hell rides.

mane persekioja vienas vyras.

gali būti, kad jį persekioja kitas vyras.

dar gali būti, kad tą vyrą persekioja kitas vyras.

jie visi stovi už mano durų ir bando mane nužudyti.

vienas iš jų, apsivilkęs juokingu kostiumu, trenkia man.

trys smūgiai ir aš parvirstu ant žemės.

ir tada prasideda hell rides.

jie kartoja –

tu būsi suimta.

tavo motina bus išprievartauta.

tavo seserį nužudys serijinis žudikas.

tavo namus apvogs.

tu liksi be cento kišenėj.

viskas, ką tu mąstai, –

užkoduota.

tai priklauso jiems.

tavo paskirtis  –

paklusti.

kartais jaučiuosi taip,

lyg gyvenčiau stiklo gaubte,

į kurį kartais prasiveržia saulė.

tada jie sako –

hell rides.

ir viskas išnyksta.

skaityk jobo knygą.

gerk vaistus.

išeik parūkyti.

nepasitikėk jais.

nepasitikėk niekuo.

jie nesupras.

nepasitikėk niekuo.

jie nesupras.

jie nežino, kas yra hell rides.

apie tai jie skaitę tik knygose.

ant tavo veido šoks mažos figūros.

tavo galvoje skambės žingsnių aidai.

šešėliai ant sienos pradės kalbėti.

tu vaikščiosi kambaryje ratais,

bandydama suvokti, kas tai galėtų būti.

tave muš prakaitas.

tau drebės rankos.

jie sakys –

prarask viltį.

išėjimo nėra.

jis skirtas ne tau.

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

●

4 valanda ryto.

girdžiu tylius šnabždesius

sapne,

kuriame žmonės tapo gyvatėmis.

muša dūžiai.

turiu pasirinkti, pro kurias duris eiti.

filmuojamas realybės šou,

kurio dalyviai

išblukusiais veidais šoka tango.

šėtono tango.

aš viena –

vaikštau tuščiomis gatvėmis,

kuriose nieko nėra,

tik spengiantys žibintai

ir keistos materijos formos,

pasivertusios demonais.

mes kovojame.

jie ateina.

persirengę moteriškais drabužiais –

jie ateina.

jų lėtas trepsėjimas aidi galvoje.

jie ketina užkariauti pasaulį

ir perimti valdžią į savo rankas.

mes kovojame.

tu sakei,

kad mano realybė sąlyginė.

iš tikrųjų jos visai nėra.

aš gyvenu išblukusiuose sapnuose,

kuriuose išsineriama iš odos.

kuriuose dievas yra mažas taškelis

visatos konstrukcijoje.

kuriuose viskas nenustojamai kinta –

kaip kad rašė herakleitas,

upė, į kurią aš įmerkiu savo kojas, yra sąlyginė.

gyvybės įsčiose,

genezės pradžioje –

aš pasirinkau būti stebėtoja

visos apokalipsės,

griūvančios man priešais kojas.

aš matau –

spiegiančius vaikus,

į mane užgesinama milžiniška cigaretė,

operacinėje man pjaustomas kūnas.

jei sugebėsiu išgyventi –

tada viskas pavirs miražu.

tada aš laimėsiu.

tada aš laimėsiu

griūvančias civilizacijas,

moteris, persirengusias kimono kostiumais,

vyrus, atrodančius lyg iš rené magritte’o paveikslo,

klounus,

šokančius bulvare.

mano galvoje prasivers juodoji skylė –

kurioje sutalpinsiu visa, kas buvo prarasta.

aš prisimenu, kai mane vedė pas egzorcistą,

nes visi manė, jog išprotėjau.

tada aš sakiau –

kosmosas aprėpia viską.

jis nesirenka.

kaip kad renkatės jūs.

●

gyvenu kitų sukurtoj pragaro konstrukcijoj,

kurioje nėra išėjimo.

kurioje nėra nieko, kas būtų mano.

kurioje viskas priklauso jiems,

„kitiems“, galintiems elgtis kaip patinka.

kartais,

jų paveikta,

abejoju, ar išvis egzistuoju.

galbūt manęs nėra.

galbūt esu paralelinėj visatoj,

kurioje egzistuoja kitos realybės.

nežinau, kodėl apsistojau ties šia,

kurioje turi tapti žvėrimi,

kurios teritorija yra nesibaigiantis kovos laukas,

kurioje naktį puola demonai,

o dienomis turi tapti demonu pats.

nežinau, kodėl apsistojau ties šia.

kartais reikia persijungti,

pereiti į kitą dimensiją,

lyg būtum kompiuterinio žaidimo veikėjas,

kiekvieną sekundę rizikuojantis prarasti visas gyvybes.

●

esu žvėrelis narve,

kartais manimi stebimasi,

lyg būčiau ne iš šio pasaulio.

aš negaliu kalbėti, tik klykti.

norėčiau jiems pasakyti,

kaip jie palengva mane žudo,

kaip negaliu jų pakęsti.

o jie –

tuo tarpu džiaugiasi manimi:

esą koks puikus gyvūnėlis,

tvarkingas, švarus, beveik jau ir miręs,

galbūt iš tiesų miręs, –

sušunka jie

ir meta į mane akmenėlį,

kad galėtų patikrinti.

tuo tarpu aš –

iš žolės grumstų

taisausi savo kapelį

ir meldžiu,

kad šįkart pavyktų.

●

„tu nužudei mary smith! –

šaukia balsai galvoje. – tu nužudei mary smith!“

o aš pradedu rašyti apie ją –

apie jos kojas ir aukštakulnius,

apie galvoje užgimusį embrioną –

apie tai, kaip šaltakraujiškai jį pasmaugiu,

lyg iš film noir.

mary nėra.

reikia rašyti toliau,

nors žinau,

kad visas šis rašymas sukelia pasišlykštėjimą,

kad mano rašymas yra niekas,

eilinė butaforija, užglaistanti įtrūkius,

gydomoji injekcija, medicininis švirkštas.

kad galėčiau rašyti, turiu būti niekas.

kaip kad ir mary,

nes mary kūnas supuvęs karste.

●

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji regi demonus ir vorus.

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji girdi mirusiųjų balsus.

ji tėra haliucionuojanti moteris,

klaidžiojanti romos griuvėsiuose.

ji klykia kalnuose,

ji trypia sniege –

lyg nerimstantis vaikas.

jie sako –

ji yra apsėstoji.

ji geria uždraustą mišių vyną.

ji vaikšto žarijomis.

ji raunasi plaukų kuokštus –

taip prašydama išrišimo.

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji gali tapti bet kuo –

mirties iškamša,

vaiku su ledų pagaliuku,

jeano genet kunigo sutana,

mažais vaikščiojančiais gyvūnėliais

ant marcelio duchamp’o veido –

ji gali tapti bet kuo.

jos rankos kruvinos,

o akys kupinos pykčio.

ji neša mirtį.

ji sėja marą.

viduramžiais ją sudegintų,

XXI amžiuje apkaltintų beprotyste.

ji vis nešiojasi

mažą budos skulptūrą,

kurią iš pykčio sudaužo,

taip bandydama suklijuoti

savo mažą nevykusį gyvenimą.

●

cirko artistai,

vaikščiojantys lynu.

vienas neatsargus žingsnis –

ir jie įkrenta į bedugnę.

vienas neatsargus žingsnis –

ir jų smilkiniai sprogsta

lyg dinamitas.

ir aš esu tas dinamitas,

sprogdinantis kūnus.

ir aš esu chirurginis peilis –

pjaustinėjantis mėsą.

visa tai –

fikcija.

visa tai –

nekaltų ėriukų skrodimas.

realybė yra tokia,

jog man skauda subinę nuo adatų dūrių.

realybė yra tokia,

jog aš ir vėl toje pačioje pozicijoje.

realybė yra tokia,

jog aš bijau žmonių,

o žmonės bijo manęs.

realybė yra tokia,

jog aš nesugebėjau atsakyti,

kuo upė skirias nuo varnos.

realybė yra tokia,

jog man jau per daug realybės.

Friedensreichas Regentagas Dunkelbuntas Hundertwasseris (tikr. Friedrich Stowasser, 1928–2000) – žydų kilmės austrų dailininkas ir ekoarchitektas (vėliau tapo Naujosios Zelandijos piliečiu), vienas ekscentriškiausių prieštaringai vertinamų XX a. menininkų. Savo darbais jis siekė atsigręžti į gamtą ir žmogaus prigimtį, atmetė tiesias, griežtas linijas, naudojo ryškias spalvas ir organines formas (bene garsiausias architektūrinis kūrinys – drauge su Josephu Krawina suprojektuotas Hundertwasserhaus daugiabutis Vienoje).

Čia skelbiamas tekstas skamba kaip manifestas ir perteikia menininko požiūrį į kūrybos procesą.

Hundertwasseris apie Hundertwasserį 

Ko reikia žmogui, kad būtų laimingas

Progresas yra regresija ir regresija tampa progresu

Mano tapyba, tikiu, visiškai kitokia, nes

tai vegetatyvinė tapyba

Viena iš priežasčių, kodėl kiti žmonės nenori tapyti

vegetatyviškai ir nenori laikytis vegetatyvaus gyvenimo

būdo, yra ta, kad tai prasideda pernelyg nepastebimai,

čia nėra didžiulės sėkmės, jokių timpano būgnijimų, tai

auga labai lėtai ir nepastebimai, tai

neatliepia mūsų socialinės tvarkos, kuri įpareigoja

veikti neatidėliotinai iki visiško išsekimo

Norėčiau parodyti žmonėms, kaip gyventi – ir daryti

tai gana instinktyviai – tapant Rojų, kurį

kiekvienas gali turėti, tiesiog turi jį sučiupti

Rojus yra čia, tik mes jį sugriauname

Noriu parodyti, kaip iš tiesų paprasta turėti

Rojų žemėje

Ir viskas, ką mums pažadėjo religijos ir dogmos,

ir įvairios politinės mados yra nesąmonė

Taigi, žinoma, patenku į konfliktą su visuomene, kuri

viso to nesupranta

Jie mano, kad tai ekscentriškumas, tik siekis

išgarsėti, bet pamiršta, kad tai dalis

manęs, natūrali mano raiškos forma

Kodėl individas negali gyventi sau taip, kaip

gyvena gėlė

Spalvingumas, įvairovė ir skirtingumas visais atžvilgiais

yra geriau nei pilkuma, vidutiniška pilkuma

Tik tas, kuris mąsto ir gyvena kūrybiškai, išliks

dabarties pasaulyje ir už jo ribų

Tenka gyventi kaip kare, kai viskas yra racionalizuota

Žmogus turi būti atsargus

Žmogus turi galvoti nepriklausomai, turi taupyti

Žmogus neturi švaistyti aklai

Žmogus turi pasirūpinti savo apytaka

Apytaka nuo valgymo iki šikimo, nes

apytaka nuo šikimo iki valgymo yra sutrikdyta

Buvimas laimingam visiškai nepriklauso nuo buvimo turtingam

Nepriklauso nuo gamybos

Tai sunku apsakyti

Tapyba man yra durys, kurios leidžia, kai

pasiseka, atverti jas į pasaulį, labai artimą

ir sykiu labai tolimą, kur neturime galimybės patekti, kuriame dabar esame, tačiau negalime suvokti, priešingame faktų pasauliui

Mūsų paralelinis pasaulis, nuo kurio tolstame

Taip, tai ir yra Rojus, vieta, kurioje esame

įsišakniję, kuri atimta iš mūsų

nepaaiškinamos galios

Ir čia man pavyko plačiai atverti langus

Sunku paaiškinti, kaip man pavyko

Neabejotinai ne dėl jėgos, taip pat ne dėl refleksijos ir

ne dėl intelekto, ir nebūtinai dėl intuicijos,

veikiau tarsi bevaikštant sapne

Menininko darbas iš tiesų labai sudėtingas,

nes negali kilti iš jėgos, darbštumo

ar intelekto

Turiu galvoje, kad visa kita gyvenime gali būti padaroma su 

energija, uolumu ir intelektu, tačiau su šiais dalykais

pasiekimai mene yra neįmanomi

Tas pats pasakytina ir apie gerumą, geras žmogus

ūmai susiduria su barjeru ir negali žengti toliau

Labai keista, argi ne, kai žmogus sudeda

viską, ką turi, stropumą, kilnumą,

ištvermę, intelektą, viską, ką žmogus gali, ir

nepajėgia nė priartėti

Kokia priežastis

Tikiu ir esu visiškai tuo įsitikinęs, štai kodėl galvoju,

kad tapyba yra religinis užsiėmimas, kad tikrasis

stimulas kyla iš anapus, iš kažko,

ko mes nežinome, neapibrėžtos galios, kuri ateina

arba neateina ir kuri vedžioja tavo ranką

Anksčiau buvo teigiama, kad egzistuoja Mūza,

neabejotinai kvaila idėja, bet susijusi su įkvėpimu

Taigi vienintelis dalykas, ką galima padaryti, tai pasiruošti,

kad tie antgamtiški impulsai – ar kaip juos

bevadintume – galėtų jus pasiekti 

Tai reiškia būti pasiruošus

Tai reiškia atsisakyti valios jėgos, intelekto ir

„noro tai padaryti geriau“, kaip ir ambicijos

Norėčiau būti vadinamas vegetacijos burtininku

ar kažkuo panašiu – burtininku, pildančiu piešinį,

kol šis tampa pilnas magijos, vegetatyvinės magijos,

magiškos vegetacijos, tarsi pripildant stiklinę

vandens

Viskas yra be galo paprasta ir taip be galo

gražu

Iš: Hundertwasser. Glarus/Switzerland: Gruener Janura AG, 1973

Vertė Saulius Vasiliauskas

Antoineʼas Compagnonas (g. 1950) – belgas, prancūzų literatūros profesorius, kelių dešimčių literatūrologinių knygų, tarp jų ir apie Charlesʼį Baudelaireʼą, Michelį de Montaigneʼį, Marcelį Proustą, autorius. Skaitymą ir apskritai bet kokį mokymąsi jis lygina su virškinimu: „Skaitymas, kaip ir maistas, neturi būti ragaujamas puse lūpų ar tiesiog praryjamas: jis turi būti lėtai kramtomas, gromuliuojamas, kad savo substancija pamaitintų dvasią ir kūną.“

Straipsnis L’angoisse de lire buvo išspausdintas literatūrinio žurnalo „Le Magazine littéraire“ 2001 m. liepos–rugpjūčio numeryje.

Nūdien labiau mėgstama pabrėžti skaitymo malonumą: tai mūsų laikmečio ir pasaulio mąstysenos požymis. Pavyzdžiui, stengdamiesi apginti knygą nuo vaizdinio apžavų ir prestižo, nuo dvasinio elektronikos monopolio, pedagogai iš kailio neriasi dėstydami apie malonumą, tarsi tai būtų skaitymo alfa ir omega. Oficialūs tekstai apie prancūzų kalbą gimnazijose ir licėjuose taip pat akcentuoja malonumą, kad apgintų skaitymą nuo murksojimo priešais televizorių, burlenčių sporto ir narkotikų beprasmybės. Tokie ketinimai geri, bet iliuzijos ‒ pavojingos. Žinoma, skaitymo malonumas egzistuoja, nėra jokio reikalo to neigti: malonumas pasinerti į romano pasaulį, malonumas gėrėtis poemos kalba, malonumas, kai laikas sutrumpėja iki fikcijos akimirkų, malonumas suprasti save ir visa kita. Tačiau tai nėra nekenksmingas malonumas: jis toks, už kurį reikia mokėti. Kaip ir kodėl reikia iškelti aikštėn, kad skaitymas susijęs su „splinu“ ir nerimu, ir dar taip glaudžiai, kad net klausiu savęs, ar melancholikai nėra vieninteliai geriausi ir tikriausi skaitytojai?

Panagrinėkime Montaigneʼį, pavyzdingą skaitytoją. Jis užsidarė savo bibliotekoje, kad skaitytų ir, kaip pats teigia, „stabtelėtų ir atsigautų“. Taigi, užuot pailsėjęs, atradęs sielos ramybę ir romumą, jis pajunta nerimą, jį lanko „fantastinės chimeros ir pabaisos“, trumpai tariant, košmarai, kuriuos jis išgyvena būdamas knygų draugijoje. Jei jis pradeda rašyti, tai tik todėl, kad jam pasidarė nejauku ir bloga nuo skaitymo – užuot apmaldęs, jis išmušė jį iš pusiausvyros. Skaitymas nesuteikė tikrumo, tvirto pagrindo po kojomis, ryžto, jis pakirto ir tą mažumą jo įsitikinimų apie gyvenimą, o ypač apie mirtį. Ir tik po ilgų apmąstymų savo esė „Knygos“ jis galėjo parašyti: „Knygose aš teieškau malonumo ir garbingos linksmybės.“ Taip, jis išties kalba apie malonumą, bet kylantį jokiu būdu ne iš savęs paties, o pasiekiamą po griežčiausios askezės, išplėšiamą iš prislėgtumo gniaužtų.

Dar pažvelkime į ponią Bovari, kuri skaitymu gynėsi nuo nuobodulio gyvendama pensione ir provincijoje iki tol, kol šis privedė ją prie savižudybės. Jos pasibjaurėjimas ir meilė gimsta iš knygų. Vadinasi, skaitymas nėra nepavojingas. „Jos gyvenimas yra suformuotas knygų pačia liepsningiausia ir destruktyviausia prasme“, ‒ teigia Roland՚as Barthes՚as. Ponia Bovari miršta nuo savo skaitinių, kaip Paolas ir Frančeska, kurių meilę įkvėpė Lanselotas ir Gineverė iš romanų apie apvaliojo stalo riterius. Paolą ir Frančeską Dantė pasmerkė amžinajam pragarui. „Daugelis iš mūsų, jei ne visi, ‒ esame ponia Bovari“, ‒ toliau tęsia Barthes՚as. Taip, skaitymas yra malonumas, bet toks, kuris pražudo.

O Marcelis Proustas „Skaitymo dienose“ (Journées de  lecture) prisimena skaitymą ilgomis miglotomis dienomis ilgųjų savo vaikystės atostogų metu. Be abejo, jis aprašo skaitymą kaip „dievišką malonumą“, prieš kurį visi kiti laisvalaikio užsiėmimai yra suvokiami kaip trukdžiai: „[...] tie skaitymai per atostogas, įsislapstę į ištisas dienos valandas, jie buvo tokie romūs, tokie neliečiami, suteikdavę tikrą prieglobstį.“ Tačiau toliau jis pasakoja apie labai trikdančią patirtį, nes jo prisiminimai mažiau susiję su perskaitytomis knygomis, o labiau su jį tada supusia atmosfera, apie „praslinkusias dienas“, tą triukšmą, kuris buvo aplinkui, kuris blaškydavo, pratęsdavo skaitymą: „Turbūt vaikystėje nėra laimingesnių dienų už tas, praleistas su mėgstama knyga, dienų, kurias manėme praradę tuščiai, tarsi jų neišgyvenę.“

Proustas mums primena, kad idealiausias laikas skaityti ‒ tai tas begalinis laikas vaikystėje: Liepos 14-oji, Rugpjūčio 15-oji, mokslo metų pradžia spalį, atostogos po Visų šventųjų dienos, Kalėdos, Velykos; tai ilgų ilgiausia trukmė praturtinti, prisijaukinti, atkurti tą metą, kuris mažumėlę pasikartoja kiekvieną sekmadienio popietę, staiga smilktelėjus į širdį. Juk mes visi pamename vaikystę kaip beribę, paslaptingą, lengvabūdišką. Skaitymas – tai malonumas, Montaigne՚io, ponios Bovari, Prousto malonumas, tačiau jis neatsiejamas nuo liūdesio, tai malonumas, tuštybės fone ryškėjantis kaip memento mori, Gustave՚o Flaubert՚o „marinatas“*, kuris, vos tik užvertus knygą, vėl sukelia nerimą. Proustas to taip pat neignoravo, analizuodamas tą netekties akimirką perskaičius knygą.

Užverčiame paskutinį puslapį: „Parmos kalėjimai ištuštėjo.“ „Jis gavo Garbės kryžių.“ „Apie tai daugiau niekas nekalba.“ Jaučiamės didžiai apvilti, netekę tikslingo užsiėmimo, žvelgiame į tuštumą. Jau antra arba trečia valanda ryto, iki tol skaitėme lovoje, nepaisydami tėvų patarimų, rėmėmės viena alkūne, paskui kita, nes traukė mėšlungis, knygą rijome slapčiomis, eikvodami rytdienos laiką, ir štai pabaiga – Žiuljenas Sorelis mirė. Visuomet viskas baigiasi mirtimi: „Atsikeldavau, pradėdavau vaikščioti palei lovą, kad apraminčiau sukilusias emocijas“, – pasakoja Proustas, ir tai jam kainuos dar vieną nemigos naktį.

Nors apie skaitymo pradžią irgi galime kalbėti kaip apie sujaukiančią, beskaitydamas ištisus puslapius – 30-ą, 60-ą, 100-ąjį, – pajunti netenkąs atskaitos taškų, skiriamųjų ženklų ir jautiesi nebe namie, o romano pasaulyje. Knyga, kuri skaitoma kaip per sviestą, veikiausiai yra knyga, kuri neverta, kad ją skaitytum. Yra knygų, kuriose neįmanoma pasiklysti nuo pat pradžių, kurios nori, kad jų atsisakytumėte, nes jeigu tęsite toliau, iki pat knygos pabaigos jausitės nejaukiai. Yra knygų, kurias pradėdavau begalę kartų ir niekuomet neperžengdavau malonumo slenksčio. Bėgant metams, pavyzdžiui, norėjau pabaigti Maurice՚o Blanchot esė, ir kiekvieną sekmadienį, popietėm, apie penktą – pilkąją valandą, – pradėdavau „Laukimą ir užmarštį“ (L’Attente, l’oubli) ir visuomet atsidurdavau neįveikiamoje teritorijoje, kol sykį pasakiau sau, kad šios knygos intencija yra suklaidinti mane visiems laikams ir atimti bet kokį skaitymo malonumą prieš skaitymą, po skaitymo, taip pat ir skaitymo metu.

Taigi nerimas sukyla prieš skaitant, paskaičius, skaitymo aplinkoje ir net tada, kai skaitoma: skaitymas prisodrintas nerimo. Visa melaginga reklama norėtų mus įtikinti, – ypač moksleivius, kuriems ji pataikauja, – kad skaitymas yra nekintamas, greit suvartojamas malonumas, tarsi jo būtų lengva pasiekti. To rezultatas – po skaitymo vaikystėje vaikai nusigręžia nuo knygų, nes šios juos vargina, sukelia beviltiškumo jausmą.

Prisiminkite, kai pirmą kartą išties mėgavotės skaitymu: toje primityvioje scenoje jus kažkas labai sujaudino, jau nebebuvo taip kaip anksčiau, jūs nebuvote toks, koks anksčiau, lygiai kaip Paolas ir Frančeska. Yra dviejų rūšių knygos: tos, kurios jus keičia visam gyvenimui, ir visos kitos. Knyga, kuri jūsų neperkeičia, nėra skaitymo verta knyga.

Vertė Monika Nemanytė

Jurijus Andruchovyčius (Юрій Андрухович), bene plačiausiai pasaulyje skaitomas ukrainų rašytojas, gimė 1960 metais Stanislave (dabar Ivano Frankivskas), ten ir gyvena; mokėsi Lvovo Ivano Fiodorovo poligrafijos, Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutuose, yra mokslų kandidatas (mūsiškai būtų – daktaras).

1985 metais kartu su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku sukūrė grupę „Bu-Ba-Bu“ (burleska-balaganas-bufonada), ji daugiau kaip septynerius metus Ukrainoje ir užsienyje rengė burleskinius poetinius pasirodymus griaudama socialistinio realizmo kanoną ir įtvirtindama pirmuosius postmodernizmo ženklus Ukrainos kultūroje.

Išleido nemažai poezijos, prozos bei esė knygų Ukrainoje, taip pat ir JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Austrijoje bei kitose šalyse; į ukrainų kalbą vertė Rainerį Marią Rilkę, Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą, Czesławą Miłoszą, Bruno Schulzą ir kitus.

Iš gausių tarptautinių Jurijaus apdovanojimų minėtinos Johanno Gottfriedo Herderio (Hamburgas, 2001) ir Ericho Marios Remarque’o (Osnabriukas, 2005) taikos premijos; Leipcigo knygų mugės premija (2006) už romaną „Dvylika ratilų“ kaip „kūrinį, prisidedantį prie Europos tautų tarpusavio supratimo“; prestižinė Vroclavo miesto premija „Angelus“ (2006), skiriama Vidurio Europos rašytojams; Hannah Arendt premija (2014) už indėlį į kovą už Ukrainos nepriklausomybę ir demokratizaciją.

Lietuviškai Jurijaus Andruchovyčiaus romaną „Dvylika ratilų“, verstą Vyto Dekšnio, yra išleidusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008).

Vertėjas

Albert Saverys. Žiema Flandrijoje. 1920

Petras Kaminskis mirė dvi dienos ligi Naujųjų. Pusketvirtos paros jis pragulėjo rajono ligoninėj taip nė karto ir neatgavęs sąmonės.

Saša Melnikas, paskutinis matęs Petrą gyvą, pasakoja, kad prieš porą akimirkų ligi nelaimės šis sau linksmas švilpiniavęs. Jie dviese užlipę ant sargybos pastato stogo pataisyti televizoriaus antenos, mat iš Odesos kaip tik rodę „Baltąją dykumos saulę“ – mėgstamiausią mūsų kosmonautų filmą.

Žiūrėti televizorių sargybos patalpose draudžiama. Na ką ten žiūrėti – jo iš viso ten neturi būti! Tačiau mūsų daliny nieks į tai nekreipė dėmesio – ligi laiko. Petrui mirus, kariai patys pernešė televizorių į štabą kartu su nelemtąja antena. Dabar mūsų vadas laisvą nuo tarnybos pareigų valandėlę žiūrinėja pamėgtąją laidą „Žmogus ir įstatymas“.

Nors, po teisybei, nelemta buvo ne antena, nelemtas buvo vamzdis. Vamzdis stovėjo ant sargybos pastato stogo, jis buvo prastai tepritvirtintas ir siūbavo. Dar prieš kokią savaitę ligi tos nakties mes buvom pasiuntę kažkurį iš jaunų stebėti, ar neina dembelis*, ir jis – jaunas – taip pat užsliuogė tuo vamzdžiu, bet nieko neįvyko. Tai dar kartą patvirtina, jog kiekvienam sava dalia ir jai nepaprieštarausi, taip tad atsitiko ir Petrui.

Saša Melnikas, jeigu juo patikėsim, nujautęs kažką negera. „Šikna jaučiau“, – sako dabar Saša. Todėl, kai Petro kūnas jau buvo nešamas iš rajono ligoninės pro tarnybines duris, Saša prisipažino Manukianui, kaip norėjęs bėdžių sulaikyti, kad prie to vamzdžio, kur buvo pritaisyta antena, nė nesiartintų. Bet Petras tik linksmai švilpiniavęs. Ir dar ir pasakęs: „Nemyžčiok, mums, vokiečiams, viskas bus čiki piki!“ (Pribaltus mes vadindavom vokiečiais, ir jie neįsižeisdavo, gal net kiek didžiuodavosi.)

Saša sako, kad čia buvę paskutiniai Petro žodžiai. Vamzdis susiūbavo ir akimirką pasviro lyg Pizos bokštas, Petras neišsilaikė ir krito aukštielninkas ant betoninio sargybos pastato stogo, o vamzdis užvirto ant jo.

Kad vamzdis nulinko kaip Pizos bokštas, visai kaip Pizos bokštas, Saša kažkodėl kartoja visada, kai tik pasakoja šią istoriją. Galbūt ir tardomas jis šitaip bus sakęs. Saša baigė institutą, jis visa ko žino daug. Bet tą akimirką sustingo priblokštas kraujo balos, betvinstančios prie pat Petro galvos.

