Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje ar įrėžti vario plokštėje. Šūkį vargiai galiu priskirti krikščioniškoms nuostatoms; šventasis Augustinas rašė: „Mylėk ir daryk ką nori!“, bet man patarimas netiko, nes garbusis vyskupas kvietė mylėti Dievą. Augau tarp žmonių, kurie pamaldas lankė per laidotuves. Mirus patėviui užsakėme mišias, susėdome pirmuose klauptuose – visgi artimiausi giminės – neturėjome menkiausio supratimo, kada klauptis, stotis ar sėstis, vis gręžiojomės atgal, sėdintys už mūsų taip pat nežinojo, kunigas mišių metu žvelgė tik į bažnyčios skliautą.

Besimeldžiančią mačiau močiutę Emiliją, nesusipratau paklausti, kaip vertino vaikų apleistą religinę praktiką – liūdino artimųjų tamsumas, skaudino, galbūt kėlė nerimą? Prašė kunigo aukoti mišias, meldė vaikams šviesos ir atsivertimo malonės?

– Atsibosdavo kalbėti poterius, žodžių nesupratome, kikenome, stumdėmės suklupdyti visi keturi, mama griežta buvo, pyko ant mūsų, – prisiminė teta, paklausta, kodėl vaikystėje neperėmė tėvų tikėjimo.

– Krištolo sietynais ir kilimais močiutė sau į dangų kelią tiesė, – nusijuokė kita mamos sesuo.

Močiutės pasirinktas būdas sovietmečiu šelpti bažnyčią liko nesuprastas artimųjų, bet ji meldėsi iki gyvenimo pabaigos. Vienatvė buvo Emilijos lemtis, jos mama, mūsų prosenelė, mirė, kai pirmagimei suėjo trys mėnesiai. Mergaitė nepatyrė motinos globos nei švelnumo, tai įspaudė gilią žymę vaiko sieloje. Kartą bandė kalbėti apie tikėjimą, kvietė drauge skaityti knygą, išleistą dvidešimto amžiaus pradžioje, Nepriklausomos Lietuvos metais. Šventų vyrų ir moterų biografijos buvo parašytos senamadišku stiliumi, rimtai priimti šios literatūros nepajėgiau, daugelio posakių nesupratau. Skaitiniai pasirodė kvaili, garsiai pasakyti, ką galvoju, nesiryžau, ji pirmą kartą kreipėsi į mane su panašiu prašymu, nors buvau jau studentė, tiesa – pašalinta iš aukštosios mokyklos. Skaičiau paprašyta, bet norėjau šveisti knygą pro langą, šį troškimą, spėju, įkvėpė ne Šventoji Dvasia. Nesupratome viena kitos, neįvertinau jos pastangų kalbėti apie pasaulį, kurio nepažinau.

Lenkų kalba išleistą knygą apie šventųjų gyvenimus man dovanojo svetima moteris. Nemokėjau lenkų kalbos, nelankiau bažnyčios, nesidomėjau šventaisiais, nesiekiau šventumo, kodėl panelė Antanina nusprendė, kad knygą turiu paveldėti aš, nežinau. Ji bendravo su dailininkais, muzikantais, dėstytojais, atvykdavusiais iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Telšių. Gyveno mediniame name Palangos centre, nuomojo kambarius vasarotojams. Poilsiautojai draugavo ne tik su namo šeimininke, bet ir tarpusavyje, kiekvieną vasarą atvažiuodavo tie patys žmonės, susibūrė malonių bičiulių būrys, jie rengė muzikinius vakarus namelio šeimininkei. Aš su panele susipažinau atsitiktinai. Įstaiga, kurioje dirbo mama, vasarą išsinuomojo porą kambarių jos namo antrame aukšte. Baigusi pirmą kursą grįžau į Lietuvą ir nuvažiavau prie jūros. Rytais maudžiausi, įdienojus miesto viešojoje bibliotekoje skaičiau periodinę kultūros spaudą, studijuodama svetur skaityti lietuviškai neturėjau galimybės. Su namo šeimininke nebendravau, pastebėjau, kad moteris malonaus veido, nors sena. Sėdėjau kieme ant suolo, laukiau automobilio, turėjusio atvežti į Palangą naujus vasarotojus, o mane pargabenti namo (įstaiga pasirūpindavo transportu, tai buvo įskaičiuota į kelialapio kainą). Panelė praėjo pro šalį, mudvi pasisveikinome. Ji vilkėjo vatinuku ir buvo įsistojusi į aukštus juodus veltinius. Dirsčiojau vogčiomis, jaučiausi nesmagiai, matydama moterį, avinčią veltiniais vidurvasarį: buvau įsispyrusi į basutes, aušo karšta liepos diena.

Moteris nepajėgė rūpintis kiemu, vejos virtusios pievomis, nei dailių gėlynų, nei įdomių dekoratyvinių augalų. Įsivaizdavau, kaip gražiai galima apželdinti kiemą, mama mėgo sodinti gėles, mūsų bute ant palangių stovėjo daugybė vazonų su retais augalais. Pasiteiravusi, ar netrukdys, prisėdo ant suolo. Ką galėjau atsakyti: ji kiemo savininkė ir šeimininkė. Mūsų pokalbis truko keturias valandas – kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau džiaugiausi, kad automobilis vėluoja. Panelės Antaninos (taip į moterį kreipėsi visi vasarotojai) biografija stebino, o tai, kaip ji pati matė ir vertino įvykius, intrigavo. Nors moteris Dievo vardą paminėjo tik kartą, kalbėdama apie augalus, jos religiniai įsitikinimai abejonių nekėlė – Antanina buvo praktikuojanti katalikė. Įspūdį, patirtą bendraujant, įvardinčiau žodžiu šviesu – ji buvo šviesi ir jaunatviška. Tai glumino, traukė, norėjau įspėti šio fenomeno paslaptį. Paprašiau leidimo apsilankyti dar kartą, mane pakvietė, atvažiavau vienai dienai, bet šeimininkė pasiūlė pasilikti. Atsivežiau mažytį diaprojektorių ir skaidrių; manau, įspėjau panelei rengtų koncertų priežastį – dalintis kuo nors su ja buvo malonu. Antanina supažindino mane su savo bičiuliais, vasarojusiais tuo metu, jie parūpino ekraną, susirinko dešimt, gal dvylika žmonių, nesitikėjau tokios gausios auditorijos. Vėliau likome dviese, paprašyta leido peržiūrėti nuotraukas. Vartydama albumą, aptikau atvaizdų, kuriuose fotografas įamžino panelę Antaniną su grafų Tiškevičių šeima. Iš nuotraukų matėsi, kad ji neatsitiktinai ten stovėjo, santykiai tarp besifotografuojančių (iš viso penki ar šeši asmenys) draugiški ir nesuvaržyti. Paklausiau apie nuotraukas. Jaunasis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius buvo panelės Antaninos sužadėtinis. Lietuvos kariuomenės karininkas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, žuvo mūšio metu, vokiečiams pataikius į rusišką sunkvežimį, kuriuo grafas vežė į ligoninę sužeistus lietuvius karius.

Pirmąją pažinties dieną, sėdint kieme ant suolo ir klausantis pasakojimo, atskrido balandis.

– Tai uldukas, – paaiškino panelė Antanina.

Atskrido dar trys ar keturi, panelė juos lesino. Nepažinau miško karvelių, paukščiai pasirodė gražūs, bet baikštūs.

– Kodėl karveliai nebijo jūsų, jei yra reti svečiai miestuose? – pasiteiravau.

Ji nusišypsojo:

– Tarp mūsų susitarimas… Uldukai žadėjo lydėti mane į paskutinę kelionę, būtų malonu, jei atskristų atsisveikinti – giminių neturiu, o jie artimi bičiuliai, kasdien aplanko.

Pasakojo apie augalus, rodė gėles pievoje šalia namo, gerai jas pažino, kiekvienas žolės kuokštas turėjo pavadinimą – maniau, tai šabakštynas! – džiaugėsi, kaip gražiai Viešpats želdina visa kieme, aiškino, kodėl užleido dangiškajam sodininkui savo valdas. Dabar ir man tai, ką mačiau aplinkui, atrodė kitaip, netgi juodi veltiniai, jos avėti karštą vasaros dieną, nebekėlė klaiko. Pirmojo pasaulinio karo metais, visiškai jaunutė, atsišaukė į prašymą padėti perrišant sužeistuosius, išėjo pusdieniui, o grįžo po mėnesio: fronto buvo netikėtai nublokšta toli nuo namų, neturėjo pasiėmusi šiltų rūbų nei avalynės, lydėdama gurguoles su sužeistaisiais, nušalo kojas.

– Nejaugi negalėjote atsisėsti ant vežimo kraštelio, kodėl bridote rudenį per purvą basa – elgėtės neatsakingai, juk gailestingųjų medicinos seserų sveikata taip pat turėjo kam nors rūpėti? – kamantinėjau panelę nesusivokdama: jei visos slaugės taip elgsis, kas slaugys ligonius?

– Karo ligoninei stigo vežimų, išvykome skubiai, sužeistieji gulėjo po tris ir po keturis, neturėjome kur guldyti – jie gi kariai, gyvybes aukojo.

Ji pravedė mane savo gyvenimo vingiais, pro dviejų žiauriausių karų gaisravietes, pasakojo apie žmones, kuriais rūpinosi, apie skausmą, neviltį, mirtį, suteikė galimybę į visa pažvelgti jos akimis: tai buvo moteris iš kitos epochos, daugiau tokių žmonių nesutikau.

– Negi taip būna?! – klausiau savęs.

Maniausi žinanti, kaip turi atrodyti kiemas kurorte ir kaip reikėtų jį sutvarkyti, tikėjau, kad išmanau, kaip tinka, o kaip nedera rengtis vasarą, bet ši linksma, vatinuku ir veltiniais pasidabinusi septyniasdešimtmetė mergina prisėdo šalia ant suolo ir per porą valandų apvertė mano žinojimą aukštyn kojomis – senatvė, klausantis panelės Antaninos, neatrodė atgrasi, aš, aštuoniolikmetė studentė, pavydėjau jai giedro žvilgsnio.

Panelė Antanina nemokė žolynų augti, kartais taip elgtis sunkiau, nei skoningai apželdinti kiemą. Nuvykusi trečią kartą išvydau dailiai nuskustą veją, supratau, kad žmogus, kurio ieškau, čia nebegyvena, bet vis tiek pravėriau vartelius, paskambinau prie durų. Artimiausi kaimynai perpirko bažnyčiai paaukotą panelės namą ir sklypą, į klausimą apie laidotuves atsakė dalyvavę jose.

– Ar atskrido uldukai atsisveikinti? – paklausiau.

Duris atidarė vyras, už jo stovėjo moteris, skambutis nustebino žmones, atvažiavau ne sezono metu.

– Kas? – nesuprato klausimo.

– Ar lydėjo panelės Antaninos karstą į kapines miško karveliai – uldukai? Panelė buvo jų prašiusi.

– Nematėme, – gūžčiojo pečiais.

Tikiu, kad paukščiai atskrido, tik niekas neatkreipė dėmesio: kokia yra rūko, drumsčiančio žvilgsnį ir protą, kilmė?

„Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite“ (Mt 13, 14). Negi tai tiesa? Negi taip būna?

Turėjau draugą, tarp mano bendraamžių vienintelį tikintį ir praktikuojantį žmogų. Dvejus metus susirašinėjau su juo, laukdavau laiškų. Gyveno Kaune, per vasaros atostogas pakvietė į svečius, supažindino su mama. Jo tėvai buvo neseniai išsiskyrę, dalinosi išgyvenimais. Pašalinta iš aukštosios mokyklos, nutraukiau santykius su visais, taip pat ir su savo draugu, neatsakiau į jo laiškus, nenorėjau aiškintis, kodėl nesimokau: ką galėjau parašyti? Neįstengiau atsidėkoti nuoširdumu, tikiu, kad būtų padėjęs, paskatinęs pasikalbėti su dvasininku, pokalbio metu būtų paaiškėję, kad dalyvavau spiritizmo seansuose, – neteikiau burtams reikšmės, pamiršau apie juos. Priėmiau pačius kvailiausius sprendimus, neatpažinau pasiūlytos pagalbos, nepasinaudojau šalia esančiais žmonėmis: ar turėčiau skųstis, kad Dievas mane tuomet apleido?

Nekalbėjau su niekuo apie priežastis, privertusias nutraukti studijas, jaučiausi įskaudinta, tikėjau, kad iki peržiūros užduotis būčiau atlikusi. Mokydamasi vidurinėje mokykloje nepatyriau kontrolės, pareigos jausmą paveldėjau iš mamos. Jos įsitikinimas, kad ką nors pasiekti gyvenime galima tik pabaigus aukštąją mokyklą, buvo visa apimantis ir taip pat paveldėtas: močiutė Emilija skatino vaikus lavintis, didžiavosi, kad studijuojame aukštosiose mokyklose. Neklausinėjau, ar visoms merginoms būtina „eiti į žmones“, išvažiavusi studijuoti labai ilgėjausi namų. Kodėl ši nuostata buvo siejama tik su profesine veikla – santuoka, šeima, motinystė geistinoms vizijoms nepriklausė?

Žodynas, kuriuo auklėdama dukras naudojosi mama, buvo kuklus, bet veiksmingas. Mūsų nebarė, tik paaiškindavo, kokios gali būti pasekmės. Mamos „ištarmės“ skambėjo įtikinamai, neabejojau, kad žino, ką sako. Grįžusi iš mokyklos, pirmiausia pranešdavau apie pasiekimus, taip pat ir apie nesėkmes. Mama prašydavo nusiplauti rankas ir kviesdavo pietų. Vėliau paaiškindavo, lyg tarp kitko:

– Nesimokysi – kasi griovius.

Bemoksliai, mamos supratimu, dirbo zimagorais. Arba perspėdavo neįkyriai:

– Nesimokysi – šluosi gatves.

Iš intonacijos jaučiau, kad nelinki man kiemsargės darbo, turėjau gabumų dailei, gražiai piešiau ir lipdžiau iš molio. Tiesa, megzti, adyti, nerti nemokėjau (stokojau kantrybės), rankdarbius už mane atlikdavo mama, nors nuotrauka garbės lentoje kabėjo mano, o ne jos. Sesers atvaizdas taip pat puošė mokyklos garbės lentą, ji gerai mokėsi ir rankdarbius atlikdavo pati; išdidumas vertė nenusileisti, pasirodyti ne prasčiau už vyresniąją seserį. Mėgau pasakoti, kalbėdama „įsijausdavau“ – scena buvo didžioji mano aistra, – mama klausydavosi su šypsena, kai persistengdavau, konstatuodavo meiliai, linguodama galvą:

– Artistė iš sudegusio teatro.

Apie „artistes iš sudegusio teatro“ teko girdėti ne tik iš mamos, spėju – tai gatvės folkloras. Vaikystėje buvau nevalgi, kai išvesdavau iš kantrybės, klausdavo ironiškai:

– O marcipanų su gulbės pienu nenori?

Aš norėjau, bet netikėjau, kad tokie patiekalai egzistuoja. Stebėjausi, sužinojusi, kad studijų draugė Gražina turi marcipaninės tešlos receptą ir netgi moka šiuos paslaptingus skanėstus gaminti. Griežčiausias paauglystėje girdėtas mamos moralas skambėjo taip:

– Atsisėsi ant savo subinės, prisiminsi šią barščių sriubą.

Suprask, kai „išeisiu į žmones“, jei netapsiu kiemsarge, privalėsiu užsidirbti pragyvenimui ir stokosiu pinigų maistui. Pranašystė išsipildė, mamos gamintus patiekalus prisimenu su ilgesiu, bet tada jos rūstybė manęs neveikė, nusemdavau sriubos skystį, tirščius palikdama lėkštėje; nemėgau riebaus maisto, nevalgiau svogūnų, pipirų, krapų, petražolių, pomidorų, agurkų, burokų ir dar daug ko. Pagailėjusi „vargšo alkano vaiko“, mama iškepdavo porą keptuvių miltinių blynų.

Išvykusi studijuoti, į namus grįždavau retai, važiuodama traukiniu, parą užtrukdavau kelionėje. Kartą paprašiau mamos recepto blanke parašyti, kad sergu. Ji parašė, dirbo medicinos įstaigos vedėja. Vėliau pati pasiėmiau blanką (taip pasielgiau keletą kartų) ir parašiau lietuviškai, kad sergu. Estai (studijavau Estijoje) suprato tik datą ir pavardę, bet „pažymas“ priėmė, nebuvau nė karto įspėta, kad rašteliai neįskaitomi ar netinkami. Sukurpti fiktyvią „pažymą“ rodėsi sąžiningiau, nei meluoti pasiaiškinimuose apie tariamai mirusius dėdes: grįžti iš Lietuvos vėluodavo daugelis, kai kurie studentai, mano draugai, rašydavo apie mirusius artimuosius – per studijų metus taip elgiantis buvo galima išguldyti visą giminę, o aš saviškius mylėjau. Rašteliai, kuriuos pasirašiau, rodėsi nekalta smulkmena, todėl susikrimtau, netgi pasijutau išduota (mama džiaugdavosi, jei ilgiau pabūdavau namuose), kai, išvydusi pas dekaną keturias „pažymas“, ji papriekaištavo:

– Tu pasirašei vietoj manęs?!

Dariau tai nuo penkiolikos metų, jos parašas buvo lygiai toks pat kaip mano, tiksliau – mano kaip mamos. Mokydamasi vidurinėje mokykloje turėdavau nuolat priminti mamai, kad pasirašytų po trimestrų suvestinėmis, auklėtojos pykdavo, neradusios tėvų parašų. Aukštesnėse klasėse, jei mamos nebūdavo namuose, pasirašydavau pažymių knygelėje vietoj jos. Galėjau paprašyti patėvio, bet jaučiau, kad tik mamos parašas tinka ties nuoroda „tėvai“ – ji šeimos galva. Tai, kad parašas netikras, manęs netrikdė, pažymiai geri, nieko neslėpiau, visgi nutylėdavau, kad taupydama laiką kartais pasirašydavau vietoj mamos. Išduodama pirmąjį asmens dokumentą, tarnautoja pasų poskyryje pakišo blanką ir nurodė, kur turiu pasirašyti. Mokėjau mamos parašą, jį ir išvedžiojau nurodytoje blanko eilutėje, iki šiol taip pasirašinėju.

Kad net patys artimiausi gali nuvilti, patyriau septynerių, kai, nuėjusi į svečius pas mamos bendradarbę, šakute sugnaibiau maistą (greta gulėjo peilis), mama stuktelėjo man į koją po stalu, aš žvelgiau į ją apstulbusi: valgė neskubėdama, naudojosi šakute ir peiliu, betgi namuose, kad būtų greičiau, visuomet susmulkindavo maistą mano lėkštėje – viską darydavo greitai ir užtikrintai. Mama augo vyriausia tarp keturių vaikų, našlaitė liko dešimties metų. Senelis Petras mirė anksti, šeima per karą neteko namų, iš Šiaulių centro išsikėlė gyventi į močiutės Emilijos pasoginę sodybą. Kad pasiektų medicinos mokyklą, į kurią įstojo septyniolikos metų, dešimt kilometrų iki Šiaulių geležinkelio stoties mama eidavo pėsčiomis. Palydėti ar nuvežti į stotį nebuvo kuo, arklius nusavino kolchozas, kaip tuomet vadino kolūkį. Keliuose šlaistėsi dezertyravę sovietinės armijos kariai, sklido kalbos apie apiplėštus žmones. Nesaugi tai būdavo kelionė jaunutei merginai, išleidusi dukrą, močiutė nežinojo, ar ji pasiekė miestą, niekas kaime neturėjo telefono. Traukiniai po karo atvykdavo perpildyti, nesilaikė tvarkaraščio, mama iki Panevėžio važiuodavo atvirose aikštelėse tarp krovininio sąstato vagonų. Reikėjo tvirtai laikytis, kad nenukristų po ratais, žiemą sušalo, sirgo reumatu, gulėjo ligoninėje: jos ryžtas įgyti specialybę buvo neišmatuojamas. Mano sąnariai jautrūs šalčiui, dvylikos metų sirgau reumatu, penkis mėnesius pragulėjau lovoje. Paveldėjau ne tik polinkį į panašias ligas, bet ir charakterio bruožus: pasikliaunu tik savo jėgomis, nepripažįstu autoritetų, užsibrėžto tikslo siekiu bet kokia kaina, visa tai užkoduota genuose. Išdidų ir nenuolankų būdą paveldėjau iš mamos, o ji iš močiutės Emilijos, kuri nepasitikėjo niekuo, našlaitė augo nuo gimimo. Įtarumas kenkė kuriant santykius su žmonėmis, bet išgelbėjo pokariu Emiliją ir vaikus nuo tremties į Sibirą.

