. Kietai miegojau, bet viską aplink save mačiau taip gerai, lyg būčiau būdravęs. Balta šviesa klojo ant grindų lango keturkampį. Švelnus vėjelis judino tiulio užuolaidas; jos atrodė gyvos.

Girdėjau tolygų miegančiojo alsavimą: tai buvo mano alsavimas, mačiau save lovoje, nepaaiškinamai susidvejinęs. Mano veidas buvo išbalęs, lūpos kartais prasiverdavo, ir tada girdėdavau aimaną, kuri mane šiurpino. Rankos gulėjo ištiestos ant antklodės.

Alsavimas darėsi vis sunkesnis, atodūsiai kimūs, neatpažįstami. Ar tai aš taip miegu? Palinkau prie veido vildamasis suklydęs. Tai iš tiesų buvau aš.

Tada panūdau kilstelėti sruogas, dengiančias miegančiojo kaktą, ir nušluostyti jam nuo skruostų prakaitą, bet tuoj pat pajutau rankas slegiant didelį svorį ir pamačiau jas, ištiestas ant antklodės. Pirštai vos judėjo, ir nuo tų pastangų miegančiojo skruostais sruvo prakaitas.

O akys buvo atmerktos ir žvelgė į lubas. Palinkau prie jų, bet jos manęs nepamatė. Lūpos virpėjo, lyg bandydamos išspausti garsą. Netikėtai jos prasiskyrė, ir aš išvydau dantis, paskui liežuvį; riksmas išsprūdo iš krūtinės. Man pasirodė, kad aš išsilaisvinau ir, puolęs prie durų, palikau kūną, tįsantį ant lovos.

Durys, prie kurių dar nespėjau nė prisiliesti, trankiai atsidarė, ir į kambarį įėjo Polas. Jo galva buvo nepridengta; plaukai krito ant veido. Drabužiai suplėšyti, išterlioti purvu. Norėjau jį užkalbinti, bet joks žodis neįstengė išsprūsti man iš lūpų. Priėjau prie lovos. Ir čia pamačiau, kaip kūnas pastyra ir abiem rankom įsitveria antklodės. Siaubingas drebulys perbėgo jį nuo galvos iki kojų, o akys užvirto akiduobėse. Galop jis vėl susmuko ant lovos.

Dabar mes buvom lauke ir traukėme spėriu žingsniu. Ėjome universiteto link, o žemė slysčiojo mums po kojom, nes visą vakarą lijo. Man rodėsi, kad žingsniuojame valandų valandas. Nebežinojau, kur einu, bet prieš mane žengė Polas, kartkartėmis vis atsigręždamas ir įremdamas į mane sustingusias akis.

Mes žingsniavome keliu per lauką, paskui kelias nėrė į mišką; einant mišku pastebėjau, kad kylame aukštyn. Kopėme labai ilgai, ir staiga Polas leidosi bėgti, iškėlęs rankas ir šaukdamas: Paskaitos baigėsi!

Tada aš pasispaudžiau ir nukūriau paskui savo vedlį. Netrukus jis sustojo miškingos keteros viršūnėje, ir kai jį prisivijau, pamačiau, kad mes stovime ilgame kelyje, kurio pabaigos nematyti. Bet Polas paėmė mane už rankos, ir mes nužingsniavome iki to kelio galo. Tenai nebebuvo medžių, ir aš išvydau, kad mudu esame plynėje, prie pat bedugnės krašto. Čia ir sustojome. Iš bedugnės gelmių sklido garsus riaumojimas. Išsigandau, bet žvilgtelėjau žemyn. Aušra nutvieskė dangų, ir aš pamačiau didelius urduliuojančius vandenis, įnirtingai besidaužančius tarp dviejų uolėtų sienų. Kartais vanduo srovės vidury įdubdavo, ir prieš mane atsiverdavo bedugnė, iš kurios veržėsi tolimi šauksmai, bet neramios bangos tučtuojau ją užliedavo. Tada išgirdau Polo balsą, jis šaukė: Gyvųjų vandenų šaltinis! – ir čia pat kritau ant žemės.

Kai atsipeikėjau, vėl buvau savo kambaryje, šalia lovos. Buvau vienas. Ant lovos tįsojo mano kūnas, bet ne taip, kaip jį palikau. Galūnės buvo išklaipytos ir plūdo krauju, lyg nuo jų būtų nudirta oda. Veidas pasikeitęs, bet taip, kad negaliu ryžtis aprašyti. Tada mane pagavo toks siaubas, kad ėmiau lekuoti kaip pergąsdintas žvėris, ir čia pastebėjau, kaip prasiskiria lūpos ir burna po truputį žiojasi riksmui – ir mane pažadino riksmas, išsprūdęs iš to veido.

Susapnavau tą sapną tris kartus ir kaskart atsibusdavau, perimtas didžiausio siaubo, nes man atrodė, kad sapnas darosi vis ryškesnis ir tolydžio artėja prie tikrovės – bet kokios tikrovės? Dabar žinojau visas tos naktinės išvykos smulkmenas, žinojau, kad praėjęs universitetą patrauksiu keliu, vedančiu į mišką, tą mišką pereisiu ir pasieksiu kelią, kuriuo reikia eiti iki galo. Tada išgirsiu didžiųjų vandenų riaumojimą, išsigąsiu ir neteksiu sąmonės, bet toji baimė – dar niekai. Tikroji baimė manęs laukė mano kambaryje, ji buvo tokia šiurpi, kad išplėšdavo mane iš to košmaro.

Kai atsibudau trečią kartą, dangus jau blyško, ir nuo lango krito pilkas spindulys. Nors buvo dar labai tamsu, bijojau vėl užmigti. Atsikėliau ir įžiebiau lempą, paskui uždariau langą ir sėdau prie stalo. Galva sviro ant krūtinės; akys lipte lipo. Tada, kad vėl nepasiduočiau kraupiam miegui, prisiverčiau rašyti.

Iš pradžių išvedžiojau vos kelis žodžius, per daug negalvodamas, ką darau. Ir pamačiau, ką parašęs: Gyvųjų vandenų šaltinis! Bet ūmai mano plunksna palengvėjo, ir aš ėmiausi rašyti, lyg mane stumtų kažkokia ranka.

Manau, tai turėjo trukt gerą pusvalandį. Prisimenu, plunksnos skrebėjimas popieriumi buvo užvaldęs visą mano dėmesį. Galop nušvito aušra, ir mano galva nusviro ant stalo. Išmiegojau be jokių sapnų iki ryto.

Kai pramerkiau akis, pirmas rūpestis buvo sudeginti tai, ką buvau parašęs, nes man nesisekė išnarplioti viso to prasmės. Buvo gėda, kad atsidaviau šitokiai keistai pramogai.

Po pusryčių apsivilkau savo padoriausią kostiumą ir išėjau į sekretoriaus biurą, kur turėjau užsiregistruoti. Tikėjausi, kad Polas eis su manim, bet jis nepasirodė, todėl apie dešimtą išėjau vienas. Oras buvo gražus, visur tylu, ir aš jaučiausi ramesnis nei pirmą dieną.

Sužinojau, kad biuras bus atidarytas tik po savaitės, o kadangi iki pietų liko beveik trys valandos, nusprendžiau pasivaikščioti.

Tolau nuo universiteto ne tuo keliu, kuriuo buvau atėjęs, bet priešinga kryptimi. Nežinau, kodėl netrukus ėmiau spartinti žingsnį, ir veikiai man ėmė stigti kvapo. Leidausi duobėtu keliu, nusėtu dideliais akmenimis, ant kurių tolydžio klupčiojau.

Ir vėl buvau susijaudinęs; staiga man pasirodė, kad nuo kažko sprunku. Bet ar minėjau, kad kartais mane ištinka išgąsčio priepuoliai? – negaliu paaiškinti nei jų kilmės, nei dingsties. Tai mano luošumas, tai, kas mano gyvenime liūdna ir gėdinga, ir tai, nuo ko kenčiu, negalėdamas pats to perprasti. Kodėl aš ne toks kaip visi? Kartais jaučiu, kad už viso to, ką darau, viso to, ką mąstau, esama visokiausių dalykų, kurių niekados nesuprasiu. Ar jie kyla ne iš manęs, ne iš mano smegenų? O jeigu iš manęs, tai kodėl tokie man svetimi? Ar aš nepriklausau sau? Ar kažkuri mano paties dalis yra man nepasiekiama?

Tos mintys, kurias pakrikai užrašau ir kurių nedrįstu vėl perskaityti, beveik visada būdavo mane apsėdusios, bent jau nuo to laiko, kai pradėjau mąstyti apie save. Kartais jos įgauna bauginančią išraišką ir kažkokiu būdu, kurio negaliu tiksliai nusakyti, regis, įgyja fizinį pavidalą ir tampa man priešiškos. Kokiems vaikiškiems poelgiams tąsyk mane paskatina mano kančia! Aš užsikemšu ausis. (Nerašyčiau to, jei įtarčiau, kad kam nors bus lemta tai perskaityti.)

Taigi duobėto kelio viduryje mane pagavo tas keistas išgąstis; rodės, kad mane vejasi. Svaigulio pagautas užmerkiau akis ir rėkdamas leidausi bėgti į priekį, bet netikėtai ūmus skausmas pervėrė man galvą ir privertė sustoti. Kelias minutes buvau kaip apkurtęs.

Kai vėl atsimerkiau, susigriebiau stovįs pamiškėje, kylančioje stačia įkalne. Kaip galėjau jos neįžiūrėti iš taip arti? Maniau, ji kur kas toliau. Mano išgąstis atlėgo (jis visada atlėgsta, kai leidžiuosi bėgti), tačiau buvo neramu, ir aš grįžau atgal.

Prisiverčiau eiti lėtai ir tvardytis, žingsniuoti kaip visi. Netrukus pasiekiau vieškelį, juosiantį universitetą. Juo ėjo keletas žmonių; kai kurie jų su manimi sveikinosi, lyg mane pažinotų. Toks mandagumas mane labai sujaudino. Vienas dvasininkas sustojo ir mane užkalbino. Gal tai buvo universiteto kapelionas, nes jis, rodos, pažinojo visus dėstytojus ir papasakojo man apie kiekvieno jų dėstomą kursą. Jis man patarė studijuoti matematiką ir pasiteiravo, ar aš uoliai skaitąs Bibliją. Mes paėjėjome keletą žingsnių drauge. Jis kalbėjo švelniu, bet tvirtu balsu ir iškamantinėjo mane apie viską, ko jo luomo žmogus yra pratęs klausinėti. Nuo Biblijos perėjome prie maldos, paskui prie dorumo. Klausinėjamas apie dorumą, pasakiau jam, – nes jis po truputį mygo mane šia linkme, – kad kaip ugnies vengiu eretiškų knygų, netgi laikyti tokias savo kambaryje, nes ištvirkimu Biblijoje taip bjaurimasi, kad atrodo, jog tai labiausiai smerktina nuodėmė. Tada jis man atsakė, kad nereikia visko painioti, ir netrukus mane paliko. Man buvo labai malonu su juo šnekėtis.

Po poros valandų grįžau į savo kambarį. Čia radau Polą, sėdintį prieš dar žioruojančius pelenus, – matyt, būta didelės ugnies. Mano žvilgsnis išsyk nukrypo į židinį.

– Jūs dairotės savo knygų, – tarė Polas, sekdamas mano žvilgsnį. – Nupirkau jas iš jūsų po aštuoniasdešimt centų už tomą. Turėjote jų keturiolika. Paskaičiuokite pats.

Tylėdamas žiūrėjau į jį. Jis išsitraukė iš kišenės kelis banknotus ir monetą ir įspraudė man į delną.

– Perskaičiuokite pinigus, – pasakė.

Buvau per daug nustebęs, kad nepaklusčiau, ir automatiškai perskaičiavau banknotus. Staiga paklausiau jo:

– O kurgi mano knygos?

– Aš jas sudeginau, – atsakė jis.

Tada suvokiau, kad dar niekad nebuvau patyręs tokios sielvarto kartybės; tie paprasti žodžiai man atvėrė nepažįstamą pasaulį. Pinigai išslydo iš delno. Nesusiprotėjau paklausti Polo, kodėl jis sunaikino mano knygas, neatėjo į galvą net ant jo supykti – tik supratau, kad iš jų teliko pelenai. Jis pakėlė pinigus ir įbruko juos į mano švarko kišenę.

– Pasilaikykite juos, – tarė. – Jums jų prireiks.

Kadangi žiūrėjau į jį, netikėtai prisiminiau, kad tai jį mačiau Bonaventūro kapinėse, kai vaikštinėjau po giraitę.

Jis paėmė mane už rankos ir pasodino ant kėdės.

(Čia baigiasi pirmoji rankraščio dalis. Antroji datuota porytoj.)

Pabaiga kitame numeryje

Iš: Julien Green. Le Voyageur sur la terre. Paris: Librairie Plon, 1930

Vertė Jonė Ramunytė

Vienas savičiausių ir tituluočiausių Jungtinių Amerikos Valstijų poetų Jamesas Tate’as (tikr. James Vincent Appleby, 1943–2015) amžių sandūroje tvirtai ir negrįžtamai pasuko pasakojamosios formos eilėraščių kūrimo kryptimi, tačiau ir šiuose itin paprastos kalbinės raiškos tekstuose liko ištikimas provokuojamai ekscentriškos, tragikomiškos socialinės fantasmagorijos poetikai.

Eilėraščiai Right Conduct ir Thinking Ahead to Possible Options and a Worst-Case Scenario paimti iš Tate’o eilių rinkinio Memoir of the Hawk (2002), It Happens Like This – iš Lost River (2003), Father’s Day – iš The Ghost Soldiers (2008), Camp of No Return 2012 m. pasirodė portale poets.org, o The Government Lake, publikuotas 2019 m. sausio mėn. žurnale Poetry, yra titulinis š. m. vasario 7 d. išleisimo pomirtinio poezijos rinkinio eilėraštis.

(Daugiau Tate’o eilių vertimo publikacijų žr.: „Šiaurės Atėnai“, 2016, Nr. 17, ir „Metai“, 2018, Nr. 1, vertė A. Patiomkinas.)

Tinkamas elgesys

Berniukas ir mergaitė, drauge žaisdami, užmatė švilpiką ir puolė jį vytis. Švilpiko urvas buvo pamiškėj, ir jis saugiai šmurkštelėjo į jį, bet vaikai to nepamatė ir toliau skuodė į mišką. Labai greit juodu sumetė, kad pasiklydo, ir susėdę pradėjo sriūbaut. Neilgai trukus pasirodė toks žmogus, ir tai juodu dar labiau išgąsdino. Tūkstantį kartų buvo girdėję perspėjimą nesileist į kalbas su nepažįstamais. Tas žmogus tikino, kad jų nenuskriaus ir, tiesą sakant, net parvesiąs namo. Vaikai sutiko eiti drauge, bet, žmogui bandant užmegzti pokalbį, nieko neatsakė. „Judu elgiatės kaip karo belaisviai, – kalbėjo žmogus. – Man nelabai smagu, bet gal nieko tokio. Kai buvau vaikas, mama man irgi liepdavo nešnekėt su nepažįstamais. Bet aš šnekėdavausi, nes šitaip mokaisi. Man visad atrodydavo, kad tai, ką kala į galvą mamytė su tėtuku, nuobodu. O štai iš nepažįstamų žmonių gali sužinoti slaptų dalykėlių, tarkim, kaip išlaužti užrakintas duris ar kaip sutramdyti laukinį eržilą, – gyvenime naudingų dalykų.“ To žmogaus žodžiuose būta tiesos, tačiau vaikai buvo prigrasinti tylėti, išvėpėliškai tylėti susitraukusiame pasaulyje, kuriame jau girdėjo, kaip barasi jųdviejų motinos.

Negrįžtančiųjų stovykla

Sėdėjau senose, medyje pakabintose sūpynėse, tik nesisupau. Nuo pėdos nuslydęs pusbatis voliojosi ant žemės. Sesuo išpuolė iš namo kažko man pasakyti. „Rytoj važiuoju į stovyklą“, – pranešė ji. „Netikiu“, – atšoviau. O ji: „Ir važiuoju. Tai jau nuspręsta. Mama taip sakė.“ Daugiau tą dieną mudu nesikalbėjom. Niršau, kad ji darys tai, ko aš nedarysiu. Per vakarienę paklausiau mamos, kas tai per stovykla. „Ak, stovykla kaip visos“, – atsakė ji. Nelabai supratau, ką tai reiškia. Kitą dieną tėvai padėjo sesei susiruošti, o paskui jie išvažiavo, palikę mane pas kaimynus. Kai tėvai grįžo, viskas buvo kaip buvę, tik tiek, kad aš pasiilgau Meizės. Ir kas dieną pasiilgdavau vis labiau ir labiau. Iki tol nesupratau, kiek daug ji man reiškė. Vis klausinėjau tėvų, kada ji pagaliau grįš. O jie tik atsakydavo, kad greitai. Kad sesuo jau ilgai negrįžta, mokykloje pasiguodžiau keliems vaikams. „Ji niekada nebegrįš. Tai – mirties stovykla“, – paaiškino vienas jų. Parėjęs namo papasakojau tėvams, ką sakė anas berniukas. „Jis nesupranta, ką šneka“, – nukirto tėvas. Bet po kelių sesers nebuvimo savaičių aš ėmiau dvejoti. Tada, kai tėvai pradėjo kraustyti Meizės kambarį. „Ką jūs darot? – nustebau. – Taigi sakėt, kad Meizė greit grįš.“ – „Meizė nebegrįš, – atsakė mama. – Jai ten patinka labiau negu čia.“ – „Netiesa, aš jumis netikiu!“ – pareiškiau. Tėvas į mane pažvelgė taip, kad supratau, jog manęs laukia tas pats, jei nepasitaisysiu. Daugiau apie Meizę nė neužsiminiau.

Samuel van Hoogstraten. Vaizdas iš koridoriaus, arba Šlepetės. 1658

Tėvo diena

Mano dukra gyvena už jūrų marių jau daugelį metų. Ji nutekėjo į karališkąją šeimą, todėl jai neleidžiama bendrauti su artimaisiais nei su draugais. Minta ji vien paukščių lesalu ir keliais lašeliais vandens. Mano dukra nuolatos svajoja apie mane. Jos vyras, Princas, nuplaka ją, jei pagauna svajojančią. Nuožmūs sarginiai šunys nepaleidžia jos iš akių. Buvau nusamdęs detektyvą, bet jį nužudė, bandantį ją išvaduoti. Valstybės departamentui esu parašęs šimtus laiškų. Man atrašė, kad situacija jiems žinoma. Niekada nemačiau savo dukros šokančios. Visad dalyvaudavau kokiam suvažiavime. Niekada negirdėjau savo dukros dainuojančios. Visad dirbdavau iki išnaktų. Norėdamas išpirkt savo kaltę vadindavau ją Princese, bet ji man niekad neatleido. Lesalėlė buvo antras jos vardas.

Būna ir taip

Kai prie Šv. Cecilijos bažnyčios klebonijos traukiau cigaretę, šalia manęs išdygo ožys. Beveik visas juodmargis, tik kur ne kur dar ir rustelėjęs. Kai patraukiau toliau, ožys sekė iš paskos. Pralinksmėjęs ir patenkintas vis dėlto mąsčiau, kokie įstatymai reguliuoja štai tokį judėjimą. Yra šunų vedžiojimo su pavadžiu įstatymas, bet kaip ožių atveju? Praeiviai šypsojosi ir grožėjosi ožiu. „Čia ne mano ožys, – aiškinau aš. – Tai – miesto ožys. Dabar tiesiog mano eilė prižiūrėti jį.“ – „Aš nė nežinojau, kad mes turime ožį, – nustebo vienas miestelėnas. – Įdomu, kada mano eilė.“ – „Greitai, – atsakiau. – Turėki kantrybės. Netrukus išmuš tamstos valanda.“ Ožys laikėsi mano pašonėje. Kai stabtelėjau, ir jis stabtelėjo. Jis pakėlė į mane savo akis, o aš įsmeigiau į jį savąsias. Man pasirodė, kad jis apie mane žino iš esmės viską. Keliavome toliau. Mudu pastebėjo patruliuojantis policininkas. „Kokį ožį galiūną tamsta turi!“ – pagyrė, sustojęs pasigėrėti. „Čia miesto ožys, – paaiškinau. – Jo giminei trys šimtai metų, tiek, kiek ir mūsų. Nuo pradžių pradžios drauge su mumis.“ Pareigūnas pasilenkė, norėdamas jį paliesti, bet susiturėjo ir pažvelgė į mane. „Nieko prieš, jei paglostysiu?“ – paklausė. „Palietęs šį ožį, pakeisi savo likimą, – atsakiau. – Čia jau tamstai spręsti.“ Jis labai įtemptai pamąstė, o paskui atsitiesė ir paklausė: „Kuo jis vardu?“ – „Jį vadina Taikos Princu“, – atsakiau. „Dieve, šis miestas – tikra pasaka! Kur bepasisuksi, visur paslaptys ir stebuklai. O aš – tiktai vaikas, amžinai žaidžiantis banditus ir policininkus. Prašau man atleisti, jei apsiverksiu.“ – „Atleidžiame, Pareigūne, – ištariau aš. – Ir puikiai suprantam, kodėl tamsta, labiau nei kas kitas, niekada neturėtumei kišti nagų prie Princo.“ Su ožiu patraukėme toliau. Buvo pradėję temti, ir mudu jau svarstėm, kur reikės apsistoti nakvynės.

Bandymas numatyti galimus pasirinkimo variantus ir blogiausią įmanomą įvykių seką

Aš staigiai suktelėjau vairą, kad aplenkčiau vidury kelio išdygusią voverę, bet kaip tik tada iš miško stryktelėjo elnias, ir aš buvau priverstas kaip įmanydamas užgulti stabdį, o paskui iškart mestis į kitą kelio pusę, nes iš ponios Benkroft kiemo ištipeno skunsas, staigiai grįždamas į savo juostą, jį gal kiek ir kliudžiau. Žvilgtelėjau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, bet kaip tik tą akimirką iš šalikelės įkrypavo švilpikas, ir mano mašina vėl sulingavo nuo pašėlusio zigzago, tik jau nežinau, ar parbloškiau jį, ar ne, nes priešaky pamačiau kojotą, tykantį AUDInės. Ką gi, ką gi, burbtelėjau sau, ir likusį kelio galą įveikiau be incidentų.

Vyriausybinis ežeras

Kelią link žaislų parduotuvės buvo užtvėręs išvirtęs medis. Policininkas mašinų srautą kreipė į šalutinę gatvelę. „Kas atsitiko?“ – paklausiau jo. „Naktį žaibavo“, – atsakė tas. Nusukęs į šalį žvalgiausi, kaip sugrįžti atgal. Kitos gatvės taip pat buvo užblokuotos išvirtusių medžių, ir man nepavyko rasti gatvės, vedančios link žaislų parduotuvės. Aš vis važiavau, kol netrukus atsidūriau miesto pakrašty. Įsukęs į greitkelį važiavau toliau ir netrukus pamiršau ir žaislų parduotuvę, ir ko man tam mieste reikia. Važiavau lyg užhipnotizuotas, nepastebėdamas nusukti liepiančių kelio ženklų. Taip riedėjau turbūt kelias valandas, kol atitokau, tada nusukau į šalį, neturėdamas supratimo, kur atsidūriau. Važiavau tiesiu medžiais apsodintu keliuku, kurio abiejose pusėse driekėsi ūkininkų sodybos. Alėjos gale telkšojo ežeras. Pasistačiau mašiną ir išlipęs nupėdinau. Ežere buvo kelios prieplaukos. Vienoje iš jų stabtelėjęs, žiūrėjau, kaip ežere plauko ir nardo antys. Vidury ežero kažin kas sūpavosi. Stebeilijaus ilgai, kol pagaliau suvokiau, jog tai – žmogaus galva. Paskui, po kurio laiko, ji pavirto kokoso riešutu. Ne, tai buvo ant šono plūduriuojanti sena padanga. Pagaliau aš pasidaviau ir vėl įnikau stebėti antis. Jos staigiai pakildavo į orą, apsukdavo aplink ežerą ratą, o paskui taškydamos purslus vėl nutūpdavo į vandenį. Ganėtinai įdomus reginys. Iš užpakalio prie manęs žengė toks vyras ir tarė: „Pašaliniams prie vyriausybinio ežero lankytis draudžiama. Turite pasišalinti.“ – „Nežinojau, kad čia vyriausybinis ežeras. O kodėl lankytis draudžiama?“ – „Atleiskit. Turite pasišalinti“, – pakartojo jis. „Aš net nežinau, kur esu“, – pasakiau. „Vis tiek turite pasišalinti.“ – „O kaip tas žmogus ana ten?“ – parodžiau ranka į tą padangą. „Jis negyvas“, – išgirdau atsakymą. „Ne, jis nėra negyvas. Ką tik mačiau, kaip pajudino ranką“, – pareiškiau. Tas vyras išsitraukė iš dėklo pistoletą ir iššovė. „Dabar jau negyvas“, – ištarė.