Seržantui Buzenkai paskutiniai Petro žodžiai buvo kiti. Jis, kaip sargybos viršininkas, sėdėjo priešais komutatorių su puodeliu karštos arbatos ir piešė ant posto žurnalo nuogą bobą. Išeidamas lauk Kaminskis priėjo prie jo, pasiekė ranka iš kišenės ir pabėrė ant stalo keletą mėtinių saldainių: „Paragauk, šefe!“

Buzenka dėbtelėjo į jį iš apačios ir suurzgė atsakydamas: „O cukrus? Duok šen, kad per snukį neužvažiuočiau!“

Tai buvo pokštas. Kaminskis pasimuistė ir ištraukė iš kišenės tris kubelius rafinado: „Daugiau neturiu. Taip, blia, ir žinok, Kenedi!“ Kadangi seržantą Buzenką mes vadindavom Kenedžiu.

Ir tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Buzenka išgirdo iš Kaminskio.

Po dviejų minučių vargšelis jau išlindo ant sargybos pastato stogo ir, jei tikėtumėm Saša Melniku, švilpiniavo sau kažką linksma. O dar po dviejų minučių visi išgirdom, kaip ant stogo kažkas žnektelėjo.

„Atrodo, nusivertė“, – pasakė seržantas Buzenka gurkštelėjęs arbatos.

Ir tik kai Saša Melnikas suriko ne savo balsu, mes puolėme lauk.

Nutempti nuo dviejų metrų aukščio aštuoniasdešimt kilogramų nevaldomo kūno, srūvančio krauju, to paties kūno, kuris ką tik sėdėjo drauge su mumis, žiūrėjo televizorių, garsiai perdė ir vaišino visus saldainiais, o dabar tik drybso, ir viskas – prasti reikalai. Kadangi visiems dreba rankos ir keliai, o po galvas klaidžioja siaubas. Tai truko baisiai ilgai ir pašalinei akiai būtų atrodę, ko gera, baisiai juokinga. Tačiau galų gale mes su juo, su tuo kūnu, susitvarkėm. Nes visi be išimties buvom antrų tarnybos metų drąsuoliai ir šaudyti žvirbliai.

Petrą paguldėm komutatorinėj pakloję jam brezento apsiaustą. Prieš valandėlę Manukianas su tuo apsiaustu stovėjo poste. Ir net paliko kišenėj pakelį cigarečių su filtru. Apsiaustas permirko krauju per keletą minučių. Vėliau jį norėta išskalbti, tačiau niekas taip ir neišdrįso ir net jaunų nepanoro versti šitai atlikti. Tačiau prieš jį išmesdami į sąvartyną už trečiojo posto jauni rado kišenėj suglamžytą, visą kraujais apdžiūvusį „Stiuardesės“ pakelį. Beje, Manukianas niekados daugiau šios markės nebepirko. Manukianas labai jautrus ir blykšta kaip siena vien tik kraują paminėjus.

Visi mes prisimindavom Petrą, kai jau vėliau išvysdavom to apsiausto atraižų autoparke: apsiaustas buvo suplėšytas skudurams, šie buvo sužymėti mašinų techninės priežiūros spaudu.

Kai viską apie tai, kas čia mums nutiko, išgirdo štabas ir iš rajono centro buvo iškviesta greitoji, Buzenka jau žinojo, ką ir kaip jis turėtų kalbėti, kad nepatektų į teismą ir į zoną. O ir Sašai Melnikui Buzenka gebėjo įkalti, kokius derėtų duoti parodymus. Vis dėlto Saša nesiliovė drebėjęs tarsi karščiuodamas, o nukentėjusiojo tautietis Bubenis net verkė. Jis iš viso buvo keistas, šitas Bubenis. Niekad nelietė jaunų ir visados apykaklę prisisiūdavo pats.

Beveik prieš pat šį įvykį, o tikriau – dvi dienos prieš, seržantas Buzenka rajono centro kine žiūrėjo lenkų filmą „Žiniuonis“, jame pasakojama apie vergišką nepasiturinčios valstietijos gyvenimą ponų Lenkijoje. Žvelgdamas į susmukusį Kaminskį, mūsų Kenedis prisiminė, kaip filmo herojė trenkėsi motociklu ir susilaužė kaukolę.

„Matyt, jam tas pat“, – pasakė jis greitosios gydytojui ir mostelėjo galva į Petro kūną, šis be paliovos trūkčiojo. Be paliovos, bet tolyn retyn.

„Pažiūrėkim“, – tarė gydytojas kaip koks televizorių meistras, kuriam buvo pasakyta, kad televizorius kažko nustojo rodyti. Savo baltą chalatą gydytojas buvo užsimetęs ant kailinių, nors lauke taip jau šalta nė nebuvo – apie nulį.

Mašina nurūko iš po ratų pasiutiškai taškydama purvą. O mus visus, aiškus reikalas, nušalintus nuo sargybos, pakeitė užsimiegojęs antrasis būrys. Iki ryto mes surūkėm viską, kas buvo kareivinėse, ir sumigom gal tik penktą. Apie septintą dalinyje jau šmirinėjo visokie kariniai ir nekariniai ekspertai, ir įsisuko.

Pusketvirtos paros pakaitomis budėjom ligoninėj prie Petro, tačiau jis vis dėlto mirė. Gaila, jis buvo toks nepiktas vaikinas, nuoširdus ir paprastas. Tyrimas baigėsi išvada apie nelaimingą atsitikimą dėl paties nukentėjusiojo kaltės. Buvo kalbama, jog skrodimas parodęs, kad buvo atmušti plaučiai ir kepenys, tad viskas ne vien dėl praskeltos kaukolės. Gydytojai apie ją nė neužsiminė, taigi mirė jis galbūt ne nuo galvos.

Taip pat kalbama, jog Buzenka klūpojęs prieš vadą ant kelių, kai tik šis pradėjęs jį spausti. Sakęsis po teisybei dėl visko kaltas jis, mat sargybos viršininkas. Pagaliau kapitonas pasigailėjęs seržanto ir nesiėmęs laužyti jo gyvenimo. Taip šis ir išsisuko gana padoriai, ne taip kaip Saša Melnikas, mat tas, nors ir aukštojo išsilavinimo, bet vis tiek bukas kaip kuolas – liudijo nerišliai, visąlaik blaškėsi ir painiojosi. O visi kiti tvirtino viena: nemačiau, nežinau. Taigi niekas iš mūsų nebuvo pasodintas. Ir čia svarbiausia, nes ką tai būtų padėję mirusiam Petrui? Visi mes laukiami namie, kad laimingai grįžtumėm.

Iš ligoninės kūnas vėl buvo parvežtas į dalinį, kad būtų sutvarkyti visi dokumentai ir kūną būtų galima gabenti į Lietuvą, į Kauną, o iš ten į kaimą, tėvams. Vargšelis visą dieną pragulėjo klube, taigi paskiau trečiojo posto sargybiniai naktį bijodavo šalia to klubo ir vaikščioti. Ypač po to, kai Moldavas papasakojo matęs Kaminskį tarp medžių, vienais baltiniais.

Petrą nuspręsta šarvoti aprengtą paradine uniforma, ir jaunesnysis seržantas Gubanas pats išlygino jam kelnes, kitelį ir marškinius. Tačiau praporščikas Holovatiukas šitą paradinę atėmė, mat, sakė, ji visiškai nauja ir gaila ją lyg niekur nieko atiduot į aną pasaulį. Vietoj jos davė kitą – seną ir įsmėlusią. Ir lyginti jos jau nebebuvo kada, nes reikėjo dar sukalti karstą ir įdėti jį į voką – didelį medinį dengiamosios spalvos konteinerį, ant jo mūsų kuopos raštininkas gražiomis raidėmis baltais dažais išvedžiojo Petro tėvų adresą ir net pašto indeksą.

Į Lietuvą krovinys buvo vežamas traukiniu, ir visi Kaminskio tautiečiai jį parlydėjo. Šitaip jiems dar pasisekė Naujuosius metus sutikti namie. Laidotuvėse iš mūsiškių buvo tiktai Bubenis, o visi kiti pas Petro tėvus nė neužvažiavo – kam aitrinti žmonėms skausmą? Tiesa, Kauno stotyje jie padėjo tėvams išsinešti gremėzdišką dengiamosios spalvos voką. Visą kelią traukinyje prietranka Zenius Šiurkus kabino kažkokią kekšę ir naktį tambūre gėrė su ja vyną.

Bubenis sako, kad laidotuvės nebuvusios labai prašmatnios, bet su kunigu, ir šis kai ką pasakęs apie sūnų. Taigi apie sūnų, kurio tėvai nesulaukė, nes jis atidavė gyvybę kažkur toli nuo savo gimtosios šalies. Visiems sulig šiais žodžiais ašaros jau buvo paviršiuj, o ypač Petro merginai Gražinai. Gal ji bus prisiminusi, kad tądien, kai jos vaikinui visa tai atsitiko, jinai su drauge ėjo komjaunuoliškon diskotekon.

Tada jis palaidotas. Taip, tarsi Petro nė būt nebūtų buvę. Štai ir visa jo mirties istorija.

Po truputį ji pamirštama, nors vamzdis vis dar guli ant sargybos pastato stogo, o Manukianas nerūko „Stiuardesės“. Kareivinių sandėliuke ir dabar kartais pamatai senutėlę milinę, chlorkalkėm pasirašytą: PETRAS. Tačiau niekas jos neužsivelka, nors ženkliukai iš antsiuvų jau visi išsukioti, o ir velkę kažkas nusigvelbęs. Tikriausiai prietranka Zenius Šiurkus, mat jis amžinai ką nors pradangina ir užtat vis turi pasivogti iš draugų.

Šiomis dienomis seržantas štabo sekretorius mums parodė mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Tai buvo teismo medicinos ekspertizės išvados apie mirtį kopija. Mirusysis buvo eilinis Kaminskis Petras Dominykovičius, gimęs 1964 m., lietuvis, LLKJS narys, vidurinio išsilavinimo.

1984

Vertė Vladas Braziūnas

Dovana

iškepsiu velykų bobą

saldžią kvapnią ir šiltą

ir galėsi ją valgyti

lėtai su pasimėgavimu

lipnus glajus prilips

prie liežuvio

iškepsiu tau bobą

su skylute per

vidurį

Pabaiga. Pradžia 2018, Nr. 18

Sausio 1, ketvirtadienis. Pavakare paskambinau Adolfui P. Jis informavo, kad prieš Naujuosius per Marijos radiją skaitė Radauską. Prisiminėm, kaip dažnai aš deklamuodavau R. kadaise [Adolfas buvo man jį padovanojęs], būdamas ne itin blaivus…

O aš pats šį rytą gulėdamas ant ortopedinio matraco po ilgos pertraukos pasideklamavau Lorcą: „Oye, hijo mío, el silencio…“

Sausio 2, penktadienis. Prieš pietus skaitinėjau Strandą. Labai geri eilėraščiai. Net kyla pagunda dar sykį ką nors išversti… Taip pat skaitau [Modiano] „Tamsių krautuvių gatvę“. Aromatas – kaip ir „Horizonto“. Už Werfelį tikrai patraukliau.

Sausio 4, sekmadienis. Naktis visai gera: stuburo nė kiek neskaudėjo, pėdas – truputį. Sapnavau labai švarią upę, aš buvau granitu grįstoje krantinėje, aukštai, o upė – žemai.

Sausio 6, antradienis. Atėjo šaltis. /…/ Dangus mėlynas, balkonas – baltas: parapetas ir surfinijos storai apsnigti. Susišaukia su Hiroshigės reprodukcija kalendoriuje ant stalo.

Vis neprisikasu iki knygos, kurią skaityčiau pasigardžiuodamas. Įveikiau du trečdalius „Tamsių krautuvių gatvės“, subtilumo čia netrūksta, bet gardžiuotis, na, nesigardžiuoju. Reikia kitko.

Diena prieš akis. Vėl trainiosiuosi iš kampo į kampą.

Sausio 24, šeštadienis. Vis dėlto viena didžiausių kvailysčių – norėti, kad kiti elgtųsi ne taip, kaip elgiasi, kad kiti mąstytų kitaip, nei mąsto… Tai tas pat, ką trokšti, kad pušis turėtų klevo lapus, o ant klevo augtų žemuogės… Bet, protu tai puikiai suvokdamas, vis dėlto noriu, ir gana…

Vasario 22, sekmadienis. Užvakar buvau knygų mugėje. Vis dar atsiranda žmonių, norinčių mane skaityti. Ypač – buvusių studenčių. Keblu, kai negaliu prisiminti vardo. Taip nutiko su Aurelija. Ir su Jekaterina.

Šiandien išsiunčiau „Š. A.“ savo „Atsisveikinimą su daiktais“. Vis dėlto parašiau. Dabar jau atrodo, kad gal ir nėra visiškas šūdas. Žiūrėsiu, kaip atrodys vėliau.

Vasario 28, šeštadienis. Kai antradienį buvau mieste, nusipirkau Nykos-Niliūno dienoraščių paskutinę knygelę. Dieve, kaip jis gedi Sandros! Kaip neranda jokio atspirties taško nei savyje, nei kultūroje, nei kosmose…

Per kelionę į miestą aplankiau Valentiną A. Seniai bebuvau buvęs jo dirbtuvėje. Pažįstami vaizdai ir kvapai.

Kovo 8, sekmadienis. Penktadienį išėjo mano esė [„Atsi-sveikinimas su daiktais“]. Paskambino Mikas V., pabarė, kad iškreipiau faktą: Dzūkų gatvėje vėmęs [kad net geležinkelio stotyje buvo girdėti] ne jis, o kitas. Sakė turįs namie kirtiklį lipti į kalnus, kurio, suvokia, jau nepanaudosiąs. Ir dar: matąs save ankstesnį kaip svetimą žmogų.

Kovo 9, pirmadienis. Šios nakties sapnas: lyg buvau gavęs dvi dovanas – vieną iš kinų imperatoriaus, kitą iš indų karaliaus; tai buvo tarsi dvi molinės dažytos figūrėlės; vienos galva sukiojosi; laikiau jas suvyniotas plonan popieriun; sapne rodžiau Valentinui A.

Kovo 10, antradienis. Po antros atsidariau el. paštą. Radau Giedros R. laišką. Labai išgyrusi mano „Atsisveikinimą su daiktais“. Bet smagiausia man buvo vieta, kur ji sako, kad prie Algio K. žiauriai tinkanti detalė – majonezo dangtelis. O po pusvalandžio ji dar ir paskambino. Tai labai smagiai pasijuokėm.

Balandžio 9, ketvirtadienis. Nenorėti, kad būtų kitaip, negu yra. Nesitikėti, kad įsigalės išmintis ir tvarka. Nekūkčioti, kad esi parašytas taip, o ne kitaip. Ištverti save, būtent taip parašytą. Štai maksimos, kurių labai, labai sunku laikytis.

Balandžio 10, penktadienis. Toliau skaitau Petrą D. [„Ceremonijų knygas“], artėju prie „Karnavalo“ pabaigos. Nepatiko fragmentas su politiniu karikatūrizmu. Patiko kai kurie siurrealistiniai epizodai (su lavonų, t. y. kaulų, atkasimu, su arklio šovimu ir t. t.), nes juose, be kita ko, yra laikas ir vieta. Pirmą kartą suvokiau, kad Petras D. smarkiai giminingas Márquezui.

Gegužės 2, šeštadienis. Poskaistė diena. Bet su stiproku nešiltu vėju. /…/ Jau labai žalia. Ypač intensyviai žali maumedžiai ir beržai. Liepos irgi jau su lapais. Pradeda piltis pienės: sodrios ir tvirtos kaip kazlėkai.

Pastūmėjau esė [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“]. Lyg ir šis tas rašosi. Bet šiandien abejonių daugiau negu vakar. Matau, kad dauguma sakinių tik ką nors teigia arba pasakoja. Jie nėra įkrauti, neturi valentingumo. O ar pavyks jiems jį suteikti – nežinia.

Artėja prie pabaigos [Becketto] „Malonas miršta“ [antrą ar trečią kartą]. Štai kur valentingi sakiniai. Štai kur nerišlus rišlumas. Štai kur pakertanti sintaksė. Malonumas, malonumas…

Gegužės 21, ketvirtadienis. Jau visur pražydusios alyvos.

Gegužės 24, sekmadienis. Vakar pasiunčiau „Š. A.“ naująją esė [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“]. Giedrė K. atrašė, kad patiko. Ypač – asmeninės istorijos supynimas su augalija. /…/  Šiandien paprašiau Vytauto B., kad pasiųstų jiems kaštono nuotrauką. /…/

Truputį forsuoju [Atwood] „Tarnaitės pasakojimą“: norėčiau pabaigti iki trečiadienio, iki galimo išvykimo į kaimą. Na, žinoma, ši knyga suteiks naują matymo kampą. Bet iš antros kategorijos neišlips.

Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.

Gegužės 28, ketvirtadienis [kaime]. Ėjau į mišką. Labai tiršti šiais metais beržai – toks tirštis su tokia gaivia žaluma. Anksčiau taip lyg nebūdavo.

Vakar girdėjau gegutę. Daugiausia – ramstausi į tumbą ir žiūriu pro langą.

Birželio 23, antradienis. Vėl parašė Giedra R. Ji gina (aš jai buvau parašęs apie savo abejones dėl tos vietos) mano ryžimąsi įmesti į tekstą [„Sufalsifikuotas dienoraštis 4“] tą superasmenišką detalę apie artimo žmogaus mirtį.

Po pietų ketinu toliau irtis per [Musilio] „Žmogų be savybių“. Oi gerų vietelių esama. O ir generalinė idėja – liuks.

Rugpjūčio 3, pirmadienis [kaime]. Apie pirmą atvykome į kaimą. Termometras gonkelėse rodė plius trisdešimt /…/. Kai atidarėme trobą, ji buvo vėsi kaip kapo rūsys (tik kad nedrėgna).

Vėliau mane išgąsdino drugys. Kai gulėjau ant sofos, išgirdau plasnojimą. Pakėlęs (pasukęs) akis, išvydau milžinišką juodut juodutėlį drugį. Sekundės dalį palaikiau jį šikšnosparniu. Taip ir išgąsdino.

Dabar pro langą matau kelis stambius oranžinius lelijų žiedus. Aiškiai suprantu, kokia senoviška mano poezija.

Rugpjūčio 17, pirmadienis [kaime]. Vėl paėmiau Musilį [„Žmogų be savybių“]. Gražiai rašo bjaurybė. Nors kai kurios vietos ganėtinai blankios. Pavyzdžiui, svarstymai apie esė.

Rugpjūčio 18, antradienis [kaime]. Naktis dar blogesnė už aną: visą visutėlį maudė, gniaužė, spaudė. O ypač – aptirpusias, „nuniemusias“ kojas. Sapne prie manęs šliejosi /…/ japonė.

Dieną įsigalėjo saulė. Nuo pačio ryto dangus mėlynut mėlynutėlis, atrodo, kad dega dujos. Kas iš to dangaus, iš to mėlyno kosmoso užgrius mumis naktį? Vakar vėl mačiau, kaip tvinkčiojo [tvinksnis žalsvas, tvinksnis – rausvas] Šiaurinė žvaigždė. 

Rugpjūčio 21, penktadienis [kaime]. Paredagavau vieną dalį esė [„Apie skaitytojų sielas“]. Pačią bjauriausią: apie sielos sandarą. Ją skaityti gali būti baisiai neįdomu. Vėl krypstu į nusivylimo šiuo tekstu pusę.

Rugsėjo 1, antradienis [kaime]. Naktį daug sapnavau ir prabudinėjau, bet mauduliai buvo menki. Rytą virš Lapėnų beržo mačiau didelį, sunkų, lyg iš tešlos nulipdytą mėnulį, vos pradėjusį dilti…

Dabar 10.30. Ką tik pataisinėjau esė skyriuką apie sielos struktūrą. Vėl žybsi šiokia tokia viltelė: gal kas nors išeis.

Rugsėjo 15, antradienis. Jau daug dienų matau puikų vaizdą pro langą: apgeltusios, išstypusios, išsekusios, bet pilnos plonutėlių žiedų surfinijos.

Peržiūrėjau dar dalį atspausdintos, bet neįrištos knygos [„Beveik visi eilėraščiai“]. Kol kas klaidų neradau. Taip, kai kurie eilėraščiai nukalti, kai kurie – kvailoki. Bet daugumą vis dėlto laikau gerais.

Rugsėjo 28, penktadienis. Mėnulio užtemimo žiūrėti neketinau. Bet pirmiausia pabudau trečią valandą, o paskui – ir ketvirtą. Tuomet kėliausi penktą ir ėjau į balkoną žiūrėti. Buvo gražu. Nesitikėjau, kad tas švelnokas raudonis taip spindės, kad bus justi rutulys. Be to, labai sužavėjo kažkoks žvaigždynas pietuose, kurio trys žvaigždės sudarė tiesutėlę deimantinę liniją [Orionas].

Rugsėjo 29, antradienis. Prieš pietus labai pradžiugino Ričardas V. Padėkojo už knygą ir pasidžiaugė jam skirtu eilėraščiu. Smagiai pajuokavom. Jis: „Pekloj, Alfa, kurstysim vienas kitam ugnį!“ Ir daugiau panašių dalykėlių…

Spalio 11, sekmadienis. Artėja ketvirtadienis, knygos pristatymas. Norėčiau apsieiti be rizikingų juokų ir nebūti „pasikėlęs“. Įdomu, ar man pasiseks tai padaryti…

F I N I S

Štai penkiasdešimt prozininkų (užsieniečių), kiekvieno kurių bent viena knyga yra mane žavėjusi: Abe, Akutagawa, Anderson, Bach, Beckett, Bernhard, Bradbury, Bulgakov, Buzzati, Camus, Canetti, Céline, Coetzee, Faulkner, Gombrowicz, Hamsun, Handke, Hemingway, Hesse, Hofmannsthal, Ionesko, Jensen, Joyce, Kafka, Kawabata, Mann, Márquez, Mishima, Munro, Murakami, Musil, Nabokov, Pamuk, Pelevin, Platonov, Proust, Robbe-Grillet, Salinger, Saramago, Seethaler, Simon, Stasiuk, Steinbeck, Süskind, Tournier, Unamuno, Updike, Vian, Vonnegut, Wolfe. 

Kornelijus Platelis. Įtrūkusios mėnesienos. Eilėraščiai.
V.: Odilė. 2018. 136 p.

„Įtrūkusios mėnesienos“. Jau pats pavadinimas prikausto dėmesį. Apie kokius įtrūkius ir kokiose mėnesienose bus kalbama naujausiame Kornelijaus Platelio rinkinyje? Šį klausimą savitai užduoda ir pats poetas, iš pradžių cituodamas koaną: „Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.“ Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt.“ Taigi K. Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ kviečia susitelkti į netolygius paviršius, į tuose netolygumuose išnyrančias regimybes, kurios pasirodo daugiabriaunės, įvairialypės.

Šią knygą galima pavadinti ir „teatru“, arba žaidimu kaukėmis. Knygos anotacijoje taip pat teigiama, kad eilėraščiuose nevengiama slėptis po kauke, o tiksliau – moters kauke. Rinkinys, kaip ir būdinga K. Platelio kūrybai, yra itin tirštas ir sinkretiškas. Meistriškai atskleisdamas savo erudiciją, poetas naudoja tiek Vakarų (antikinės filosofijos, mitologijos, krikščionybės), tiek Rytų kultūros įvaizdžius, sujungdamas juos į įvairiaspalvį audinį, išplėtodamas savitą ontologinį požiūrį. Knygoje polifoniškai susipina intertekstai, šiuolaikinio pasaulio detalės, buitinė aplinka, ironija, erotiniai įvaizdžiai, dažniausiai prabylantys iš moteriškosios perspektyvos, ir asmeniniai potyriai.

Skaitant rinkinį vis labiau galima justi, kad einama tarsi sraigtiniais laiptais, vedančiais gilyn į sąmonės kuriamus žaidimus, sublyksinčius it veidrodiniai atspindžiai. Nors „Karstiniuose reiškiniuose“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010) veidrodžio motyvas, mano manymu, įtaigesnis nei „Įtrūkusiose mėnesienose“, vis dėlto atspindžių, kuriuos sukelia regimybės, tematika tebeplėtojama ir naujausiame rinkinyje ir tai neatrodo ydinga. Priešingai – sujungdamas įvairiausius, iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesuderinamus fragmentus, poetas atveria nesibaigiantį regimybių žaismą ir pats jomis žaidžia: „plaukiojau žydrame / savo atspindžio ekrane. // [...] Pasroviui atspindžiai, / pasroviui troškimai ir lūkesčiai / neuronų upe. // Kol raudonpirštė aušra / iš loterijos bilietų šūsnies / ėmė traukti naujas regimybes“ (p. 45). Su veidrodiniais atspindžiais galima sieti ir stiklą (p. 17), langą (p. 22), ežero paviršių (p. 89, p. 98–99), „sąmonės kameras“ (p. 50), sapnus, vaizduotę (p. 33–36, p. 37). Su ironiška šypsena galima konstatuoti, kad veidrodžiai kartais užsispyrusiai neatspindi „tiesos“ („Štai, vėl pavasaris, spėjo pražysti kaštonai, / ir jos, tokios pačios kaip anose jaunystėse / [...] Veidrodžiai nebeatspindi tiesos, o svarstyklės meluoja“, p. 38). Kartu su regimybėmis kinta ir pats subjektas. Jau pirmas rinkinio eilėraštis „Golemo įgula“ nurodo tolesnę knygos programą, nes subjektas pasiruošęs kaitalioti vaidmenis: „ant sienų sukabinėtos kaukės, / viena kurių pridengęs beformį veidą / stoji prieš savo sąmonę. / Nežinai, kaip atsirenki jas, nepastebi, / kaip ir kada jas pasikeiti: viskas vyksta savaime: / aplinka, mokykla, kultūra, tikrovė, įgūdžiai…“ (p. 9) Kaukė asocijuojasi su apgavyste, arba netikrumu, ypač eilėraštyje „Prokuroras (scenarijus kaltinamajai kalbai)“ (p. 124), bet kaip galima užsidėti kaukę ant beformio veido? Ar tai nelogiška mintis, ar noras parodyti, kad kažkuris iš jų – veidas arba kaukė – netikras? Eilėraštis „Sapnų vagis“ šiek tiek išsklaido šį neaiškumą: „O sargyba jau artinas, žvangčioja jų kalavijai. / Kokį veidą jie man uždės surakinę / [...] Kokiu veidu jai pasirodysiu dramblio / ar paprasto kaulo vartuose?“ (p. 97) Atrodo, kad veidas ir yra kaukė, o tai, kas slypi (jei slypi) už jos, yra neapčiuopiama, beformiška. Taigi pati kaukė nepriklauso nuo jokios formos, todėl nesudėtinga jas keisti, nors tame pačiame eilėraštyje kalbama apie veidą po kauke ir subjekto transformacijas.

Lygiai taip pat keistai skamba sintagma „reikšmės bežodės“ (p. 42). Reikšmes artikuliuojame, remdamiesi savo kalbiniu mąstymu, nes kaip kitaip įsisąmoninti kokią nors reikšmę? Bet ir čia randame užuominą: „Žodžiai velias burnoj – reikia ritmo – / kalbėti nebėr apie ką“ (p. 43). Banalūs žodžiai gali būti atšlieti nuo reikšmės – ji lieka anapus jų, įgijusi nežodinį krūvį, pasirodanti kaip savitas subjekto suvokimas (nebūtinai kalbinis), kuris gali būti apibūdinamas kaip „nesusikalbėjimo žemė“ (p. 22).

Žodžiai tarsi kaukės aplimpa reikšmes, o pro įtrūkius nuolat plūsta suvokiniai – sąmonės atspindžiai. Tačiau taip jau paprasta, kaip norėtume ar galėtume tikėtis, nėra: čia vėl viskas komplikuojasi, mat žodžiai irgi veidrodiški, tad kalbame apie įvairius dalykus juos atspindėdami, o jie, savo ruožtu, atspindi mus: „Kelias žeme pasibaigė, važnyčiotojas stoja – / [...] pašeria žirgą, nublizgina šonų veidrodžius / ir atsiduoda žodžiams, kurie tedaugina atspindžius, / daiktus savy meluoja ir teklaidina sąmones“ (p. 71). O klaidingai suprastos prasmės argi negali būti iškreipto arba įtrūkusio sąmonės veidrodžio pasekmė? („Viską gramzdinau į save, kas krito, / reiškinių prasmes supratau klaidingai, / kuo maniau tikįs, pasirodė, buvo / kaukės troškimų“, p. 26.)