Neaukšto ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, ant viršugalvio į kuodelį susukta kasele (kiek metų mano sesuo įkalbinėjo močiutę nusikirpti kaselę ir pasidaryti madingą cheminį sušukavimą, ji kategoriškai atsisakydavo), šeimininkaudama virtuvėje apsirišdavo galvą balta skarele: atrodė paprasta, tvarkinga, nejauna moteris, bet mintyse vadinau ją karaliene – darė įspūdį nepriklausomo žmogaus, visais klausimais turinčio savo nuomonę, net kai jos neišsakydavo. Emilijos laikysenoje galėjai įžvelgti kažką atšiauraus ir nepalenkiamo, tokia yra drąsa, kilusi iš nevilties. Niekuomet nebarė manęs, tiesa, mačiau, kaip, išsilaužusi rykštę, išgydė pusseserę nuo isterijos. Savo vaikams užtraukdavo per nugarą vadžiomis, teko vieną kartą ir mūsų mamai, bet negirdėjau, kad suaugę kuris nors iš keturių būtų priekaištavę dėl to močiutei ar skundęsi – vaikai ją gerbė. „Geras paukštis į savo lizdą nedergia“, – paaiškino, metė iš padilbų žvilgsnį, švystelėjo akimis per akinių viršų, lyg botagu perliejo – vaizdingus posakius mėgo ne tik mūsų mama. „Geras paukštis“, močiutės supratimu, nutyli konfliktus, kilusius šeimoje: ji neleido sau prisipažinti, kad kenčia, nemokėjo priimti savo silpnumo, varžėsi rodyti užuojautą. Būdama šešiolikos metų išėjau iš namų, konfliktas kilo dėl patėvio. Kol sugrįžau, mama pražilo. Močiutė nepriekaištavo, kad suteikiau skausmo namiškiams, bet pyko, kodėl ne iš karto atėjau pas ją, artimiausią giminaitę. Kai visgi aplankiau Emiliją, iškepė mano mėgstamų blynų su braškių uogiene, pamaitinusi paaiškino apie „gerus paukščius“ ir tokius, kurie nebrangina šeimos reputacijos. Mintis pasirodė įtaigi, bet nepaguodė.

Apie anksti mirusią prosenelę sužinojau iš mamos sesers. Netikėta jaunos moters mirtis palietė visus, taip pat ir tuos, kurie gimėme po daugelio metų.

– Buvo graži, turtinga, ištekėjo už mylimo, o mirė nuo plaučių uždegimo prieš pat pirmagimės krikštynas.

Kilusi iš turtingos šeimos, vyriausia tarp dukterų – prosenelės artimieji prašė Emiliją atiduoti auginti mirusios mamos šeimai, ten buvo kam kūdikiu pasirūpinti, bet tėvas, jaunasis našlys, baiminosi, kad atidavus dukrelę gali būti pareikalauta grąžinti kraitį, todėl atsisakė. Vedė antrą kartą, gimė dar penki vaikai, močiutė niekuomet neprisimindavo vaikystės. Ji paveldėjo nepriklausomą ir išdidų charakterį, buvo sumani, darbšti, bet augo stokodama meilės, kurios nepatyrė nei kūdikystėje, nei vėliau, ištekėjusi už mūsų senelio Petro. Tarp sutuoktinių buvo nemažas amžiaus skirtumas, pasirinkimą lėmė išskaičiavimas: senelis Petras dvidešimt metų dirbo Amerikoje, turėjo santaupų, Šiaulių miesto centre pasistatė du naujus namus.

– Kokio dydžio kraitį ištekėjusi atsinešė prosenelė? Ar mama pasakojo jums kada nors apie jį? – paklausiau tetos, kuri žinojo apie abiejų pusių plaučių uždegimą, per tris dienas pakirtusį Emilijos mamą.

– Didelį! Vežė septyniomis padvadomis (vežimais), didesnę kraičio dalį atidavė pinigais.

Nustebusi žvelgiau į tetą: pasakodama šimto metų senumo istoriją ji išsitiesė, išdidžiai atlošė galvą, o spindinčių akių gelmėje mačiau vis dar riedančias septynias padvadas su kraičiu, iškeistu į močiutės Emilijos vaikystę.

Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas.

Musės istorija

Vakare prie arbatos puodelio nagrinėjant labai rimto ir labai storo traktato skirsnį apie karo nusikaltėlius į kambarį įskrido įkyri rudeninė musė. Apimtas dvasinio pakilimo, dažnokai prisimenu, koks tarybinėje armijoje buvau geras priešlėktuvininkas raketčikas, o ir šiaip taiklus šaulys: ne veltui apygardos laikraštėlyje „Čiasovoj severa“ buvo išspausdinta mano nuotrauka – joje spausdamas karabiną bukomis akimis žiūriu į tolumą, o po ja užrašas, kad aš šaudau labai taikliai. Gal tai buvo labai seniai, o gal tai tik mano pramanas, bet musės susuktu laikraščiu neįveikiau. Ji, bjaurybė, skraidydama sudėtingomis trajektorijomis sugebėdavo nutūpti ant rankos su jai pragaištingu ginklu arba ant arbatos puodelio krašto. Galiausiai, kai nutariau į ją nekreipti dėmesio, įsidrąsino ir įlindo į patį puodelį. O tuomet žaibiškai uždengiau kultūriniu laikraščiu ir pateliūskavau puodelį su visu turiniu. Neskaitytas laikraštis sušlapo, ant stalo telkšojo arbatos klanas, o musė, lyg koks kepeniškas sveikuolis Baltijos bangose, įnirtingai taškėsi gėrime. Čia, nutaręs visiems laikams užbaigti susidorojimo aktą, arbatą su muse išpyliau į klozetą ir nuleidau vandenį. Po kurio laiko žvilgtelėjęs pamačiau, kad musė kepurnėjasi toliau. Dar kartą nuleidau vandenį ir uždengiau dangčiu, o kitą rytą spėliojau, ar ji nuskendo, ar išlipo į krantą – šiuo atveju išsikepurnėjo iš klozeto.

Panašiai būna ir su kai kuriomis žmogiškomis būtybėmis. Būdinga kai kuriems politikams ar tokiais save laikantiems gudručiams, susidirbusiems kitų akyse apgaulingos veiklos brūzgynuose, bet visados kitus kaltinantiems intrigomis ir persekiojimu, – iš savo prisidirbtų krūvelių išsikepurnėti jiems sekasi kur kas lengviau. Kalbama, kad melagiai vengia žiūrėti oponentams į akis, bet tai jau pasenusios žinios, nes informacijos ir vadybos amžiuje apsimetėliai elgiasi būtent priešingai. Štai kaip musė iš barščių išgriebtas Seimo (vengiu šį žodį net paminėti, nes tuomet jaučiuosi lyg viešoje vietoje orą pagadinęs kaimietis) ar Vyriausybės narys vėl bando lipti aukštyn. Jo grynos ir nekaltos akys nukreiptos į galimą TV žiūrovą, į nepatogų klausimą neatsakoma niekaip, o kalbama kažkur į erdvę apie tik jam vienam žinomus savus nuopelnus, prisimenamas prieš paskutinį ledynmetį valstybės saugomame draustinyje oponento sumedžiotas mamutas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši savybė kalbėti pabrėžiant savus, paneigiant svetimus nuopelnus būdinga ne tik išrinktiesiems, bet ir daugumai mūsų. O į musę galima žiūrėti, kaip mėgsta kartoti daugelis kalbėtojų, nevienareikšmiškai. Visų pirma kaip į nemalonų ir šlykštų padarą, simbolizuojantį nešvarą, ir pačių bjauriausių ligų ieškotoją ir nešiotoją. Ne veltui žmonės sako: atsitūpė kaip musė ant šūdo. Antra vertus, galime tik gėrėtis musės gajumu ir gyvybingumu. Neprisimenu koks, bet didelis mokslavyris kalbėjo apie tai, kaip vienišą keliautoją tropikuose apspinta musių spiečiai ir anas prieš išleisdamas paskutinį kvapą gali gėrėtis, kaip jos ne tik skubinasi pasisotinti dar nesuirusiu kūnu, bet ir rūpinasi negimusiais musiukais – deda į pūliuojančias atradėjo žaizdas kiaušinėlius. Kitas keliautojas kažkur už poliarinio rato gali stebėti, kaip ant jo pastirusio ir pamėlusio kūno šilčiausios dalies – nosies tupinti musė belaukdama būsimo patiekalo iš pasitenkinimo trina juodomis šeriuotomis kojelėmis.

Apskritai musių bendruomeninis gyvenimas turi daug bendro su žmonių. Gal todėl jaunystėje mano kolega ir šiaip bendražygis Benas skyrė nemaža dėmesio joms stebėti ir studijuoti. Dirbome tuomet nemažoje gamykloje dailininkais apipavidalintojais. Eskizuodavome, o vėliau gamindavome propagandinius stendus su mobilizuojančiais užrašais: „Penkmetį per ketverius metus!“, „Ekonomika turi būti ekonomiška!“, rašydavome socialistinius įsipareigojimus ir šiaip užsiiminėdavome panašiais niekais. Tiems giliamintiškiems lozungams aštriai išgaląstais medicininiais skalpeliais pjaustydavome trafaretus. Benas buvo mano sutiktas geriausias galandimo specialistas ir sugebėdavo ankstyvo rudens saulėje beropojančią musę perpjauti išilgai. Tada su mokslininko analitiko smalsumu stebėdavo perpjautos musės kelią ratu ant popieriaus lapo. Taip jis atrado, kad pašalinus musės galvos kairiąją pusę ji suka pagal laikrodžio rodyklę ir atvirkščiai.

Dabar, praėjus daugeliui metų, įgijus gyvenimiškos patirties, sakyčiau, kad kažkas panašaus demokratinėse visuomenėse vyko ir vyksta su partijų elektoratu – partinė orientacija priklauso nuo kažkurio smegenų pusrutulio nupudravimo. Apie totalitarines visuomenes nekalbėsiu, nes jose pudruojami abu pusrutuliai. O šiaip abiem atvejais žmogus – musia!*

* Žodelis musia, o ne musė, yra teisingas, nes taip noriu AŠ.

Lapkričio marazmai

Pasitaiko žmonių, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais.

Miguel de Cervantes Saavedra

Praėjus Visiems šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo ir miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas – dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus – tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne visai prigijęs mūsuose Helovinas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai. Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika – kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėm. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį, besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija.

Dabar laukdamas to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dienos, taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių, mirguliuojantį krepšinio rungtynes, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius. Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos – tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau – kanadiečių rašytojos, prisidengusios vyrišku pseudonimu. Kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“, tik dar blogiau.

Dėl tos priežasties imu iš po stalo rusų kalba 1994 metais išleistus „Hitlerio užstalės pokalbius“. Nežinodamas, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai… Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis, nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausia apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti (iš baimės). Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą per savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas. Tais atvejais fiureris, pats būdamas vegetaras, nepraleisdavo progos sarkastiškai pašiepti valgytojų: „lavonėdžiai“, mėsos sultinį vadindavo „lavonų sultimis“. Jis pats, taip pat reichsministras Himmleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju, kokie jie turėtų būti dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdžiai. Stefanijai prisipažinau, kad net dviem savaitėms buvau metęs rūkyti, bet ji tik prunkštelėjo į akis: „Aš kelis mėnesius nerūkiau, o kartą visą pusmetį…“ Pokalbyje Nr. 199 didysis meno mylėtojas ir žinovas Hitleris, peržiūrėjęs Bormanno iš Venecijos bienalės atvežtas nuotraukas, su pasidygėjimu pareiškė, kad tai vien „degeneratyvus menas“. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno namuose vykusią parodą, į kurią iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkta 1 200 iškilių meno kūrinių. „Atsiuntusių į parodos darbų atranką mėšlą pseudomenininkų ir apgavikų vieta kalėjime, o dvasingųjų – durnių namuose. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai.“ Sakyčiau, mintis savo aktualumu iškyla ir iškils ne kartą.

Grįždamas į mūsų laikus ir erdvę, vadinamą Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių (gal judėjimų?) fiureriukai ardami tautos dirvonus taip pat neapsieina be savųjų evukių braun. Kitaip nei tikroji Eva, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskają. Pastarajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų. Susitikę su kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar ką kita, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną – viskas čia blogai, viską Landsbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų būti vadais neturi, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą.

Grybauti šiais metais buvo galima ilgai (iki lapkričio vidurio) ir nenuobodžiai: miško plynėmis (jų daugiau negu tikrųjų miškų – iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit neleidžia plisti kenkėjams – o kaipgi, neliks miškų, neliks ir kenkėjų!) klaidžioja vienas kitas susigūžęs žmogelis, apžiūrinėja drėgmėje išmirkusius grybus. O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos, ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų.

Tokias (varnas) mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Mudviem prasilenkus, šiurendamas plastikinėse įmautėse popieriaus pluošteliais, pakvietė mane sugrįžti: „Niekam nerodydamas peržiūrėk juos namie.“ Ten buvo: trys valdiški atsakomieji raštai, kurių viename tuometinis miesto meras siuntėjui (JAM) dėkoja už jau žinomas žinias, primena, jog savivaldybė neskiria policininkų, medikų ir kitų profesijų asmenų; dar kartą dėkoja už rūpinimąsi miesto reikalais, linki gražių šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų (2008-ųjų) metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Šiuose lapuose rašikliu smulkia rašysena primarginta daug teksto: „Kriminalinė kronika – išplatinimas. Alytaus mieste – 1994 metais, senbuvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų – nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama stambi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą… 2009 metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios… dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos savininkui, buvo turgavietės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai. Toji žudikė vampyrė, narkomanė, alchogolikė, liežuvautoja – nusikalstama veiklos darbais gauja, yra ir toliau nebaudžiama mirtimi, nei uždaru lageriu…“ Čia būtų galima tęsti ir tęsti, bet man pabodo perrašinėti, o toliau lokalizuojama vieta, detaliai išvardinamos nusikalstamos veiklos rūšys, įvardinami nusikalstamos „apsigyvenimui priplūdę įvairios profesijos, be visuomeninės veiklos mišrios lyties tokie patys nusikalstami asmenys pabuvoję lageriuose, mėgsta nevalyvą parazitišką gyvenimą…“

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat, mano gimtajame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias sąmokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Lipdamas atgal, vairuotojui mandagiai padėkojau: „Ačiū, vairuotojau Gedai.“ Jau išlipant Kaune jis nesusilaikė: „Iš kur mano vardą žinai?“ Pareiškiau, kad esu rusų šnipas ir žinau visų kauniečių vairuotojų vardus. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta – dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas.

Tai va, lapkričio mėnuo ne tik pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazmėjimų.

Saša Sokolov. Durnių mokykla. Romanas. Iš rusų k. vertė Goda Grigolytė-Lučiūnienė. V.: Vaga, 2019. 256 p.

Kas, po velnių, tai buvo – pagalvojau aš, kai pirmą kartą pažiūrėjau Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“. Neaiškus ir daugiaprasmis pasakojimas, kurį projektuoja įprastai laiko logikai nepaklūstanti mirštančiojo sąmonė, išmuša iš vėžių ir priverčia abejoti žiūrovo sugebėjimu ką nors suprasti. Tačiau būtent šia akimirka atsiskleidžia nesuprantamų kūrinių grožis ir tampa akivaizdu, kad gyvenimas, kaip ir menas, dažnai būna prieštaringas. Štai kodėl „Veidrodis“ tapo mano mėgstamiausiu A. Tarkovskio filmu. Ir štai kodėl į rankas paėmiau Sašos Sokolovo knygą „Durnių mokykla“.

S. Sokolovas pateikia literatūrinę nesuvokiamo kūrinio versiją. Čia nėra vietos objektyviam pasakotojui ar aiškiam siužetui, o rašytojas paneigia stabilaus ego galimybę ir priverčia skaitytoją klejoti kartu su pagrindiniu knygos veikėju. Romanas tampa sąmonės srautu, nes sakinių forma ir minties dėstymas atkartoja kasdienį mąstymą. Priešingai nei esame įpratę manyti, kasdienybėje dažniausiai galvojame loginei sekai nepaklūstančiais teiginiais. Mintis veja mintį, todėl ji gali nutrūkti ar nukrypti „į dausas“. Šią ypatybę puikiai atskleidžia asociacijos, kai vienas mąstymo objektas pritraukia visiškai naujas ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusias prasmes. Taip knygoje vienas pasakojimas nepastebimai gimdo kitą arba, pavyzdžiui, svarstymai apie traukinio liniją (rus. vetka) primena mylimąją Vetą Akatovą. Šizofreniškai susidvejinęs ir su savimi besikalbantis pagrindinis veikėjas tik dar labiau pabrėžia tokį nestabilų savimonės pagrindą – juk mes taip pat dažnai kalbamės su savimi, sau prieštaraujame ar užduodame klausimus. Štai kodėl tenka pripažinti vieno asmens daugiskaitą.

Nestabilaus laiko patirtis yra turbūt svarbiausia romano tema. Kaip teigia pats pagrindinis veikėjas: „Mums prastai su laiku“ (p. 120). O chronologinėms taisyklėms nepaklūstantis temporalumas sustiprina suskilusios asmenybės įspūdį: „Tačiau tai buvo (yra, bus) kvailystė, nes aš buvau (esu, būsiu) visiškai tikras, kad mirsiu visiškai netrukus, jeigu dar nesu miręs“ (p. 37). Kadangi aš nuolatos keičiuosi, tai negaliu teigti, kad egzistuoju kaip vienas ir stabilus asmuo. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog taip gali mąstyti tik dvasiškai nesveikas žmogus, kūrinys parodo, kad visi tam tikra prasme esame durniai. Tikrovėje šią patirtį dubliuoja pats romano skaitymo aktas, taip pat leidžiantis patirti šizofrenišką susidvejinimą – aš, romano skaitytojas, susitapatinu su veikėju ir tampu netikruoju „aš“. Taip kūrinys pereina į metalygmenį ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, kurio knygos interpretacija nuolatos keičiasi. Visą šią logiką dar labiau apsunkina skirtingų laiko perspektyvų galimybė – ar erdvėlaikyje pasikeitusios mano kūno specifikacijos leidžia teigti, kad aš vis dar esu tas, kas buvau prieš akimirką? Jau paprastas lapą verčiantis rankos judesys leidžia teigti, kad kitame puslapyje aš, skaitytojas, būsiu kitoks.

Mąstymas apie laiką savaime paradoksalus. Šventasis Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašė, kad kai niekas neklausia, jis žino, kas tai yra, bet kai reikia paaiškinti, jis jau nežino. „Durnių mokykla“ kaip tik puikiai įsikomponuoja į šią neapibrėžto laiko diskusiją. Nors laikas visada kėlė sudėtingus filosofinius klausimus (prisiminkime seną Herakleito pasvarstymą, ar įmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus), XX a. atsiranda plejada mąstytojų, naujai interpretavusių temporalumo patirtį. Šiuo laikotarpiu jį nagrinėjo tokie intelektualai kaip Henri Bergsonas, Martinas Heideggeris ar Marcelis Proustas. Tačiau tikrą filosofinį dinamitą susprogdino Albertas Einsteinas, ištaręs sveiku protu nesuvokiamą tezę – laikas ir erdvė keičiasi priklausomai nuo stebėtojo pozicijos. Kitaip tariant, laikas yra neabsoliutus. Neatsitiktinai pagrindinis knygos veikėjas prasitaria, kad skaitė filosofinį straipsnį: „Filosofas ten rašė, kad, jo nuomone, laikas turi atgalinę eigą, tai yra jis juda ne į tą pusę, į kurią, kaip mes įsivaizduojame, turėtų judėti, o į priešingą ir atgal“ (p. 142). Beje, iš aprašymo atrodo, kad turimas omenyje Edmundas Husserlis – vienas svarbiausių XX a. filosofų, pradėjęs fenomenologinę mąstymo tradiciją. Būtent jis teigė, kad dabarties patirtis tiesiogiai priklauso nuo sąmoningai šiuo metu suvokiamos praeities (retencijos) ir aktualiai projektuojamos ateities (protencijos). Husserlio mąstymo logika leidžia teigti, jog neįmanoma suvokti dabarties momento be kitų dviejų laiko perspektyvų. O jo praktikuojama fenomenologinė refleksija leidžia postuluoti klejonių, sapnų ar haliucinacijų svarbą – jei tik kažkas yra apmąstoma, tai gali tapti autentiška ir prasminga patirtimi.

