Literatūriniai triukai

1927 m. Georges’as Simenonas, kultinės detektyvų serijos apie inspektorių Megrė autorius, priėmė vieno Prancūzijos laikraščio iššūkį: jis parašys knygą per 72 valandas, uždarytas stikliniame kube prie „Mulenružo“, o praeiviai galės jam patarti arba pateikti savo siūlymų. Šis triukas taip ir nebuvo įgyvendintas, tačiau autorius Europos spaudoje dominavo daugiau nei savaitę; nereikia nė sakyti, kad tai gerokai padidino Simenono knygų pardavimą.

Šiandien didžiausios rinkos per metus išleidžia dešimtis tūkstančių knygų: ar tokioje aplinkoje vis dar pakanka tiesiog būti geru rašytoju? O gal vien tam, kad išsiskirtų iš minios, kiekvienas rašantysis privalo įgyti įvairiausių rinkodaros įgūdžių ir pasižymėti neišsenkamu kūrybiniu inovatyvumu? Ar eksperimentavimas literatūroje – kelias į naujus atradimus, ar tiesiog būdas atkreipti į save dėmesį? Ar knyga šiandien turi būti kažin kas daugiau nei tik knyga?

Su suomių poetu, trumposios prozos autoriumi ir tikru postmoderniosios literatūros chuliganu HARRY SALMENNIEMI (g. 1983) kalbėjomės apie literatūrinius triukus, eksperimentus ir dėmesio trūkumą.

– Drįstu sakyti, kad ne tik kaip autorius, bet ir kaip viešojo kultūrinio gyvenimo atstovas mėgsti triukus ir akibrokštus, nepraleidi progos įsitraukti į literatūrinius žaidimus. Prieš keletą metų su suomių autoriumi Jaakko Yli-Juonikasu kultūriniame žurnale užkūrėt neva viešą kivirčą: prasidėjęs kaip pokštas, jis išsitęsė per kelis žurnalo numerius, kuriuose paeiliui vis aršiau kaltinot vienas kitą profesiniu pavydu ir „šventų suomių tautos simbolių išniekinimu“. Naujausias tavo novelių rinkinys „Klientkoralis ir kiti apsakymai“ (Asiakaskoralli ja muita novelleja, 2021; novelę iš jo skaitykite p. 3) prasideda pratarmės parodija, kurioje redaktorius pristato tave kaip „gyvenimo guru, nušviesiantį savo mokinius ir sekėjus“. Kaip manai, kur slypi literatūrinio triuko jėga? Kodėl pats juos taip mėgsti? Ar taip iš tiesų bandai atkreipti į save dėmesį, o galbūt – kiek papurtyti skaitytojus?

– Pats būčiau linkęs tai vadinti žaismingumu. Tavo minėtas atvejis su Jaakko prasidėjo labai kukliai, mažyčiame kultūriniame žurnale, bet skaitytojai įsitraukė. Idėja paprasčiausiai buvo parodijuoti autorius vyrus, kurie neturi jokio humoro jausmo ir kritikuoja vienas kitą be pabaigos. Jaunystėje abiem teko su tuo susidurti: abu sekėm Suomijos literatūrinius žurnalus, pavyzdžiui, „Parnasso“, ir kartkartėmis juose pasitaikydavo baisingai ilgų ginčų tarp dviejų baisingai rimtų kritikų. Abiem su Jaakko tai atrodė labai jau neįdomi forma. Tad tiesiog norėjom kaip nors ją paįvairinti. Abu likom kiek pritrenkti, nes iš pradžių net labai išsilavinę skaitytojai nesuprato, kad tai pokštas. Tačiau tai nebuvo planuota rinkodaros kampanija – nė vienas nemanėm, kad visa ši istorija sulauks tiek dėmesio. Tiesiog vieną dieną gerdami kavą sugalvojom pajuokauti.

– „Klientkoralio“ apsakymai aprėpia gyvą galą absurdo: aukos pomirtinius pamąstymus apie jos žmogžudystę; grasinamus veikėjo vardu Haris Salmeniemis darbo prašymus priimti į miesto mero postą; prekyba žmonėmis užsiimančio verslo veiklos gaires; bedarbių neapkenčiančio verslininko analizę, kurioje jis aptaria italų Renesanso meistrų paveikslus. Skaitytojas kvatoja balsu, bet drauge apsakymai nuolat balansuoja ties tragedijos riba – ne tik todėl, kad jų pasakotojai laikosi ne per geriausiai, bet ir todėl, kad jie kažin ką sako apie mūsų būtį. Tad ką? Ką tavo novelės atskleidžia apie dabartinę mūsų proto ir kultūros būklę?