Vertė Andrius Patiomkinas

Pjesė arba abstrakcija teatrui, arba uvertiūra bičiuliškiems teatro kritikams, garbinantiems abstrakcijas ir medžiojantiems jas su šautuvėliu, pagamintu iš linijinio siužeto

Josephas Henrikas Hipsteris yra Josepho Hipsterio, ankstyvojo baroko kompozitoriaus, provaikaitis, teatro scenai adaptavęs kelis trumpus J. Hipsterio muzikinius kūrinius. J. H. Hipsteris labiausiai žinomas kaip vienas iš pirmųjų, „importavusių“ ankstyvosios itališkos stilistinės manieros inovacijas į vokiškąją chorinę muziką. Vilniaus kolegijos dėstytojo ir dramaturgo
J. H. Hipsterio pjesė „Sweet thing“ sulaukė bene daugiausia atsiliepimų, kai 2018 m. buvo pastatyta Frankfurto „Flughafen“ teatro scenoje ir laimėjo tradicinį festivalio „Bienen Scene“ apdovanojimą – pasvirusią, į medį įsiropštusią paauksuotą mešką, laisvoje letenoje laikančią dirigento batutą.

Algimantas Černiauskas. Piešinys šratinuku. Be pavadinimo. #BlogioInžinerija. 2018

Lai. Būna. Įmanomas. Trumputis. Monologas. Viešpatie. Saugok. Painus. Su. Lengva. Aliuzija. Į. Vaizduojamąjį. Meną. Saugok. Mano. Sielą. Dar. Labai. Būtinas. Nedidelis. Žiupsnelis. Paslapties. Ir. Ne. Gal. Tačiau. Daugiau. Nei. Vienas. Valgomasis. Šaukštas. Citrinos. Sulčių. Paprastojo. Buitinio. Par Excelence. Familiarumo.

Tarkim:

– Tiek daug minčių. Rašomojo stalo stalčiuje išsiliejo rašalas ir asociacijos. Kita kalba. Kita kalba. Ką sakai? Ką reiškia „familiarumo“?

– Saugoki mano sielą, viešpatie…

– Žinau, kas tai, pagaliau aš žinau – kas su manimi kalba!

– Lionis, arba Lionka! Liokajus yra tavo brovimasis iš savęs pro raudonąsias apšepusias menes, dabar jau niekuo, išskyrus liūtus iš Astravo, budinčius prie durų, neprimenančias praėjusios šlovės!

Staiga į kambarį įeina „į“ nosinė raidė. Ji atsiprašydama krenkščia, nudelbusi žvilgsnį į grindis, po to – žiūrėdama į žiūrovus – nosinė raidė maskatuoja neilgomis kojomis ant „i“ trumposios raidės išlinkio. Galbūt nosinė raidė šypsosi. Moja. Tuoj pasigirs Rachmaninovas.

Pabaiga Nr. 1: du pagrindiniai aktoriai nusilenkia žiūrovams, kai ant jų, tarsi ant rūkyto kumpio gabalėlių, leidžiasi milžiniškas virtuvinis peilis.

Pabaiga Nr. 2: du pagrindiniai aktoriai dėl savo neaiškaus pokalbio neaiškaus fragmento virsta skumbrėmis. Ypač dėl skumbrių asociacijos su rūkytumu beigi dėl to, kad aktoriai („aktoriai“) itin lėtai ir visai neišraiškingai šnekėdami užmiega.

Pabaiga Nr. 3: užmiega žiūrovas, kuriam, prieš įeinant į salę, įduodami ausų kištukai (veiksmo vieta būtinai turi būti salė, geriausia – su itin gardžiai atrodančiais plastmasiniais užkandžiais, šalia kurių aukštos klasės gruziniškas vynas ir labai smarkiai angliarūgštės prisodrintas mineralinis vanduo).

Pabaiga Nr. 4: žiūrovo asistentas, tai yra salės pakampiuos bešmirinėjantis režisierius, sako —————–: „Tuoj.“ (Jis daro tai dėl maskuotės sumetimų, o ir iš noro tirti tikslinę auditoriją ir tarsi nejučiomis pasirodyti žiūrovams – pasirodyti nesirodydamas arba nepasirodyti pasirodydamas. Geriausia būtų šių dėmenų aukso pjūvis, kuris, žinoma, atsiduotų anksčiau minėta žuvimi ar bent rūkytu kumpiu.)

Pabaiga Nr. 5: dialogas neprasideda, nes neateina nė vienas žiūrovas. Per daug konceptualu. KONCEPTUALU. Koncep-tua————–čep-čep-čep—-lu.

Pabaiga Nr. 6: režisieriaus asistentas po neįtikėtinai lėto aktorių monologo išeina į sceną. Jis dėvi marškinius su indėniškais motyvais. Bandydamas amortizuoti nejaukią tylą improvizuoja. (Didesnė dalis žiūrovų panaudoję prieš spektaklį išdalintus ausų kištukus pagal paskirtį. —– Tarp kitko.) Tuomet jis iš už švarko atlapo tarsi rožę išsitraukia kumpio gabaliuką, paima nuo žemės ATSITIKTINAI ten buvusią pjaustymo lentelę ir pjausto, pjausto tą kumpio gabaliuką, o šis po kiekvieno pjūstelėjimo (!) vis dauginasi ir suteikia nuostabią iliuziją, kad kumpio daugėja, tačiau ši iliuzija apgaulinga, nes kumpio gabalėliams virstant vis mažesniais pasirodo, kad kumpio vis mažėja. (Šioje vietoje reiktų rasti balansą ir sustoti ties ta vieta, kol kumpio atrodo daug, tai yra jis dar supjaustytas stambesniais rieksniais.)

Pabaiga Nr. 7: po ilgos pabaigos Nr. 6 paaiškėja, kad kokia nors, tarkim, valstiečių politinė sąjunga uždraudžia pjaustyti kumpį įstrižai. Arba kad Donaldas Trumpas visai nėra Donaldas Trumpas, o Trumpas Donaldas, aprengtas Trumpu Donaldu. (Paaiškėja tai nesantiems salėje, tačiau kažkokiu būdu vienas žiūrovas įsigudrina „tai“ nujausti.)

Pabaiga Nr. 8: velniop viską, Trumpas čia netinka! Kaip ir Seimo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, pavaduotojo pavaduotojas ir visa govėda, jau dvejus metus užsiimanti nesąmonėmis. Ji tėra nereikalingi, atsitiktiniai sąskambiai. Vel-niop ——.

Pabaiga Nr. 9: vel-niop!

Pabaiga Nr. 10: aktoriai, režisierius ir asistentas bei apšvietėjai gieda Rachmaninovo op. 37 „Nakties vigilija“ (Blagoslovi, duše moja, Gospoda), ant žiūrovų lėtai pradeda kristi smulkinta kreida, tarsi snigtų. Snigimas intensyvėja, kol nuo lubų ant žiūrovų drėbteli gerokas kreidos gabalas.

Pabaiga.

2. Scena PO TO

Režisieriaus asistento pastaba: reikalingas „korsetas“ veiksmo judesiams praplatinti. Reikia daugiau, kur kas daugiau dialogų.

Pastaba režisieriaus asistentui: nei korsetas, nei, tarkim, platūs lininiai drabužiai neišgelbės veiksmo kūno.

Pastaba pastabai: būtų gerai daugiau saldėsio. Gal cukraus, nors cukrus, na, cukrus nėra geriau už medų, bet dėl medaus daug kas zyzia.

Pastaba: valdyti zyzimą, reikalingas saldumas, įnešti struktūrą!

3. Scena PO PO TO

Donaldas Trumpas (arba jį įkūnijantis aktorius, arba aktorius, įkūnijantis aktorių, vaidinantį Donaldą Trumpą) iš nekantrumo zyzia.

Kelios pastabos: scenos darbininkai atneša Saldumą. Publika laukia Struktūros.

Pastaba ————————————————————————————— sau: o jei kas nors šiuos mano pastebėjimus ————- skaito. Nejau jiems nereikalingas kontekstas? Būtų gerai pastaruosius du sakinius išbraukti, jei kas nors skaitys. Na, štai ir radome konflikto židinį: rašyta sau, reikia išbraukti, bet neišbraukta. Nesusireikšminki, Henrikai. Kasžin, ką pasakytų Josephas? Tai yra ką pasakyčiau aš? Apie —– ką — tai?

Pastaba sau, tebūna paskutinė: o jei, neduokdie, konflikto židinys rusena visai kitoje vietoje… Mejerholdas, ko gero, pasakytų: „Mums visai nereikalingos rankos, tik staigiai krintantis iš dangaus kreidos gabalas mus tegali išlaisvinti iš šio saldėsio…“

Viešpatie, man sukasi galva. Visai pjesei skubiai —

——-                                                                                                              reikalinga

—————————————————————————————————-

 linijinė struktūra!

Daugiau metaforų. Daugiau veiksmo. Daugiau technikos. Daugiau…

Galų gale —– daugiau saldėsio. Bet ne tiek daug. Saldėsio.

Mažiau. Mažiau. Mažiau. Dar truputėlį mažiau. Saldėsio. Nelyg iš cukraus išlietų saldžių įvairiaspalvių gaidelių, pardavinėjamų prie provincijos bažnyčių.

Iš devintojo dešimtmečio vokiškos buitinės technikos ir teatro suvenyrų kalbos vertė Deividas Preišegalavičius

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

Sausio 6, sekmadienis. Vėl grįžau prie bičiulystės su savo karma. Gulėdamas ant matraco prisiminiau įvairiausius epizodus iš visų savo amžiaus tarpsnių ir žvelgiau į juos draugiškai, kaip į savo savastį, savo nuosavybę, savo turtą, savo neišvengiamybę. Bet tokią, su kuria bičiuliaujiesi, kurios nebijai. Labai, labai atpalaiduoja ir ramina. Ir ateities tuomet lauki kaip išsivyniojančių savosios karmos metrų…

Sausio 23, trečiadienis. Vakarykštis suirzimas dėl atsiliepimų apie knygą [„Pro A. A. prizmę“] išblėso. Dieve! Juk to ir tikėjausi. Kam nepatinku aš /…/, tam nepatiks ir mano knyga. Galų gale, juk tai – gyvenimas, tikrovė. Tai ko aš noriu? Negyvenimo? Netikrovės? Kaip juokinga pasidaro!

Vasario 3, sekmadienis. Atitraukęs užuolaidas pamačiau, kad naktį smarkiai snigta drėgnu sniegu. Visi Gedimino [kaimyno] sodelio medžiai lipinte aplipinti, šakų telikę plonytės juodos linijos, o baltos tešlos – sluoksnis rankos storumo. Elektros (ar telefono) laidai, žiūrint iš šono, atrodo kaip platūs balti kaspinai. O surfinijos balkone iš viso virtusios balta koše… 

Vasario 4, pirmadienis. Vytautas S. perkeltas į naują palatą. Iki šiol gulėjo dvivietėj, jo „partneris“ šią naktį mirė. Mane ši žinia prislėgė. Vytautas irgi liūdnas. Sunku, sunku jam dabar.

Vasario 23, šeštadienis. Tebeskaitau Sigitą G. [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Matau, koks jis liūdnas, koks vizualus, koks dainingas ir koks socialus: tauta, giminė, protėviai, dabartiniai tos tautos reikalai… Ir – koks jis [t. y. lyrinis subjektas] visų skriaudžiamas bei nemylimas…

Vasario 24, sekmadienis. Bėgu nuo šurmulio, pats keldamas šurmulį. Dygiuosi banalybėmis, pats švaistydamas banalybes į kairę ir į dešinę. Nemėgstu apimtų puikybės, o pats, pats…

Kovo 14, ketvirtadienis. Vakar radau internete („Kamanėje“) labai malonią Tautvydo B. recenziją apie mano knygą [„Pro A. A. prizmę“]. Žinoma, lankstosi jis man per daug, bet tai pirmoji recenzija, kurioje daugiau kalbama apie pačią knygą negu apie mane.

Kovo 15, penktadienis. Naktį labai kalė smilkinį. „Ir kala uoksą smilkinio genys“, pasak Marčėno. Iš pradžių, kol susigaudžiau, maniau, kad kala kaimynai.

Balandžio 4, ketvirtadienis. Murakami pabaigtas [„Avies medžioklė“]. Vėl: gera knyga. Turi metafizinį matmenį. Persmelkta. „Tikrovės“ ir „fantazijos“ sąsaja organiška. Pasaulio schema įgyja naujų bruožų: gali įlįsti Avis.

Balandžio 6, šeštadienis. Manyje dar gyvas Murakami romano aidas. Ypač kraštovaizdžių aprašymas. Bet šiandien jį jau truputį ėmė gožti geras Laimanto J. tekstas „Š. A.“ [„Pečialindų balsai“]. Labai subtilus, gražus. Jį galėjo parašyti tik alkoholinės patirties turintis talentingas literatas. /…/ Ko vertos kai kurios frazės! Pavyzdžiui: „Raudonskruostės tradicijos.“

Skambino iš ligoninės Vytautas S. Sakė bebaigiąs Parulskio romaną. Šiek tiek nusivylęs.

Balandžio 25, ketvirtadienis. Ir vakar, ir šiandien skambino Algis K. Vis džiaugėsi mano fraze iš knygos [„Pro A. A. prizmę“]: „Buvau taip parašytas.“ Siejo ją su savo simpatija determinizmui (sena, sena).

Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.

Gegužės 17, penktadienis. Vakar pavakare mirė Vytautas S. Po pakartotinės (sėkmingos) rankos operacijos – trombas. Kaip tik laukė ateinančios S., kuri nešė jam ledų. Gydytojas sustabdė ją ligoninės koridoriuje ir paklausė, pas ką einanti. Jai pasakius, tarė: „Skripka mirė.“ Visai kaip paties Vytauto eilėraštyje: „Ko laukiate? / Numirė!“ O aš, grįždamas apsikirpęs iš miesto, jam buvau nupirkęs „Akademinėje knygoje“ šios dienos „Š. Atėnus“ su jo publikacija, kurioje šis eilėraštis ir yra.

Šiandien pamačiau pirmąsias jau nužydėjusias pienes. Taip pat pasivaikščiodamas pirmą sykį išgirdau gegutę. Labai žalia. Labai geltona nuo pienių. Labai balta nuo sodų.

Gegužės 18, šeštadienis. Iš labo ryto paskambino S. Pasiūliau jai į pašarvoto Vytauto rankas įdėti šv. Faustinos atvaizdėlį. Ji sutiko, bet iškilo pagaminimo problema. Tuomet iškirpau tą paveikslėlį iš Vytauto knygutės „Dešimt metų“, priklijavau prie standesnio bordinio popieriaus ir atidaviau V. dukrai Ramintai.

Gegužės 22, trečiadienis [kaime]. Labai žydi kaimo alyvų krūmai (veikiau – kupetos). Tiesiog baisios alyvų žiedų mūšos keliose vietose.

Vakar stovėjau prie Vytauto S. karsto. Mintyse deklamavau eilėraščius: jo, savo, Lorcos, Stevenso, Apollinaireʼo. Daugiausia – jo. Karste atrodė rūstokas. Juodu kostiumu. Žilais trumpais plaukais ir apkapota barzda. Su stambiom raukšlėm pažandžiuose. Viena ausis jau pradėjusi mėlti…

Gegužės 27, pirmadienis [kaime]. Naktį galvoje labai ūžčiojo kraujas: lyg kas galingai vėduotų net ne paklode, o kokia bure.

Gegužės 30, ketvirtadienis [kaime]. Perskaičiau „Š. A.“ įdomų Goethės tekstą „Poezija ir tiesa“. Fantastiška: ir aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje apsišvietusiai publikai labiausiai rūpėjo, kas romane yra tikra, o kas pramanyta. Ir ji klimpo „medžiagoje“. Niekas nesikeičia. Mano idėjas jau formulavo Goethė.

Birželio 21, penktadienis. Regis, užvakar suformulavau: „Iš visatos neiškrisi.“ Tai dabar guodžiuosi šia fraze, kai guliu aukštielninkas ir mėginu atsipalaiduoti.

Liepos 9, antradienis. Dar kitaip suformulavau vieną seną savo mintį. Dabar ji skamba maždaug taip: pagrindinis mano darbas šioje žemėje – gyventi; ir aš jį dirbu (t. y. gyvenu), ką beveikčiau: miegočiau, sirgčiau, dykinėčiau – vis tiek gyvenu. Pavyzdžiui, dabar skaitinėju Wattsą. Labai malonu. Skaitinėsiu ir toliau, tai – irgi gyvenimas.

Liepos 15, pirmadienis. Dieną šiek tiek paskaičiau Kenji [anglišką eilėraščių rinktinę su plačiu Hiroaki Sato įvadu]. Apie jo ir budizmo santykius. Esą budizmas kaltas, kad jo eilėse dominuoja ne „žmogiškoji“, o „pasaulio“ (visatos, kosmoso prasme) žiūra. O aš tebebandau išsiugdyti atsparumą kitų nuomonei. Čia jau seniai einu Kenji keliu: žiūriu kosmoso kontekste. Bet tai, ką jau manau pasiekęs, vis išsprūsta, išsprūsta…

Liepos 19, penktadienis. „Š. A.“ išspausdinta puiki Giedrės K. recenzija apie mano knygą [„Pro A. A. prizmę“]. Geresnė ir už Tautvydo B. Koncentruojasi būtent į knygą, o ne į mane; kreipia dėmesį į konceptualųjį teksto sluoksnį; randa to laiko komediją. Šaunu!

Rugpjūčio 1, ketvirtadienis [kaime]. Toliau skaitinėju Kenji. Išverčiau trečiąjį [eilėraštį]: „Kalnų ugnis“. /…/ Šiek tiek paskaičiau ir biografiją. Padarė įspūdį teiginys, kad teta jam mažam su lopšinėmis niūniuodavo (ar giedodavo) vieną iš budistinių himnų. Beje, skaitydamas biografiją pirmą kartą susidūriau su „karinguoju budizmu“, nors seniai nujaučiau, kad toks turėtų būti.

Rugpjūčio 3, šeštadienis [kaime]. Grįžęs iš Varėnos baigiau [Sartreʼo] „Šleikštulį“. Tikrai gera knyga. Antroji [prozos] šiais metais (pirmoji – Murakami „Avies medžioklė“). Man gerai pažįstama tai, apie ką jis kalba ir vadina „egzistencija“. Ir ta baimė. Tik aš nuo vaikystės bijojau amžinumo, begalybės, pasaulio neprognozuojamumo. Ir dabar tebebijau, bet gelbsčiuosi, pasiduodamas visatos valiai, jos programai, be svajonės ką nors pakeisti.

Rugpjūčio 26, pirmadienis. Vis grįžtu (mintyse) prie Sartreʼo „Šleikštulio“. Taip, siaubingas dalykas yra suvokti, kad egzistuoji. Ir ar nebūtų galima šios minties kaip nors susieti su budistine nuostata stengtis nutraukti atgimimų grandinę?

Rugsėjo 15, sekmadienis. Dabar 10.10. Esu vienas. /…/ Ką tik perskaičiau keliolika Shiki tankų. Kaip susišaukia jo, ligonio, buvimas vieno namie su mano šio momento buvimu! Mano labai mėgstamas poetas. Jo dairymasis pro stiklo duris man primena mano žiūrėjimą vaikystėje pro langą į raudonas sniegenas. Ir gėlės jam svarbu, kaip ir man. Ir sniegas. Lenda galvon frazė „ir tarsi kristų sniegas“, bet jaučiu, kad eilėraščio iš jos nebus, nes manyje absoliučiai išsibaigusi kūrybinė energija.

11.30. Jau kokios dvi valandos, kai esu apimtas palaimos. /…/ Tos palaimos, kuri mane jau seniai bebuvo apėmusi. Kuri visai nesusijusi su džiaugsmu dėl ko nors. Kuri yra tarytum švytintis rūkas, o tu – skendi joje.

Rugsėjo 18, trečiadienis. Ką tik gulėjau ant matraco. Mėginau įsivaizduoti, kad esu žvaigždėtas dangus. Vis ateidavo į galvą Pasternako eilutė: „И небо над кладбищем, полное звёзд.“ Kartais susitapatinti su dangum šiek tiek pavykdavo. Vaizdavausi dangų virš Mančiagirės – ten, regis, jis būdavo žvaigždėčiausias.

Spalio 3, ketvirtadienis. Esu prislėgtas. Viskas prasidėjo nuo didelių maudulių paryčiais, žinoma. Bet tuomet (rytą) viskas dar buvo neblogai. Juodumas užslinko, kai pradėjau skaityti Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir perskaičiau epizodą apie nukankintą senį. Baisiai slegia mane kito kančia. Net knygose. Pamenu, kaip buvau sugniuždytas, skaitydamas de Sadeʼo knygoje [„120 Sodomos dienų“] apie mergaičių kankynes. Ir taip būna visą laiką. Vėl suvokiu, koks siaubingas yra pasaulis, iš kurio, pasak Algio M., pabėgti neįmanoma.

Spalio 4, penktadienis. Perskaičiau kelis puslapius „The Lotus Sutra“. Galingą įspūdį daro toji kosminė panorama su milijonais pasaulių ir milijardais jų gyventojų, su tūkstančiais tūkstančių budų ir bodhisatvų. Ak, vaizdelis!

Spalio 5, šeštadienis. Šiandien toliau skaitau „The Lotus Sutra“. Vėl – pritrenkiantys kosminiai vaizdai. Ir detalė: kad būta jau dvidešimties tūkstančių Budų.

Vėl grįžau prie Coetzee romano, išgąsdinusio mane kančios vaizdu. Taip ketinu ir skaityti: „The Lotus Sutra“ ir Coetzee.

Spalio 10, ketvirtadienis. Šiandien vaikščiojau Mokyklos gatve. Klevai vis geltonyn ir geltonyn, jų dalis jau guli po jų pačių kojomis. Dabar – liepų eilė.

B. d.

Apie dailę svajojau nuo vaikystės, mėgau piešti ir lipdyti. Gyvenome prie upės, radusi pakrantėje molio, parsinešdavau į namus. Lipdžiau neraginama ir nemokoma, miestelyje dailės mokyklos nebuvo. Ruoštis stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą neturėjau galimybių, nežinojau netgi, kad reikalingas specialus pasiruošimas. Atvažiavusi į Vilnių laikyti egzaminų, aplankiau mamos pažįstamos bičiulį, jis ruošė moksleivius stojamiesiems į tuometinį Dailės institutą. Išgirdęs, kad darbų neatsivežiau, korepetitorius patarė pasilikti per žiemą Vilniuje ir ruoštis egzaminams:

– Nueik pažiūrėti, kaip vyksta egzaminai, kitais metais bus lengviau psichologiškai.