Toks laiko neapibrėžtumas nepastebimai tampa politiniu klausimu. Akivaizdu, kad į JAV iš Sovietų Sąjungos pabėgusio rašytojo knyga tegalėjo būti išleista samizdatu. Tačiau kūrinyje atskleidžiamas laiko daugialypumas griauna utopinės svajonės pamatus. Sovietmečiu kuriamas oficialus menas privalėjo vaizduoti komunistinį rojų – tai akivaizdžiai pastebima įvairaus tipo propagandiniuose paveiksluose ir plakatuose, kuriuose vaizduojami rugių laukai, fiziškai stiprūs ir laimingi žmonės ar vaišėmis nukrauti stalai. Tačiau šie vaizdiniai prieštaravo deficito kamuojamai tikrovei, kurioje vienintelis išsigelbėjimas buvo blatas ar stovėjimas eilėse. Štai kodėl galima teigti, kad socialistinis realizmas bandė ateitį, kurią simbolizavo komunizmo gėrybių perteklius, perkelti į dabartį. Utopinė ateitis turėjo tapti dabarties fiktyvia patirtimi, nes komunizmas tuoj bus įgyvendintas, tereikia palaukti. Tačiau, kaip parodo S. Sokolovo veikėjai, laikas gali būti lankstus ir nenuspėjamas. Jis neprivalo paklusti logikai ar suplanuotam projektavimui. Jis yra gyvas ir guvus, todėl nuolatos šokinėja ir kruta pirmyn ir atgal. Ir būtent toks egzistencinis laiko nestabilumas paneigia suplanuotos ateities logiką.

Nūdienos Rusijos literatūra Vakaruose žinoma dėl tokių postmodernių autorių kaip Vladimiras Sorokinas ar Viktoras Pelevinas. Pastarasis dažnai vertinamas kaip geriausias postmodernaus būvio tyrinėtojas. S. Sokolovo kūrinys puikiai parodo, kad ir modernizmo literatūroje rusų rašytojai dažnai gali aplenkti iš Vakarų kilusius kūrėjus. „Durnių mokykla“ yra knyga, kurią kiekvienas skaitytojas supras ir interpretuos savaip. Neįmanoma jos vertinti vienareikšmiškai ar logiškai, ir būtent tai yra stipriausia knygos savybė. Štai kodėl šį kūrinį padėsiu į lentyną, kur guli mano mylimos, bet nesuprastos knygos. Kažkur netoli Franzo Kafkos, tarp László Krasznahorkai „Pasipriešinimo melancholijos“ ir Fistono Mwanzos Mujilos „Klubo „Tram 83“.

Thomas Hoodas (1799–1845) – anglų poetas, humoristas, leidėjas, literatūros žurnalų redaktorius. Garsėjo kaip satyrinių eilių ir poemų meistras, tačiau į britų literatūros klasikos kanoną pirmiausia pateko kaip paveikių socialinio protesto eilėraščių „Marškinių daina“ (The Song of the Shirt, 1843), „Juodadarbio baladė“ (The Lay of the Labourer, 1844) ir „Atodūsių tiltas“ (The Bridge of Sighs, 1844) autorius. Teigiama, kad šie eilėraščiai drauge su Charleso Dickenso romanais atkreipė visuomenės dėmesį į nežmoniškas miesto darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygas, išjudino profsąjungų steigimąsi šalyje, inspiravo panašios socialinės neteisybės ir išnaudojimo tematikos poezijos bangą ne tik Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, bet ir Vokietijoje bei Rusijoje.

Mariaus Samavičiaus koliažas

Atodūsių tiltas

Dar viena dingusi

Taip nelauktai,

Mirty sustingusi

Guli antai.

Švelniai jau šaltą ją

Imk už liemens;

Kūną jos baltąjį

Kelk iš vandens!

Lyg rūko driekanos

Jos rūbų liekanos;

Bangos ją merkdamos

Plakas, pursloja;

Kelk ją nesmerkdamas

Ir ne piktuoju.

Liesk ją gedėdamas

Nesibjaurėdamas,

Jautriai it seserį;

Purvą, ją žlugdžiusį,

Upė nuplukdžiusi

Kaip tamsią ašarą.

Būk gailestingas jai,

Širdžiai maištingajai,

Sielai pakrikusiai,

Kurios nešlovę

Mirtis nuplovė

Grožį palikusi.

Nors ir suklupo ji,

Kaip Ieva rojuje,

Nušluostyk lūpas jai

Apsiputojusias.

Kadais dabintą,

Matai jos nūnai

Kasą išpintą

Ir kirba tau mintys:

Kur jos namai?

Kur vardan Dievo

Šios paskenduolės

Motina, tėvas,

Sesė ar brolis?

O mylimiausiasis,

Jai artimiausiasis,

Kur jis prapuolęs?

Ak, širdys sudiržusios,

Atjausti užmiršusios

Žemėj šitoj!

Kaip apgailėtina,

Niekino, gėdino

Ją net šeimoj!

Sesės ir broliai jos,

Tėvai nuo šiolei jos

Nepripažins:

Jos meilės nuodėmė

Nedovanotina,

Net Dievo Motina

Jos neapgins.

Kur upėj šviesos,

Lyg žvakės tiesios,

Virpa nakty,

Ji žvelgė į langus,

Į stogus, į dangų

Viena, nusigandus

Ir nevilty.

Nuo kovo rūstaus

Ji drebėjo ir gūžės;

Ne nuo tilto plataus,

Ne nuo upės, kur ūžė:

Ji ne gyvenimo,

O lyg išganymo,

Lyg išeities

Troško ji, troško ji

Vien prapulties!

Ir nepabūgus

Ji šoko netrukus

Gelmėn kuo staigiau, –

Valandą baisiąją

Atmink, kadaise ją

Metęs žmogau!

Kas turi teisę ją

Smerkti, dangau!

Švelniai jau šaltą ją

Imk už liemens;

Kūną jos baltąjį

Kelk iš vandens!

Galūnes linkstančias,

Šaltyje stingstančias

Droviai iš lėto

Prie jos priglauski,

Akis užspauski,

Kad nežiūrėtų.

Lai jos nežiūri

Pro dumblo sąnašas

Aklavidurės

Į ateitį niūrią

Lyg rūsčios pranašės.

Buvo ji pjudoma,

Ujama, žudoma

Nuožmiai, nežmoniškai,

Šiurpiai, šėtoniškai

Ligi mirties.

Sudėki maldai

Jos rankas baltas

Viršum širdies!

Jos klystkelius šičia

Lyg savo laikyki,

O nuodėmę didžią

Kūrėjui paliki.

Vertė Linas Rybelis

Duok pauostysiu tavo knygą

pasakysiu kas esi

•

įvairiais takeliais į mano vienkiemį tokių prieina

ypač pavasariais po atodrėkio

tie su pirmagimiais

pamiškės tuopose visas varnas pakelia

tad nuo darbų net nesitraukiu

nes jei tik suklusęs šoktelsiu

pelenai saujoj vėl į puslapius atvirs

tie vėliau susizgribę

pilnais vežimais sendaikčių ir iškasenų

matyt vengdami tiesioginių saulės spindulių

vis per atžėlusią kirtavietę taiko –

lapiukams įsakyta juos išlydėti

tų ateinančių lietums lyjant

ar su vėjų vėjais ar švenčiausią akimirką

nematau tiesą sakant nuo jų duris rakinu

tris kartus pasuku raktą

ir pilnomis saujomis puslapių

stoviu vidury kambario

ryte randu jų knygas

vėliau jos išsipildo

yra dar vienas

pasirodantis netikėtai tiesiai prieš akis

dėl šio gabumo jam net šiek tiek simpatizuoju

vos kelis trupinius užrašęs

paskutinį kartą užklydęs

atnešė mažą akmenėlį

sako pauostyk

pauostau sakau iš egipto

ne sako iš vaikystės kūdros

•

ką tik išleistų knygų tvaikas

su grindinio žyme ant menčių

arba tų turgavietės aikštėje

su slapyvardžiais išguldytų –

džiūstančios žolės alsa užgniaužia

ir tų kurių vaikystėj

kopėčiom ant aukšto siekiau

žinoma ir tų koriu kvepiančių

iš prosenelio rankų –

neskaitė jų tik slėpė

vėdino nuo savęs glostė

man galvą ir augalėlių

pavadinimus mokė

sakė

geriausiai kvepės seniai sudegintos

o neišleistos

nosį ries

•

niekas nemokė pats išmokau

ir tardomas taip kalbėsiu

tris dienas ir tris naktis

tik vėliau sapne suriksiu

obuoliai!

kokie obuoliai?

na tie ant aukšto

antaniniai po

velnių

•

Kiekvienas puslapis žarijos

Vaikeli,

čia –

Čia pradžia.

Viskas įskaičiuota

susitinkame pačiose netikėčiausiose vietose

saulės spinduliai glosto pamesto švarko kišenę

kurioje glūdi visas žodžių arsenalas

mane apima baimė

ji įkalina kaip kokią supistą princesę babelio bokšte

užkariautos valdos nesibaigia čia

jos plečiasi

baimės akys didelės

kokios didelės meilės akys

tavo akys atmerkia mano sapną

lieka vienas noras iš trijų norų sąrašo

fontano seklumoje plakasi žuvelė

balų veidrodžiai matuojas kurorto gatvelę

raibuliuose regiu ateitį šilta šilčiau

karšta tiršto prakaito srovės

nuplukdo į negyvenamą salą

negaliu per daug atitolti

per daug priartėti nedrįstu

tavo kūno žemėlapiuos

įsirėžusios praeities spiralės

sudaužiu viskio stiklą su savo atspindžiu

geriu iki dugno už drąsą

šilta šilčiau karšta puolu į atlapus

smarkiai pasipurtęs atsiplėšiu

nuo ekskursijos po kitų žmonių gyvenimus

mano akys judina smėlį

rūšiuoja po smiltelę

sunkios pagirios suteikia

telekinetinių galių

sudėlioja idealią oazę

kurią suardo tavo jūros atodūsis

sąmonės masažas

ar galiu pasekti dar vieną pasaką

sublyksi auksinis žvynas

kondicionierių miražuos

Peter Tillberg. Ar tapsi našus, mažasis bičiuli? 1972

Greiti ir įsiutę

tamsa mums tinka

ypač dera prie akių tuštumos

nežinau kur toliau reikės sukti

beprotiškas alkis

besiveržiantis pliūpsniais

suryti kelio dalelę

suryti atstumą tarp mūsų

dabar vietos visiems neužteks

teks ardytis

mus jau lenkia

lenkia prie šlapio asfalto

lenkia modeliai tokie panašūs vienas į kitą

atspindinčius veidrodžius jie yra mūsų

priešai taip nusprendė likimas

žinau kad skamba juokingai

aš tik neregys bandantis skaityti

nuorodas teksto nėra yra tik

realybė ir aš tik

apsimetu kad skaitau

apsimetu kad suprantu

apsimetu kad laukiu

nuosprendžio

galutinis verdiktas

aiškesnis už mėnesieną

kurią išvydus norisi staugti

tarsi amžinajam varikliui

tolumoje blyksi raudona

geltona

žalia

Inversijos. Sapnai

mano netikro brolio sužadėtinė

ateina pas mane ašarų pakalnėje ir praneša

apie jo mirtį ją lydi jo geriausias draugas

sako kad mano netikras brolis buvo labai

į mane panašus mes visai nieko apie jį

nežinome

mane užpuola trys vyrai

vienam jų aš perkandu gerklę tada kitas

pripažįsta kad susipainiojo kad aš

ne tas žmogus kurio jie ieško

išsiskirstome

vaikas ant sienos

užtepa banalų užrašą:

visi sapnai yra realybė

visa realybė yra sapnai

jis turi mano veidą lūpas akis

Transas

mielas demone

mes dar nebuvom susitikę

kadaise vyliausi kad niekada ir nesusitiksime

bet štai mano pirštai yra ant tavo lūpų

mano siela yra bergždžia

nekenčiu tuštumos

laukiu užsidaręs tarp keturių sienų

pirma siena – rūkas

antra siena – tarpeklis

trečia siena – upė

ketvirta siena – delčia

rūke klaidžioja ežiukas

tarpekly skraidžioja paukščiai

upėje ganosi žuvys

ar galiu bent neminėt kokia graži

šiąnakt delčia

man labai nepatiktų

jei visa tai pasibaigtų

bet visa tai pasibaigia

ir aš tiksliai net negaliu apsakyti

kas yra visa tai

tad atleisk kad trukdau

Nugalėtojai žaidžia čia

mūsų pikseliniai sapnai išsisklaidys

sukurdami naują realybę

turėsime šimtą gyvybių

kiekviena auksu žibės priešais mirtį

pabūk čia trumpam kol pavogsiu mašiną

galėsime lėkti kur tik panorėję

kad ir už šio žaidimo ribų

kur palmės įaugusios viena į kitą

kur juoda jūra ragauja vaivorykštinį smėlį

tik palauk kol įvykdysiu misiją

dar vieną iš begalybės

dar vieną

nesijaudink tai niekada nesibaigs

šie stikliniai saulėlydžiai

šis dangus pilnas gėlių

pabandykime pereiti

suvesiu kodą iškviesiu valtį

arba padarysiu taip kad daiktai

iš lėto ims skristi kai juos liesime

tu skrisi kai aš tave liesiu

tavo plaukų tekstūra

tavo rankų šešėliai

tavo nuliai ir mano vienetai

Biuro direktorius užsisako sau naują veidą

aš irgi tokio norėčiau

šioje dykumoje viskas sunykę

nieks nebelaisto augalų

nieks nebešeria driežų

visi darbuojasi prie monolito

aš išeinu į pertrauką

ir aš išeinu iš vienos tuštumos į kitą

nemanau kad galiu kur nors pasislėpti

nuo lempų saulės rimbų

net nebandau to daryti

kas belieka iššifruoti kokį nors eilėraštį

nuo piramidžių vidinių sienų

juoktis iš badaujančių Afrikos vaikų

visiška beprasmybė norisi karo

bet žūti nebėra už ką nebent

už kokią nė sudilusio skatiko nevertą idėją

nebent už ją palinksi kolega

ir panyra į kavos puodelį

šiandiena bus išburta iš tirščių

Kas tiki Dievą, iš esmės yra priverstas – neišleisdamas iš akių viso paveikslo – tikėti Paskutiniu teismu. Šie du tikėjimai neatsiejamai susiję. Nes tikėti Dievą, kokį Jį mato krikščioniškoji tradicija, kokį skelbia apreikštas žodis, Dievą, neabejingą žmogaus likimui, –  tai tikėti, kad pasaulis yra teisingas ir nesugedęs, teisingas besąlygiškai. Tačiau juk nei žmogiškajame pasaulyje teisingumo daug matome, ką ir kalbėti, kad jis būtų visuotinis, nei tame, kam galioja natūralūs dėsniai, įžiūrime, kad kokios nors teisingumo taisyklės galiotų. Apie tai žmonės žinojo nuo seno, žinojo visi. Bet vis dėlto: jeigu Dievas valdo, tai pasaulis kaip visuma, kaip galutinai išsipildžiusi žmogiškoji istorija yra teisingas, nors to ir nematome. Tad privalo būti toks išsipildymo aktas, kad visiems – ne tik dvasios išrinktiesiems – taptų aišku, jog pasaulis išties yra teisingas, tuo galutiniu veiksmu visas buvęs neteisingumas bus ištaisytas, visos sąskaitos neklystamai suvestos, visi bus apdovanoti ir nubausti – tiksliai ir neatšaukiamai. Tad privalo būti Paskutinis teismas.

Akivaizdi yra ir atvirkštinė priklausomybė. Jeigu yra Paskutinis teismas, tai yra ir Dievas, nes nemąstanti, mūsų likimui abejinga, atsitiktinumo valdoma visata negali vykdyti teisingumo.

Tačiau apie ką mes iš tikrųjų galvojame laukdami Paskutinio teismo? Tikimės būti apdovanoti už savo dorybes ir teisingus darbus? Ne, juk ne to mus moko tradicija; greičiau jau – kaip giedama „Rūstybės dienoje“ – iš visos „iki pelenų išdegintos“ širdies melsti Dievo gailestingumo, o ne sąskaitas Viešpačiui išrašinėti, ne savosiomis dorybėmis puikuotis ir taip nuodėmes savąsias dauginti. O gal turime viltis, kad tie, kurie mus kadaise nuskriaudė, bus žiauriai nubausti ir taip bus blogiesiems deramai atkeršyta? Bet juk ir ne šito mus Evangelija moko, nes keršto troškimas taip pat yra nuodėmė (kas iš jūsų yra be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį…) ir iš tiesų neaišku, kaip suderinti Evangeliją su įsitikinimu, kad teisingai apdovanotieji džiūgaus stebėdami pasmerktųjų kančias, kaip apie tai kartais kalba teologai.

Taigi ne savosiomis dorybėmis besigėrintys ir priešų kančiomis slapta ar atvirai besidžiaugiantys gali dangiškųjų gėrybių tikėtis; greičiau jau visi turėtume iš anksto pripažinti Teisėją esant teisingą, kad ir ką jis mums skirti teiktųsi, savo kaltes išpažinti, priešams atleisti, gailestingumo prašyti.

Visi tikėjimo simboliai byloja apie Jėzų Kristų, kuris antrąkart nusileis iš dangaus gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tą Antrojo atėjimo dieną prieš Jį stos visi, nuo pasaulio sukūrimo gyvenę ir mirę, taip pat tą akimirką gyvenantieji, o pirmieji – vėl savo kūnus atgavę; o toji diena ateis netikėtai, ir apie ją ne tik žmonės, bet ir angelai nieko nežino, net ir Dievo Sūnus, kol buvo žemėje, nežinojo. Gausūs bažnytiniai pareiškimai teigia panašią mintį, kad kiekvienas iš mūsų po mirties pateks į asmeninį teismą ir iškart po to, priklausomai nuo savo nuodėmingumo ar dorybingumo, arba keliaus į dangų, kad ten, Dievo Trejybės akivaizdoje, patirtų palaimą, arba bus pasiųstas į skaistyklą atgailai (ją palengvinti ir apsivalymo bausmei sutrumpinti labai padeda gyvųjų maldos), arba į pasmerktųjų bedugnę amžinoms kančioms.

Visa tai turėdamas omenyje kas nors galėtų paklausti: jeigu jau kiekvienas mūsų, nugyvenęs savo gyvenimą, keliauja į jam numatytą vietą ir jo likimas didžia dalimi jam yra žinomas, tai kamgi dar Paskutinis teismas, išskyrus, be abejo, paskutinę gyvųjų kartą, kuri paruzijos sulauks dar žemėje? Kam tasai bauginantis vaizdinys, tasai kosminio siaubo sprogimas, jeigu tai niekaip nepaveiks nei mirusiųjų likimo, nei jų suvokimo apie savąjį likimą?