Kaip minėjau, knygoje nevengiama kalbėti iš moteriškosios perspektyvos, t. y. subjektas užsideda moters kaukę. Iš tiesų nesunku pastebėti, kad erotiškumas, kurio rinkinyje nestinga, ypač asocijuojamas su moters figūra („Mažasis kovos vežimas“, p. 55–72; „Keista gėlė“, p. 96; „Rožinė tunika“, p. 98–99). Tiesa, moters paveikslas pernelyg idealizuotas, bet nereikia pamiršti, kad čia aktualizuojamas antikinis pasaulis. Kita vertus, sklandžiai susipina ne tik Vakarų, bet ir Rytų kultūros įvaizdžiai: pavyzdžiui, eilėraštis „Lakšmė“ (p. 93) įvaizdina hinduistų deivės plastiškumą ir grožį. Beje, ji taip pat įsipynusi į regimybės pasaulį: „jų veidų negaliu ir net netrokštu įžvelgti, / gal tai kurie iš penkių mano sąmonės vyrų, / gal tai vienintelis Jis, į juos visus įsikūnijęs… / [...] lotosas varto mane delnuose, pakylu, / nežinau, ar mirtinga esu, ar akimirką šią nemirsiu…“

Kuo toliau skaitai, tuo labiau įsitikini, kad regimybės suaugusios su eroso – geismo, gyvybiškumo, kūrimo – plotme. Reikia atkreipti dėmesį, kad knygoje vykusiai pavaizduojamas žmogiškasis ir gyvūniškasis geismas, pamažu tirpdantis ribą: „link manęs vis didėdamas ima ropoti vabalas, / ant nugaros jo – kalavijo ženklas. / Bet aš nebijau, net atkišu dešinę pėdą, / ir jis ima ropštis koja aukštyn, pasiekia krūtis / [...] Palaidinė sudrėksta, nors tai ne pienas, / vabalas kopia toliau, kol pasiekia viršugalvį, / ten sustingsta tarytum kokia karūna, ir sušvinta“ (p. 66). Taip regimybės susipina viena su kita ir tokios pynės būdingos visam rinkiniui.

Kalbant apie erotiką (o reflektuojant K. Platelio kūrybą tai nutylėti būtų tiesiog nepadoru), reikėtų stabtelėti prie „Mažojo kovos vežimo“, kuriame išsivadavimas iš regimybių sietinas su buvimu dvilyte būtybe, tad pats erotiškumas čia įgyja ontologinę reikšmę. Kitaip tariant, šiame tekste vyriškasis ir moteriškasis pradai panašėja į vidinio žmogaus gyvenimo dermę (skirtingų pradų sujungimą savyje), o ne vien tik išorinius potyrius („ir srautai abu susilieja… ir miegas apsemia sąmonę“, p. 66). Įdomu tai, kad moteriškoji pusė visgi atsisako sąjungos su vyriškuoju pradu: „pajuntu, jog tapau dvilytė / ir patiriu tokią palaimą, kokios nežinojau esant… / Tačiau nelauktai sudilgsi mintis: „aš dar nesu pasiruošusi, / aš dar nesu…“ Ir tas nerimas atskiria / mano lytis, ir, deja, sugrąžina / į alsią gimimo-mirties karalystę, / į ten, kur man skirta nebūti“ (p. 72). Pasirodo, visas pasaulis yra iš nežinojimo sukurtas (p. 58), nes „žinojimas viską sustingdo“ (p. 68). Taigi moteriškasis pradas, atsisakęs dvilytiškumo, atmeta sustingusią harmoniją, o tuo pat metu ir žinojimą, nes žinojimas juk reiškia ne ką kita, kaip tikslo pasiekimą, vadinasi, ir sąstingį.

Beje, įtrūkis gali būti suprantamas kaip priešprieša harmonijai, juk dvilytiškumas perskeltas perpus. Tai simboliškai atskleidžia ir įtrūkis ant paminklo: „statant ant postamento paminklas skilo / į dvi dalis ir vos manęs neprispaudė, / [...] Paprastas įtrūkis, / nepastebėtas, nelauktas…“ (p. 94) Įtrūkius ant paviršiaus galima susieti ir su praskeltomis lūpomis: „Paskui mes pradėjom skraidyti. / Žemės trauka neišnyko, / o priešingai – stengėsi pasipuikuoti / savo ar Niutono dėsniais: / lūpos praskeltos, mėlynės, žaizdos“ (p. 95). Iš pirmo žvilgsnio netobulas, neharmoningas regimybių pasaulis turi savitą neįveikiamą tvarką, tačiau įtrūkis gali reikšti ir išėjimą į kitą plotmę: „Tu ir vėl neradai to tako, nepastebėjai įtrūkio / vaizdinių panoramoje, – sako lama. / [...] pasuku pro staiga išryškėjusias išėjimo duris. / Lama nebesako nieko“ (p. 100). Įtrūkis įgyja ne vieną prasmę: jis gali reikšti atsivėrimą regimybėms, bet gali nurodyti ir išėjimą anapus jų, nors būtent įtrūkiai parodo, kad mūsų pasaulėvaizdis nėra lėkštas. Taigi jie atveria naujas galimybes tiek regimybėms išnirti, tiek mums patiems jų atsiskleidimą patirti.

Eilėraščiai savaime liudija, kad fenomenų (at)pažinimas yra (at)rodymo atitikmuo: regimybių stebėjimas tuo pat metu yra ir savitas mūsų suvokimas, net jei tas suvokimas tėra sąmonės atspindys. Regis, kad ir poezija negali gyvuoti be keisto, kartais kiek gąsdinančio regimybių pasaulio. Tad peršasi mintis, kad K. Platelis įtrūkiams ir regimybėms suteikia didesnę vertę nei išsivadavimui iš jų. Juk išties sunku pamiršti jų atsiskleidimo grožį: „Mes lyg du aistringi stebėtojai – susijaudinę, bet / nesuvokiantys to, ką matome. Arba vaikai, pasiklydę, / įtrūkusiose mėnesienose“ (p. 85).

Apskritai „Įtrūkusios mėnesienos“ pasirodo kaip kelionė laiku ir erdve, stebint išnyrančias regimybes, nors kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Du keksiukai“ (p. 46), iššoka nei iš šio, nei iš to, nutraukdami įmantrias dekoracijas, kita vertus, tokie netikėtų tekstų pasirodymai irgi suvaidina savotiškų įtrūkių vaidmenį.

Atskirą žodį reikėtų tarti apie paskutinę rinkinio dalį, kurioje ironizuojamas šiuolaikinis sociumas, socialinių konstruktų išradinėjimas ir pan. Tiesa, ir joje poetas geba integruoti filosofines problemas, aišku, labiau prajuokinančias, nei keliančias rūpestį: „Morka ir kopūstas. Iš pirmo žvilgsnio / grandinė nutrūkusi. Lietuvių kalboj, kur bemaž visi / daiktavardžiai turi lytį, daugiau ar mažiau / susijusią su pavidalais, grandinė nutrūksta / [...] Kodėl kopūsto ir morkos lytis nesusijusi su pavidalais?“ (p. 121) Kaip matyti, savitai nupiešiamas sąvokų ir reiškinių konfliktas.

Puikiai atskleidžiama, kad veidrodiškai susiduriame su tuo, nuo ko bėgame, – su visuomenės lūkesčiais, varginančiomis taisyklėmis, reikalavimais ir t. t., nes neva būdami autonomiški, deja, įspraudžiame save į įvairiausius rėmus: „Tai kas man trukdo – kad neturiu idėjų, / kad mano verslo planas prasideda / ir pasibaigia mitingu? / Kuriame, pavartoję vyno, jūs galit pradėti šaukti: / „Kodėl šis tekstas pateikiamas kaip eilėraštis?! / Užsikrušk su tom savo kūrybinėm industrijom!“?“ (p. 118) Poezija šiuo atveju tampa savotišku pasipriešinimu požiūriui, esą menas privalo atitikti rinkos reikalavimus. Ir ne tik – poezija ginamasi nuo kitų jos formų, ironizuojant aktualiąją poeziją.

Ne paslaptis, kad ir viename interviu poetas prasitarė esantis „alergiškas“ socialiai angažuotai poezijai (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013711082/labasrytaslietuva). Taigi jis tarsi imasi imunoterapijos (alergijos gydymo alergenais), tad nenuostabu, kad ironija socialinių reiškinių atžvilgiu irgi tampa… aktualiąja poezija. Vis dėlto negaliu nepasakyti, kad eilėraštyje „Malaizijos futbolo komanda ir aistruolis (Aktualioji poezija)“ (p. 122) Malaizijos vaikų komandos ir jos trenerio gelbėjimas iš olos itin primena garsiąją Platono olos alegoriją: „Nežinau, ko klaidžiojau ten, toje tamsoje, / kam man ta speleologija. / [...] Koks aš išvysiu šviesą? / Jeigu išvysiu…“ Šviesa gali būti prilyginama išsivadavimui, bet jau išsiaiškinome, kad būtent klaidžiojimas po regimybes yra neatsiejamas nuo eilėraščio atsiradimo. Tad belieka viską tiesiog stebėti ir laukti naujų regimybių, išnyrančių nepaklausių eilėraščių pavidalais.

Garsus rusų poeto simbolisto Aleksandro Bloko (1880–1921) eilėraštis „Nepažįstamoji“ ženklina jo ankstyvosios kūrybos pabaigą ir literatūrinės brandos pradžią. Per tą laiką svarbiausias jo poezijos simbolis – Gražioji Dama (Прекрасная Дама), – įkūnijantis idealizuotą amžiną moteriškumą ir kartu mistišką kosmoso Sofiją-išmintį, patyrė įvairių metamorfozių ir galiausiai pavirto į Nepažįstamąją – pusiau iliuziją, pusiau vilionę, pusiau prostitutę, nušviestą Peterburgo spiritinių žaltvykslių ir poeto regimą lyg pro dulsvą stiklą vyno užpiltom akim. Per tą laiką smarkiai pasikeitė ne tik Bloko pasaulėvoka, bet ir pati jo eilėraščių kalba: iš pradžių buvusi švelni, muzikali, ilgesinga, ji tapo šiurkščiai natūralistiška, ironiška, rupi, geliančiai taikli.

Atskirai reikėtų paminėti ir šio eilėraščio neišverčiamumo istoriją. Nors tarybiniais metais Blokas buvo gausiai verčiamas į lietuvių kalbą, šio kūrinio taip niekas nedrįso ar neįstengė įveikti. Net ir Algimantas Baltakis, mano nuomone, geriausias lig šiol poeto vertėjas, savo antrojoje Bloko poezijos rinktinėje (išleistoje 1980 m.) pripažino, kad „Nepažįstamoji“ ir vėl jam pasirodė esanti neperkandamas riešutas, kaip pagrindinį kliuvinį įvardydamas sudėtingą eilėraščio poetinę formą, ypač neporinių eilučių daktilinius rimus, kuriems labai sunku rasti atitikmenis kita kalba, kartu išlaikant originalo metrinę schemą ir meistriškai plėtojamą įvaizdžių sistemą. O ir aš pats laikau jį greičiau ne savo poetiniu laimėjimu, o Pyro pergale, suteikusia man daugiau nusivylimo ir kartėlio nei kūrybinio džiaugsmo. Pasiguosti galiu nebent Romos konsulų posakiu, kurį jie ištardavo užbaigdami savo kalbą ir perduodami pareigas: feci, quod potui, faciant meliora potentes.

Vertėjas

Nepažįstamoji

Sutemus miesto restoranuose

Plevena dulkės oro sūkuriuos.

Girtuoklių šūksniai ganosi

Troškiuos pavasario garuos.

Anapus skersgatvių apšiupusių,

Kur smilksta nuobody namai,

Krautuvės aukso raidės lupasi

Ir vaiko girdisi verksmai.

Kas vakarą ties dambomis,

Užlauždami katiliukus,

Dabitos vaikščioja su damomis

Ir žarsto žodžių perliukus.

Toli nuo kranto valtys matosi

Ir gailiai cypia mergina,

O iš aukštai prie visko pratusio

Mėnulio viepiasi burna.

Kas vakarą stebiu apsvaigusį

Vien savo atvaizdą stikle,

Kurį, kaip ir mane, paveikusi

Mįslinga gėrimo galia.

O prie stalų, veidais atbukusiais,

Liokajai stirkso snūdomis,

Ir šaukia, jog tiesa stikliukuose,

Girtuokliai triušių akimis.

Kas vakarą, paskirtą valandą,

(O gal vaidenas man rūke)

Gražuolę, šilkuose įkalintą,

Aš išvystu dulsvam lange.

Viena, į nieką nepažvelgusi,

Pro girtus plaukdama liūdnai,

Miglom ir kvepalais nudvelkusi,

Prie lango sėdasi jinai.

Seniai užmirštomis paunksnėmis

Pakvimpa jos šilkų banga,

Ir skrybėlaitė stručio plunksnomis,

Ir žiedus mūvinti ranka.

Nuo jos kerų sustingęs vietoje,

Pro tamsų šydą tik žvelgiu,

Matau pakrantę apžavėtąją

Ir žavią tolumą sykiu.

Man patikėtos žosmės dingusios

Ir kito saulės šiluma,

Ir skleidžias mano sielos vingiuose

Iš lėto vyno aitruma.

Ir skrybėlaitės plunksnos ilgosios

Linguoja, supas man galvoj,

Ir akys su bedugniu ilgesiu

Vis mėlynuoja tolumoj.

Tą sielos lobį, širdį veriantį,

Slepiu aš butelio dugne.

Esi teisi, pabaisa gerianti!

Žinau: tiesa tiktai vyne.

Ozerkai, 1906 m. balandžio 24 d.

Vertė Linas Rybelis

Karin Boye (1900–1941) – švedų poetė, rašytoja, literatūros kritikė, penkių poezijos rinkinių ir penkių romanų autorė. Studijavo Upsalos universitete, kur priklausė socialistinių pažiūrų jaunimo organizacijai; rinkiniu „Debesys“ (Moln) debiutavo 1922 m.; su kitais poetais įkūrė ir 1931–1933 m. Stokholme leido modernistinės poezijos žurnalą „Spektrum“, kuriame pažindino švedų skaitytojus su T. S. Elioto ir siurrealistų kūryba. Tėvynėje pripažinta poetė užsienyje labiausiai žinoma distopiniu romanu Kallocain (1940), kuriame aprašoma totalitarinė ateities visuomenė, valdoma farmakologiniais preparatais (autorę įkvėpė kelionė po Vokietiją nacizmo įsigalėjimo metais). Ankstesniuose romanuose nagrinėjo tikėjimo krizės, lesbianizmo, vyrų ir moterų socialinių vaidmenų temas. Gyvenimą baigė tragiškai.

Čia skelbiami vertimai iš jos poezijos knygų „Paslėpta žemė“ (Gömda land, 1924), „Židiniai“ (Härdarna, 1927), „Dėl medžio“ (För trädets skull, 1935), „Septynios mirtinos nuodėmės“ (De sju dödssynderna, 1941; nebaigta, išleista po mirties).

Vakaro tyla

Tu pajusk, kaip Tikrovė arti.

Ji tykiais vakarais

Alsuoja šalimais.

Rodos gal ji, kai nemato kiti.

Slysta per žolę saulė prie laidos.

Slepias jos tykiam žaisme

Gyvasties romi dvasia.

Taip arti ji dar nebuvo niekados.

Sutikau aš tylų svetimšalį.

Jei ištiesus būčiau ranką,

Būčiau jo sielą užlietus,

Kai nedrąsūs ėjome pro šalį.

Tamsoj

Girdžiu, gulėdama nakties tamsoj,

varpų dūžius, kur aidi tolumoj;

Jų gausmas pratisas, sunkus, duslus,

nelyg tamsos alsavimas gilus.

Jie slegia, užmigdydami visus,

lyg skleisdami pavidalus blausius

gausmais ilgais, sunkiais, dusliais,

kur niekados laisvai mąstyt neleis.

Esu viena iš tų, kur šiaip ne taip

gyvena, atsimindami tiktai

slopius dūžius tamsos širdies senos,

nelaukiančios jokios naujos dienos.

Nebijančios jokios naujos dienos.

Judėjimas

Soti diena bus visad per prasta.

Garbės tik troškulio diena verta.

Ir tikslas, ir prasmė yra kely –

Tik jis nuvesti gali mus toli.

Geriausias poilsis – laužai, naktis

Ir duona, laužoma paskubomis.

Tik ten, kur mes nakvojam laikinai,

Sapnuojas mums su dainomis sapnai.

Pirmyn, pirmyn! Tuojau įsidienos.

Mūs didis nuotykis – be pabaigos,

Pasaulis – miegančio dievo sapnas…

Pasaulis – miegančio dievo sapnas,

ir aušros virpuliai ribuliuoja jo sielą.

Prisiminimai apie tai, kas vakar buvo nutikę,

dar anksčiau už pasaulį,

šmėkloja, švytuoja.

Tas, kurio būties dalis mes nesam,

pasitinka mus kelio vingy,

padvelkdamas ne šios žemės siaubu,

iš tolimiausio anapus,

iš pasaulių, kur dėsniai kiti.

Miegok, miegok giliau, miegotojau,

kol sapnas tavęs daugiau nekamuos,

ar pabusk su diena, kūrėjau,

ir padaryk mus tikrus!

Aš forma esu

Aš forma esu,

bet iš pirmykštės ugnies.

Gaisras – mano žvilgsnis,

o liepsnos – mano rankos.

Kūrimo svaiguly

besočiai ugnies liežuviai

apsiveja linijų žaismą,

kuris esti tavo būtis.

Forma ir tu,

bet pradegintas kiaurai,

eteriu tapęs,

iškeltas iš ugnies jūros gelmių, –

vaidinys ir vaizdinys,

puskūrinis ir virsmas

– kaip visi dievai –

burbulas virš chaoso.

Iš visų esinių

dievai netvariausi,

iš visų esinių

garbinimas atspariausias.

O burbule burbule,

mirksni ir miraže,

ir amžinatvės tiksle

per skaistinančią ugnį!

Tau

Tu mano neviltis kaip ir galia,

Gyvenimą užvaldžiusi valia,

Bet viską gavęs iš manęs čionai,

Man tūkstantkart daugiau sugrąžinai.

Praėjusios dienos

Kai suserga senas žmogus, ateina jo visos praėjusios dienos

Ir tykiai susėda ratu aplink jo lovą.

Jos nedejuoja, neverkia ir nerypuoja.

Jos lėtai galvom linguoja ir galvoja apie buvusius laikus.

Ir kiekviena iš jų seka savo niekad nepamirštą sakmę,

Ir kiekviena iš jų turi žvakę ir uždega ją tyloj.

Supas vaiskūs žvakių atspindžiai ant upių tamsių vandenų.

Jis klajoja, klajoja po virpančios šviesos skliautais ir arkom.  

Baltapūki ryte

Baltapūki ryte, priglauski savo minkštus plaukus

prie mano skruosto ir kvėpuoki savo tyloje nedrumsčiamai ramus.

Žemė skleidžia vis plačiau savo gigantiško žiedo taurelę,

iš naujo užgimus aklinoj tamsoj.

Šviesiais sparnais

stebuklas leidžias lyg didžiulis vabzdys,

kad palytėtų nieko neįtariančius

bundančius piestelius.

Ryte dienos septintosios…

Nepažeidžiamas

Nepažeidžiamas, nepažeidžiamas

tas, kuris perprato pirmapradį žodį:

nėra dalios ir nedalios.

Tėra tiktai gyvenimas ir mirtis.

Ir kai išmokai tai ir lioveis gaudyti vėją,

ir kai suvokei tai ir lioveis bijoti audros,

tada grįžk ir mane pamokyk dar kartą:

nėra dalios ir nedalios.

Tėra tiktai gyvenimas ir mirtis.

Aš ėmiau tai kartoti, kai užgimė mano valia,

ir liausiuos kartoti, kai baigsis mano valia.

Pirmapradžių žodžių paslapties

mes mokomės ligi mirties.

Tie tamsūs angelai…

Tie tamsūs angelai melsvais liepsnų liežuviais,

kurie jų plaukuose panašūs į ugnies gėles,

gal žino išeitį iš nuodėmingo būvio

ir kaip surasti siaurą taką, per nakties gelmes

juos vedantį į žėrinčią ir vaiskią dieną, –

ir žino gal, kaip grįžti į vienovę pamatų,

kurioj gal esti tėvo vėsiame pavėny

šviesi buveinė, pavadinta jų visų vardu.

Vertė Arijus Lugalis

sutapimai

1972-ais grigiškės pradėjo gaminti

pirmą sovietų sąjungoj

tualetinį popierių

tais pačiais metais gimiau aš

sutapimas ir tiek

gal yra koks gilesnis ryšys?

laikraštis ant vinies medinėj būdelėj

transformavosi į rulonėlį

juostinį magą pakeitė kasetinis

politinį kontūrinį žemėlapį

punktyru pažymėtomis valstybėmis

uždengė gorbio dėmė ant kaktos

sutapimas ir tiek

1991 sausį prie tv bokšto

tankas sutraiškė mergaitę

bet greitai

eterį užėmė kiti tankai

kariniame seriale „audra dykumoje“

sutapimas ir tiek

dangus virš berlyno

                                           skiriama I

paskui buvo visa diena su kitais žmonėmis

žodžiai spietėsi į skruzdėlynus

nesutapo su mintimis

sukdama tabaką jaučiau tavo pirštus

visi praeiviai žvelgė tavo akim

atėjai kaip dievo pyktis

išdeginai plynę širdies brūzgynuos

baisūs visi angelai – staigūs kaip antausis

tavo tiesa didesnė

nes nieko nenori nieko nesitiki

ir nieko po savęs nepalieki

atsikėlus iš lovos nueini vandeniu

o aš klupdama ieškau irklų

išdrįsk sudužti

x misterija

pilkas ir plikas gruodis

laikinos mašinų kapinės per šventes

šiemet geriau neišsiduoti ką švenčiame

plačiame vakarų pasaulyje jokių žodžių su x raide

mūsų drąsioj šaly net prekybos tinklai žino

kur prasideda kalėdos

šiukšliavežiai žino kur baigiasi

raudona spalva jau paaukota reklamai

vidurnaktį vyks didžiausia misterija

vynas virs coca-cola

tokios akcijos nė nesapnavot

ne nuolaida – nuošliauža

nežinojo maironis kaip paprastai atsivers milžinų kapai

juos išplaus lietūs

pragmatiški postpagonys

krivį išmainė į kirvį

giria pajudėjo šlaitu žemyn

netikėlių ekskavatoriai rauna medžius

kaip saugumo agentus

garma girtas gruntas gedimino kalnu

praleistų pamokų pragaras veriasi mūsų akivaizdoj

visoms ministerijoms neužteks dvejetų

kalnarausiams milijonų

tai tik žodis

piniginis vienetas

žmonės seniai į jį netelpa

todėl trys milijonai nepasiekė

nacionalinės giesmių giesmės finišo

ačiūdie visi subalsavo už lietuvą brangią

tiksli pardavimo suma

nebuvo nurodyta

feministės klausimai bažnyčioje

tėve mūsų neaprėpia motinų mūsų

joms tik sveika marija ir rožinis

tėvui ir sūnui visos kitos spalvos

ar vaivorykštė yra sandora

vyrų prieš vyrų meilę?

kodėl gyvybė šventa kol negimus

o jaunos merginos daužomos ir žaginamos

deginamos bagažinėse?

kur tie šventieji ir šventosios

saugantys choro berniuką?

kur mažos išniekintų paauglių statulėlės

prie kurių nieks nesimeldžia?

●

paukščio balsas vertinamas pagal giesmių įvairovę, pastovumą (gebėjimą suokti nesustojus), garsumą, stilių.

                               iš radijo laidos

indonezijoj perkamos paukščių giesmės

su giesmininkais žinoma

narvai ne bėda – miškai tỹla

kam augint paukščiukus jei gudrus gaudiklis

klijais šaką patepęs saldžiabalsę nuskina giesmę?

gyvą ir virpančią atminties membraną

tas garsų drebulys – audiopriklausomybė

vyras kalbėjo per radiją taip mylįs paukščius

kad nubudęs pirmiausia juos nuprausia

paskui vaikai darbai kiti rūpesčiai

argi ne taip ir tu

ryte drėgnu delnu nubrauki katinui kailį

murkiančias pasaulio vibracijas

sustyguoji

ir žengi į racionalų rytojų

kurio suderint nesugebi

prieš sėsdama į traukinį mąsčiau apie traukinį arba atsitiktinių keleivių pokalbis

neįdomus tu man ir aš tau nuobodi

ar verta keistis sielos suvenyrais?

o kūnais apsikeis kiti

kurie dar tiki sueigos svaigina

mane svaigina vakuumas tuščia

kasetė užkulisiai kinas

tiksliau tik titrai ir tik tamsoje

veik neišskaitomi juodoj ekrano plynėj

ir liftas strigęs egzistenciniam siaube

tarp šešto ir septinto aukšto

nes devintam jau būtų danguje

tai kaip čia neįkrėst deguto šaukšto

į šąlančią arbatą į lankas

į šaltalankių sidabru spygliuotą tvorą

man ši kelionė tik bėgimas nuo savęs

ir nusispjaut ar finišo tiesioji

jau netoli ar dar tik planuose

niekingos architektų agentūros

uždengusios bažnyčią stikline

pasaulis tik kreivų projektų biuras

●

mes nuėjom į kiną

vieną seansą sėdėjom šalia bet

reikėjo antro seanso ir muzikos iš tų laikų

toniko degalinėj taksi reikėjo kad tu

pakviestum mane

miestas siuntė signalus juos atspėjau iš karto

bilietai keturiolikti du – ar įmanoma? lemta

sutapimą kaip ateitį spėti lengva

kai šypsena

lyg sutrikus bet žinanti

ar pratęsim tą filmą kuris vadinasi лето

nors tirpsta rūke nespalvotas

ruduo

piramidės statytojai

nežinojau kad be „aleksandrijos kvartetų“

yra ir „kairo trilogija“

kurią pradėjau rašyti neskaičius originalo

tikriausiai toje knygoje žmonės gyvena

tikrą gyvenimą

o ne plevena pojūčių dulkėmis

smogo miražuos

iš pradžių nebuvo jokio trikampio

tik tamsių akių švystelėjimas

paskui švytuoklė įsisiūbavo

tiesą sakant man palengvėjo

kai jis šlovino savo dukras

prisiminė tėvą pilotą

mėgstamus roko gabalus

o tu prisiminei

kad man dainavai suomiškai

(nutylėjai kada)

visi šiek tiek trikdėmės

bet labiau džiaugėmės

neplanuota kombinacija ir tuo

kad patinkam

kad jam patinkam ir sau

ir kad nieko nereikia

daryti

autoterapijos seansas

tu nebijok rašyt ant mokesčių vokų

pieštuko nuolauža iš „ermitažo“

pilkos poemos sidabriniu grafitu

štrichuojančios žiemos peizažą

kurio nuodai kaip garas iš gelmių

užspaudžia gerklę dusina svaigina

kai pirma parašai paskui stebi

kaip ant žodyno gyvsidabris lyja

kai tie nuodai įsigeria tavy

ir vietoj kraujo pradeda pulsuoti

esi anachronizmas vandenin

sugrįžęs stuburinis anekdotas

●

nėra kada filmuoti

montuoju akimis

tu nusirengi marškinius

aš išsineriu iš odos

sustingusių kobrų frizas dykumoje

atgyja

kažkas pučia nematomą dūdelę

vidinės gyvatės kyla ir leidžiasi

laukiniu kairo ritmu

iš tūkstančio naktų

ši vienintelė

įsirašė į sielos drebulę

kai nukirs

jos melodija skambės aiškiai

lyg pirmą kartą

užkadrinis balsas

koks mėnulis švietė tą naktį

kurios nežinau

žvelgdama į tiltus

aukštus greitkelių tiltus

upę

balsas tas srūva

iš nespalvotų kūnų

brolio sesers

pusiau skilusių

anapus mėgėjiškos kameros

vanduo upėje

vanduo fotografo vonioje

vanduo veide

kas ką atspindi

meilė didesnė už negatyvą

kamera turėjo pasakyti

bet nuotraukos nekalba

nekalba kadrai filmo

tik kadrų jungtis

tu – jis

tu – jis

18.11.11

šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

mes pasidavėm džinui cuba libre ir nemigai

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

su uodų tinkleliu

niekas nemirė

niekas negimė

Nutolo viskas: Paryžius, Antilai, Marokas, Himalajai… Liko „Harlemo negrų lindynė“ Labdarių gatvėje Vilniuje su nesibaigiančiomis gertynėmis, nepagydoma liga, keturi penki mėnesiai per metus, praleidžiami Kauno klinikose. Humorą pakeitė įniršis ir apmaudas. Meilę – neapykanta visiems ir viskam. Liūnė Janušytė (1909–1965) mirė penkiasdešimt penkerių. Kūrybinį kelią pradėjusi elegantiškai, kaip tikra retenybė (moteris humoristė!), baigė niūriais skundais įvairiausioms instancijoms. Tiesa, Nikitai Chruščiovui adresuoti raštai apie savo bėdas su išsamiais įvairių kontekstų komentarais – irgi ne toks jau paprastas ar dažnas faktelis. L. Janušytei, anot Vaižganto, tikrai humoristo skreplelis gamtos buvo mestas. Pati ji autobiografijoje provokuojamai ir bravūriškai varijavo „Liucipieriaus pakrapijimo“ motyvą.