Nemokė manęs nieko, tik paskolino rusų kalba parašytą knygą apie akademinį piešimą, vieną dalį iš trisdešimt keturių; tris teptukus paskolino, specializuotoje parduotuvėje nupirko akvarelės dėžutę – o spalvų gražumas!.. kiekviena lyg saldainis įvyniota į sidabrinę foliją ir kvepia medumi. Gipsinių galvų ir natiurmortų anksčiau matyti neteko, Dailės instituto koridoriuose ant sienų iškabinti piešiniai nustebino: svarsčiau, kodėl visi piešia vis tą patį, juk žmonės skirtingi, jie mąsto savitai. Paklausti neturėjau ką.

Troškimas pateisinti mamos lūkesčius neleido pabėgti supratus, kad nieko, ko reikalaujama stojant į Dailės institutą, neišmanau. Per namų darbų peržiūrą žmonės klojo ant grindų didelio formato tapybos natiurmortus ir akademinio piešimo darbus. Mano kompozicijos (mama atsiuntė autobusu surinkusi namuose), atliktos spalvotais pieštukais ant piešimo sąsiuvinio lapų, skyrėsi ne tik dydžiu, neturėjau nė vieno eskizo iš natūros. Jaučiausi prastai, norėjau prasmegti skradžiai grindis, bet peržiūra vyko senuosiuose Dailės instituto rūmuose, pranciškonų vienuolyne, grindys akmeninės, teko stovėti iki pabaigos. Už ištvermę buvau apdovanota – peržiūra baigėsi stebuklu, už iliustracijas gavau aukščiausią balą, egzaminus laikyti leido. Galbūt dėstytojai buvo įgrisusios puodynės su verbomis ir gipsinės galvos, o gal piešinėliai priminė ką nors ar paprasčiausiai pralinksmino? Ji užkalbino mane, paklausė, iš kur atvykau, kodėl pasirinkau šią specialybę. Patarė paduoti dokumentus į kitą katedrą, kuri, jos manymu, man tiko labiau. Argumentai, kodėl turėčiau taip pasielgti, įtikino, patarimo paklausiau. Po metų šią dėstytoją sutikau antrą kartą, priėjusi teiravosi, kaip sekasi; neįsidėmėjau jos vardo nei pavardės, bet prisimenu su meile – sujaudino žmogiškas rūpestis. Neabejoju, kad patyriau stebuklą, padėjo ne tik dėstytoja, leidusi man laikyti egzaminus, bet ir žmonės, su kuriais kartu stojome: vaikinas, rizikuodamas būti pašalintas, padėjo per piešimo egzaminą, nors buvome konkurentai, abu stojome į tą pačią specialybę. Taip pat padėjo būsimi keramikai, su kuriais egzaminus laikėme vienoje auditorijoje.

Prieš kiekvieną egzaminą ėjau į Aušros Vartų koplyčią ir meldžiau:

– Dieve, padaryk, kad aš įstočiau…

Mačiau ant sienų votus iš aukso ir sidabro, šimtus padėkos ženklų, sukabintų nuo lubų aplink šventą paveikslą: žmonės prašė, buvo išklausyti, dėkojo, atnešdavo votą – širdies pavidalo votų buvo daugiausia. Į koplyčią ateidavau ne mišių metu, melstis nemokėjau, net „Tėve mūsų“ maldos nebuvau girdėjusi. Stojamuosius egzaminus Vilniuje išlaikiau sėkmingai, rudenį išvykau į Taliną studijuoti meninės knygrišystės; lietuviai pagal mainų programą turėjo šešias vietas Estijos valstybinėje dailės akademijoje, tuo metu vadintoje Dailės institutu. Tapytojas, kuriam grąžinau man paskolintus tris teptukus ir knygą, stebėjosi:

– Negaliu patikėti, kad tu įstojai – tai neįmanoma!

Pamenu, prieš egzaminus mane suglumino jo įsitikinimas, kad neįstosiu. Nepasakojau apie Aušros vartus, jaučiausi ir pati prisidėjusi prie šio stebuklo – man gi užteko nuovokos paprašyti. Sunkiausia buvo ryžtis laikyti egzaminus, įveikti abejones; viskas, kuo užsiėmiau, buvo nauja, nepatirta ir nepažįstama. Gyvenau viena dideliame, svetimame mieste, sesuo pasirūpino, kad mane apgyvendintų universiteto bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje; sesuo universitete studijavo teisę, vasarą išvyko į studentų darbo ir poilsio stovyklą. Keramikai, su kuriais dalinomės viena auditorija, prieš piešimo egzaminą aiškino, kaip turiu elgtis įėjusi į patalpą:

– Griebk molbertą ir nešk jį kiek galėdama arčiau pastatymo, žiūrėk, kad rakursas būtų geras.

Mūsų grupė piešė vienoje auditorijos pusėje, o keramikų kitoje. Nedrįsau prisipažinti, kad nežinau, kaip atrodo daiktas, kurį man patarė griebti, o rakursas yra kas? Nusprendžiau – ką kiti ims, tą ir aš. Egzamino metu netikėtas pasirodė reikalavimas piešti stovint, popieriaus lapą prisegus prie vertikalios plokštumos, namuose visuomet piešdavau jį pasidėjusi ant stalo. Dar labiau nustebau per skulptūros egzaminą, matydama, kad vaikinai ir merginos lipdo mediniais pagaliukais. Vienas keramikas, pamatęs, kad lipdau pirštais, pasiūlė paskolinti pagaliuką, aš atsisakiau – jausti molį lipdant man buvo svarbu. Jis priėjo juokdamasis ir pataisė steku (taip vadinosi pagaliukas) Veneros, kurią lipdžiau, akių vokus.

– Žiūrėk, taip lipdyti patogu, – paaiškino.

– Aš galiu pirštais suformuoti voką, tai paprasta, – atsakiau.

Gavau ketvertą iš skulptūros (penkių balų sistemoje), tai buvo aukščiausias įvertinimas grupėje; netvėriau džiaugsmu, kad savarankiškos pamokos, parsinešus iš paupio molio, nenuėjo veltui. Bendravau su nepažįstamais žmonėmis, girdėjau skirtingas nuomones ir vertinimus apie aukštąją mokyklą, kurioje troškau studijuoti. Keramikai aiškino:

– Kokie alaus barai Taline, ar žinai?! Būtinai aplankyk.

Jie buvo vyresni, jau vedę, stojo į vakarinį skyrių. Kartą pietaujant „Šešupėje“ su drauge (ji taip pat atvažiavo į Vilnių laikyti egzaminų), prie mūsų stalo prisėdo vyriškis. Išgirdęs, apie ką kalbame, ir pamatęs teptukus, kyšančius iš mano rankinės, mandagiai pasiteiravo:

– Stojate į Dailės institutą?

Vyras prisistatė, pasisakė pavardę, vėliau matydavau šį žmogų nuotraukose žurnaluose „Dailė“ ir „Kultūros barai“. Mes įsikalbėjome, jis prisiminė savo stojamuosius egzaminus:

– Sugaišau dvidešimt metų, kol pasiekiau pripažinimą, įsigijau gerą studiją, bet dabar iškeisčiau visa tai į šeimą – į mylinčią žmoną ir dvi dukreles…

Mačiau, kad žmogus kalba nuoširdžiai, susitikome atsitiktinai, papietavome ir išsiskyrėme, nebuvo prasmės meluoti ar dėtis kažkuo kitu. Supratau, kad ne visuomet įmanoma suderinti kūrybą ir šeimą, ypač menininkui, aistringai siekiančiam šlovės. Įsiminė skaudus prisipažinimas, nors nuotaika prie pietų stalo tvyrojo šviesi: mes gyvenome viltimi, o vieninteliu troškimu, kurį tuomet puoselėjome, buvo galimybė laimingai išlaikyti stojamuosius. Man pavyko įstoti tą pačią vasarą, draugei, kuri svajojo apie sceną ir aktorystę, kitais metais.

Pirmadienį pabudęs kėlėsi ir šuoliavo į tualetą, šuoliavo į virtuvę ant kairės, į miegamąjį ant dešinės kojos, grįžo šuoliuodamas pakaitomis ant kairės ir dešinės. Pirmadienis – tai tokia diena, kai privaloma gerai savaitgalį pailsėjus rimtai imtis darbų ir be perstojo šokinėti. Tokia tvarka. Antradienį privaloma vaikščioti pašokant kas antrą žingsnį aukštyn, trečiadienį – kas trečią, ketvirtadienį – kas ketvirtą, penktadienį – kas penktą. Penktadienį leidžiama kas penktą žingsnį šokti laisvai pasirinkta kryptimi. Kad ir į kairę. Šeštadienį ir sekmadienį šokinėti draudžiama. Išeiginių metu privalu ilsinti organizmą. Rekomenduojama ilgai gulėti ant nugaros, ant vieno, ant kito šono, ant pilvo, ramiai vaikščioti, bėgioti, galima stovėti ant vienos, ant kitos kojos, ant abiejų, ant keturių, ant rankų, ant alkūnių, ant galvos arba ant kalno. Galima stumdyti laiką ir daiktus laisvai pasirinkta kryptimi iki sekmadienio vidurnakčio, o nuo pirmadienio vėl šuoliukai, šuoliukai pagal programą.

Autoriaus piešinys

Veidrodis

Veidrodis didelis, senas, daug matęs. Stovinčios figūros atvaizdas išskydęs, neryškus. Veidrodis liko parduotame name liudyti čia gyvenusius vaikus, paauglius, jaunuolius, moteris, vyrus, senius. Susivėlę, apkirpti, sušukuoti, padažyti veidai, veidai pamuštais paakiais, praskeltomis kaktomis, žaizdoti, akiniuoti, neskustomis barzdomis, bedančiai, spuoguoti, raguoti, mylintys, nelaimingi, veidai sau besišypsantys, aprengti kūnai, nusirengiantys, nuogi, savimi besigėrintys, gundantys, gašlūs, begėdžiai, staiposi, sensta, raukšlėjasi, blunka. Visi paslėpė jame savo atvaizdus.

Rugpjūtis kieme

Pirmas skrenda labai greitai. Antras vejasi. Pirmas, matyt, bus prisidirbęs, nes antras neatsilieka. Paukščiai ore suka ratą, pasikeičia vaidmenimis, dabar pirmas vejasi antrą, abu suka kilpas, narplioja mazgus, pavargę sklendžia žemyn ir nutupia ant elektros laido tarp namo ir daržinės. Kraipo uodegas, sukinėja galvas, krapštosi plunksnas. Sustingsta. Žiūri vienas į kitą. Visai trumpai. Tada antras šoka nuo laido, lekia virš lauko, virš karvių bandos, virš krūmų, pirmas neatsilieka, vejasi, lenkia, paukščiai išsiskiria, danguje piešia didelius ratus, vėl suartėja, sklendžia žemyn ir leidžiasi ant namo stogo. Sukinėja galvas, krapštosi plunksnas, žiūri vienas į kitą. Tada ir supratau, kad rugpjūtis kieme, kregždžių vaikai jau paaugę, paukščiai paprasčiausiai stumia laiką, kad tas vietoje nestovėtų. Klausimas „kodėl?“ netelpa jų mažose galvose, o jei ir telpa, tai velniai žino, ką ir kas jiems atsako.

Pasakos

Orinio šautuvo taikiklyje voverė. Iš vamzdžio išlekia akmenukas spragt (kitokio šovinio neturiu), atsimuša į kamieną, žvėrelis labai, labai greitai neša uodegą medžių viršūnėmis ir pasislepia. Tolumoje plaukia laivas maršrutu „Vaikystė–Senatvė“. Prasilenkiant su plaukiančiu maršrutu „Atmintis–Užmarštis“, gaudžia išgyventų akimirkų sirenos. Stebuklų upės vandenį laka katinai milžinai. Vaikystė ne vieną jų pamena. Visi gyvena name, valgo virtuvėje, tuštinasi smėlio dėžėje, priešus laiko vaizduotės kalėjime, o išleidę juos laksto po kambarius iškėlę uodegas ir garsiai kniaukia. Garsiai amsi ir prižadinti šunys. Už sienų aimanuoja kaimynės. Balsų intonacijos labai teigiamos. Mokausi iš akimirkų kaladėlių dėlioti pilis. Jei įvyksta stebuklas, gimsta pasaka. Kas ja patiki, stebisi, o kas netiki, miega toliau.

Kalėdos

Pabudęs pasisveikinau su Kalėdomis. Dienos pradeda ilgėti. Pusryčiams – mišrainė iš dvylikos ingredientų su kava. Kava nesiskaito, o jei skaitosi, tai ties trylika sustoti negalima. Toliau – stalas, kėdė, zirzianti skalbimo mašina, muzika, kambarys, langas be užuolaidų (jos skalbiamos), už lango – iš rytų į vakarus saulės nugręžtas daugiaaukščio šešėlis, į šešėlyje paslėptą išvietę eina susirietęs kaimynas, lydimas šuns ir žvilgsnio, atplėšto nuo šios dienos horoskopo, kuris žada meilę, didelius pinigus, palengvėjęs pareina, kol užuolaidas kabinau, debesys užgulė saulę, katinas ant palangės pritūpęs įsmeigė žvilgsnį į uždarytas parduotuvės duris, darbo laikas dar neatėjo, pirkėjų eilė ilgėja, tempiam gumą, raito uodegą, užjaučiu, glostau, ausis suglaudžia. „Pasikandžiokim“, – kanda skaudžiai, gauna atgal ir pasitraukia iš įvykio vietos.

Laiko eisena

Laikrodis suka ratais rodykles, rodo skaičiuose paslėptą laiką, einantį iš kažkur į kažkur ir kodėl – nežinia, nefiksuojamas laikas, lyg niekas, be nieko nei gero, nei blogo nėra, pasakei „viso gero“, išėjai ir tavęs nebeliko, tapai nieku, na, gal prisiminimas, iš kurio naudos –
nulis, tuščios smegenų pastangos iš kažko gaminti kažką, nors visiškai aišku, kad kažkas yra nei apčiuopiamas, nei girdimas, nevalgomas, negeriamas niekas, o jei gali jį užuosti, tai tik šūdo kvapas, net neaišku, kur paliktas, eini toliau, kvapas silpnėja, pradingsta, nieko nebeužuodi, nebepykina, nebeerzina, jautiesi geriau, netgi puikiai, dairaisi, kažką sutinki, su šypsena pasisveikini, pakalbi, situacija valdoma, pagerėja, atsisveikini, apie kažką galvodamas žingsniuoji toliau, kol galva ištuštėja, ilsisi, užsimanai kažko vėl, vėl galvoji, fantazuoji, įsijauti, kažką kažkur garsiai pasiunti, kažkas sureaguoja, gauni į snukį, jei taikliai gauni, nebejauti nieko – nei blogo, nei gero, jei kumščio išsisuki – bėgi greitai, garsiai kvėpuoji, nebesiveja, pasijunti geriau, sustojęs giliai išgyveni nieko gero būseną, tada niekas atsikabina, TIK akimirką būni vienas su gerumu, o po to vėl TAK, šlepteli niekas, TIK, TAK, be nieko, be gero, TIK, TAK, nesakysi gi „su geru, su nieku“, gero nieko nebūna, kaip ir blogo nieko nerasi, o nieko gero – per akis.

Todėl esu trenktas

Prie tvoros tarp aviečių radau didelę raudoną plytą, kurios čia vakar nebuvo. Kaimynė įmetė. Bjauri boba. Kenkėja. Abiem rankomis suėmiau, pakėliau ir įsiūbavęs švystelėjau į kaimynės daržą. Nepasiekusi tvoros viršaus, plyta atsišliejo į vielos tinklą, tas atsilošė ir grąžino plytą atgal. Išsisukti nespėjęs, gavau smūgį į kaktą ir pargriuvau. Keldamasis paliečiau sumuštą vietą, kraujas nuspalvino delną, svirduliuodamas nulėkiau namo. Kai atidariau duris, sesuo išsižiojo ir atsisėdo, motina aiktelėjusi šoko plauti kruvino veido, tėvas išbėgo kviesti greitosios pagalbos… Iš ligoninės parvažiavau su užsiūta, pleistru užklijuota žaizda ant kaktos, labai rimtu veidu. Sesuo lindo tikrinti sužeidimo, motina glostė, tėvas net pasisodino ant kelių ir sudainavo dainą nei į tvorą, nei į mietą. Visuomet susiraukusi kaimynė, žiūrėdama į pleistrą ant kaktos, nusišypsojo. Taip vaikystėje buvau trenktas. Toks ir palikau.

Prisiminimai

Šaltojo karo metais buvau įkūręs tankų fabrikėlį. Per savaitę pagamindavau 22 tankus. Už vieną nesiderėdami mokėjo po 20 kapeikų. Visi mobilūs, greiti, garsiai burzgiantys, reikalui esant begarsiai, ant minų užvažiavę nenukenčiantys, taikliai šaudantys iš 3,4 colio ilgio vinių vamzdžių, įstatytų besisukiojančiuose mediniuose bokšteliuose, už 25 žingsnių neįžiūrimi, tankistų labai mėgstami, nes jiems nereikia jokios priežiūros, remonto, garažų, gali būti nešiojami portfeliuose, kišenėse, rankose. Visai kaip vakar vykusios kolegų grupinės parodos atidarymo metu laikytos vyno taurės. Veiksmo buvo daug, šventinis paradas praėjo su ilgomis kalbomis, su ilgais plojimais, su šypsenomis, rankų spaudymu, paveikslų ir moterų apkalbinėjimu, fotografuojantis apsikabinus per pečius, per liemenį. Autoriai parodė gerai pažįstamus veidus ir nuobodulio dažais nutapytus paveikslus. Visai kaip vaikystėje. Žvilgsnių sušaudytų autorių būrelis nuo vaišių stalo buvo išlydėtas į anos akimirkos kapines. Ana akimirka paskui dar keletą kartų prisikėlė parodos lankytojų atmintyje, bet greitai pasišalino į užtarnautą poilsį, su paveikslais grįžo į dirbtuves ant lentynų, o vieną dieną negrįžtamai prapuolė, kaip ir tankų fabrikėlis.

Nematomas

Buvo maras, buvo karas, buvo visokių nelaimių ir laimė, kad manęs tada dar nebuvo. Kai atsiradau, buvo pavasaris, po to keleri metai, kurių neprisimenu. Motina pasakojo, kad buvau silpnas, dažnai sirgdavau. Gerai, kad nepamenu. Šiuo metu esu sveikas. Dar mažas. Daug mažesnis negu stalas, kėdė. Durų rankena vis dar labai aukštai, todėl, dažnai kambaryje uždarytas, darau į kelnes. Galiu pasislėpti po lova, tuščioje dėžėje, už durų arba po pagalve. Kai mane šaukia, neatsiliepiu. Esu nematomas. Suradę labai džiaugiasi. Kol kelnes numovę plauna užpakalį, raukosi ir bučiuotis lenda tik po to.

Meilė

Lango rėme įsuktą kilputę labai, labai myli šalia jos kabantis kabliukas. Visą žiemą norėjo ją užkabinti, bet vis progos nerado. Atėjo pavasaris. Orai atšilo, pakvipo pievos, uždainavo paukščiai. Tada šeimininkė atidarė langą ir įkabino į kilputę kablį. Vėjas judino lango rėmą, kabliukas klibino kilputę ir jiems ligi rudens buvo labai gera.

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

Rugsėjo 9 diena

Atmintyje išplaukia nemažai prisiminimų, bet turiu paskubėti. Pataręs man pasilaikyti pinigus, Polas atsistojo ir išėjo, ir tą dieną jo nebemačiau. Tada, kad prasiblaškyčiau, ir ryžausi aprašyti visa ką, kas mane buvo ištikę vaikystėje ir vėliau, iki dabar. Man iš tiesų atrodė, kad mano gyvenime esama kažko nepaprasto ir kad raštu išklojęs savo prisiminimus geriau tai suprasiu. Tad darbavausi prie jų visą dieną ir, nenorėdamas miego, visą naktį. Kuo labiau ši užduotis judėjo į priekį, tuo labiau ji man patiko. Kitos dienos rytą buvau parašęs tai, kas, kaip maniau, bus paskutinė mano rankraščio eilutė, nes nenorėjau nieko pridurti – ir čia padariau atradimą, kuris mane sukrėtė.

Jau savo atvykimo dieną atidaviau skalbėjai nedidelį baltinių maišelį. Po dviejų dienų man juos atnešė išskalbtus, ir aš paieškojau kišenėje piniginės su savo pinigais: jos ten nebuvo. Paieškojau kitur, bet ne ką sėkmingiau – radau tik nedidelę sumą, kurią man buvo įdavęs Polas. Skalbėja, dalyvaudama šioje scenoje ir matydama mano sumišimą, pasakė galinti keletą dienų palaukti ir išėjo. Būčiau galėjęs jai sumokėti iš pinigų, kurių dar buvo likę, bet mane apleido jėgos, ir aš kurį laiką nugrimzdau tarsi į kokį stingulį.

Čia manęs aplankyti atėjo Polas. Daugmaž atsitokėjau iš nuostabos ir svarsčiau, ką daryti. Taigi jis atėjo pačiu laiku, kad man ką nors patartų. Bet jaučiau savyje keistą prieštarą. Rimtai įtariau jį pavogus pinigus tą pačią dieną, kai jis sudegino mano knygas. (Iš tiesų prisiminiau palikęs pinigus kostiumo kišenėje, o kostiumą padėjęs į šalį ir apsivilkęs naujesnį.) Kodėl nejaučiau dėl to jokio pasipiktinimo? Kodėl, priešingai, nuoširdžiai apsidžiaugiau jį matydamas? Net rengiausi atskleisti, koks esu sutrikęs, tarsi mano padėties ironija nebūtų badžiusi man akių. Prieš mane buvo vagis, aš tuo neabejojau, ir vis dėlto ką sau maniau? Maždaug štai ką: „Jis geras, ir tu turi paprašyti, kad jis tau padėtų. O ką jis padarė, nesvarbu.“ Šios mintys taip knibždėjo mano galvoje, kad buvau nuo jų apdujęs, kaip galima apduiti, supamam šurmulio.

– Ką man daryti? – paklausiau aš jo.

– Yra daugybė būdų užsidirbti pinigų, – atsakė jis. – Ar jūsų knygos nieko jūsų neišmokė?

Klausimas man pasirodė žiaurus, bet toks teisingas, kad kurį laiką neįstengiau jo apmąstyti. Jis nušvietė visą mano gyvenimą. Aš nieko nemokėjau, iššvaisčiau laiką skaitydamas ir nepešiau iš to jokios naudos. Praėjo ištisi metai, kuriuos praleidau taip, lyg dėdė turėtų gyvuoti amžinai ir rūpintis mano gerove iki mano dienų pabaigos. Buvau pasibaisėjęs tuo bejėgiškumu, kurį atskleidžiau savyje; man knietėjo riktelėti Polui: „Nepalikite manęs! Atsiduodu jums visais atžvilgiais. Jūs įsakinėsit, o aš eisiu, kur liepsite.“ Bet mane sulaikė išdidumas. Puolęs į neviltį apsidairiau ir staiga išvydau save veidrodyje, kabančiame ant sienos, taip, kaip dar niekad iki šiol nebuvau matęs. Tai buvo neryžtingumo ir baimės atvaizdas. Akys išplėstos, burna pražiota; mačiau, kaip, stengdamasi kvėpuoti, sunkiai kilnojasi mano krūtinė. Norėjau nusisukti, bet man pasirodė, kad mano galva atsukta į veidrodį ir ta kryptimi įtvirtinta, ir aš nenorom žiūrėjau į tą veidą, kuris nenorėjo palinkti nei užmerkti akių. Argi niekad nebuvau pastebėjęs, kad mano lūpos kone baltos, bejėgės, plonos? Skruostai išblyškę; akys, įstatytos pernelyg toli viena nuo kitos, žvilgsnį darė keistą, šią akimirką jis mane gąsdino. Argi niekuomet nebuvau matęs šio veido? Ūmai pasibaisėjau savim ir abiem rankom užsidengiau akis.