Russell Lee. Merginos, laukiančios Velykų procesijos. 1941

Vis dėlto galime numanyti, jog yra svarbi priežastis, kad įvyktų Paskutinis teismas, o ne vien kiekvieno žmogaus asmeninis. Juk tai yra universalaus perkeitimo aktas, analogiškas eucharistinės transsubstanciacijos veiksmui: tęsinys, paskutinė žemiškosios istorijos fazė, o kartu ir naujo laiko pradžia, įžengimas į mums, gyviesiems, visiškai nežinomą tikrovę, dar kūniška būtis, bet jau pavaldi dvasiai, nuo kūniškojo netobulumo apvalyta; taigi tai vieta, kur susitinka du visiškai skirtingi pasauliai; didi permaina, arba nesuvokiamas pasaulietinės ir šventosios istorijos susipynimas. Be to, atrodo, neužtenka, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų savąją dalią, būtina, kad visi vienu metu suvoktume amžinąją savo lemtį ir istorijos prasmę iki smulkiausių detalių. Ir tik tada Aukščiausiojo tribunolo akivaizdoje teisingumas atsiskleis visiems, bus akivaizdus, o ne tik faktiškai įgyvendintas, ne tik numanomas.

Paskutinis teismas, kaip žinoma, pasižymi gausia ikonografija, o betarpiškai prieš jį įvykęs epizodas, kai iš karstų ir dulkių kyla visi nuo laikų pradžios mirusieji žmonės, atrodo, nėra taip giliai įsišaknijęs dailininkų vaizduotėje (prisimenu tik Stanley Spencerio drobę). Vaizduotė bejėgė tokio baisingo įvykio akivaizdoje. Koks vaizdas! Pasistenkime įsivaizduoti milijonus ir milijardus prisikeliančiųjų, kūdikius, į laidojimo drobules įvyniotus, amžiaus nukamuotus senolius, žmones, pilnus jėgų ir sveikatos, dėl nesuskaičiuojamos daugybės priežasčių mirties nukirsdintus, vienus – vos vakar palaidotus, kitus – savo palaikus, per tūkstantmečius po visą pasaulį išbarstytus, po dulkelę rankiojančius… Visi, atrodo, turėtų – nors man nežinoma, kad ši, paremta dviprasmišku apaštalo Pauliaus teiginiu, įžvalga būtų Bažnyčios kanonizuota, – amžinajam gyvenimui prisikelti to paties – idealaus – amžiaus, būtent to amžiaus, kurio buvo nukryžiuotas Jėzus (trisdešimt trejų metų, kaip visuomet manyta; dabar mokslininkai teigia, kad jis buvo keleriais metais vyresnis). Ar iškart žmonės atgims tokio amžiaus, bręs ar jaunės iki jo, ar galbūt jau prieš tai, po asmeninio teismo, pasieks tobuląjį amžių? To turbūt niekas nežino.

Taip pat nežinome, kokia bus teismo procedūra, net jeigu žinome jos bendruosius principus; galime tik įsivaizduoti. Visi mūsų poelgiai – geri ar blogi – yra surašyti gyvenimo knygoje ir greičiausia ne tik surašyti, bet ir kruopščiai nufilmuoti. Todėl bus sumontuotas – tai mano asmeninė nuovoka – milžiniškas ekranas, kuriame bus eksponuojami visi tie mūsų veiksmai, kuriuos labiausiai norėtume nuslėpti, ir net ne tik realūs poelgiai, bet ir įvairūs nuodėmingi ir ištvirkėliški troškimai bei fantazijos. Tai jau būtų geroka skaistyklos dalis; kiekvienam – visai žmonijai – bus suteikta galimybė iki soties pasišaipyti iš svetimų nuodėmių, kol ateis jo paties eilė.

Galima numanyti, kad šis procesas užsitęstų labai ilgai; tai tiesa, tačiau, pirma, laiko turėsime pakankamai (o ir pramoga, pripažinkime, bus įtraukianti, nors ir ne tam, kurio gyvenimas bus tuo metu eksponuojamas), o antra, nežinome, kokia bus Naujojo pasaulio laiko sąranga.

Tačiau žinome, kad labiausiai dievobaimingą ir bedievišką vaizduotę aitrino Rūstybės dienos išvakarių įvykiai. Nors pats žodis „apokalipsė“ reiškia atskleidimą ar atidengimą, Naujojo Testamento skaitytojai neišvengiamai per amžius siejo jį su šventojo Jono Apaštalo vizijomis, išsamiai aprašančiomis paskutinių dienų siaubą. Viešpaties dienos, tamsybės ir sutemų, ugnies ir gedulo, bado ir nelaimių, raudų ir epidemijų dienos, pranašystes žinome jau iš Senojo Testamento pranašų – Joelio, Amoso, Abdijo, Zacharijo, Ezekielio, Izaijo – raštų; visi jie pranašavo, kad kai tik kris kerštas ant tų, kurie sava valia apleido Dievą arba žodžiu ar veiksmu Jam priešgyniavo, stos linksmybių ir džiaugsmo valanda teisiesiems.

Tačiau šventojo Jono apokaliptinės vizijos vis dėlto neturi sau lygių dėl jų detalumo, taip pat ir dėl tos baugios jėgos, spinduliuojančios iš didžios Avinėlio rūsties. Plaikstantis dūmams ir liepsnoms, užgriuvus siaubingoms nelaimėms, drakonų ir bestijų akivaizdoje, kai upių vanduo paplūsta krauju, o ežerai užsiliepsnoja – stoja didžio teismo diena žemės gyventojams. O varge! Pačioje Apokalipsės pabaigoje aptinkame neaiškią užuominą apie „gyvenimo medį“, kuris prieš tai tik kartą yra minimas Pradžios knygoje, Biblijos pradžioje. Galime numanyti, kad tai medis, kurio vaisiai suteikia palaimintiesiems nemirtingumą. Tokiu būdu gyvenimo medis tampa varčia, iš abiejų pusių užveriančia Apreiškimo knygą, taip pat pradeda ir užbaigia žmogaus istoriją; nuo gimtosios nuodėmės iki Paskutinio teismo. Visa mūsų istorija tampa pasirengimu paskutiniam veiksmui, baigiamajam siaubo ir linksmybės sprogimui, kurio scenarijus jau parašytas. Pjesė baigta, visi vienu metu pabuvojome ir scenoje, ir žiūrovų salėje, – ar turėtume paploti?

Tai nėra tuščias klausimas, nes už jo slypi niūrus pragaro vaizdinys. Visai neseniai perskaičiau dvi knygas, susijusias su Paskutinio teismo problematika, vienos jų pavadinimas „Istorija kaip apokalipsė“ (History as Apocalypse, 1985), jos autorius – amerikiečių teologas Thomas Altizeris. Jis apmąsto savimonės, kaip Vakarų kultūros pamato, raidos istoriją, o išsamiausiai, jo manymu, toji istorija atsiskleidžia epinėje literatūroje. Paskutiniuose knygos skyriuose kaip epų kūrėjai aptariami Dante, Miltonas, Blakeʼas ir Joyceʼas. Joyceʼas – apokaliptinis rašytojas? Tam tikra prasme – taip, teigia teologas. Vakarų kultūra išsikvėpė, o gal jau ir baigėsi, savimonė pasiekė savo ribą, o po Joyceʼo epas jau nebeįmanomas. Jo skatologija ir piktžodžiavimas reiškia išsivadavimą iš religinės veidmainystės, kosmosas ir chaosas yra tas pat, Šėtonas ir Išganytojas yra tas pat, krikščionybė baigėsi, prasideda prisikėlimas iš mirusiųjų, Antikristas jį šventina. Istorija Joyceʼo kūrinyje baigiasi. Tad pasaulio pabaiga, ko gero, jau prasidėjo, net jeigu mes to nė nepastebėjome.

Kita knyga, kurią norėčiau paminėti, yra Wacławo Hryniewicziaus OMI veikalas „Išganymo vilties drama“ (Dramat nadziei zbawienia, 1996). Tai yra antra šio autoriaus knyga ta pačia tema; pirmoji galbūt buvo labiau istorinė, ši – labiau egzegetinė. Trumpai tariant, autorius gana įtikinamai įrodo, kad nepaneigiamų priežasčių remiantis Biblija tvirtai laikytis įsitikinimo apie amžiną pragaro bausmę nėra ir kad visi Naujojo Testamento tekstai leidžia tikėti, jog pragaro bausmės yra laikinos. Autorius, be abejo, puikiai suvokia, kad jo pažiūros prieštarauja tradicijai ir įprastam požiūriui, tačiau teigia, kad jis ne pirmasis, kuris šiuos visuotinius įsitikinimus kvestionuoja. Cituoja tiek šiuolaikinius autorius, rašančius religijos tema, tiek Rytų Tėvus, tokius kaip Grigalius Nisietis ar Izaokas Sirietis, kurie taip pat, remdamiesi Jėzaus žodžiais, tikėjo tuo, kad galų gale visi bus išganyti (Rytų Tėvai skaitė Naująjį Testamentą graikiškai, o ne lotyniškąjį jo vertimą, o tam tikri graikų kalbos reikšmių atspalviai, kaip įrodo kun. Hryniewiczius, verčiant dingsta). Mes, aišku, prisimename tiek Jėzaus žodžius apie amžinąją ugnį, tiek Jo pranašystę, kad visus patrauks savęsp. Įvairiausių ir tarsi prieštaraujančių vienas kitam Naujojo Testamento tekstų analizė vis dėlto leidžia autoriui prieiti išvadą, kad, nors nuodėmė yra reali, o savosios kaltės pripažinimas privalomas, Dievo tikslas yra baudžiant gydyti, o ne naikinti, ir kad amžinų kančių vaizdinys nedera su Dievo – Jėzaus Tėvo – vaizdiniu.

Pragaras, kaip žinoma, visados ypač audrino rašytojų ir pamokslininkų vaizduotę; skaitome apie jį, be kita ko, įvairiausiuose apokrifiniuose tekstuose, tokiuose kaip Abraomo testamentas, Pirmoji ir Antroji Enocho knygos, Barucho apokalipsė, Petro apokalipsė, Povilo apokalipsė (dviejose pastarosiose amžinos pasmerktųjų kančios aprašytos su sadistiniu smulkmeniškumu), Sibilės pranašystės. Krikščionių pamokslininkai tam tikru laikotarpiu lenktyniavo aprašinėdami išgalvotas kankynes, kurioms buvo pasmerkti pragaro bedugnės gyventojai; greičiausiai manė, kad be tų vaizdinių Bažnyčios priesakai nebus veiksmingi.

Tačiau tiesa yra ta, kad Bažnyčia, daugelį paskelbusi šventaisiais, nė vieno neįvardijo pasmerktuoju.

O jeigu iš esmės bausmės tikslas yra nuodėmingąjį, net patį blogiausią, išgydyti ir galų gale, jau sveiką, į dangiškąją šventovę priimti, tai galbūt ir Paskutinis teismas turėtų kitaip atrodyti, nei žmonės jį įprastai vaizduodavosi. Paskutinio teismo paveikslai beveik be išimties teigia neatšaukiamą amžiną padalijimą į avis ir ožius. Ar esama tokių, kuriuose Dievo gailestingumas aprėpia visus? Nežinau.

Iš: Leszek Kołakowski. Czy Pan Bóg jest szczęśliwy i inne pytania. Kraków: Znak, 2009

Vertė Žilvinas Norkūnas

Anglų literatūros klasikas Oscaras Wilde’as (1854–1900) buvo puikus pasakotojas. Daug pasakojimų gimdavo pietaujant su draugais, kai jis improvizuodavo perskaitytos knygos arba ką tik įvykusio pokalbio tema. Kartais rašytoją išprovokuodavo vos keli ištarti žodžiai. Tie, kurie girdėdavo šias improvizacijas, vėliau nusivildavo, perskaitę jas užrašytas. Matyt,  Wilde’as buvo ir puikus aktorius. Gaila, kad galime gėrėtis tik tomis improvizacijomis, kurios buvo užrašytos.

Čia spausdinami šeši eilėraščiai proza buvo vieninteliai šio žanro Wilde’o kūriniai, viešai publikuoti jam gyvam esant (pasirodė spaudoje 1893 ir 1894 m.). Jau po mirties jie išleisti atskira knygele pavadinimu Poems in Prose (pirmąkart 1905 m. Paryžiuje).

Vertėjas

Menininkas

Kartą vakare jo sieloje užgimė noras sukurti statulą Malonumo, kuris trunka akimirką. Tada išėjo į pasaulį ieškoti bronzos, nes išlieti ją galėjo tik iš bronzos.

Bet bronza visame pasaulyje buvo išnykusi, jos niekur negalėjai rasti, išskyrus bronzinę statulą Sielvarto, kuris trunka amžinai.

Tą statulą jis pats savo rankomis buvo sukūręs ir pastatęs ant vienintelio žmogaus, kurį mylėjo, kapo. Ant mylimo velionio kapo pastatė šį kūrinį kaip nemarios meilės ir nepraeinančio sielvarto ženklą. Ir visame pasaulyje nebuvo daugiau bronzos, kaip tik šio stabo.

Tada jis paėmė savo paties rankomis sukurtą kūrinį, įmetė į didelę lydymo krosnį, atidavė jį ugniai.

O paskiau iš Sielvarto, kuris trunka amžinai nuliejo Malonumo, kuris trunka akimirką statulą.

Gera darantis

Tvyrojo naktis, ir Jis buvo vienas. Tolumoje pamatė Jis miestą juosiančias sienas ir nuėjo miesto link.

Kai Jis prisiartino prie miesto, išgirdo džiaugsmingus žingsnius, linksmą juoką ir garsų daugybės liutnių skambėjimą. Tada Jis pasibeldė į vartus, ir vartininkai Jam atvėrė.

Ten Jis pamatė marmuro namą su marmurinėmis fasado kolonomis. Kolonos buvo papuoštos girliandomis, o išorėje ir viduje liepsnojo kedro deglai. Ir įėjo Jis į namą.

Kai Jis perėjo chalcedono salę, jaspio salę ir atsidūrė ilgoje puotų salėje, tai pamatė purpuriniame guolyje žmogų, kurio plaukai buvo papuošti raudonomis rožėmis, o lūpos raudonavo nuo vyno.

Tada Jis priėjo iš už nugaros, palietė žmogaus petį ir paklausė: „Kodėl tu taip gyveni?“

Ir jaunuolis atsigręžė, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau raupsuotasis, ir Tu mane išgydei. Kaip kitaip aš galiu gyventi?“

Tada Jis išėjo iš namo ir sugrįžo į gatvę. Netrukus Jis pamatė moterį, kurios veidas ir drabužiai buvo ryškiai išdažyti, o kojos apautos perliniais bateliais. Jai iš paskos, tarsi medžiotojas, sėlino jaunuolis su dvispalviu apsiaustu. Moteris buvo panaši į nuostabią šventyklos dievaitę, o jaunuolio akys degė geismu.

Jis greitai nuėjo paskui juos, palietė jaunuolio ranką ir paklausė: „Kodėl tu taip žiūri į šitą moterį?“

Ir atsigręžė jaunuolis, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau aklas, ir tu dovanojai man regėjimą. Į ką dar aš turėčiau žiūrėti?“

Tada Jis pabėgėjo, palietė įvairiaspalvius moters drabužius ir paklausė jos: „Nejaugi nėra kito kelio, kuriuo galėtum eiti, išskyrus nuodėmės kelią?“

Ir atsigręžė moteris, ir pažino Jį, ir juokdamasi atsakė: „Bet juk tu atleidai man nuodėmes mano, o mano kelias – malonumų kelias.“

Tada Jis paliko miestą.

Ir kai Jis ėjo pro vartus, tai pamatė jaunuolį, sėdintį šalikelėje ir graudžiai verkiantį.

Ir priėjo Jis prie jaunuolio, ir palietė jo garbanas, ir paklausė: „Kodėl tu verki?“

Ir atsigręžė jaunuolis, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau miręs, o tu prikėlei mane. Ką gi man beveikti, jei ne sielvartauti ir raudoti?“

Mokinys

Po Narcizo mirties pasimėgavimų tvenkinys iš malonumą teikiančių vandenų taurės pavirto sūrių ašarų taure, ir verkiančios oreadės išėjo iš giraičių, kad padainuotų tvenkiniui dainų ir paguostų jį.

Kai jos pamatė, kad tvenkinys iš malonumą teikiančių vandenų taurės pavirto sūrių ašarų taure, paleido savo žalių plaukų sruogas ir kreipdamosi į jį pasakė: „Mes nesistebim, kad tu apraudi Narcizą, juk buvo jis toks nuostabus.“

„Argi Narcizas buvo nuostabus?“ – paklausė tvenkinys.

„Kas gi geriau už tave žinoti gali? – atsiliepė oreadės. – Pro mus jis visada praeidavo nepastebėdamas, visada pas tave veržėsi. Jis gulėdavo ant tavo kranto, žiūrėdavo į tave ir tavo vandenų veidrodyje matydavo savo grožio atspindį.“

Ir atsakė tvenkinys: „Aš mylėjau Narcizą tik todėl, kad kai jis gulėdavo ant mano kranto ir žiūrėdavo į mane, jo akių veidrodyje matydavau savo paties grožio atspindį.“

Mokytojas

Kai žemę apgaubė tamsa, Juozapas Arimatietis uždegė kedro deglą ir nusileido nuo kalvos į slėnį, nes dar turėjo reikalų savo namuose.

Ir pamatė jis ant titnaginių Apleistojo slėnio akmenų beklūpintį nuogą verkiantį jaunuolį. Jaunuolio plaukai buvo medaus spalvos, o kūnas panašus į baltą žiedą, bet jis buvo susižalojęs kūną spygliais ir karūnavęs plaukus pelenais.

Tada Juozapas, kuris buvo labai turtingas, kreipėsi į verkiantį jaunuolį ir jam taip pasakė: „Nenuostabu, kad smarkiai sielvartauji, nes Jis tikrai buvo Dievo žmogus.“

Ir atsakė jaunuolis: „Apverkiu ne Jį, o save. Aš irgi paversdavau vandenį vynu, išgydydavau raupsuotuosius ir sugrąžindavau akliesiems regėjimą. Aš vaikščiojau vandens paviršiumi ir išvarydavau demonus iš mirusiųjų kapaviečių. Aš maitindavau alkanus negyvoje dykumoje ir prikeldavau mirusiuosius iš jų ankštų buveinių. Man paliepus milžiniškos minios akivaizdoje bevaisis figmedis nuvyto ir numirė. Aš dariau viską, ką tas žmogus darė, bet manęs jie nenukryžiavo.“

Teismo rūmai

Teismo rūmuose viešpatavo tyla, ir žmogus nuogas stovėjo Dievo akivaizdoje.

Ir atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą, buvai negailestingas tiems, kam reikėjo padėti, griežtas ir kietaširdis bejėgiams. Bedaliai šaukėsi tavęs, bet tu neklausei, klausa tavo buvo užverta Mano nelaimingųjų ir nuskriaustųjų šauksmams. Tu pasisavindavai palikimą tų, kurie likdavo be tėvo, ir įleisdavai lapes į kaimyno vynuogyną. Tu atimdavai duoną iš vaikų ir numesdavai ją šunims. Mano raupsuotuosius, kurie taikiai gyveno pelkėse ir šlovino Mane, tu ištrėmei klajoti keliais. Mano žemėje, iš kurios Aš sukūriau tave, tu liejai nekaltųjų kraują.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir vėl atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą; grožio, kurį tau Aš parodžiau, nepastebėjai, o gėrio, kurį tavyje paslėpiau, neatskleidei. Tavo pilies sienos buvo išpuoštos šventais paveikslais, ir tu pakildavai iš savo niekingų nuodėmių guolio skambant fleitų garsams. Tu pastatei septynis altorius nuodėmių, kurias Aš uždraudžiau, garbei, valgei maistą, prie kurio prisiliesti negalima, ir ant tavo drabužių purpuro buvo išsiuvinėti trys gėdingi ženklai. Tavo dievaičiai buvo ne iš aukso ar sidabro, kurie nepavaldūs dūlėjimui, bet iš mirtingo kūno. Tu tepei jų plaukus kvapiaisiais tepalais ir dėjai į jų delnus granatmedžio vaisius. Tu trynei jų kojas šafranu ir klojai prieš juos kilimus. Tu tepliojai jų vokus stibiu ir įtrindavai jų kūnus mira. Tu lanksteisi jiems iki žemės, ir tavo dievaičių sostai buvo saulėje išstatyti. Tu rodei saulei savo gėdą ir rodei mėnuliui savo beprotybę.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą trečią kartą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą ir blogiu atsakydavai į gėrį, o į mandagumą šiurkštumu. Tu žalojai rankas, kurios maitino tave, ir niekinai krūtį, kurią žindai. Tas, kuris atėjo pas tave su vandeniu, išėjo kęsdamas troškulį, ir tu dar prieš auštant išdavei atstumtuosius, kurie naktį paslėpė tave savo palapinėse. Priešą, kuris pagailėjo tavęs, tu įviliojai į spąstus, o draugą, kuris vaikščiojo su tavimi, tu pardavei už pinigus. Tiems, kurie atėjo pas tave meilės vedami, tu atsidėkojai gašlumu.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir užvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė: „Be abejonės, tu keliausi į pragarą. Būtent į pragarą aš nusiųsiu tave.“

„Tu negali šito padaryti!“ – sušuko žmogus.