– Novelės mano rinkiniuose, žinoma, labai įvairios. Esminiame rinkinio „Klientkoralis“ apsakyme žmogus, kurio darbas – reklamuoti spausdintuvus ir visokį biuro šlamštą, jaučiasi visiškai netekęs motyvacijos dirbti ir todėl stengiasi daryti viską, kad jį atleistų. Tačiau kaskart jis sukuria tokias neįprastas, agresyvias reklamos kampanijas, kad viršininkai tik ploja. Žmogus nusprendžia sukurti visišką nesąmonę – klientai prilyginami koralams, koralai – klientams, – bet viršininkai tik dar labiau žavisi jo idėjomis. Situacija – labai juokinga, bet kartu joje justi kažin kas pražūtingo.

Tas pats atsispindi ir apsakyme apie italų meistrų paveikslus, kuriais taip žaviuosi. Lankydamasis Romoje staiga pagalvojau: koks būtų idiotiškiausias būdas interpretuoti šiuos meno kūrinius? Pradėjau plėtoti idėją apie užkietėjusį verslininką, kuriam angelai simbolizuoja bedarbius, o šv. Petras – pagalbos ranką tiesiantį verslininką. Tiesiog pradėjau galvoti, kiek daug prirašyta kvailų istorijų apie motyvacijos stokojančius darbuotojus arba visur pirmauti trokštančius verslininkus. Norėjau kiek kitaip perteikti jų požiūrį. Sukurti tokio žmogaus kalbą nebuvo lengva, kita vertus, buvo smagu vaikščioti po muziejus ir bandyti pažvelgti į meno kūrinius tokiu banaliu kampu.

Akivaizdu, kad šiais laikais dažnai turi apsimesti esąs itin motyvuotas ir susirūpinęs – ne tik savo asmenine gerove, bet ir tautos, valstybės ekonomikos būkle. Tarsi visąlaik turi įrodinėti, kad iš tiesų esi labai naudingas visuomenei. Ši atmosfera ypač vyrauja kultūros srityje, kur nuolat tiek daug visko vyksta – vis karpomas biudžetas, nuolat tvyro neviltis.

Paminėjai mano apsakymą „Prašymai“ [žr. „Š. A.“, 2023.III.24, vert. U. L.]; aš pats tiek kartų gyvenime esu išgyvenęs dėl savo finansų, darbo, asmeninio gyvenimo. Tad nebuvo sunku susitapatinti su, pavyzdžiui, jaunais žmonėmis mažuose miesteliuose kažkur rytų Suomijoje, kurie jaučia begalinę neviltį. Taip ir kilo idėja parašyti apsakymą, kuriame nenusisekęs rašytojas bando gauti mažo miestelio mero pareigas. Prašymuose jis tarsi sako: „Žinau, kad jums blogai, bet man irgi. Tad pabandykim surasti aukso viduriuką.“

– Viena pagrindinių „Klientkoralio“ temų būtent ir yra vien į darbą sutelktas kasdienis mūsų gyvenimas, kuriam vis labiau būdinga pirkėjo ir pardavėjo dinamika. Juk iš esmės net socialiniai tinklai pardavinėja istorijas visiems, kurie tik netingi jų sekti. Todėl noriu paklausti apie kultūros pelningumą. Nemanau, kad pasaulyje egzistuoja šalis, kurios kultūra nebūtų itin priklausoma nuo valstybės, įvairių kultūros fondų paramos. Negana to, kai tenka karpyti biudžetą, kultūros sritis paprastai kenčia pirmiausia. Ar kultūra gali būti pelninga? Ir ar pelningumas kažin kaip automatiškai mažina kultūrinę, moralinę, kūrybinę vertę?

– Visais laikais buvo puikių rašytojų, dailininkų, kurie uždirbo krūvas pinigų. Manau, svarbiau tai, kaip galvojame apie pasaulį, kaip priimame, kad ne visus lydi sėkmė.