Polas atsisėdo priešais mane. Kai mano rankos nusviro, išvydau jį taip pat aiškiai, kaip ką tik save veidrodyje. Bet man nesiseka jo aprašyti – visi žodžiai, kurie ateina į galvą, rodosi netikslūs ar per silpni, kai bandau juos pritaikyti jam. Jo bruožai netaisyklingi ir stambūs, tačiau žvilgsnyje esama kažko ypatingo, kažko tokio romaus ir pasibaisėtino, jog atrodo, kad jo veidas spinduliuoja. Jaučiu, jis negali nei apgauti, nei nuskriausti. Ir dar jaučiu, kad, manęs neniekindamas, jis mato visą mano silpnumą ir vienas gali mane vesti į priekį.

Po žiaurių pastangų tariau jam:

– Darysiu, ko panorėsite, jei sutiksite man pagelbėti.

Tada jis susimąstė, ir aš kelias minutes stovėjau prieš jį. Mano širdis siaubingai daužėsi, aš galvojau: „Perduodu tau rūpinimąsi visais mano planais. Darysiu tai, ką man liepsi daryti.“ Galop jis pakėlė į mane akis ir atsiliepė:

– Manau, turite išsisukti pats vienas.

Aš tylėjau, ir Polas beveik tuojau pat išėjo.

Likęs vienas kelioms minutėms nugrimzdau į baisią neviltį. Taigi aš išduotas, o vienintelis žmogus, kuriuo pasiklioviau, nuo manęs nusisuko. Mano išdidumas žiauriai kentėjo, nes buvau pažemintas prieš nepažįstamąjį, kuriam taip stigo paprasčiausio gailestingumo. Bet esama tarsi kokio nevilties įpročio, kuris vadinamas rezignacija, ir toji rezignacija netruko pasireikšti. Pagalvojau, kad nusipelniau užgaulių, kurias patyriau, kad patirsiu dar ir visokiausių kitų, kol paminsiu po kojom savimeilę ir puikybę. Jaučiau apmaudų pasitenkinimą, kartodamas sau tuos dalykus ir, taip sakant, apžvelgdamas visą savo negandos mastą.

Ir staiga pasirodė, kad mano sielvartas neturi dingsties, nes pats to sielvarto objektas – iliuzinis. Negaliu apsakyti, kaip ryškiai man toptelėjo ši mintis, tarsi akinanti šviesa būtų nutvieskusi sielą ir grąžinusi gyvastį. Kaip galėjau taip ilgai klysti, prisirišti prie knygų, pinigų, prie paties savęs, savo ramybės? Ar tikrasis sielvartas neturėtų prislėgti pajutus, kad esi auka visos tos gerovės, kurios taip troškai? Šis atradimas mane taip sujaudino, jog išsitiesiau ant lovos, kad nesusmukčiau. Dabar pasaulis gali baigtis ir gyvybė mane apleisti. Visi regimi dalykai egzistavo tik tam, kad mane gundytų, ir, sielos nušvitimo sukrėstas, aš akimirksniu išsižadėjau visų tų dalykų – bet kokio žemiško prieraišumo, bet kokios vilties patirti laimę žemėje. Man pasirodė, kad tada mano dvasia atsiskyrė nuo kūno ir aš buvau atplėštas nuo savęs. Rankos ėmė drebėti, kakta žliaugė prakaitas. Riktelėjau ir pakilau, bet čia pat susmukau, tarsi būčiau nublokštas ant žemės.

Nežinau, kiek laiko taip tįsojau, bet kai atsikėliau, buvo tamsu; į langus barbeno lietus. Pajutau aštrų skausmą pakaušyje ir begalinį silpnumą visame kūne. Įžiebęs lempą ant stalo radau raštelį, pasirašytą Polo vardu. Perskaičiau, ir jis išslydo man iš rankų. Jame buvo šie žodžiai: „Pasirodys kažkas galingo ir globos tave ir ves visais gyvenimo keliais, jeigu nesipriešinsi.“

Visą naktį neužmigau. Auštant užrašiau tą pasakojimą, kurį ką tik perskaitėte.

(Sulig tais žodžiais rankraštis baigiasi. O dabar štai laiškai ar laiškų fragmentai, galbūt nušviesiantys kai kurias tamsias Danielio OʼDonovano pasakojimo dalis.)

I

„Fairfax Revue“ redaktorius

ponui Čarlzui Dreitonui

Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis

Pone,

nenustebinsiu jūsų sakydamas, kad tragiška Danielio OʼDonovano baigtis čia sukėlė didžiulį susijaudinimą ir sužadino begalinį smalsumą. Mums rūpi sužinoti viską, kas susiję su jūsų sūnėnu. Daugybė žmonių veržiasi aplankyti jo kambarį; kai kurie tvirtina, kad ten vaidenasi. Prašau atleisti, kad vardiju jums šias detales, kurios gali jus tik įskaudinti, bet tuoj suprasite, kokios jos svarbios jums ir man.

Profesija įpareigoja mane skelbti viską, kas vyksta mūsų mieste, ir aš pats lankiausi ponaičio OʼDonovano kambaryje kitą dieną po jo mirties. Mane lydėjo panelė Smit, kuriai priklauso namas; niekas prieš mus nebuvo į tą kambarį įžengęs nuo to laiko, kai jį paliko ponaitis OʼDonovanas. Tada stalo stalčiuje mes radome ganėtinai ilgą rankraštį, su juo aš nedelsdamas susipažinau ir jis galėjo priklausyti tik paskutiniam kambario gyventojui. Panelė Smit pradėjo jį skaityti su manimi, bet netrukus metė skaičiusi ir išėjo, palikdama mane kambaryje vieną. Grįžo po kelių minučių, nešina sąsiuviniu, kuriame visi jos gyventojai buvo prašomi pasirašyti ir raštu pateikti įprastą informaciją. Ponaitis OʼDonovanas buvo tą formalumą atlikęs; jo vardas buvo paskutinis sąsiuvinyje. Taigi šis autografas mus įtikino, kad stalčiuje atrastas rankraštis rašytas jo ranka, kaip ir manėme.

Panelė Smit leido man išsinešti tą dokumentą su sąlyga, kad baigęs skaityti atiduosiu jį valdžios atstovams. Aš nedvejojau; nedelsdamas atidaviau jį spaustuvininkui. Manau, jūs pritarsite man, pone, kai sužinosit, kad jūsų sūnėnas kaltinamas pats pakėlęs prieš save ranką. Toji žiauri nuomonė linkusi sklisti ir daugelio žmonių sąmonėje virs įsitikinimu, jeigu šiai klaidai, tokiai neteisingai ir mirusiojo atminimui, ir jo šeimos orumui, nebus iškelta kokios nors priešpriešos. O juk aš vienintelis galiu įrodyti, kad ponaitis OʼDonovanas niekada neketino nusižudyti – tai visiškai akivaizdu iš jo rankraščio. Taigi tas rankraštis spaustuvėje. Jo atspaudai bus jums atsiųsti tą patį vakarą. Tikiuosi, pone, jūs suprasite priežastis… ir t. t.

II

Čarlzas Dreitonas Redaktoriui

Savana, 1895 m. rugsėjis

Pone,

galite ramiai spausdinti minėtą rankraštį; jūsų priežastys man atrodo pagrįstos. Tik gaila, kad negalėjote parodyti man šio rankraščio prieš jį publikuodamas (vis laukiu tų atspaudų, kuriuos minėjote), ir tikrai ironiška prašyti manęs leidimo jį spausdinti, kai jūsų mašinos jau sukasi.

Žinoma, jūs prisiėmėte atsakomybę už visus smulkius šmeižtus, kurie būtų galėję išslysti iš po mano sūnėno plunksnos. Atleidžiu jam, jeigu jo rankraštyje tokių esama, nes pats to nenorėdamas jis iškraipo faktus, apie kuriuos pasakoja; ne kartą turėjau progos tuo įsitikinti. Tačiau šis sąmoningumo trūkumas nežinomas visuomenei, taigi ji gali kuo puikiausiai priimti už tikrą pinigą tai, kas, tiesą sakant, tėra fikcija tuose lapuose, kuriais jį pristatote. Tad manau, kad iš tiesų būtina po jų pateikti šį pasakojimą, kurį jums šiandien siunčiu. Jis susijęs ir su manimi, ir su mano sūnėnu ir ištaisys klaidas, kurių jis galėjo padaryti, o drauge papildys jo pasakojimą ten, kur jis galėtų atrodyti nepakankamas.

Kitą antradienį lankysiuos Ferfakse. Tad turėsiu progos ilgiau su jumis pasikalbėti apie visą tą reikalą. O kol kas štai mano rankraštis.

Galbūt žinote, kad esu našlys. Apie žmoną jums nieko nesakysiu, nebent tiek, kad mudu visiškai nesutarėme ir po šešių santuokos mėnesių aš suvokiau, kad padariau klaidą, ją vesdamas. Nusprendžiau kuo mažiau su ja matytis ir, kadangi aplinkybės privertė mus gyventi viename name, ištisas dienas praleisti savo bibliotekoje, kurioje užsidarydavau dusyk apsukdamas raktą. Nemanykite, kad toks užsidarymas buvo man skausmingas. Knygas ir studijas mėgstu labiau už visa ką.

Mano vienatvė buvo tobula. Niekuomet neatsiliepdavau, kai kas nors belsdavo į duris, ir išeidavau iš bibliotekos tik pavalgyti. Įsivaizduojate, kokios paskui kildavo scenos.

Nepasakosiu apie jas, juk su mano tema jos tiesiogiai nesusijusios. Slinko metai. Žmona buvo iš prigimties plepi ir kentėjo, negalėdama su manimi pasikalbėti. Ji retai kur išeidavo dėl priežasčių, kurių nėra reikalo aiškinti. Daug skaitydavo.

Netikėtai pastebėjau, kad ji paseno. To, su kuriuo gyveni kasdien, nematai senstant ir padarinius suvoki tik tada, kai jie, jei drįsiu taip pasakyti, išryškėję ir bado akis. Dabar žmona dalį dienos praleisdavo megzdama, o visą kitą laiką leisdavo mišiose, nes ėmė skrupulingai praktikuoti Romos katalikų tikėjimą. Vilkėjo juodai kaip našlė ir nekentė manęs, kaip nekenčiama vyro, kuris turėtų būti miręs, deja, anaiptol taip nėra.

Švelnius jausmus ji perkėlė į savo tėvą, kurį savaitei po mano santuokos praslinkus pamačiau įsikuriant pas mus. Tai vaidingas senis, mane niekinantis, nes aš netarnavau ketverius metus kaip jis vieno Pietų generolo pulke. Po dukters mirties jis paliko mano namus.

Po mano santuokos praėjus devyneriems metams mano svainį, kurio niekada nesu matęs, pakirto gana paslaptinga liga, tarsi kokia chroniška melancholija, su kuria jis grūmėsi ar mėgino grumtis pasitelkęs kvaišalus. Nežinau, kiek jais piktnaudžiavo, tačiau mirė vos keturiasdešimties. Netrukus išprotėjo jo žmona; dabar ji gyvena pas savo gimines.

Svainis turėjo dešimties metų berniuką; paaiškėjo, kad aš vienintelis galiu priglausti tą vaiką ir juo pasirūpinti. Nenorėjau, bet įsikišo įstatymas ir mane privertė.

Danielis, kai jį atsiuntė pas mane, buvo gležnas berniukas, regis, nerimastingas ir slapukas. Skurdžiai apsirengęs, rankoje tempė didžiulį lagaminą, kuriame, prisimenu, buvo tik drabužių pamaina ir kelios paveiksluotos knygelės. Prisipažinsiu, vaikų aš nemyliu. Pastebėjau šį turint bruožų, kurie man pasirodė keisti ir išties nemalonūs. Mano akivaizdoje jis beveik neprasižiodavo ir atrodė įtarus iš prigimties. Kai tardavosi esąs vienas, neramiai dairydavosi ir pusbalsiu niūniuodavo. Kartais netikėtai išpuldavo iš kambario, kuriame buvo, ir rėkdamas dumdavo į sodą. Tada teta vėl jį parsivesdavo; jis tylėdavo ir rausdavo. Dažnai stebėdavau jį, kai jis to neįtardavo, norėdamas pamatyti, kiek yra paveldėjęs savo tėvų charakterio.

Danielis atrodė itin linkęs pulti į religiją ir prietaringą savo tetos praktiką, ir aš įtariau, kad ji slapčia siuntė jį mokytis katekizmo. Bandžiau jį apsaugoti nuo tos įtakos ir kiek galėdamas įteigti teisingas idėjas. Keliskart per mėnesį pasikviesdavau jį į savo kabinetą ir šiek tiek pamokslaudavau, svarbiausia, kalbėdavau apie jo pareigą būti išmintingam, apie skolą artimiesiems ir sau pačiam. Tačiau vengiau per daug jį mygti iš baimės, kad neatsargiai nepažeisčiau to, kas jam buvo įgimta. Tiesą sakant, aš turiu savo teoriją apie vaikų auklėjimą. Mano nuomone, reikia leisti jiems vystytis savaimingai, tai yra kaip jie patys tai supranta. Tegu žaidžia, jeigu mėgsta žaisti, o jei mėgsta skaityti, teskaito, kas patinka. Galiausiai jie tikrai atskirs grūdus nuo pelų ir atras, kas jiems tinka. Todėl Danielio į mokyklą neleidau. Palikau jį jam pačiam, stengdamasis ištaisyti tik tas savybes, kurios man atrodė dirbtinės ir prieštaravo protui. Uždraudžiau eiti į bažnyčią, bet visais kitais atžvilgiais daviau visišką laisvę. Jis mėgo knygas; leidau iš bibliotekos svetainėje imti viską, kas jam galėtų būti įdomu.

Vis dėlto Danielis augo mano akyse, ir aš ėmiau kurti jam įvairiausius planus. Jis vis mažiau kalbėjo ir šiek tiek atsiverdavo tik mano žmonai. Atrodė geibus ir dažnai valandų valandas sėdėdavo sode – kartais su knyga, bet dažniausiai dykas, sunėręs ant kelių rankas. Kai jam sukako septyniolika, nusprendžiau įdarbinti jį savo reikmėms ir panaudoti, ugdant jo potraukį literatūriniams dalykams, kurį nujaučiau turint. Aš pats užsiimu filosofinio pobūdžio tyrimais… ir t. t.

(Kita šio laiško dalis neįdomi ir niekuo nepapildo Danielio OʼDonovano pasakojimo. Jo autorius, rodos, rašo tik iš malonumo išsipasakoti.)

III

Panelė Smit „Fairfax Revue“ redaktoriui

Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis

Pone,

štai pasakojimas apie tai, kas nutiko mano namuose tarp praėjusio rugsėjo antrosios ir šeštosios, tai yra nuo Danielio OʼDonovano atvykimo į šiuos namus iki tos akimirkos, kai jaunuolis juos paliko. Jau pradedama skleisti iškreiptus faktus. Prašom tikėti tik tuo, ką pati turiu garbės jums apie tai pasakyti.

Taigi rugsėjo antrąją mane pakvietė prie durų gan nedrąsus skambutis, ir prieš atidarydama pagalvojau, kad tai koks nors vargeta, – tad šiek tiek nustebau, pamačiusi ant slenksčio padoriai apsirengusį jaunuolį su lagaminu. Tai buvo studentas, bet, žinote, jie niekuomet neatvyksta anksčiau nei antra rugsėjo savaitė. Buvau nustebinta, kad šis taip anksti ėmėsi ieškoti kambario. Buvo išblyškęs ir truputį gunktelėjęs, lyg būtų pavargęs. Man nelabai patiko jo žvilgsnis, bet jis atrodė gerai išauklėtas, ir aš parodžiau jam kambarį, jį jis iškart išsinuomojo. Buvo vienas.

Kitą rytą, kai jis pusryčiavo, užlipau į jo kambarį, lydima tarnaitės, norėdama pati įsitikinti, ar jis pratęs prie tvarkos ir švaros, kurių reikalauju iš savo nuomininkų. Iš pradžių buvau labai patenkinta. Drabužius jis buvo pasikabinęs į spintą ir labai kruopščiai išrikiavęs ant židinio knygas, bet jas apžiūrėjusi aptikau dalykų, kurie man nepatiko. Beveik visos knygos buvo romanai, net, kaip man pasirodė, užsienio kūrinių vertimai. Galų gale pasigailėjau, kad čia nėra Šventojo Rašto. Nutariau, kad toks knygų pasirinkimas ne į gera, ir nusprendžiau stebėti savo gyventoją taip, kad jis nieko negalėtų įtarti. Jis užlipo į savo kambarį po kelių minučių, kai iš jo išėjau, ir iki rytdienos niekur nėjo – tik pietų ir vakarienės.

Po pietų pasitaikė proga užlipti į trečią aukštą; einant pro ponaičio OʼDonovano duris, mane sustabdė balsai. Ar sakiau jums, kad paprastai leidžiu laiką viename pirmo aukšto kambarėlyje, kur užsiimu siuvimo darbais? Pro langą, prie kurio sėdžiu, puikiai matau sodo vartelius, taigi ir įeinančius, ir išeinančius žmones. O kadangi tą dieną niekas nebuvo įėjęs, nusprendžiau, kad ponaitis OʼDonovanas kalba pats sau vienas, ir pasiklausiau. Jis kalbėjo per tyliai, kad galėčiau suprasti viską, ką sako, bet, sprendžiant iš tono, kuriuo tarė kai kurias frazes, supratau, kad labai apmaudingai prikaišioja sau kažkokį nusižengimą, kurį padarė. Pastebėjau, kad jis nejuda iš vietos, – o tai neįprasta žmonėms, kurie kalba vieni. Ar ne tiesa, kad jie mėgsta vaikštinėti pirmyn atgal, vis kalbėdami su savimi? Po valandėlės jis nutilo, ir aš tyliai užkopiau į trečią aukštą jau gailėdamasi, kad įsileidau į namus pašalaitį, kurio elgesys man atrodė keistas.

Kitą rytą jis išėjo gana anksti, apsivilkęs rūpestingiau negu pirmą dieną. Nutaikiau akimirką ir vėl užlipau į jo kambarį. Prisipažinsiu, labiausiai bijojau, kad per neatsargumą mano namuose nekiltų gaisras. Ši baimė manęs niekada nepalieka, ji virto tarsi kokia manija nuo to laiko, kai nuomoju kambarius studentams. Šituo nepasitikėjau labiau negu visais kitais, kuriuos buvau priglaudusi iki šiol. Bet jo kambarys buvo tvarkingas; nustebau pamačiusi, kad jis buvo netgi pasiklojęs lovą – to iš jo nereikalavau. Nepajutau jokio dūmų kvapo ir buvau beišeinanti, bet, paskutinįsyk apsižvalgiusi, pastebėjau, kad ant židinio nebėra knygų. Jų nebuvo nei ant stalo, nei spintoje, kurią pravėriau; svarsčiau, ką jaunuolis galėjo su jomis padaryti, – ir čia staiga išvydau jas, sukrautas į krūvelę prie židinio. Akimirką apstulbusi sustingau. Kamgi jas atsivežė pas mane, ar tik tam, kad kitą dieną jas sunaikintų? Tačiau buvau per daug nusistačiusi prieš tas knygas, tad pritariau tokiam žingsniui ir kiek pamąsčiusi nusprendžiau jam padėti. Pati nuėjau atsinešti žabų ryšulio, jį padėjau po dūmtraukiu, paskui, nuleidusi pakuros dureles, atidariau langą ir uždegiau šakeles. Viskas užsiplieskė kone iš sykio. Pakėliau dureles ir grįžau prie darbo, pasiuntusi tarnaitę iššluoti kambario.

Po pusvalandžio pamačiau grįžtantį ponaitį OʼDonovaną. Žengė jis sparčiu žingsniu ir beveik bėgte įpuolė į namus.

Kai jis paskui save uždarė kambario duris, neatsispyriau pagundai nusėlinti paskui jį laiptais ir, vėl užėmusi vakarykštį postą, ėmiau klausytis. Didžiai mano nuostabai, jaunuolis gan ilgai nepratarė nė žodžio. Tik išgirdau, kaip žengė keletą žingsnių, paskui sustojo ir stovėjo lyg įbestas. Aš pati bijojau bent krustelėti, kad jis manęs neišgirstų, ir čia jis ištarė kažkokius žodžius, bet jų nesupratau, ir tokiu keistu, tokiu pasikeitusiu balsu, kad pajutau, kaip mane staiga apėmė keistas nerimas, ir aš kuo tyliau nusėlinau žemyn. Vėl ėmiausi rankdarbio ir pastebėjau, kad mano rankos dreba.

 Dabar viskas perša man mintį, kad tas jaunuolis buvo pamišęs. Dėl to bemat pajutau siaubingą baimę, tačiau ją suvaldžiau ir neišsidaviau, bet tą pačią popietę nuėjau pas savo pusbrolį Tomą Torntoną. Žinot, jis dėsto teisę, ir sunku būtų rasti geresnį patarėją. Apsakiau jam reikalą. Jis išklausė mane nepertraukdamas, paskui iš mano pasakojimo padarė tokią išvadą: negalėdamas patvirtinti, kad jaunasis OʼDonovanas tikrai išprotėjęs, leidžia sau manyti, kad jį kamuoja rimtas dvasinis sutrikimas ir būtinai reikia jį stebėti. Nedelsdama paprašiau jo praleisti pas mane vakarą ir nenuleisti akių nuo Danielio OʼDonovano, kol jis sėdės prie stalo, – negalėjau to padaryti pati, nes, kai svečiai valgo, turiu darbo virtuvėje. Pusbrolis kiek padvejojęs sutiko, ir mes nusprendėme…

(Čia Elizos Smit rankraštį pertraukiame ir pateikiame daktaro Torntono pasakojimą, kuris mums pasirodė išsamesnis ir tikslesnis.)

Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis

Kai pusseserė išdėstė man savo vizito priežastį, pasvarsčiau, ar atvejis iš tikrųjų toks rimtas, kaip jai atrodo, ir ar verta trukdyti mano draugą daktarą Dašvudą, kaip ji prašė. Tačiau, kad ją nuraminčiau – nes atrodė susinervinusi, – parlydėjau namo ir pažadėjau praleisti jos namuose visą vakarą ir pats stebėti jaunąjį Danielį OʼDonovaną. Per savo praktiką esu turėjęs reikalų su daugybe žmonių teisme ir pasigirsiu, kad vyliausi nesunkiai atskleisiąs užuomazgą tos psichinės ligos, kuria sirgo jaunuolis. Pažiūrėsime, ar man pavyko.

Kai grįžome pas pusseserę, buvo jau beveik penkios. Ji iš karto panūdo nusivesti mane laiptais aukštyn pasiklausyti prie Danielio OʼDonovano durų. Tokių dalykų nemėgstu, bet pusseserė taip spyriojosi, kad galop teko nusileisti; mes drauge užlipome iki durų antrame aukšte. Kelias minutes stovėjau nekrustelėdamas, bet nieko negirdėjau; nusprendęs, kad jaunuolis skaito arba rašo, pasakiau pusseserei, kad lipu žemyn, o ji tegu paruošia man arbatos. Pusseserė nulipo su manimi. ►

► Kol ji triūsė virtuvėje, įsitaisiau valgomajame prie krosnies ir, išsitraukęs iš kišenės knygą, ėmiau skaityti. Po ketvirčio valandos pasirodė panelė Smit; ji pati nešė padėklą ir padėjo jį ant stalo. Atrodė sunerimusi ir pusbalsiu tarė:

– Regis, girdžiu kažką lipant žemyn. Jei tai jis ir jeigu norės su manim pasikalbėti, jūs privalote būti šalia.