Ir paklausė Dievas žmogaus: „Kodėl Aš negaliu nusiųsti tavęs į pragarą, dėl kokios priežasties?“

„Todėl, kad aš visą laiką gyvenau pragare“, – atsakė žmogus.

Ir įsiviešpatavo tyla Teismo rūmuose.

Pagaliau Dievas prakalbo ir pasakė žmogui: „Pagalvojęs ir supratęs, kad negaliu nusiųsti tavęs į pragarą, Aš nusiųsiu tave į rojų. Būtent į rojų Aš nusiųsiu tave.“

„Tu negali šito padaryti!“ – sušuko žmogus.

Ir paklausė Dievas žmogaus: „Kodėl aš negaliu nusiųsti tavęs į rojų, dėl kokios priežasties?“

„Todėl, kad aš niekados ir niekur tokios vietos negalėjau įsivaizduoti“, – atsakė žmogus.

Ir įsiviešpatavo tyla Teismo rūmuose.

Andreas H. Bitesnich. Paukščiai. 2013 

Išminties mokytojas

Nuo pat vaikystės jis tobulai pažino Dievą, ir net kai buvo dar tik paauglys, daugelis šventų, taip pat dievobaimingų moterų, gyvenusių jo gimtajam mieste, be galo stebėjosi oria jo atsakymų išmintimi.

Kai tėvai įdavė jam pilnametystės apdarus ir žiedą, jis pabučiavo juos ir išėjo į pasaulį, kad pasakotų pasauliečiams apie Dievą. Nes anuo metu buvo daug žmonių, arba visai nieko nežinančių apie Dievą, arba tik iš dalies žinančių, arba garbinančių melagingus dievus, kurie gyvena giriose ir nekreipia dėmesio į savo garbintojus.

Ir atsuko jis veidą į saulę, ir klajojo, eidamas be sandalų, kaip vaikšto šventieji, ir nešiojo užsikišęs už diržo odinį maišelį ir degto molio indelį vandeniui.

Eidamas didžiuoju keliu, jis buvo apimtas džiaugsmo, kylančio iš tobulo Dievo pažinimo, ir be paliovos šlovino Dievą. Po kiek laiko jis pasiekė nepažįstamą žemę su daugybe miestų.

Ir perėjo jis per vienuolika miestų. Kai kurie iš tų miestų buvo slėniuose, kiti išsidriekę ant plačių upių krantų, o tretieji stovėjo ant kalvų. Kiekviename mieste jis surasdavo mokinį, šis mylėjo ir lydėjo jį, o daugybė paprastų žmonių iš kiekvieno miesto ėjo paskui jį. Žinia apie Dievą sklido po visą žemę, ir daugelis valdovų priėmė tikrąjį tikėjimą. Žyniai tų šventyklų, kuriose stovėjo stabai, neteko pusės uždarbio, ir kai jie pusiaudienį daužė savo būgnus, tai tik keli žmonės ateidavo, nešini fazanais ir kitomis valgomomis aukomis, kaip buvo įprasta toje žemėje iki jam ateinant.

Tačiau kuo daugiau žmonių ėjo paskui jį ir kuo gausesnės darėsi jo mokinių gretos, tuo didesnis jį apėmė liūdesys. Jis nežinojo, kodėl jo sielvartas toks didelis, – juk visada kalbėjo apie Dievą ir apie tobulo žinojimo pilnatvę, kurią pats Dievas buvo jam dovanojęs.

Kartą vakare kartu su savo mokiniais ir didžiule minia žmonių, einančių paskui jį, paliko jis vienuoliktąjį miestą, kuris buvo Armėnijoje. Jis užkopė į kalno viršūnę, atsisėdo ant akmens, ir mokiniai apsupo jį, o kiti žmonės suklaupė slėnyje.

Tada nusviro ant rankų jo galva, jis pravirko ir kreipėsi į savo Sielą: „Kodėl aš sklidinas sielvarto ir baimės ir kodėl man atrodo, kad kiekvienas iš mano mokinių – tai priešas, tykantis manęs?“

Ir atsakė Siela: „Dievas pripildė tave tobulo žinojimo apie Save, o tu išdalijai šitą žinojimą kitiems. Tu sutrupinai brangų perlą ir suplėšei į skiautes neturėjusį siūlių rūbą. Tas, kas dalijasi išmintimi, apvagia pats save. Jis panašus į žmogų, kuris atiduoda savo brangenybes plėšikui. Argi Dievas ne išmintingesnis už tave? Kas tu toks, kad dalytumeis iš Dievo gauta dovana? Kitados aš buvau turtinga, o tu padarei mane vargše. Kitados aš regėjau Dievą, o dabar tu paslėpei Jį nuo manęs.“

Tada jis vėl pravirko, nes suprato, kad Siela tiesą kalbėjo ir kad atidavė jis kitiems tobulą žinojimą apie Dievą, pažeidė dieviškąjį numatymą, ir dabar tikėjimas apleidžia jį dėl daugybės kitų, kurie juo įtikėjo.

Ir pasakė jis sau: „Aš daugiau nekalbėsiu apie Dievą. Tas, kas išmintimi dalijasi, apvagia pats save.“

Po kurio laiko mokiniai priėjo prie jo, nusilenkė iki žemės ir pasakė: „Mokytojau, pakalbėk su mumis apie Dievą, nes tu tobulai Dievą pažįsti ir nė vienas žmogus, išskyrus tave, jo taip nepažįsta.“

Tada jis atsakė jiems: „Aš kalbėsiu su jumis apie visus kitus dalykus žemėje ir danguje, bet daugiau nekalbėsiu apie Dievą. Nei dabar, nei kada nors kitu metu nekalbėsiu su jumis apie Dievą.“

Ir supyko ant jo mokiniai, ir pasakė: „Tu išvedei mus į dykumą, kad mes klausytume tavęs. Ar pavarysi mus alkanus šalin kartu su didele daugybe tų, kuriuos privertei eiti tau iš paskos?“

Ir jis atsakė jiems: „Aš nekalbėsiu su jumis apie Dievą.“

Tada dauguma žmonių pradėjo murmėti prieš jį ir pasakė: „Tu atvedei mus į dykumą ir nedavei jokio maisto. Kalbėk su mumis apie Dievą, ir to mums užteks.“

Bet jis neištarė nė žodžio, nes žinojo, kad jeigu pradės su jais kalbėti apie Dievą, tai praras savo brangenybę.

Tada jo mokiniai išsiskirstė, didelio liūdesio apimti, ir minios žmonių sugrįžo namo, bet daugelis jų pakeliui mirė.

Kai jis pasiliko vienas, atsistojo, atsuko veidą į mėnulį ir klajojo septynis mėnulio mėnesius, nekalbėdamas nė su vienu žmogumi ir neatsakinėdamas į jokius klausimus. Baigiantis septintajam mėnulio mėnesiui, jis pasiekė dykumos, kuri vadinasi Didžiosios Upės dykuma, pakraštį. Ten surado olą, kurioje kitados gyveno kentauras, ir įsirengė buveinę. Miegui nusipynė iš nendrių demblį ir tapo atsiskyrėliu. Kas valandą Atsiskyrėlis šlovino Dievą už tai, kad Jis leido išsaugoti dalelę žinojimo apie Save ir Savo nuostabią didybę.

Kartą vakare, kai Atsiskyrėlis sėdėjo priešais olą, kuri tapo jo buveine, pamatė jis jaunuolį piktu ir gražiu veidu, kuris praėjo pro šalį varganais rūbais ir tuščiomis rankomis. Nuo to laiko jaunuolis kiekvieną vakarą praeidavo tuščiomis ir kiekvieną rytą sugrįždavo su purpuru ir perlais rankose, nes buvo jis Plėšikas ir apiplėšdavo prekeivių karavanus.

Atsiskyrėlis stebėjo jaunuolį ir gailėjosi jo, bet neištarė nė žodžio, nes žinojo, kad kalbantysis praranda savo tikėjimą.

Vieną rytą, kai jaunuolis grįžo su purpuru ir perlais, jis sustojo, paniuro, treptelėjo koja į smėlį ir kreipėsi į Atsiskyrėlį: „Ko taip žiūri į mane kiekvieną kartą, kai aš praeinu pro šalį? Ką matau aš tavo akyse? Nė vienas žmogus anksčiau taip nežiūrėjo į mane.“

Tada Atsiskyrėlis atsakė jam: „Tu matai mano akyse gailestį. Gailestis žiūri pro mano akis į tave.“

Jaunuolis paniekinamai nusijuokė ir išdidžiai pasakė Atsiskyrėliui: „Aš laikau rankose purpurą ir perlus, o tu turi tik varganą nendrinį demblį. Kaip tu gali gailėtis manęs ir dėl kokios priežasties?“

„Aš gailiuosi tavęs, nes tu nepažįsti Dievo“, – atsakė Atsiskyrėlis.

„Argi Dievo pažinimas – tokia brangenybė?“ – paklausė jaunuolis ir priėjo arčiau olos.

„Jis brangesnis už visą pasaulio purpurą ir perlus“, – atsakė Atsiskyrėlis.

„Ir tu jį turi?“ – paklausė jaunasis Plėšikas, prieidamas dar arčiau.

„Kitados turėjau, – atsakė Atsiskyrėlis. – Turėjau tobulą žinojimą apie Dievą, bet beprotybės apimtas ėmiau dalytis juo su kitais. Vis dėlto net dabar tas žinojimas, kuris dar manyje išliko, daug brangesnis už purpurą ar perlus.“

Kai jaunasis Plėšikas išgirdo šiuos žodžius, numetė purpurą ir perlus, kuriuos nešėsi, išsitraukė aštrų lenktą durklą ir pasakė Atsiskyrėliui: „Tai pasidalyk su manim žinojimu apie Dievą, kurį turi, kitaip nužudysiu tave! Kodėl gi man nenužudyti to, kuris turi lobius, didesnius už mano turtus?“

Tada Atsiskyrėlis skėstelėjo rankomis ir pasakė: „Argi man nebus geriau pakilti į Dievo valdas ir Jį šlovinti, nei gyventi pasaulyje be žinojimo apie Jį? Užmušk mane, jei taip nori, bet aš nepasidalysiu savo žinojimu apie Dievą.“

Tada jaunasis Plėšikas atsiklaupė prieš jį ir ėmė maldauti, bet Atsiskyrėlis atsisakė kalbėtis su juo apie Dievą ir atiduoti savo brangenybę. Ir atsistojo Plėšikas, ir pasakė Atsiskyrėliui: „Tebūnie, kaip tu nori. Aš gi keliausiu į Septynių Nuodėmių Miestą, kuris yra už trijų dienų kelio nuo čia, ir patirsiu malonumą už savo purpurą ir džiaugsmą už savo perlus.“ Ir paėmė jis purpurą ir perlus, ir nuskubėjo šalin.

Tada Atsiskyrėlis garsiai sušuko, nusekė jam iš paskos ir ėmė atkalbinėti. Tris dienas jis ėjo paskui jaunąjį Plėšiką ir maldavo sugrįžti ir neįžengti į Septynių Nuodėmių Miestą.

Retkarčiais jaunasis Plėšikas atsisukdavo į Atsiskyrėlį ir sakydavo jam: „Ar pasidalysi su manim žinojimu apie Dievą, brangesniu už purpurą ir perlus? Jei atiduosi man šitą žinojimą, aš neįžengsiu į miestą.“

Ir kiekvieną kartą Atsiskyrėlis atsakydavo: „Aš pasiruošęs atiduoti tau viską, ką turiu, išskyrus tai, nes aš neturiu teisės dalytis žinojimu apie Dievą.“

Trečią dieną sutemose jie prisiartino prie milžiniškų raudonų Septynių Nuodėmių Miesto vartų. Iš už miesto sienų sklido garsus juokas.

Jaunasis Plėšikas irgi nusijuokė ir priėjo prie vartų, kad pasibelstų. Tada Atsiskyrėlis pribėgo prie jo, sučiupo už drabužio skvernų ir kreipėsi tokiais žodžiais: „Ištiesk rankas, apkabink mano kaklą ir priglausk ausį prie mano lūpų. Tada pasidalysiu su tavim savo žinojimo apie Dievą likučiais.“ Išgirdęs šiuos žodžius, jaunasis Plėšikas sustojo.

Ir kai Atsiskyrėlis pasidalijo savo paskutiniu žinojimu apie Dievą, tai pargriuvo ant žemės ir ėmė raudoti, ir didžiulė tamsa apgaubė jį ir paslėpė miestą ir jaunąjį Plėšiką taip, kad jis daugiau nematė nei vieno, nei kito.

Ir kai jis gulėjo ir verkė, tai pajuto artumą To, kuris stovėjo šalia jo. To, kuris stovėjo šalia jo, kojos buvo panašios į vario stulpus, o Jo plaukai panašūs į ploną vilną. Jis pakėlė Atsiskyrėlį ir pasakė jam: „Iki šiol tu turėjai tobulą žinojimą apie Dievą. Dabar tu turi Jo tobulą meilę. Kodėl gi tu verki?“ Ir Jis pabučiavo jį.

Vertė Gytis Lukšas

Rima Juškūnė. Perikonas. Eilėraščiai.
K.: Kauko laiptai, 2018. 77 p.

Šiuo metu Danijoje gyvenančios poetės Rimos Juškūnės antrasis eilėraščių rinkinys „Perikonas“ apraizgytas įvairiomis tematinėmis sampynomis, iš kurių ryškiausios dvi – santykiai su tėvais ir emigracijos problema, nors išryškėja ir subtili dievoieškos linija.

Debiutiniame rinkinyje „Irisai“ (Kauko laiptai, 2015) R. Juškūnė pasirodo kaip tiršto verlibro kūrėja, o kai kurie jos tekstai skambesiu kiek primena Henriko Radausko poetiką. „Perikone“ poetė nevengia eksperimentuoti: čia aptinkame ir grakščios estetikos, ir kandaus humoro, ir R. Juškūnei būdingo sodraus verlibro. Rinkinio struktūra labai įdomi: jis it augalas, kurio stiebai, susiviję vienas su kitu, sudaro tematinę įvairovę.

Žodį „perikonas“ aptinkame įpusėję knygą: „važiuoju nuoga / autobusu: / be makiažo ir / perikono. // mano juslės – / atvertos piestelės – / siurbia kvapus // ir žvilgsnius // moterų, / kurios drovisi / mano nuogumo“ (p. 34). Eilėraštyje esanti išnaša paaiškina, kad perikonas – tai jonažolių ekstraktas. Kaip žinoma, jonažolės yra geltonai žydintys augalai, o rinkinyje geltona spalva išnyra įvairiausiais pavidalais – geltona kombikormo kruša (p. 26), geltonas lėktuvas (p. 62), klevo geltonis (p. 66) ir kt. Ši spalva siejama ir su išpardavimų bei tarpine šviesoforų šviesa (p. 63). Tad geltonos spalvos leitmotyvas, viena vertus, tampa autorės estetine žiūra, kita vertus, sąsajos su šviesoforų šviesa primena ir tarpinę skrydžio lėktuvu būseną, kai laikinai atsiduriama „niekur“, tarp teritorijų, o ne konkrečioje vietoje.

Atkreipiant dėmesį į cituotas eilutes, augalo sąsaja su moters kūnu leidžia mąstyti dvejopai: apie moters tapsmą augalu arba augalo tapsmą moterimi. Augalas-moteris yra stebimas kitų moterų, kurias tas nuogumas glumina. Galima klausti, ar jos yra atskirtos nuo augališko subjektės kūno, būdamos kažkas kita nei ji pati, o gal tai užslėptas geismas?

Pažymėtina, kad moters augališkumas siekia įsitvirtinti. Tai atskleidžia eilėraštis „Moterys“: „jų platūs lapai ir mėsingi žiedai. / po šalnos – mėsos gabalai ir pūvantis kvapas. / tik ūgliai jų vis stiebias į debesis / ieškodami, kur prisitvirtinti“ (p. 33). Sakyčiau, čia labai subtiliai parodoma moterų emancipacijos ir tapatybės problema, nors tai nėra pati svarbiausia gija rinkinyje, visgi augalas gali būti interpretuojamas kaip bejėgiškumo ir veržlumo vaizdinys, egzistuojantis tuo pat metu, t. y. moters tapatybėje glūdi milžiniška įtampa. Be to, parodoma, kad moteris susiduria ir su nepelnyta panieka bei prievarta (p. 19), tačiau augališkumo, gėdos ir geismo motyvai, galima sakyti, išklibina griežtas binarines (pvz., vyro ir moters) opozicijas, o tapsmas apima įvairiausias būties formas – žmogiškas, gyvūniškas, augališkas ir net daiktiškas. Kita vertus, esama erotiško moters santykio su vyru, tačiau jis įsukamas į nuolatinį tapsmo procesą, tad vyro ir moters poliai nėra atskiri pasauliai, kuriuos skirtų neperžengiama praraja.

Iš pirmo žvilgsnio eilėraščių subjektė yra veržli, kupina gyvenimo geismo, nors nežinia, kaip konkrečiai galėtume tą gyvybės geismą motyvuoti, mat eilėraščiuose neretai fiksuojama skausmingų patirčių – fizinių, psichologinių, dvasinių. Be to, skaudžiai ardoma tėvo, motinos ir vaiko triada. Rinkinyje išryškinamas atidus subjektės žvilgsnis į tėvus, atsisakant juos vertinti moralinėmis kategorijomis. Pastaruoju metu itin iškalbingos santykio su tėvais temos pasirodė tokių poetų kaip Karolis Baublys ir Mindaugas Nastaravičius kūryboje. K. Baublys debiutiniame rinkinyje „Geležinė vėjarodė“ (Kauko laiptai, 2018) susitelkia į išsiskyrimo (fizinio, psichologinio) su tėvu problemą, o M. Nastaravičius „Bendratyje“ (Tyto alba, 2018) išryškina tėvo ir sūnaus santykių tęstinumą, pačiam subjektui tampant tėvu.

Galima sakyti, kad abiem minėtiems autoriams tėvo figūra, nepaisant prieštarų, įgauna universalią reikšmę, kuri neatsiejama nuo subjekto egzistencijos. Kitaip nei šie poetai, R. Juškūnė vietoj tęstinumo renkasi neužbaigtumą, o vietoj universalios egzistavimo sąlygos koncentruojasi į kūnišką tėvų gležnumą. Kitokią koncepciją savo naujausiame rinkinyje „Gintaro kambarys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) pasirenka ir Giedrė Kazlauskaitė, asociatyviu ryšiu sujungusi tėvo vardą su mineralu ir dingusiu Gintaro kambariu. Tad abi poetės savo kūryboje santykio su tėvais temas tarsi įdaiktina, įmaterina.

Kalbant apie „Perikoną“, jau pirmame eilėraštyje „Dangaus ir Žemės kūnai“, prisodrintame kelių prasminių gijų, įspūdingai pavaizduotas subjektės santykis su motina: „ji mane žindė iki trejų metų: jutau, / kaip jos pientakiais teka balta ir saldi sula, / [...] aš buvau plėšri ir norėjau mėsos, / [...] ten, kur būta krūties – vienišas geležinkelio bėgis, kuriuo ji grįžo namo, / [...] aštrus Motinos žvynas – vaikštau su ilgu nagu, lakuoju jį / raudonu perlamutru, kad jusčiau ją gyvą, skaitau / žurnale horoskopą: // aš esu Vėžys ir aš suvalgiau savo Motiną“ (p. 9–10). Vėžys gali būti suvokiamas kaip gyvūnas, Zodiako ženklas arba onkologinė liga. Keistas subjektės kaltės jausmas, lydimas plėšrumo, savotiško gyvūniškumo, gyvybės geismo, susipina su vėžio neišvengiamybe: nepasirinksi nei savo likimo (Zodiako ženklo), nei diagnozės. Geležinkelio bėgis, kuriuo grįžtama namo, gali būti suprantamas irgi nevienaprasmiškai – kaip mirimas arba grįžimas iš tremties, juolab kad tokių užuominų randame kitame eilėraštyje pavadinimu „Bigės“ (p. 68–70).