Aš pats visada stengiausi užsiimti kuo įvairesne veikla: esu rašęs filmams, operai. Kita vertus, tai gali įvaryti į dar didesnę neviltį: staiga supranti, kad visoms šioms sritims – ne vien literatūrai – nuolat stinga pinigų, visi nuolat dreba, ar ir kitąmet pakaks finansavimo. Supranti, kad gali būti net didelės sėkmės lydimas rašytojas arba menininkas, vienu metu dirbantis įvairiuose projektuose, ir vis vien visa tavo veikla kartu paėmus nebus pelninga.

Dar iš kitos pusės, mums, dirbantiems kultūros lauke, visada atrodo, kad biudžeto pinigai visad pirmiausia atimami iš kultūros. Bet, pavyzdžiui, pasikalbėjęs su gaisrininkais, pamatęs, kaip šiais laikais atrodo jų gelbėjimo stotys, supranti, kad jų biudžetas per daugelį metų buvo nurėžtas kur kas smarkiau. Tad galiausiai, man rodos, kone visų sričių atstovai mano, kad tai jie sunkiausiai gyvena, bet iš tikrųjų visos sritys stengiasi sutaupyti kiek įmanoma.

Savo karjerą pradėjau kaip poetas ir pirmus 7–8 metus rašiau ir leidau tik poezijos rinkinius. Tad skurdžių poetų ir bohemos gyvenimas man pažįstamas. Tačiau mano patirtis rodo, kad tie, kurie imasi itin oportunistinių avantiūrų, „parduoda sielą“ teigdami, kad jiems reikėję apmokėti sąskaitas, dažnai yra būtent tie, kurie galėtų visai patogiai gyventi ir darydami tai, ką darė visą laiką. Tad man pasiteisinimas „na, žinai, man reikėjo pinigų“ visad atrodo įtartinas. Kai buvau jaunas, aš visai neturėjau pinigų, dabar esu sukūręs šeimą ir pinigų nepadaugėjo, bet man gyvenime viskas gerai.

– Mano pačios santykis su poezija visad buvo gana sudėtingas ir turiu pripažinti, kad studijuodama Suomijoje ir atradusi būtent tavo rinkinius pirmąkart pažvelgiau į poeziją visai kitomis akimis: „Ir taip gali būti!“ Kalba, struktūra, įvairūs žaidimai – viskas atrodė taip nauja ir šviežia, ir suprantama. Kokią įtaką tavo kaip pripažinto poeto – ir poezijos guru, žinoma! – patirtis daro tavo prozai?

– Kalba man iš tiesų labai svarbi; manau, pradėję skaityti mano novelių rinkinius skaitytojai netrukus pastebi, kad apsakymai skiriasi ne tik temomis, bet ir kalba. Manau – ir tikiuosi, – kad esu labiau linkęs rizikuoti. Poezija man suteikė pasitikėjimo savimi, tikėjimo, kad galiu visaip tikrinti nusistovėjusias taisykles.

Tiesą sakant, mano ankstyvosios patirtys su poezija labai panašios į tavąsias. Galbūt tai vidurinių mokyklų sistemos tragedija – ne tik poezijos, bet apskritai kultūros studijų atžvilgiu: pradedi nuo XIX a., galbūt palieti Suomijos industrializacijos periodą, ir viskas. Tokius tekstus labai sunku susieti su savo gyvenimu, patirtimi. Mano galva, paauglių labui turėtume apversti programą: pradėti nuo šiuolaikinės literatūros ir keliauti laiku atgal, ir baigti didžiaisiais klasikais – kai esi jiems pasiruošęs. Senoji poezija gali būti nuostabi, bet ją skaityti reikia tam tikrų įgūdžių. Manau, kad tų įgūdžių reikėtų mokytis iš šiuolaikinės poezijos. Būtent taip išmokau geriau suprasti poeziją. Poezija man išliko svarbi visą mano karjerą, tačiau drauge aš visad kiek įtartinai žvelgiau į jos šlovinimą: žmonės pasideda ją į prestižinę lentyną prie knygų, kurių niekad neskaito, – šalia Biblijos.

Nors mano tekstai eksperimentiniai, pirminis instinktas – visuomet stengtis rašyti taip, kad juos būtų lengva skaityti. Jeigu rimtai paanalizuotum mano apsakymus, pamatytum, kad jie gana paprasti, tiesą sakant, net kvaili. Vienas labiausiai skaitytojų numylėtų apsakymų – „Fantastiškos salotos“. Visas tekstas iš esmės tėra pragariškas salotų receptas iš milijono ingredientų. Idėja labai paprasta, ir tai veikia. Turiu pasakyti, kad apskritai negalvoju apie save kaip apie neapsakomai protingą intelektualą. Mano asmenybei labiau prie širdies žaismingumas.