I

Je ne suis pas mauvaise, mais souvent on m’accuse dans ma famille d’aimer trop le plaisir… (Nesu bloga aš, nors dažnai šeima man prikiša, kad pernelyg pamėgusi esu malonumus…)

Iš Jules’io Massenet operos „Manon“ libreto

2003-ieji, matyt, buvo neoficialūs Liūnės Janušytės metai. „Šiaurės Atėnai“ ėmė spausdinti jos „Korektūros klaidą“, kuri atrodė kaip gaivus atradimas: Paryžius, lietuviai menininkai jame, bohema, lengvai atpažįstami prototipai, lyčių stereotipų paneigimas, herojės meilė juodaodžiui. Žodžiu – ak. Tų pačių metų vasarą „užsikabinau“ už intriguojančio dokumento, saugomo Lietuvos literatūros ir meno archyve, – L. Janušytės ir Juozo Miltinio santuokos liudijimo (1949 m. sausis). Donatas Banionis, paprašytas prisiminti šį faktą, papasakojo apie L. Janušytės burtų seansus bei išsipildžiusias pranašystes, ir medžiaga ėmė atrodyti dar pašėlesnė. Tekstas „Sužaista vienadienė Miltinio ir Janušytės santuoka“ pasirodė „Lietuvos žiniose“. O kai Solveigos Daugirdaitės pastangomis „Korektūros klaida“ buvo išleista pakartotinai (2011), bohemiškoji Liūnė sumirgėjo moterų žurnaluose ir kitur. Režisierė Agnė Dilytė ėmėsi spektaklio pagal romaną (Kauno kamerinis teatras, 2016). Pernai „Korektūros klaidos“ vertimas į rusų kalbą paskelbtas lietuvių literatūrai skirtame žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeryje. Jo sudarytoja Marija Čepaitytė sakė, jog atrodo, kad kūrinys parašytas šiandien.

Bet Liūnės portretui, prie kurio tapymo esu prisidėjęs, kažko trūko – jaučiau. Ne spalvų, potėpių. Paprastai sakoma: ieškojau ir radau. Šiuo atveju – neieškojau ir radau. Pasipildė, paaiškėjo, priartėjo tarsi savaime.

●

Ta fiktyvi santuoka reikalingesnė buvo J. Miltiniui. Pokariu ir kiek vėliau per teroristinę sovietų valstybę ritosi bent kelios kampanijos prieš viengungius. Bijodami represijas galinčio užtraukti įtarimų šešėlio, kurti šeimų neplanavę vyrai suskato ieškotis porų. Kas nesusirado ar vis tiek nepanoro tuoktis, atsidūrė ir už grotų. Regis, tai dar netyrinėtas reikalas.

Tačiau kai aktorė Ona Konkulevičiūtė (Banionienė) pajuokavo: jeigu Liūnė „pasigaus vaiką“, J. Miltiniui reikėsią jį auginti ir išlaikyti, tasai sunerimo ne juokais.

●

Žinia apie L. Janušytės Paryžiaus romaną su juodaodžiu ir jo detalės tuometį Kauną apskriejo dar prieš pasirodant „Korektūros klaidai“. Vilnijo apkalbos ir pasipiktinimas. Bet atsiverskime Alės Sidabraitės (Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės; beje, irgi mokėjusios burti) eilėraščių rinkinį „Eskizai“ ir perskaitykime dar 1926 m. parašytą kūrinėlį apie erotines moters fantazijas (antras knygos skyrius taip ir vadinasi – „Erotica“): „Mažytis negre iš salos Tayti, / Daugiau tavęs neteks man pamatyti. / Ugnis negęsta sieloj sužeistoje / Aistria mintim tave tebemyluoju. // Nėr galios praeitį pavyti… / Žaisme geismų svajonės išdraikytos. / Tu raudi vienumoj salos Tayti, / O aš čionai tavęs ilgiuos, mažyti!“ Juodaodis – archetipinė baltaodžių moterų fantazija; tą ir šiandien patvirtins ne tik populiariosios žiniasklaidos tekstai. Ir dar: cituotas eilėraštis – tarsi pranašingas Liūnės atvejo nusakymas.

Marija Cvirkienė, anų dienų Paryžiuje liudininkė, į viską pažvelgė dailininkės akimis: „Liūnė Janušytė atsiveda tamsiaveidį pasakiško grožio jaunuolį, kilusį iš Antilų salų. Jis įsimylėjęs tą baltą riestanosiukę. Matyt, kontrastai traukia.“

Teisybė ar pagražinimai, ne visai aišku, bet drauge su žmona povestuvinėn kelionėn į Paryžių atvykęs Petras Cvirka neva ieškojęs kontaktų su dideliais, „pažangiais“ tenykščiais rašytojais, prašęs Liūnės supažindinti. Bet M. Cvirkienės atvirumas teigia ką kita: „Nepamenu, ar ta pažintis įvyko, atrodo, Liūnės galvelė buvo kuo kitu užimta. Jai netrūko vaizduotės. Svajojo apie Maroką.“

„Pažangūs“ rašytojai? Liūnės Paryžiaus laimėjimų sąraše – kitoks tipažas, dar vienas pasakiško grožio jaunuolis, atletiškas italas, sportininkas, čempionas, fašistinės organizacijos narys, prisiekinėjęs negalįs gyventi be savo „šventosios Liucijos“, drauge su ja, laisvamanio dukra, statęs žvakutę bažnyčioje (intencija – bendra ateitis), esančioje netoli viešbučio, kuriame Liūnė buvo apsistojusi. Garsiajame Lotynų kvartale.

Ir Kaune Liūnei netrūko entuziastingų gerbėjų: rašytojų, žurnalistų, dailininkų. Ir Kaune ji garsėjo padūkusiu gyvenimo būdu. Jonas Aistis atsiminimų knygoje „Apie laiką ir žmones“ (1954) aprašo tokią situaciją: „Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, atskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūnė Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje ji sau viena pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tai nepatiko. Išsikvietė jis ją į koridorių ir, žodžių medvilnėn nevyniodamas, pasakė jai tiesą į akis, tai yra, kad girta kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta, ar alkoholio, ar garbės apsvaiginta, jam atkirto: „Aš ne maža mergaitė, o tu man ne tėvas, ir kas tau darbo – darau, ką noriu.“ Binkis pasikvietė mane ir Miškinį ir sako: „Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę – važiuojam namo!“ [...] Ir išvažiavom.“

II

Nous irons à Paris. (Važiuosim į Paryžių mes.)

Antanas Venclova Liūnę pavadino didžiausia Paryžiaus patriote. Ji, „paryžietė“, supažindino jį su šiuo didmiesčiu: išmokė naudotis metro, paaiškino, kokį vyną gerti (pigų ir gerą, o ne brangų ir niekam tikusį), kokias cigaretes rūkyti („Gitanes“), kurias Luvro sales būtina aplankyti, o į kurias neverta galvos kišti. Kliuni muziejuje šaipydamasi rodė nekaltybės diržus. „Kitame muziejuje vėl rodė knygą, įrištą kažkokios aristokratės oda.“ (Tai Karnavalė, Paryžiaus miesto istorijos, muziejaus eksponatas, iki širdies gelmių sukrėtęs Salomėją Nėrį, kuri dar ilgai jo negalėjo pamiršti.) Liūnė Paryžiuje – džiugiai raškanti akimirkas.

Valentinas Gustainis, grįžęs iš sovietinių lagerių, parašė prisiminimų ir į L. Janušytę pažvelgė kitokiu rakursu. Paryžiuje jis yra dirbęs kaip „Lietuvos aido“ specialusis korespondentas. Paryžietė L. Janušytė V. Gustainio akimis: apsirengusi aptriušusiais drabužiais (to meto nuotraukos leistų ginčytis), gyvenanti aptriušusiame viešbutyje (beje, tame pačiame, kuriame anksčiau buvo apsistojęs pats V. Gustainis), laiką stumianti kavinėje ir nė kiek nesidominti Paryžiaus kultūros lobiais, nesilankiusi jokiame muziejuje. Lietuvos valstybės stipendiją iššvaisčiusi nedovanotinai neapdairiai ir į tėvynę grąžinta valdiškomis lėšomis, talkinant Lietuvos pasiuntinybės tarnautojams. Pasiuntinybės, į kurią L. Janušytė sykį provokuodama buvo nuėjusi su atlape įsegta raudona žvaigžde. (Šis žygis buvo palaikytas piktybinės P. Cvirkos įtakos išraiška.)

Sovietmečiu, rašydama atsiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, Liūnė pasirinko dar kitokią strategiją. Romantiškąjį savo gyvenimo laikotarpį meilės mieste nupiešė juodžiausiomis spalvomis. Į tai dėmesį atkreipė jau S. Nėries metraštininkas Viktoras Alekna. Viskas ten buvę šlykštu, slogu, koktu. Lotynų kvartalas – tamsių, dvokiančių gatvelių pinklus rezginys, aptekęs šunvotėm (to meto nuotraukos leistų ginčytis). „Lotynų kvartalas“ – tai skamba romantiškai tik sočių buržuazinių rašeivų popieriniame pliauškale“, – rašė ji, jau sovietinės literatūros kūrėja.

Kas čia – prisitaikymo strategija ar bepalūžtančios moters apmaudas?

III

Ne suis-je plus moi? N’ai-je plus mon nom? (Ar aš – jau nebe aš? Ar jau nebe savu vardu aš vadinuosi?)

Po karo, užsivėrus sienoms, nusileidus geležinei uždangai, L. Janušytė pradėjo naują etapą. Įniko kurti vaikams. 1948 m. pasirodė apysaka „Pirmosios dienos“. Recenziją rašiusi Aldona Liobytė kūrinį įvertino itin kritiškai. O kaip dar galima buvo įvertinti pagal primityviausius socrealizmo modelius sukurptą veikalą? (Kaip taip greitai L. Janušytė jais persiėmė?) Sovietinės propagandos ruporui „Tiesai“ A. Liobytės tekstas netiko. Jo likimą sprendęs Juozas Macevičius ant rankraščio užrašė: perdėm neigiama, parašyta „Naujosios Romuvos“ stiliumi, nespausdintina.

Matyt, ne šiaip sau 1950 m. pasirodžiusioje dar vienoje L. Janušytės apysakoje „Žalioji šeima“ (apie pionierius ir jiems kenkiančius naujojo gyvenimo priešininkus „kraugerius“ kunigus) atsirado herojė, pavarde Liobytė, ir buvo ji… komjaunuolė aktyvistė, jaunųjų mičiurininkų įkvėpėja. Mažytis moteriškas kerštas „tyliajai rezistentei“ A. Liobytei.

Toliau – muzikinė pjesytė iš pionierių gyvenimo „Mes ne du ir ne trys“ (1951 m. knygelė). Muziką parašė panevėžietis kompozitorius Antanas Belazaras. Maždaug tuo metu jiems abiem užsakyta sukurti pirmąją lietuvišką operetę / muzikinę komediją („Auksinės marios“ Kauno muzikiniame teatre pastatytos 1955 m.). Libretistei L. Janušytei sekėsi ne per geriausiai, jai „priskirtas“ bendraautoris Jonas Mackonis. (Vėliau L. Janušytė įvairioms valdžios instancijoms skundėsi, kad šiam atiteko per didelė honoraro dalis; jos skundų era jau buvo prasidėjusi.) Verta prisiminti, kaip „žvaliai“ skamba šio opuso siužeto santrauka:

„Gegužės Pirmosios“ kolūkio brigadininkas Bronius myli to paties kolūkio brigadininkę Oną, tačiau jos tėvas, „iš pašaukimo“ piršlys, nori išpiršti savo dukterį į kaimą atvykusiam rajoninio laikraščio korespondentui. Onos tėvą, mėgstantį išgerti kolūkio laiškininką Kripą, nori panaudoti savo tikslams tarybinio gyvenimo priešininkai – buvęs buožė Bružinskas ir davatka Klotilda, tačiau jiems tai nepavyksta. Supratęs jų niekšiškus planus, Kripas prisipažįsta kaltas, atitaiso santykius su kolūkiečiais ir įsijungia į visuomeninį darbą. Derliaus šventė baigiasi vestuvėmis: Bronius veda Oną, o kolūkio pirmininkas Jonis – kombainininkę Aldoną.

Muzikos vertintojai atkreipė dėmesį, kad į partitūrą labai gražiai suausti lietuvių liaudies dainų motyvai. Bendras rašytojos ir kompozitoriaus darbas buvo besužlungąs: populiarių lyrinių romansų ir katalikiškų giesmių autorius A. Belazaras griežčiausiai atsisakė rašyti muziką, librete perskaitęs, kad kolūkio klėtį padega kunigas jėzuitas. Pasakė: galima daug ką sau leisti, bet burnoti prieš kunigus ir religiją – nevalia. L. Janušytė per galvą vertėsi, kol kompozitorių perkalbėjo, prižadėjo, kad padegėjas bus buožė. Kone patologinė neapykanta dvasininkijos atstovams – turbūt Liūnės tėvo Felikso Janušio, gydytojo, garbaus kultūrininko, laisvamanio, darvinisto, nesutikusio krikštyti dukrų bažnyčioje, įtaka.

●

„Harlemo negrų lindyne“ L. Janušytė vadino savo butą Labdarių gatvėje. Visą dešimtmetį nepailsdama ji rašinėjo raštus dėl gyvenimo ir kūrybos sąlygų pagerinimo. Antanui Sniečkui, Genrikui Zimanui, Justui Paleckiui, Juozui Baltušiui ir kt. 1960 m. rugpjūtį Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas jaunas poetas Justinas Marcinkevičius, reaguodamas į eilinį L. Janušytės raštą, skirtingai nei tie atsirašinėjantys biurokratai, žarstantys tuščius pažadus, prisipažino atvirai ir geranoriškai: „Sunku atsakyti į Jūsų laišką, kadangi nieko gero pasakyti negaliu.“

Liūnė nieko nepešė, funkcionieriai padėti rašytojai neskubėjo, taip tik didindami jos įniršį. Ji grasino rašysianti į Maskvą, satyros žurnalui „Krokodil“, pranešianti, kad Lietuvos tarybinių rašytojų sąjunga prilygsta kukluksklanui. Gal ir parašė. Raštų N. Chruščiovui buvo ne vienas. Ji skundėsi ir skundė „dviveidžius“, „nematomos rankos“ iškeliamus ir palaikomus įvairaus plauko fašistinius dainius ir redaktorius ir t. t.: tą patį jai nepadedantį J. Baltušį, Albiną Žukauską, Augustiną Gricių, Viktorą Miliūną ir kt. Žiauri kova dėl būvio. Ne tik dėl būsto, dėl priėjimo prie lesyklų. Desperatiškos tvirto užnugario neturinčios moters grumtynės su masoniška vyrija. Moteriško solidarumo neparodė nė Michalina Meškauskienė. Įdomi detalė iš 1957 m. L. Janušytės kreipimosi į A. Sniečkų: „[...] drg. drg. Venclova ir Mieželaitis žadėjo man duoti, jei kitur iki to laiko negaučiau, butą statomuose rašytojų namuose. Bet… prisipažinsiu bobiškai: tarp rašytojų bobų gyventi nenoriu.“

Išsyk pamaniau, kad L. Janušytė kalba apie rašytojus-bobas, t. y. ištižėlius ir pan., bet įžvalgioji S. Daugirdaitė paprotino, jog tas dabar nepolitkorektiškas žodis – „bobos“ – taikomas rašytojų žmonoms, ypatingai, specifinei kastai. Literatūrologė, regis, žadėjo kada nors apie ją parašyti.

Iki Liūnės mirties jos butas buvo vienas Vilniaus bohemiškojo gyvenimo centrų. Sykį ten užsuko Algimantas Baltakis drauge su „Litmenio“ darbuotoju Edvardu (Edzka) Pranckūnu, aktoriumi Stepu Jukna ir šio žmona Emilija. Tas vienintelis apsilankymas jam galėjo baigtis liūdnai. Liūnė dėl ligos jau nebevaikščiojo. A. Baltakiui pasidarė nuobodu ir jis pusbalsiu pakvietė Edzką mauti lauk. L. Janušytė nugirdo, įtūžo, ir netrukus į jauną poetą skriejo butelis…

●

1934 m. L. Janušytė parašė šmaikščią humoreską „Spiritistinis seansas“. O grįžusi iš Prancūzijos pati tokius seansus rengdavo (D. Banioniui ir kitiems sakėsi burtų išmokusi Paryžiuje iš arabų; gerdavo čerkutę po čerkutės ir burdavo) – apie juos šių eilučių autoriui pasakojo aktorė Gražina Kernagienė. Į 2008 m. balandžio 15 d. vykusį pokalbį įsitraukė ir aktorės dukra Rasa Kernagytė-Jaraminienė.

R. K.-J.: Aš irgi gerai prisimenu Janušytę. Visų pirma – jos ranką. Pamatydavo mane: nu, Rasa, ateik, ateik. Ir tie jos nagai – ilgi ir ryškiai raudoni!

G. K.: Ji mokėdavo įdomiai, įtaigiai pašnekėt.

R. K.-J.: Buvo šventai įsitikinusi, kad aukščiausia mus valdanti jėga slypi Himalajuose. Vis Himalajai, Himalajai… Griežtai paisė, kad lovos galvūgalis būtų atsuktas į reikiamą pusę, kitaip išsibalansuos energetika.

G. K.: Taip, bet koks nesutapimas tarp žodžių ir elgesio…

R. K.-J.: Siautulinga buvo, tikras bohemos žmogus.

G. K.: Ir vis neturėdavo pinigų. Gauna honorarą, prisiperka gėrimų ir vis neturi pinigų. Daug ką jai atleisdavau, o susipykom dėl smulkmenos. Ji gal netyčia, o gal įsigėrusi numetė man nuo galvos skrybėlę. Kiek paskui ji maldavo atleisti! Kodėl aš tada buvau tokia išdidi?

Vadinasi, Jurga Ivanauskaitė turėjo dar spalvingesnę pirmtakę – Liūnę Janušytę.

IV

Ah! Tais-toi! Ne parle pas d’amour ici… C’est un blasphème… (Ak, nutilk! Čia nekalbėki apie meilę… Tai šventvagystė…)

Ji turėjo už ką nekęsti sovietų valdžios, bet kentė sukandusi dantis. NKVD iškart nusavino Janušių namą Kretingoje, įsikūrė ten ir nebeatidavė. Per didelius vargus Sofija Janušienė su dukromis kaip kompensaciją gavo poprastės būklės namą Panevėžyje, sukišo jo remontui krūvą pinigų ir dar pakliuvo į painios sovietinės biurokratijos pinkles. Išlikusios krūvos raštų bei skundų ir dėl šio pastato. Taigi – įtampa, nervai, šlyjanti sveikata.

Kūrybos baruose – taip pat nusivylimai. Prastos pjesės, parašytos su bendraautoriu Antanu Prokopavičiumi, nerasdavo kelio į sceną, teatrai pažadėdavo ir pamiršdavo. Įstrigo kino scenarijus „Medaus mėnuo“, į kurį buvo sudėta daugybė vilčių, tiek finansiniu, tiek moralinio pasitenkinimo, tiek galutinio įsitvirtinimo rašytojų brolijoje požiūriu. Likimo ironija: L. Janušytės skųstasis A. Žukauskas kaip tik tapo filmų scenarijų redaktoriumi Kultūros ministerijoje, ir „Medaus mėnesio“ lemtis iš dalies priklausė nuo jo… Liko satyrinio romano rankraštis su redaktoriaus pastabomis paraštėse: „Nuobodu“, „Ar šito reikia?“ Sunkiai pas skaitytojus keliavo ir humoreskų knyga „Iki pasimatymo“. Autorė kovojo, spurdėjo, skundėsi, isterikavo, bet…

●

…bet potėpių dar trūksta. Paklydusi avis, dukra palaidūnė Liūnė ryžosi atgailai: grįžti į kaimenę – motinos Bažnyčios glėbį. Jos prieiga prie kunigijos, ko gero, buvo praktikuojantis katalikas A. Belazaras. Nors gal ir atvirkščiai – pažįstami kunigai tapo prieiga prie A. Belazaro.

Vėlų 1950 m. rugpjūčio 16 d. vakarą L. Janušytė traukiniu išvyko iš Vilniaus. Išlipo Pakretuonės stotyje. Čia ją pasitiko trys jauni vyrai. Per mišką nuvedė prie Kretuono ežero, kur buvo paslėpta valtis. Vyrai ilgai yrėsi į kitą pusę ir visą laiką dainavo partizanų dainas. Reškutėnų klebonas kunigas jėzuitas Karolis Garuckas labai apsidžiaugė atvykėliais, priėmė šiltai ir svetingai. Per vakarienę daug pasakojo apie padėtį apylinkėse. Nuėjusi gulti L. Janušytė dar kelias valandas klausėsi vyrų pokalbių.

Kaip buvo sutarta iš anksto, rytą – šventosios Mišios, Komunija. Tikra šventė, paklydėlės priartėjimas prie tikėjimo. Iškilmingi pusryčiai jos garbei. Per juos kunigas kreipiasi į Liūnę pagalbos saviems žmonėms: pabėgusiai iš Sibiro moteriai reikia gauti pasą; patikimą jaunuolį – įtaisyti į darbą Panevėžyje ir t. t. L. Janušytė kai ką pažada, kai ko sakosi negalinti.

Kunigas prisipažįsta apie Liūnę papasakojęs Švenčionėlių klebonui, taip pat jėzuitui Romualdui Blažiui. Laidavo už ją („kaip už save patį“), ir šis sutiko paimti ją savo globon. Pasak K. Garucko, kun. R. Blažys dažnai lankosi Vilniuje ir bendrauja su katalikėmis inteligentėmis. Su tokiomis moterimis jis ir Liūnę supažindinsiąs ir pamokysiąs, kaip gyventi ir dirbti šiais lietuviams tokiais sunkiais laikais. Pats K. Garuckas daugiau dirbąs su jaunimu.

Dieną Liūnė praleido Kretuono saloje, kad jos nepamatytų, kam nereikia. Kažkur įvyko susišaudymas… Vakare kun. K. Garuckas įteikė L. Janušytei dovanų – ungurių ir 100 rublių. Pasakė: „Visiems, kas pas mane atvyksta, apmoku kelionę.“ Jie atsisveikino. Buvo rugpjūčio 17-oji.

O rugpjūčio 21 d. KGB informatorė „Manon“ – Liūnė Janušytė – apie išvyką ir užduočių įvykdymą kuo smulkiausiai atsiskaitė „organams“, jos agentūrinis pranešimas – šešių mašinraščių. „Atgaila“ Reškutėnuose tebuvo spektaklis, akių dūmimas, priedanga.

On l’appelle Manon! Manon jos vardas – ar čia kagėbistų erudicijos apraiškos? Ironija? Ciniškiausia panieka?

Tuo metu L. Janušytė buvo jau tik informatorė. Iš „tikrųjų“ agentų tinklo pašalinta za rasšifrovku svojej sviazi s organami MGB pered objektami razrabotki. Nesivaldydama išsiduodavo tiriamiesiems objektams. (Per lėbavimus?) Prie agentūrinio pranešimo pridėta pažyma „kaltina“: L. Janušytė apibūdinama kaip palaido elgesio moteris, mėgstanti girtauti, lėbauti; rašytojų aplinkoje laikoma moraliai smukusiu žmogumi; ją pačią reikia tikrinti ir stebėti.

Net saugumiečiams nebuvo su ja paprasta. Pvz., rugpjūčio 21 d. L. Janušytė pareiškė, kad kitam kartui operatyviniai darbuotojai parūpintų porą butelių raudonojo vyno – būsią lengviau kalbėtis. Priekaištavo, kad vykdydama jų užduotis patirianti materialinių nuostolių, nukenčiąs kūrybinis darbas ir dėl to ji eisianti į partijos CK skųstis ir aiškintis. Gyrėsi pažintimis su aukštais partiniais pareigūnais ir apskritai „apie save buvo per geros nuomonės“, elgėsi pernelyg laisvai ir provokuojamai. „Atsižvelgiant į L. Janušytės būdą ir elgesį“, priimtas sprendimas: bendrauti su ja būtina dviem operatyvininkams, vienam – pavojinga.

●

Kun. R. Blažys „Harlemo negrų lindynėje“ pasirodė netikėtai, nepranešęs, tuo be galo sutrikdydamas iš vėžių šiaip jau neišmušamą šeimininkę. Pasibaisėjo netvarka. Į jo priekaištus dėl šlykštybių apie kunigus knygoje „Žalioji šeima“ L. Janušytė atkirto: „O iš ko aš gyvenčiau?“ Ideologinė literatūra esanti puiki priedanga. Kalbėdamasi su svečiu ji stengėsi išgauti kuo daugiau informacijos apie kunigų R. Blažio ir K. Garucko ryšius, veiklą, tikslus.

Žinias ir pavardes toliau perdavinėjo KGB ir gaudavo vis naujų zadanijų.

●

„Manon“ surinkta informacija pildė didelę agentūrinę bylą, Lietuvos SSR MGB 5 skyriaus pradėtą 1950 m. pavasarį. Bylą apie grupę inteligentų ir dvasininkų, įtariamų priklausymu lietuvių tautiniam pogrindžiui. Buvo suimta dešimtys asmenų. Pagrindinis darbo krūvis teko kitiems – agentams „Gulbei“ ir „Vaidilutei“. L. Janušytės teikiama medžiaga, nors neabejotinai svarbi, – tik priedas.

Vienas svarbiausių bylos uždavinių buvo Vinco Mykolaičio-Putino ryšių su „antisovietine, klerikaline“ Nacionaline katalikų taryba nustatymas. Be kita ko, ir Bernardo Brazdžionio buvimo vietos išaiškinimas – sklido gandai, kad jis slapstosi kažkur Lietuvoje… Toje pačioje byloje – nurodymas ištirti kaunietį studentą mediką, būsimąjį poetą Eduardą Selelionį… Dešimtys, šimtai gijų. Aštuonkojo čiuptuvai. Žinoma, ieškota sąsajų su partizanais. Rasta. Po Dainavos apygardos partizanų vado Diemedžio (Juozo Gegužio) sunaikinimo (1951 m. rudenį) agentas „Gulbė“ gavo užduotį išsiaiškinti, kur yra Vanagas (Adolfas Ramanauskas).