Dar vienas ryškus eilėraščių diptikas – „Pokalbiai su išėjusiu tėvu“ (p. 44–45), kuriame pavaizduojamas tėvo bejėgiškumas. Be dramatizmo, bet labai ryškiai sublyksint geltonos spalvos motyvui: „mano tėvas išėjo lėtai, / kaip išeina žalia iš žolės, / [...] labas, sakau, jau ruduo, / pažiūrėk, kaip geltona, – veduosi / braidyti prikritusiais lapais. Jis kikena, / pasirėmęs į kaulus, / atkartodamas mano aidą: / geltona“ (p. 44). Santykis su tėvu apverčiamas, įsisąmoninant jo kūdikišką gležnumą, – subjektė jam it motina: „pripilu vonią, įkeliu didelį kūdikį, kibų vijoklį“ (p. 45). Čia ir vėl išnyra žmogaus-augalo motyvas, negebantis pasipriešinti savo paties nyksmui, kuris paradoksaliai pilnėja, nes „kūnas jo tvinksta ir tvinksi“. Kitame eilėraštyje santykis apverčiamas ir su motina, o tėvas pavaizduojamas lyg svetimkūnis šeimos paveiksle: „naktimis man sapnuojasi potvyniai: / motina, gerianti mano pieną, / [...] ir tėvas – varnėnas be inkilo, / švilpaujantis aplinkui“ (p. 37).

Galbūt galėtumėme tvirtinti, kad tėvų nyksmą kompensuoja santykis su vaikais, bet ne – rinkinyje jie labiau asocijuojami su nepastovumu, skrydžiais (p. 11, 27, 57), tad net nesiekiama atkartoti to, kas prarasta, kaip ir nesiekiama apmąstyti kūniškumą kaip darnią visumą: kūnas rinkinyje išnyra tarsi supjaustytas ar suskaidytas, kiek primenantis ir Gretos Ambrazaitės debiutiniame rinkinyje „Trapūs daiktai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) vaizduojamą kūno fragmentiškumą. Nors R. Juškūnės kūryboje, kaip minėjau, svarbus tapsmas, eilėraštis „Vyrui“, kuriame savitai kūniškumas sujungiamas su teritorija, mano supratimu, tampa atraminis plėtojant dar vieną rinkinio giją, t. y. emigracijos problemą: „tu esi mano / palapinė – iš storo / vilnonio audeklo, / graužiančio odą: // išskleidžiu tave / vis naujoj vietoj, / suguldau vaikus poilsio, // išlendu lauk, urgzdama / žymiu teritoriją“ (p. 40).

Atrodo, kad kūnui reikia tinkamos terpės, panašiai kaip augalui įsišaknyti į žemę, bet jei teritorija yra svetima, vargu ar įmanoma jausti kūniškumo ir aplinkos dermę, tad emigranto būsena pasirodo kaip nuolatinis nepritapimas ir vietos neradimas („Ikea yra mano namai, / lėktuvai yra mano prieglobstis / nuo nepažįstamų ir nebeatpažįstamų vietų“, p. 66). Tiesa, jau „Irisuose“ užsimenama apie buvimą svetimoje teritorijoje, kurią ženklina svetimos priegaidės (p. 52), tačiau „Perikone“ taikliai atskleidžiama emigranto kaip amžino svetimkūnio būtis: „jūs niekada nebūsit kaip jie: / nusikirpkit baltas šukuosenas / ir nusitrinkite lūpdažius, / [...] siūkit pilkų pelių kostiumus / kol kas dar savo vaikams: / net ir jiems nevalia / būti spalvotiems“ (p. 50). Tokia emigranto realybė tampa atkirčiu nomadiškai filosofijai: užuot mėgaudamasi kosmopolitės gyvenimu, subjektė jaučiasi lydima nuolatinės stokos it nepasotinamo geismo, kuris gali pasirodyti ir lietuviškojo „Tėve mūsų“ pavidalu (p. 66). Kita vertus, gimtinės ilgesys nėra sentimentalus, nostalgiškas ar egzaltuotas, o rinkinyje nevengiama ir platesnių kontekstų, esama intertekstualumo.

Dar reikėtų paminėti dievoiešką, kuri, kaip ir kitos temos, susipina su kūniškumo ir augališkumo plotmėmis. Pvz., kryželio ženkle susitinka makro- ir mikropasauliai: „mąstyti / apie Dievo plaukus – galaktikas – smegenis / mūsų pačių galvose, pasėti / mažutį sėklos kryželį“ (p. 17). Eilėraštyje „Dievo Motinos katedra“ (p. 14) bažnyčia pavaizduojama it milžiniškas kūnas, kurio viduje klaidžioja subjektė, per materialius, kūniškus įvaizdžius nujausdama Kristaus dieviškumą: „bažnyčios ląsta turi dvi atvaras: / [...] šonkaulių lonkose kvėpuoju kvėpuoju, / [...] išsmunku pro apatinę krūtinės ląstos atvarą, / persekiojama lempelės šviesos. // ir tik kitą rytą, / pakilus lėktuvui, / gniauždama vienkartinį juodos, / pajuntu Jo padus / rausvinant debesis – “ Subjektė neužsiima saviplaka, veikiau religinės patirtys yra estetizuojamos, nevengiama ir saviironijos, prisidengiant Dievo Motinos ikona: „dabar aš tebesu įstrigusi: / sopulingoji feisbuko motina / su laikų vainiku ant galvos“ (p. 70). Kad ir kokiuose kontekstuose yra naudojami krikščioniški įvaizdžiai, rinkinyje jie prabyla nebanaliai.

Žvelgdamas į rinkinio visumą, R. Juškūnės kuriamos poetinės tikrovės nepavadinsi holistine, t. y. užbaigtu, harmoningu pasauliu: subjektė yra lydima stokos arba nepasotinamo geismo, kurį iliustruoja irstantis šeimos paveikslas, nesentimentalus gimtinės ilgesys ir anapus kūniškojo fragmentiškumo egzistuojanti dieviškoji plotmė. Nepaisant to, R. Juškūnė rašo aistringai, netgi entuziastingai, tą byloja viena už kitą įdomesnės metaforos, kurių rinkinyje nestinga, o jungdama įvairias temas ir potemes poetė, mano manymu, atsispyrė nuo savo debiuto, sukurdama savitą koncepciją, todėl tai suteikia akstiną spėlioti, kuo po „Irisų“ ir „Perikono“ pasipildys poetinis R. Juškūnės meniu.

ROBERT FROST

(1874–1963)

Rožių šeima

Rožė esti rožė,

Visados ji buvo rožė.

Bet nūnai pas mus atošia

Naujos mokslinės prognozės:

Vaismedžiai, sodus papuošę, –

Obelys ar slyvos – rožės.

Ir kas žino, kokią košę

Ateitis mums šiandien ruošia.

Žinoma, ir tu – man rožė,

Visados buvai man rožė. 

Ramunės Pigagaitės nuotraukos

Išguldytos gėlės

Tarė vėjui lietus:

„Tu – stumi, aš – kertu.“

Ir smogę taip kelis kartus,

Jie išguldė gėles ratu,

Joms nudaužę žiedus.

Ką jos jautė – aš juntu.

Iš anglų kalbos vertė Arijus Lugalis

KARIN BOYE

(1900–1941)

Tai žinoma, kad skauda

Tai žinoma, kad skauda pumpurams, kai sprogsta.

Antraip kodėl pavasaris dvejotų?

Kodėl mūs karštas ilgesys į stinglų

kartėlio blyškį susivyturiuotų?

Juk visą žiemą pumpuras tebuvo kiautas.

Tai kas ten nauja – plėšia ir sprogdina?

Tai žinoma, kad skauda pumpurams, kai sprogsta, –

ir tam, kas auga, ir kas užveria buvimą.

Taip, gan sunku lašams nukristi.

Jie sunkūs kaba ir iš baimės tirta,

šakelės įsitvėrę pampsta, slysta,

žemyn juos sunkis traukia, ak, kaip įsikirtę.

Sunku bijot, dvejot ir jaustis padalytam,

gelmės traukimą ir kvietimą jausti,

bet tik sėdėti vietoj ir drebėti,

sunku ir pasilikti trokšti, ir nukrist norėti.

Ir štai kada blogiausia, nieks negelbsti,

tarsi iš džiugesio tie pumpurai išsprogsta.

Kada nebetveria bet kokia baimė,                       

lašeliai nuo šakos spindėdami nušoksta,

pamiršta, kad bijojo to, kas nauja,

pamiršta, kaip bauginos kelio,

ir pajaučia saugumą didį tą sekundę

nurimę pasikliovime, kuris pasaulį tveria.

Iš švedų kalbos vertė Ieva Vasilionytė

Mira Lochvickaja (Marija Lochvickaja-Žiber, 1869–1905) – rusų poetė, išleidusi kelis eilių rinkinius, pelniusi didžiulį populiarumą, apdovanota prestižinėmis ano meto literatūros premijomis, bet gana greitai ilgiems dešimtmečiams užmiršta tiek po bolševikinio perversmo požiūrį į meną kardinaliai pakeitusioje tėvynėje Rusijoje, tiek rusų emigrantų stovykloje. Nors Lochvickaja kartais kritikuojama už neva siaurą poezijos pasaulį, mūsų dienomis ji vis drąsiau įvardijama kaip ryški rusų literatūros Sidabro amžiaus atstovė, atvėrusi kelią ištisai plejadai poečių, taip pat ir tokioms žvaigždėms kaip Ana Achmatova, Marina Cvetajeva. Poetės sesuo – kita žymi rusų poetė, humoristė, memuaristė, vertėja Nadežda Lochvickaja (1872–1952), literatūros pasauliui pažįstama pseudonimu Teffi. 

Vertėja

Snaudžianti gulbė

Vienodos, ramios mano dienos –

Lyg mielas nendrių šiugždesys.

Jos užliūliavo jauną sielą

It baltą gulbę pamarys.

Visai čia pat laivai išplaukia

Ieškot kitų, naujų krantų,

Tik aš užutėkyje laukiu,

Palikti žemės nedrįstu.

Bet vėjas tuoj nerimastingai

Man nendrių fleitomis užgros,

Ir kelsis siela nemirtinga, –

Nubudus gulbė, – iš tylos.

Ji išplasnos į laisvės šalį,

Kur audros žaidžia bangomis,

Kur šėlsta, mainos okeanas

Po amžinuoju dangumi.

•

Sugrįžo malonios pavasario svajos,

Sugrįžo sparnuoti sapnai.

Iš miego rožynai kvapniausieji kelias –

Pavasario saulės vaikai.

Vilioja, masina ir toliuose blanksta

Nakties paslaptinga daina.

Atrodo, lyg rankos, galingosios rankos

Nuo žemės atplėštų mane.

„Kur skriejam abu? Kur palaimos buveinė?

Kur mano svajonių šalis?“

Lyg giesmės štai atsakas mielas ateina,

Lyg meilės tylus kuždesys:

„Išskrisim į puikų žiedynų pasaulį

Pas rožes, pas saulės dukras:

Ten gimsta viltis ir į žemę keliauja

Į sielas jautrias ir tyras.

Plasnosim abu mes į tolius toliausius,

Kur žemės jau laukia dangus.

Saldžiosios palaimos drauge paragausim

Ir sielos gyventi nubus!“

Verkiu aš… bet ašaros jau paskutinės:

Pavasario žodžiais tikiu…

Tikiu pažadais jo, ir virpa krūtinė –

Į laimę, į sapną lekiu!

•

Pamilau tave, kaip jūra – naujo ryto glamones,

Kaip trapi krantų gėlelė – raibuliuojančias marias.

Pamilau tave, kaip mėnuo myli spindesį žvaigždžių,

Kaip poetas – savo posmą, kurtą, austą iš svajų.

Pamilau tave, kaip liepsną – pasiklydėliai drugiai, –

Meilės kančios ir vienatvė – man vieninteliai draugai.

Pamilau tave, kaip myli vėjo gūsį ajerai, –

Sielos stygom švelniai groja saldūs ilgesio kerai.

Pamilau tave, kaip sapną, apraizgytą paslapties:

Trokštu saulės, trokštu laimės ir pavasario vilties.

•

Lelijų slėnyje žiedai pražydo nekalti.

Kuokeliai prie gėlės širdies – lyg auksu nužerti.

Bitelę meiliai pasitikt vis lenkiasi stiebai

Ir plaukia dvelksmas toks svaigus, kaip laimės apžavai.

Lelijų slėnyje žiedai… Ir žvanga geležis.

Prieš brolį brolis kyla jau ir greitai pražudys.

Tai stepių paukščiams kūnai jų laimikis bus dosnus,

O piktos sėklos nevilties kraujy išleis daigus.

Lelijų slėnyje žiedai… Ir dūmų kamuoliai.

Dangus žėruoja ugnimi, parimęs nebyliai.

Pikta liepsna praris namus, ir stos slogi tyla, –

Bežadėj pievoje iškils tik josios šventykla.

Lelijų slėnyje žiedai vėl skleidžiasi žydėt!

Gaisrų pašvaistės nematyt, dejonių negirdėt.

Apvijo vynuogė žalia, kas liko iš namų.

Edeno sodai laukia vėl naujų, jaunų sūnų.

Sutemos

Kai ima tirpt nakty diena,

Minučių būna ypatingų,

Nes grįžta žemėn vaizdiniai

Iš slėpinių šalies didingos.

Migloj vakarėj pamažėl

Atgyja žodžiai, siluetai,

Lyg jų brangi šviesa ir vėl

Klajotų tarp kažkur ir niekur…

Ir gniaužias sielvartu širdis:

Kodėl prarasti buvo lemta

Tai, kas seniai jau praeitis,

Kas buvo skirta, kuo gyventa…

Iš rusų kalbos vertė Nora Jazbutytė

Šypsena šypsenoj

                          Kai sužinosi, kad mano eilės nėra eilėraščiai,

                          Tada galėsime kalbėti apie poeziją

.

Ryokan

PAKILSIU

iš vazos

su gėlėmis

paliesiu lubas

metančias dažų žiedlapius

•

JIE NULUPO ožką

po usnių dangumi

pakabino ant smailių stulpų

po ištroškusia saule

nusiplovė rankas

iškepė skerdieną

patepė duoną

ožkos pieno sūriu

maukė pigų vyną

kalbėdami ožkos kalba

•

DIEVAS MANO GALVOJE

skaičiuoja žingsnius

ir žodžius

paverčia kalbą

šešėliais

švariai nutrina lentą

•

DAR ILGAS KELIAS PRIEŠ AKIS

jau nuėjom daug mylių

prasitarė vienas poetas kitam

tavo dikcija tobula

bet esi senamadis

mano, ne tavo mirtis

bus prasminga

kažkas atsakė: geriau kalbėkite

rimtesnėmis temomis – apie

daržininkystę ar namų ruošą

ką dar

ar kas sergsti tave

ir klausosi tavo minčių

•

KAI KANDI

mano žalią obuolį

paraustu  

gundydama

•

ĮSISUPUS

į vualį

nuotaka paskendo dūmuose

gerokai apgirtusi

vasaros pabaigoj

pakeliui

pas trečią vyrą

•

IŠTAMPYTAS KVARTETAS

smuikuoja raukšles

išsipuošusių

šventiškai

bažnyčių suolai sugirgžda

atsitiktinai išgirdę

nuodėmių išpažintis

gotikinis altorius

saugo sukauptas

dabarties ir praeities maldas

paukščio plunksna

leidžiasi nuo lubų

kažkieno mintys klaidžioja

akis už langą

koją už grindis

•

AR ŠIS MEDIS

gali naujai atversti lapą

tegul visi obuoliai

išskyrus uždraustąjį

krenta ir šypsosi

         miegant

•

PRIE GRIŪVANČIO NAMO

pajūry išvydome jį ar ją

jis ar ji nieko mums

nepasakė tik sumurmėjo

einu gatvėmis nežinodama

kas esu – jis ar ji

vėjo gūsis pasuko už kampo

namas sugriuvo

ji jis išbluko jūroje

•

ATŠAUKIAMAS AMŽIUS
žaidžia demonų karštyje

atšaukiama aistra

slapstosi ir ieško

Clementės žirklės*

perkerpa mintį

kaukė palikta

visiems dėvėti

•

DU PANKAI SĖDI

Omnitelio biure

Gedimino prospekte

Vienas sudriskusiais džinsais

kitas apsirengęs juodai

abu apsikarstę grandinėmis

auskarai lūpose, antakiuose ir ausyse

iš smalsumo klausiu

gal grojat kokiais instrumentais

šypsodamiesi atsako

grojam tėvams „ant nervų“

•

PAUKŠTIS

nutūpęs

lizde

išperėjo

keturis

•

PAKELY

į Cafe la Blanca

kaukolių šypsenos

kalnai

papajų

mangų

huevų*

Meksikos miesto kvapai

sugeria cafe con leche

šypseną šypsenoj

arba Keli žodžiai apie šių dienų vaikų literatūros gyvenimą

Šiek tiek besidomintys vaikų literatūra supras, kad žodį klampynės pavadinimui pasirinkau neatsitiktinai. „Klampynių kronikų“ autorė Neringa Vaitkutė šį pavasarį, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, apdovanota Prano Mašioto premija. Ką tai reiškia? Reiškia daug, beveik viską – tai geriausia praėjusių metų knyga, tai garbė, dėmesys ir įpareigojimas autorei. Džiaugsmas ir man. Skaitydama ir tyrinėdama ryškiausių knygų penketukus, praėjusį rudenį garsiai paskelbiau: man „Klampynių kronikos“ iš visų nominuotų įdomiausia – ir vaikams skirtų, ir suaugusiesiems.

Bet ar džiaugsmas visiems? Patoso mano įžangoje per daug. Viename mažame miestelyje bibliotekininkė nustebo, kai ištariau knygos pavadinimą, ir ilgokai jos ieškojo. Kas, kas? Klampynės? Laimei, rado. O aš maniau, kad po iškilmių, sulaukusių kuo rimčiausios sklaidos, Neringą Vaitkutę ir jos kūrinį žino beveik visi, kad puikuojasi ta knyga garbingame stende – yra nuolat siūloma vaikams, su jais aptariama.

Tarptautinė vaikų knygos diena siejama su Hanso Christiano Anderseno gimimo diena – balandžio antrąja. Mane kankina patoso priepuolis, noras šūktelti, kad ji minima visame pasaulyje. Anaiptol. Daugybėje miestų ir miestelių šventė slysta, praslysta, nuslysta – kaip daugybė kitų iškilmių, minėjimų. Lieka knygos ir naivi viltis, kad geri kūriniai, apdovanoti ar ne, pro skaitytojų akis nepraslenka.

Kas tie ekspertai, nutariantys, kurios knygos vertos dėmesio, kurios ne? Tai IBBY Lietuvos skyriaus atstovės ir atstovai. Mūsų IBBY yra sulaukusi šiokių tokių permainų, todėl bandysiu stabtelti ir aptarti šį sambūrį išsamiau.

Nebuvau su žmonėmis, 1992 metais kūrusiais IBBY, užklydau kiek vėliau. Ir likausi, godžiai lankydama seminarus, šventes, minėjimus, skaitydama organizacijos žurnalą „Rubinaitis“ ar rašydama jam. Patyriau visą nuotaikų skalę – nuo žavėjimosi iki aistringo noro diskutuoti, o gal ir neigti. Šiaip ar taip, tvirtinu: tai taikus, veiklus, draugingas sambūris, priimantis į savo tarpą aukštųjų ir kitokių mokyklų, bibliotekų, leidyklų žmones. Žinoma, ir rašytojus, kritikus. Turime psichologę, fizikę, aistringai ir reikliai nuolat skaitančias vaikų literatūrą.