– Humoras, absurdas – tavo kūrybai itin svarbūs elementai. Man rodos, daugybė skaitytojų šiais laikais ilgisi ir ieško literatūroje humoro. Tačiau ar humoras lengvai išverčiamas? Ar, tavo nuomone, suomių literatūra pasižymi kokiu nors ypatingu humoru? Ar jis toks pat juokingas ir ne suomiams?

– Nemanau, kad suomių literatūrai ar suomiams būdingas koks nors išskirtinis humoro jausmas, nors ne vienas mėgino tuo mane įtikinti. Didelę gyvenimo dalį gyvenau užsienyje: studijavau Romoje, gyvenau Australijoje ir Prancūzijoje. Niekad nesu patyręs, kad užsieniečiai draugai nesuprastų mano juokų arba kad mano humoro jausmas jiems pasirodytų pernelyg niūrus. Tiesą sakant, manau, kad nemažai humoro perėmiau iš italų. Jie tiesiog moka juoktis geriau už mus, nes ant stalo turi geresnio vyno. Žinoma, esu rašytojas iš Suomijos, bet nenoriu taip apie save galvoti; aš tiesiog esu vienas iš daugelio rašytojų eksperimentuotojų pasaulyje. Taip pat ir didžiuma mane įkvėpusių autorių – Donaldas Barthelme’as, Lydia Davis, Thomas Bernhardas – užsieniečiai. Daugumą jų pažinau per vertimus, tad nemanau, kad humoras neišverčiamas.

– Skaitmeninių knygų leidėjas ir ketvirtinis žurnalas „Electric Literature“ sugalvojo keturių pagrindinių literatūrinių triukų ir akibrokštų tipologiją:

1. Gimmick, arba patraukli, dėmesį patraukianti gudrybė, t. y. knygos, kurios savo sudėtingumu siekia sudominti, o ne atbaidyti skaitytoją (pavyzdžiui, „Odisėja“, kurios veiksmas vyksta Airijoje; meilės romanas, parašytas fikcine dotrakių kalba, ir pan.).

2. Pranks, arba išdaigos, t. y. knygos, kuriomis siekiama pasijuokti iš savęs, kad būtų galima pajuokinti ir skaitytoją.

3. Flexes, arba knygos-pamaivos, t. y. knygos, išskirtinės tik todėl, kad autorius sugalvojo ką nors iki tol absoliučiai nematyto, tai, ko niekas iki tol nebuvo daręs. Kitaip tariant, „Žiūrėk, kaip aš moku“ knygos.

4. Dares, arba iššūkiai, t. y. knygos, kurios greičiausiai netampa niekieno mėgstamiausios ir nesiekia tapti; tokiomis knygomis paprastai stengiamasi kuo labiau apsunkinti skaitytojo gyvenimą, prieštarauti visiems ir viskam.*

Ar sutiktum, kad tavo knygos priklauso vienai iš kategorijų? Kuriai?

– Turiu pripažinti, taip – tačiau ne visos knygos, tik kai kurie apsakymai. Gudrybės ir išdaigos – man prie širdies, kai kurias noveles galėtum priskirti šioms kategorijoms. Galbūt esu parašęs ir keletą „iššūkių“ – pavyzdžiui, tekstų, kuriuose tyčiojuosi iš kokio nors itin gerbiamo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio suomių politiko.

Kita vertus, net jeigu ir užsiimu literatūrinėmis gudrybėmis, vis tiek tikiuosi, kad mano apsakymuose skaitytojas įžvelgia ir tam tikrą egzistencinį skausmą arba nemalonių psichologinių situacijų, priverčiančių pasijusti nesmagiai. Kaip minėjau, stengiuosi rašyti paprastai, bet drauge visad siekiu sukurti daugialypę atmosferą: apsakymai niekad nebūna tik vienokie arba kitokie, juose mainosi daugybė įvairių jausmų ir nuotaikų. Apsakyme visad turi būti konfliktas, kuris priverstų skaitytoją labiau įsitraukti, bet drauge ir klausti: „Kas čia per daiktas? Negaliu su šituo susidoroti!“

– Taip elgiesi norėdamas atkreipti į save dėmesį ar tiesiog supurtyti skaitytoją?