Įtikinau ją, kad jos sumanymas nevykęs. Ar mane išvydęs jis nesutriks? Vadinasi, ji turi pasimatyti su juo viena, bet kad aš girdėčiau, ką jis nori jai pasakyti. Ji linktelėjo galva ir skubiai išėjo, neuždariusi durų, taigi niekas, joks žodis, ištartas gretimame kambaryje, negalėjo praslysti man pro ausis. Reikia paaiškinti, kad tas kambarys žvelgia į sodą ir viena puse šliejasi prie valgomojo, kur sėdėjau aš, o kita – prie prieškambario. Jame mano pusseserė darbuojasi ir priima žmones, kurie nori su ja pasikalbėti. Tai ne visai svetainė, bet, kaip matote, ją atstoja. Kai ji ten įėjo, pagaliau išgirdau žingsnius, kuriuos jautresnė jos ausis jau anksčiau buvo pagavusi, bet jie nedvejodami praėjo pro kambarį, kuriame sėdėjo pusseserė, ir nutolo prieangio link. Bemat pažvelgiau pro langą, pro kurį buvo matyti varteliai ir sodo alėja, ir pamačiau pasirodant minėtą jaunuolį. Jis buvo gan aukštas; atrodė nerangus. Alėja priėjo iki vartelių – žingsniavo nuleidęs galvą, susibrukęs rankas į kišenes, bet ūmai atsisuko į namą. Taip galėjau apžiūrėti jo veidą. Jis mane sukrėtė, tikriau, paliko nemalonų įspūdį, tarsi būtų buvęs neapsakomai bjaurus. Bet bjaurus jis nebuvo, tik atrodė labai susirūpinęs. Be to, negalėjau paaiškinti savo nuostabos ir sutrikimo, kai pamačiau jį atsigręžiant į mus. Gal kažkas buvo jo žvilgsnyje.

Išgirdau, kaip aiktelėjo pusseserė.

– Dieve mano, Tomai, – pratarė ji, – pažiūrėk į tą veidą!

Danielis grįžo atgal. Paskui išgirdau, kaip jis lipa atgal priebučio laiptais ir netrukus beldžiasi į pusseserės duris. Jis įėjo. Aš tyliai grįžau į savo vietą prie krosnies ir nuklausiau tokį pokalbį: Danielis OʼDonovanas kalbėjo pasitikėjimo kupinu balsu, bet buvo justi, kad tas tonas nėra jam įprastas ir tikriausiai kainuoja nemažai pastangų.

Iš pradžių jis paaiškino, kad nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms prarado savo pinigus; paskui nutilo. Akimirką tvyrojo tyla; išgirdau pusseserę jam sakant:

– Tikiuosi, tų pinigų jūs nepralošėte, pone.

Jis iškart atsiliepė:

– Ne, panele, niekados gyvenime nesu lošęs. Mane apvogė.

– Apvogė? Tikrai?

– Taip, tikrai.

– Ar žinote, kas vagis?

– Taip, panele, bet jums leidus verčiau apie jį nekalbėsiu.

– Ką gi, pone, – tarė pusseserė kiek šaltesniu tonu, – tai ką norite man pasakyti?

Tada jis ėmė kalbėti taip greitai ir neaiškiai, kad pusseserė turėjo jį pertraukti ir priversti pakartoti kai kurias frazes – o gal ji bijojo, kad aš neišgirdau? – ir iš tiesų aš nesupratau nieko, ką jis sakė. Galop iš pusseserės atsakymų supratau, kad jis prašąs priimti jį ne kaip studentą, kuriam nuomojamas kambarys, o kaip tarną, kurį suderėta priglausti ir maitinti. Šis pasiūlymas man pasirodė toks keistas, kad nesusilaikiau ir nejučiom šūktelėjau, bet, manau, niekas neišgirdo. Pusseserė tylėjo. Nujaučiau, kad ji tokia pat apstulbusi kaip aš ir nežino, ką atsakyti.

Galop ji trumpai tarstelėjo Danieliui OʼDonovanui, kad jo prašymą apgalvos, ir jis išėjo. Vos paskui jį užsidarė durys, pusseserė išdygo prieš mane.

– Na, pusbroli, girdėjote? – paklausė ji. – Ką man daryti?

Kurį laiką svarstėme tą klausimą. Kiek nuodugniau jį apgalvojus, Danielio OʼDonovano prašymas atrodė visiškai protingas. Mano pusseserė buvo vienintelis žmogus, kurį jis čia pažinojo. Kas čia nuostabaus, kad jis patikėjo jai savo bėdas? Be to, atkreipiau jos dėmesį, kad jis tikriausiai galėtų parašyti tėvams, bet aiškiai nusiteikęs apsieiti be jų pagalbos. Tai buvo taškas jo naudai. Jo atvirumas leido manyti, kad jis įstengtų suderinti tarno ir studento pareigas. Geriau nestumti jo į dar didesnę neviltį. Jis buvo toks jaunas; per anksti pastūmėti jį į neviltį.

Pusseserė mano samprotavimams pritarė, bet jaučiau, kad kažkas joje priešinasi mano patarimui. OʼDonovanas jai nepatiko. Man jis taip pat nepatiko; nepatiko jo akys ir tas keistas spindesys, kurį jose įžvelgiau. Jis atrodė klastingas ir slapukas, panašus į žmogų, rezgantį ką bloga. Tačiau aš bijojau būti neteisingas. Jei nebūčiau matęs jo sode, jei būčiau girdėjęs tik jo pokalbį su pussesere, jis būtų man padaręs gerą įspūdį, nes jo balsas žadino pasitikėjimą. Neužsiminiau apie tą pojūtį ir patariau pusseserei pažadėti jaunuoliui, kad pasamdys jį, pavyzdžiui, patarnauti prie stalo ir jam nereikės mokėti nei už valgį, nei už kambarį. Nėra reikalo jums aiškinti, kad pusseserei dar vieno tarno nereikėjo – ji jau turėjo dvi pagalbininkes merginas, bet iš geros širdies sutiko Danielį išbandyti. Aš apsiėmiau paieškoti jam kokio nedidelio darbelio mieste pas savo draugą notarą. O kol kas mane domino, kaip jis susidoros su tarnyba, kurios imsis šiandien.

Pusseserė parašė jam raštelį ir pakišo po durimis. Tą patį vakarą Danielis nulipo į virtuvę.

Pamiršau jums pasakyti, kad dieną prieš atvyko trys nuomininkai. Visi jie buvo Danielio amžiaus jaunuoliai, bet tokie pat linksmi, koks jis atrodė rimtas. Vienas jų darė kitiems įspūdį tuo atlaidžiu ir pašaipiu sąmoju, gan būdingu šio krašto vaikinams. Jis buvo augesnis už bičiulius ir kalbėjo su jais apsimestinai valdingu tonu, kol galop pats ėmė į tai rimtai žiūrėti, matydamas, kad jo klausomasi su pasigėrėjimu ir niekada nepamirštama atsiliepti į jo juoką ir pokštus. Turėjau progos tai stebėti savo atvykimo dieną, kai susėdome aplink stalą laukdami, kol mums patieks vakarienę.

Mano dešinėje sėdėjo tas gražbylys. Kairėje – juodai apsirengusi dama, apsigobusi pečius didele skara, kurios galus prilaikė, sukryžiavusi ant krūtinės. Žili jos plaukai buvo lygiai sušukuoti virš kaktos su sklastymu per vidurį. Veido bruožai labai griežti; ji netarė nė žodžio, bet mačiau, kaip be garso kruta jos lūpos.

Greta jos sėdėjo kur kas jaunesnė moteris, lyg ir jos giminaitė, gal dukra ar dukterėčia. Atrodė beveik tokia pat rimta kaip vyresnioji, bet jos veidas dvelkė žavesiu ir švelnumu. Jos plaukai buvo sušukuoti paprasčiau ir kukliau, bet ji negalėjo sukliudyti vešlioms garbanoms kristi aplink smilkinius, kai palenkdavo galvą, o tai atsitikdavo dažnai, nes ji atrodė drovi.

Taigi tą dieną, kai Danielis pradėjo savo tarnybą, prie stalo mūsų buvo šešetas. Jis įėjo paskui jauną negrę, kuri nešė didžiulį dubenį ir, regis, vos tvardėsi, kad neprunkštelėtų. Pastebėjau, kad jis išblyškęs labiau, negu man pasirodė pirma. Buvo apsikrovęs lėkštėmis, jas ėmė dėlioti prieš mus, bet drebančia ranka ir taip, lyg jam stigtų jėgų.

Tuo metu tarnaitė išėjo. Apėjęs stalą, Danielis grįžo prie manęs ir pakišo man mėsos patiekalą. Prisipažinsiu, aš nekantriai krustelėjau. Negalėjau ištverti to žvilgsnio, kurį jaunuolis svaidė aplink save. Atrodė apkvaitęs, ir trys studentai ėmė juoktis. Imdamas dubenį jam iš rankų, tyliai pasakiau:

– Eikite ir sėskitės. Mes įsidėsime valgio patys.

Jis pakluso netardamas nė žodžio ir nuėjęs atsisėdo ant kėdės prie durų, kur galėjau į valias jį stebėti. Atrodė toks sutrikęs, kad pajutau jam gailestį. Argi tai, ką jis darė, buvo koks žeminantis dalykas? Aš pats esu dirbęs padavėju Haimarketo koledže. Bet tai buvo visai kas kita.

Kitos dvi dienos man prabėgo labai greitai. Dabar aš valgiau pas pusseserę. Danielis, atrodo, apsiprato su savo tarnyba, bet buvo išsiblaškęs ir laisvu metu žvelgdavo pro langą, tarsi tykodamas ko ateinant. Aš vienintelis kreipiau į jį dėmesį. Nujaučiau, kad studentai jo nemėgsta; kai jis paprašydavo jų paduoti duonos ar vandens, jie apsimesdavo į jį nežiūrį. Na, o dvi moterys beveik visada sėdėjo nudelbusios akis ir niekad nepersimesdavo nė žodžiu.

Dabar priartėju prie įdomiausios šios istorijos vietos. Trečios dienos vakarą Danielis atrodė sunerimęs. Mačiau, kaip jis raukia antakius, žiūrėdamas pro langą, bet buvo tamsu. Mėnuo dar nebuvo patekėjęs. Mano kaimynas juokėsi mažiau negu pirmąją dieną; abu jo bičiuliai atrodė praradę ūpą, ir aš džiaugiausi dėl Danielio, nes jie lengvai būtų galėję pasityčioti iš keistos jo išvaizdos ir nereginčio žvilgsnio, kurį jis įbesdavo į mus, kai jo ko nors paklausdavom.

Mes jau beveik baigėme vakarieniauti; Danielis sėdėjo ant kėdės prie virtuvės durų. Tai buvo jo vieta.

Nenuleidau nuo jo akių, bet jis, regis, nesuvokė, kad jį stebiu. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į duris to mažo kambarėlio, kurį jums minėjau, – to, kuris susisiekia su prieškambariu. Panorau paklausti, į ką jis taip įdėmiai žiūri, bet sumojau, kad kalbasi su savimi. Jo lūpos labai greitai judėjo; išgirdau tarsi kokį murmesį. Jį girdėjau ne tik aš. Mano kaimynas išgąstingai žvelgė į Danielį. Jaunesnioji iš moterų taip pat žiūrėjo į jį, bet ramiu veidu ir be menkiausios nuostabos. Juodos jos akys buvo kupinos švelnumo ir ramybės.

Staiga Danielis atsistojo ir pasuko prie durų, nuo kurių neatplėšė žvilgsnio. Ėjo lėtai, lyg kiekvienas žingsnis reikalautų iš jo didelių pastangų. Nežinau, kodėl taip susijaudinau. Man atrodė, kad Danielis niekada neprieis tų durų ir tuoj sukniubs. Pagaliau jis uždėjo ranką ant durų rankenos ir skubiai ją spustelėjo. Ir išėjo. Pasiekęs prieangį leidosi tekinas. Išgirdau trinktelint vartelius.

Atrodo, aš atsistojau. Akimirką iš nustebimo negalėjau pratarti nė žodžio. Pažvelgęs į savo kaimynę, vyresniąją iš dviejų moterų, pamačiau, kad tokie pat jausmai atsispindi ir jos veide.

– Kaip manot, kas dedasi to jaunuolio sąmonėje? – paklausiau jos galop.

– Jei išeinant jo veido išraiška nebūtų buvusi tokia keista, – atsakė ji, – būčiau pamaniusi, kad jis supainiojo duris. Bet jis išėjo iš sodo.

– Jis beprotis, – rausdamas sumurmėjo mano kaimynas. – Esu tuo tikras.

– Tada reikėtų bėgti paskui ir jį sulaikyti, – stodamasi pasakė senoji dama.

Jaunesnioji taip pat atsistojo. Ji visa išraudo ir pusbalsiu pratarė keletą žodžių.

– Manau, bėgti paskui jį nėra prasmės, – pasakė.

– Kodėl? – unisonu paklausėme mudu su kaimyne.

Tada ji ištarė tuos keistus žodžius:

– Todėl, kad jis pakliuvo į rankas, galingesnes už mūsų. Jis jau toli, ir jūs jo niekada nepasivysit.

Drebėdamas atsisėdau. Pernelyg gerai žinojau, kad toji moteris neklysta ir kad Danielis bėga į savo pražūtį ar išsilaisvinimą, ir jokia žemiškoji galia nepajėgs jo nukreipti nuo tikslo. Nebelijo; tekėjo mėnuo. Blausi šviesa nutvieskė kelią. Jaunuoliai pasišalino pačioje to pokalbio pradžioje, sakydami, kad Danielį nesunkiai pasivys. Čia pasirodė mano pusseserė, priviliota tos nedidelės scenos šurmulio. Keliais žodžiais paaiškinau jai, kas atsitiko. Ji kurį laiką tylėdama žiūrėjo į mus, paskui apsigobė skarą ir išėjo. Mačiau, kaip eina per sodą ir atidaro vartelius. Akimirką pastovėjo ant kelio ir t. t.

Panelės G. laiško ištrauka

(Jis buvo išspausdintas vėliau.)

…Ta pačia proga siunčiu jums paskutinį „Fairfax Revue“ numerį, kuris tikrai jus sudomins. Sakykit, ar esate girdėjęs istoriją, keistesnę negu jaunojo OʼDonovano? Manau, būtume galėję apsaugoti jį nuo siaubingo galo, kuris jo laukė; nesu iš tų, kurie tiki antgamtiniais ženklais. Aš manau, kad jis tapo paprasčiausio karštinės priepuolio auka ir kad buvo nusikalstama geriau jo neprižiūrėti. Mano brolio nuomonė kitokia. Jis buvo informuotas apie visą tą reikalą, ir, pasak jo, Danielis OʼDonovanas buvo „malonės ištiktas“; bet toji malonė, priduria jis, dažnai veikia pagal žmogaus, kurį ji ištinka, charakterį. Romiuosius ji atverčia įtikinimo būdu, smarkiuosius ir išdidėlius parbloškia. Ar jinai, išdrįsiu parašyti, būtų paveikusi to bepročio sielą? – bet, pasak jo, ji bus veikusi beprotiškai arba išmintingai, nelygu ar pažvelgsime į ją žemiškuoju, ar aukštybių lemtu požiūriu. Dar jis tvirtina, kad toji pirmalaikė mirtis – palaiminimas ir kad jis pačiu laiku užbaigė gyvenimą, kupiną dvejonių ir dvasios kančių. Dieve mano, kokie žiaurūs tie mokslo vyrai! Tokie samprotavimai privers jus suvirpėti, bet jūs žinote, kad mano brolis gan plačių pažiūrų, ir galiu lažintis – Bažnyčiai tie malonės klausimai atrodo kitaip negu jam. Žinoma, jūs nė žodžiu neprasitarsite apie visa tai, ką jums rašau.

Ar jūsų nenustebino šis nedidelis pamokslas? Jūs nė neįtarėte, kad sena jūsų draugė pasinėrusi į teologiją kaip koks pirmas pasitaikęs klebonas. Dabar paklausykite, ką teigiamo sužinojau apie jaunojo Danielio istoriją. Bet, pirmiausia, ar jums sakiau, kad pažinojau jo tetą, kai ši buvo susižadėjusi? Vargšė moteris iš tiesų nesėkmingai ištekėjo. Ar galite patikėti, kad ji ištekėjo už vyriškio iš Šiaurės, – dveji metai prieš karą? Už tokio pono Dreitono iš Niujorko. Per karą jis su žmona gyveno Europoje, o 1867-aisiais lyg niekur nieko parvažiavo į Savaną. Tačiau kalbama, kad jis niekuomet niekur nesirodo. Nežinau, kuo jį traukia šis miestas. Bet grįžtu prie jo sūnėno. Šis sakosi vieną praėjusio mėnesio rytą sutikęs mano brolį kelyje, tačiau mano brolis išeina iš namų tik po pietų, be to, jis – vienintelis vietinis dvasininkas. Vadinasi, tą malonųjį pasivaikščiojimą, kurį mums aprašo, jaunuolis bus įsivaizdavęs. Tai sumenkina visą pasakojimą, nes jeigu jis suklydo vienoje vietoje, tai galėjo suklysti ir kitoje. Taip pat neabejotina, kad asmuo, kurį jis vadina Polu, – jo pakrikusio proto vaizdinys, nes žmonės, pažinoję Danielį OʼDonovaną, vieningai tvirtina, kad jis visados būdavęs vienas. Bet keisčiausia toje istorijoje ne tai. Jūs žinote, kad tasai nelaimėlis tarėsi vieną dieną gavęs laiškelį iš to, kurį vadina Polu; sakau „tarėsi gavęs“, nes iš tikrųjų parašė jį pats, nesuvokdamas, ką daro. Argi ne tai mes vadiname automatiniu rašymu? Beje, jūs kur kas daugiau žinote apie tą keistą, tą negražią istoriją ir t. t.

1925

Iš: Julien Green. Le Voyageur sur la terre. Paris: Librairie Plon, 1930

Vertė Jonė Ramunytė

●

kančiai perkeitus širdį ką tu neši

žydintį kryžių kuris kaip ašis

šio bepradžio pasaulio sklidino tos

dvasios gelmei nušvitusios Dievo gamtos

●

minties šviesa

spinduliuojanti sferose

dvasiagelmės būties

neišsakomas erosas

●

bučiuoju žodžio astralinį kūną

švelniai liečiu jo tyrą paviršių

būtyje kur niekio ar tapsmo nebūna

prasidės amžinybė ir viską pamiršiu

●

pasaulį pradėjus ir baigus

lyg sutvėrus gėles

psichokosminis sąmonės žaibas

jungiantis minčių daleles

●

matematiniai dydžiai bejėgiai

ten kur sparnuota dvasia

geria išmintį kosminę Vedų

po Budos saule šviesia

●

jeigu malda nekeičia tavęs

keiski maldą galėk

iš labirinto į šviesą išves

ir bus mintis kaip strėlė

●

rožiniu debesiu prisidengus

alsuoti tavim kaip šviesa

keliauti į metafizinį dangų

žvaigždėtų gėlynų rasa

●

kaip melo tėvas griežiantis dantimis

muzikėlę pragaro pragaištingą

Dievo daiktus apdergęs griovėjas sustingo

suakmenėjo aklasis žvėris

●

būties centre nirvanos medis stovi

kaip Budos veido nušviesta būtovė

širdies bemintė einanti prieš srovę

minties miražų iškreiptoj tikrovėj

●

siunčiu astralinę šviesą

tau mano meile tyli

per dykumą eikime dviese

nuo šio pasaulio toli

●

tikėjimo ir pasitikėjimo akimis

žiūrėti į tai ką dvasia sukūrė

žodį kaip dievišką daiktą imi

žvelgi į antgamtės jūrą

●

po nušvitimo medžiu tavo šuolis

asana žvaigždėtos minties

tuštumoje lyg baltasis vienuolis

medituoji tarp gyvybės ir mirties

●

Budos mokinys ant viršūnės suklupęs

geria iš kosminės sąmonės upės

būtis absoliutas neaprėpiamas akiai

mintims per esybės tuštumą lekiant

●

stabdyki srautą tarta jei srautu

vadinsim sąmonę ir mintį tai kartu

sustotų ir bekūnėje būtis visa

antgamtės motina įdaiktinta šviesa

●

dvasiagelmė būtis iš kurios išėjimo nėra

tiktai žydintis laikas ir sielos gyvybė tyra

kreivas veidrodis aklas o tu jo bedugnę regi

absoliuto šviesoj praregėjusia meile degi

Léon Spilliaert. Medžiai žiemos kraštovaizdyje. 1929

●

sutvėrėjas bekūnis o juda

begalybėn pasaulis vaiskus

dievo kaukolę laikantis Buda

amžinybėje žaidžia laiku

●

ant bedugnės krašto šokanti

chaoso muzikai skambant

nieko iš savo klaidų neišmokusi

prieš veidrodį kreivą nustemba

●

girdžiu kaip plaka Budos širdis

tarp tamsos ir šviesos pražydus

žodžiai ateina tylos sujungti

pro mentalinį majos šydą

●

kvailumas neapykanta

troškimai aistros

niekingi teršalai

telydi gaisras

●

turėti mylimą kraujo upę

kurios krantai juodi ir balti

kaip dievai labirinte suklupę

visatos centre prikelti

●

turėti mylimą sapno rožę

juodalapę žydrą žaliai

praregėjusią aklą nuo grožio

tarsi atspindį žodžio gelmėj

●

iš kokios meilės Dievas pragarą kūrė

nežinau žiūrėdama į pasąmonės jūrą

kur dievažmogio atspindys klajoja

ir atsiveria nuodėmės žaizda nelaboji

●

ir jis pradėjo matyti angelų veidus

debesyse gėlėse žvaigždėse

tarytum ugnis iš erdvės nusileido

ir perkeitė regą šventoji dvasia

●

daiktus permatai nes juose

atsispindi tavo dvasia

begalinė bepradė nuoga

amžinoji gyvybės banga

●

spinduliuoja anapus pasaulio

veidus paslėpę vardus

regi gelmę kosminės saulės

žydrą kaip dvasios vidus

●

užribiai psichokosmosą gilų

įžodinus tarsi dvasia

žvelgia į atvirą tylą

sąmonės rože šviesia

●

antgamtėje galios

kosminės žydros žalios

padėkite mano tėvynei

man ir broleliui

●

lyg panirus į kosminį nieką

į nirvaną bepradėj gamtoj

su samsaros ratu sujungtoj

tuštumos tarsi formos nelieka

●

aš neskinsiu gėlių

tarsi ašara gilių

aš sapnuosiu gėles

Dievo daleles

●

teverti amžinosios nakties

su juodais angelais susiteršę

atnašaujantys aukso veršiui

kas apsaugos nuo dvasios mirties

●

už Žaną jos astralinį kūną

suliepsnojusį anapus žvaigždžių

ugnyje kur šėtono nei Dievo nebūna

sustojusią širdį kaip varpą girdžiu

●

išbandymas meile mirtim beprotybe

įžodinus tuštumą dvasios visybę

sukantis samsaros ratu kurs vibruoja

po nušvitimo medžiu tobuluoju

●

veidai tie patys kaukės skirias

nėra kelių iš pažinimo girios

štai tas kurs kūniškai gražus o dvasioj miręs

tarytum pragaran dangaus paniręs

●

buvai paimta į astralinį dangų

mylimoji minčių karalystėj

išėjai paskui šviečiančią bangą

begalybės dugne paklysti

●

kodėl nemylite Dievo šviesos

kuri ateina iš kosminio ryto

saulė sklidina ugninės rasos

širdis amžina ir belaikė tarytum

●

tai mano siela gimė ten kur tu sustojai

iš Dievo dulkių žemei sutvertoji

o mūza dangiška nematomos minties

tarytum žodis gavęs prasmę iš būties

●

inkvizitoriaus genas giliai

žodžio kūną varstantys tamsos geiduliai

siela gimdanti nuo iliuzijų pagijai

iš savo sodo demoną išvijai

●

gamta gyvybė dieviškai nušvitus

žiedų ir sėklų žydragelmis kitas

pasaulį jungiantis matmuo gelmėj idėjos

lemtingas begalybės apogėjus

●

tavo saulė ir mano

jos susilies

virš meilės kaip meno

vidinės pilies

●

Šopeno širdis

tarp akmeninių sienų giliai

ją pasiekia

gintariniai garsų spinduliai

●

minties aureole šviesi

nematoma mirčiai esi

Dievas kosminis taškas likimas vaiskus

pradėjęs gyvybę save ir visus

●

už manęs tik Dievas

su žodžiu sujungta

minties tėkmė

astralinė dvasios gamta

Britų žurnalistas BOYDAS TONKINAS, buvęs laikraščio „The Independent“ literatūros redaktorius, išgarsėjo tada, kai buvo atnaujinta verstinės literatūros premija – „The Independent Foreign Fiction Prize“ (IFFP), vienas prestižiškiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų anglosaksiškuose kraštuose. 2015 m. IFFP buvo sujungta su tarptautiniu „Man Booker“ apdovanojimu. Tonkinas buvo pirmasis šių sujungtų premijų vertinimo komisijos pirmininkas. 2018 m. leidykla „Galileo“ išleido jo knygą The 100 Best Novels in Translation („100 geriausių verstinių romanų“). Latvijos portalas punctum.lv 2018 m. lapkričio 26 d. paskelbė šį rašytojo ir vertėjo Vilio Kasimo interviu su Tonkinu.