●

Kun. K. Garuckas (1908–1979) šiandien minimas tarp galimų kandidatų į Dievo tarnus.

V

Et c’est là l’histoire de Manon! (Tai štai kokia

Manon istorija!)

Po karo L. Janušytė daug vertė iš rusų kalbos. Jau 1947 m. pasirodęs Aleksandro Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ vertimas – tikrai geras (redaktorius Edvardas Viskanta). Labai jai tiko versti humoristinę, satyrinę literatūrą. I. Ilfo ir J. Petrovo „Aukso veršis“ (1957), suomio Martti Larni „Gražioji kiaulininkė“ (1962) – žavingi darbai. Talentas nebuvo galutinai uždusęs. Ukrainiečio Panaso Mirno romanas „Patvirkėlė“ – absoliutus šedevras ir absoliutus vertimo šedevras (1964 m. lietuvių kalba pasirodžiusios knygos redaktorė – Marija Subatavičienė). Už tokio lygio darbus šiandien būtų teikiamas Metų vertėjo krėslas ir Šv. Jeronimo premija.

Ir kiek paralelių, tiesioginių ir netiesioginių, tarp romano pagrindinės veikėjos ir jo vertėjos Liūnės.

Muzikologas Edmundas Gedgaudas knygoje apie kolegę Oną Narbutienę, L. Janušytės pusseserę, pasigiria žinąs apie sergančios Liūnės flirtą su kur kas jaunesniu mediku: „Liūnė, artėjant saulėlydžiui, pabandė savo gyvenimu suregzti dar vieną bohemišką istoriją, kur juodaodžio paryžiečio vietoj būtų jaunas gydytojas, bet antrą kartą įbristi į tą pačią upę net ir jai nepavyko.“

Liucija, Liūnė, Liūnečka. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

P. S. Už vertingas nuorodas į archyvinę medžiagą dėkoju archyvistei Egidijai Kaulakytei ir poetui Jonui Juškaičiui.

Valerie Katrin G. Fritsch  – 1989 m. Grace gimusi austrų rašytoja, fotomenininkė, išleidusi keturias knygas, daug keliavusi po pasaulį ne turistiniais maršrutais. Kritikai ir skaitytojai autorę vertina kaip „išskirtinį šiuolaikinės vokiečiakalbės literatūros talentą“, kurio „poetiškos prozos išmintingumas – ne pagal amžių“. Siūlome ištrauką iš 2011 m. išleistos debiutinės knygos – romano „Įkūnijimai: vaizdų knyga“.

Luisa Max-Ehrlerová. Telegrama. 1894

Rudenį lyja persiškas lietus, kuris vis dar svetimas Paryžiui. Jam dabar svarbiausia – oda ir mintys; miestas karščiuoja, debesų apdangalas praplyšta ir vėl suauga lyg neužgyjanti žaizda, lėktuvų kondensatai daigsto mėlį. Dangus be perstojo kaitalioja rūbą, tad oras nesveikas. Mes jau ištisas savaites esam Paryžiuj, ir pabaigos tų savaičių kol kas nesimato.

Mes gyvenam nedidelėj priebėgoj pailgam name. Naktį pozuojam nevykusioms arba liūdnoms istorijoms. Kitai dienai prasidedant tu vis atsiprašinėji už praėjusią dieną, sakai, aš to nenusipelniau, o tu nenusipelnei manęs. Tu tai sakai visuomet vakarais, kai sutemsta, arba rytais, po ilgai trukusios tamsos. Mes neturim bendros praeities, bet turime praeitis, kurios tokios skirtingos, kad jų beveik negalima kits kitam papasakot. Mes nieko nepasakojam, o dažnai ir netgi visai nesimylim. Vakarėlių metu galiniam kambary būna kokso, o gatvėse groja muzikantai. Pilna sukčių, girtuoklių ir vagių. Mes susitikom atsitiktinai.

Aš esu gydytoja. Vilkiu besiplaikstantį chalatą ir nešiojuos švirkštus baltose kišenėse. Neonų vamzdžiai balti, jie dreba naktį, sienos – mėtų žalumo kaip amerikietiškų kalėjimų grotų virbai ir melsvos kaip plastikiniai maišai. Čia kūnai – širdžių karstai. Nuostoliai irgi privalo išaugti; net ir ramybė gali būti grėsminga, o jos pamušalas tarp trečios ir ketvirtos valandos nakties yra ištuštėję koridoriai. Jų kampai purvini. Metaliniai šiukšlių konteineriai vidiniam kieme prie rūsiuose esančių rentgeno patalpų ima kaukti, kai temstant užgesini cigaretę ir pavargęs užkliūvi už jų.

Cementas yra siena užpakaliniam kieme, ir kažkur jie balta spalva užrašė: Visa tai bus kaip šventė!, datas pastarųjų dešimties metų ir nupiešė nepadorius žmogeliukus. Ankstyvos pamainos rytai būna raudoni ir mėlyni, dangus – žalias ir violetinis, o blogom dienom viskas būna pilka. Iš paties viršutinio aukšto matosi stogai, jie – grafitiniai ir paryžiškai raudoni, o langai – tamsūs ir pacientai sako: nieko nėra juodesnio už stiklus langų, už kurių nieko nėra, kai ko nors lauki. O žiemą jie sako: stogų viršūnės yra skausmingos ir plikos. Valandos visada būna ilgos, bet kai kuriom dienom jos būna dar ilgesnės. Metų gerų turėtų būti daugiau nei blogų, mano jie.

Vasarą sėdi gydytojos per pietų pertrauką basom kojom lakuotais kojų pirštų nagais ant žemės, atsirėmusios į sieną, geria šaltą kavą, atsineštą iš kavinės, ir deginasi saulėje šalia palatų su mirtinais ligoniais. Vasarą karšta. Rudenį lyja persiškas lietus, kuris vis dar svetimas Paryžiui. Rudenį ant sienų būna laumžirgių šešėliai.

Anksčiau aš buvau kekšė. Merginos sako, jog blogiausias dalykas prostitucijoj yra tai, kad niekas tavęs nepasiima po darbo. Kekšės darbo valandos turi svorį. Apkūnesnių kekšių krūtys yra sveriamos, ir kai kurie klientai užsisako jas kilogramais. Paryžiečiai perka gėles ir stato jas ant stalo. Aš pardavinėjau naktis. Kiti pardavinėja savo tamsiausias valandas.

Aš buvau kekšė, nes mano gyvenime buvo akimirka, kai man atrodė, jog viskas yra galima ir galima būti viskuo. Būdavo dienų, kai pinigus ne skaičiuodavom, o sverdavom. Po naktų su turtingais vyrais ant bronzinių pakabinamų svarstyklių drabužinėje banknotus pluošteliais, o monetas krūvelėmis – šiaip sau, juokais. Iškaba „Fleur Du Mal“ švietė tamsoj virš stogų, o gėlės, kurias mums dovanodavo vyrai, buvo ne blogio gėlės, bet baltos rožės, o kartais ramunės.

Mes jautėme socialinės panoramos amplitudę, matavome bankų pergales pagal erekcijų kietumą, o nuostolius skaičiavome pagal šampano butelių skaičių. Svarstėme pinigus per palankią konjunktūrą ir rašėme dekagramais į buhalterines knygutes. Mūsų investicijos buvo mūsų apatiniai ir mūsų burnos. Mes išstumdavome iš savo kūnų perlų vėrinius pernelyg įaudrintomis naktimis, kada perlų vėriniai buvo grūdami į kiekvieną plyšį. Jautėme ant savo kūnų rinką, akcijas ir recesiją, rise and fall; šūksnius ir juodus skaičius metinio pelno jie mums užrašydavo ant šlaunų stipriais pirštų judesiais, o raudonus skaičius užpurkšdavo mums ant nugarų nepagarbiu jausmingumu. Jautėme luominės valstybės būklę čiupinėdamos jų falus. Jautėme fortūnos ratą, stebėjome valdžios matricą, kaip jie ateina, pasiekia zenitą ir nukrinta. Ir gerais, ir blogais laikais būna didelių pastangų reikalaujančių orgijų. Žlugimas švenčiamas ne godžiau negu likusios dienos.

Merginos buvo didelės moterys ir mažos šokėjos, visų dydžių ir formų, elastingos eisenos ir išgaubtų antakių, o keletas netgi surado viešnamy savo didžiąją meilę. Kai kurios ištekėjo už savo kliento žinodamos, kad didžioji meilė, ko gero, turi prasidėt nuo mažos. Rytais juodmargiai šunys žvitriai bėgiodavo po kambarius, nulaižydami besivoliojančius vibratorius.

Kažkada mano kūnas buvo liesas ir apokaliptiškas. Konkrečiai žiaurus ir dingęs tomis naktimis, kai nebuvo galima išdrįsti užmigti, nes nežinojai, iki kokio dydžio gali išaugti jėga ir ar girti tipeliai nepanorės, kad vėl atsibustum. Aš buvau nusižeminusi, o kartais ir žeminama, bet supratau: nusižeminimas ir žeminimas yra skirtingi dalykai.

Aš sulysau, o mano odos poros užsivėrė labiau, negu galima įsivaizduoti. Man patiko kaitos jaudulys, nes kiekvienas metų laikas būdavo jaučiamas skirtingai. Žiemą pimpalai būdavo minkšti ir ištižę, o sperma – balta kaip sūris ir rūgšti kaip actas. Kiečiausia erekcija būdavo vyrų, kurie vasarą būdavo ypač nelaimingi. Atostogaudamos siuntėme į viešnamį atvirukus. Tinklalapio svečių knygoje būdavo parašyta: mus aptarnauja puikiai, o vasarą klausimas: ar Kati dar ilgai atostogausianti?

Anksčiau aš buvau kekšė, o dabar gydytoja, bučiuojanti mirusius. Ligoninėj. Ligoninėj būna pacientai, o žiemą būna pasaulio suledėjimas ir palengvėjimas žmogui žinant, kad blogais laikais galima nešioti gedulą. Būna formalus gyvenimas, kuriame linkima pasveikti ir geresnių metų. Ten, kur linkima, nėra nieko tiesioginio ir žmonės ima susitikinėti ten, kur jie šiaip vienas kito vengia. Vienas nori mirti iš baimės nuo to, kas bus, o kitas nori gyventi iš baimės dėl to, kas paliks. Būna tas momentas, kai vieni mano, kad likimas tau slysta iš rankų, o kiti – kad jis išsipildo.

Nežinau, kodėl, bet mano abi profesijos buvo tokios, kad žmonės man pasakoja apie savo gyvenimą ir savo jausmus, o aš jų kūnus turiu sukrėsti ir kartu išgydyti. Tai raudona viešnamių šviesa arba ligoninių balta.

Žvilgsnis pro langus rodo kitus langus ir stogai yra juodai nupurkšti. Ligoninėj aš ir vėl ėmiau galvot apie karą. Ir supratau: seni žmonės jo nepamiršo ir jie yra paskutiniai, kurie žino, koks buvo jausmas per karą. Aš vis pamiršdavau savęs paklausti, kaip jaučiamasi per karą. Žvilgsniai prisimena realybę, ir visur esi kitoks. Vaidmenų buvo visa panorama: vienos buvo kasas nešiojančios kareivių mergaitės, kiti – aukos, dar kiti buvo mokomi būti didvyriais. Čia guli mirties patale šimtmečio prisitaikėliai ir kontrrevoliucionieriai, čia istorija pamažu miršta. Pacientai dažnai žiūri pro langą, galvoja apie dešimtmečius, gimdo prisiminimus ir skaičiuoja atsisveikinimus. Už langų generolai bado dangų ir pastatai ima klibėti. Pacientai kvėpuoja šautuvų salvių ir sustojusių širdžių ritmu. Čia aš supratau, ką praeity reiškė gyventi ir mirti. Čia gyvenimas žymimas atgaline data, ir aš kasdien mokausi iš šimtų tūkstančių įvairiausių būdų gyventi ir mirti. Atsisveikinimas gali būti bet kas. Kas nors miršta nuolat. Monologinių atsitikimų nebūna. Anuomet lentpjūvėse krisdavo pjuvenos, kampuose būdavo priramstyta lentų, ir kartais atsitikdavo nelaimė. Tada balto molio dubenyse atsidurdavo kraujuoti draiskalai, išgręžti jie būdavo raudoni kaip vyšnios, dangus būdavo suanglėjęs, o laukuose dirbantys pasakodavo gandus ir sekdavo pasakas. Vėjas pralėkdavo pro vaikų vežimėlius, o senos moterys dvi savaites žiūrėdavo į mirštančius laukų ir lentpjūvių sužeistuosius. Gydytojai gyveno toli miestuose, o žaizdos degte degdavo tose vietose, kur kažkada buvo rankos. Nukryžiuotieji ir Viešpaties Dievo statulos stovėdavo lovų galvūgaliuose. Vaikai uostydavo gėlių vainikus mirusiems ir naktimis išsigąsdavo. Artėjant laidotuvių valandai jie iškišdavo ant lentų paguldytus mirusius pro langus. Tai buvo pasaulis, pilnas tamsių laiptų, basų vaikiškų kojų ir baltų naktinių marškinių, pasaulis, pilnas vardų, kuriais buvo šaukiama ir kurių niekas negirdėdavo, – demonomaniškas ir prietaringas. Paklodės būdavo prisigėrusios negyvėlių kūnų drėgmės, žmonės gulėdavo dienų dienas pašarvoti tamsiuose kambariuose, o budėjimas prie karsto trukdavo daugybę valandų. Mirusieji būdavo mazgojami, pasakoja mano pacientai.

Šiandien širdies nebėra. Papročių nebėra. Atsisveikinimai išeina į užtarnautą poilsį. Iš tų laikų lieka tik mąstytojų pozos ir maldų malūnai, cukraus malūnai ir vėjo malūnai, vis dar tebemalantys galvose. Karas yra naikinimo kultūra, jis daro baisius dalykus ir apkurtina širdis, o kai kuriuos jis taip sujaudrino, kad daugiau jau jie niekad nebegalės nurimti. Vidiniai jausmai suragėja. Vidiniai jausmai yra vidurių skausmai, kurie atima protą. Esi įkūnytas. Viduriuose kaukia sirenos, o galvoje – karas. Ne visada. Tik kartais. Jie sako: kartais realybė nėra tinkama vieta susitikimams.

Paryžius. Miestas kaip vaikiškas rankų darbo žaislas, prisukamas, su sluoksniuotais namais, nuspalvintomis gatvėmis, miela muzika ir kinų kvartalu lyg žaislinio laikrodžio viduriais. Prie mūsų būsto visada triukšminga, o nuo kalbų įvairumo gali nusilaužti liežuvį. Mirga reklamos, neonas ir kiniškas geltonis, ir siūbuoja naktimis automobiliai nuo besidulkinančių porelių. Azijietiškų klubų stikliniai barai su torčiukais, jų skonis kaip gėlių aromatas, o kelneris tau padeda ant lėkštės orchidėjos nuodingą žiedą. Šviesa po stikliniu baro gaubtu yra mėlyna, o azijietės lieknos kaip nendrės. Audiniai ir papuošalai, džiovintos uogos ir vaisiai, o prie raudonųjų žibintų vykstančių šou gatvių pakraščiai – sufigūrėję. Suvenyrų parduotuvės ir akmeniniai liūtai, laumžirgiai ir dainuojančios žuvys. Čia galima nusipirkti rankinių arba lagaminų su gyvais vėžliais, besidaužančiais vienas į kitą, kai lagaminai purtomi. Laimę nešančios katės mojuoja šalia stiklinių flakonų su pigiais kvepalais, milžiniškos kempinės sukrautos į stirtas, o kiniški ženklai braižo smegenyse labirintus. Būrėjai sako, kad ateis ateitis. O tamsiausiuose kampuose daromi fortune cookies.

Paryžius. Muzikantams sniege darosi dramatiška ir jie palieka gitaras gatvių balose įšalti. Jie ima kurti niūrią muziką klubuose po Kalėdų metams prasidedant iš naujo, o dienos tiek sutrumpėja, kad retai beišvysti šviesą. Klubuose gyvena muzikantai, bijantys savo butuose sušalti, nes jie neišgali sumokėti už šildymą, ir jie groja kasnakt akrilinį džiazą, pastelinį soulą, vandens spalvų kantri ir elegantiškai kanalizuotą dainininko pyktį. Dainininkas yra kiekvieno atskiro garso budelis, turintis kairę akį, kuri trūkčioja ir neužsimerkia, kad ir kaip jis stengtųsi. Moterys šito bijo, kai jis su jomis miega, bet, vos tik pradėjusios jį mylėti, ima bučiuoti tą akį. Yra himnai naktų ir himnai stočių, o muzikantai yra šaltakraujai. Žiemą muzika skamba kitaip negu vasarą. Žiemą pilna baltų vietų, o aikštės yra miesto kambariai, išbalinti standartinio sniego. Yra saulės laikrodžiai tamsoj, o minutės – tyloj ten, kur muzika – pragaras. Žiemą užšąla stočių šviesos, aukšti, žemyn nulinkę žibintai, ir tada jie dainuoja ledines kastratų arijas. Jie groja bliuzą liguistai ištroškusiems malonumų. Jie laiko romą baltose statinėse, o muzikantai sako, jų gitaros neva nesustyguotos. Muzikantai palinksta prie savo instrumentų, bet sniegas krinta kubeliais, o ledas dainuoja stikliniu užkimusiu balsu. Ledo varvekliai – dydžio sulig žmogumi.

Naktys yra maišatis garsų, laikrodžių tiksėjimas ir rodyklių dūžiai, garsas krintančių antklodžių, šaldytuvo durų ir tylios maldos tų, kurie bijo ateinančios dienos. Žiovulys yra kąsnis spragsėjimo. Seksas – šiurkštus kuždesys kaimynų šildymo vamzdžiuose ir metalinis spiegiančių orgazmų garsas, melodingas pokalbių piktybiškumas esant neištikimybei ir isteriškas perdėtai apšviestų pornografinių vaizdų šnabždesys. Vanduo burbuliuoja makaronams išbėgus vidurnaktį, o vėlyvų svečių skambutis skamba kaip trukdis. Vėlyvu metu girdisi miestų alsavimas. Gatvės išmirusios, o tamsa – lavono blyškumo arba perpildyta žingsnių ir žmonių. Garsų ir šviesos džerškėjimas, kompiuterių klaksėjimas, moderatoriaus kosulys radijuj į mikrofoną. Žmonių, turinčių ką pasakyti, lokalizuoti negalima. Smegenys išsijungia. Per daug klausimų, kad klausytumeis atsakymų, kurių neprašei.

Naktimis generuojamos problemos, kurioms nėra sprendimų. Sprendimo ir problemos dualizmu aš netikiu, nes manau, kad milijonai sprendimų turi pirmiausia surasti teisingas problemas. Stravinskio fontanas yra žaidimo lenta iš vandens, jo figūros tokios pat spalvotos kaip ir dieną, o žmonės, žingsniuojantys iš klubų namo, gesina cigaretes vandens čiurkšlėmis, trykštančiomis iš apipieštų Nanos krūtų. Yra tamsu, ir tu sapnuoji prancūziškai, nes kitaip negali. Kas sapnuoja atskirai – turi ką rytą papasakot.

Tu esi viena iš mano problemų, o mūsų ryšys – išauga, kurios mes nepastebėjom. Tu mėgsti būti nuogas ir esi mažiausias iš visų mano buvusių vyrų. Tavo mintys santūrios, ir tu surūkai gal po šimtą cigarečių per naktį. Tu daug geri. Aš lipdau jausmus, auginu paveikslus, rūpinuos dabartim, kad ji turėtų gerą praeitį. Ir vis dar nuolat, prieš palikdama tave, tebejaučiu poreikį dar kartą pasijusti su tavim laiminga. Bet to aš vis tiek nedarau, nes tapau santūresnė, nes mano gyvenime buvo jau tiek atsisveikinimų senelių namuose, ligoninėse, kad aš jų daugiau nebenoriu. Aš ir tu – mes esam prakeiktas kivirčas.

Mūsų naktys yra nepakartojamai prancūziškos. Namai – pilki kaip kareivių dainos. Juodos katės išblykšta tamsoj, nuo dušo karšto vandens aprasoja stiklas ir atrodo, kad veidrodis parausta. Sidabrinių liūtų muilinės. Naktys yra keistos vietos. Daug kas, apie ką naktimis galvoji, dieną neberanda vietos namuose ir jau visiškai nebegalioja. Būna naktų, kai nežinai, ką daryti su savo kūnu, išskyrus tai, kad gali mylėtis. Mano kūnas yra žmogeliukas, apvyniotas mintimis ir formomis, kurios tokios keistos ir drovios, kad norisi be paliovos tikrinti jų trapumą. Tarp mano raktikaulių yra praraja, kurios gylio pakanka, kad tilptų liežuvio galiukas, o mano kaklas yra siauro butelio kaklas. Mano kūnas spragsi susilankstydamas ant tavo kūno, po lietaus aliejuotas jis slysta tavo kūnu. Aš nuslystu iki tavo tatuiruotės ir lieku prikibus prie jos. Iš savo kūnų mes vėl atpažįstame vienas kitą, net jeigu dienų dienas ištylėjom ar buvom visai nesimatę.

Seksas yra trapumas minčių ir trapumas kūnų. Dar būna tos mažos istorijos, ten, kur žmonės ne tik išsiskiria, bet ir sueina, nykštukinis momentas, kai susimaišo sluoksniai. Seksas yra mirtina nakties baimė, pumpurai po oda. Mes sužystam viduj. Įklotas mūsų kūnų vidaus pražysta ir mes mėgaujamės kiekvienu proto netekimu. Kartais būname senamadiški ir skaitom eilėraščius. Tomis naktimis lyja. Paryžius. Lietus kaip fortepijonas, ir tu groji kaip lietus, juodai ir baltai, kaip klavišai, ir tada mano orgazmiškuose sapnuose ima lyti kanarėlėmis. Rytais mes ištirpstam kūniškoj sumaišty. Po tų lietingų naktų ateina perkrauti rytai, mes klaidžiojom ir likom pasiklydę savo kūnuose. Krūtų speneliai atsiduria skirtingam aukšty. Dangus – porcelianinis, lūpos – irgi. Geriau prašai atleidimo negu leidimo. Nes mintimis vis ką nors apgaudinėji. Nes mintyse vis ką nors apgaudinėji.

Mes apsinuoginam labiau, negu leidžia mūsų santykiai. Lovoje eilėraščius supranti pažodžiui, ir tau norisi, kad pasaulio žaizdos toje kalboje kažkur užgytų. Dangus kasdien vis kitoks ir kartais darosi nepakenčiamas, jeigu tu pats nesikeiti. [...]

Iš: Valerie Fritsch. Die VerkörperungEN: ein bilderbuch. Graz: Leykam Buchverlag, 2011

Vertė Jadvyga Klam

Ne. Nedelsiau. Viskuo pasirūpinau iš vakaro. Paprašiau Vinco, savo vyro, kitą dieną, prieš išeinant į darbą, patiekti man į lovą pusryčius. Du keptus kiaušinius ir vieną gintaro spalvos skrebutį, pagardintą kaimišku sviestu. Tryniai turi būti skysti, bet nepratrūkti ir neištekėti, perkeliant kiaušinius iš keptuvės į lėkštę. Prisakiau, kad naudotų naują, itin ploną, medinę mentelę, kurią pirkau praėjusį savaitgalį Kaziuko mugėje būtent šiam reikalui. Sutiko nesispyriodamas. Taip ir maniau. Vis dažniau nusileidžia mano kaprizams, nes tingi ginčytis, taupo nervus ir, kaip vieną šiaip jau ramią popietę nesusivaldęs išrėkė, duoda durnei kelią. Man toks jo požiūris prie širdies – aš irgi su savimi nesiginčyčiau. Ypač dabar. Ypač pastarąją savaitę. Ir visą pastarąjį mėnesį. Manau, būčiau kapituliavusi jau prieš kokius metus. Bet ne Vincas, ne, jis, esu įsitikinusi, gynybines pozicijas pradėjo apleisti tik prieš dvi, daugiausia tris dienas. Anot jo, taip ilgai tvėrė tik iš meilės. Nes meilė yra kantrybė, supratimas ir visos kitos dorybės. Nesmerkiu jo dėl prasto, meksikietiškus serialus primenančio kalbėjimo stiliaus. Kam jam „geros“ literatūros žargonas? Be to, aš irgi jį myliu. O apie „gerą“ literatūrą susimąstau tik iš inercijos: kadaise – seniai, bet tiesa – studijavau filologiją.

Lėkštę su kiaušiniais ir skrebučiu Vincas paslaugiai padėjo ant naktinio stalelio. Mano lovos pusėje, žinoma. Nors, tiesą sakant, būčiau daug labiau apsidžiaugusi, jei taukuota lėkštė būtų nusileidusi „pas jį“. Ten juk ir taip jau apšnerkšta. O ant mano stalelio, užimdamos didžiąją dalį, rikiuojasi knygos. Kai kurios – visiškai nauji leidimai, dar nė neatsiversti! Kitą kartą reikės būti preciziškesnei su savo pageidavimais. Suirzusi save apgaudinėjau. Juk „kitų kartų“, žinojau, nebus.

Tryniai buvo kaip pagal užsakymą. Tad pamažu atlėgau. Dėkinga. Juk nelengva juos tokius išlaikyti, ypač perkeliant kiaušinį iš keptuvės į lėkštę. Reikia ypatingo atsargumo, kantrybės, plonos mentelės… Kad išsaugotų trynius, Vincui, matyt, prireikė sukaupti paskutines savo pasiaukojančios meilės atsargas. Juk pramiegojo žadintuvą ir į darbą turėjo lėkti strimagalviais. Vincas nemėgsta konfrontacijų su savo bosu. Bet man pasisekė, kad pastaruoju metu vengia konfrontacijų ir su manimi.

Pusiausėdomis įsitaisiusi lovoje, pasidėjusi lėkštę ant kelių, sunėrusi ant krūtinės rankas, dešinės rankos nykštį pakišusi po kairiąja krūtimi, maloningai (maždaug šešiasdešimties laipsnių kampu) palenkusi galvą (kaip Madona iš religinio paveikslo), bet grėsmingai (kaip Karavadžo Medūza) išplėtusi akis, žiopsojau į savo pusryčius. Balto lėkštės porceliano fone sukepęs baltymas panėšėjo į sutryptą ir vietomis, pakraščiuose, sumyžtą sniegą. Trynys? Priminė pro celofaninį maišelį prasišviečiančią citriną. Arba persiką. Arba abrikosą. Gal dar – slyvą. Nesvarbu. Svarbu buvo tik gelsvumas ir jį apniaukiantis celofanas. Nes plona baltymo plėvele aptrauktas trynys iš tikrųjų priminė pro seniai neplautą langą besiskverbiančią šviesą. Arba aš tik norėjau, kad jis ką nors primintų. Tarsi nuo to priklausytų mano apetitas.

Bet aš juk net neketinau valgyti.

Žiopsojau į pusryčius, kurie iš tiesų buvo visai ne pusryčiai. Meno kūrinys. Tiksliau – kūrybinė intencija. Grynu, organiniu pavidalu. Neketinau jos barbariškai sučiaumoti. Be to, staiga pajutau kiek kitokį alkį… Kiek kartų pasakodavau Vincui nebūtas istorijas! Pavyzdžiui, kaip mane mažą statydavo į kampą ar lupdavo diržo sagtimi. Kaip man tai patikdavo. Kaip vis dar patinka… Visi žaidimai visais laikais prasidėdavo istorijomis. Tu pabūk daktare, o aš pabūsiu paciente. Man vienuolika, Violetai dvylika. Ji smalsiai nužvelgia mane ir prikimusiu iš susijaudinimo balsu paklausia: kur skauda? Pašaipi gaidelė kaipmat išduoda, kad ji nusiteikusi rimtai, kad galbūt, pati dar to nesuprasdama, jau pasiryžo žaisti iki galo. Šičia. Uždedu draugės ranką ant plonos, vaikiškos savo šlaunies, ant vidinės jos pusės… Vincas kreivai šypsosi ir nė velnio manimi netiki. Jis pažįsta mano tėvus ir puikiai žino, kokie iš jų auklėtojai. Net šuo pas juos tik kotletukus kerta! Kokie dar diržai. Bet man ir nereikia, kad jis tikėtų. Užtenka kreivos šypsenos ir čia, pritemdytame kambaryje, jau ne visai jis. Vincui tinka ši svetimo geismo kaukė. Ir žaidimas prasideda.