– Ne, man tiesiog apskritai įdomu viskas, kas susiję su rašymu. Ir kiek daug įsivaizduojamų literatūros formų dar nespėjau išbandyti! Manau, smalsumas mane ir veda. Jeigu trokščiau dėmesio, argi kiekvieną Motinos dieną neturėčiau parašyti knygos apie savo mamą, o Tėvo dieną – apie tėvą ir komplikuotą mūsų santykį? Ir, be abejo, per kiekvienas Kalėdas turėčiau išleisti po kalėdinę knygą.

Manau, būčiau tikrai kvailas žmogus, jeigu siekdamas atkreipti į save dėmesį rašyčiau poeziją suomių kalba.

– Noriu grįžti prie klausimo, kurį paminėjau įžangoje: ar manai, kad šiandien knyga turi būti kažin kas daugiau nei tik knyga arba rašytojas – kažkas daugiau nei tik geras rašytojas?

– Ne, iki šiol taip nemanau. Galbūt todėl ir nesu perkamiausias rašytojas. Jeigu rimtai, manau, kad rašyti nėra lengva – ypač jeigu nori gyventi iš rašymo ar padaryti bent šiokią tokią literatūrinę karjerą. Jau vien tam, kad išmoktum rašyti, reikia tiek daug drąsos. Todėl manau, kad rašymas pats savaime vis dar yra ypatingas dalykas.

Manau, mes, rašytojai, dažnai žvelgiame į profesiją pernelyg oportunistiškai: neva turi tapti garsus, perkamas, būti pavyzdys kitiems. Yra nemažai tikrai populiarių rašytojų, kurie išgarsėjo tik dėl talento rašyti, o šiaip gyvenime yra labai neįdomūs žmonės. Beje, manau, aš vienas iš jų. Ne todėl, kad būčiau labai garsus, – bet mano rašymas dabar tikrai kur kas įdomesnis nei mano gyvenimas. Laisvu nuo rašymo laiku nieko daugiau neveikiu, tik keičiu vaikams sauskelnes.

Vieną dalyką vis dėlto noriu paminėti: mano nuomone, knyga turi būti įdomi ir kaip fizinis objektas. Geras tekstas – svarbu, bet, manau, jis turi būti derinamas su išskirtiniu grafiniu dizainu arba šiaip kokia išskirtine pačios knygos idėja. Kai nuėjęs į knygyną pamatai visą lentyną prastai, pigiai išleistų knygų popieriniais viršeliais ir prastu popieriumi, net suskausta. Tiesiog krūva šlamšto. Keista, kad tiek daug kalbam apie rinkodarą, bet tiek mažai apie estetinę knygos išvaizdą. Tikrai nemažai knygų mieliau skaitau planšetėje arba klausausi, nes popierinės baisios ir nenoriu jų neštis namo.

– Pabaigoje trys itin literatūriniai klausimai. Kas šiuo metu yra tavo literatūrinė simpatija?

– Tiesą sakant, George’as Simenonas. Pastaruoju metu skaitau daug Megrė knygų. Man patinka, kad tai nesibaigiantis procesas. Gali perskaityti 70 Megrė detektyvų ir vėl pradėti nuo pradžių, nes nebeprisimeni žmogžudysčių.

– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga tave labiausiai nustebino?

– Naujausia Jaakko Yli-Juonikaso knyga „Ledo stotis: KOMA“ (Jääasema KOOMA, 2021). Tokia keista knyga. Mudu su Jaakko esam geri bičiuliai, skaičiau ir komentavau rankraštį, bet skaitydamas jau publikuotą knygą galvojau: „Negi ją tikrai išleido? Kodėl laiku nepasakiau jam, kad knyga tokia keista ir niekas jos nespausdins? Kaip ji išvis egzistuoja?“ Šiaip ar taip, Jaakko – vienas mėgstamiausių mano rašytojų, toks originalus.

– Kuris rašytojas ar rašytoja visada tave prajuokina?

– Jų daug, bet pasirinksiu netikėtą: Agatha Christie. Jos knygose visad būna bent pora juokų: kokia nors psichologinė įžvalga arba juokingas Puaro ir Hastingso dialogas. Žinoma, jos detektyvus skaitau dėl kitų priežasčių, bet jie visad priverčia juoktis balsu.

Interviu pagal tinklalaidės anglų kalba „Literature from Finland“ seriją STUNT

parengė tinklalaidės kūrėja Urtė Liepuoniūtė