– Pokalbį norėčiau pradėti nuo verstinės literatūros statuso Didžiojoje Britanijoje. Prieš kelerius metus leidėjai ir literatūros žmonės daug kalbėjo apie nereikšmingą jos vaidmenį bendrojoje rinkoje, bet per pastaruosius dvejus metus padėtis, rodos, truputį pasikeitė.

– Jeigu kalbame apie literatūros vertimus į anglų kalbą Britanijos rinkoje, man atrodo, kad vertimų skaičius auga jau kurį laiką. Auga lėtokai, bet stabiliai. Nenorėčiau pernelyg prisiimti laurų, bet kai dirbau laikraščio „The Independent“ literatūros redaktoriumi, vertimus pagyvinome tarptautine literatūros premija. Tai buvo 2001-aisiais, prieš 17 metų. Per šį laiką gausėjo grožinės literatūros vertimų. Kalbu apie šiuolaikinę literatūrą, kuri visuomet buvo problema, nes klasikos vertimai Britanijoje turi tradiciją, tad dėl Balzaco, Tolstojaus tokių klausimų nekyla.

Bet šiandieninė grožinė literatūra… Manau, domėjimasis didėja iš visų pusių. Pirmiausia, esu aš ir mano kolegos laikraščiuose. Suprantama, yra leidėjų, kurie daug plačiau suvokia vertimų egzistenciją ir tai, kaip surasti kokybiškų vertimų. Gerai darbuojasi knygynai, ypač nepriklausomi knygynėliai, kurių darbuotojai labai entuziastingai nusiteikę tarptautinės literatūros atžvilgiu. Ir tada, žinoma, skaitytojai. Žmonės privalo sužinoti, kas yra prieinama, nes gerų literatūrinių vertimų leidyba yra tik viena darbo pusė. Kita pusė turi pasirūpinti tuo, kad žmonės žinotų, ką galima nusipirkti.

Nemanau, kad remiantis statistika galima daryti daug aprėpiančią išvadą. 2016 m., kai buvau tarptautinės „Man Booker“ premijos vertinimo komisijos pirmininkas, mes „Nielsen Bookscan“ užsakėme vertimų apimties tyrimą. Buvo nustatyta: nuo 2001 iki 2015 m. vertimų skaičius išaugo 96 proc. Įdomu ir tai, kad per šį laikotarpį verstinė literatūra sudarė tik apie 3,5–4 proc. bendrosios grožinės literatūros apimties, tačiau jos pardavimo apimtis buvo apie 7 proc. Kitaip sakant, vertimai buvo ekonomiškai vertingesni, palyginti su bendrąja literatūros mase. Tai buvo labai reikšminga informacija, su kuria galima eiti pas leidėjus ir sakyti: vertimai padės jums uždirbti. Nereikia galvoti, jog vertimai leidžiami vien todėl, kad tai – kilnus literatūrinis projektas.

– Manote, kad šios permainos prasidėjo kažkokioje konkrečioje vietoje? Ar tai buvo tie leidėjai, kurie tapo atviresni, ar…

– Aš manau, kad tai yra ciklas, jam būtinas kiekvienas veikiantis tarpsnis. Taip pat kaip ir aktyvesnis skaitytojų domesys. Jie turi daugiau žinoti ir daugiau domėtis, bet ir knygų prekiautojai turi būti smalsesni, labiau suinteresuoti vertimais. Jeigu pasiseka sukurti ciklą, paskui jis stiprėja savaime.

– Tada, jūsų manymu, būtent taip ir nutinka?

– Taip, taip. Nevertėtų persistengti, nes vertimų skaičius yra palyginti nedidelis, jeigu lyginsime su… jeigu lyginsime tik grožinės literatūros ir verstinės literatūros proporciją Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje – tenai ji yra kur kas didesnė. Bet grynais skaičiais verstinės literatūros pasiūla, be abejonės, didėja. Man atrodo, kad tai yra labai platus spektras: nuo labai ezoteriškų ar avangardo kūrinių iki komerciškų Šiaurės valstybių kriminalinių romanų autorių. Svarbu, kad šis diapazonas būtų platus, kad žmonės verstinės literatūros nesietų su kokiu nors konkrečiu žanru.

– Į anglų kalbą išverstos literatūros įvairovės trūkumu nesiskundžiama?

– Taip, yra leidėjų, kuriuos domina ambicingi literatūros kūriniai, ir, žinoma, yra leidėjų, ieškančių autoriaus, kuris būtų koks nors jaunasis Stiegas Larssonas, – vadinasi, būsimo tarptautinio bestselerio. Šiame lauke gerai jaučiasi ir nepernelyg ambicingi arba originaliosios grožinės literatūros kūriniai. Man atrodo, kad verstinės literatūros rinkoje yra būtent ši tuščia vieta – tikriausiai todėl, kad labai daug tokių kūrinių parašyti anglų kalba, tada sunkiau įtikinti žmones, kad jie kažką verstų ir užpildytų šią spragą.

– Atrodo, kad Latvijoje iš tiesų buvo tokia tuščia originaliosios literatūros vieta. Buvo pigi komercinė literatūra ir buvo veikiau avangardo literatūra. Kad užpildytume šią tuščią vietą, daug verčiame iš anglų ir prancūzų kalbų. Ko gero, todėl kartais kyla tokia nuojauta: autoriams atrodo, jog tam, kad juos verstų, leistų Britanijoje ir atvertų duris į kitą pasaulį, reikia rašyti kurios nors konkrečios formos tekstus.

– Manding, tai labai, labai blogas pasirinkimas. Nemanau, kad rašytojams ir leidėjams reikėtų bet kaip įsivaizduoti rinką – ne vietinę rinką, ne, juo labiau užsienio rinką. Man rodos, jie turi rašyti knygas, kurias jie patys geba parašyti.

– Jūsų manymu, ar mūsų dienomis galima kalbėti apie „britų romaną“, „prancūzų romaną“ ar „rusų romaną“ kaip kokių nors konkrečių požymių literatūrą?

– Aš ne… Man tai daryti visada būdavo labai sunku. Tai, ką aš skaitau, dažnai esti labai skirtingi tekstai, ir man sunku apibendrinti. Aš visada… Kai žmonės daro išvadas, man į galvą visad ateina tiek daug prieštaringų pavyzdžių, kad… Aš esu labai atsargus ir žvelgiu į tai įtariai, stengiuosi ne… Pastebiu, kad buvo kažkokios tendencijos, slinktys, bet sunku pasakyti, kad per pastaruosius 5–10 metų būtų vyravusi kokios nors konkrečios formos literatūra.

Klausydamasis Latvijos literatūros pristatymo galvojau: aš niekada negalėčiau panašiai pasakyti. Aš niekada negalėčiau priimti užsienio žurnalistų ar leidėjų ir jiems pasakoti: žiūrėkite, iki tokių metų buvo tokia britų literatūra, tuo ir tuo metu buvusios realizmo tendencijos, o tada viešpatavusios eksperimentinės tendencijos. Yra daug prieštaringų srovių, ir esu tikras, kad taip yra ir kitur.

– Taip kalbėti Latvijoje galbūt yra lengviau, nes čia neišleidžiama tiek daug literatūros.

– Taip, tada yra lengviau apibendrinti.

– Jūsų manymu, ar taip nutinka ir su skaitytojais bei medijomis? Pavyzdžiui, išeina kokia norvegų autoriaus knyga, ar laikraščiai prisimena Knausgårdą ir mano: aha, ar tai yra kas nors panašaus, ar jį galima vadinti būsimu Knausgårdu?

– Ir aš tai esu daręs. Jeigu pasirodo kurios nors šalies du trys romanai, pradedu ieškoti jungčių, kurti teoriją, sąryšio iliuziją, nors jokio sąryšio nėra, yra tik paprasčiausi sutapimai. Man atrodo, kad žmonėms patinka tai daryti, nes jie nori matyti aiškią tvarką, nors dažnokai yra klaidinančiai teigiama, kad, pavyzdžiui, visi norvegų autoriai kuria kriminalinę literatūrą. Tai, žinoma, netiesa, yra daug norvegų rašytojų, kurie niekada nerašytų to, kas laikoma kriminaliniais romanais.

Tai iš dalies priklauso nuo to, kaip reklamuota literatūra, kaip ji aprašyta. Aprašant būtina literatūros redukcija iki šūkio, paprasčiausios žinios. Aš nesu nekaltas. Esu rašęs tokius rašinius, bet man atrodo, kad tokie tvirtinimai tiesiog klaidina.

– Gal tai mano pastarųjų metų pastebėjimai. Atrodo, kad pastaruoju metu pasirodė įvairių mažų, būtent į vertimus susitelkusių leidėjų, pavyzdžiui, „And Other Stories“, „Comma Press“…

– Tai tiesa, šie naujieji leidėjai tampa vis įtakingesni. Man atrodo, kad tam yra įvairių priežasčių. Pirma, nors bendra vertimų apimtis auga, jų pradinė bazė lieka labai nedidelė. Kartais labai reikšmingi užsienio autoriai neturi savojo britų leidėjo, todėl mažieji leidėjai gali gauti teisę įsigyti jų kūrinius ir smarkiai paveikti literatūrinę aplinką.

Antra priežastis, žinoma, yra tai, kad dėl technologinių permainų šiandieną mažiesiems leidėjams reikia mažiau išlaidų. Visą darbą galima atlikti ant virtuvės stalo. Yra dotacijų sistema, kuri labai svarbi, ir aš tikiu, kad ji nedings. Pirma, vertimus subsidijuoja autorių kilmės šalys, jų kultūros organizacijos. Dar paremia Anglijos menų taryba. Šie pinigai gal labai daug ko nepakeičia, bet jie yra gana reikšmingi. Dar yra tokios organizacijos kaip Anglijos PEN centras, kuris irgi teikia dotacijas vertimams. Todėl, jeigu esi nedidelis leidėjas, yra būdų, kurie vertimus padaro prieinamus. Tai daug ką keičia.

Dar vienas aspektas – žmonių entuziazmas. Kartais jie patys esti vertėjai, kitąkart jie būna iš tarptautinės aplinkos, todėl dažnai jaučiamas jų pačių užsidegimas ir entuziazmas pasirinkus šią konkretaus darbo sferą.

Nenoriu kurti įspūdžio, kad tai yra lengva. Tai labai, labai sunkus darbas – šis lenktyniavimas su dideliais komerciniais leidėjais, kurie dažnai labai tvirtai susiję su JAV, Niujorko leidėjais. Didelėms leidykloms kur kas lengviau nusipirkti Britanijos ar JAV bestselerį ir negaišti laiko vertimams. Ir taip bus toliau, nes didžiulė JAV leidyklų galia gali būti tokia slegianti, jog paprasčiau sutikti, o ne priešintis.

Ir dar vienas ryškus faktas apie didžiąsias leidyklas. Jau minėjau, kad vertimų skaičius pradėjo augti nuo nedidelės pradinės apimties. Jeigu atsigręžtume į 6–8 dešimtmečius, tada Londone buvo įvairių labai gerų leidyklų, kurias labai domino Europos literatūra. Tam buvo konkreti priežastis: šių leidyklų vadovai buvo emigrantai. Pavyzdžiui, George’as Weidenfeldas, kuris įkūrė „Weidenfeld and Nicolson“, André Deutschas ir Tomas Maschleris, kuris įkūrė „Jonathan Cape“… Jie buvo austrai ir vokiečiai – žmonės, užaugę su Vidurio Europos kultūra, todėl jie, suprantama, išmanė šių valstybių literatūrą, o tai ir atspindėjo jų išleistos knygos. Kai jie paseno ir išėjo iš leidybos, nebuvo daug žmonių, turinčių tokią patirtį. 8–9 dešimtmečiais stiprėjo JAV įtaka.

Leidyba labai daug priklauso nuo pavienių žmonių ir jų asmeninių interesų.

– Noriu pakalbėti ir apie tarptautines literatūros premijas. Kartais kyla jausmas, kad likęs pasaulis žvelgia į premijas, kurias skiria Britanija ir JAV. Jei knyga apdovanojama IFFP arba tarptautine „Man Booker“ premija, tada dažnai imama domėtis ir kitose valstybėse, net autoriaus tėvynėje…

– Taip, iš pradžių aš to nesupratau. Pamažėl suvokiau: nors ši premija skirta britų skaitytojams, bet į ją žvelgia ir kiti žmonės, dažnai lemiantys vertimus, – leidėjai kreipia žvilgsnį į nominuotas knygas ir t. t. Buvo labai jaukus momentas, kai Reikjaviko literatūros festivalyje Islandijoje kalbėjausi su rašytoju Sjónu, kuris buvo atsakingas už ten pakviestus autorius. Aš jam sakau: koks sutapimas, čia daug rašytojų, kurie buvo nominuoti IFFP! Jis atsakė: ne, tai joks sutapimas. (Juokiasi)

Matote, ne toks buvo mūsų tikslas, mes tiesiog norėjome britų skaitytojus labiau informuoti, pateikti didesnę kūrinių įvairovę. Tik po kurio laiko supratau, kad mūsų nominuoti rašytojai pateikia informaciją ir užsienio leidėjams dėl galimų vertimų. Bet tai buvo ne mūsų planas ir tikslas. Vis dėlto džiaugiuosi, kad premija tapo tokia priemone leidėjams.

– Savaip įdomu, kad taip nutiko su Britanijos premijomis, nors tenai verstinė literatūra mažiau populiari nei kitur. Gal todėl madą diktuoja ji, o ne, pavyzdžiui, Prancūzija?

– Manding, jeigu sritis nėra tokia plati, tada yra galimybė sutelkti daugiau dėmesio. Man įdomu ir tai, kad pastaraisiais metais vertėjai tapo labiau pastebimi, juos suvienijo gimęs tarsi koks profsąjungos jausmas. Jie labiau tikri dėl savo teisių, koks jiems priklauso atlygis.

Man atrodo, kad Britanijoje vertėjai labiau pripažįstami negu tose valstybėse, kur jų yra daugiau. Jie turi daugiau darbo ir esti mažiau pastebimi, tiesiog įstrigę rutinoje, stengdamiesi kuo greičiau atlikti savo vertimus. Ir Britanijoje jie iki šiolei nėra gerai apmokami – jie privalėtų gauti kur kas daugiau, bet užtat sulaukia gana nemažai dėmesio. Jiems pasiseka reklamuoti savo autorius, jie tampa jų populiarintojais. Danielis Hahnas yra puikus pavyzdys.

Spalio vidury mirė žymi anglų vertėja Anthea Bell, išvertusi Kafką, Freudą, net komiksus apie Asteriksą. „The Economist“ jai paskyrė ištiso puslapio nekrologą. Nemanau, kad taip būtų nutikę prieš keliolika metų.

– Jūsų manymu, kas sukėlė šį didesnį susidomėjimą vertėjais, kodėl į juos buvo atkreiptas toks dėmesys?

– Na, man atrodo, kad čia pravartu sugrįžti prie to, ką sakiau pradžioje: jeigu visi elementai yra savo vietose – medijos, leidėjai, pardavėjai, skaitytojai, – tada yra galimybė sukurti tarsi kritinę masę, kuri patraukia daugelio žmonių dėmesį.

– Tada, jūsų manymu, jiems naudingas šis ciklas?

– Taip, ir noriu pasakyti dar kai ką. Pastaraisiais metais, kai išryškėjo nacionalizmo ir izoliacionizmo tendencijos, buvo nepatenkintų ir protestuojančių prieš šias tendencijas žmonių, parodančių, kad dalis tautos tam nepritaria. Kai politinė aplinka susiaurėja, daugelis trokšta išvykti kitur, praplėsti savo požiūrį.

 – Žinau leidėjų, kurie po Britanijos balsavimo dėl išstojimo iš ES atsigręžė į verstinę literatūrą parodydami, kad Europos kultūra vis dėlto yra reikšminga.

– Būtent taip. Man atrodo, taip pasielgė gana daug žmonių. Balsavimas buvo labai geras iniciatorius, neblogas postūmis. Tolesnė situacija iš dalies priklausys nuo to, kas nutiks politikoje ir visuomenėje, bet manau, kad žmonės yra motyvuoti tęsti tai, kas pradėta, ir tai nepradings. Greičiau net įgaus svorio.

– Galėtume galvoti, jei pastaraisiais dešimtmečiais Britanija tapo daugiakultūriškesnė, čia turėjo padidėti susidomėjimas kitų valstybių literatūra.

– Nenoriu perdėti, nes yra didžiulė dalis komercinių leidėjų, kurie kaip ir anksčiau to nedaro, ir tiktai verstinė literatūra, kuri jiems yra esminga, gali įsiveržti į šią labai komercišką rinką, tai kriminaliniai romanai ir gal dar kas kita. Bet dažnai pasitaiko tokių neįprastų knygų, kultinių knygų, tampančių sėkmės pasakojimais, ir nė vienas iki galo nesupranta, kodėl taip nutinka. Pavyzdžiui, buvo tokia Muriel Barbery knyga „Ežio elegancija“, kuri tapo dideliu bestseleriu ir buvo išleista daugeliu kalbų. Kartais knygos leidimas yra apipintas slaptimis – niekas nežino, kodėl kažkas tampa bestseleriu. Kartais juo tampa vertimas.

– Dar sunkiau savo knygas reklamuoti ir tokios sėkmės tikėtis leidėjams už Londono…

– Taip, yra problema su knygynais ir medijų dėmesiu, kai knygoms – visų formų literatūrai – jo skiriama vis mažiau. Per pastaruosius 10–15 metų tradicinės spaudos medijos pastebimai sumažino knygoms skirtos vietos. Dar yra įvairių interneto išteklių, bet jie nepasiekia tiek daug žmonių ir nedaro tokios įtakos kaip tradicinės medijos.

Man atrodo, kad spausdinti ištekliai gali ypač paveikti jaunuosius autorius ir dar neverstų rašytojų karjerą. Nemanau, kad toji įtaka Britanijoje yra tokia didelė kaip JAV. Pavyzdžiui, „New York Times“ recenzija gali sunaikinti arba iškelti knygą. Nemanau, kad pas mus kažkas panašaus būtų nutikę. Manding, tai turi ryšį su praeitimi, kai literatūros recenzijos kūrė pirminį impulsą. Būdavo ne viena recenzija, o kelios, kuriančios bendrą požiūrį.

Man gaila, kad BBC nesirengia nuoširdžiai dirbti su knygomis, joms turėtų būti išskirtinis dėmesys. Anksčiau, taip man atrodo, dažniau atsigręždavo į knygą. Nežinau, kas jiems trukdo, tarsi jie bijotų organizuoti tradicinę diskusiją apie knygas, neva ji būsianti nuobodi. Seniau šiuo požiūriu buvo geriau.

Šiaip ar taip, svarbiausia išlikti realistais, suprasti, kad verstinės literatūros rinkoje nevyksta didelių permainų, kad jos padidėjimas yra nedidelis, palaipsnis, toks, kokio mes viliamės.

Vertė Arvydas Valionis

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930) – anglų prozininkas, poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, vienas įtakingiausių XX a. anglakalbių rašytojų. Be jį išgarsinusių romanų, tokių kaip „Sūnūs ir meilužiai“ (1913), „Vaivorykštė“ (The Rainbow, 1915), „Mylinčios moterys“ (1920) ir kt., yra parašęs ir beveik 800 eilėraščių; geriausiuose ir originaliausiuose poetiniuose tekstuose, parašytuose laisvųjų eilių forma, poetizuojama gamta ir chtoniškosios jos galios, plėtojamos gyvybę ir vitališkumą naikinančios moderniosios vakarietiškos civilizacijos temos.

Steffen Lipski. Mano juodos akys. 2017

Fortepijonas

Moters sopranas plaukia link manęs švelnioj sutemoj,

Kol išvystu lyg pro šydą praeity tolimoj

Po fortepijonu berniuką, kuris stygoms gaudžiant

Prie dainuojančios motinos dailių pėdų prisiglaudžia.

Slėpininga dainos galia užvaldo mano jausmus,

Aš pravirkstu, širdy pajutęs, kaip noriu grįžt į namus,

Kur sekmadienio vakarais, už lango pūgai nutykus,

Skambėjo giesmės svetainėj, dūzgė fortepijono stygos.

Ir veltui dainininkės balse tuoj pasigirsta ryžtas,

Fortepijonui ėmus grot appassionato. Sugrįžta

Vaikystės palaima, mano vyrystę vienu sykiu

Nušluoja prisiminimai, ir aš lyg vaikas verkiu.

Valtyje

Pažvelk į jas, mieloji,

Žvaigždes vandeny, šviesesnes

Už tas, kur danguj, ir baltesnes

Už vandens lelijas!

Švyti žvaigždžių atšvaitai, mieloji:

Kiek tavo taurėje žvaigždžių?

Kiek tavo sieloj paslapčių?

Ar viena – mana, – mieloji, tiktai?

Kai per žvaigždes iriuos, mieloji,

Žiū, kaip vartos, kraipos jos

Ir dingsta greit už eldijos,

Kaip ir tavo, sūkuriuos, mieloji?

Putojančioj tėkmėj

Sutykšta žvaigždės visos, –

Bet jos danguj laikysis, sakai,

Kaip visada ramiai.

Bet tu pažvelk! Aiman,

Atskrieja kibirkštis iš skliauto.

Ten nesaugu net joms, sakau tau!

O kas bus man, mieloji, man?

O kas bus, kai vienąsyk,

Mieloji, ir tavo žvaigždė nukris?

Ar tamsa mus kaip kapas praris?

Ar alpsi, alpsi, mieloji, sakyk?

Bučiniai traukiny

Mačiau, kaip miestai sukas

Jos ilguos plaukuos;

Kaip šiaušiasi ražienos

Rudenio laukuos,

Ir blaškos bailios avys

Traukinio languos.

Ir kol mums šis pasaulis

Sukosi ratu,

O mūsų širdys plakė

Tuo pačiu ritmu,

Jos kaklą palytėjau

Lūpom tuo metu.

Tačiau širdis išliko

Rato vidury,

Nelyg pasaulio šerdis,

Siausmui atspari,

Nors žemė ir siūbavo

Šėlsmo sūkury.

Jos kvapas man kuteno

Nosį maloniai,

Jos kaklo vėl ieškojo

Mano bučiniai,

Ir buvo mūsų širdys

Tartumei dvyniai.