Tiesa, pastaruoju metu Vincas daug mieliau žaidžia ne su manimi, o su mūsų kale. Barbete Berta. Negaliu jo kaltinti. Gauruotoji kur kas entuziastingiau laksto paskui šen ar ten sviedžiamą teniso kamuoliuką ir dar – bonusas! – non stop vizgina uodegą. Tarsi šoktų lambadą. Sakydavo Vincas, nekreipdamas dėmesio, kad paraudonuoju it išvirtas vėžys. Kortuose jį įveikdavau be didesnio vargo, bet, sėdant prie pietų stalo pas mano tėvus, vis tiek atrodydavo, kad tai jis nugalėtojas. Ir mama suokalbiškai merkdavo jam akį. Neva niekam nematant. Įstumdama lėkštėn extra bulvę. Dar prireiks su ja energijos, pamatysi. O tėtis supratingai šypsodavosi savo apsmukusiai kojinei, lyg jau ne visai čia, lyg nusikėlęs į energingus savo paties praeities žygius.

Nesakau, kad jų nekenčiau. Priešingai. Tie komiški pietūs teikdavo paguodos – viskas po senovei. Niekada nebuvau didelė permainų gerbėja. Visada viską mėgdavau suplanuoti. Iš anksto. Prieš atsiversdama naują knygą, susirasdavau kalkuliatorių, kad tuojau pat apskaičiuočiau, kiek puslapių turiu kasdien perskaityti, jei noriu tam tikrą atstumą įveikti per tiek ir tiek. Kartais pasiryždavau tikram maratonui ir dieną naktį spigindavau stalinę. Vincas nepyko. Miegodavo kaip užmuštas. Tik rytais staiga atgydavo ir nustebęs, apsiblausęs žvelgdavo į vakarykščiu tušu išvarvėjusias mano akis.

Kartais pasiklysdavau. Ir dėl to kaltos išnašos. Būdavau tarsi apsėsta. Įnikdavau į jas it į paslaptingos salos (su kaži kur užkastu lobiu!) žemėlapį. Piratavau. Parsisiųsdavau viską, ką pavykdavo keliais klavišų paspaudimais iškasti. Knowledge is power. Perskaičiau viename geimerių saite. Scientia potentia est. Pakartojau prie rytinio kavos puodelio. Susimąsčiusi. Tyčia.

Bet Vincas vis tiek delsė. Nenorėjo prisipažinti. Nors nutuokė, kad jau ir pati susipratau. Jau žinojau. Ir kad protingiausia dabar būtų lošti atviromis kortomis. Bet delsė. Vis tiek. O aš nenorėjau, kad išvažiuotų. Tas darbo pasiūlymas buvo ne jam. Juk visai nemokėjo atsainiai pokštauti ar pliurpti apie nieką: pasak vieno verslo guru, be to negali apsieiti joks šiandieninis lyderis. Absurdas, žinoma. Bet vis tiek. Vis tiek. Nenorėjau. Ir buvau pasiryžusi rimtu veidu kartoti lėkštą internetinę išmintį. Lotynų kalba, jei prireiks.

Mums tai būsią į naudą. Toks buvo pagrindinis virtuvėje prie rytinio kavos puodelio ir susivėlusios žmonos beužgimstančio lyderio argumentas.

Galėjau susišukuoti. Pasidažyti. Gal net išsitraukti iš spintos seniai avėtus aukštakulnius. Galėjau įnikti į vis dar ir jau turbūt per amžius nepaskaitomą Džoisą. Arba abejingai perversti „Ikea“ katalogą. Galėjau užniūniuoti Ispanijos himną. Ar visa gerkle užplėšti partizaninę „Bella ciao“. Galėjau išsirengti nuoga ir, persisvėrusi per virtuvės langą, pamojuoti pirmam iš laiptinės išėjusiam kaimynui. Užsidaryti valandai, net dviem dušo kabinoje. Medituoti po tekančiu vandeniu. Apie besisukančius skaitiklius ir tirpstančius ledynus. Paaukoti už tūkstančių kilometrų dvesiantiems ruoniams. Garsiai, pasikūkčiodama verkti. Kad šiandien dar ne ta diena, kai nutekinamas naujas „Sostų karų“ epizodas. Galėjau išgerti tris žuvų taukų piliules vietoj vienos. Ir išsitiesusi lovoje laukti, kol sukryžiuotas kojas it undinėlės uodegą aptrauks žvynai. Bet. Dabar tai nieko nebūtų pakeitę. Vincas buvo teisus. Tai būsią į naudą.

Vėliau.

Nemanau, kad keršiju, jog tuomet išvyko. Nemanau net, kad Vincas nuoširdžiai taip manytų. Nors kartais pyktelėjęs ir nuduoda, kad būtent taip ir yra. Liūdnai žvelgia į veidrodį. Valydamasis dantis. Bet niekuomet, net ir tokiomis aptemusiomis šeiminio gyvenimo akimirkomis, nesigulame nepalinkėję vienas kitam labanakt. Nepakštelėję. Bent į skruostą. Maži ritualai kaip maži žmonės – ne taip kliūva už akių. Kita vertus, neužkliūdami visur pralenda, visur atsiduria ir dalyvauja. Nelaikau savęs prietaringa, bet tai nekliudo man prietaringai elgtis. Draugė, kuriai bandžiau paaiškinti šiuos nepaaiškinamus gyvenimo nenuoseklumus, savo ruožtu išaiškino, kad nesvarbu, ką aš pati manausi mananti ar aiškinanti, mus abi apibrėžia mūsų veikimas.

Pavyzdžiui, vakar aš išvedžiau Bertą. Aš pati. Vincui dar tik budinantis, jau kovojau su pavadėlio sagtimi. Tiek laimės švietė pro visus tuos besimaskatuojančius gaurus! Ji irgi negalėjo patikėti, kad tai aš. Vėl aš. Pati. Pasižadėjau greitu metu užrašyti į kirpyklą. Tai nebus pirmas pažadas, kurio neištesėjau.

Bakalauro laikais dievagojausi įveikti „Ulisą“. O kas daryti? Dar nebuvo akademinės mados garbstyti popsą. Mylėjome taip, kaip šiandien tebemyli tik nuobodūs monogamiški hetero-, – pagal kanoną. Vincui išvykus į komandiruotę, nusprendžiau bent jau permesti akimis išnašas. Aš irgi kroviausi daiktus, rinkausi tuos, kurių, tikėjausi, jau niekam nebeprireiks. Seniai iš mados išėjusias sukneles. Ir mintis: „…atskleidė tikrąją moters prigimtį, sakrališkąjį Ewig-Weibliche. Žinoma, anaiptol ne visi tyrinėtojai tam pritaria. Epizodo veiksmo laiko rašytojas nekonkretino ir apibrėžė begalybės ženklu, epizodo organas – kūnas, simbolis – žemė; meno ir spalvos nėra, juk kalba pati Moteris.“ Permečiau akimis ir patį epizodą. Tarsi kažin kokia „natūrali“ moters galvosena iš esmės prieštarautų skyrybai. Bullshit. Tvirtai žinojau, kur dėsiu tašką.

Kai tik grįžo, jau pirmą vakarą, pranešiau, kad nutraukiu. Palaikyti galės, kai pasilipusi ant taburetės laistysiu gėles. Arba balotiruosiuosi į Seimą. Kitame gyvenime. O gailisi tegu verčiau perniek adatoms išleistų pinigų. Man patiko tarnauti rūpestėliu. Kaip švelnumo akimirkomis vadindavo. Bet net ir dirbdami mėgstamą darbą juk laukiame atostogų.

Vincas delsė. Nenorėjo prisipažinti. Bet vis tiek. Vis tiek. Žinojo. Būsią į naudą.

Žiopsojau į tobulai lėkštės įrėmintus kiaušinius. Į skrebutį. Meilės ir pasiaukojimo natiurmortą. Tuomet, visai kaip Čerčilis tautai, savo rūbams ir knygoms, baldams ir įvairių šalių suvenyrams – visoms toms svarbioms ir nelabai gyvenimo išnašoms – parodžiusi pergalės ženklą, bedžiau smilių ir didįjį į trynius. Pirmas žingsnis. Paskui antras. Ištryškusiu geltoniu it guašu perbraukiau žandus. Šįkart žaisiu indėnę karę. Į naudą. Nedelsiu.

Trečias. Ne.  

Артём Петрик. „Свет и тени“ Первой республики: Литовское государство в 1918–1940 годах. Херсон: Гилея, 2018. 320 с.

Vilniaus knygų mugėje kaip visada – ilgojo penktadienio vakare ir visą šeštadienį šurmuliuojančios spūstys prie rūbinių, prekystalių, kavos, valgykloje ir daug gražių moterų humanitarių veidais. Tradiciniai vertinimai – vieni knygų mugę laiko dideliu komerciniu projektu, kiti džiaugiasi bendravimu su autoriais ir įdomiais pašnekovais, dar kitiems tai galimybė vienoje vietoje sutvarkyti leidybos ir verslo projektų reikalus. Šioje knygų mugėje krito į akis Rūta Vanagaitė, vieniša stovinti prie savo knygų stendo akademinių knygų sektoriuje, neišvengiami žurnalisto Algimanto Čekuolio ir Seimo nario Arvydo Anušausko knygų pristatymai, pervertinto profesoriaus iš Kauno šou. Kita vertus, praėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas, bet didesnio proveržio istorinių knygų leidybos srityje nepastebėjau. Pasirodė storos akademinės „plytos“, kurių neskaitys net artimiausi autoriaus giminaičiai, ar grafomaniškos garsių asmenybių parengtos Lietuvos istorijos kompiliacijos. Šiame kontekste lengvu stiliumi parašyta ukrainiečio Artiomo Petriko naučno-populiarnoje izdanije „Pirmosios Respublikos „šviesa ir šešėliai“: Lietuvos valstybė 1918–1940 metais“ pasirodė verta dėmesio.

Kaip jaunas ukrainiečių istorikas iš Chersono mato dvidešimt dvejų metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Knygoje lietuvių skaitytojai neras nežinomų faktų, o kai kurie (pavyzdžiui, apie Klaipėdos sukilimo organizavimą 1923 metais, apie povandeninių laivų pirkimą) yra netikslūs ar net anekdotiški, tačiau autorius remiasi rimtų lietuvių istorikų Vytauto Žalio, Vytauto Jokubausko, Dangiro Mačiulio, Alfonso Eidinto ar tokių užsienio tyrėjų kaip Alfredas Erichas Sennas, Vėjas Gabrielius Liulevičius ir Piotras Łossowskis darbais. Autorius knygoje pateikia apžvalgą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, Lietuvos kariuomenę, Antano Smetonos („Užulėnio išminčiaus“), kuriuo jis aiškiai žavisi, politinę veiklą, tautinių mažumų padėtį ir procesus Klaipėdos krašte, apibūdina Kauno fenomeną tarpukariu, lietuvių teatrą, literatūrą, sportą, „stadionų kultūrą“. Išskirtiniame knygos skyriuje „Trišakio“ ir „Vyčio“ sąjunga: ukrainiečiai ir Pirmoji Respublika“ pristatomi lietuvių skaitytojams mažai žinomi Lietuvos struktūrų ir organizacijų santykiai su 1920 metais įkurta Ukrainos karine organizacija ir Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), įkurta 1929 metais. Abi puses siejo priešiškumas (galima sakyti – neapykanta) Lenkijai, kuri užėmė Vilnių ir 1918–1920 metais likvidavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką. 1922 metais užsimezgė ryšiai tarp Ukrainos karinės organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos (beje, tarpininkaujant Ukrainos karinei organizacijai LŠS Centro valdybos pirmininko Vinco Krėvės delegaciją 1922 metų pabaigoje priėmė Vokietijos reichsvero vadas Hansas von Seecktas), Lietuva remdavo ukrainiečių organizacijas finansiškai, suteikdavo jų lyderiams lietuviškus pasus, naudojosi vertingomis ukrainiečių žvalgybos agentų žiniomis apie lenkų armijos dislokacijos vietas ir jos planus. Lietuvoje buvo leidžiami ukrainiečių nacionalistų periodiniai leidiniai. OUN lyderis pulkininkas Jevhenas Konovalecas Lietuvos ambasadoje Šveicarijoje gyveno nuo 1930 iki 1936 metų, kol slapta buvo išgabentas į Romą. Jau tada lietuviai ir ukrainiečiai, anot autoriaus, tapo strateginiais partneriais.

Lengvai skaitoma A. Petriko knyga apie tarpukario Lietuvą su pikantiškomis smulkmenomis privertė susimąstyti apie Lietuvos istorijos įvykius, kurie lietuviams atrodo tokie aiškūs, kad apie juos nebeverta nė diskutuoti. O jeigu ir vyksta diskusijos, jos paskęsta sudėtingoje mokslo metakalboje, nes rašymas kai kuriems mūsų autoriams – tarsi malkų skaldymas. Susimąstai, ar nepriklausomos Lietuvos atsiradimas iš tiesų nebuvo stebuklas, kaip yra pasakęs Czesławas Miłoszas. Ukrainiečių istorikas rašydamas apie Lietuvą galvoja apie Ukrainos likimą tiek XX amžiaus pradžioje, tiek dabar. Nors jis neieško tiesioginių paralelių, jos savaime praslysta autoriaus teiginiuose. Lietuviai per nepriklausomybės karus išsikovojo bent 22 metus kitokio gyvenimo negu ukrainiečiai. Ukrainos revoliucijos pralaimėjimas 1920 metais lėmė ukrainiečių kariuomenės likučių ir inteligentijos pasitraukimą į Vakarus ir sovietizavimo šalyje pradžią. Nepriklausomybės tikslą išsisklaidę ukrainiečių lyderiai sugebėjo suformuluoti tik revoliucijos procesui einant į pabaigą, nė vienai politinei grupei ar regioninėms jų frakcijoms nepavyko suburti šalies gyventojų daugumos, naujieji ukrainiečių politikai neužpildė vakuumo žlugus Rusijos imperijai. O Lietuvoje didesnis ar mažesnis politinis konsensusas buvo pasiektas, valstybė buvo pripažinta ir sutartimi su Sovietų Rusija, kuri, anot A. Petriko, „turėjo epochinę reikšmę. Pirmą kartą nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pasirašoma taiki, iš esmės pergalinga sutartis. Lietuva laimėjo karą prieš gerokai stipresnį priešą. Sunku deramai įvertinti šios sutarties reikšmę ir modernios lietuvių tautos mentaliteto formavimui, tikėjimui savo jėgomis, kaip „tautos-nugalėtojos“, buvusios „Didžiosios Lietuvos“ paveldėtojos“ (p. 17). Sakiniai apie kovą su bolševikais ir jų propaganda primena šiandieninės Ukrainos realybę. „Su ramybe, tokia įprasta fundamentaliam baltiškam mentalitetui, tylėdamas, tas pats Lietuvos gyventojas paimdavo „Mosin“ ar „Mauser 98“ šautuvą ir greitai, vienu ypu užbaigdavo diskusiją su bolševikais. Respublika laimėjo savo kovą už gyvenimą. Pasibaigė kovų laikotarpis, vakarykštis kareivis, sugrįžęs iš „kančių ir šlovės laukų“ prie Giedraičių ir Širvintų į gimtąjį kaimą arba vienkiemį, pakabindavo savo šautuvą ant sienos. Vėl tapdavo darbščiu, pamaldžiu ir sąžiningu Jonu, Algirdu arba Stasiu“ (p. 38). Romantiškas ir stiprus patosas, kurio kartais pritrūksta mūsų literatų ir istorikų pamėgtos tautinės saviplakos kontekste (nebuvo demokratijos… mes žudėme… mes tą, mes aną…).

Autorius Lietuvos tarpukario istorijoje ieško įdomių faktų ar kasdienybės trupinių ir sėkmingai integruoja juos į tekstą, taip sukeldamas skaitytojui norą palyginti XX amžiaus pradžios įvykius, asmenybes su mūsų laikų herojais. Anot A. Petriko, lietuviško parlamentarizmo atstovai nepriklausomybės kovų metu parodė tikro patriotizmo ir pasiaukojimo pavyzdį: „Daugelis jų išėjo į frontą, kiti į pafrontės rajonus organizuoti atkirčio priešui. Vienas iš Seimo deputatų – Antanas Matulaitis – žuvo mūšio lauke. Vargu ar rasime daug tokių pavyzdžių europietiško parlamentarizmo istorijoje“ (p. 20).

Įdomus pastebėjimas apie tautos ir valdžios santykius prieškaryje. Autorius, aprašydamas A. Smetonos veiklą, pamini, kad šis charizmatiškas, „inteligentiškas ir protingas“ tautos lyderis sugebėdavo bendrauti su gyventojais dažnų vizitų po Lietuvą metu, net jo politiniai priešininkai pripažindavo, jog „10 ciceronų negalėtų paveikti mūsų visuomenės, kaip tai padaro vienas prezidento pasirodymas tolimame provincijos kaime“ (p. 32). Tai jau taip. Lyginimas peršasi savaime. Mūsų prezidentė, užsiėmusi kelionėmis tarp Briuselio ir Berlyno, į tokius miestus kaip Klaipėda, Kaunas ar Šiauliai nevažinėja, ką jau kalbėti apie kaimus. Ir ši smulkmena parodo, kiek nutolo ši valdžia ne tik nuo žmonių, bet ir nuo anos, prieškarinės, kuri toli gražu nebuvo ideali, bet, pasakyčiau, inteligentiškesnė ir žmogiškesnė. 

Mano miegamajame nuomojamame bute Barselonoje – levandų spalvos šilko patalynė ir užrašas ant durų „Čia miega princesė“ (suprask, ant žirnio), bet manasis „žirnis“  – po senu pastatu glūdinčios metro įsčios, kas ketvirtį valandos išstumiančios triukšmingą sąstatą. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje.

Po kelionės praėjus keleriems metams, neatsimenu didesnės dalies muziejuose ir galerijose matytų paveikslų ir eksponatų, pasimiršo ir skrupulingai skaityta ar klausyta istorinė medžiaga. Bet atminty liko šviesa. Iš anksto internetu užsisakius bilietą į Gaudí Šventosios Šeimos baziliką, atstovėjus keletą eilių prie patikros punktų, jau viduje, anglakalbei gidei artikuliuota šnekta per ausines pasakojant apie šį unikalų katalonų architekto šedevrą, akim sekiojau merginą – tamsiaodę gražuolę, spėjant iš apdarų – iš Afrikos kraštų, vaikščiojančią ten lyg kokią egzotišką paukštę.

Dabar ryškiausiai pamenu tuos veik dieviškos šviesos pluoštus, įspįstančius pro spalvotus vitražus ir vaivorykštiniais pliūpsniais krentančius ant altoriaus; ir ant afrikietės prakaulaus raktikaulio, grikių medaus spalvos odos ir turkių vėrinio, keliais sluoksniais apjuosusio gerviškai ilgą kaklą.

Filmo „Dangaus prieglobstis“ kadras

Barselonoje vakarais traukdavom į Ravalį – purviną, pilną naktinių klubų, kur siauruose praėjimuose tarp namų stoviniuodavo prostitutės, pro šalį lyg niekur nieko einant musulmonių būreliams įvairiaspalvių čadrų kokonuose. Čia pat – meno galerijos ir kino teatrai, viename jų kasdien originalo kalba buvo rodoma pasaulio kino klasika. Prie Šiuolaikinio meno muziejaus ant šviesaus marmuro sienelės sėdėdavo jaunimas – geltona pavakario šviesa atsispindėdavo poliarizuotuose juodaodžių akinių stikluose, išryškindavo tamsią lyg lava jų moterų šlaunų odą, šalimais kojom mataruodavo vietiniai studentai. Kažkas skaitydavo, kažkas bučiuodavosi, aplink važinėjant nutrūktgalviams su riedlentėmis ir per rankas tingiai keliaujant žolės suktinėms. Kažkuriuo metu būtent dėl to viską aplink nuauksinančio apšvietimo atrodydavo, kad aikštė lyg didžiulė filmavimo aikštelė po butaforinio dangaus gaubtu yra apšviesta gausybės gelsvą šviesą spinduliuojančių lempų – tam, kad kažkas nufilmuotų tą vienintelį „čia ir dabar“ kadrą, vėliau tykiai užtemstantį su saulėlydžiu.

Muziejaus knygyne draugei lauktuvių pirkau užrašų knygutę, jos viršelyje – paukščio sparnus išskleidusi vagina, tuo metu Šiuolaikinio meno muziejuje Ravaly vykusios parodos keistu pavadinimu „Erotika ir architektūra“ simbolis. Pačioje parodoje buvo eksponuojama kone viskas – nuo devyniolikto amžiaus erotinių kaligrafijų, tapybos iki šiuolaikinės skulptūros, instaliacijų ir pornografinių filmų. Stebėjau, kaip, pulsuojant tuksliai rausvam vienos iš instaliacijų apšvietimui, matyt, simbolizuojančiam orgazmo trūkčiojimus, prie nišoje kabančio Delvaux paveikslo priėjo dvi merginos, – jų siluetų projekcijos ryškiais šešėliais įsikomponavo meno kūriny tarp dviejų nuogų nimfų, stotyje amžinai pasmerktų laukti niekada neatvyksiančio traukinio. Kadras, kurio nespėjau užfiksuoti fotoaparatu, toje niekada neegzistavusioje stotyje, išplėštoje raudonos šviesos spindulio, teliko mano atmintyje, iš kurios jį po dar keliasdešimt metų greičiausiai ištrins laikas.

Seno turgaus paviljone saulės spinduliai blykčiojo ant ledo šipuliais nuklotų cinkuotų prekystalių ir dar niekur nematytų jūrų žuvų žvynuose, stabtelėjusi kurį laiką žiūrėjau į romiai besiilsinčias avelių galvas po du eurus keturiasdešimt už kilogramą. Senos katalonės derėjosi, reikliai apžiūrinėdamos kažkuo kraupią, lyg būtų kūdikių, triušių skerdieną, galvijų kepenis, tapybiškus kumpius, išpjovas ir lašinių luitus. Dvelkė šviežiu krauju, jūržolėm, aliejais, juose balzamuotų keliasdešimties rūšių alyvuogių aromatais, sušutusia sūrių lavoniena. Visa tai bus suvalgyta, užsigeriant vietiniu vynu, suvirškinta, dar vėliau pašalinta iš krūpčiojančių vidurių ir nutekinta miesto kloakomis, ten pat sutekės lietaus nuo miesto šaligatvių nuplautas šlapimas, skrepliai ir šunų išmatos, ant kurių vis paslysdavo žioplinėjantys turistai. Vos juntamą kanalizacijos smarsą nuo pakrantės dvelkiantis vėjas sumaišys su šviežių kruasanų, ką tik išplautų, ant namų fasadų ištemptų virvių iškabinėtų skalbinių ir žalios lapijos kvapais, tas aromatas įsigers į  šnerves ir rūbus ir bus įsimintas kaip miesto kvapas, po kurio laiko juo dvelks ir nepriekaištingai švarūs ir išlyginti dviejų vokiečių turisčių marškiniai – stovėjusių prieš mane eilėje prie Picasso muziejaus ir kapota šnekta skaičiusių reklaminius lankstinukus.

Į senas miesto kapines vežė vienas iš miesto autobusų, prieš tai keletą stotelių reikėjo pavažiuoti metro. Metro šaltoje, chirurgiškoje dienos lempų šviesoje skaičiau „Šiaurės Atėnus“, apskleidusi pusę vagono smulkiai prirašytais lankais, be tarpų ir dialogų, – panašiai batika margintas skaras Ramblos uoste prieš pat saulėlydį išskleisdavo prekeiviai iš Peru.

Mačiau, kaip kažkas, krutindamas lūpas, bandė skaityti kitakalbį tekstą, – gal ispanas, marokietis ar turistė prancūzė. Greit mesdavo tą reikalą, bandydavo skaityt mane – gal vokietę, rusę ar čekę. Aš irgi neskyriau jų rasių, tyrinėjau veidus, kūnus, odos spalvą, vyrus, vaikus, moteris, optiškai sustumtas jų figūras, plėšrias trumpas šlaunis ir sėdmenis, išsekdavau iš metro šachtos paskui jų gausybę ir nirdavau į alsiai šiltą miesto miglą, kur saulės šviesa buvo nuolat prislopinta virš didmiesčio tvyrančio smogo.

Visų miestų kapinės panašios vienu – tyla. Panaši čia ir šviesa, saulei nyrant už horizonto, tarsi uždanga nusileidžianti aukštomis betono pilkumo kolumbariumų sienomis.

Neseniai darkart pažiūrėjau Bertolucci „Dangaus prieglobstį“, kur kelionė irgi yra šviesa – sirpiai avietinė saulėlydžio, nurausvinanti amžinų gyvenimo keliauninkų kūnus pigiame viešbuty kažkur Afrikoje, laužo – šiltais oranžiniais atšvaitais laižanti prostitutės kūną, dykumos saulės – ochra išryškinanti meduitas beduinų akis, ir pranašiškai ryški, įspindusi į kambarį – tam, kad išpranašautų vieno iš keliaujančių mirtį.

Mauro Covacichas – 1965 m. Trieste gimęs italų rašytojas, studijavo filosofiją Triesto universitete, apsigynė baigiamąjį darbą apie Gilles’į Deleuze’ą. Vėliau gyveno Pordenonėje, dirbo psichikos sveikatos centre, vedė pamokas mokyklose. Nuo 2000 m. atsidėjo rašymui, bendradarbiauja su dienraščiu „Corriere della Sera“ ir kitais svarbiais Italijos leidiniais. Šešiolikos prozos knygų (romanų, apsakymų rinkinių) autorius. „Nuotaka“ (La sposa, 2014) – septyniolikos apsakymų rinkinys, nominuotas prestižinei italų literatūros premijai „Strega“. „Žmogus, kuris pučia“ – viena šios knygos istorija.

Alfredo Camisa. Miesto abėcėlė E. 1957

Kai gyvenau Pordenonėje, man patikdavo eiti bėgioti į San Valentino parką, ypač atšiauriausiais žiemos rytais, galbūt iš lovos šokant tiesiai į batelius ir praleidžiant pusryčius. Pasiekti šiaurinį įėjimą užtrukdavo maždaug keturias minutes – sankryža, pora vėžliuko nindzės judesių mašinų sraute, keli automobilio signalų atsakymai, – po to, kai jau patekdavau į vidų, apsiribodavau didžiuliu žiedu, kuris juosė parką. Prieš baigdamas apšilimo ratą sutikdavau Žmogų, kuris pučia. Tai buvo matematinė problema – jis judėjo į priekį priešinga kryptimi nei aš, – taigi, atmetus akimirką, kai atsidurdavau parke, visada nutikdavo taip, kad susitikdavome beveik mano bėgimo pradžioje. Žmogus, kuris pučia, turėjo būti savivaldybės darbuotojas arba gal savanoriaujantis pensininkas, iš tų, kurie perveda vaikus per perėjas priešais mokyklas, arba gal dirbantis visuomenei naudingus darbus (bet dėl amžiaus būčiau linkęs šitą atmesti). Jis atrodė kaip daug matęs žmogus, veidu, turtingu patirties (sakyčiau, kaip Bado Spenserio), sukauptos per dešimtmečius darbo laukuose. Buvo apsivilkęs striuke iš sintetinio pluošto, daigstyta ir be rankovių. Su ūsais, raudonais skuostais, lyg žmogaus, kamuojamo padidėjusio kraujospūdžio. Pirmus ratus po parką Žmogus, kuris pučia, vaikštinėjo su juodu šiukšlių maišu ir rinko popiergalius.