IBBY pamatai praėjusių metų gruodį kiek sudrebėjo. Atsistatydino ilgus metus darniai dirbę pirmininkas Kęstutis Urba, sekretorė Aldona Augustaitienė (Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė). Tai ką, liekame be tėvo ir motinos? Graudintis galima, net būtina. Raudoti – ne.

IBBY laivelį (organizacijoje beveik du šimtai žmonių) smagiai vairuoja literatūrologė bei bibliotekininkė Inga Mitunevičiūtė ir atjaunėjusi valdyba. Žurnalą „Rubinaitis“ teberedaguoja žinovas Kęstutis Urba. Ir tėvas, ir motina tebelanko IBBY renginius – visada patars, kiekvienam padės.

Šį tą iš šių metų „Rubinaičio“ pirmojo numerio pacituosiu. „Tarptautinė vaikų knygos diena švenčiama nuo 1967 m., ją rengia Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). 2019 metais teisę būti šios šventės rėmėjais laimėjo IBBY Lietuvos skyrius. Kęstutis Kasparavičius – garsiausias mūsų šalies iliustruotojas ir rašytojas, jam ir patikėta sukurti plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus. Plakato dizainerė – Deimantė Rybakovienė.“

Jei gerai suprantu, rėmimas pasireiškia būtent kreipimusi ir plakatu, o tas laimėjimas – Kęstučio Urbos ir jo valdybos nuopelnas. Knygos padeda neskubėti – tokia esminė Kęstučio Kasparavičiaus mintis. Turbūt taip, turbūt tiesa. Vis dėlto negaliu nutylėti: tas kreipimasis yra be tautybės, pilietybės ir tapatybės, nors Lietuva ir minima. Vieną kartą… Tik vieną… Primenama, kad Lietuva – Europos centre, ir viskas. Man mažoka. Pasigedau paties Kasparavičiaus – jo vaikystės knygų ir personažų, jam svarbių rašytojų ar dailininkų, o kad ir jo sumanytų veikėjų. Puoliau naršyti, skaityti: nesudėtinga rasti ankstesnių metų plakatus, tekstus. Latvių, rusų, amerikiečių, brazilų, estų… Pastarasis – rašytojos Aino Pervik (g. 1932). Ji pradeda nuo Oskaro Lutso „Pavasario“ – nuo savo tautos jaunimo literatūros klasiko. O tas „Pavasaris“ pasirodė 1912 metais. Belieka priminti, kad Aino Pervik kreipimąsi rašė 2011 metais. Ir matysime, kaip tiksliai apsuktas laiko ratas, kaip kilniai žvelgta į savo šalies patirtį. Vieta ir laikas – dvi kolonos, į kurias visada saugu remtis.

Šiek tiek pažinodama Kęstutį Kasparavičių – jo taikų būdą, intelektą, savikritikos jausmą – net neabejoju, kad būtų jis bendradarbiavęs su… Su kuo? Ar privalau vardinti vyriausios kartos vaikams rašančius žmones, meistres ir meistrus? Gal ne dabar, ne čia.

Labai norėčiau aptarti šventę, kurioje buvo įteikta ne tik Prano Mašioto premija. Jų daug – net dešimt. Tai ir Antroji premija už geriausią knygą vaikams ir paaugliams, ir premija už geriausią knygą mažiausiems skaitytojams, ir Domicelės Tarabildienės – už gražiausią metų knygą, ir Aldonos Liobytės už reikšmingiausią metų debiutą, ir… ir… Po kelių dienų dvi premijas teikė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – rašytojai Kazimierai Kazijevaitei ir projektų autoriui Juozui Žitkauskui.

Vaikų ir jaunimo rašytojai, vertėjai, taip pat ir dailininkai neturėtų jaustis nuskriausti. O juk paraudama kartais – mūsų niekas nežino, nevertina, net menkina – juk rašome ne suaugusiesiems. Tiesą sakant, pabandykime rašyti jiems – tiems suaugusiesiems. Ir paaiškės, kad literatūros pasaulio viešas gyvenimas visada keblus, painus; premijų dalybos – diskutuotinos; renginiai – ne tik džiuginantys, bet ir varginantys.

Taigi, ta Tarptautinės vaikų knygos dienos šventė, tas Anderseno gimtadienis, tos premijų įteikimo iškilmės… Jų nemačiau. Dar neišmokau persiplėšti. Privalėjau būti kitoje šventėje Panevėžyje. Vaizdo įrašas man tėra medaus laižymas per stiklainį: nepajuntu salės alsavimo – nuobodulio ženklų ar, priešingai, tvyrančios pritarimo ir supratimo tylos.

Svarbu minėti, kad naujoji valdyba pirmą kartą per daugybę metų, per visą Lietuvos IBBY istoriją, atskyrė vaikus nuo suaugusiųjų. Vaikai „Lėlės“ teatre stebėjo „Pinokį“ –
itin prieštaringai vertinamą spektaklį. Suaugusieji vakarop rinkosi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šiemet buvo skelbiami ne tik laureatai, bet ir nominantai – nė vienas jų nežinojo, ar sulauks kvietimo į sceną.

Skirtingai, oi, kaip skirtingai IBBY nariai visa tai vertina. Vieni pritaria sprendimui: taip, vaikams tikrai nuobodu tūnoti salėje ir žiūrėti, kaip kopia į sceną suaugę žmonės atsiimti jiems priklausančių dovanų. Anokia čia šventė. Bet atokių mokyklų mokytojos, bibliotekininkės… Jos sako: niekada ir niekur mūsų vaikai nesutiks tokios gausybės rašytojų, negaus autografo, nebendraus.

Aš nežinau, kur slypi tiesa. Net nenoriu žinoti – niekada nebuvau masinių renginių specialistė. Šimtą kartų mieliau pulčiau dabar pasakoti apie premijuotas ar nepastebėtas knygas, bet rašinys būtų per ilgas, juk negaliu pretenduoti į visus „Šiaurės Atėnų“ puslapius. Galbūt ilgainiui papasakosiu, atsižvelgdama į Kęstučio Kasparavičiaus linkėjimą: neskubėti.

Kol kas – tik keli neramūs, klampūs klausimai. Kodėl taip ilgai į pasaulį vėžlino Gyčio Norvilo „Vėžlys Dūmas“, pagaliau sulaukęs ir publikavimo, ir kelių nominacijų? Kiek jis aplankė leidyklų, kol pasirodė pasauliui? Kodėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos premijos laureatė Kazimiera Kazijevaitė ir jos knyga „Mano sesė ir aš“ visai nesudomino IBBY ekspertų? Kodėl ši premija aplenkė kur kas žymesnius nei vaikų literatūroje debiutuojanti Kazijevaitė rašytojus? Kodėl liežuvis painiojasi, kai bandome ištarti Dariaus Rekio knygos „Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“ pavadinimą? Oi ne, čia ne Justino Žilinsko Gugis, čia Rekio kukis – sakome mes. Ar tikrai tie du rašytojai giminingi?

Besidomintiems vaikų ir jaunimo knygomis pranešu, kad puslapyje www.ibbylietuva.lt rasime ir Vaikų knygos šventės, ir gerokai vėliau vykusio IBBY seminaro įrašus. „Rubinaityje“ galime skaityti praėjusių metų knygų apžvalgas. Nemenką dalį pirmajame numeryje, kitą – antrajame. Eglės Baliutavičiūtės mintys apie lietuvių autorių realistinę prozą man atrodo pernelyg griežtos. Linos Buividavičiūtės poezijos apžvalga – neįtikėtinai švelni, kolegiška. Godos Baranauskaitės-Dangovienės pasakų ir kitų nerealistinių kūrinių apžvalgai norėčiau pritarti, bet… Ne visas pasakas kol kas skaičiau, ne viską išmanau – ypač keistai jaučiuosi, kai reikia aptarti tuos „kitus nerealistinius“.

Bet juk viskas o viskas šiame pasaulyje diskutuotina. Kaip ir šis mano rašinys, kaip būsimos mano apžvalgos.

Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikas, pavėluotas balandžio pirmosios pokštas. Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis – taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol įėjimo nesergėjo kareiviai, – nepanaši į dabartinę, kurios apsauga – lyg oro uosto. „Ir Dievo Motinos kantrybė turi ribas“, – pagalvojau.

Hugo romaną skaičiau aštuntoje klasėje – tiksliai atsimenu, nes klasės draugė, pakviesta atsakinėti iš „užklasinio skaitymo“, atpasakojo siužetą. Man rodos, ji stovėjo prie lentos ir itin smulkiai dėstė įvykių peripetijas. Buvo gėda prisipažinti, kad irgi skaičiau tą knygą, bet istorijos ir architektūros detalių nesupratau, todėl praversdavau puslapius, sekiau tik meilės liniją. Tas romanas atrodė gan nuobodus, su daugybe nesuvokiamų realijų, kurias aiškinančios išnašos buvo knygos pabaigoje, ir aš tiesiog tingėjau jas tikrinti. Tais metais Lietuvą aplankė popiežius, „žvėrelių“ valiutą pakeitė litai, televizija statė „Gimines“, o mes piešdavom visokį sutrūnijusį šlamštą, paukščių iškamšas ir ratų nuolaužas tarp senų skudurų – žodžiu, visiems ne tas rūpėjo. Dar nebuvo interneto, todėl trylikametės jau būdavo įgalios perskaityti tokius romanus (vargu ar šiandien jie priskiriami tai amžiaus grupei, gal kokiems šešiolikmečiams geriausiu atveju). Atsitiktinė literatūros mokytoja (kiekvienais metais ateidavo naujos, stabilumo šioje pamokoje nebuvo) laukėsi, tad stengiausi nesielgti bjauriai, nors aš jai savo meniniais polėkiais nuolat neįtikdavau. Ji net netikėjo, kad iš tikrųjų perskaitau tas knygas, kurias aprašau užklasinio skaitymo sąsiuvinyje, bet aš ir nesinėriau iš kailio, kad tą įrodyčiau. Pamokose atsakinėjau įžūliai, rašinius rašiau netinkamai. Kai jos pilvas ėmė ryškėti, vengiau atsakinėti išvis – sakydavau, pamiršau, kad reikėjo atmintinai išmokti Maironio eilėraštį, nes dar būčiau deklamuodama ją sunervinusi. Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje. Žodis „Dievas“ jame, kaip ir dera sovietmečiu, rašomas mažąja raide, tarsi iš tikrųjų būtų panteistinė bendrybė, tvyrotų ore, neturėtų vardo. Pradėjusi skaityti suvokiau, kad jis man toks pats nuobodus kaip ir kadaise – norisi praversti puslapius, aprašinėjančius sudėtingus klero santykius ir kapitelio akantus. Prisiversdama vis vien skaičiau. Pavydėjau buvusiai klasės draugei (kiek žinau, dabar ji gyvena Italijoje), sugebėjusiai susitelkti į geros literatūros vingrybes. Dar labiau pavydėjau šių laikų draugei, gebančiai išskaityti romano struktūroje architektūrą, – anot jos, ta knyga pati yra katedra, tik jau atvirkščiai.

Vėliau, kai jau buvau suaugusi, televizija rodė animacinį „Disney“ miuziklą. Šiek tiek žiūrėjau, tarsi iš reikalo – prisiversdavau pasidomėti popkultūra. Įstrigo scena su Esmeralda katedros viduje – ji dainavo „Aš nieko neprašau sau“. Kiti meldė sveikatos, pinigų, pripažinimo, šlovės, meilės, o ji prašė kažko abstraktaus, nesavanaudiško. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad irgi taip meldžiuosi, – niekada nekaulydavau Dievo nieko egoistinio. Vėliau mano maldos būdai keitėsi, pageidavimai smarkiai savanaudiškėjo.

Paryžiaus katedroje lankiausi prieš trejus metus, nusiteikusi pamaldžiai ir dievobaimingai. Tvyrojo prietema, netgi tamsa, kurioje išryškėjo vitražai; tokioje religinius jausmus žadinančioje šventykloje dar pats Dievas gali išlįsti iš palėpės kaip koks Kvazimodas. Meldžiausi už gimsiančius vaikus, taigi, mano prašymas buvo neva kilnus, prašiau ne sau. Hugo rašo: „Bet kilnioje poeto prigimtyje vyrauja ne nauda. Aš manau, kad jeigu poeto esmę būtų galima pažymėti skaičiumi dešimt, tai koks nors chemikas, ją analizuodamas ir skaidydamas, pasak Rable, rastų joje vieną dalį savanaudiškumo ir devynias – savimeilės. [...] Beje, tai brangi dalelė, tikrovės ir žmogiškumo balastas, be kurio poetai nebeliestų žemės“ (Julijos Maceinienės vertimas). Gryna tiesa! Ir kiek autoironijos romantizmo poetui. Kai išėjau iš šventyklos, ant vieno iš tiltų per Seną sutikau policijos sulaikytą savižudę. Ji žvelgė ramiomis, mirčiai abejingomis akimis, ir tą žvilgsnį taip pat priėmiau asmeniškai – gal nenušoko už mane, kol meldžiausi, gal aš irgi daug kartų nenušokau už ją.

Devintoje klasėje jau suvokiau save kaip menininkę. Staiga tapo aišku, kad viską galiu nupiešti (to niekada nepasakyčiau apie rašymą – kad galiu viską parašyti). Naktimis išslinkdavau į internato koridorių ir padegdavau popierių gniužulus prie balkono. Ilgame tamsiame koridoriuje ugnis atrodydavo kaip gėlė, ji buvo gyva, kildavo ūmai ir gana greitai užgesdavo. Linoleumas niekada neužsidegdavo, ir aš ramiai stebėdavau liepsną. Buvau įsitikinusi, kad dalyvauju savo pačios performanse, kuriam nereikėjo jokių žiūrovų ir kuris, kaip tikros menininkės gyvenime, niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Paskui surinkdavau juodas draiskanas ir išmesdavau tualete. Vieną kartą mane sugavo naktinėlė, naktimis budinti pagyvenusi moteriškė, netikėtai išnirusi iš tamsos. Kažką jai pribūriau, nepamenu, gal net sakiau, kad deginu higieninius paketus – knygoje „Lik sveika, vaikyste“ rašė, kad juos dera sudeginti. Tačiau degti laužus koridoriuje tapo nebesaugu ir todėl persikėliau į prausyklą. Gaisro galimybę tai slopino, mat plytelėmis klotos grindys amžinai būdavo drėgnos, pritaškytos, kartais net iš dalies patvinusios vandeniu. Tačiau ir prausykloje mane vienąkart sugavo, įskundė, kilo skandalas (neva galėjau sukelti gaisrą), svarstė, mesti ar nemesti iš mokyklos. Man tai atrodė kvaila, nes juk mokykla – meno, o pedagogai nenusimano apie performansus. Neišmetė, bet iškvietė tėvus, vykdė idiotiškus pasiaiškinimų posėdžius, išrausė mano piešinius, rado tarp jų daug liepsnos eskizų, pradėjo stumdyti pas psichologus, rašė griežtus papeikimus ir pan. Suaugusiuosius (tėvus ir mokytojus) laikiau mulkiais, per daug iš jų nesitikėjau, savimi ir toliau užsiiminėjau pati.

Kaip buvusiai piromanei katedros gaisras, gėda sakyti, sukėlė kontroversiškų jausmų. Degė išties gražiai – daugybė žmonių tą palaikė paties Dangaus ženklu, verkė apsikabinę, reiškė emocijas socialiniuose tinkluose. Kai kurie regėjo sutapimus, pranašiškus ženklus, tarsi patys būtų ir padegę (gerai, kad nors neprisidavė policijai). Tai būna taip retai – kai žmonės, dažniausiai katastrofų akivaizdoje, pasijunta reikšmingi, gal net virtę kosminio įvykio priežastimi. Kiti piktinosi, kad kai kas nors baisaus nutinka ne gimtojoje Europoje, nebūna tokio sentimentalaus, savo įsikalbėtus jausmus apverkiančio ažiotažo. Ugnis atrodė gražiai – turint galvoje, kad dega ne šiaip koks Eifelio bokštas, o gigantiška viduramžių šventykla su visomis autentiškomis konstrukcijomis. Smailė niro į katedros vidų lyg skęstantis laineris  filme „Titanikas“. Demonai ir chimeros, keista, nesudegė. Sudegs tau jie. Visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, stebėjo reginį. Tai bent Dievo Motinos performansas.

Ši naktis kaip bažnyčia po gaisro. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jeigu tai būtų įvykę prieš keliolika metų, būčiau labai susijaudinusi ir pirmiausia rašiusi emocingą žinutę tėvui. Kas geriau už jį besupras žuvusio paveldo tragediją?.. Dabar mano širdyje tuščia, aš su niekuo netrokštu pasidalinti praradimo, o gal, tiksliau, atradimo jausmu. Tėvas, kad ir kaip graudu, nebereiškia Dievo instituto. Katedra tik pastatas, ji nėra verta žmogaus gyvybės. Šventybę palietusios nelaimės akivaizdoje reikėtų ne mechaniškai melstis, kaip moko vyskupai, o iš esmės atsiversti. Susivokti, kad gyvename pernelyg įsikibę į šventyklas, bet nematydami žmonių, gal ir pasaulio. Dievui juk seniai nebereikia tokių didelių namų, jis telpa guminėje valtyje.

Karvės

Pirma karvė vaikšto aukštai užrietusi nosį. Yra ūkininko numylėtinė, bandos vedlė. Ant šonų nešioja žemėlapius, kuriuos kitos karvės atidžiai žiūrinėja ir uosto. Ūkininkas ją labai myli. Tyrinėdamas žemėlapius, svajoja apie ilgą atostogų kelionę po pasaulį. Karvei kelionės patinka. Melžiama linguoja galvą.

Antra karvė nelygiai padalinta pusiau. Priekis baltas, užpakalis uždengtas juodu. Muses muša su juodos ir baltos spalvų rimbu, panašiu į policininko lazdelę. Mėgsta gulinėti, todėl pilvas rudu nutepliotas.

Trečia marga, labai stora. Tikra, tikra karvė. Ne vienam jaučiui ragus įtaisiusi. Mėgėja pasibadyti ir drauges jodyti.

Ta, kurios vienas ragas aukštyn, kitas žemyn, viena kojinė balta, kita marga, liemenėlė sudriskusi, skylėta, viena akis pamušta baltu, balto ir ausims kliuvo, nugarai, papilvei, labai daug balto mačiusi, nors ant galvos kliuvo ir juodo. Orientacija jos neaiški. Prie pirmosios vis trinasi, paskui sekioja, šalia gulasi. Prisitaikėlė.

Penkta netvarkingai juodais ir baltais lopais išmarginta. Labai darbšti, be perstojo ėda, labai daug pieno gamina, todėl šeimininkas vakare jos spenius ilgiau nei kitoms tampo. Pamelžęs delnu šonus tapšnoja pienu aptaškytomis rankomis. Gal todėl ir marga tokia.

Šešta, juoda, su baltu tešmeniu, su rausva nosimi, yra labai pavydi. Kai ūkininkas žemėlapių nešiotojai papilvę glosto melždamas, lenda iš nugaros prie jo ir sprandą, ausis laižo. Kai gauna delnu per snukį, ausimis karpo, galvą sukioja, kol antausis iškrenta iš galvos ir vėl lenda bučiuoti. Meilutis jis jai labai. Melžiama ausis nuleidžia. Abu jie vienas kitam meilūs.

Septinta – išskirtinė. Visai ne juodmargė. Iš užpakalio sumaišyta su pilku jaučiu. Ragai plačiausi, vanago išskėstų sparnų pločio. Ant šonų pilku kažkas parašyta. Daug lotyniškų raidžių, nors tekstas nesuprantama kalba surinktas. Yra ir skaičių. Atrodo mokyta. Karve šaukiama nepakelia galvos, kaip kitos. Žolę atrajoja užsimerkusi. Guli kojas sudėjusi lotoso poza, įkvepia pro nosį, iškvepia pro burną duslų OM. Visai ne kaip kitos, kur sako MŪ. Ant kaklo dėvi geležinius karolius. Vidurdienį kitos karvės sugula ratu apie ją ir pagarbiai linguoja galvas. Nuo jos sklinda Rytų išmintis.