Ir lekiantis pasaulis

Džiugesiu svaigiu

Ar dervišas patrakęs

Padūkusiu šokiu

Apsuko mano protą

Su savim sykiu.

Bet širdis manoji

Liko vidury,

Kaip kompaso rodyklės

Ašis nejudri,

Ir darniai su tavąja

Plakė sūkury.

Kolibris

Vaizduotėje regiu, kaip kitame pasaulyje,

Pirmykščiame, nebyliame, toli toli

Pačioj šiurpiausioj tyloj, kur tik šnopavimas ir gaudesys,

Kolibriai zujo išilgai takų.

Anksčiau nei atsirado sielos,

Kuomet gyvastis tebuvo materijos gniužulas, pusiau negyvas,

Ši mažutė žiežirba purptelėjo sužėrėjus

Ir nuzvimbė tarp nerangių, didžiulių ir mėsingų stiebų.

Man regis, nebuvo dar gėlių tada,

Kuomet kolibris blykstelėjo anksčiau už sukūrimą.

Man regis, jis persmeigė ilgu snapu stingrias kamienų gyslas.

Gal jis buvo didelis,

Kaip sako, samanos ar driežiukai buvo kadaise dideli.

Gal buvo plėšri, bauginanti pabaisa.

Mes žvelgiame į jį ne pro tą ilgo Laiko teleskopo galą,

Mūsų laimei.

Valerius De Saedeleer. Sniego kraštovaizdis. 1924

Žmonės Naujojoj Meksikoj

Kalnai, marška aptraukti,

Aplinkui baltą tyrų žaizdrą –

Kol saulė keliauja aplinkui,

Aplinkui ir aplinkui tyrus,

Tie kalnai niekados nepakyla, kad nueitų.

Jie negali, negali pabust.

Jie įsikūrė stovykloj ir užmigo

Per paskutines sutemas

Indėnų dievų;

Ir pabust jie negali.

Indėnai šoka, bėga, trepsi –

Veltui.

Baltieji stato aukso kasyklas, o kalnai jas griauna

Miegodami.

Indėnai juokias per miegus

Iš baimės,

Kaip miegantis žmogus, miegot nustojęs ir negalintis pabust,

Ir gulintis lyg negyvas ir šaukiantis, o jo šauksmas tylus,

Nes jo kūnas negali pabust;

Ir jis juokias iš baimės, grynos grynutėlės baimės miego gniaužtuos.

Tamsi plėvelė apvelka jo valią, slėgdama žmogų

Net kai jo protas švysteli pabudus;

Miego plėvė nelyg juoda skraistė.

Mes vaikštom per miegus po šitą šalį,

Nakvišos baimės išplėstom akim.

Mes šaukiam, kad mus kažkas prikeltų,

Bet mūsų šauksmas miego stinguly nebylus,

Ir mes tai žinom.

Penitentai plaka save, kol paplūsta kraujais,

Visaip mėgindami pabust nors valandėlei;

Perplėšti to miego plėvę…

Veltui.

Indėnai manė, kad baltieji juos pabudins…

O iš tiesų baltieji ropščias per miegus į kalnus,

Joja, amžinai miegodami, per tyrus,

Šaudo vienas kitą, apstulbę ir apkvaišę nuo nakvišumo,

Manydami, kad mirtis kažką pažadins…

Veltui.

Gimę su marškinėliais,

Juoda plėve ant veido,

Ir nepajėgūs jos nuplėšti,

Nors protas jų budrus.

Kalnai, marška aptraukti,

Aplinkui baltą tyrų žaizdrą;

Ir nors saulė laigo po dangų lyg paleista nuo grandinės,

Jie pasikelt negali, jie lieka po marška.

Taosas

Pastaba: Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą „Hum“, nuo kurio niekaip negali pabėgti. „Hum“ vadinasi net vietinio žurnalo skiltis. Man jo išgirsti nepavyko.

Gyvatė

Atšliaužė gyvatė prie vandens lovio

Karštą, karštutėlę dieną, kai aš tik su pižama, kaitros nualsintas,

Atėjau iš jo atsigerti.

Gilioj, neįprastai kvapnioj tamsaus ir didelio pupmedžio paunksnėj

Aš nusileidau laiptais nešdamas ąsotį

Ir štai turiu laukti, stovėti ir laukti, nes ji atsidūrė prie lovio anksčiau negu aš.

Ji išsmuko tamsoj iš plyšio molinėj sienoj

Ir ant glotnios papilvės nučiūžinus savo gelsvai rudą vingrumą per akmeninio lovio kraštą

Paguldė galvą ant akmeninio dugno,

Ir ten, kur skaidrūs lašai kapsėjo iš čiaupo,

Tiesiais nasrais ji siurbčiojo vandenį,

Plokščiom dantenom traukė jį į save, į savo ilgą vingrų kūną,

Patyliukais.

Tas gyvis buvo prie lovio anksčiau negu aš,

O aš, atėjęs po jos, laukiau savo eilės.

Ji pakėlė galvą gerdama, kaip tai daro galvijai,

Ir nužvelgė mane blausiu žvilgsniu, kaip žvelgia gerdami galvijai,

Ir švystelėjus dvišaką liežuvį trumpam susimąstė,

Vėl galvą nuleido, dar atsigėrė truputį,

Ruda kaip žemė, auksinė kaip žemė, iš degančių žemės įsčių atslinkus

Sicilietiškos liepos dieną, Etnai rūkstant.

Mokytas balsas prabilo many:

Ją reikia nudėti,

Nes Sicilijoj juodos gyvatės yra nekenksmingos, o geltonos – nuodingos.

Ir aidėjo balsai many: jei būtum vyras,

Paėmęs lazdą, jai trenktum ir pribaigtum ją.

Bet ar aš turiu prisipažinti, kaip ji man patiko,

Kaip džiaugiaus, kad atšmėžavo kaip nebyli viešnia atsigert iš mano vandens lovio

Ir vėl grįžo – romi, nuraminta ir nedėkinga –

Į degančias žemės įsčias?

Ar buvo tai bailumas, kad nedrįsau jos nudėt?

Ar iškrypimas, kad panūdau kalbėtis su ja?

Ar nuolankumas, kad man tenka pajusti tokią garbę?

Toks pagerbtas pasijutau.

Ir vis tie balsai:

Jei nebijotum, ją nudėtum!

Ir iš tiesų aš bijojau, labai bijojau,

Bet net ir taip dar labiau pagerbtas jaučiaus,

Kad ji naudojas mano svetingumu,

Išnirusi iš slėpiningos žemės tamsuojančių vartų.

Ji sočiai atsigėrė

Ir pakėlė galvą, mieguistai, tarsi apgirtus,

Ir švystelėjo ore liežuviu, juodutėliu lyg šakota naktis,

Tartum aplaižydama lūpas,

Apsižvalgė ore kaip nieko nematanti deivė

Ir lėtai pasuko galvą,

Lėtai, labai lėtai, lyg trigubam sapne,

Ėmė vinguriuodama traukti savo romų ilgumą

Ir vėl šliaužti į skeldinčio mūro spragą.

Ir jai kišant galvą į šiurpią skylę,

Ir jai lėtais gyvatiškais ringiais sliuogiant vidun

Nelyg koks šiurpas, nelyg koks priešginumas prieš jos traukimąsi į tą klaikią, juodą skylę,

Prieš tą sąmoningą šliaužimą juodumon ir neskubų dingimą,

Apėmė mane nūnai, kai ji pradėjo kelionę atgal. 

Aš apsidairiau, pastačiau ąsotį,

Pakėliau gumbuotą rąstgalį

Ir sviedžiau į lovį taip, kad net sutraškėjo.

Nemanau, kad pataikiau į ją,

Bet jos dar nedingusi kūno dalis, kurią supurtė negarbingos skubos traukuliai,

Suzigzagavo lyg žaibas ir pranyko

Juodoj skylėj, molialūpiame sienos plyšy,

Į kurį, tvankią tylią popietę, žvelgiau pakerėtas.

Ir iškart pasigailėjau,

Pagalvojęs, koks niekingas, neskoningas, nedoras šis veiksmas!

Pasibjaurėjau savim ir mokyto žmogaus balsais savyje.

Aš pagalvojau apie albatrosą

Ir panorau, kad sugrįžtų ji, manoji gyvatė.

Nes ji man atrodė kaip karalienė,

Lyg karalienė tremtyje, nukarūnuota požemio karalystėj,

Tačiau kurią vėl greitai karūnuos.

Ir šitaip aš praleidau progą, duotą vieno

Iš gyvatos viešpačių,

Ir turiu už ką atgailauti:

Už savo menkystę.

Taormina, 1923

Vertė Linas Rybelis

Skrisdama į Maskvą gintis diplomo lėktuve netikėtai sutikau Grigorijų Kanovičių, kurį per tėvus pažinojau nuo pat vaikystės, kai jo tėvelis mano tėvui siuvo kostiumus, o aš dalyvaudavau matavimuose ir būdavau linksmų pokalbių liudininkė. Akies krašteliu keliskart mačiau per kambarį pereinant Grišą, niūroką vyresnį paauglį (kam gi patiks, kad svetimi žmonės lankosi jo namuose?). Vėlesniais metais matydavau jį visur: sutikdavau teatruose, Rašytojų ir Teatro sąjungose, ilsintis Šventojoje ar Palangoje, nes Mokslų akademijos vila, kurioje turėdavom kambarėlį, ir Rašytojų sąjungos vila Daukanto gatvėje buvo greta, per tvorą. Rašytojų viloje apsistodavo Juozas Baltušis su Monika Mironaite, savo dukra Rita, mano klasioke, ir Dagne Jakševičiūte. Nueidavau jų aplankyti. Rašytojų vilos apačioje buvo biliardo stalas, prie kurio visi mėgo pasistumdyt; rašytojai, kaip paprasti mirtingieji, sėdėdavo kiemelyje ant ilgų suolų palei medinę namo sieną ir taikiai šnekučiuodavosi vakaro saulės apšviesti. Anais laikais, kai nebuvo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, žmonės lengviau bendravo, laikas bėgo lėčiau. Vėlesniais metais Griša yra man užrašęs ne vieną savo knygą. Antai pjesių diptike „Akvariumas“ Palangoje įrašė šitaip: „Nedaug teliko žmonių šioje žemėje, kurių draugystė sušildo pačiais baisiausiais laikais. Ačiū tau už tavo nuoširdžią ir reiklią draugystę.“

Taigi susitikimas su Kanovičium lėktuve buvo tikrai malonus. Tik skrydis ypatingas, nes kilusios audros mėtomas lėktuvas Maskvoje niekaip negalėjo nutūpti, sukiojosi, nardė, ir man pasidarė labai bloga. Kai pagaliau nusileidom, mano kojos virpėjo, o Griša pasirodė esąs tikras džentelmenas: nusamdė taksi ir nuvežė mane į Tamaros namus. Bet ji dar nebuvo grįžusi iš darbo, teko palaukti, ir mes sėdėjom skvere ant suolelio su visais mano lagaminais. „Kvėpuok giliai – pamatysi, tau bus geriau“, – kelis kartus paragino Griša. Sutarėm, kad kitą dieną, gynimo išvakarėse, apie 6 val. vakaro ateisiu į „Nacionalio“ kavinę, kur jis manęs lauks. Pagaliau po darbų atėjo Tamara, aš juos supažindinau, beje, po keleto metų Griša mano prašymu užrašys jai savo knygą „Свечи на ветру“, o dar po kelių dešimtmečių jie abu atsidurs Izraelyje, tame pačiame Bat Jame ant Viduržemio jūros kranto. Kai Tamaros pakviesta pati nuvykau į Bat Jamą, pakviečiau Grišą su jo Olga pas Tamarą lietuviškos vakarienės: jie atėjo, apžiūrėjo jaukų Tamaros butą, o paskui sėdom vaišintis; valgėm lietuvišką baltą sūrį su medum, juodą duoną ir ragavom stiprų midų… Tik po vakarienės, kai Tamara su Olga išėjo į kitą kambarį, man labai keistai ir netikėtai nuskambėjo Grišos klausimas: „Aš tikiuosi, kad tu tikrai neturi nieko prieš žydus?“ Po šitiekos metų pažinties!

Bet laikas grįžti į Maskvą, kur likimas man iškrėtė eilinį pokštą: dieną prieš gynimą patekau į Maskvos miliciją. O buvo taip: prieš pietus nulėkiau į Teatrą „Na Maloj Bronnoj“, ten radau savo brangią draugę Anią, tuo metu gyvenusią mažame kambarėlyje iš kiemo pusės, prie teatro budėtojo, ir mes abi išskubėjom į Teatro draugiją, kur ji turėjo atsiimti jai svarbų honorarą; labai skubėjom, pasivijom troleibusą ir stotelėje bandėm žūtbūt įsisprausti, bet vos įlipus ranka su vestuviniu žiedu mane stipriu smūgiu į krūtinę išstūmė laukan. Tai buvo jaunas vyras, kitoje rankoje popieriniame pakete laikantis braškes. Aš vėl įšokau ir atžagaria ranka užvažiavau jam per skruostą. Troleibusas sustojo, keli žmonės išlipo komentuodami įvykį, bet atsirado kažkoks provincialas, prisistatė kaip „дружинник из Тамбова“, aiškino, kad matė, kaip aš anam trenkusi, išlipo ir pats mušeika, ir Ania; buvo iškviestas milicininkas ir mus su Ania nuvedė į artimiausią milicijos skyrių Puškino gatvėje, vietinių švelniai vadintą piatačioku. Istorijos „herojus“ pabėgo, nes braškės jau grėsmingai sunkėsi… O aš ten prasėdėjau apie tris valandas. Buvau apkaltinta chuliganizmu, kvosta, ko aš čia į Maskvą atvykau; sakė: „На студентку не похожа“, o družinikas jam pritarė ir pridūrė žinąs, ko čia tokios puošeivos atvyksta, paprasčiausiai abu įtarė, kad mudvi su Ania prostitutės, nes neturim su savimi dokumentų, netikėjo, kad esu studentė ir rytоj turiu gintis diplomą. Per tą laiką Ania važiavo į tolybę pas Tamarą paimti mano dokumentų iš lagamino po sofa. Labai jaudinaus, nes iš jų galėjai tikėtis ko tik nori. O jeigu praneš į institutą?! Pro pasilenkusio prie stalo milicininko kepurę anapus Puškino gatvės mačiau kailių parduotuvės ar komiso vitriną; joje ant amžinos, kiek pakėlusios ranką manekenės su nupieštais ant pėdų tamsiais batais puikavo balti prabangūs kailiniai. Ir nesvarbu, kad buvo vasara: Rusija – kailių kraštas! Mano nykų sėdėjimą ant kėdės už grotuoto lango šiek tiek paįvairino pokalbis su kokių dešimties dvylikos metų berniuku, kuris buvo uždarytas atskiram aptvare; apsiverkęs, paburkusiu veidu, su persisukusiu rašaluotu pionierišku kaklaraiščiu, jis buvo suimtas už tai, kad važiavo vienas. O kaip kitaip jis galėjo važiuoti, jeigu jo mama darbe, o jam reikia į treniruotę?! Aš jį visaip raminau, sakiau, kad gyvenime visko būna, kad va ir man kaip nutiko: mane, besiginančią, stūmė, skriaudė, skundė, bet kaltintojas pabėgo, o aš čia aiškinuos; sakiau jam, kad būna daug baisesnių dalykų. Rankinuke radau jam „Barbarisą“ – būdavo tokie žalsvi saldainiukai su rūgštele… Pagaliau grįžo Ania su mano pasu ir, kad ir kaip būtų keista, pavartę pasą, milicininkai mane paleido… Pamojavau nelaimės draugui, o išėjusi į gatvę pajutau laisvės kainą. Skvere žydėjo alyvos, sutikti žmonės, regis, irgi džiaugėsi giedra vasaros pradžia. Palydėjau Anią į Teatro draugiją, ten gražiajame bufete užkandom, išgėrėm kavos, paskubom pasišnekėjom apie viską, ko laiške nesurašysi; kviečiau ją vakarop kartu eiti į „Nacionalį“ susitikti su Griša Kanovičium, bet ji tą vakarą turėjo spektaklį. Taip tuokart ir atsisveikinom.

Leidausi Tverskaja gatve neskubėdama, dairiausi kokių nors naujovių, užsukau į anuomet įžymų „artimojo užsienio“ knygyną „Družba“, kuriame visuomet galėjai gauti gerų vertimų, žodynų, ir sutikau Kęstutį Janulaitį, kaunietį, istoriko, profesoriaus Augustino Janulaičio sūnų, kalbų mylėtoją, fantazuotoją, dėl pomėgio dėvėti vieną kitą prieškarinį tėvo drabužį draugų vadintą Haroldu… Tuo metu jau buvo suleidęs šaknis Maskvoje, pakvietė į svečius. Atsisveikinom, ir aš vėl išėjau į gatvę. Iki susitikimo su Griša buvo likusi valanda, užlipau laipteliais į telegrafą, paskambinau namiškiams, paprašiau, kad dėl gynimo nesijaudintų – viskas bus gerai, apie nuotykį su milicija, aišku, nutylėjau. O tada dar aplankiau senąją ledainę, suvalgiau mažą porciją ledų ir vėl perėjau gatvę „Nacionalio“ link.

Jaudinaus prieš įeidama į savo mylimą kavinę, seniai čia buvusi. Pasitiko įprastinė tyla ir rimtis, ir net mano pamėgtas dvivietis stalelis prie lango pirmojoje salėje buvo laisvas. Bet kurgi Kanovičius? Paėjusi gilyn, pamačiau jį sėdint prie didesnio stalo su nemaža kompanija. Jis atsistojo, pamojo man ir ėmė pažindinti. Oficiantas kaipmat atnešė man papildomą kėdę. Didžiausią nuostabą sukėlė žmogus, čia pat prie stalo skutęsis elektrine mašinėle, kas anuomet buvo didelė naujovė. Kvailai paklausiau, ar visuomet jis skutasi restoranuose, o jis labai linksmai atsakė, kad ne, ne visuomet, o tik tada, kai labai reikia. Tai buvo kompozitorius ir klavesinininkas Andrejus Volkonskis – su juo susidraugavom, ir ta draugystė truko keletą metų, kone iki pat jam išvykstant gyventi į Prancūziją, kurioje gimė, augo ir mokėsi muzikos iki dvylikos metų. Kol tėvai sugalvojo grįžti į išsiilgtą tėvynę ir tuoj pat buvo ištremti į Tambovą… Beje, Lietuvoje jis jau pažinojo Tomą Venclovą, Marianą Bruni, Teodorą Valaitį, Praną Morkų ir dar keletą žmonių. Atvažiuodavo koncertuoti su savo sukurtu ir vadovaujamu „Madrigalu“, vilniečių iš karto pamiltu, ir kaip klavesinininkas; mokėjo draugauti, žaisti, improvizuoti gyvenimą ir būti laisvu žmogum nelaisvoj šaly, kas man labiausiai imponavo. Džiaugiausi, kiek vėliau susipažinusi su jo mama, kartą, mums valgant jų virtuvėje grybų sriubą iš prancūziško pakelio (tokių niekada nebuvau mačiusi), ji man yra pasakiusi įsidėmėtiną frazę: „Я графиня только по мужу…“

Kavinėje greta Andrejaus sėdėjo žavingas jaunas jo draugas iš Gruzijos, Džanri, studijuojantis Tbilisyje istoriją. Buvo ir maloni jauna gydytoja, jų draugė. Kai pasakiau, kad neseniai išsivadavau iš milicijos, ir papasakojau savo nuotykį, visi labai pagyvėjo, o Andrejus džiaugsmingai šūktelėjo, kad pagaliau yra už ką išgerti!

Su Griša atsisveikinom prie kavinės durų, aš jam dar kartą padėkojau, ir jis nuėjo į viešbutį. O aš – pas Tamarą. Juk prieš gynimą derėjo susikaupti. Prieš išsiskiriant Andrejus paprašė po gynimo procedūros jam paskambinti ir pasakė norįs ta proga surengti šventę – kelis savo draugus ir mane ketina pakviesti į naują čekišką alaus barą Sokolnikų parke, jei aš neturiu kitų planų. Sutarėm.

Aludė buvo labai demokratiška – visi gėrė alų. Valgė tuos pačius žirnius su dešrelėm, sėdėjo prie ilgų medinių stalų greta nepažįstamų. Tarp stalų kartkartėmis pasirodydavo bepinigiai alaus mėgėjai, kurie dairėsi nebaigtų gerti bokalų ir mikliai juos ištuštindavo. Stebino ilgiausios eilės į tualetą, kuris buvo įkurdintas čia pat prie baro pastato ilguose vagonuose. Alų tądien gėriau bene antrą kartą gyvenime ir nepasakyčiau, kad man buvo skanu. Andrejus sukritikavo mano gėrimo būdą po truputį siurbčiojant. Sakė: „Это тебе не кофе, пиво надо вливать в себя!“ Bet mums buvo labai linksma, o aš džiaugiausi pagaliau užbaigusi institutą. Tik keista buvo vaikščioti po Maskvą, kai joje nėra Piotro.

Specialybės mokėmės trise, du lietuviai ir estė. Vėliau likau viena – mergina susirgo tuberkulioze, o vaikinas sukūrė šeimą ir grįžo į Lietuvą. Pabaigusi trečią kursą, vasaros atostogų metu aplankiau Leningradą, Maskvą ir Budapeštą. Fotografavau, grįžusi rodžiau skaidres, pasakojau įspūdžius, gyvenau kelionės nuotaikomis. Sukūriau linoraižinių pagal savo eskizus, nedidelio formato figūrinių kompozicijų su tekstais, atspaudusi raižinius odoje, įrišau penkias knygas ir išsiunčiau į Vengriją draugams, lydėjusiems mane kelionėje.

Vieną dieną koridoriuje sutikau katedros vedėją. Artimi santykiai su dėstytojais nesusiklostė dėl kalbos barjero. Prisimenu šrifto dėstytoją – aukštas elegantiškas vyras rusiškai kalbėjo truputį geriau nei dėstytojos moterys, žodžius tarė tęsdamas, lyg niūniuotų pro nosį. Nemėgo džinsuotų studenčių, eidamas pro duris demonstratyviai nepraleisdavo jų į priekį. Šrifto darbus atmesdavo iki dešimties kartų, radęs vatmano lape skriestuvo adatos skylutę, numesdavo darbą, atsainiai burbtelėdamas:

– Perdaryti, uhu-u-u-u…

Raulis Koikas visų specialybių studentams dėstė šriftą, o man dar ir akvarelės užsiėmimus vedė; egzaminų metu pereidavome per auditorijas, peržiūrėdavome ekspozicijas, buvo įdomu klausytis jo vertinimų. Peržiūros metu ištraukti laimingo bilieto dailės studentas negali, nes visus darbus nuo pirmos užduoties iki paskutinės privalo iškabinti ant sienos: žmonės apžiūrinėja, vertina, komentuoja ir nesuvaidinsi talentingesnio ar darbštesnio, nei esi iš tikrųjų. Laiku atlikti užduotis sunku, pirmame kurse per žiemos sesiją nemiegojau savaitę. Neturėjau patirties, nemokėjau paruošti darbų eksponuoti, o dar šriftą atmetė keturis kartus. Gyvenau nedideliame aštuonių kambarių merginų bendrabutyje Talino centre. Aukštesniųjų kursų studentės lietuvės, pamačiusios miegančią prie darbo stalo, nuvedė į dušą, atsukusios šaltą vandenį pažadino, po to padėjo pasiruošti. Peržiūra praėjo sėkmingai, tik grįždama į bendrabutį užmigau gatvėje. Pamenu, nepažįstama moteris purto už peties, atsimerkiu, žiūriu į ją, nesuprantu, ką sako:

– Nemiegokite, nemiegokite, pateksite po automobiliu…

Padėkojau, praėjus keletui minučių senukas budina, per gatvę palydėjo. Vėliau stengiausi užduotis atlikti laiku, bet paskutinę naktį prieš peržiūrą dažnai nemiegodavau.