Truputį dėl to, kad parke buvo mažai lankytojų, truputį dėl to, kad Žmogus, kuris pučia, kas rytą labai kruopščiai atlikdavo savo darbą, popiergalių būdavo daugiausia du ar trys, ir juodas maišas likdavo subliūškęs, kaip ir beveik nepaliestos likdavo šiukšlių dėžės, kurių buvo dosniai pristatyta visame parko plote.

Tą ryto valandą parke, be manęs ir Žmogaus, kuris pučia, beveik nieko nebūdavo. Tipas, kuris atnešdavo sužiedėjusios duonos antims, pora kombinezonais vilkinčių mamų su suvyniotais naujagimiais vežimėliuose, nigerietis, kuris ateidavo nusiprausti valomuose ir šildomuose parko tualetuose, bet žmonių pasirodymas buvo išties atsitiktinis. Po to ateidavo auklės, seneliai, bodleriški moksleiviai ar grupelės labiau apsisprendusių kvailių, pabėgusių nuo atsakinėjimų, dar vėliau – bėgikai per pietų pertrauką, bet aštuntą trisdešimt parko šeimininkai faktiškai buvome aš ir Žmogus, kuris pučia. Kas, kitaip nei galėtų pasirodyti, nebuvo gerai, nes aš ir Žmogus, kuris pučia, buvome nusiteikę priešiškai.

Tai buvo gilus, pirmykštis priešiškumas, visiškai akivaizdus, tačiau gerai valdomas. Pirmasis mano pasirodymas vietoje, kurią jis kaip ir aš laikė savo teritorija, jį sužlugdė. Aš įkūnijau visa tai, kas neturėjo egzistuoti: eikvojimą, šventvagišką nereikalingumą – sveikas suaugusysis, kuris švaisto šviežią ryto energiją atokiai nuo bet kokios produktyvios veiklos, atokiai nuo mažyčio miesto ir jo sakralių open-space, atvirų erdvių, kurios, rodos, pasiekė mus ir ten, tarp raudonų klevų, su savo viršgarsiniu efektyvumo ir atsidavimo darbui skleidimu. Nebuvau neįgalus, nebuvau profesionalus maratonininkas, nebuvau turtingas, – Žmogui, kuris pučia, visa tai buvo akivaizdu tokiu pačiu ikiintelektiniu būdu, kaip man buvo aiškūs jo gyvenimo kaime vargai iš jo Bado Spenserio veido, – ir vis dėlto, kodėl švaisčiau savo laiką? Kodėl bėgiojau? Kodėl taip su juo elgiausi? Žmogui, kuris pučia, atrodė visiškai neįmanoma, kad gali egzistuoti veikla, vykdoma skirtingu laiku ir būdu nei jo, bet ypač buvo nesuvokiama, kad tokia veikla gali užsiiminėti kažkas, gyvenantis Pordenonėje, – ne Romoje ar Milane, ar Niujorke – ir ateiti bėgioti būtent į jo parką.

Žvelgiant iš mano pusės, jis kaip veidrodis įkūnijo tokią pačią nepakeliamą, grėsmingą paslaptį: kodėl tas vyras pūtė?

Bėgdamas ketvirtą, kartais penktą ratą girdėdavau užkuriamą jo pragaro mašiną, įnagį, su kuriuo jis tapatinosi taip tobulai, kaip dievai, šventieji ir taro kortų figūros puikavosi savo atributais. Pagal formą ir naudojimo būdą tai būtų buvęs siurblys, tačiau tas daiktas buvo sumanytas pūsti. Žmogus, kuris pučia, juo švaistėsi sukdamas ištisus ratus (išskyrus atvejus, kur reikėjo išskirtinio smulkmeniškumo), pabrėždamas trapią ribą tarp žemės aplink medžius ir rausvo takelio žvirgždo. Lapai skraidydavo kaip purvo vafliai, mažos mirusios žuvys. Ten buvo ir purvo kupstelių, prilipusių prie žvirgždo, bet Žmogus, kuris pučia, nustatydavo savo pūtimo mašiną didžiausiu galingumu ir laikydavo ją su besąlygišku ryžtu nukreipęs į kupstus tol, kol šie atlipdavo. Drėgmė buvo bejėgė prieš nepailstančią jo, pūtiko, misiją. Jei oras būtų buvęs karštas ir sausas, Žmogus, kuris pučia, nebūtų išgyvenęs pasitenkinimo stumdamas lapus šalin; jis vienas taip stojo į šiuos mūšius su klimato priešiškumu, kad jautėsi iš tiesų įsitraukęs į savo pareigas. Žvilgsnį buvo nukreipęs į nepaklusnius lapus, pūtė juos, kol pribaigdavo, kol nukaudavo savo pūtimu ir antžmogišku atkaklumu. Po kiekvieno įveikto iššūkio pradėdavo iš naujo, virptelėdamas iš pasididžiavimo. Prieš mums prasilenkiant tiesioje kelio atkarpoje, jau galėdavau matyti jį iš toli. Saulėje ant vejos spindėjo šerkšnas, šviesa drėkino klevus, beržus, ginkmedžius, begalinę botanikos sodo, paversto parku bėgioti ir piknikams rengti, įvairovę. Jis stovėjo ten, gale, pasilenkęs, lyg laistytų, priešais jį – keturi naktį nukritę lapai už ryškių lyg skaitmeninio simuliatoriaus tako apvadai linijų. Net ir nepakėlęs galvos žinojo, kad grįžtu. Bėgau pastoviu greičiu, po kelių ratų buvo lengva nuspėti mano maršrutą, nereikėjo skaičiuoti minučių, tai buvo minties ritmo uždavinys. Žmogus, kuris pučia, sustabdydavo mašiną, kai būdavau per dešimtį žingsnių nuo jo, akimirką žiūrėdavo į mane, laikydamas pūtimo įrankį, sustabdytą nebaigus judesio, užbaigtas šis gestas būtų galėjęs sudaužyti mūsų priešiškumo kristalą, bet dabar galėjo reikšti bet ką, taip pat ir pagarbos demonstravimą tam, kuris mėgavosi (uzurpavo, anot jo) jo (mano, galvojau aš) parku. Užbaigtas šis gestas būtų reiškęs: „Dabar aš tave nupūsiu“, jis netgi galėjo iš tiesų nusitaikyti pūstuvu man į veidą, kad pamatytų, kaip reaguosiu. Tačiau dabar šis gestas reiškė: „Matai, susidūrei su darbininku, pilnu pilietinio sąmoningumo.“ Aš prabėgdavau, atremdamas jo žvilgsnį su tokiu pačiu atšiaurumu, sulaikydavau kvėpavimą, kol išlįsdavau iš praretėjusio benzino debesio, ir vėl įkvėpdavau su tam tikru žvėrišku ar galbūt augališku džiaugsmu, mėgaudamasis tokio tipo bendryste su stichijomis – lediniu oru, traškančia žeme, plaučių ugnimi, garu iš burnos, – kokį tik didžiulės pastangos leidžia patirti alkstant. Visa tai vyko tol, kol Žmogaus, kuris pučia, instrumentas vėl imdavo riaumoti man už nugaros.

Prisimenu, kad pirmą kartą jį sutikęs linktelėjau, geranoriškai pasisveikindamas, – jis dar buvo „popiergalių rinkimo“ fazėje, – ir nusišypsojau. Jį iškart pritrenkė mano pasirodymas, neįtelpantis į tvarkaraštį, schemą, niekur, ir jis pasižiūrėjo į mane kuo grėsmingiau. Taigi aš, sukdamas antrą ratą, jam atsikeršijau ranka pabrėždamas savo dusimą. Nuo tos akimirkos, nieko netarę ir nepadarę, ėmėme nuoširdžiai vienas kito nekęsti. Nors aš jau buvau pripratęs prie mūsų neapykantos, negalėjau liautis savęs klausinėti, kodėl jis pučia (kaip jis, įsivaizduoju, negalėjo liautis savęs klausinėti, kodėl aš bėgioju). Ruduo jau kuris laikas buvo pasibaigęs, lapai tai liudijo menkomis išsigelbėjusių įgulomis. Jie nedvokė, nekėlė problemų miesto švaros tarnyboms ir tikrai nebuvo stichinė nelaimė. Jų kritimas, be to, kad nekėlė jokių nepatogumų, suteikė parko paviršiui spalvinio gyvumo. Pačiu banaliausiu būdu galima pasakyti, kad jie parką gražino. Su lapais ant žemės parkas atrodė ne toks dirbtinis, neliestos šiukšlių dėžės mažiau krito į akis, sklastymas tarp žemės ir žvirgždo nebūtų taip kyšojęs. Be to, jei Žmogus, kuris pučia, būtų apsiribojęs popiergalių rinkimu, būtų galima girdėti gulbes, tiesiančias sparnus, varnas, besiriejančias vejos viduryje, mano batelius, gurgždančius ant žvyro, vienu žodžiu, būtų galima išgirsti tylą. Negana to, jei Žmogus, kuris pučia, būtų liovęsis kurti savo pasiutusią pūtimo mašiną, iš parko būtų pranykusi sudegusio benzino smarvė. Ir negalėjau – ir vis dar negaliu – įsivaizduoti, kad jis iš tiesų būtų buvęs priverstas tai daryti. Negalėjau patikėti, jog jo viršininkas būtų bet kada pasiruošęs netikėtam patikrinimui, kad pamatytų, ar jis pučia pakankamai, ar pūtė ir šiandien, kaip numatyta sutartyje. Ne, neįmanoma, Žmogus, kuris pučia, tai darė tik tam, kad man trukdytų, užsiėmė tuo nusistatęs prieš mane, štai kaip aptikdavau save kas kartą mąstant. Lygiai kaip jis galvodavo, jog aš kas rytą ateidavau bėgioti tik tam, kad sugriaučiau jo logiką, jo schemas, jo viešpatavimą. Tiesą sakant, klausimas turėjo prasmės: kodėl aš bėgiojau? Ar nebus taip, kad tuo užsiėmiau tik dėl jo, tai yra prieš jį? Galų gale, Žmogus, kuris pučia, visada galėjo sakyti, jog pūtė lapus tam, kad parką padarytų gražesnį – remiantis tvarkos estetika, kriptonacistiniu sutarimu, visgi teisėtu ir gana paplitusiu, – jis galėjo visada sakyti, kad dirba dėl mūsų, lankytojų, dėl manęs, taip pat ir dėl manęs. O aš? Dėl ko bėgiojau aš? Įsivaizdavau, ką jis būtų galėjęs parašyti manimi dėtas: kiekvieną rytą, kai būnu ten atlikti man priskirtų garbingų pareigų, ateina tipas (kaip jis mane vadintų? Žmogumi, kuris bėga? Ne, jis mane vadintų Silpnapročiu. Tas silpnaprotis, štai kaip), ateina Tas silpnaprotis ir ima bėgioti ilgiau negu valandą, vargdamas, nors niekas jo neprašo ir juo labiau jam nemoka už tai, kad būtų čia visą tą laiką ir trukdytų mano darbą. Ateina ne vėliau kaip kiti, Tas silpnaprotis, ne, jis ateina pademonstruoti savo bergždžio išsidirbinėjimo – koks bergždžias turėtų būti visas jo gyvenimas, – kol aš vis dar ten, užsiėmęs pūtimu.

Ryte eiti į parką man buvo nepakeičiamas malonumas, nors, tiesą sakant, nieko racionalaus nebuvo pasimėgavime, kurį jaučiau įvaldydamas ištęstą kankinimąsi. Kamgi reikėjo kentėti? Turiu omenyje, be reikalo kentėti, sukelti sau pačiam kančią. Galbūt dėl nuobodulio. Pykau ant Žmogaus, kuris pučia, bet ką darė jis, ko nedariau aš? Kentė nuobodulį kasdieninėse pareigose, nukreipė neurozę praktine vaga, į asketinę praktiką (o aš?). Užuot sprogdinęs pakuotės plėvelės burbuliukus – metrus, hektarus sultingų burbuliukų, kuriuos parūpintų sūnus, dirbantis perkraustytoju, užuot skaitęs prekybos centrų lankstinukus ant suoliuko, užuot paprašęs licencijos ginklui ir užsirašęs į šaudyklą, Žmogus, kuris pučia, savo energiją sutelkdavo į keturis naktį nukritusius lapus (o aš?). Tris popiergalius ir keturis lapus. Be to, su pūstuvu galima kurti tobulas švaros tieses, taip pat ir aplink medžius, skirstant į kvadratus įsivaizduojamas klombas, taip galima tęsti dvi, tris valandas, kol užteks benzino. Aš nežinau, kiek tiksliai trukdavo Žmogaus, kuris pučia, darbas, bet kai išeidavau iš parko, jo įrankis vis dar veikdavo. O mano darbas kiek trukdavo? Kokiu Klajojančio piemens nerimu mėginau atsikratyti aš ten eidamas? „Ir aš guliu pavėsio žolėje; / Bet nuovargis aptemdo / Mintis, ir, tartum spaudžiamas pentinais, / Nors ir gulėdamas, esu toliau kaip niekad / Nuo poilsio ir nuo ramybės.“*

Kartais mėgindavau susieti Žmogų, kuris pučia, su vienuoliais, kurie rūpinasi dzeno sodais, – Badas Spenseris japonas, – prisiversdavau jo pūtimą, jo milimetrinį lygiavimą laikyti kosminės geometrijos šlovinimu, savęs paneigimo ir praradimo visatos gyvenimo cikle forma. Bet tarp jo ir gyvenimo nebuvo darnos, greičiau kankinantis, skausmingas nedarnumas, kiekvienas tai būtų pastebėjęs. Ir bijau, kad tą patį būtų galima pasakyti apie mane. „Kaskart, kai atliekame ką nors su rūpesčiu, sunaikiname blogį, esantį mumyse.“ Ar ne tiesa, Simona Veil? O vyras (ar moteris), po vakarienės nusileidžiantis į rūsį gaminti mažų mielų bombų lyg laivelių buteliuose? Tai turbūt dar kruopštesnis menas už šio savivaldybės darbuotojo? O maniškis?

Kiekvieną rytą, kai vėl palikdavau jį parke vieną, norėdavau jam tai pasakyti. Klausykit, jūs tuo užsiimat ne todėl, kad jums gera, kad esat geras žmogus. Jūs tuo užsiimate, nes jums bloga. Kaip ir man. Nusprendėme vienas kito nekęsti – galų gale ir karas padeda, – bet tai ne mūsų asmeninė problema. Aš ir jūs esame broliai. Iki rytojaus.

Vertė Ramunė Brundzaitė

Fernando Pessoa (1888–1935) – vienas iškiliausių portugalų poetų, kurio modernistinė kūryba pasižymi ypatinga poetinio stiliaus, estetikos, filosofinės minties, temperamento ir kalbos įvairove. Ilgai rašęs angliškai, išleidęs šia kalba tris eilėraščių rinkinius, portugališkos poezijos rinkiniu Mensagem („Žinia“) debiutavo tik 1934 m. ir didesnio dėmesio nesulaukė. Jo kūryba pripažinimą pelnė tik XX a. 5 deš., paaiškėjus, kad portugališkus eilėraščius publikavo ne tik savo vardu, bet ir daugybe heteronimų (iki šiol jų nustatyta per 70), kurie buvo savotiškos autoriaus kaukės. Skirtingais heteronimais, iš kurių garsiausi ir išskirtiniausi Alberto Caeiro, Álvaro de Campos, Ricardo Reis ir Bernardo Soares, paskelbta kūryba labai skirtinga, heterogeniška, tarsi būtų parašyta ne to paties asmens, bet atskirų individų.

●

Vėjau, pušyne

Ošiąs nakčia,

Ką prisiminęs

Apraudi čia?

Gėlą sutelkęs

Ir vis skaudyn,

Liūdesys smelkias

Tyliai širdin.

Tai vėjas gaudžiąs

Iš vienumų,

Širdis apsiaučiąs

Švelniu dvelksmu.

Skausmą krūtinėj

Iššnarėk čia,

Vėjau, pušyne

Raudąs nakčia.

1921 m. rugpjūčio 21 d.

●

Mano jausmas begalinis

Lyg vėjas virš miškų tamsių.

Aš tik niekis, niekis grynas.

Aš nežinau, kas sau esu.

Tarsi lapai, kur šnarena

Miške nuo vėjo neramiai,

Taip gelmėj vaizduotės mano

Sujudę virpa slėpiniai.

Ir tas vėjas, kuris gaudžia,

Ir lapų šlamesys tuojau

Man visas mintis užgniaužia:

Aš niekas, geras būt bijau.

1930 m. rugsėjo 30 d.

●

Katinėli, kur gatvėj žaidi,

Lyg dūktum namuos po lentyna,

Tavo laimė tokia man skaudi,

Nes laime jos nieks nevadina.

Gamtos dėsnių klusnus valdiny,

Kaip akmenys, pelės ar žmonės,

Pasidavęs jausmams gyveni

Ir savo instinktų šėlionėms.

Tu laimingas lakstai po gatves

Ir visko jauties dalimi,

Aš jaučiuosi savim be savęs

Ir niekaip nesu savimi.

1931 m. sausis

●

Tas, kas beldžias naktį vėlią

Į duris man gaudžiai,

Ar žinos, ką mirus siela

Manyje dar jaučia?

Ar žinos, kad jos gedžiu,

Kai tyli naktis atėjo,

Kaip su įkarščiu tuščiu

Tas, kas niekad negedėjo?

Ar jis žino, kad aš kurčias?

Ir kodėl, net jei žinos,

Belsis nykiai, belsis šiurkščiai

Lig pasaulio pabaigos?

1932 m. gegužės 23 d.

●

Aš turiu daug idėjų, minčių

Ir suvokiu įrodymo šerdį,

Bet niekàd nepasiekiu širdžių.

1932

Tik aš išties žinau

Tik aš išties

Žinau, kaip širdžiai skaudu

Būt be minties,

Be dainos, be žodžio ir maldų.

Tik aš žmogus,

Kuris tyli apie tai,

Nes jausmas – lyg dangus,

Nėra ten ką matyt, kaip matai.

1932 m. rugpjūčio 10 d.

●

Žingsniai girdisi slapūs

Tarp mėnesienos takų.

Vien tik miškas ir kvapas.

Kažkas ateina lauku.

Eina tyliai per lanką

Šviesoj blausioj, apgaulingoj,

Toks nematomai lengvas,

Lyg oro dvelksmas aplinkui.

Elfas, gnomas ar fėja,

O gal šešėlis skrajus?

Nejuntu jokio vėjo.

Bet ilgesys jį pajus.

1933 m. rugsėjo 5 d.

●

Kai atskuba greita mirtis,

Gyvenimo ir nebelieka.

Akimirka – tik atspindys

Nuo prarasto per amžius siekio.

Jau meilė prasidėjus,

Nepasiektas tik idealas.

Į tikslą kas skubėjo,

Nežino, koks tenai finalas.

Ir visa, kas neišsipildo,

Kas Dievo būčiai nėra lygu,

Bemat mirtis išdildo

Iš atviros likimo knygos.

1933 m. rugsėjo 11 d.

●

Many plauko nelyginant rūkas

Vien tik niekas be nieko aiškaus,

Ilgesys, kuris vietoje sukas,

Ar troškimas kažko puikaus.

Lyg migla jis mane apvynioja

Ar kaip šilto lietaus duja,

Ir matau, kaip virš nuorūkos žioruoja

Paskutinė žvaigždė danguje.

Aš gyvenimą dūmais paleidau. Netìkra

Viskas man, ką skaičiau ar mačiau!

Ir pasaulis primena knygą už stiklo,

Kuri šypsos slapta kalba vis plačiau.

1934 m. liepos 16 d.

ALBERTO CAEIRO  

●

Galbūt tai paskutinė mano gyvenimo diena.

Pasveikinau saulę, pakėlęs dešinę ranką,

Ir gal ne pasveikinau, jai tardamas sudie,

O parodžiau, jog džiaugiuos, kad matau ją kaip anksčiau, ir tiek. 

ÁLVARO DE CAMPOS 

Nemiga

Aš nemiegu, nesitikiu užmigti.

Nesitikiu, kad ir miręs miegosiu.

Manęs laukia bekraštė kaip žvaigždynai nemiga

Ir beprasmis žiovulys, platus kaip pasaulis.

Aš nemiegu; negaliu skaityti pabudęs naktį,

Aš negaliu rašyti pabudęs naktį,

Aš negaliu galvoti pabudęs naktį,

Dieve mano, aš net svajoti negaliu pabudęs naktį!

Man reikia opijaus, kad būčiau kitas žmogus!

Aš nemiegu, aš guliu, atgijęs lavonas, juslus,

Tas juslumas yra bergždžias galvojimas.

Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas man yra nutikę.

Viskas, dėl ko atgailauju ir kaltinu save.

Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas man yra nenutikę.

Viskas, dėl ko atgailauju ir kaltinu save.

Per mane plūsta ir mane dirgina viskas, kas yra niekas,

Netgi dėl nieko aš atgailauju, kaltinu save ir nemiegu.

Aš neturiu jėgų, kad įstengčiau prisidegti cigaretę,

Aš žiūriu į kambario sieną priešais save, tarsi ji būtų visata.

O lauke viešpatauja tyla.

Didžiulė tyla, kuri bet kuriuo kitu atveju baugintų,

Bet kuriuo kitu atveju, kuomet aš galėčiau kažką jausti.

Dabar rašau sau išties mielas eiles,

Eiles, kurios sako, kad neturiu ko pasakyti,

Eiles, kurios užsispyrusios tai kartoja,

Eiles, eiles, eiles, eiles, eiles…

Vien eiles…

O visa tiesa, visas gyvenimas yra anapus jų, anapus manęs!

Aš sapnuoju, nemiegu, aš jaučiu ir nežinau, ką jaučiu.

Aš esu vien juslė, atskirta nuo asmens,

Aš esu abstrakti, be turinio sąmonė,

Išskyrus tai, kas būtina, kad jaustum,

Išskyrus tik tai, išskyrus…

Aš nemiegu. Aš nemiegu. Aš nemiegu.

Koks didis sapnas mano galvoj, virš mano akių ir sielos!

Koks didis sapnas visame kame, išskyrus šį negalėjimą užmigti!

O aušra, tu taip vėluoji… Ateik…

Ateik šiaip sau,

Atnešk man kitą tokią pat dieną, po kurios bus kita tokia pat naktis…

Ateik ir atnešk man savo liūdnos vilties džiaugsmą,

Nes tu visad džiugi ir visad neši viltį,

Kaip byloja senos jausmingų istorijų knygos.

Ateik ir atnešk viltį, ateik ir atnešk viltį.

Mano nuovargis sunkias į lovos čiužinį.

Man skauda nugarą, nes guliu ne ant šono.

Jeigu gulėčiau ant šono, man skaudėtų nugarą, kad guliu ant šono.

Ateik, aušra, ateik!

Kelinta valanda? Nežinau.

Aš neturiu jėgų pažiūrėti į laikrodį,

Niekam neturiu jėgų, niekam…

Tik eilėms, kurios rašomos kitą dieną.

Taip, kurios rašomos kitą dieną.

Visos eilės yra rašomos kitą dieną.

Absoliuti naktis, absoliuti rimtis tenai, už durų.

Ramybė visoj gamtoj.

Žmonija ilsis ir pamiršta savo nuoskaudas.

Iš tiesų.

Žmonija pamiršta savo džiaugsmus ir nuoskaudas.

Įprasta taip sakyti.

Žmonija pamiršta, taip, žmonija pamiršta.

Net kai pabunda, žmonija pamiršta.

Iš tiesų. Bet aš nemiegu.

1929 m. kovo 27 d.

Vertė Arijus Lugalis

Nemiga

Vilniuje, anot Statistikos departamento, šimtui vyrų tenka 118 moterų.

Nors pagal gamtinius rodiklius (sako žinynai) galėtų būti 1:1.

O aš nemiegu naktimis: svarstau, kodėl per tris dešimtmečius

nėkart rimtai nesusimąsčiau apie lytiškumą.

Svarstau, kodėl negalime gyventi sielomis, pasiekti Vienį be jokio jusliškumo.

Valandų valandas klausau griaustinio, šunų kaukimo, lietaus barbenimo, paliečiančio skilvelį.

Pati tampu elektra, kale, lietum.

Bandau suprasti, kodėl statistiškai galėčiau likti vieniša,

o įsipinkliojau tarp dviejų vyrų,

valandų valandas galvoju apie emas bovari, anas kareninas ir ledi čaterli.

Pati esu ema, ana, konstancija.

Nors paauglė norėjau būti stepių vilku.

Būdraudama užklausiu ir aukščiausiųjų jėgų: kokie žaidimai sumanyti,

kodėl jie mėgaujasi silpna mūsų valia, kiek partijų dar liko?

Nesiteirauju apie taisykles.

Tik tamsoje nesutelpu į lenteles, būgstu minčių, nuvedančių į svaigią nebūtį,

šiurpstu nuo nenuramdomų susidūrimų su tavim, savim ir prieširdžiais.

Bandau nustumti nuošalin kraujo plūdimą ir pulsavimą ties smilkiniais,

lūpomis, krūtim, šlaunim, pirštų galiukais.

Ir kai iš akių išteka, skruostikauliais žemyn išbėga upės,

kai viskas, ką žinojau, – kultūra, tekstai, mitai apie pasaulio sukūrimą, –

pradingsta lyg prisiminimas apie mūsų epochai nebūdingas kūdikių mirtis,

kai po šalnų, sausrų, Halio kometos, degančio krūmo, sandoros taurės, tvano ir ledynmečio

sugrįžta trapi, būgšti, tačiau romi rimtis,

aš vėl nemiegu naktimis.

Svarstau, ar man pavyktų grįžti pas vilkus ir sugrąžinti

savąjį perviršį kitoms dar budinčioms patelėms.

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Letargas

Babilone tyku.

Aš nei gulbė, nei mergelė.

Mano širdis iš kaštoninių plytų,

pabyrėjusi nelyg griuvėsiai laiptuotojo bokšto.

Tu nei vėjas, nei žodis.

Tavo kūnas – tuščiavidurė žemė,

pripildyta kaitringų akmenų.

Babilone tyku.

Zuja, šlamena, čiužena kažkokie žmonės, minioj susiklausę,

Narcizas pudruojasi nosį, žvilgčioja į dūminį veidrodį.

Per visą mūsų apsnūdusį pilvą nusidriekia

raibuliuojantis jo upokšnio atspindys.

Nojus jau ruošia valtelę,

abiem mums joje vietos nėra.

Užeina liūtys, viesulai, demonų ratai,

gulim apstulbę, nepasiruošę rungtis su žaibais –

neužvėrėm langų.

Gausybė žvėrių, vyrų, moterų ir pavainikių

šurmuliuoja, spygčioja, ieškosi vardo.

Žodynai perlūžta nuo perteklinių junginių,

bet mums kalba nesukurta.

Babilone tyku.

Hipnozė

man juk nieko nėra –

nesutirta gerklos įkvepiant žaizdro,

nevirpčioja raudos kitapus milinės

niekas su niekuo nekariauja,

likimo nėra –

vien tai, kas atliko

prie išgaubtos nerimo arkos

negyvosios jūros dugne

nemirė mano sūnus, gyva motina

uogienes verda, gyva motina pėdas skaičiuoja:

vaikeli, kas gi yra?

man nieko nėra –

artimos naktys nugula taką

tai – praeitis, žiežirba tuščiagarbystės

rūdys nuo dviračio vos dulkes kelia,

istorijos atšvaitas, minkštoji dvasia

nugarmėsim į juodumą – ir teisinga

man nieko nėra

kažkas juk esi, o kažkas nesi

prieš amžinybę

nieko nėra manyje

Ramybės būklė

Vien tik spalis ir spalis ir spalis, kurio

net nepastebi Dafnė nei Apolonas.

Prėskas rūkas, lietus, lapų vėjas, už jo

niūrios vėpso išplikusios vėsios kolonos.

Tu išmokai gyventi many, nes kitaip

akligatviai verias, jaučiuos lyg beglobė.

Aš išmokau gyvent, bet tu to nežinai.

Erotas pabūgo. Nemari Antiopė.

Vien tik dienos ir dienos ir naktys, tiesa

grindiniams išsakyta tampa bekūnė.

O gatvės vėl pildos, ūžia, tvenkias, esą

čia niekam nerūpi širdies neramumai.