Aštunta karvė juoda, su baltu brūkšneliu tarp aukštyn ir į vidų pasuktų ragų. Brūkšnelis primena centrinę ženklo „Eismas draudžiamas“ dalį. Nosis blizga, žvilgsnis tiriantis. Apatinis žandikaulis atvėpęs. Panaši į boksininką, o prie šios žodžių kombinacijos pridėjus į šonus išskėstas ausis tampa labai panaši į šventąjį skarabėją. Senovės egiptiečių garbintas vabalas įsikūnijo šioje karvėje. Bandoje ji eina sargo pareigas. Pirma patikrina lankytojų kišenes. Paskutinė leidžiasi melžiama.

Devinta irgi juoda. Ant kaktos nešioja baltą vyrų tualeto piktogramą. Ausyse geltoni auskarai su numeriais. Turi gerą klausą. Dažnai karpo ausimis orą ir garsiai prunkščia. Dar visai jauna. Speniai dar maži. Akliai, musės ir bimbalai labai prie jos lenda, naudojasi kuklia gyvenimo patirtimi ir be bilietų jodinėja nuo vieno ganyklos galo ligi kito.

Dešimtos galva, ragai, uodegos galas baltuoja krūmų fone. Ant juodos nugaros ir ant krūtinės turi baltas tatuiruotes. Akys rausvos. Žvilgsnis bukas. Ant kaklo grandinė. Ausys skylėtos, apkramtytos. Su antsnukiu. Akivaizdūs veiksmų laisvės apribojimai. Kriminalinis elementas. Nuo grupės laikosi nuošalyje, drauge su vienuolikta. Ta irgi su antsnukiu. Guli užpakaliu į bandą, snukiu į laisvę už spygliuotos tvoros. Pagal Palmiros horoskopą, jos juodi lopai labai nepalankiai išsidėstę baltųjų atžvilgiu. Linkusi vogti žolę iš už aptvaro. Trys organizuoti bandos pabėgimai į kaimynų daržus. Įkalinta ligi gyvos galvos. Visas pienas konfiskuojamas. Pasimatymai su giminėmis apriboti. Numeris dešimtas jai pataikauja, lenda į užpakalį ir laižo.

Dvylikta karvė daug ėda, daug geria, pieno dar neduoda, jauna. Mokosi blogai, dažnai stovi ganyklos aptvaro kampe nuleidusi galvą. Po metų užaugusi bus tikra karvė, įsilies į kolektyvą, padidins bandos pieno fondus, nors spardysis, bus nedrausminga. Po pirmo pasimatymo su jaučiu atsistos į savo vietą, pastos ir taps tokia pat kaip ir kitos karvės.

Autoriaus piešinys

Katinas

Katinas guli ant palangės, skaičiuoja iki dešimties ir užsimerkia. Guli neskaičiuodamas. Raito uodegą, pramerkia vieną akį. Skaičiuoja iki penkių, pramerkia kitą akį. Žiūri į debesis. Vėjas juos neša, neša. Suskaičiavęs iki vienuolikos, atsiremia į dvylika ir nebeskaičiuoja. Ilsisi. Šoka nuo palangės, risnoja į koridorių, krapšto letena savo tualetą, tuštinasi, užkasa turinį, palengvėjęs straksi į šoną, kniaukia, trimis šuoliais perbėga virtuvę, po stalu sustingsta, klausosi, karpo ausimis. Šaldytuvas urzgia, laikrodis tiksi. Katinas klausosi, skaičiuoja sekundes, nuleidžia uodegą, apuosto kraiką krapščiusią koją. Žiūri į savo atspindį ant skalbimo mašinos, nusilenkia jam. Tas atsako tuo pačiu. Abu apsisuka ir eina kas sau. Atspindys pasislepia, katinas ant lovos laižosi krūtinę, šonus, žiūri į vieną tašką, nejuda, vaiduoklis irgi nejuda. Katinas prausia koją, tarpupirščius, kvapas nekoks, pakelia užpakalinę, laižo tarpkojį, jau visai neblogai, jau gerai, užbaigia darbą, susiriečia į kamuoliuką, nuleidžia galvą, apsivynioja uodega, žiūri į sieną, užsimerkia, kvėpuoja giliai, giliau, dar giliau, skalbimo mašinoje sukasi skalbiniai, kol apsisuka numatytą apsisukimų skaičių ir mašina automatiškai išsijungia.

Vakarienė

Vėjas medžių viršūnėmis maišo debesų tešlą. Saulė prikepė blynų. „Ajai, ajajai, kaip skanu“, – šaukia vištos. Balto debesio skraiste pasipuošusi eglė sirpina viršūnėje tupinčio strazdo giesmę. Strazdas klausia: „Ar žinai, kas debesį į dangų užkėlė? Kas musę zyzti išmokė? Kas karves ant pievos pasėjo? Ar žinai, iš kur atlekia vėjas? Kodėl kvepia gėlė? Ar žinai, kodėl nuovargis atneša miegą? Kodėl norisi klausinėti kodėl?“ Alyva iškėlė violetinių žiedų taurę. Dangus uosto, geria ir apsvaigęs nulašina laimės ašarą.

Vakaras

Karvė pakėlusi galvą dairosi. Takšt, takšt, takšt eina per lauką kalamo kuolo aidas. Prie vandens veda takas ir įmerkia kojas. Žuvys tyli, nes neturi ką pasakyti, tik vandenį pilsto iš tuščio į kiaurą. Gėlė pirmą kartą pabučiavo šalia nukritusį obuolį. Abu raudoni. Suteikusi paskutinį patepimą, saulė uždengė sodą vakaro šermenų antklode. Keliu namo birbia pervargęs traktorius.

Pirmasis kosmonautas

Senovėje velnias pasivertė šernu ir iškniso, nuėdė milžino bulvių lauką. Milžinas apžiūrėjo kanopų pėdsakus ir nuo to laiko šernus medžiojo, valgė. Kai tie baigė išnykti, badaujančių vilkų karalius atėjo pas milžiną ir papasakojo visą teisybę apie velnią, kuris bulvių lauką iškniso. Tada milžinas sučiupo raguotąjį, didelę saują pipirų sušėrė ir plojęs delnu per užpakalį paleido skristi. Velnias tris kartus apie žemę aplėkė ir krisdamas ragais, nagais, kanopomis, nosimi išarė labai ilgą griovį, užpakaliu dugną plakė, uodega vairavo, keliais, alkūnėmis krantus stumdė. Milžino pipirų skrandis nesuvirškino ir jie išsibarstė upės vagoje. Vanduo dar ir šiandien velnio spiras – milžino pipirus – akmenis plauna. Ir dar sakė senelis, kad ne rusas Gagarinas, o velnias buvo pirmasis kosmonautas.

•

taigi jau atėjai

taigi jau esi kitame tinklo

gale

kitoje realybėje

bet visai čia pat

kaip gerai, kad atėjai

kaip gerai

kad vėl juntu tave

čia

—

parodymus duot tik popiet

tuo tarpu pavalgyk

išsitiesk ir atsiriek

kuprotas tapai išties

ilgas kaip greitkelis

sunkus kaip delčia

-

dvejonės nubus ir nudvės

meilužių naktis užsitęs

sraigtas užstrigs ir išteš

taip kaip sapnai

be tavęs

—

kaltinamasis prakalbs nuo savęs

prigimtin mėgins atsigręžt

išskalbęs žodžius

išgremžęs dugnus

paskęs alibi

ne savo sapne

-

teismo nuosprendis bemat išsiskleis

žiūrovams užmigti neleis

pirmose eilėse

kitose erdvėse

kur bebūtum –

teisingumą suteiks

—

(visai kitam įvykių horizonte)

vienaragio sapne

aš surasiu tave

kvepiančią tuo

ko nebėra

sakyk, ****, vieną dieną

baigsi, ar ne? :)

tie prijomai tarp skirtingų galaktikų

ta entropija kiaulių garde

-

ir tie sušikti vienaragiai

•

praverk langą

ei, žmogau, ar girdi

kaip ateina vasaros sensacija?

stogų sijas kabinanti

kabinanti stogų sijas

giliai po žeme ir kiekvieno

gyvio membranoje

desantų paukščių būriais

paklydusių kurmių takais

ir visai nedaug trūksta

kad įsiropštų per užkimštą kaminą

ar tu tai jauti

žmogau, ar tu tai matai

kaip pakibę drugiai

jai mojuoja sparnais

kaip atnašauja pašlaitės

kaip jai lenkias grioviai

kaip ji žaidžia tavo merginos veide

lengvai vos matomai įskelia strazdanas

kutena ir žadina krūtis

išsigandus reakcijos palenda ten

sukeldama saldų atodūsį

ei, žmogau, ar jauti

kaip greitai dabar sukasi smegenys

kaip stipriai pamilai

kas atėjo tau

beskaitant šitą eilėraštį

Maria Hipster (1945–1996), gimusi išeivių iš Rusijos šeimoje, gyvendama Amsterdame ir Paryžiuje daugiausia rašė pseudonimu Herrible Hat. Žavėjosi konstruktyvistų, tokių kaip Kazimiras Malevičius, darbais, jiems yra dedikavusi ir savo eilėraščių. Yra žinomos nedideliu tiražu išleistos keturios jos knygos („Juodžemis“, „Baltoji šviesa“, „Dinki“, „Sūkuriai sūkuriai“). Pasirinkau versti šią autorę dėl išskirtinių jos kūrybinių motyvų. Ir dėl eilėraščio reikšmės, kuri ne lengviau apčiuopiama nei internetinis susirašinėjimas bandant ryškintis praeitį, tarkim.

Vertėjas

Algimanto Černiausko piešinys

Kibernetinis šunytis

                                    Ivanui Pavlovui

Žaislas – komiška šuniuko figūrėlė

Tupi ant užpakalinių kojyčių lekuoja

Paėmus galima pakelti

Šuniuko priekinę kojytę

Tai besąlygiško dirgiklio poveikis

Šuniuką galima paveikti garso signalu

Švilptelėjus fiu fiufiufiu fiuuuuuu

Šuniukas pakels kojytę

Ilgainiui atminties refleksas dings

Jei retkarčiais neatminsiu 011011

Žydėki atmintie Paryžiaus bažnyčiomis

Iš kibernetikos atgal refleksų liūtin

Nulis vienas vienas nulis vienas viena

Apgaubki mane kaulais atmintie

Dar reikia akustinės relės ir sąlyginio

Reflekso prisiminimų ugdymo bloko

Maitinimo bloko šilumos bloko mano piniginės

Ir tavo apkabinusio gluosnį nuotraukos

Dabar aš švilpiu bet kontaktai grandinėje

Miega aš švilpiu lietui namuose dygsta

Tranzistoriai diodai mikrofoninės kapsulės

Relės kiek relių atminties samanų ir miglos

Švilpiu kontaktų lietui per mano dilbį šliaužia

Įtampa vengia šiluminės relės kontaktai atviri

Šuniukas į garso signalus nereaguoja šiluminėmis

Relėmis prateka srovė šildydama bimetalinę plokštelę

Elektromagnetai montuojami šuniuko kūnelio

Viduje uždengiami medžiaga ar kailiu

Konstrukcijos detalės privalo tapti nematomos

Jogei atmintį uždengtų garsus kibernetinis kauksmas

Iš lūgnių ir žydinčių meldų vertė

Deividas Preišegalavičius

Algimanto Černiausko piešinys

Rasa Aškinytė. Istorija kaip upė. Romanas.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 167 p.

Nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi; ir nors autorė paaiškino savo romano sumanymą pristatymo „Paviljone“ metu, supratau, kad skaitant įdomiau nuo to atsiriboti ir tiesiog pasinerti į pasakojimo tėkmę. Moralinė programa priminė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Medaus skonis“: istorija ir žmogaus likimas yra nulemti aukštesniųjų jėgų, ir tik etinis apsisprendimas padeda joms priešintis. Prisiminiau ir nepakankamai pastebėtą Renatos Šerelytės romaną „Raganos širdis“: istorinė tema jame plėtojama įmantriau, tekstas stilistiškai sudėtingesnis, nors įvykiais gal ir labiau pretenduoja į nuotykių romaną. Pastaraisiais metais lietuvių proza mėgaujasi istorinėmis temomis ir daro tai neprastai. Smagus epizodas apie nutolusios motinos paauglę dukrą: „Mergaitės tvirtino jau keletą metų neturinčios jokių reikalų su Eva, nuo tų laikų, kai Eva pradėjo vogti alkoholį iš lentynų ir sekreterų net ir trumpam užėjusi, tada prisigerdavo ir rėkdavo po langais, kad pasipjaus. Mergaičių tėvai viską patvirtino, taip, tai jie uždraudę savo dukroms eiti iš kelio“ (p. 101). Autorė moka šmaikščiai pasakoti – laimei, ji epikė, beletristė. Prozoje, deja, tai nykstantis bruožas. 

Ali Smith. Ruduo. Romanas. Iš anglų k. vertė
Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2018. 247 p.

Lietuvoje ši knyga sulaukė didelių ovacijų, bet aš ditirambų vengčiau. Akcentuojama, kad tai esąs romanas „po „Brexit“ – tarsi tas „Brexit“ prilygtų tokiai apokalipsei, kokia yra įvykusi „Tarnaitės pasakojime“. „Rudens“ apokalipsė koncentruota viso labo į biurokratizmo beprasmybę, todėl jos dramatizmas neatrodo tikras. Poetizmų miškas nuobodus, bet romanas iš esmės apie tai, koks svarbus yra intelektualinis santykis – net nukvakusios motinos vaikui. Apie panašų santykį yra rašiusi ir Undinė Radzevičiūtė knygoje „Strekaza“. Bet iš toli gražiau blizga. 

Marijus Gailius. Oro. Romanas. V.: Odilė, 2018. 432 p.

Utopija, bet ganėtinai nuobodi: kai prisiverti įveikti bent šimtą puslapių, tampa įdomiau. Esama visai gražių pasažų, tik autorius neturi ką pasakyti romano formatu. Yra vaizduotės žybsnių, išradingų dialogų, kūrybiško požiūrio, fantazijos apraiškų, neblogų sekso scenų (tai turbūt didžiausia šios knygos stiprybė), bet romano – ne, vien apimtis. Viską sugadino ambicija: gal buvo galima pradėti nuo ko nors paprastesnio, pvz., serialo scenarijaus? Be to, palikta nemažai korektūros klaidų. Autorius tam tikra prasme romantizuoja saugumiečius, bet jo veikėjų saugumo agentų kalba – kaip kaimiečių (nors gal taip ir yra, neturiu pažinčių tame burbule). Dar juokingesnė „žmonių iš ateities“ kalbos imitacija – kaip Vydūno.

HEINRICH HEINE

(1797–1856)

Iš rinkinio „Dainų knyga“ (Buch der Lieder, 1827)

Iš ciklo „Lyrinis intermeco“ (Lyrisches Intermezzo, 1822–1823)

I

Žaviam gegužy pumpurai

Prasiskleidė, išsprogo.

Žaviam gegužy meilė man

Krūtinėje pašoko.

Žaviam gegužyje visi

Pragydo paukščiai soduos.

Tuomet ir aš išpažinau

Jai savo meilės godą.

II

Iš mano ašarų išdygo

Tiek daug gėlių tyrų,

Ir mano atodūsiai virsta

Lakštingalų choru.

Jei myli mane, vaikeli,

Tau dovanosiu tas gėles,

Ir nuolat prie lango girdėsi

Lakštingalos treles.

XL

Kai aš girdžiu dainelę,

Dainuotą mylimos,

Širdis man suplyšti gali

Nuo tos kančios nuožmios.

Į girią ant kalno gena

Mane ilgesys tamsus,

Kad karštos ašaros mano

Nuplautų ten skausmus.

XLV

Nušvitusį vasaros rytą

Aš vaikštau po sodo takus.

Vis šnara ir šnekasi gėlės,

Tik aš klajoju tykus.

Vis šnara ir šnekasi gėlės,

Paguodą jų žvilgsniuos matau:

Nepyk ant mūsų sesutės,

Nuliūdęs, blyškus žmogau!

LI

Užnuodytos mano dainos,

Bet kas nuo to pasikeis?

Tu žydinčią mano jaunystę

Užliejai savaisiais nuodais.

Užnuodytos mano dainos,

Bet kas nuo to pasikeis?

Manoj širdy daug gyvačių,

Ir tu, miela, ten rangais.

Mariaus Samavičiaus fotokoliažas

Iš ciklo „Grįžus tėvynėn“ (Die Heimkehr, 1823–1824)

I

Kitados man tamsią buitį

Skaidrino svaja saldi;

Bet nūnai svaja išblėsus,

Ir aš skendėju nakty.

Kai vaikus tamsa apgaubia,

Juos nupurto šiurpuliai,

Kad nugintų savo baimę,

Uždainuoja jie žvaliai.

Aš pašėlęs, linksmas vaikis

Traukiu dainą tamsoje;

Nors daina ne iš gražiausių –

Baimę nuveju su ja.

IV

Miške nuliūdęs klajoju,

Žiū – strazdą ant šakos matau;

Jis purpsi ir švilpiniuoja:

– Kas blogo nutiko tau?

– Kregždes seses tu padangėj

Paklaustumei, vaike, verčiau;

Virš tavo mylimos lango

Aš jų lizdus mačiau.

XXXIV

Kol savo skundžiausi jums kančiomis,

Jūs slėpėt žiovulį tylomis;

Bet kai aš skausmą įvilkau į eiles,

Didžiausių liaupsių sulaukiau į valias.

XXXVII

Trys garbūs karaliai iš Rytų

Klausinėjo visuos miesteliuos:

– Sakykit, mielieji vaikai,

Koks į Betliejų veda kelias?

To nežinojo nei seni, nei jauni,

Karaliai toliau keliavo;

Juos vedė auksinė žvaigždė,

Jinai vis skaisčiau žiburiavo.

Sustoja ji virš Juozapo namų,

Į vidų visi trys sueina;

Ir jautis baubsmais, o vaikas verksmais

Trijų karalių lydi dainą.

Iš rinkinio „Naujieji eilėraščiai“ (Neue Gedichte, 1844)

●

Gavau šiandieną tavo laišką,

Tačiau be baimės jį skaitau;

Manęs tu nebemyli, aišku,

Tik visko prirašei per daug.

Koks tuzinas ilgiausių lapų!

Rašysena smulki, puošni.

Kam žodžių tiek, jei viso labo

Tik atsisveikint ketini?

Pajūryje mergelė

Pajūryje mergelė

Liūdėjo kitados:

Ar būt graudžiau kas gali

Už saulę prie laidos?

Mergele, neliūdėki!

Juk senas triukas šis:

Ji, nusileidus prieky,

Iš nugaros sugrįš.

1832

Iš „Įvairių raštų“ I tomo (Vermischte Schriften, 1854)

Iš ciklo „Lozoriui“ (Zum Lazarus, 1853–1854)

Manęs netraukia rojaus pievos…

Manęs netraukia rojaus pievos,

Kurių dausų krašte tiek daug;

Tokių gražuolių nėr pas Dievą,

Kokių aš žemėje radau!

Joks angelas dailiausiais rūbais

Man moters niekad neatstos.

Giedot ant debesio nutūpus

Aš nematau jokios naudos.

O Viešpatie! Ir žemėj būti

Man rodos gera ir smagu,

Tik duok sveikatos nors truputį

Ir nors kapšelį pinigų.

Žinau – pasaulis ligi šiolei

Skendėte skendi nuodėmėj,

Bet slėniu ašarų aš uoliai

Klampoti įpratau seniai.

Nebaisūs man šios žemės vyliai,

Retai mat gatvėn išeinu;

Aš susikūriau sau idilę

Po mylimos žmonos sparnu.

Leisk būt su ja. Kai ima pliaukšti

Žmona – man sielai atgaiva,

Tarsi girdėčiau suokiant paukštį,

Kurio giesmė tokia sava.

Tik duok man, Viešpatie, sveikatos

Ir pinigų ar leiski bent

Man išlaikyti šitą status

Quo ir toliau linksmai gyvent.

Vertė Arijus Lugalis