Stovėjau ant kėdės, ją buvau užkėlusi ant stalo, kabinau piešimo eskizus. Į auditoriją įėjo šrifto dėstytojas. Įdėmiai peržiūrėjo ant sienų išeksponuotus darbus, atsisukęs išdainavo pro nosį:

– Šį semestrą jūs visiškai nedirbote, uhu-u-u-u…

Jo pastabas nutylėdavau arba atsakydavau juokais, bet tą kartą nuovargis paėmė viršų, nepajutau, kaip skruostais pasruvo ašaros. Nosinės neturėjau, verkti neketinau. Jėgos apleido – tupiu ant kėdės palubėje lyg pašto karvelis su balto popieriaus skiaute rankose ir tyliai, be menkiausio judesio verkiu, neslėpdama ašaroto, snarglėto veido. Vyras sutriko, bandė kažką sakyti, staiga apsisuko ant kulno, jo eisena, priminė kareivišką marširavimą – viena iš legendų apie Raulį Koiką bylojo jaunystėje jį tarnavus vokiečių SS dalinyje. Po dešimties minučių grįžo ir atsiprašė:

– Jūsų darbai nėra blogi, pasakiau tai tyčia, norėjau paskatinti daugiau dirbti, prašau man atleisti.

Šį „skatinimo“ būdą taikė jo dėstytojas – mane įtarumas ir priekaištai gniuždė. Po peržiūros nusprendė vesti akvarelės užsiėmimus, nors porą metų šios disciplinos niekam nedėstė. Leido tapyti modelius, kuriuos išsirinkdavau, susitarė su pozuotojomis, kad galėčiau savaitgaliais ateiti į Dailės institutą dirbti rytais (tai buvo mano idėja), paprašė nulieti jo portretą, kantriai pozavo dvi valandas. Man patiko lieti akvarelę, bet visiškai apleidau šriftą – nemėgau šios disciplinos, nemokėjau rašyti plunksnomis, – dėstytojas manęs neklausė, aš taip pat tylėjau, neužsiminiau apie šriftą, per pusmetį turėjome tik dvi paskaitas. Artėjo peržiūra, liko paskutinė naktis, paskambinau jam paklausti, kokios šrifto užduotys.

Jis nustebo, išsigando truputį:

– Jūs dar nieko nedarėte?!

– Ne, – sakau.

– Aš pats parašysiu.

Prieš peržiūrą padavė susuktą ritinį ir atsiprašė:

– Seniai nerašiau, ranka atpratusi…

Nustebau – susukti šrifto darbus į ritinį?!. Jei aš būčiau taip pasielgusi ar bet kuris kitas studentas, darbus būtų atmetęs, net nežvilgtelėjęs į juos. Dėstytojas neturėjo aplanko, atrodė pavargęs, nemiegojęs, bet kostiumas gulėjo nepriekaištingai, kaip visuomet. Iškabinau šrifto darbus šalia savo kompozicijų, Koikas dalyvavo vertinimo komisijoje, priėjęs po peržiūros pranešė:

– Parašiau jums ketvertą, nesu patenkintas šiais šrifto darbais, uhu-u-u-u… – negalėjau patikėti, kad jis sumažino pažymį sau.

Apie dėstytoją sklandė neįtikėtinos legendos, paklaustas, ar tiesa, ką studentai kalba, juokėsi, prašė nepaneigti gandų, mielai kūrė naujus.

Katedros vedėja nepakvietė manęs užeiti į dėstytojų kambarį, pokalbis įvyko atsitiktinai susitikus koridoriuje. Tiesą sakant, pokalbis nesusiklostė, moteris sunkiai rinko žodžius, aš neįdėmiai jos klausiausi. Tai buvo garbaus amžiaus dama, kaip visi estai prastai kalbanti rusiškai; bandė išsiaiškinti, kodėl vėluoju su užduotimis, specialybės dėstytoja pasiskundė, kad, grįžusi iš Vengrijos, praleidžiu užsiėmimus. Pokalbio metu tarp nerišlaus teksto išgirdau frazę „padirbėti fabrike“ – ištarta su siaubingu akcentu, frazė nuskambėjo lyg grasinimas. Aš įsižeidžiau. Žodžiai „padirbėti fabrike“ pasirodė kvaili, netgi juokingi, ir pasakyti jie buvo ne vietoje, jau geriau būčiau sekundei apkurtusi – kas užaštrino mano klausą ir išdidumą? Privalėjau atsiprašyti, pažadėti kuo greičiau atlikti visas užduotis; galėjau pameluoti, suvaidinti, kad apgailestauju, – būtų pakakę menkiausio atgailos gesto ir mes būtume taikiai išsiskyrusios, kaip dešimtys kitų studentų, kuriems vedėjai teko priekaištauti, bet aš nei pamelavau, nei suvaidinau, nors tikrai sugebu. Stovėjau kaip druskos stulpas: „Man, talentingai ir sumaniai studentei, drįsta priekaištauti, gąsdinti fabrikais?!. Aš nesižeminsiu ir neprašysiu – jiems tik blogiau…“

Garsiai neištariau nė žodžio, praradau amą; po šio pokalbio nebedariau nieko, mane lyg dalgiu pakirto. Grupę panaikino, o mane, vienintelę studentę grupėje, metams eksmatrikuliavo, tai reiškė – pašalino iš aukštosios mokyklos už nedrausmingumą. Nežinau, kokį šis sprendimas turėjo juridinį pagrindą, pas dekaną nėjau ir nieko nesiaiškinau. Jei būtų pašalinę už nepažangumą, gal būtų ne taip skaudu, bet trečią kursą baigiau aukščiausiais balais, o ketvirto kurso žiemos sesijos nesulaukiau, grįžau namo. Nesupratau, kas vyksta, nemokėjau apibūdinti, kaip jaučiuosi, tik stovėjau ir žiūrėjau, kaip viskas, ką branginu, garma į prarają. Nebuvo kaip paaiškinti pokyčių, kurie įvyko per tokį trumpą laiką: aiškumas, paprastumas ir džiaugsmas, kurį anksčiau jaučiau, dingo. Bandymai pasipriešinti naujai būsenai buvo desperatiški ir tušti, jaučiau tuštumą, kurios nepajėgiau užpildyti jokia veikla; tai blogiau nei kūno mirtis, nes tuomet tavęs nėra visai, o čia tu esi, judi, kalbi, netgi juokiesi, bet viskas netikra…

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…

Kovo 10, pirmadienis. Aš esu tik įrankis, kuriuo veikiama.

Balandžio 8, antradienis. Buvau mieste kirptis. /…/ Knygyne radau tik šiemet išleistą Tournier „Girių karalių“. Skubiai nusipirkau, nors nežinau, koks bus Banionytės vertimas.

Balandžio 11, penktadienis. Vakar pradėjau skaityti „Girių karalių“. Knyga šiek tiek šiurpina: ir anomališka, perversiška, ir, atrodo, gili. Be to, išversta, regis, neblogai.

Balandžio 13, sekmadienis. Šiandien Verbų sekmadienis. Paskaičiau Naująjį Testamentą. Prisiminiau vaikystę, kai plakdavomės kadugiais. Tuomet galvelėje dar buvo pilna visokiausių vilčių.

Vis dėlto nuostata būti visatos procesų smiltimi, atomu, lašu karts nuo karto veikia. Net manyčiau, kad šį pusmetį labiau, negu kad veikdavo kada nors anksčiau.

Tebeskaitau Tournier. Na, regis, jau galiu pasakyti, kad tai išties gera knyga. Manau, kad ji manęs nenuvils. Daug likimiškumo. Daug sluoksnių. Ypač – sluoksnių, glūdinčių mumyse. Dar galiu pridurti: sodru, stipru, aromatinga, perversiška. Nors tos anomalijos kartais darosi nemalonios.

Gegužės 2, penktadienis. Kaip paprastai, vis ateina mintys apie kosminį mano likimą. Aišku, kad jos yra siaubingos. Juk – absoliuti nežinomybė ir milijonai klaikiausių variantų.

Gegužės 4, sekmadienis. Kaip ir vakar, stengiuosi įveikti vis mane užgulančius apmaudą ir pyktį. Žinoma, kad griebiuosi vakar paminėtų priemonių: jie taip parašyti; jie irgi kenčia. Dar priduriu trečią: pasaulis yra toks, toks, toks… Tačiau kartais tai visai nepadeda, kartais tepadeda vos vos…  

Gegužės 6, antradienis. Pasižiūrėjau internete Aikeno biografiją. Pasirodo, domėjosi psichoanalize. Šiandien pradėjau rinkti [angliškai] trečiąjį (patį puikiausią) jo eilėraštį – „Sound of Breaking“ [planuotai antrajai mano vertimų knygai „8 amerikiečių poetai“; deja, viltis ją išleisti jau išblėso].

Gegužės 8, ketvirtadienis. Jau visai baigiu Tournier. Gal net šiandien pabaigsiu. Galinga knyga. Į galą labai svarbi tampa inversijos idėja. Labai daug puikių anatominių vaizdų. Ir tas „pedofiliškumas“ ima įgyti kitą prasmę.

Gegužės 9, penktadienis. Vakar baigiau „Girių karalių“. Vis dėlto – labai gera knyga. Gili. Daugiasluoksnė. Su vykusiai perpintais buities ir mistikos planais. Pagrindinę jos idėją susiformulavau taip: pasaulis – tai aukojimo aktas; permanentinis. Kai po to kilo klausimas, kas ir kam aukoja, atsakiau: Dievas aukoja sau pačiam. O toliau svarsčiau: kai teigiama, kad Dievas paaukojo savo Sūnų, irgi galima klausti: kam paaukojo? Atsakymas būtų tas pats: sau pačiam. Sunkoka knyga dvasinės atmosferos požiūriu. Ir, aišku, bauginanti.

Birželio 12, ketvirtadienis. Šiandien baigiau [Bernhardo] „Senuosius meistrus“. Smagiai skaitoma knyga, bet gylio nepakanka, tiksliau – su fundamentalesnės gelmės stygiumi. Beje, turinti esė bruožų. Gera pabaiga. Sunku rasti naujų gerų autorių. Po Kafkos, Camus, Becketto, Faulknerio…        

Liepos 7, pirmadienis. Vis sunkėja užsiėmimo problema: nieko veikti beveik nebegaliu, o būti neveikęs – irgi negaliu. Telieka trypčioti ir vis perskaityti po puslapį kitą iš kur nors. O jeigu visai nebegalėčiau skaityti? Šakės, kaip dabar sakoma…

Liepos 12, šeštadienis. Šiandien itin aiškiai supratau, kad neturi nė mažiausios reikšmės tai, kiek aš ko perskaitysiu, kiek aš kitų darbų nuveiksiu. Jokios reikšmės. Ir dar sykį supratau, kad yra labai labai pravartu žiūrėti į save kaip į visiškai svetimą žmogų. Ir tiek atjausti, kiek svetimą atjauti.

Rugpjūčio 10, sekmadienis [kaime]. Toliau skaitau [Mitchello] „Debesų atlasą“. Vis labiau nusiviliu: vienaplanis kūrinys, metafizika nė nekvepia. Skyrius apie Luizą Rej – grynas detektyvas. Meistriškas, žinoma, bet kas man iš to?

Pilnatis. Gal todėl suima įtampa, net irzlumas. [Wright]: „Must be the full moon / That floods the sky and makes the night wakeful and full of remorse.“

Rugpjūčio 30, šeštadienis [kaime]. Vakar keliais laipsniais pagerėjo Laimio [versta] knyga [„Debesų atlasas“]. Baigiau skyrių apie Sonmę (fabrikatę). Tirštis ir žiaurumai paveikė. Ir, žinoma, idėja apie pasaulio sąrangą. Susišaukia šiuo požiūriu ir su Beckettu, ir su Sartre’u. Tik čia viskas supolitinta.

Rugpjūčio 31, sekmadienis [kaime]. Skaitau Budą [„In the Buddha’s Words“]. Apie kūno kontempliavimą. Kaip maišo su įvairių rūšių grūdais. Kaip sukapotos karvės… Žinoma, tai sukuria distanciją „aš“ atžvilgiu, žinoma, kad jinai [distancija] padeda.

Rugsėjo 24, trečiadienis. Jaučiu, kaip vis labiau sūstu (fiziniu požiūriu), vis labiau vystu, vis labiau medėju, vis silpniau smilkstu.

Rugsėjo 25, ketvirtadienis. Ką tik baigiau (dabar 11.15) „Debesų atlasą“. Ačiū dievui, atsikračiau. Nuomonė [nekokia] nepasikeitė. Neblogų vietų, aišku, yra. Gaila puikaus Laimio J. darbo, jo kūrybingumo ir išradingumo.

Rugsėjo 27, šeštadienis. Naktis bloga. Mauduliai – stiprūs. Sapnuose lyg turėjau grįžti namo iš kažkokio kurorto, bet nebuvo kur grįžti. Nežinojau, ar turiu kokius namus, kur jie.

Spalio 21, antradienis. Atsiverčiau Sigito G. eiles, perskaičiau „Kasandrą“. Sužavėjo frazė „o šviesaus juosmens vaikeli“. Susišaukė su Lorca: „pero no me enseñes tu cintura fresca.“

Spalio 23, ketvirtadienis. Baigiau skaityti [Modiano] „Horizontą“. Nebloga knyga, galima priskirti sidabrinėms. Atmintis, baimės, atsitiktinumai, sudarantys gyvenimo krūmyną. Gaila, kad kalba nėra aforistiškesnė. O gal tik vertimas toks? 

Spalio 25, šeštadienis. Vakar žiūrėjau krepšinį. Kai tik žiūriu, visuomet atlieku tris (budizmas) neigiamus aktus: greed (nes noriu, kad tie ir tie laimėtų); hatred (nes nemėgstu priešininkų) ir delusion (nes vaizduojuos, kad, maniesiems laimėjus, kas nors pagerėtų).

Lapkričio 18, antradienis. Skambino Vytautas B. Pasakiau, kad jau įveikiau septyniasdešimt keturias savojo Kryžiaus kelio stotis, ir kiekvienoje atkarpoje buvo klupimų. Kiek jų dar laukia – nežinia.

Lapkričio 21, penktadienis. Baigiau doroti Hakushū [vertimą]. Parinkau ir paveiksliuką – Kuro „Vienatvę“. Kitą savaitę reikės išsiųsti [„Š. A.“]. Gražios tankos. Kiek žmonelių jas pajus – nieks nežino. Bet tai ir gražu – mestelėti į nežinią.

Įveikiau tris ketvirčius [Simono] „Flandrijos kelio“. Labai smagus Korinos paveikslas. Ir, žinoma, visa toji šešėliuota, blykčiojanti, pilna kvapų (smarvės) ir spalvų sąmonės (sąmonių) srauto slinktis.

Lapkričio 23, sekmadienis. Visai eina į pabaigą „Flandrijos kelias“. Ta sekso scena [su pieno baltumo kojomis, apvijusiomis strėnas, ir abrikoso spalvos kulnimis] – ko gero, pati geriausia iš visų, su kuriomis susidūriau knygose. Labai vietoj tuoj po jos įmeta senutę.

Gruodžio 4, ketvirtadienis. Didžioji dienos dalis praeina taip: maždaug pusvalandį guliu; tuomet pusvalandį – paskaitau, parimęs ant tumbos, pereinu du tris kartus per kambarius; tuomet vėl pusvalandį guliu ant ortopedinio matraco; tuomet vėl pusvalandį – parimęs su knyga… Į dienos pabaigą skaitymo mažėja, lieka perslinkimas per kambarius, gulėjimas ir gunksojimas prie tumbos…

Kai guliu, kartais vis padeda vaizdavimasis, kad esu visatos centre; taip pat – kad per mane eina ir manyje susikerta milijardai visatos linijų. Manęs nėra.

Gruodžio 14, sekmadienis. Juste jaučiu, kaip baigiasi manyje abi energijos: ir kūrybinė, ir gyvenimo.

Gruodžio 15, pirmadienis. Mėginu gelbėtis formuluodamas maždaug šitaip. Ką bedarytum, tai veikia per tave visata, neįmanoma atlikti nė vieno ne jos judesio. Ką bedarytum, tu neši savo kryžių, kurį tau paskyrė visata. Išeities nėra. Telieka eiti su visata, tavimi nešančia tavo (savo?) kryžių. Telieka susitaikyti.

B. d.

Grzegorzas Kielaras (g. 1954) – lenkų poetas, gimęs ir gyvenantis Tarnovske Gurose. Pelnęs ne vieną literatūros apdovanojimą. Čia spausdinami eilėraščiai iš debiutinės poezijos knygos „Gal taip ir geriau“ (I chyba lepej tak, 2011).

nugremžimas

po akies voku dar vienas bendras sapnas

o mes kaskart vis tikslesni tylėjime

vis geriau mums nesusidėlioja žodžiai

netgi tie neištartieji taip stebuklingai

nedera tarpusavy

esame viens kitam duona ir druska

žuvimi akyje ir ašaka gerklėje

asimetriški skelbiame negaliojančiomis

kiekvieną ateinančią dieną

gal iš pradžių reikia labai stengtis užmiršti

viską o užmarštį nuo savęs

nugremžti arba palaukti kol virsime dulkėmis

po to eilėraščiu

kitaip

o kad kažkaip kitaip

– pamušalu į viršų

fotoplokštelėje sukeisti vaizdus

ir tarti kad viskas yra tik tarytum

nieko nesitikėti nepuoselėti iliuzijų

nieko nelaukti ir išlyginti kvėpavimą

o kad taip

be kurios nors pusės palaikymo

be pozicijos užėmimo

eiti pakraščiu toli nuo šurmulio

labiau lanku nei tiesiai

gal daugiau apie akimirką mažiau

apie trukmę ir spalvočiau

kad taip neskaudėtų

ir visų akivaizdoje neužsiimti

nežemiškumais o tik banalybėmis

– įkalti vinį pašerti katiną

arba balandį

žmogus su spinta

žmogus nėra

gražus žvėris

kaip dauguma kitų žinduolių

tik epizodiškai

dalyvauja daiktų gyvenime

kokia nors pavyzdžiui spinta

žino savo vietą

ir savo paskirtį

tačiau neturi planų rytojui

nei ateičiai

netriukšmauja paryčiais

tylėdama nevaikštinėja

nuo sienos lig sienos

negali pati atsiverti

nei užsiverti

ar išeiti iš savęs nors

akimirkai

santykinai atspari gyvenimui

tačiau kartu ir bejėgė

kaip stalas krėslas ar senelės akiniai

sukasi kartu su žemės rutuliu

aplink saulę ir tykiai sau buvoja

spinta nepatiria egzistencinio

nerimo

tai būtų pernelyg pritempta

ir neįtikėtina

kas kita žmogus jo ryšiai su spinta

yra greičiau praktiški ir besąlygiški

kai gyvenimas per daug jį ima spausti

jis visuomet gali užsimerkti ir kalti į ją

kakta

jai skauda taip pat tik nekraujuoja

pernelyg pavienis staliukas

staliukas šiandien ne toks kaip visuomet

ir tarsi pernelyg pavienis

cukrus ant staliuko išbarstytas

į baltą eilėraštį

sutrupinti žodžiai stengiasi

susidėlioti

į gramatinę visumą

tokią dieną lengva prisižaisti

su meile

lygiosios

sakai

mirtis nūnai turi

didelį pasisekimą

o aš tau sakau

gyvenimas turi ne mažesnį

panėši į lygiąsias

su krypties nuoroda

trečia pamaina

plaktukas reikalingas kaukštelėti

arba įkalti

kad visa operacija būtų prasminga

dar reikia vinies ir medžio gabalo

krucifiksų gamykloje

trečios pamainos moterys didmena

prikalinėja Kristus

turi vilties gauti ketvirčio premiją

ir išganymą su šiokia tokia protekcija

darbas nelabai sudėtingas

bet gali suteikti daug vadinamojo

dvasinio pasitenkinimo

(kraujas iš bevardžio piršto

čia nieko nereiškia)

visiškai niekuo dėti plaktukai ir vinys

gali tikėtis lengvos

bausmės

Marijai patinka aiškumas

Mariją

prieš keletą metų

bandė nužudyti kairioji krūtis

bet nesėkmingai

dabar tą patį bando daryti dešinioji

pasakė kad kalti genai

išeitų kad per motiną

bet ji nepyksta

galbūt tiesiog

akimirkai išnyko Viešpačiui Dievui

iš akių

Mariją šiandien galutinai

paliko plaukai

likučius pašalino mašinėle

oda dabar tokia glotni

tik kur užbaigti dėti

make-upą

jokių perukų skarelių

ir panašiai

Marijai patinka aiškumas

gaila tik blakstienų ir antakių

kažkaip netiki kad ataugs

Ir Dievas matė, kad tai gera 

                                                          Pr 1, 10

iki dabar tiksliai nežinoma

ar Dievas žvelgė į savo darbą

gėrėdamasis ar greičiau su palengvėjimu

kad viskas užbaigta iki galo

viskas savo vietoje

visuma atrodė deramai sutvarkyta

atitinkami sertifikatai nekėlė jokių abejonių

tai buvo gera

dar tik užmesti akį į tuodu

sode

jų kūnai iki tol nežinojo gėdos

ir tik vėliau paaiškėjo kad nelabai mėgo

kriaušes ir slyvas

o tuo tarpu

Dievas leidžia sau pailsėti

nebereikia nieko atidėti rytdienai

tai geriausia akimirka pasukioti laiką

kaip tipiškas namisėda geriausiai jaučiasi

savo viengungiškame būste

patogus fotelis senas vaizdo grotuvas

                             ir atitinkama videokasetė

to šiandien turėtų pakakti

telieka įsijungti filmą

visuomet jį žiūrėdamas jautė tėvišką

                              pasididžiavimą ir pasigėrėjimą

istorija apie vandens pavertimą vynu

viena jo mėgstamiausių

                                                           jeigu

jeigu vyksta koks pokalbis

tai greičiausiai kontroliuojamas

jeigu telefonas neatsiliepia

žinau kad tai tu

nestojam sau

tyčia skersai kelio

neištrinam numerių

kažkaip pakenčiame vienas kitą

neperžengdami sudarytos sutarties rėmų

septintą savaitės dieną

stengiuosi turėti

higienišką sielą

švarius marškinius ir išlygintą

sąžinę

taip pat vengiu mėgstamų

silpnybių

bjaurių posakių

ir naktinių moterų

jeigu vis dėlto šito per maža

galbūt verčiau pripažinkime

padarę atitinkamą pareiškimą

kad mūsų nebuvo

Ona dar nežino

Ona šiandien sėdi verandoje

ant galvos ta pati šiaudinė skrybėlė

dar prieš mėnesį tikėjosi

sveikinimo laiško ir šampano

vietoj to jai paskirta

nuolatinė vieta prie stalo valgykloje

be galimybės pasikeisti

ir dvivietis kambarys su pertvara

mokymasis važinėti vežimėliu einasi sunkiai

panašiai klojasi ir su veido žemėlapiais

čia be abejo kaltas kortizolis

kaip sako jos psichologas

viskas čia kažkaip kitaip

netgi depresijos ne tokios kaip anksčiau

vakar kaimynas iš pirmo aukšto pridarė

prižiūrėtojams nemažai rūpesčių

išėjo neatsisveikinęs

ant tvirtos virvės išplėštos

iš kilimo

kalba kad be abejo

jam nelemta buvo gyventi

jo nuotrauka netrukus atsiras

sienlaikraštyje

už minutėlės ateis sūnus

bus kotletai ir rabarbarų plokštainis

abu jautriai patylės

Ona dar nežino

ką pasilikti juodai dienai

plokštainį ar patylėjimą

Vertė Žilvinas Norkūnas