Tu esi, aš esu. Išsigąsta langai,

medžiai, dulkės. Net kosmogonija tyli.

Tu esi, aš esu, kaipgi to nematai?

Spalis, spalis, vėl spalis ūkais nusivylęs.

Prabudimas

Pasiryžau ieškoti namų. Žinau, kad ne vienam namai Paryžius.

Bet mano apavas – medinės vyžos, su jom ilgai keliauti negaliu.

Jei atvirai: šiandien ilgiau nei visą parą jau tavęs ilgiuosi.

Žinau, esi tik paprastasis uosis. Išsiuvinėsiu tavo vardą kryželiu.

Pasiryžau, bet sėdžiu. Nes stovėt druskos stulpu nebenoriu.

Sujudo, sutankėjo oras. Bent gailėtis apgailėtinų galėtų.

(Bet jam nė motais, kad tvindosi migdolo formos liaukos plotai.)

Mano laikrodis suprakaitavo, įsispyręs atbuline eiga.

Suskaitė: jau diena ne viena, kai senka amžius tavo.

Anot žinynų, nãmai – kažkokia Afrikos tauta.

Paryžius praneša: be namų negerai, bet laisvų čia nėra.

Ars poetica

Žodžių snapeliai kalasi, planetos dulkės,

o aš niekam nesijaučiu skolinga.

Nė ženklo kosminio tvėrimo,

nevaikšto, neslankioja chtoniškos būtybės,

sapnų drugiuose šoka tik pirkliai, prijuostės,

paleistuvės, vynuogių kekės: jokių pirmapradžių esačių.

Yra dantiraštis, daiktaraštis, vaizdateksčiai, ratai ir kompasai,

naujosios žemės atrastos,

indės vasaroja su indėnėmis, pypkių taika.

Tiek Ūras, tiek Urukas savo vietoj,

tu nesi epas, o aš nė joks visatos šulinys.

Kultūrų paveldėtojai, orūs galaktikų ūkvedžiai,

maži demiurgai

seniai nesukuriam giesmių nei uostų.

O kai vezuvijai pratrūksta,

sulipdom klampius kaulus į naujus pavidalus,

išsakom viską, kas nenusakoma,

ir iki spiegiančių tylų gurkšnojam vyną,

apkvaišę, menki ir beformiai einam

į rytojaus lopšį.

Žodžių snapeliai plyšta, čypauja.

Tiems, kas mane kadaise įsteigė, jaučiuosi kiek kalta,

tačiau net nežinau, kur vartai išpirkimo.

Snapeliai klega, nors dar nė karto neturėjo

ką doresnio pasakyti.

Julija Ščerbinina – rusų mokslininkė, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorė, kelių mokslinių knygų autorė. 2016 m. išleido knygotyros problemas ir naujoves populiariai pristatančią ir nagrinėjančią knygą „Biblioskopų laikai: dabartis knygos kultūros veidrodyje“ (Время библиоскопов. Современность в зеркале книжной культуры). Daugumą šios knygos temų Ščerbinina toliau plėtoja tęstinėje straipsnių serijoje, skelbiamoje rusų kultūros portale „Gorkij“. Šių metų sausį pasirodžiusioje publikacijoje trumpai pristatoma visame pasaulyje populiarumo bumą išgyvenanti biblioterapija, arba gydymas(is) skaitymu.

Vimdomosios ir laisvinamosios knygos

Biblioterapeutu vadinamas medikas, psichologas arba bibliotekininkas, kuris sudėtingoje gyvenimo situacijoje teikia pagalbą pasitelkdamas literatūros kūrinius. Skaitymas laikomas psichokorekcijos, bendrojo sveikatinimo ar autoterapijos priemone. Šiuo metu biblioterapija yra apaugusi daugybe sinonimų ir gretutinių sąvokų: libroterapija, kompensacinis (korekcinis, optimistiškasis) skaitymas.

Seniausias knygų gydomųjų savybių liudijimas – lentelė su užrašu „Vaistas dvasiai“ prie įėjimo į faraono Ramzio II knygų saugyklą. Knygų kaip vaistinių priemonių chrestomatinį paminėjimą aptinkame ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose. Teigiama, kad Aristofanas siūlė savo komedijas skaityti nusikaltėliams perauklėjimo tikslais. Pitagoras pats gydėsi ir kitus gydė eilėraščiais.

Ilgainiui biblioterapija tampa siužeto elementu. Francesco Petrarca traktate „Mano paslaptis“ (1342–1343) „dvasiniams negalavimams gydyti“ rekomenduoja religines knygas. Erazmas Roterdamietis įžvelgė juokingų knygų gydomąją galią ir siūlė jomis gydyti šunvotes. Pikareskiniame Luiso Vélezo de Guevaros romane „Raišas velnias“ (1641) knyga siūloma kaip vaistas nuo nemigos.

Apšvietos epochoje knygos kaip vaisto metafora įgyja demaskuojamosios didaktikos atspalvių: skaitymas – tai socialinė terapija, rašytojas – visuomenės ydų diagnozuotojas. Tais laikais itin išpopuliarėja tokios antraštės kaip „Trauklapis sielai“, „Dvasios vaistymo pienas“, „Daktaro sielovadininko sielos vaistinėlė“. Montesquieu „Persų laiškuose“ (1721) pateikia „receptų“ gydymo knygomis, skiriamomis vietoj vimdomųjų, laisvinamųjų ir kitokių preparatų.

Pramoginė literatūra – nuo slogos

Literatai nesnaudė tobulindami biblioterapijos receptūrą. Štai anglų rašytojo Edwardo Bulwerio-Lyttono romane „Kekstonai: šeimos portretas“ (1849) pramoginės knygos skiriamos nuo slogos, nuotykinė literatūra rekomenduojama nuoboduliui ir liūdesiui įveikti, biografijos skaitytinos gydant dvasinius sukrėtimus, mokslo veikalai padeda depresijos ir širdgėlos atvejais. Ši tradicija tęsiama ir XX a.

Stefanas Zweigas knygą vadina „gydomuoju ramybės lašu išvargintiesiems šurmulio ir širdies kančių“ [esė „Knygų dėka“ (Dank an die Bücher, 1929)]. Marceliui Proustui skaitymas „gali virsti savotišku gydymo būdu ir besikartojančiomis paskatomis nuolatos sugrąžinti aptingusią dvasią į dvasinį gyvenimą“*. Karelas Čapekas [apybraižoje „Ką kada skaityti“ (Kdy se co  čte, 1927)] „nuosaikaus nuobodulio atveju“ pataria imtis „egzotinio, istorinio arba utopinio romano“, o chroniškai sergant skaityti „ką nors geranoriško ir teigiamo“. Amerikiečių rašytojo Christopherio Morley romane „Užburtas knygynas“ (The Haunted Bookshop, 1919) knygų antikvariato savininkas tampa biblioterapeutu, idant „išrašinėtų knygas pacientams“.

Knygų skaitymas garsiai ligoniams tampa populiariu vaizduojamojo meno siužetu. Rusų tapyboje pradėtas Ivano Gorochovo paveikslu „Prie sveikstančiosios lovos“ (1886), jis atkartojamas tarybinių dailininkų Ivano Tichio, Aleksandro Kirčianovo, Sergejaus Skubko, Aleksandro Burako drobėse.

Metaforos perkėlimas į gyvenimą

Nuo XVIII a. gydymą skaitymu praktikuoja kai kurie medikai. XIX a. pr. gydymo knygomis idėja Jungtinėse Valstijose plinta Amerikos psichiatrijos tėvo Benjamino Rusho pastangomis. O 1916 m. amerikiečių tyrinėtojas, pastorius Samuelis McChordas Crothersas žurnalo straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Knygų ligoninė“ (A Literary Clinic) pirmą kartą pavartojo žodį „biblioterapija“. 1941 m. terminas oficialiai fiksuojamas iliustruotajame Dorlando medicinos žodyne, kur apibrėžiamas šitaip: „nervų ligų gydymas knygų skaitymu“.

XX a. 7–8 deš. sandūroje formuojasi pasakų terapijos metodas. Čia išsiskiria keli moksliniai požiūriai. Tarkim, biheviorizmas šį metodą pasitelkia elgesio formoms koreguoti, o pačias pasakas traktuoja kaip optimalių ir neoptimalių elgsenų sąvadą. Transpersonalinė psichoterapija pasaką laiko asmenybės transformacijos aprašu, augimo istorija (pavyzdžiui, silpnas žmogus tampa stiprus).

Prie pasakų terapijos šliejasi ir istorijų pasakojimo psichoterapija (therapeutic storytelling). Šios krypties klasiku laikomas vokiečių psichiatras Nossratas Peseschkianas, plačiai žinomas savo veikalu „Pirklys ir papūga: rytietiškos alegorijos kaip pozityviosios psichoterapijos gydymo metodas“ (Der Kaufmann und der Papagei: Orientalische Geschichten in der Positiven Psychotherapie, 1979).

Gydymo knygomis Rusijoje pradžia laikytinas 1836 m. išleistas Justino Diatkovskio vadovėlis „Bendroji terapija“. Esminė šio gydytojo terapeuto idėja – „konkrečiam sindromui gydyti tinka tam tikras grožinės literatūros tekstas“. Diatkovskio mokslinius darbus tęsė žymūs mokslininkai, atskirų teorinių pakraipų kūrėjai Vladimiras Bechterevas (libropsichoterapija), Ilja Velvovskis (libropsichopedija), Nikolajus Rubakinas (bibliopsichologija).

Tarybinės biblioterapijos gimimo vieta laikytina Charkovo psichoneurologijos ligoninė. Čia 1927 m. filosofas, gydytojas ir pedagogas Velvovskis skaitymą pasitelkė kaip gydymo ir sveikatinimo priemonę. Vėliau biblioterapija ilgam pamirštama, tad pirmasis TSRS biblioterapijos reabilitacijos kabinetas neurozės kamuojamiems ligoniams atidaromas tik po keturių dešimčių metų Charkovo srities Beriozovo mineralinių vandenų sanatorijoje.

Kaip tai veikia?

Pačia bendriausia ir elementariausia prasme gydomasis knygų poveikis grindžiamas vaidmenų apsikeitimu. Skaitytojas personaže atpažįsta save, projektuoja savo gyvenimo situaciją į aprašomą knygoje arba įsigyvena į personažą, skaitydamas susitapatina su juo. Kitas etapas – atsiribojimas: skaitytojas nusišalina nuo savo problemų, vietoj savęs „pakiša“ personažą.

Čia galimos įvairios strategijos:

identifikacija: skaitytojas pasakojime aptinka savo paties likimui būdingų kolizijų;

susitapatinimas: skaitytojas tiesiogiai tapatinasi su personažu;

relaksacija: skaitytojas, gaudamas emocinio pasitenkinimo, paprasčiausiai atsipalaiduoja ir nusiramina;

antipatija: skaitytojas mobilizuoja savo jėgas per atmetimą, protesto reakciją.

Šiuo metu yra susiformavusios dvi pagrindinės biblioterapijos kryptys: klinikinė (evoliucinė) ir lavinimo (humanistinio mokymo). Pirmoji užsiima specializuota gydymo praktika patologinei paciento būklei palengvinti. Antroji orientuota į skaitytojo savižinos patirtį, jo asmenybės išsiskleidimą ir tobulinimą. Abi biblioterapijos kryptys savų tikslų siekia įvairiomis metodinėmis priemonėmis: literatūriniais užsiėmimais, gydomojo skaitymo seansais, skirtais įvairiausių ligų – nuo depresijos iki demencijos – kamuojamiems pacientams, specializuotais skaitymo kursais neįgaliesiems, kaliniams, į savižudybę linkusiems pacientams.

Jane Austen ir tomografas

Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio nuolat skelbiami knygos gydomųjų galių tyrimų rezultatai. Štai anglų filosofas Brianas Magee savo veikale „Filosofo išpažinimai“ (Confessions of a Philosopher, 1999) savigydą sieja su sistemingu filosofinių tekstų skaitymu. Filosofijos gydomojo poveikio galia atskleidžiama Irvino D. Yalomo knygoje „Gydymas Šopenhaueriu“.

Biblioterapiniuose eksperimentuose dalyvauja ištisi mokslininkų kolektyvai. Oksfordo mokslininkų grupelė tyrė skaitymo poveikį žmogaus smegenims: bandymo dalyviai magnetinio rezonanso tomografijos kameroje skaitė vieną iš Jane Austen romano „Mansfildo parkas“ skyrių. Tyrimais buvo nustatytas „pasinėrimo į knygą“ efektas: kai skaitytojas įsivaizduodavo save personažo vietoje, suaktyvėdavo tos smegenų sritys, kurios kitu metu būna neveiklios.

Liverpulio universiteto tyrėjai nustatė dar vieną stebėtiną faktą: skaitymas lengvina chroniško skausmo kančias. Knygų efektas lyginamas su nūnai populiarios kognityvinės psichoterapijos poveikiu. Jau turima mokslinių duomenų, kad reguliarus skaitymas gerina smegenų darbą, užkerta kelią Alzheimerio ligai, padeda kovoti su nemiga ir per 6 minutes dviem trečdaliais sumažina streso lygį.  

2013 m. Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba pradėjo įgyvendinti biblioterapijos programą „Knyga pagal receptą“. Medikai dabar nebe šiaip rekomenduoja, o oficialiai „išrašo“ knygų gydymo tikslais. Visų pirma asmeniniam tobulėjimui skirtų leidinių, taip pat – psichoterapinės prozos: romano ir gydymo instrukcijas suliejančio hibridinio žanro tekstų.

Ryškus mokslinių darbų populiarinimo pavyzdys – anglių Ellos Berthoud ir Susan Elderkin praktinis vadovas „Knyga kaip vaistas: greitoji literatūrinė pagalba nuo A iki Z“ (The Novel Cure: An A-Z Of Literary Remedies, 2013). Iš pradžių knygomis gydžiusios viena kitą, o paskui – artimuosius ir draugus, Kembridžo absolventės šioje knygoje aprašė savo pačių rengtų biblioterapinių kursų „Gyvenimo mokykla“ darbo patirtį. Vėliau jiedvi išleido vaikams skirtą žinyną „Gydančios istorijos: kad vaikai būtų laimingi, sveiki ir sumanūs“ (The Story Cure: An A-Z of Books to Keep Kids Happy, Healthy and Wise, 2017). Biblioterapiniai vadovai priskirtini savigalbos literatūrai (self-help books) – taip apibendrintai vadinamos knygos, skirtos gyvenimo kokybei gerinti.

Į apyvartą įėjo tokie žodžiai kaip „literapija“, „biblioreceptas“, „bibliokonsultacija“. Britanijoje netgi radosi tokia paslauga kaip asmeninių skaitymo sąrašų sudarymas, atsieinantis viso labo 80 svarų sterlingų. Veikia ir specializuotų organizacijų, pavyzdžiui, Biblioterapijos ir taikomosios literatūros asociacija Anglijoje, Sveikatos apsaugos ir reabilitacijos bibliotekos padalinys Amerikoje, Lenkų biblioterapinė draugija.

Vaistai nuo visko

[Rusijoje] dar 1996 m. išėjo Olgos Danilenko knyga „Dvasinė sveikata ir poezija“, kurioje, be solidžios mokslinės monografijos, buvo paskelbta ir „Poetinių kūrinių, pasižyminčių psichoprofilaktiniu potencialu, antologija“. Sankt Peterburge nuo 1998 m. veikia Rusijos kompleksinės pasakų terapijos institutas.

Šios amžiaus pradžioje žinoma mokslininkė ir pedagogė Julija Drešer parašė pirmąjį biblioterapijos vadovėlį, o vėliau išleido publikacijų biblioterapijos tema bibliografinį žinyną, apimantį 1843–2011 m. laikotarpį, – iš viso jame nurodyti net 1 843 šaltiniai! Be to, Drešer parengė biblioterapijos bakalauro studijų ir doktorantūros, taip pat klinikinės ir evoliucinės biblioterapijos magistrantūros programas.

[...]

Puškino Saljeris Bomaršė patarimu rūškaną nuotaiką siūlė taisyti „Figaro vedybomis“. Andrejus Bolkonskis mirdamas prašė padėti jam ant pilvo Evangeliją. Nūdien knygos kaip vaisto panauda – rimtai ar juokais – vis dėlto įtikinamesnė ir patikimesnė atrodo pačioje literatūroje negu realybėje.

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas 

Tomas bandė dar nenubusti, nes kam čia nubusti, jei galima ne, bet akys prasivėrė kaip kanalo šliuzai, pro kuriuos teks išsilieti į realybę vien tam, kad įsitikintum joje nesant nieko naujo. Jau švito, medžiai pradėjo puoštis prieš savus, plika akim neįžiūrimus veidrodžius, gatve prajojo husarų kuopa, tačiau tai buvo paskutiniojo sapno skiautės ir tik palubėj piligrimaujantis voras, flâneur de chambre, liudijo pirštu įmanomą paliesti pasaulį grįžtant. Vorą Tomas buvo daug kartų stebėjęs, sykį net aprašęs hegzametru.

Ką man čia šiandien veikti? – galvojo Tomas. Tik nubundi ir jau nežinai, ką tau veikti, niekur nėra rodyklės su užrašu „va štai tą ir veik“, o pačiam galvoti tingisi. Tiesa, nepamenu ir ką vakar veikiau, tamsi bežvaigždė naktis mano filatelinėj galvoj, visi prisiminimai užklijuoti ant tuščių vokų ir išsiųsti į Aukštutinę Voltą. Tiesa, prisimenu šunį, šuo vakar labai lindo draugauti, šunį tai prisimenu.

Gal ką pavalgius? Ne, nevalgysiu, valgyti nedvasinga. Štai viename Johno Fowleso romane…

Jau visai prašvito ir husarų kuopa vėl prajojo gatve, į priešingą pusę. Ant stalelio prie lovos gulėjo kriaušė ir aštuoniolika kmynų, Tomas suskaičiavo.

Ai, dar pamiegosiu, toliau galvojo Tomas, daugybės tautų mitologijose esama kokio miegančio karžygio, kuris, kai jau priešas puls, išsyk nubus ir kad pradės mojuot visokiais diurandaliais ir kusanagiais, tuomet priešą ištiks momentinis katarsis ir jis dės į kojas, iš kišenių barstydamas auksinius talerius ir grikių kruopas.

Va tada aš ir nubusiu, pamąstė Tomas, kol kas nesuskatau, nes nėra jokio naratyvo, tik voras palubėj. Ir apsivertė savo neaprėpiamoj lovoj ant kito šono, ir sugniaužė antklodės kraštą delnais baltaisiais, ir pabandė merkti akis mėlynąsias, ir nustebo kuo įstabiausiu nustebimu, nes pamatė kitame lovos krašte miegančią merginą, akivaizdžiai nevertinančią apatinių rūbų teikiamų privalumų.

Pablo Picasso. Miegančioji. 1932

O ta čia kas? – sušnabždėjo Tomas. Iš kur? Kodėl mano lovoj? Nieko neprisimenu. Šunį prisimenu, merginos ne. Nebuvo merginos, dabar yra. Tai gal mus jau čia kas nors sieja, jau turim itin trumpą, tačiau bendrą suvirinimo siūlės ryškumo praeitį? Būtų gaila, jei buvo ryšku, o aš nepamenu. O tai ar bent graži, ar protinga? Iš čia nesimato, pagalvė užstoja, o imti tąsyt už ausies ir šaukti: „Staigiai keliesi!“ inteligentui nepritinka. Padėtis be išeities, tenka pagalvoti.

Kas tokia ir iš kur čia atsirado? Kur jos rūbai? A, va ten matau megztinį ir triusikus… Bet ne, tai juk mano megztinis ir triusikai, o jos kur? Gal aš ją išgelbėjau beskęstančią, nuvilkau varvančią italų tekstilę ir parnešiau tirtančią vargšelę, apklijavęs lapais, išplėštais iš kaiptyč turėto „The Guardian“? Nieko neprisimenu, tik tą šunį. Gal šiandien kokia valstybinė šventė ir ji, nors norėjo skandintis, užėjo jos švęsti? Bet tai kodėl būtent pas mane, kodėl ji nuoga ir kur vėliava?

Būdavo ir anksčiau amnezijos recidyvų. Ateina pulkas jaunų aktoriukų, pasiautėjam, pašokam, supyškinam porą krištolinių vazų, pirktų Kopenhagos antikvariate iš išsižiojusios pardavėjos, sukrintam miegot kas kur. Vienas jų būna atėjęs pasiimti metro įžambinės piešimo bloknoto, pamiršto per praeitą vizitą, pasiima, bet pamiršta savo būgnų lazdeles. Kitas pamiršta savo kepurę, kurios pirmavaizdį taip mėgo italų neorealizmas. Kepurės neturiu kur dėti, laikau joje kiaušinius, kitaip jie nuo stalo nusirita. Bet ne apie tai ši daina, atsikėlę niekas neprisimenam, kas vakar vyko, bet aiškiai žinom, kas čia kuris ir kuris iš visų čia aš. Sykį irgi atėjo nežinia kas, ilgas kaip skaičius pi, vos ausimis man palubės voro nenumušė, išsamiai pasėdėjom, išgėrėm visą turėtą Elzaso rislingą,  padiskutavom apie Monteverdi ir Rachmaninovo Trečiąjį koncertą, po to padėkojo, atsisveikino ir išėjo. Taip ir nesužinojau, kas toks ir ko buvo užėjęs, bet juk išėjo! O dabar absoliuti nežinomybė, kurią turiu šifruoti kaip Jeanas-François Champollionas Rozetos akmenį. Ant to akmens visokie niekai buvo surašyti, o jei ir man taip – štai iššifruoju merginos paslaptį ir pasirodo, kad joje vien visokie niekai?

Jos čia būti neturėjo ir negalėjo, bet va štai yra, miega, kaip ta ten miegančioji iš Charlesʼio Perrault pasakos, miega malūnsparnio poza, nors veikiausiai tai tik fantomas: miega ji, o sapnuoju aš. O gal tai mano paties dalis, mano vidinė moteris, jas juk visi turim, sugebėjusi iš pasąmonės persikelti ant paklodžių? Iš mano svajonių ir fobijų, iš švento Petro raktų skylučių ir pačios grafomaniškiausios poezijos, nes visos moterys iš ten, net vidinės. Tik suplok delnais ir ji išsisklaidys, iš jos liks tik tarpai tarp protonų ir neutronų.

Reikia užsiimti tiriamąja veikla, pagalvojo Tomas, kol ji taip kietai įmigusi. Kokio pobūdžio šis stebuklas mano lovoje ir ar tarp mūsų naktį galėjo klestėti iš pradžių Apšvietos, po to romantizmo epochos, pasibaigusios secesiniais perviršiais. Tomas atsargiai pasilenkė virš merginos. Aha, išvaizda teikianti vilčių, tiktai ko čia jai ant skruosto atsispaudusios grotelės vandeniui sutekėti? Na, gal miegojo ant savo rankos pirštų, lyg jai pagalvės nepakaktų. Pauostė kvapą, atsklindantį iš burnos. Nors mikrobiologinė banditija jau buvo paskleidusi savas emanacijas, kas per naktį ir įvyksta, kvapas atrodė ganėtinai gaivus ir erotiškas. Tomą tai irgi nudžiugino, kvapams jis buvo jautrus, vaikystėje sugebėdavo pusę dienos uostyti nasturtą.

Tomas lėtai pradėjo nukloti merginą. Aha, krūtys tobulos, pažastys savus relišerius skleidžia intensyviai, tad gal kas ir vyko? Kaip sužinoti. Tomo ranka nusileido žemyn ir pirštas atsidūrė žinia kur. Jį galiausiai ištraukęs, Tomas pauostė, aplaižė – ir kvapas, ir skonis buvo puikūs, tačiau jokių atpažinimo momentų neatsirado. Švelniai užklojo merginą. Vėl atsigulė ir vos nepravirko, pagalvojęs, kad… Po to vėl pagalvojo, kad… Daugtaškis…

Aš per dažnai mąstau daugtaškiais, galvojo Tomas, o juk Nabokovas rašė, kad daugtaškiai yra tyliai išėjusių žodžių pėdsakai. O jei man visi žodžiai tyliai išeis? Tai ką, bendrausiu gestais, kaip Marcelis Marceau?! Štai gražuolė nubunda, atsisėda lovoj, persibraukia plaukus, pasako ką nors apie sudužusią širdį, o aš stoviu priešais, tiesiai po tuo palubės voru ir gestikuliuoju kaip virdulys? Nes mano žodžiai, žinote, tyliai išėjo daugtaškiais.

Į duris kažkas pabeldė. Skambutis neveikė dar nuo praeitos Chanukos. Tikiuosi, aš jas užrakinau, pagalvojo Tomas. Kažkada nerakindavau, tai sykį įsiveržė netoliese reziduojanti vienuolė ir ėmė klausinėti, kas man yra. Tarsi stovėčiau priešais šautuvo tūtą ir privalėčiau atsakinėti. Atsakiau, kad nieko man ypatingai tokio, parodžiau terakotinės armijos kario pirštu į duris ir pasakiau, kad dingtų. O ji vėl: tai gal vaistų atnešt, tai gal ką išplaut? Pas inteligentus paprastai tūlikai sunkiausiai išplaunami, bet gal ir tai – ne vienuolių darbas. Lauk! Dominus vobiscum! Tąsyk vienuolė išėjo toliau giedoti Viešpaties angelo, o štai dabar – beldimas. Jei dar pabels, gali mergina nubusti ir maža kas tada.

O gal ten koks jos vyras ar sužadėtinis, atsekė daugtaškiais jos klystkelius ir dabar stovi už durų su spragilu, aš atidarau, jis tik šnaj spragilu į kaktą ir per sekundę aš vėl Homo habilis, dvikojis primatas, du milijonai metų evoliucijos – mamutui ant uodegos. Ne, neatidarysiu, bet geriau daugiau nebelstų, nes mergina nubus, gal dar užspiegs taip, kad žemės gelmėse alavo rūda surūgs, kam man to reikia.

Pabeldė.

Štai tada mergina ėmė ir atsibudo. Nespiegė. Atsisėdo, apsidairė, pasitrynė savąsias sulaužytų jataganų formos akis ir išgąstingai paklausė:

– Kur aš?

Tomas jau stovėjo Stounhendžo poza, vis labiau akmenėdamas, virsdamas rubinais, smaragdais ir antracitu. Taip, galvojo Tomas, štai ji ir atsibudo, dabar man jau šakės, dalgiai, spragilai ir amžinasis gyvenimas Negyvosios jūros pakrantėje. Ji toliau trins tas akis, kol šios pradės matyti kiaurai sienas, o taip gerai gyvenau, stebėjau pastorališkai intonuotą voro gyvenimą, naktį ateidavo demonai, bet iš ryto vėl grįždavo į Borgeso „Pramanytų būtybių knygą“, kiek visko gyvenime prigalvota, nuveikta, patirta, Aleksandras Makedonietis – visiškas priešlapis, palyginti su manimi, esencialiuoju knygos turiniu, tiek visko prigyvenau ligi šios sekundės, kol ji atsibudo, išsamiai pasisakė, dabar gyvenimas veikiausiai keisis, grindų lentos susiurbs savo vinis, mes čia pat pasimylėsim, vėliau tai vyks dažnai, oralinis išsyk, analinis po pusantro mėnesio, po to teks emigruoti į Karibus, ten pasistatyti stubą plūktine asla, žiesti molinius ąsočius, dekoruotus prisikėlusiais Karibų triceratopsais, vakarais žvelgti į saulėlydį, man sakantį tiek pat kiek Karibų triceratopsai rožiniam varnėnui, ir valgyti traškučius su krapais, užsigeriant savom ašarom. Kaip taip?..

Tomas vėl pažvelgė į vorą, tas tik gūžtelėjo aštuoniais pečiais ir nulindo į savo kampą.

Daugiau į duris nebebeldė.

Mergina toliau apžiūrinėjo kambarį, tarsi jo nematydama:

– Kur aš?

Reikia atsakyti, pagalvojo Tomas. Ir atsakė:

– Jūs lovoje.